Įvadas
Žmonės paprastai savižudybę suvokia kaip būdą užbaigti nepakeliamą gyvenimo situaciją. Nors daugybė žmonių retkarčiais pagalvoja apie savižudybę, visgi tik gana nedidelė dalis žmonių nusižudo. Savižudybė beveik visuomet susijusi su padidėjusia socialine izoliacija. Draugo namuose susipažinau su jauna mergina, kuri ne vieną kartą bandė žudytis ir esu tikras jog dar bandys. Ją erzina viskas: psichologas, psichiatras, mama, draugai… Ji kalba apie savižudybę kaip apie saldų uždraustą vaisių. Mamos žodžius tu man rūpi, dėl to aš tavimi rūpinuosi supranta kaip apsimetinėjimą. Aš jos paklausiau, bet ar nemanai jog jai tu tikrai rūpi? Ji atsakė- aišku, kad ne ji turi savo gyvenimą aš jai nė velnio nerūpiu. Tada jai pasakiau, jog tu jos gyvenimo dalis kaip tu jai gali nerūpėti, bet šie žodžiai jos nepasiekė arba ji to tik neparodė. Pradėjo peikti savo psichologą, kuris pasak jos varo iš proto. Man kaip žmogui pasirodė, kad jai tiesiog reikia save kažkur realizuoti. Bet iki savo pasirinktos veiklos, savęs atradimo ir jos dabartinės savijautos yra didelis kelias nors man kaip optimistui jis neatrodo sunkus. Tačiau kaip jai perteikti, pasakyti jog ji išgirstų ir susimąstytų apie jei sakomus žodžius, kokiu metodu man reikia remtis kalbant su tokiu žmogumi? Ši pažintis ir noras sužinoti kiek jos kalbos yra tikros, kaip padėti tokiam žmogui yra pagrindinis motyvas, kodėl mano pasirinkta rašto darbo tema: savižudybės tema. Visi suprantame, kad tik pažinę problemą galime ją išspręsti. Tat reikia išsiaiškinti kaip jaučiasi, kaip mąsto žmogus norintis žudytis. Tada galima suprasti kokį mąstymo kelią reiktų įdiegti tokiam žmogui. Kurį pasirinkti, ar filosofišką ar tokį, kurį siūlo psichologai? Pasvarstyti, kuris iš šių kelių yra teisingesnis, efektyvesnis?
Darbo trūkumai.• Savižudybės temos išsamią analizę ribojo laiko trūkumas.
Eutanazija
Pagrindinis eutanazijos objektas – kenčiantis žmogus, kuris yra jau ant tiek pasyvus, kad pats net nusižudyti nebegali. Mūsų katalikiškame krašte, su vis dar stipriomis šeimos ir vyresniųjų pagarbos tradicijomis, mintis, kad galima numarinti savo nebeprotaujančią ar nebepajudančią motiną ar tėvą skamba groteskiškai. Pasvarstykime ar tikrai teisinga manyti jog kada mirti turi teisę nuspręsti tik pats žmogus ir įteisinti eutanaziją. Aš prakalbau apie eutanaziją kadangi ji dažnai lyginama su savižudybe ir pastaruoju metu mūsų šalyje verda diskusijos šia tema. Ir eutanazijos ir savižudybės lyginime manau yra racijos. Bet galvojant apie jos įteisinimą susiduriame su dilema. Žmogus agonijoje neleidžiančioje pajudinti nė pirštelio, turintis vienintelį troškimą viską greičiau baigti, tačiau nepajėgiantis nusižudyti pats negali pasiprašyti pagalbos, nes jam numirti savo noru draudžiama, nors tai vienintelis jo troškimas. Savanorės eutanazijos koncepcija ir yra nūdienos diskusijų objektas. Nemaža dalis krikščionių ir tiesiog humanistų gydytojų, psichologų bei sociologų teigia, kad tokios sąvokos kaip savanorė eutanazija nėra ir negali būti. Žmogus paveiktas nepakeliamo skausmo ir grupės kitų sociologinių ir emocinių faktorių, nėra pajėgus atlikti aiškios valios aktą. Veikiamas baisaus skausmo, vienatvės bei nereikalingumo jausmo žmogus patiria per didelį stresą, kad sugebėtų aiškiu protu, raštiškai arba žodžiu išreikšti savo troškimą mirti. Ir be to įsivaizduokite jeigu eutanazija būtų legalizuota ir žmogus galėtų pasakyti jog nužudykite mane dabar aš noriu mirti, tada seniems žmonėms būtų tikrai sunku. Jie susidurs su išoriniu spaudimu dėl donorystės, o ir patys viduj jausis kalti, kad atima iš vaiko, anūko galimybę mokytis universitete, atima duonos kąsnį iš jo burnos, atima žaislus.
