Kinija

Kinija: kontroliuojamos modernizacijos ribos
Vykintas Pugačiauskas, 1999
Įvadas
Kinija yra unikali valstybė — ne vien įspūdingais ekonominio augimo tempais. Tai vienintelė tokį ekonominį augimą pasiekusi valstybė tarp „komunistinę“ ideologiją vienomis ar kitomis formomis postuluojančių šalių — arba vienintelė iš dideliais tempais augančių valstybių, išlaikiusi „komunistinę“ ideologiją. Kabutės pastarajame teiginyje nurodo ne tik ideologinės formos negrynumą, bet ir ideologijos vaidmens šiuolaikinės Kinijos ekonominiame gyvenime ribotumą. Ribota ideologijos įtaka ekonomikai, ar, tiksliau, ideologinis negrynumas, kita vertus, leidžia laikyti Kiniją viena iš autoritarinių valstybių, kurių režimo legitimumas paagrįstas ekonominiu rezultatyvumu. Galima daryti prielaidą, kad rezultatyvi ekonominė politika turi ar gali turėti reikšmingų padarinių socialinei struktūrai ir politiniam gyvenimui. Iš esmės tai yra suderinamumo klausimas: kiek įmanoma išlaikyti unikalų „komunistinio“ autoritarizmo ir aukštų ekonomikos augimo tempų derinį.
Mėginant atsakyti į šį klausimą, modernizacija tampa esmine koncepcija. Šiuo atveju modernizacija suprantama siaurąja prasme — kaip ekonomikos struktūriniai pertvarkymai, įgalinantys pasiekti ilgalaikį augimą, orientuojantis į konkurenciją pasaulio rinkoje. Toks ekonomistinis požiūris į modernizaciją, akivaizdu, vis dėlto nėra pakankamai siauras, kad Kinijos atvejis nereikalautų papildomo apibūdinimo. Šiiame darbe, aptarus modernizacijos Kinijoje ypatybes, bus teigiama, kad modernizacija šioje valstybėje yra „kontroliuojamo“ pobūdžio — tai valstybės politinio elito inicijuota ir kontroliuojama modernizacija, o ne tiesiogiai iš visuomenės ekonominio mobilumo kylantys ekonominiai persitvarkymai (taikant ekonominiams veikėjams, Ulricho Beko (Ulrich Beck) te

erminais tai reikštų ne „jūs esate automobilių kamštis“, bet „jūs esate automobilių kamštyje“). Tokiu atveju klausimą dėl „komunistinio“ autoritarizmo ir ekonomikos augimo ilgalaikio suderinamumo galima performuluoti kaip klausimą dėl kontroliuojamos modernizacijos ribų: kiek kontroliuojama modernizacija gali išlikti iš tikrųjų kontroliuojama, nepereinanti į politinės sistemos liberalizaciją. Tai ir yra pagrindinis šio darbo klausimas.
Akivaizdu, kad jis susijęs su tolesnės Kinijos ekonominės ir politinės raidos prognozavimu, todėl dera pripažinti, kad tikslaus atsakymo į jį čia nebus siekiama rasti. Tačiau bendriausias atsakymas yra tas, kad kontroliuojama modernizacija turi ribas, ir šiame darbe bus mėginama išskirti tendencijas bei apibrėžti kontroliuojamos modernizacijos sukeltus socialinius, politinius ir ekonominius pokyčius, kurie gali daryti įtaką tolesnei Kinijos raidai, priėjus šias ribas. Kontroliuojamos modernizacijos nagrinėjimas tuomet turi apimti mažiausiai du aspektus: moodernizacijos išlaikomumą ilguoju laikotarpiu ir kontrolės išlaikomumą ilguoju laikotarpiu. Toks požiūris ir lems šio darbo struktūrą. Pirmiausia bus deskriptyviai pristatytos dabartinio kontroliuojamos modernizacijos kurso pasirinkimo istorinės aplinkybės ir tendencijos. Tai leis nurodyti pagrindines pasirinkto modernizacijos kurso problemas ekonominiu nagrinėjimo aspektu. Antrojoje dalyje ekonominės modernizacijos įtaka bus analizuojama socialiniu ir politiniu aspektu, kur esminis kintamasis bus valstybinės valdžios institualizacija. Pirmoje dalyje bus išskirti struktūriniai modernizacijos veiksniai, galintys sukelti esamos politinės sistemos pokytį. Galiausiai bus padaryta išvada dėl problemų, su kuriomis susidurs mė
ėginimai išlaikyti kontroliuojamą modernizaciją ilguoju laikotarpiu.
Prieš pradedant nagrinėti ekonominus modernizacijos padarinius, reikia išvardyti dar kelias išlygas. Šis darbas, kur nenurodyta kitaip, neatsižvelgs į kultūrinį veiksnį — Kinijos istorinį ir kultūrinį palikimą, kuris šioje valstybėje turi ypatingą reikšmę. Toks požiūris reiškia daugelio dalykų supaprastinimą ar mėginimą pritaikyti kitokios kultūrinės aplinkos koncepcijas, tačiau atsižvelgti į kultūrinį veiksnį, remiantis ne kinų autorių literatūra, neatrodo įmanoma. Be to, atsiribojus nuo kultūrinio veiksnio, įmanoma operuoti universalesniais konceptais, o tai, tiriant modernizaciją, atrodo svarbu. Kita pastaba susijusi su laiko ribomis: šiame darbe nagrinėjamas tik „komunistinės“ Kinijos — t. y. Kinijos Liaudies Respublikos — laikotarpis nuo 1949 m. iki dešimtojo dešimtmečio vidurio.
1. Ekonominė modernizacija
1.1. Nuo „socialistinės transformacijos“ iki „keturių modernizacijų“
Nuo Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo 1949 m. vykdyta ekonominė politika (ar, tiksliau, ekonominės politikos) pasižymėjo išskirtiniu politizavimu. „Socialistinė transformacija“ buvo mėginimas reformuoti ekonominę sistemą sistemą (ir individų ekonominę sąmonę) revoliucine politine jėga, kuri suderino kitos kultūrinės tradicijos ideologiją (marksizmą) ir išskirtinį politinės vadovybės (Mao Dzeduno) sinocentrizmą. Esminė „socialistinės transformacijos“ požiūrio į plėtrą ypatybė buvo prievarta besiremiantis kolektyvizmas ir daugiau ar mažiau aiškus prioritetas kaimo reformai.
