savižudybė

Visuomenės problema: savižudybė

Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukia iš gyvenimo. Nors savižudybė nėra pagrindinė padidėjusio mirtingumo priežastis, tačiau tokiu būdu iš gyvenimo pasitraukia gana didelis skaičius žmonių.

Kadangi bendra visuomenės nuomonė apie savižudybę neigiama, savižudybių statistika nėra itin patikima. Apibrėžiant mirties priežastį, dalyvauja įvairūs vietinių ir valstybinių įstaigų atstovai. Tyrimai rodo, kad, nustatydami mirties priežastį, – natūrali mirtis, žmogžudystė ar savižudybė – pareigūnai dažnai neturi vieningos nuomonės. Prieinami šaltiniai, taikomos procedūros, įstatymai, pareigūnų noras įtariamą savižudybę traktuoti kaip attsitiktinę mirtį, artimųjų bei draugų polinkis klastoti įrodymus – visi šie veiksniai prisideda prie tikros situacijos iškraipymo, todėl “oficialios” savižudybių statistikos tyrinėjimai turi remtis tam tikru atsargumu.

Bandančių nusižudyti žmonių yra tikrai daug. Tyrimai rodo, jog moterys bando nusižudyti net du kartus dažniau nei vyrai. Visgi vyrai iš tiesų nusižudo dažniau . Pavyzdžiui, remiantis Jungtinės Karalystės bei Airijos respublikos duomenimis, net 75 % savižudžių – vyrai (1997 metų duomenys). Šiose šalyse žmonės nusižudo kas 82 minutes. 1996 metais JAV užfiksuotos 30 903 savižudybės (tai yra, 84,4 savižudybių per dieną). Tarp savižudžių – 24 998 vyrai, 5 905 moterys. 5 855 savižudžiai – vyresnio amžiaus asmenys (65 metų ir vyresni), 4 358 – jauni žmonės (15-24 metų amžiaus).

Lietuva pasižymi dideliu savižudybių skaičiumi. Pastaraisiais metais ypač pastebima savižudybių augimo tendencija (žr. 1 lentelė). 1997 metais Lietuvoje nusižudė 1348 vyrai ir 284 moterys. Tarp nusižudžiusių vyrų didžiausią dalį sudaro 45-54 metų amžiaus vyrai, ta

arp moterų – 65 metų ir vyresnės moterys.

Šaltinis: Mirties priežastys 1997. – Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės, 1998

Jaunų žmonių savižudybės – rimta šiuolaikinių visuomenių problema. Pavyzdžiui, 1997 Jungtinėje karalystėje savižudybės sudarė 18 % visų jaunų asmenų mirčių; bandymų nusižudyti skaičius nuo 1985 metų Anglijoje ir Velse išaugo 172 %. Remiantis pasaulinės sveikatos organizacijos (World Health Organization) duomenimis, industrializuotose šalyse nusižudo maždaug 4 kartus daugiau jaunų vyrų nei moterų. Šis santykis skirtingose valstybėse svyruoja nuo 11 (Airijoje) iki 1 (Švedijoje). Lietuvoje jaunų vyrų nusižudo 7 kartus daugiau nei moterų. Japonija bei dauguma Vakarų Europos šalių pasižymi gana žemu jaunuolių savižudybių lygiu – mažiau nei 15 atvejų per metus 100 000 jaunų vyrų. Aukščiausias jaunuolių savižudybių lygis – daugiau nei 30 atvejų 100 tūkstančių – užfiksuotas Suomijoje, Latvijoje, Naujojoje Zelandijoje, Rusijos federacijoje, Slovėnijoje. Lietuva pasižymi didžiausiu jaunų vyrų savižudybių skaičiumi. 1994 metais “Task Force off Suicide” organizacijos Kanadoje atliktas tyrimas patvirtino, kad jaunų asmenų savižudybės susijusios su seksualine ir emocine prievarta, stresu, neplanuotu nėštumu, seksualinių orientacijų problemomis, bedarbyste, įkalinimu bei bėgimu nuo problemų namuose.

1 lentelė. Mirtys nuo savižudybių ir savo kūno žalojimo, tenkančios 100 tūkstančių 15-24 metų asmenų 1991 – 1993 metais

Vyrai Moterys

Vyrų/moterų santykis (suapval.)