Savižudybė kaip problema tikrai egzistuoja
Kiekvienas turėtume būti atidūs aplinkiniams, o ypač mūsų ateities kūrėjams jauniems žmonėms, nes atliktų tyrimų rezultatai nėra džiuginantys mums lietuviams kadangi savižudybių skaičius mūsų šalyje, penkiolikos ir dvidešimts keturių metų amžiaus žmonių yra vienas iš didžiausių pasaulyje. Mirtys nuo savižudybių ir savo kūno žalojimo, tenkančios 100 tūkstančių minėto amžiaus žmonių 1991 – 1993 metais. Vyrai Moterys V./M. santykis Graikija 3.8 0.8 5Italija 5.7 1.6 4Ispanija 7.1 2.2 3Olandija 9.1 3.8 2Švedija 10.0 6.7 1Japonija 10.1 4.4 2Jungtinė karalystė 12.2 2.3 5Vokietija 12.7 3.4 4Danija 13.4 2.3 6Prancūzija 14.0 4.3 3Bulgarija 15.4 5.6 3Čekija 16.4 4.3 4Lenkija 16.6 2.5 7Airija 21.5 2.0 11Jungtinės valstijos 21.9 3.8 6Šveicarija 25.0 4.8 5Australija 27.3 5.6 5Estija 29.7 10.6 3Suomija 33.0 3.2 10Latvija 35.0 9.3 4Slovėnija 37.0 8.4 4Rusijos Federacija 41.7 7.9 5Lietuva 44.9 6.7 7
O 1995 metais Europoje atliktų tyrimų duomenimis vyrų savižudžių daugiausia buvo Lietuvoje, o moterys ne ką atsiliko buvo trečios. Ir turbūt pastebėjote jog vyrai nusižudo gerokai dažniau, nei moterys nors pasak įvairių tyrimų rezultatų moterys žudytis bando dažniau. Psichologai sako jog savižudybė tai ilgo proceso rezultatas. Ir kad tik nedaugelis pasitraukia iš gyvenimo prieš tai neįspėją ir neprašę tiesioginiu ar netiesioginiu būdu pagalbos. Taigi labai svarbu yra pastebėti jog žmogus prašosi pagalbos, planuoja savižudybę. Ir laiku suskubti jam padėti ar nukreipti jį pagalbos link. Problema tikrai egzistuoja ir yra didelė kasmet nusižudo daugiau nei pusantro tūkstančio žmonių.
Kaip mes galime padėti?
Norint padėti labai svarbu yra suprasti žmogų, kuriam nori padėti. Naudinga prisiminti „kai mums buvo sunku, kaip žmonės padėjo, koks elgesys veikė itin gerai, ko norėjosi tada iš žmonių.“ Reikia pabandyti pasijusti jo kailyje, suprasti jį. Todėl šį darbą ir pradėjau pesimistiška gaida. Filosofija gali pasitarnauti, padėti jį suprasti ir sumažinti atstumą tarp žmogaus , kuriam norime padėti. O būtent tokia filosofija kaip Artūro Šopenhauerio, kurio tekstuose nevengiamos nagrinėti temos kaip: kančia ir nuobodulys, taip pat jis aptaria įvairius kančios aspektus, galinčius pastūmėti link savižudybės, kaip Frydricho Nyčės rašančio apie savižudybę kaip paguodą, kurios pagalba išgyvenama ne viena niūri naktis. Taip pat ir Albero Kamiu rašančio jog yra tik viena rimta filosofinė problema tai savižudybė. Norėčiau šitoj vietoj pagrįsti filosofijos veiksmingumą sugrįždamas prie merginos, kurią minėjau kaip motyvą pasirenkant temą, kuri yra priešiškai nusiteikus psichologų ir psichiatrų adresu. Su ja bekalbant man pasirodė jog ji svyruoja tarp kančios ir nuobodulio, tada aš pasukau mūsų diskusiją šia kryptimi pradėjau kalbėti jog kartais man nėra ką veikti, tada aš einu iš proto ir slampinėju iš kampo į kampą ir ji mane labai gerai suprato pasidalino savo patirtimi, papasakojo ką ji tada daro ir taip išsikalbėjo apie savo jausmus. O kaip tik psichologai pataria nepalikti vieno žmogaus norinčio žudytis ir skatinti jį išsikalbėti apie savo jausmus. Ją suprasti man padėjo mano skaityti Šopenhauerio, Nyčės pesimistiniai filosofiniai tekstai. Bet nereikia apsiriboti vien tik pesimistinės filosofijos atstovų tekstų studijavimu. Viljamo Džeimso mintys, kurias jis yra išdėstęs savo tekstuose man padėjo perteikti jai šiek tiek optimizmo, būtent tokios mintys ir mąstymo būdas kaip, kad nebūtina būti tikru hipotezės tikrumu jog galėtum ja tikėti. Pakanka tik stipraus žmogaus troškimo tikėti ir teigiamos įtakos jo gyvenimui tikint pasirinktąja hipoteze. „Tikėkite, kad verta gyventi, ir jūsų tikėjimas padės sukurti patį gyvenimą.“ Be to nereikia apsiriboti vien ties pesimistine filosofija dėl galimos susikurti savižudiškos atmosferos didinančios mūsų pačių savižudybės riziką.