Komunistinės žemės reformos, prasidėjusios dar 1945 m., turėjo ne tik pragmatinį, bet ir ideologinį pagrindą. Pirmoji komunistų kontroliuojamų teritorijų žemės reforma buvo skirta ne tik sugriauti tradicinės kaimo valdančiosios klasės ga
alią ir prestižą, bet ir parodyti, kad partija laikosi savo ideologinės dienotvarkės — tai tikslai, kuriuos pavyko pasiekti tik iš dalies. Vis dėlto konsolidavę valdžią, komunistai iškart grįžo prie agrarinės reformos, kuri šįkart iš esmės pakeitė socialinę struktūrą ir galios pasiskirstymą. Tai vadinama didžiausia pasaulyje socialine revoliucija1: buvo sugriauta tūkstantmečius egzistavusi sistema, kai vietos lygio ekonominis, politinis, religinis gyvenimas, teisėtvarka priklausė nuo stambiųjų žemvaldžių. Ši socialinė revoliucija „iš viršaus“2 baigėsi hierarchinės sistemos sukūrimu, gerokai aplenkusiu ligtolinės Kinijos biurokratizacijos mastą. Partijos hierarchinės sistemos „nervų“ galūnės dabar atėjo į kiekvieną kaimą.
Modernizacinis spaudimas kaimui buvo susijęs su pramonės reforma, užsienio nuosavybės ekspropriacija ir investicijų sutelkimu į ilgalaikius daug kapitalo reikalaujančius projektus. Praėjus keleriems metams nuo agrarinės reformos pradžios, 1953-aisiais, paaiškėjo, kad kaimas nebesugeba išlaikyti miesto pramonės. Partija pasirinko kopijuoti stalinistinį centralizuoto planavimo kelią; kovą tarp kelių partinio elito pasiūlytų modernizacijos strategijų laimėjo Mao „socialistinė transformacija“, paremta privalomu žemės ūkio produkcijos tiekimu, kai pakankamus produkcijos lygius turėjo užtikrinti kolektyvizacija kaime ir mieste. Pirmasis penkmetis (1952—1957 m.), nors atnešė santykinį pramonės augimą (20 proc.), išryškino nepakankamą žemės ūkio (4 proc.) ir lengvosios pramonės produkcijos augimą3.
Dėl priežasčių, kurios atrodo susijusios su Mao asmeninėmis savybėmis bei požiūriu į ekonomikos augimą, antrojo penkmečio strategija turėjo radikaliai skirtis. „Didysis šuolis“ buvo lydimas nuostatų, kad ek
konomiką gali valdyti ir nematerialios paskatos („vadovaujanti politika“) ir kad įmanoma racionaliai ir vienu metu plėtoti pramonę miestuose bei — remiantis komunomis — žemės ūkį kaime („ėjimas dviem kojomis“). Abi šios nuostatos buvo transformuotos taip, kad jų išdava tapo išteklių švaistymas, remiantis nerealiais partinės vadovybės lūkesčiais. Po kelerių metų katastrofiškų padarinių partijos programa atšaukė visą „didžiojo šuolio“ politiką, dar kartą reformuota žemės ūkio politika ir grąžintas pajamų diferenciacijos principas. Tai užtikrino santykinį ekonomikos stabilumą net per „kultūrinę revoliuciją“, tačiau ideologinės kovos prioritetas smarkiai susilpnino ekonomikos planavimu užsiimančias institucijas ir pramonę apskritai.
Radikalūs ekonomikos pokyčiai tapo įmanomi tik pasikeitus realiam partijos ir valstybės lyderiui — o Mao Dzeduno mirtis išryškino ne tik tai, kad Kinijos vadovybė buvo susiskaldžiusi, bet ir tai, kiek politika buvo neinstitualizuota ir priklausė nuo asmeninių lyderio ryšių ir sandėrių. Po dvejų metų asmeninių konfliktų ir neaiškios politikos 1978 m. pabaigoje partija, jau įtakojama Den Siaopino, dar kartą pakeitė savo programą, atsisakydama klasių kovos kaip pagrindinio principo ir visą dėmesį sutelkdama „keturioms modernizacijoms“ — pramonės, žemės ūkio, gynybos bei mokslo ir technologijos. Vėlgi tokio sprendimo priežastis derėtų sieti su lyderio — šįkart Den Siaopino — asmeninėmis savybėmis, gyvenimo patirtimi4 ir požiūriu į ekonomikos plėtrą5. Pradėdamas ekonominės modernizacijos politiką, Den Siaopinas pradėjo gana paradoksalų institualizacijos požiūriu procesą. Per trisdešimties metų Kinijos Liaudies Respublikos istoriją partijos politikos kaita priklausė nuo lyderių tarpusavio kovos, o dažniausiai — nuo vieno lyderio įsitikinimų. Praėjus dar dvidešimčiai metų nuo ekonomikos reformos pradžios, ekonominės politikos likimas tebepriklauso nuo partijos vadovybės, tačiau valdymo procedūros, ypač ekonomikos sferos, yra labiau rutinizuotos, depersonalizuotos, taigi ir institualizuotos. Dar daugiau, jų galia daryti įtaką politikai tik išaugo, nes sumažėjo partijos vadovybės susiskaldymas ir demoralizacija, aiškiai pasireiškę prieš pat ekonominių reformų pradžią.
1.2. Auganti ekonomika: miesto ir kaimo matmuo
Prasidėjus Den Siaopino erai, aiškaus reformų plano nebuvo. Bendroji reformų kryptis buvo sukurti ekonomiškai efektyvią visuomenę, turinčią technologinių inovacijų potencialą. Turint galvoje politinę praeitį, esminis modernizacijos tikslas buvo liberalizuoti ekonominę politiką: sumažinti politikos kišimąsi į ekonominį gyvenimą ir atskirti ekonominę visuomenę nuo totalitarinės politinės sistemos. Pati partijos-valstybės sistema buvo „dualistinė“, kai ekonomika buvo planuojama centralizuotai, o planas vykdomas biurokratinės hierarchijos principu, tačiau visas politikos įgyvendinimo mechanizmas buvo prižiūrimas ir veikė ideologiniame socialistinių moralinių principų kontekste, kurį sukūrė komunistų partija (dar tiksliau — aukščiausiasis jos elitas), besiremiantis prievartos aparatu.
Todėl, žvelgiant iš dabartinių pozicijų, du pagrindiniai modernizacijos uždaviniai buvo (1) vietoj biurokratizuoto ir centralizuoto resursų perskirstymo atgaivinti rinkos ekonomikos sistemą, kurią „socialistinė transformacija“ sunaikino dar šeštojo dešimtmečio viduryje, ir (2) atsisakyti partijos ideologinio kišimosi į socialinį ir ekonominį gyvenimą. Centralizuotas planavimas buvo ypač pakenkęs žemės ūkio produkcijai. Kinija buvo ypač jautri žemės ūkio reformoms ne vien todėl, kad kaime gyvena keturi penktadaliai šalies žmonių, bet pirmiausia dėl struktūrinių ekonomikos charakteristikų, kai moderni pramonė ir apskritai miestų plėtra priklausė nuo žaliavų, kurias tiekia žemės ūkio sektorius.
