Statusų hierarchija grupėje
Žmogus yra nesuvokiamas ir neįmanomas be jį palaikančios ir jo palaikomos socialinių santykių sistemos, buvimo ir bendravimo su kitais žmonėmis. V. Legkauskas teigia, kad žmonės nepasižymi jokiais rimtesniais fiziniais pranašumais, kurie leistų jiems vieniems išgyventi gamtoje. Jungimasis į grupes ir bendradarbiavimas jose yra būtina sąlyga žmogaus išlikimui. Tarp grupės narių egzistuoja tam tikri santykiai. Grupės nario padėtis grupės santykių sistemoje kitų jos narių požiūriu A. Suslavičius vadina nario statusu. Aukščiausio statuso žmogus grupėje yra jos lyderis. Nebūtinai jis esti ir pats populiariausias žmogus grupėje. Kitame poliuje – grupės atstumtieji ir izoliuotieji. Šios sąvokos nėra sinonimai: atstumtasis – nepopuliarus asmuo, bet grupėje gali būti jį remiančių žmonių. A. Suslavičius net kalba apie atstumtųjų pogrupį. Tuo tarpu sąvoka izoliuotasis viską pasako. Tarpinę padėtį užima vidutinio statuso asmenys. Statusas turi tiesioginės įtakos savęs vertinimui, todėl grupės nariai siekia aukštesnio statuso, arba bent jau išlaikyti turimą. Dėl šios priežasties grupėje paprastai vyksta statusų varžybos, tai yra kova dėl aukštesnio statuso. Aukštesnį statusą turintys asmenys stengiasi jį išlaikyti ir yra jautrūs žemesnį turinčių pastangoms pagerinti savo statusą. Šios pastangos suvokiamos kaip statusų hierarchijos pažeidimas. Žinoma, žmogus apie tokį pažeidimą nekalba atvirai: “Aš pykstu ant tavęs už norą būti pranašesniam už mane, už manęs, kaip lyderio ignoravimą”. Statusų hierarchijos pažeidimas yra daugelio konfliktų priežastis. Ne kiekvienoje grupėje statusų hierarchija yra griežtai nusistovėjusi. Daugelyje grupių keičiantis veiklos pobūdžiui (pvz., nuo mokymosi pereinant prie pramogų), keičiasi ir grupės narių statusai.
Savarankiškas sprendimas – savęs įtvirtinimo pradžia
Savęs itvirtinimas yra problemiškas ir sunkus dalykas. Apie tokios problemos sprendimą rašo psichologas A. Suslavičius knygoje “Paremiamoji psichologija. Kaip įtvirtinti savąjį ego ir išlikti savimi”. Autorius pataria problemas spręsti pačiam. Kiti žmonės gali patarti, padėti, bet sprendimą konkrečiai veikti turime priimti patys. Savarankiškas sprendimas ugdo ir auklėja žmogų. Jis yra žmogaus brandumo požymis. Svarbu kontroliuoti save tais atvejais, kai klausi kito žmogaus patarimo. Ar iš tikrųjų klausi patarimo, ar ieškai atsakingo asmens, ar tiesiog kaltininko už galimą nesėkmę. Kito asmens sprendimas yra svetimas sprendimas. Tam tikras gyvenimo užduotis reikia spresti pačiam. A. Suslavičius teigia, kad žmogus turi pats tvarkyti savo likimą, t.y. turi sugebėti priešintis neigiamam aplinkos poveikiui. Skiriamos dvi priešinimosi strategijos: orientuota į problemą ir orientuota į emocijas. Į problema orientuota priešinimosi strategija apima situacijos įvertinimą, analizę ir įvardijimą; galutinių ir tarpinių tikslų numatymą; veiksmo planavimą ir vykdymą. Situacijos įvertinimas ir analizė – sunki užduotis, reikalauja daug jėgų, asmenybės brandumo. Būtent tokios ir yra ekstremalios situacijos (gaisras, stichinės nelaimės ir pan.). Nors tai gali atrodyti keista, bet esant ekstremaliai situacijai nereikia pulti ką nors daryti (didelė klaidų tikimybė), o pabandyti valandėle šaltakraujiškai įvertinti situaciją. Netiksliu situacijos įvertinimu pagrįsti sprendimai ir jų pagrindu atliekami veiksmai gali ne sušvelninti, bet dar labiau apsunkinti padėtį. Kiekvieną naujai patirtą įvykį mes lyginame su praeityje jau išgyventais įvykiais, žinomais reiškiniais. Tas procesas baigiamas situacijos įvardijimu. Paprastai naujai patirtus įvykius žmogus įjungia į jau žinomą, individualią kategorijų sistemą ir įvardija juos žinomomis savokomis. Dabar jau nereikia aiškinti, kas yra psichologija. Prieš kokius porą dešimčių metų daugelis žmonių nesuprato, kas čia per mokslas. Psichologiją aiškino taip – tai kažkas tarpiška tarp filosofijos ir medicinos. Taigi nežinomą mokslo sritį apibūdino žinomų mokslų sričių kategorijomis.