Graikija 3.8 0.8 5
Portugalija 4.3 2.0 2
Italija 5.7 1.6 4
Ispanija 7.1 2.2 3
Olandija 9.1

3.8 2
Švedija 10.0 6.7 1
Japonija 10.1 4.4 2
Izraelis 11.7 2.5 5
Jungtinė karalystė 12.2 2.3 5
Vokietija 12.7 3.4 4
Danija 13.4 2.3 6
Prancūzija 14.0 4.3 3
Suomija 33.0 3.2 10
Estija 29.7 10.6 3
Norvegija 28.2 5.2 5
Australija 27.3 5.6 5
Šveicarija 25.0 4.8 5
Baltarusija 24.2 5.2 5
Slovėnija 37.0 8.4 4
Latvija 35.0 9.3 4
Kanada 24.7 6.0 4
Jungtinės valstijos 21.9 3.8 6
Airija 21.5 2.0 11
Austrija 21.1 6.5 3
Bulgarija 15.4 5.6 3
Čekija 16.4 4.3 4
Lenkija 16.6 2.5 7
Ukraina 17.2 5.3 3
Vengrija 19.1 5.5 3
Naujoji Zelandija

39.9 6.2 6
Rusijos Federacija 41.7 7.9 5
Lietuva 44.9 6.7 7
Šaltinis: WHO, World Health Statistics Annual 1993 and 1994, 1994 and 1995.

JAV atlikti tyrimai rodo, kad tipiškas, bandantis nusižudyti asmuo yra vietinė baltoji moteris, jaunesnė nei 40 metų amžiaus, neišsiskyrusi arba vi

ieniša. Ji bando nusižudyti stipriais migdomaisiais. Kaip pagrindines bandymo nusižudyti priežastis ji nurodo vedybinio gyvenimo sunkumus arba depresiją.

Tipiškas savižudis vyras – vietinis baltasis, vyresnis nei 40 metų amžiaus, vedęs, kvalifikuotas arba nekvalifikuotas darbininkas. Jis nusižudo nusišaudamas, pasikardamas arba nusinuodydamas anglies monoksidu. Kaip pagrindines nusižudymo priežastis jis nurodo prastą sveikatą, depresiją arba vedybinio gyvenimo sunkumus.

Socialiniai veiksniai ir savižudybė

Savižudybių lygiui įtakos turi keletas socialinių veiksnių. JAV atlikti savižudybių tyrimai parodė, jog aukštas savižudybių lygis susijęs su silpna atskiro laikotarpio ekonomika, dideliu senyvo amžiaus žmonių procentu populiacijoje, aukštu imigracijos bei žemu emigracijos lygiu, protestantizmu, aukštu urbanizacijos lygiu bei žema socialine integracija arba socialinio ryšio trūkumu.

Jau seniai pastebėta, kad socialinis ryšys turi įtakos savižudybei. Vienas didžiausių sociologijos autoritetų Emilis Durkheimas dar 1897 metais išleido savo knygą Le Suicide (Savižudybė), kurioje atskleidė ryšį tarp grupės sąlygų (socialinės integracijos, socialinio ryšio, autonomijos) bei savižudybės. Jis nustatė, jog savižudybė iš dalies priklauso nuo pačios grupės gyvenimo kokybės. Durkheimas teigia, jog savižudybė tampa priimtina silpnai integruotam į grupę asmeniui. Ji priimtina išeitis ir stipriai integruotiems grupės, kuri remia susinaikinimo tendencijas, asmenims. Autorius teigia, jog šis aktas tampa priimtina išeitimi individams, pasimetusiems dezorganizuotoje aplinkoje, nepateikiančioje aiškiai apibrėžtų reikšminių veiksmų ribų. Pirmuoju – silpnos integracijos atveju gali įvykti egoistinė savižudybė; antruoju – remiant grupei &#

#8211; galima altruistinė savižudybė; ir trečiuoju atveju – kuomet stinga aiškiai apibrėžtų, elgesį reguliuojančių “kelio ženklų” – įvyksta anominė savižudybė.

Savižudybės procesas

Žmonės paprastai savižudybę suvokia kaip būdą užbaigti nepakeliamą gyvenimo situaciją. Nors daugybė žmonių retkarčiais pagalvoja apie savižudybę, visgi tik gana nedidelė dalis žmonių nusižudo.

Tyrinėtojas Erwinas Ringelis teigia, jog savižudžio sindromas apima trijų pakopų procesą. Pirmiausia asmuo jaučia, kad vienintelis būdas išspręsti problemą yra savižudybė. Vėliau asmuo pradeda save kaltinti dėl situacijos. Pagaliau jis išgyvena savižudiškas fantazijas ir mintyse atlieka savižudybės aktą.

Savižudybė beveik visuomet susijusi su padidėjusia socialine izoliacija. Ją lemia ilga įvairių problemų grandinė. Tuomet įvyksta kažkas, kas lemia naujus sunkumus ar pagilina senąsias problemas. Asmuo negali išspręsti problemų, didėja jo socialinė izoliacija, pagaliau jis jaučiasi visiškai beviltiškai, o savižudybė tampa vieninteliu priimtinu būdu išsivaduoti iš sunkumų.