Apskritai, miesto ir kaimo matmuo, kai kurių autorių teigimu, yra ypatingai svarbus Kinijos ekonomikos reformai. Ekonominiu požiūriu, modernizacija yra „erdvinio idėjų išplėtimo“ iš miesto į kaimą procesas6; politiniu požiūriu, visas ekonomikos augimas sparčiausiai besivystančiose valstybėse pagrįstas valstybės teikiama preferencija miestų plėtrai dėl didesnės miestų gyventojų įtakos politiniam gyvenimui7. Tačiau Kinijos atveju nuolat teikiamas prioritetas miestui ir ilgalaikiams daug kapitalo reikalaujantiems industriniams projektams neatsižvelgė į uždaros ekonominės sistemos ypatybę, kai miestas buvo priklausomas nuo kaimo. Kolektyvistinė sistema mikrolygiu užtikrino žemės ūkio produkcijos augimą ne dėl, bet nepaisant valstybinės politikos, kurios tikslas buvo užtikrinti santykinę miesto gyventojų gerovę. Pagrindinis augimo garantas buvo didesnė gamybos veiksnių mobilizacija, bet ne augantis produktyvumas.
Todėl 1978 m. reformos pradėtos būtent žemės ūkio sektoriuje. Nors žemė liko kolektyvinė nuosavybė, valstiečiams buvo suteiktos teisės naudoti žemę šeimomis, kai kiekviena šeima gauna žemės sklypą ilgalaikiam naudojimui („atsakomybės sistema“). Mainais už žemę privaloma mokėti mokesčius valstybei ir komunai, vykdyti įsipareigojimus tiekti produkciją pagal valstybės nustatytas kvotas (kurios, beje, buvo užšaldytos, o supirkimo kainos pakeltos). Likusia produkcija valstiečiai galėjo disponuoti laisvai (valstybė sutiko pirkti visą likutį aukštesnėmis negu kvotinės kainomis). Antroji žemės ūkio reformos stadija buvo įgyvendinta 1983—1985 m., kai valstiečiams buvo suteikta teisė auginti pelningiausias žemės ūkio kultūras. Per pirmuosius šešerius žemės ūkio reformos metus produkcijos kiekis vienam gyventojui augo vidutiniškai po 3,8 proc. (1957—1977 m. augimas buvo 0,2 proc.), o kaimo vartojimas išaugo tris kartus8. Nauji vartojimo standartai padidino lengvosios pramonės gaminių paklausą.
Žemės ūkio produkcijos augimas leido reformuoti pramonę, tačiau pramonės reforma prasidėjo tik devintojo dešimtmečio viduryje. Partijos programa, nors dėl įvairių kompromisų nevienalytė, leido smarkiai sumažinti centralizuotą planavimą arba kai kur išvis jo atsisakyti ir nustatė, kad dalis vartojimo prekių kainų gali būti nekontroliuojamos arba kontroliuojamos iš dalies. Šios reformos sukūrė daugelį naujų rinkų, decentralizavo ekonomikos ir mokesčių rinkimo kontrolę ir leido bent lokaliniu mastu taikyti lyginamąjį pranašumą. Dar daugiau, išvengta staigaus kainų šuolio, atsisakant fiksuotų kainų, o įtakingi interesai buvo palaipsniui įtikinti pritarti reformai, ne ją sabotuoti (apskritai, kaip vienas iš svarbiausių Den Siaopino reformų bruožų minimas ne jo įžvalgumas ar ekonominės žinios, bet tai, kad jis sugebėjo išlaikyti partijos elito paramą reformoms).
Įvairių nuosavybės formų įteisinimas paskatino ne tik staigią privataus sektoriaus plėtrą, bet ir didesnį konkurencinį spaudimą valstybinėms įmonėms. Vis dėlto dėl minėtos didesnės pramonės sektoriaus įtakos politikai, pramoninių interesų grupių įtakos aukščiausiems partijos vadovams didžiųjų valstybinių įmonių reforma dar ir dabar yra vos prasidėjusi. Kinijai vis dar yra būtina padalyti ir decentralizuoti valstybei priklausantį įmonių kapitalą, o likusiam visuomeniniam kapitalui nurodyti savininką (savivaldybę, armiją ir pan.), atsisakyti nuolatinio įdarbinimo garantijų valstybinių įmonių darbuotojams, instrumentizuoti palūkanų normas vertinti investicinių projektų patrauklumą ir monetarizuoti kapitalo aktyvus9. Plačiau pramonės modernizacijos problemos bus aptartos žemiau, tačiau dabar reikia pereiti prie dar dviejų ekonominės modernizacijos aspektų: profesionalumo reformos ir tarptautinės prekybos.
1.3. Profesionalumo reforma
Vienas iš svarbiausių veiksnių, įgalinančių ekonominį augimą iš intensyvaus virsti ekstensyviu, yra efektyvumo didinimas ir technologinės inovacijos. Todėl viena iš kontroliuojamos modernizacijos sričių apėmė siekimą užtikrinti pakankamą profesionalių kadrų pasiūlą ir išsilavinimo lygį. 1981 m. paaiškėjo, kad 27 proc. Kinijos partijos ir valstybės darbuotojų baigę tik pradinę, 43 proc.— pagrindinę mokyklą. Pirmieji žingsniai, pradėjus ekonomines reformas, buvo per „kultūrinę revoliuciją“ „išvalytų“ partijos bei valstybės aparato kadrų, taip pat inteligentijos reabilitavimas. Šiuo atveju svarbūs ne tiek politiniai reabilitavimo aspektai, kiek perėjimas prie naujo požiūrio į žinias ir sugebėjimus.
Vis dėlto iškart po reformų pradžios reabilituoti pareigūnai, nors turėjo vertingos orgnizacinės patirties, atstovavo pirmųjų revoliucionierių kartai. Devintojo dešimtmečio pradžioje nuspręsta atnaujinti partijos vadovaujantį personalą ir daugeliui pareigūnų suteiktos sąlygos palikti savo postus, bet išlaikyti privilegijas. Ir nors šis procesas vyko su dideliais sunkumais, iki 1992 m. veteranai komunistai prarado didžiąją dalį turėtos įtakos.
1979 m. atsisakius klasinio skirstymo, buvo sudarytos sąlygos intelektualams dirbti savo srityse be didesnio politinio kišimosi. Profesionalumą Den Siaopinas tapatino su politiniu lojalumu10, o tai buvo kardinalus maoistinės politikos pakeitimas. Vis dėlto „kultūrinės revoliucijos“ nualintai Kinijai trūko intelekto išteklių įgyvendinti profesionalumo ir švietimo reformą. Dar daugiau, intelektualams skirtas vaidmuo buvo patarėjų, o ne bešališkų stebėtojų ir kritikų. Tačiau pradėjus reformas inteligentijos lojalumas partijai sumažėjo ir tai turėjo įtakos 1989-ųjų įvykiams.