Orientuota į problemos sprendimą strategija tuo ir skiriasi nuo emocinės strategijos, kad, naudojant šią strategija, numatomi tikslai, konkrečiai planuojama. Galutiniai tikslai gali būti tolima perspektyva. Jiems įgyvendinti reikia tarpinių, eilinių tikslų. Laikantis šios strategijos, eilinio tikslo pasiekimas yra žingsnis ar bent žingsnelis galutinio tikslo link. Planavimas skiriasi nuo vykdymo. Jei tas skirtumas didelis, planavimas lieka tik vaizduotės vaisius. Netgi esant ir tikroviškam planui, jį vykdyti gali trukdyti neryžtingumas, atidėliojimai. Į emocijas orientuota priešinimosi strategija – tai emocinis reagavimas. Visiškai racionalų reagavimą galima įsivaizduoti tik teoriškai. Taip reaguoti gali tik kompiuteris. Reagavimas į problemą turi ir racionalumo ir emocingumo. Emocinė strategija pasižymi stichiškumu, galutinės perspektyvos nebuvimu. Reaguojant emociškai, elgdamasi iš meilės, iš gaileščio, iš pykčio, norint ką nors parodyti ar įrodyti, kad tas kitas žinotų ir pan. Šiuo atveju pabrėžiamas procesas, o ne galutinis rezultatas. Tikslų numatymas, planavimas atitraukia žmogaus dėmesį nuo sunkių išgyvenimų ir nukreipia į ką nors konstruktyvaus. A. Suslavičius teigia, kad Lietuvą užplūdusią savižudybių bangą galima paaiškinti ir tuo, kad žmogaus sąmonėje nėra susiformavusių kelių krizės sprendimo variantų. Žmogus turi parengęs tik vieną alternatyvą, pavyzdžiui: surizikuoti ir laimėti. Tam atvejui, jei ištiks nesėkmė, jis nėra pasirengęs. Girdime sakant: “Kaip bus, taip bus” arba “Tada man galas”. Jei žmonės planuotų kelis reagavimo į krizę variantus, pavojaus atveju nesijaustų tokie bejėgiai, nes apie kokią nors išetį galvotų iš anksto.Save įtvirtinantis elgesys
Žmonės kartais atsiduria tokioje situacijoje: tau ką nors pasako ar padaro, o tu nežinai kaip deramai atsakyti. Po kurio laiko sugalvoji, kaip derėjo atsakyti, bet jau šaukštai po pietų. Padėtį komplikuoja ir tai, kad tokiose scenose būna žiurovų ir jie tampa tavo pralaimėjimo liudytojais. Guodėsi, kad ateityje būsi protingesnis, į tokias situacijas nepakliūsi. Bet tikrovė kitokia. Situacijos kartojasi. Pralaimėjimai įsimenami, jie didina išmoktą bejėgiškumą. Būtent išmoktą. Tad reikia mokytis laimėti, įsitvirtinti, elgtis konstruktyviai ir visada reikia atsiminti, kad
žmogus turi tesę į savo nuomonę, poziciją. žmogus turi tesę išdėstyti savo nuomonę kitam asmeniui. žmogus turi teisę ginti savo nuomonę. Visa tai galima išreikšti dviem žodžiais: savęs įtvirtinimas. Bet šiuo atveju kalbama ne tik apie vieną asmenį. Pagrindinis įsitvirtinančio elgesio dėsnis skamba taip: “Aš turiu teisę į savo nuomonę. Tu – taip pat. Aš ginu tai, ką laikau teisinga. Tu gini tai, ką tu laikai teisinga”. Šio dėsnio laikymasis reiškia pripažinimą, kad ne tik tu, bet ir kitas žmogus turi savo nuomonę, kad ir kokia nemaloni ji būtų. Vien šio fakto pripažinimas jau yra žingsnis spręsti problemą. Savęs įtvirtinimas prasideda nuo