Padedant negalima būti per ilgai aktyviu, nes galime pradėti gyventi už tą žmogų jo gyvenimą. Nereikia pamiršti ir tokios psichologų nuomonės jog gali būti žudomasiprotestuojant. Tai būdinga isterinio tipo asmenybėms, jos grasina nusižudysiančios, vaizduoja besižudančios, nesąmoningai siekdamos kitų tikslų. Ir taip kartais netyčia nusižudo.
Išvados
Savižudybė labai rimta problema ir pasaulyje, ir Lietuvoje. Norintys nusižudyti bando įteisinti savo norą kaip eutanaziją. Mums belieka nepalikti jų vienų, nukreipti juos į specialistus, skatinti juos išsikalbėti. Jeigu jie nenori pagalbos pasitelkti filosofiją, tačiau nereikia apsiriboti ties pesimistiška filosofija padedant kitiems, taip galime susikurti savižudišką atmosferą didinančią mūsų pačių savižudybės riziką, ar vien tik optimistiškos filosofijos apžvelgimu. Reikia išlaikyti pusiausvyrą. Visur turi būti harmonija. Juk nepažinus liūdesio negalime pažinti laimės, nežinant nerimo nevertinsime ir nepažinsime ramybės, ir atvirkščiai. Arba verksime dėl to, jog neturime batų, kol nesutiksime žmogaus be kojų. Nereikia aiškintis, vertinti efektyvumo ir ieškoti teisingiausios teorijos būdo, metodo pagal, kurį tikrai išgelbėtume visus žmones nuo noro pasitraukti iš gyvenimo, kadangi vieno teisingiausio ir geriausio metodo nėra. Geras ir efektyvus metodas yra tas, pagal kurį gebame gerai dirbti. Ir nereikia pamiršti, kad kiekvienas žmogus yra labai individualus, taigi reikia susipažinti su daugybe metodų. Psichologinius metodus reikėtų gebėti derinti tarpusavyje pasitelkiant filosofines teorijas. Tai reikėtų daryti priklausomai nuo žmogaus individualios problemos, krizės.
Literatūros sąrašas
1. http://www.samurajus.8m.com/Seppuku.htm;2. http://www.iskcon.net/lithuania/abortai.htm;3. http://www.prizme.lt/straipsniai/straipsn.php?action=view&id=213&return_action=top_articlesXXXX4. WHO, „World Health Statistics Annual“ 1993 and 1994, 1994 and 1995;
5. Mirties priežastys 1997. – Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės, 1998;6. Samuel Enodu Stumpf Philosophy: history and problems, by McGraw- Hill, Inc./ Vanderbilot University, 1989;7. Danutė Gailienė „Savižudybė? NE!“ Lietuvos sociologijos asocijaciija;8. W. James, Is life Worht Living? // W. James, The Will to Believe and Other Essays in Popular Philosophy. New York, 1956;9. Jūratė Baranova, „Etika: filosofija kaip praktika“, Vilnius, 2002;10. J.Baranova „filosofijos istorija“11. Sopenhaueris, ‘‘kančia nuobodulys“