1.4. Ekonominės izoliacijos pabaiga
1978 m. Kinijos pasirinkimą grįžti į pasaulio ekonomikos sistemą taip pat galima aiškinti Den Siaopino asmeninėmis savybėmis ir interesu plėtoti užsienio ryšius. Vis dėlto tai yra platesnio proceso dalis. Aštuntojo dešimtmečio viduryje aplinkinės Rytų Azijos valstybės — Japonija, Pietų Korėja, Taivanas, Honkongas, Singapūras importo pakeitimo industrializaciją pakeitė į eksportą orientuotos plėtros ekonomine politika, o tai grėsė per „kultūrinę revoliuciją“ izoliuotai Kinijai tolesniu ekonominiu ir technologiniu atsilikimu.
Viena iš naujovių, kurią Den Siaopinas, atrodo, asmeniškai perėmė iš Taivano patirties, buvo laisvosios ekonominės zonos. 1979 m. viduryje Kinija įsteigė keturias tokias zonas prie teritorijų, kur buvo sukauptas užsienio kapitalas. Kinija įsipareigojo suteikti investuotojams palankias sąlygas ir preferencinius mokesčių tarifus. Nors zonos pradėjo veikti ir netrukus išplito, jų poveikis buvo abejotinas ir trumpuoju laikotarpiu (siekiant pritraukti užsienio investuotojus panaudota daugiau negu planuota Kinijos išteklių, o darbo jėgos kokybė nebuvo patenkinama), ir žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos. Pagrindinis zonų teikiamas pranašumas buvo pigi darbo jėga; pradėjus augti jos kaštams, kyla grėsmė, kad užsienio technologijos „iškeliaus“ į kitus pasaulio regionus. Pigios darbo jėgos teikiami pranašumai pajūrio regionuose ilguoju laikotarpiu negalės būti išlaikyti, o transportavimo sunkumai daro abejotinomis galimybes išnaudoti centrinių regionų darbo jėgą. Dar daugiau, siekiant ekonomikos augimą iš ekstensyvaus paversti intensyviu, Kinijai reikės gerokai patobulinti mokslo ir švietimo sistemą11.
Gerokai reikšmingesnis buvo pats ekonominio bendradarbiavimo su užsieniu procesas. Didele dalimi dėl spaudimo iš užsienio buvo sušvelnintos, o vėliau atšauktos nepalankios tiesioginėms užsienio investicijoms taisyklės12, užsienio kapitalo įmonėms leista konkuruoti paslaugų sektoriuje. Nekilnojamojo turto ir akcijų rinkų plėtra Kiniją pavertė viena iš atviriausių užsienio kapitalui regiono valstybių. Transnacionalinių korporacijų atėjimas į Kiniją privertė spartinti šalies teisinę reformą. Iki pat devintojo dešimtmečio pradžios šalyje nebuvo teisinės sistemos; įstatymus atstojo dekretai, biurokratinės taisyklės ir žodiniai nurodymai13. Tik ekonominės reformos paskatino kai kurias biurokratines procedūras padaryti skaidresnes (apie neigiamą reformų poveikį biurokratizacijai bus kalbama žemiau). Pagrindiniai iškilę uždaviniai, kuriant teisės sistemą, buvo teisininkų mokymas, mokesčių, šeimos ir tarptautinės teisės taikymas14.
Perėjimas prie ekonominio bendradarbiavimo su užsieniu ir iš dalies prie į eksportą orientuotos plėtros strategijos privertė įmones pakeisti darbo discipliną, kokybę, požiūrį į inovacijų taikymą, technologijų plėtrą, prisitaikyti prie paklausos ir iš dalies reformuoti valdymo struktūrą. Pasiektas Kinijos ir JAV susitarimas dėl Kinijos stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją turėtų priversti ekonomiką dar labiau atsižvelgti į konkurencinį spaudimą iš užsienio ir atidaryti daugelį rinkų, kurios saugomos aukštais tarifais, neaiškiais kvotų ir licencijų reikalavimais bei kitomis administracinėmis priemonėmis. Tačiau nepaisant principinio sutarimo dėl būtinybės gamybą daryti efektyvesnę, daugeliu atvejų prioritetas vis dar teikiamas įmonės buvimo vietos socialiniams ir politiniams poreikiams, ypač pabrėžiant personalo socialinį saugumą.
1.5. Ekonomikos augimo problemos
Den Siaopino inicijuotų ekonomikos reformų rezultatai atrodo įspūdingai. Du pagrindiniai ir tarpusavyje susiję modernizacijos politikos rezultatai yra staigus ekonomikos augimas ir ekonominis atsivėrimas pasauliui, kai užsienio prekyba tapo ne būdu koreguoti vidaus pramonės iškraipymus, bet augimą skatinančiu veiksniu. Tarp 1980 m. ir 1992 m. Kinijos bendrasis nacionalinis produktas augo vidutiniškai po 8,9 proc. Užsienio prekyba nuo 38 milijardų dolerių 1980 m. išaugo iki 115 milijardų 1990 m.15; Kinijos dalis pasaulio prekyboje 1978—1988 m. padidėjo daugiau kaip du kartus (nuo 0,8 iki 1,7 proc.); gerokai išaugo ir prekybos dalis, palyginus su bendruoju nacionaliniu produktu16; užsienio prekybos balansas dažniausiai būdavo teigiamas, o užsienio skola, palyginti su eksporto apimtimis,— maža. Pramonės produkcija 1987—1992 m. augo vidutiniškai po 13,2 proc., o privataus sektoriaus produkcija — 44,1 proc.17
Toks ekonomikos augimas sukūrė problemų, su daugeliu iš kurių Kinijai dar tik teks susidoroti. Čia bus apžvelgtos tik tos, kurios padės tolesnei politinių kontroliuojamos modernizacijos ribų analizei. Kaip jau užsiminta, kol kas nėra aiški reformų kryptis: partijos programa prioritetą teikia ir valstybės nuosavybės įmonėms, ir privačiam sektoriui (nors valstybės sektorius stabiliai mažėja ir dabar yra santykinai mažesnis negu, pavyzdžiui, Prancūzijoje). Vis dėlto valstybės sektoriaus įmonės rinkos ekonomikoje veikia neefektyviai, daugiau kaip pusė iš jų (ar net du trečdaliai) — nuostolingai, sukurdamos spaudimą valstybės biudžetui. Tokią situaciją sukūrė pramonės valdymo sistemos liberalizavimas, tuo pat metu daugeliui sričių išlaikant valstybės planavimą. Kontraktų tarp įmonių vadovų ir valstybės sistema leido pirmiesiems maksimizuoti valstybės paramą, nesiekiant efektyvesnės gamybos. Pagrindinis tikslas tebelieka produkcijos kiekis, o ne kokybė, juo labiau kai prekes tenka parduoti valstybės nustatytomis kainomis. Nuostolius dar didina didelės išlaidos neefektyviam įmonių valdymo aparatui ir nelanksti darbo rinka. Leidimas atleisti nereikalingus darbuotojus praktiškai nebuvo įgyvendinamas, nors net nuosaikiais vertinimais, penktadalis valstybės įmonių darbininkų yra nereikalingi. Tiesa, valstybinių įmonių įdarbinimo politika tampa lankstesnė, ypač įdarbinant migruojančią darbo jėgą bei perkeliant dalį darbuotojų į padalinius, kurie gali būti paversti savarankiškomis pelno siekiančiomis įmonėmis.