savęs vertinimo. Jei žmogus vertina save kaip asmenybę, tai jis mėgaujasi gyvenimu ir bendravimu su aplinkiniais žmonėmis, elgiasi spontaniškai, pasitiki savo sprendimais, veiksmais, gerai adaptuojasi visuomenėje. Savarankiškai tvarkydamas gyvenimą atsižvelgia į savo interesus, ramiai, oriai gina savo nuomonę, teises. Lygiai taip pat ramiai išklauso ir gerbia pašnekovo nuomonę ir teises. Pasiekia tikslą nepakenkdamas kitiems. Savimi nepasitikintys žmonės dažnai abejoja savo žodžiais, sprendimais, jausmais; leidžia kitiems pažeisti jų teises; tam tikrose situacijose abejoja ką atsakyti arba kaip pasielgti, ieško sprendimo ar atsakymo, kai situacija jau praėjo. Neįsitvirtinančių žmonių yra daug. Pagrindinės neįsitvirtinimo priežasys yra šios: Klaidingi įsitikinimai. Socialinių įgūdžių stoka. Pirmuoju atveju žmogus gali turėti klaidingą supratimą, kas yra gera ir kas bloga, kas netinkama ir kas tinkama. Tokius įsitikinimus vadina socialiniais stereotipais. Yra ir toks gero žmogaus stereotipas: tai tylus, niekur nesikišantis, neprieštaraujantis, taikus žmogus. Manoma, kad geras žmogus nesiginčija, nekelia jokių problemų. Bet savo nuomonės gynimas nėra blogis, lygiai taip pat kaip ir abejonė kito žodžiais, veiksmais, ar paprieštaravimai, neužmirštant, kad tokią pat teisę turi ir bendravimo partneris. Negindamas savo nuomonės, žmogus pats sau kenkia, mažina pasitikėjimą savimi. Nuomonės neapginimas prilygsta pralaimėjimui. Pralaimėjimai kaupiasi, o su jais ir agresyvumas. Šiuo atveju pasyvus. Jis pasireiškia nekalbėjimu, uždarumu, kontakto vengimu. Yra žmonių linkusių agresyviai reaguoti į erzinančias aplinkybes labai energingai. Žemindami kitus bando primesti savo nuomonę, pažeidžia kitų teises, pasiekia tikslą kitų sąskaita. Jie sukelia neigiamus įspūdžius kitiems. Tokie žmonės iš tikrųjų pergyvena kaltės kompleksą, nepilnavertiškumą ir savimi nepasitikėjimą, savo agresyvumu stengiasi užmaskuoti šiuos jausmus. Atskirais atvejais žmonės neįsitvirtina ir dėl socialinių įgūdžių stokos. Jie papraščiausiai nežino, kaip tą padaryti. Jie to nesimokė. Augdamas, žmogus “lanko” įvairias elgesio mokyklas. Mokosi iš asmens, kuriuo seka. Tai modelis. Gyva, vaikščiojanti ir kalbanti mokymo priemonė. Sekdami modeliu, mes irgi panašiai bandome elgtis. Galima teigti, kad kai kurie asmenys neturėjo tinkamo modelio. Tai reiškia, kad žmogus nemoka teigiamais žodžiais pasakyti kas jam yra, nemoka jausmų išreikšti, yra įsitempę, kai reikia viešai kalbėti.Neįsitvirtinančio asmens gynybiškumas