Dauguma autorių, kalbėdami apie savižudybę, ją traktuoja kaip socialinį procesą. Jai turi įtakos ir pavyzdys. Nesėkmingas bandymas nusižudyti dažnai lemia pakitusį kitų žmonių požiūrį į bandžiusį nusižudyti asmenį. Taigi savižudis gali bandyti žudytis, siekdamas atkreipti į save dėmesį, pakeisti kitų elgesį, užsitikrinti užuojautą ir panašiai. Beveik visuomet bandoma nusižudyti tuomet, kai netoliese esama žmonių.

Mitai apie savižudybę

Yra keletas mitų apie savižudybę ir savižudžius. Kaip ir dauguma kitų mitų, jie turi tam tikrą pagrindą, tačiau jie gerokai iškreipia situaciją, todėl yr

ra neteisingi. Štai pagrindiniai iš jų:

Asmenys, kurie kalba apie savižudybę, niekuomet nenusižudo.
Žmonės nusižudo be jokių perspėjimų.
Žmonės, kurie bando nusižudyti arba nusižudo, visuomet siekia susinaikinti.
Nusižudo asmenys, kurie yra emociškai sutrikę arba serga sunkia psichine liga.
Negalima kalbėti su depresijos ištiktu asmeniu, kadangi jis gali iš kito kalbos perimti įvairių idėjų.
Ketvirtasis mitas apie savižudybę – jog nusižudantis asmuo yra psichiškai nesveikas – reikalauja keleto komentarų. Pirma, asmenys, kurie nusižudo, paprastai nėra psichiškai nesveiki ar laikinai pamišę, tačiau šeimos nariai dažnai įsitikinę kad “niekas, būdamas sveiko proto” negalėtų nusižudyti, o jų prarastas mylimas žmogus – ne išimtis. Antra, be abejo, kai kurie psichiškai nesveiki asmenys nusižudo, tačiau nėra įrodymų, jog būtent jų liga yra savižudybės priežastis. Trečia, remiantis esamais faktais, psichiškai nesveiki žmonės sudaro mažiau nei 25 % visų savižudžių. Dauguma žmonių gyvenime susiduria su tam tikra “beviltiška” situacija. Tyrimai rodo, jog beviltiškumo jaumas yra tiesiogiai susijęs su savižudybe. O tokį beviltiškumą išgyveną ir labai racionalūs žmonės.

Artimųjų reakcijos

Savižudybė sukelia didžiulę emocinę įtampą šeimoje. Nusižudžius vaikui, tėvus dažnai kankina kaltė – jie kaltina save, kad nesugebėjo laiku suvokti problemos. Kiti žmonės taip pat kaltina tėvus dėl jautrumo ir supratimo stokos. Nusižudžius vienam iš tėvų, vaikai kaltina save. Kaltės jausmas juos taip užvaldo, jog jie dažnai patiria emocinių sutrikimų. Vaikui paprastai sunkiau susitaikyti su savižudybės faktu nei suaugusiam. Suaugę geriau sugeba numalšinti savo kaltės jausmą. Yra žinoma, jog savižudybę lydinti širdgėla ir kaltės jausmas yra daug stipresni nei atitinkami jausmai po atsitiktinės šeimos nario mirties. Tyrimai taip pat rodo, kad šie ir kiti šeimos narių simptomai išlieka daugybę mėnesių po savižudybės.

SAVIŽUDYBĖS, ĮVYKUSIOS KAUNE 1998-2000 METAI

Pasaulinė sveikatos organizacija savižudybę apibrėžia kaip apgalvotą, savanorišką, pačio asmens inicijuotą ir pavojų gyvybei keliantį poelgį, kuris baigiasi mirtimi. Savižudybė – dažniausiai ilgo, kartais net visą gyvenimą trunkančio proceso rezultatas. Pamažu problemos kaupiasi, žmogus vis labiau jaučiasi nevertas ir nereikalingas, kol pagaliau jam ima atrodyti, kad atsidūrė visiškoje aklavietėje, jį užvaldo tik neviltis ir ją stiprinančios mintys. Pagaliau užtenka paskutinio lašo – kokios nors konkrečios priežasties ar preteksto – ir tada jau savižudybė įvyksta greitai.

Lietuvoje savižudybių problema yra labai aktuali. Viena Lietuvos nacionalinės sveikatos programos prioritetinių krypčių yra savižudybių prevencija. Siekiama iki 2010 m. sumažinti savižudybių skaičių iki vidutinių Europos standartų, t.y. iki 25 iš 100000 gyventojų.