Fiskalinė decentralizacija sukūrė papildomų problemų valstybės biudžetui. Buvo įvestos skirtingos mokesčių schemos įvairioms provincijoms, tačiau sumos paprastai priklauso ne nuo provincijoje surinktų mokesčių kiekio, bet nuo tiesioginių derybų su Pekinu. Decentralizaciją sustiprino tai, kad Kinija neturėjo centralizuotos mokesčių agentūros, ir mokesčių surinkimas priklausė nuo regionų valdžios. Bandymas centralizuoti mokesčius buvo naujos mokesčių sistemos įvedimas 1993 m., kur svarbiausias vaidmuo atiteko 17 proc. pridėtinės vertės mokesčiui. Vis dėlto provincijoms perleista tiek mokesčių rinkimo įgaliojimų, kad į nacionalinį biudžetą dešimtojo dešimtmečio pradžioje pateko nebe 47 proc. nacionalinių pajamų, kaip 1979 m., bet tik 16 proc.— tai mažiau negu Vakarų valstybėse18. Nacionalinis biudžetas tapo deficitinis, o skirtumai tarp provincijų — ypač tarp turtingesnių pajūrio provincijų ir centrinių Kinijos rajonų — išaugo. Provincijų skirtumai vėl tampa problema ir dėl grįžtančio provincijų protekcionizmo, kuris lemia įmonių dublikavimą (pavyzdžiui, Kinijoje yra 700 televizorių gamyklų19), neefektyvų išteklių paskirstymą, kai negalima naudotis masto ekonomija bei vienodais standartais, ir dirbtines ribas efektyviausių įmonių plėtrai.
Dvejopų (ar net trejopų) kainų tai pačiai produkcijai sistema padidino neefektyvų išteklių paskirstymą. Decentralizacija, nors turėjo pasiekti ir įmonių lygį, sustojo ties vietos valdžios lygiu. Maoistinė valdžios hierarchija įmonių vadovams nesuteikė ekonominės iniciatyvos, bet reikalavo jų bendradarbiavimo su vietos valdžia ir didino pastarosios įtaką. Todėl, prasidėjus reformoms, pajamų skirtumai išaugo ne dėl gamybos efektyvumo skirtumų ar verslumo, bet dėl politinių ryšių. Vietos vadovai, galintys pirkti produkciją valstybės fiksuotomis kainomis, rado galimybių įsitraukti į „kainų arbitražą“: perparduoti prekes laisvomis arba „plaukiojančiomis“ kainomis. Planuota valstybės aparato reforma (1979—1991 m. valstybės aparatas išaugo nuo 15 iki 34 milijonų darbuotojų20), kai pareigūnai buvo skatinami atsistatydinti ir pereiti į verslo įmones, atnešė priešingų rezultatų: verslo ir valdymo interesai dar labiau susiliejo, o vietos valdžios įtaką dar sustiprino centralizuoto planavimo pabaiga. Sąlygos pareigūnams kontroliuoti ir vietos valdžią, ir įmones leido išplisti korupcijai. Tokią ekonomiką stebėtojai vadina „derybine“, kai esminiai sprendimai pasiekiami derybomis vietos lygiu, o ne rinkos mechanizmais21. Vis dėlto kainų liberalizavimas gresia staigiu infliacijos šuoliu ir socialiniais neramumais.
Pirmojo reformų dešimtmečio pabaigoje, skatinama išaugusio vartojimo, gerokai išaugo infliacija. 1988—1989 m., kai infliacija sudarė beveik 40 proc., vyriausybė buvo priversta mažinti kreditų pasiūlą ir pradėti ekonominę recesiją. Kinijos ekonomika nuo reformų pradžios perėjo prie ciklinės raidos, kai staigaus ekonomikos pakilimo ir visuotinės verslo iniciatyvos laikotarpius su aukšta infliacija lydi griežta monetarinė politika. Tačiau aukštus ekonominio augimo tempus netrukus vėl imasi reguliuoti partijos institucijos.
Darbo jėgos perteklius yra viena iš pagrindinių Kinijos ekonomikos problemų, neleidžiančių pereiti prie intensyvios technologinės plėtros. Žemės ūkio reformos išlaisvino didelę dalį perteklinės darbo jėgos kaime, ir vyriausybė buvo priversta leisti kurti nedideles įmones bei suteikti galimybes valstiečiams keltis į miestelius. Per pirmuosius kelerius metus tai paskatino šimto milijonų žmonių persikėlimą ir miestelių augimą. Nors formalūs mobilumo apibojimai išlieka, vartojimo prekių pasiūla iš valstybės rankų išmušė pagrindinį kontrolės instrumentą: maisto kuponus pagal gyvenamąją vietą. Skirtingos socialinės apsaugos sąlygos kaime leidžia nedidelių įmonių savininkams mokėti mažesnius atlyginimus, o tai sukuria papildomą konkurenciją neefektyvioms valstybės įmonėms.
Vis dėlto miestelių ir kaimų įmonės absorbuoja tik dalį perteklinės darbo jėgos kaime. Augantys pajamų skirtumai tarp miesto ir kaimo padidino darbo didžiuosiuose miestuose patrauklumą, ir prieš jį valstybės nustatyti darbo jėgos migracijos apribojimai dažnai pasirodė neefektyvūs. Nors gyventojų skaičius 1978—1990 m. išaugo 16 proc., darbingo amžiaus žmonių dėl ankstesnio gimimų bumo padidėjo 40 proc.22 Darbo jėga per metus išauga 15—17 milijonų žmonių, ir tai dar apsunkina mėginimus optimizuoti valstybės įmonių darbuotojų skaičių, nesukeliant socialinių neramumų. Dar daugiau, didelė dalis darbuotojų išeina į pensiją palyginti jauni, o pagerėjusi sveikatos apsauga padidino vidutinę gyvenimo trukmę. Prie poreikio užtikrinti mažą nedarbą prisideda ir poreikis išlaikyti nedirbančius asmenis. Todėl tokie struktūriniai spaudimai kaip decentralizacija ir demografinis augimas verčia Kinijos vyriausybę išlaikyti į augimą orientuotą ekonomikos strategiją, priešingu atveju šaliai gresia socialinis ir politinis nestabilumas23. Tačiau pagrindinė reakcija buvo sukurti paskatas staigiam ekonomikos augimui trumpuoju laikotarpiu, kai, siekiant priimti papildomą darbo jėgą, prioritetas teikiamas miesto ekonomikos plėtrai.