Neįsitvirtinimas, pozicijos neapgynimas pažeidžia žmogaus prestižą. Pasyvumą reikia kaip nors pateisinti pirmiausia prieš save patį. Pasyviojo žmogaus gynyba reiškia nenaudingos sau informacijos pertvarkymą, t.y. racionalizavimą. Pagrindiniai neįsitvirtinančio asmens gynybos būdai yra šie: Žalos sau neigimas, – žodinė šios gynybos išraiška yra tokia: “Nenoriu kelti triukšmo dėl nieko”. Taip sumenkinama situacija, kurioje žmogus patyrė pralaimėjimą. Sumenkinama, paneigiama gali būti ir skriauda. Samprotavimas (greičiausiai pasąmoninis) yra toks: “Manęs niekas nenuskriaudė, nepažeidė mano teisių, tad nereikėjo jų ir ginti”. Taikaus žmogaus įvaizdžio kūrimas. “Esu taikus žmogus, nenoriu kelti scenos” – žodinė šios gynybos išraiška. Taip pateisinamas savo silpnumas. Bet nuomonė apie save kaip apie taikų, kultūringą asmenį gerokai pritempta. Pralaimėjimas generuoja pyktį, pagiežą ir šie jausmai prislopinami. Nepritarimo baimė. Jos išraiška tokia: “Niekas kitas nesiskundė”. Taip reiškiasi baimė būti išimtimi. Taip generuojama kaltė vien už problemos iškelimą. “Toks gyvenimas, nieko nepadarysi”. Tai populiariausia pasyvių žmonių gynyba. Jie pripažįsta patyrę skriaudą, bet nieko nenori keisti. “Protingas ir pats suprastų”. Šiuo atveju situacija identifikuojama kaip reikalaujanti sprendimo, tik naiviai galvojama, kad tą sprendimą turėtų daryti agresyvioji pusė. Jei ji to nedaro, ji – “neprotinga”. Šitaip pasyvusis asmuo pateisina savo neveiklumą, tuo pačiu nuvertindamas bendravimo partnerį.
Įsitvirtinimo pradžia
Mums dažnai tenka ką nors teigti, tvirtinti,ir, žinoma, savąjį teiginį ginti. Teiginis turi būti apgalvotas ir pateiktas aiškiai. Teiginius irgi reikia įrodinėti. Tam naudojami įrodinėjimo būdai. Įrodinėjimas yra dviejų rūšių: faktai ir nuomonės. Faktams priklauso statistika, vaizdinė, filmuota medžiaga. Fakto vertė padidėja, jei jį galima patikrinti. Patikrinti faktai virsta visuotiniai pripažintomis tiesomis, pvz., “Žemė sukasi aplink Saulę”. Faktais, statistika galima manipuliuoti, kai kuriems faktams skirti daugiau dėmesio, kitus nutylėti. Taigi, faktai labai priklauso nuo to, koks žmogus jais operuoja, t. y. nuo jo nuomonės. Nuomonė – asmenybės sprendimas apie daiktų ir reikšmių tvarką pasaulyje. Tai subjektyvus dalykas. Tad ir sakoma: “Mano nuomonė”, “Mano galva”. Nuomonę reikia įrodinėti. Kad nuomonė būtų tvirtesnė, ją bandoma pagrįsti faktais. Reikia skirti faktus nuo nuomonių. Privačių mokyklų moksleiviai mokosi geriau negu valstybinių mokyklų moksleiviai. Televizijos serialų žiūrėjimas silpnina intelektą. Dauguma VPU studentų yra Lietuvos piliečiai. VPU studijų metu įgyjama mokytojo profesinė kvalifikacija. Panevežys – mafijozų miestas. Rūkymas – lėta savižudybė.Teiginiai pateikiami dvejopai. Įsitvirtinantis pateikimas. Pateikiant pabrėžiamos stiprios ir pageidaujamos savybės, rodomas pasitikėjimas sėkme, teigiama reikalo pusę, įvykių priežastys aiškinamos sau palankiu būdu. Gynybiškas problemos pateikimas reiškiasi atsargiu, apdairiu elgesiu, vengiama parodyti teigiamas reikalo puses. Vengiama tiesiogiai ir nedviprasmiškai rekomenduotis. Užuot sakius: “Mes tvirtiname tą ir tą…”, sakoma “Galima būtų teigti…”, “Norėtųsi padaryti keletą išvadų…” Gynybiškai pateikdamas problemą, žmogus jaučiasi nesaugiai, tad neretai dangstosi autoritetais, slapstosi už jų nugarų. Gynybiškas problemos pateikimas daugiau klaidina, nei informuoja, nes klausytojui pačiam reikia atspėti, ką autorius maskuoja, ką nori iš tikrųjų pasakyti ir kokia yra jo faktiškoji pozicija. Tokiam problemos pateikimui būdingas nuolaidų prašymas. Dažnai girdime: “Jei ką ne taip pasakysiu, prašome mane pataisyti”, “Nesu šio dalyko žinovas, bet pabandysiu”…