1998–1999 metais Kaune labai sumažėjo savižudybių skaičius (122 ir 125 atvejų per metus atitinkamai), 2000 metais šoktelėjo ir vėl pasiekė 1997 metų lygį (143 atvejai per metus). Ta pati tendencija yra ir respublikos mirtingumo rodikliuose (1 diagrama). Mirtingumas dėl savižudybių 2000 metais Kaune buvo 34,7/100000, respublikoje – 44,1/100000 gyventojų. Šis skirtumas daugiausiai yra įtakojamas kaimo ir miesto gyventojams būdingu skirtumu (kaimo gyventojai žudosi dažniau nei miesto).

Vyrai žudosi kur kas dažniau nei moterys ( daugiau nei tris kartus). 2000 m. iš 143 nusižudžiusių žmonių 110 (77 proc.) buvo vyrai ir 33 (23 proc.) moterys. Šis savižudybių skaičiaus skirtumas tarp lyčių didėjo 1998-2000 metų laikotarpiu. Savižudybių skaičius tarp vyrų per pastaruosius trejus metus nuolat augo. 1998 metais nusižudė 90 vyrų, 1999 – 98, 2000 – 110.Tarp moterų šis skaičius minėtu periodu labai nekito.

1998-1999 metais išaugo savižudybių skaičius 25 – 44 amžiaus grupėje ir sumažėjo virš 65 metų amžiaus grupėje. 2000 metais labai padaugėjo savižudybių 15-24 ir 45-64 metų amžiaus gyventojų tarpe. Šie du amžiaus periodai yra kritiniai žmogaus gyvenime, kuomet vyksta esminiai tiek fiziologiniai, tiek socialiniai pokyčiai. Galima numanyti, kad tai svarbi priežastis, iššaukianti padidėjusį šio amžiaus gyventojų jautrumą į socioekonominius, politinius ar kitus. pokyčius, kurie sąlygojo savižudybių skaičiaus padidėjimą 2000 metais.
Literatūros duomenys teigia, kad suicidinius bandymus labiausiai įtakoja bendra žmogaus sveikata ir socialinė padėtis: nedarbas, alkoholizmas, amoralumas, interesų stoka, žema tarpusavio kultūra ir kita.

Kaune dominuojančios savižudybių priežastys yra psichikos ligos, alkoholizmas ir asmeninės priežastys. Minėtos priežastys, išskyrus alkoholizmą, dominuoja ir tarp vyrų ir tarp moterų. Alkoholizmas, kaip savižudybės priežastis, dominavo tik vyrų tarpe (dėl šios priežasties kasmet nusižudė 13-15 vyrų, 0-2 moterų). Dažniausia žmonės žudosi dėl kelių priežasčių (26 proc. nusižudžiusių per pastaruosius tris metus). Per praeitus trejus metus nuolat mažėjo savižudybių dėl alkoholizmo bei asmeninių priežasčių ir daugėjo dėl psichikos ligų. Tokie pokyčiai daugiausiai vyko tarp vyrų. 1998 metais vyrų savižudybių struktūroje alkoholizmas sudarė 17 proc., asmeninės priežastys – 16 proc., psichikos ligos – 8 proc. 2000 metais ši struktūra buvo atitinkamai 14 proc., 8 proc. ir 15 proc.

Tiriant savižudybių priežastis buvo atsižvelgta, kiek šį poelgį įtakojo alkoholio vartojimas. Paaiškėjo, kad vyrai kur kas dažniau žudosi apsvaigę nuo alkoholio. Pastarųjų trejų metų laikotarpiu vyrų, apsvaigusių nuo alkoholio, savižudybių skaičius mažėjo. 1998 metais, būdami neblaivūs, nusižudė 60 proc. vyrų, 2000 metais šis procentas sumažėjo iki 50 proc. Tais pačiais neblaivių moterų nusižudė 18 proc., 1998 m. – 14 proc.

2000 metais daugiau nei pusė (52 proc.) nurodytų (ar buvo planuota) atvejų, savižudybė buvo planuojama iš anksto. Šio santykio (planuota/ne)dinamika per pastaruosius metus buvo labai labili, tačiau visada planavusiųjų nusižudyti skaičius viršijo neplanavusiųjų skaičių. Moterys savižudybę planavo dažniau nei vyrai.

Dauguma 87 proc. vyrų ir 73 proc. moterų anksčiau žudytis nebandė (2000 metų duomenimis). Per praėjusius trejus metus (1998-2000) tarp vyrų šis procentas didėjo, o tarp moterų reikšmingų pokyčių nepastebėta. Tik tinkamas auklėjimas, savarankiškumo, atsakomybės, tautos kultūros puoselėjimas, neigiamo požiūrio į žalingus įpročius diegimas, užimtumas, socialinis teisingumas galėtų padėti sumažinti depresijų ir savižudybių skaičių Lietuvoje.

Leave a Comment