Taigi pagrindiniai Kinijos ekonominės modernizacijos prieštaravimai yra centro—periferijos, valstybės—privataus verslo ir miesto—kaimo matmenys. Decentralizavusi ekonominių sprendimų priėmimą, valstybė nesugebėjo pasiekti jo efektyvumo. Vietinis protekcionizmas, centralizuotos mokesčių sistemos silpnumas (kartu su teisinės sistemos silpnumu) pakeitė centralizuotą planavimą ir hierarchiją, bet neužtikrino efektyvaus išteklių paskirstymo ir paskatino plataus masto korupciją. Ypač didelę ekonominę galią įgavo vietos pareigūnai: jie nustato vietos įmonių dydį, įdarbinimo sąlygas, užtikrina investicijas, saugo nuo konkurencijos ir užsiima rinkų paieškomis. Valstybės įmonės, nors jų dalis pramonės produkcijoje sumažėjo, dėl privataus ir kolektyvinio sektoriaus konkurencijos veikia nuostolingai ir neracionaliai, turi išpūstą darbuotojų skaičių. Tačiau didžiųjų valstybės įmonių darbininkai (jų yra 70 milijonų) yra potenciali politinė jėga, į kurių interesus valstybė turi atsižvelgti. Kita vertus, tai dar labiau išderina miesto ir kaimo balansą, kai dėl sumažėjusių investicijų žemės ūkio produkcijos augimas sustojo, ir Kinijai kyla poreikis dalį žaliavų įsivežti iš užsienio, taip sumažinant iš eksporto gautos valiutos panaudojimo efektyvumą (toks jos panaudojimas mažina investicijas technologinių inovacijų projektams). Augantys skirtumai tarp miesto ir kaimo, be to, skatina darbo jėgos migraciją dideliais mastais, o tai gali tapti destabilizuojančiu veiksniu. Todėl Kinijos modernizacija kol kas nėra nuosekli, reformos sustojo (jei ne įklimpo) pusiaukelėje, o „derybinės“ ekonomikos sėkmė yra ribota dėl daugelio struktūrinių veiksnių. Svarbiausia, kad tokia padėtis gali skatinti politinius pokyčius. Jų galimybės dabar ir bus analizuojamos, pirmiausia sutelkiant dėmesį į ideologinę komunistų partijos poziciją, o paskui pereinant prie dabartinio politinio režimo problemų.
2. Politinė tradicija?
2.1. „Penktoji modernizacija“: ideologija versus praktika
„Keturias modernizacijas“ Den Siaopinas paskelbė pakankamomis. Tai reiškė, kad „penktosios modernizacijos“, t. y. politinės sistemos liberalizacijos perspektyvos geriausiu atveju buvo atidedamos neribotam laikui. Kinija iki pat pastarojo laikotarpio formaliai išlaikė marksistinę-leninistinę-maoistinę ideologiją, tačiau ypatingas juos bruožas yra tas, kad ši ideologija nebėra imperatyvi, dar daugiau, partija-valstybė greta jos propaguoja ir pragmatiško gerovės siekimo idėjas. Balansas, kurį mėginama išlaikyti tarp teorinio komunistinio modelio ir rinkos ekonomikos praktikos, yra svarbus politinę sistemą legitimuojantis veiksnys, bet ideologinės mobilizacijos potencialas Kinijoje vis mažėja — šalis tampa „įprasta“ autoritarine valstybe, kurios legitimumas remiasi ne ideologija, bet ekonominiu efektyvumu. Tai reiškia, kad ilguoju laikotarpiu partija nebeturi galimybės išlaikyti balanso tarp ideologijos ir ekonomikos ir bus priversta keisti savo funkcijas.
Griežtas prisirišimas prie komunistinės ideologijos buvo paskelbtas tuo pat metu, kaip ir ekonominės reformos, ir apėmė keturis principus: (1) išlaikyti socialistinį raidos kelią; (2) išlaikyti proletariato diktatūrą; (3) išlaikyti komunistų partijos vadovavimą; (4) išlaikyti marksizmo-leninizmo ir Mao Dzeduno idėjas24. Modernizacija Den Siaopinui niekad nereiškė socialistinio kelio atsisakymo; jo devizai „ieškoti tiesos iš faktų“ ir „praktika yra vienintelis tiesos kriterijus“ reiškė tikėjimą, kad socializmas (ir komunizmas) gali būti susiję su klestėjimu, ir bandymų bei klaidų metodu galima šį ryšį pasiekti. „Socializmą su kiniškomis ypatybėmis“ Den Siaopinas paskelbė tuo pat metu, kaip ir ideologinį nuolat kintančių „socialistinės modernizacijos“ eksperimento formų pateisinimą, kuris rėmėsi marksistine „bazės“ ir „antstato“ teorija.
Vis dėlto ekonominis liberalizavimas sukūrė pagrindus interesų diferenciacijai. Ekonominė reforma politinės sistemos tipą nutolino nuo maoistinio totalitarizmo, neigusio bet kokius individualius interesus, link autoritarizmo, kuris atrodė ekvilibriumas tarp poreikio išlaikyti ekonominį ir socialinį stabilumą, komunistų valdymą ir reaguoti į visuomenės pokyčius. Autoritarizmas buvo optimalus pasirinkimas dar ir todėl, kad atitiko partijos legitimumo lygį: jis buvo sumažėjęs dėl „didžiojo šuolio“ ir „kultūrinės revoliucijos“ padarinių, bet pakankamai aukštas dėl rezultatyvios ekonominės politikos. Visa tai privertė dar kartą iš naujo apibrėžti partijos ideologiją, kad būtų pateisintos ekonominės reformos. Devintajame dešimtmetyje pagrindinė reformų kryptis iš „socialistinės plano ekonomikos“ virto „socialistine produkcijos ekonomika“, o dešimtajame dešimtmetyje oficialiai paskelbta apie perėjimą į „socialistinę rinkos ekonomiką“. Šis pasikeitimas nėra vien terminologinis. Politinis diskursas racionalizuojasi, pagrindinis diskusijų objektas yra politikos rezultatai, o ne abstraktūs ideologiniai terminai. Iš totalitarizmo instrumento ideologija virto simboliu, skirtu legitimuoti režimą, pagal Kinijos kultūrinę tradiciją susiejant jo praeitį, dabartį ir ateitį. Tačiau toks legitimumo šaltinis akivaizdžiai yra nepakankamas, ir naujų šaltinių ieškoma, mėginant atgaivinti Kinijos patriotizmą (jei ne nacionalizmą), daugelį tradicinių Kinijos vertybių bei siekiant išugdyti pasididžiavimą pačia modernizacija bei ekonomikos plėtra.