Problemai pateikti reikia informacijos: faktų, nuomonių, įkalčių ir pan. Kai kuri informacija patvirtins teiginį, kita bus neutrali, trečia – paneigs teiginį. Vienpusiškai pateikiant informaciją, atimamas žmogui kūrybos, atradimo džiaugsmas, kadangi tiesos iš karto paskelbiamos. Jas tik reikia priimti. Bet skelbiamos tiesos dažniausiai yra netvirtos. Jei žmogus pats prieina prie išvados apie daiktų ir reiškinių tvarką pasaulyje, jis tos išvados ir laikosi. Vienpusė informacija tuo silpna, kad ji yra neatspari priešingai, t.y. kontrinformacijai. Pasaulėžiūra bus tvirtesnė, jeigu ją ugdysime įvairiapusės informacijos sąlygomis.Konstruktyvus problemos sprendimas
A. Suslavičius pateikia psichologų Š. Bauer, Dž. Bauerio konstruktyvų problemos sprendimo būdą. Sutrumpintai jų sistema pavadinta DESC, tai yra sistemos etapų pavadinimų pirmosiomis raidėmis:D – describe (aprašyk)E – express (išreikšk)S – specify (detalizuok)C – consequences (padariniai)DESC sistema skirta parodyti, kaip konstruktyviai išreikšti savo nepasitenkinimą ir kaip konstruktyviai siekti partnerio bei savo paties elgesio kaitos. Kiekvienas DESC etapas turi keletą taisyklių, paprastai – keturias – šešias. Priklausomai nuo etapo pavadinimo jos atitinkamai ir koduojamos, pvz., D1, E3, S5 ir pan.
D etapo (aprašyk) taisyklės
Teisinga Klaidinga
D1. Aprašyk kito žmogaus elgesį Nerodyk vien tik savoobjektyviais žodžiais. emocinės reakcijos į kito žmogaus elgesį.“Man nemalonūs tavo raginimai “Tu visada priekabiaujibūti linksmesnei”. prie manęs”.
D2. Kalbėk konkrečiau. Nekalbėk abstrakčiai, miglotai.“Tu negrįžai septintą valandą, “Tu nepaklusniausias iš visųkaip aš prašiau, o tavo brolis grįžo”. vaikų, kuriuos tik aš pažįstu”
D3. Aiškiai kalbėk apie veiksmo Nedaryk tokio tipo vietą, laiką ir dažnumą. apibendrinimų kaip “visa“Jau visą savaitę kasdien laiką”, “nuolatos”, “amžinai”.nuo pusiaudienio iki paryčių “Tu visada su savo draugais ittavo kambaryje draugai ir triukšmas” kokia bitė prie medaus
prilipusi”.D4. Kalbėk apie veiksmą, o ne Nespėliok kokie yra oponentoapie motyvą. motyvai ar tikslai.“Man neramu, kad tu tiek daug “Tau tik malonumai rūpi”.laiko praleidi žiūrėdamas TV”. E etapo (išreikšk) taisyklės
E1. Išreikšk savo jausmus. Neneik savo jausmų.“Man nemalonus cigarečių “Atsiprašau, aš šiek tiek kvapas iš tavo burnos, toliau atsisėsiu”.todėl aš truputėlį atsitrauksiu”.
E2. Jausmus reišk ramiai. Nereišk jausmų emociniu“Man sunku aiškinti baigiamųjų protrūkiu. egzaminų taisykles, kai jūs “Ar jūs baigsite vieną kartą taip triukšmaujate”. kalbėtis per mano pamokas?”