Ekonomikos augimu paremtas legitimumas nereiškia tolesnio politinės sistemos liberalizavimo. Sumažinusi įtaką ekonominei visuomenei, partija tebekontroliuoja politinę visuomenę. Reakcija į 1989 m. pavasario liberalizaciją ir Tiananmenio aikštės įvykius vėl uždarė politinę sistemą. Ir komunistų partija, ir vyriausybė išlaikė santykinę vienybę, hierarchiją ir armijos paramą. Tačiau norėdama ilguoju laikotarpiu išlaikyti valdžią, partija nebegali remtis komunistine ideologija, bet turi arba sukurti naują nuoseklią ideologiją (tai abejotina, turint galvoje partijos veteranų ir intelektualų antagonizmą), arba jėgos priemonėmis reaguoti į socialinius protestus (tai reikštų reformų stabdymą ir neprognozuojamus socialinius padarinius), arba ir toliau užtikrinti ekonominį augimą, kuris paprastai susijęs su tolesniu liberalizacijos spaudimu, taigi ir potencialiu partijos įtakos mažėjimu. Atrodo, kad pastarasis kelias yra realiausias. Todėl klausimas, ar (ir kiek ilgai) Kinija gali tęsti ekonominę modernizaciją be vienokios ar kitokios politinės liberalizacijos, tampa esminis.
2.2. Valstybė ir visuomenė: nuo dominavimo — prie koegzistavimo — prie liberalizacijos?
Taigi Kinijos valstybė pastaruosius du dešimtmečius propaguoja ne revoliuciją, bet ekonomikos plėtrą. Ekonominė modernizacija Kinijoje paskatino decentralizaciją: ekonominių sprendimų priėmimas ir vykdymo kontrolė perduoti žemesniesiems valdžios lygiams. Atrodo, kad „derybinė“ ekonomika lemia ir „derybinę“ hierarchiją, turint galvoje žemą valdžių tarpusavio santykių institualizacijos lygį, neišplėtotą teisinę sistemą ir ekonominių veiksnių svarbą. Pekino ir vietos valdžios santykius galima apibūdinti kaip kompromisą, pagal kurį centras suteikia vietos valdžiai reikšmingų galių, kurios būtinos, norint užtikrinti stabilų ekonomikos augimą (kadangi didžioji dalis įmonių valdoma vietos pareigūnų). Mainais vietos valdžia įsipareigoja užtikrinti centro nurodymų vykdymą.
Realių sprendimų decentralizacija nereiškia, kad centro galimybės daryti įtaką sumažėjo. Hierarchija yra viena iš sudedamųjų Kinijos politinės kultūros dalių, bet dar svarbiau tai, kad centro resursai kontroliuoti vietinę politiką ir ekonominius sprendimus išaugo, palyginti su maoistine sistema. Ideologinės hierarchijos teikiamas kontrolės galimybes (ribotas jau dėl paties ideologijos pobūdžio) pakeitė efektyvesnė sistema, besiremianti profesionaliais analitikais ir gerokai didesniais informacijos srautais. Pusiau reformuotoje ekonomikoje kiekvienas žemesnysis lygis yra priklausomas nuo aukštesniojo skirstomų išteklių, todėl Pekino įtaka, ypač skirstant tokius trūkstamus išteklius kaip elektros energija ir degalai, yra galingas svertas25. Kita vertus, kiekviename decentralizacijos lygmenyje sprendimai priimami derybomis, atsižvelgiant į aukštesniojo poreikius ir suteikiant žemesniajam tiek laisvės, kad būtų užtikrinti visų interesai. Hierarchiją išlaiko ir paskyrimų sistema, kai kiekvieno lygio pareigūnus skiria aukštesnio lygio atstovai. Pagaliau, esminis ir išskirtinis centro turimas resursas yra prievartos struktūros: dvi saugumo agentūros ir armija. Turint galvoje neišplėtotą teisinę sistemą, prievartos kontrolė yra ypatingas galios išteklis.
Vis dėlto, nepaisant išlikusios valdymo hierarchijos, visuomenės priklausomybė nuo valstybės labai žymiai sumažėjo. Reikšmingiausi šiuo požiūriu buvo du veiksniai. Pirma, iširo žemiausio lygio institucijų — universalių darbo vienetų (danvei) sistema, kuri užtikrino gyventojų grupavimą į lengvai kontroliuojamas grupes. Tokia sistema darbo aplinkos ir socialinės apsaugos kontrolę apjungė su ideologine kontrole26. Dabar net ir išlikusi darbo vietos priklausomybė nuo valstybinės hierarchijos nebesuponuoja ideologinės indoktrinacijos ir visuomenės suskaldymo į uždaras grupeles. Antra, per pastaruosius du dešimtmečius šalyje įvyko komunikacijų revoliucija. Inicijuota iš viršaus (Den Siaopino) kaip būdas supažindinti piliečius su kitų regionų ir valstybių patirtimi, taigi unifikuoti šalį, ši revoliucija gerokai sumažino galimybes kontroliuoti informaciją. Ypač svarbi šios revoliucijos dalis — palydovinė televizija, kuri yra vienintelė beveik visuotinai prieinama žiniasklaidos rūšis, daugiau ar mažiau nepriklausoma nuo tebeliekančios valstybinės cenzūros.
Ekonominis augimas neišvengiamai padidino pajamų skirtumus, nors, kaip ir daugeliu atvejų, tokia tendencija nebūtinai ilgalaikė27. Išsiskyrė miesto ir kaimo, pajūrio ir žemyninių regionų gyvenimo lygis, atsirado įspūdingo dydžio migracijos srautai iš kaimo į miestą, iškilo poreikis mažinti socialines garantijas valstybinių įmonių darbininkams, padidėjo nedarbas. Visa tai sukuria spaudimą vyriausybei ne tik tęsti ekonomikos augimo politiką, bet ir imtis tolesnių reformų, kurios „derybinę“ ekonomiką paverstų artimesne rinkos modeliui, kur valstybės kišimosi mechanizmas būtų institualizuotas. Tačiau žymiai realiau, kad kol bus imtasi iš esmės reformuoti ekonomiką, visi šie nepasitenkinimai virs (ir jau virto, ypač kaime) vienokio ar kitokio masto socialiniais protestais.