E3. Jausmus reišk teigiamais, Nereišk jausmų neigiamais orientuotais į tikslą žodžiais. žodžiais, orientuotais į “Aš susirūpinusi tuo, kad puolimą, partnerio žeminimą.tu nebevalgai mėsos. Nežinau, ką “Nervini mane ir tu ir tie tavotau dabar rekės gaminti. išgalvojimai”.Gal mes abu ką sugalvotume?” Tikėtina, kad neigiami žodžiai ar neigiamai suformuluotas sakinys sukurs ir neigiamą ar priešišką nuostatą. Pvz., “Ar neužeitum pas mane kavos?” “Ar neparagautum šito pyragaičio?” Skamba kaip raginimas neužeiti, neparagauti ir t.t.
E4. Kalbėk apie konkretų Nekritikuok visos asmenybės.poelgį, kuris tau nepatiko. “Nepamenu, kad tu kada nors“Mes gerokai permokėjome už prisipažintum suklidęs. Tu elektrą praėjusį mėnesį. Tu už juk neklysti!”kilovatvalandę paskaičiavai ne po22, o po 80 centų”.
S etapo (detalizuok) taisyklės
S1. Aiškiai sakyk, kokių Nepakanka vien užsiminti,partnerio elgesio pokyčių nori. kad norėtum, jog partneris “Mano batai jau nemadingi, pasikeistų.susidėvėję. Pagalvokime, gal “Galėtum būti ir kiek galima naujus nupirkti”. atidesnis man”.
S2. Prašyk nedidelio partnerio Neprašyk per didelio pokyčio.pokyčio.
“Manau, kad alui galėtum “Kad tik galėtum būtimažiau leisti, pavyzdžiui, ne toks egoistas…”3 litus per savaitę”.S3. Vienu metu prašyk Neprašyk daugelio pokyčių.vieno, dviejų elgesio pokyčių, “Galėtum mesti rukyti, ne daugiau. naktimis žiūrėti siaubo filmus “Virtuvei sugedo rozetė. Pataisyk pas Gediminą, nevalyti batų įją. Fizikos juk jus moko”. kilimą ir pataisyti rozetę”.
S4. Aiškiai pasakyk, ką Neprašyk pokyčių miglotai.konkrečiai norėtum, “Yra vaikų, kurie užuotkad partneris padarytų. trankęsi kieme padaro “Padėk sutvarkyti stalą gerų darbų”. po vakarienės”.
S5. Atsižvelk į tai, ką Neignoruok partnerio poreikių,partneriui reiškia sutikti nesiek vienpusės naudos. su tavo prašymu. “Jokių kvėpavimo reguliavimo“Apie kvėpavimo reguliavimą kursų! Sakė man kas ten dedasi!galite ir pas mus pasikalbėti. Po pamokų iškart namo!”Aš ir arbatos išvirčiau. Tenpas Saulių rūsyje juk šalta”.
S6. Konkrečiai apibrėžk ką Nemanyk, kad keistis turisavyje pasiruošei pakeisti tik partneris.santarvės vardan. “Ankščiau grįžk į namus, ir“Laiku grįši į namus – tie mūsų barniai išnyks savaime.nustosiu kalbėjusi apie Mano vaikystės laikais vaikai jaunuolio pilietinę pareigą tėvų dar klausė…”tėvams”.
C etapo (padariniai) taisyklės
C1. Aiškiai kalbėk apie Nesivaržyk kalbėti apie paskatas ginčo pasekmes. ar bausmes.“Sutvarkykit virtuvę, “Sutvarkykit virtuvę, arba arba jums teks būto ieškotis bus blogai”.kitur”.
C2. Pastiprink kitimą Nebausk vien tiktai užpageidaujama linkme. kitimo stoką.“Matai? Išvalėme “O! Matai? Kai sukėliaušeštadienį langus – vėją, iškart tvarka ir ramybė ir šviesiau, ir jaukiau”. namuose”.
C3. Paieškok ko nors, Nenaudok pastiprinimo,kas patiktų partneriui. kuris tik tau pačiam “Tėtė sakė, kad jei ankščiau patraukliai atrodo.
pareisi, galėsi jo mašina “Jei ankščiau pareisi, tai aš su pavažinėti, nes nuo devynių tavimi ilgiau pabūsiu”.vakaro jis pats važiuojapadirbėti taksistu”.C4. Sugalvok pakankamai Nekalbėk apie paskatą, kuriosdidelį elgesio pokyčio tu negalėsi ar nenorėsi pastiprinimą. padaryti.“Jei baigsi devynmetę, “Baigsi devynmetę – nupirksiu paprašysiu Henriko, kad mašiną”.priimtų tave dirbti į savoparduotuvę”.
C5. Parink “nusikaltimo” Venk per didelių grasinimų.dydį atitinkančią bausmę. “Neperrašysi kontrolinio – “Neperrašysi kontrolinio – atsisveikink su mokykla”.mažinsiu pažymį”.
C6. Parink bausmę, kurią Venk netikroviškų grasinimų.iš tikrųjų gali ir nori įvykdyti. “Pritildyk radiją, arba aš “Pritildyk radiją, arba aš pats nežinau, ką padarysiu”.jį pritildysiu”.
DESC sistema duoda pokalbiui kryptį. Bet oponentas gali nukreipti pokalbį visai kita linkme. Labai svarbu yra laikytis pasirinktos temos, nesileisti išmušamam iš vėžių. Bendravimo partnerio reakcijos, kuriomis vengiama iššukio, stengiamasi pakreipti pokalbį kita linkme, vadinamos venginiais. Tipiškas venginys – į kreipimąsi “Norėčiau su tavimi apsvarstyti šį reikalą…” atsakyti taip: “Ne dabar, aš užsiėmęs”. Kaip tada elgtis? A. Suslavičius pateikia keletą variantų. Forsuoti klausimą: “Man svarbu, kad tas reikalas būtų sutvarkytas dabar.”Atkakliai siekti savo: “Tai teužims keletą minučių, nes aš esu šį bei tą sumanęs”(tuo galima sužadinti smalsumą).Tartis, kada konkrečiai partneris galės tą reikalą apsvarstyti: “Jei ne dabar, tai ar tau bus patogu apie tai pakalbėti po pietų trečią valandą?” Dar yra daug būdų pakeisti pokalbio temą ir neatsakyti į klausimą. Komplimentinis. “Tu labai graži, kai pyksti.”Medicininis. “Pyktis grožiui kenkia”Reakcija: “Ne apie tai dabar kalbame”, (netęsia oponento pradėtos temos). “Aš noriu pasakyti, kad…”(tęsia savo temą).Nuvertinamasis. “Iš kur prisirinkai tokių gražių žodelių? Ar tik ne iš tos naujos kompanijos?”
Reakcija: “Ne tai dabar svarbiausia…Mano didžiausias rūpestis dabar… (toliau įtvirtina savo poziciją, nes tai didesnis laimėjimas, nei atsikirtimas į provokaciją).Savęs įtvirtinimas – sunkus dalykas. Žinojimas kaip ginti savo teises, dar nėra jų faktiškas gynimas. Tam reikia drąsos. Teisių gynimas – jau yra konfrontacija, o tam ne visi yra pasirengę, ar net subrendę. Savo nuomonės gynimas per konstruktyvų dialogą padeda išvengti beprasmiškų konfliktų. Jau pats konstruktyvių išraiškos priemonių ieškojimas, problemos sprendimo planavimas teikia daug optimizmo. Tai ir yra orientuota problemos sprendimo strategija. Įsitvirtinantis elgesys yra konstruktyvus, racionalus elgesys, aiškiai ir nedviprasmiškai skelbiantis partneriui problemos esmę. Įsitvirtinantis asmuo aiškiai suvokia teisę į savo nuomonę, poziciją. Savo poziciją nuosekliai stengiasi išdėstyti kitam asmeniui. Gina savąsias teises ir gerbia kitų teises. Pasiekia savo tikslą nepakenkdamas kitiems. Tokie žmonės pasitiki savimi, savarankiškai sprendžia savo problemas. Savarankiški sprendimai ugdo žmogų ir yra asmenybės brandumo požymis.