Šiuo atveju esminis klausimas yra, ar, Semiuelio Hantingtono (Samuel Huntington) terminais, socialinis nepasitenkinimas virs politiniu dalyvavimu, kuris priverstų politinę sistemą liberalizuotis. Artimiausiam laikotarpiui atsakymas, atrodo, yra ne. Nors ideologinės priklausomybės nuo valstybės nebeliko, politinės visuomenės susikūrimas yra problemiškas dėl individų ekonominių interesų priklausomybės nuo valstybinės hierarchijos pareigūnų (ir žemesniųjų hierarchijos rangų, realiai turinčių daugiausia laisvės veiklai, priklausomybės nuo aukštesniųjų). Politinio stabilumo ir ekonominės plėtros idėja liks svarbiausiu hierarchizuotos ir pusiau reformuotos ekonominės sistemos ir visuomenės interesu. Todėl realiausia, kad trumpuoju ir galbūt vidutiniu laikotarpiu vienintelis politinio dalyvavimo būdas bus lokalizuoti stichiniai protestai, socialinės įtampos bus malšinamos naudojant prievartą, o kritika bus toleruojama tik užpolitinėse srityse.
Tačiau ilgalaikės ekonominės problemos, kaip jau aptarta, reikalauja atsisakyti „derybinio“ ekonomikos modelio ir siekti save išlaikančio ekonomikos augimo, paremto mažesniu arba institualizuotu valstybės kišimusi į ekonomiką. Mėginimai atsisakyti tokio modelio atneštų esminių struktūrinių pokyčių: valstybinė hierarchija prarastų įtaką konkrečioms įmonėms, todėl sumažėtų ekonominė individų priklausomybė nuo pareigūnų, kontroliuojančių ir vietos verslą, ir valstybinės hierarchijos vietos lygmenį. Efektyvesnio išteklių naudojimo poreikis verčia centrą ilguoju laikotarpiu atsisakyti ir kito esminio hierarchijos instrumento — centralizuoto trūkstamų išteklių skirstymo. Šiuo atveju pagrindinis režimo ramstis liktų prievartos struktūros. Realiausias kelias iš tokios padėties būtų valstybei pripažinti ekonominių interesų teisę organizuotis mainais į tai, kad socialinės organizacijos, priklausomos nuo valstybės, atsisakytų konfrontacijos su režimu. Toks nevalstybinių socialiniais ir ekonominiais interesais pagrįstų organizacijų, pirmiausia profesinių sąjungų, pripažinimas pakeistų politinio dalyvavimo pobūdį, kuris savo ruožtu atvertų sistemą politiniams pokyčiams.
Aptartas kelias, aišku, yra vienas iš daugelio galimų. Nors sprendimų priėmimo mechanizmas aukščiausioje valdžioje šiuo metu yra labiau institualizuotas negu prieš prasidedant reformoms, politikos priklausomybė nuo neformalių ryšių ir neformalios elito hierarchijos yra ypatingai ryški. Todėl aukščiausių pareigūnų sprendimai yra itin priklausomi nuo asmeninių savybių, neformalių koalicijų ir pan. Atrodo, kad nuo 1992 m., kai po kelerius metus trukusio sąstingio buvo atnaujintas ekonomikos augimo kursas, politinė vadovybė sutaria jo nestabdyti. Todėl realu, kad jei ši modernizacijos politika bus tęsiama, komunistų partija galutinai pasirinks strategiją prisitaikyti prie kiekvienos naujai kylančios situacijos atskirai. Kaip ką tik aptarta, tokia politika palaipsniui sukurtų politinio dalyvavimo formas, kurios galėtų atvesti politinę sistemą prie autoritarinio režimo liberalizacijos. Vis dėlto įmanomi ir kitokie keliai: nuo staigaus politinio dalyvavimo išaugimo, kurį Tiananmenio įvykių pavyzdžiu sukeltų politinės vadovybės atsitraukimas nuo autoritarinės politikos28 iki (nors tai atrodo mažai tikėtina) konservatorių reakcijos, kuri apribotų ar atsisakytų kontroliuojamos ekonominės modernizacijos strategijos.
Išvados
Ekonominė modernizacija Kinijoje yra didele dalimi politinio lyderio — Den Siaopino — iniciatyvos rezultatas. Šis teiginys atspindi tai, kad per penkis Kinijos Liaudies Respublikos dešimtmečius valdžia politinės hierarchijos viršuje buvo mažai institualizuota. Pagrindinės ekonomikos reformos 1949—1976 m. buvo susijusios su elito tarpusavio kova arba didžiausią autoritetą turinčio lyderio charakterio savybėmis, požiūriais bei kitais atsitiktiniais veiksniais. Institualizacija padidėjo tik ekonominės bei profesionalumo reformos metu, rutinizuojantis būtinybei priimti su ekonomikos plėtra susijusius sprendimus.
Vis dėlto modernizacijos pasirinkimas atitiko bendrą regiono situaciją, kai paaiškėjo žymūs pajamų skirtumai tarp izoliuotos Kinijos ir į eksportą orientuotų aplinkinių valstybių. Nors konkretaus reformų plano nebuvo, ekonominę modernizaciją galima sieti su strateginiu požiūriu, kad Kinijos ekonomikos augimas turi neatsilikti nuo bendros regiono raidos. Pasirinkta kontroliuojamos modernizacijos strategija, tikintis, kad ji leis modernizuoti ekonomiką, bet išlaikyti socialistinę orientaciją ir atidėti politines reformas. Pagrindiniai modernizacijos tikslai buvo išnaudoti pigios darbo jėgos potencialą, bet pereiti prie intensyvios plėtros. Tam reikėjo sumažinti partijos kišimąsi į ekonomiką, centralizuotą planavimą ir išteklių paskirstymą. Vis dėlto ligšioliniai reformų rezultatai leidžia teigti, kad šie uždaviniai įvykdyti tik iš dalies, ir modernizacija tebelieka kontroliuojama. Kontrolę atspindi išlikęs neracionalus iš dalies centralizuotas išteklių perskirstymas, planavimas bei kainų kontrolė. Tai prisidėjo prie neefektyvumo ir augančios pajamų nelygybės tarp miesto ir kaimo bei tarp įvairių regionų. Kylančios socialinės ir demografinės problemos reikalauja tolesnio stabilaus ekonominio augimo, o tai verčia atsisakyti „derybinės“ ekonomikos.
Dar griežčiau kontroliuojamas socialinis ir politinis gyvenimas. Nors modernizacija privertė praktiškai atsisakyti marksistinės-leninistinės-maoistinės ideologijos, suardė totalitarines visuomenės kontrolės institucijas ir sumažino informacijos kontrolę, socialinių interesų raiška tebelieka labai priklausoma nuo ekonominių veiksnių, taigi nuo valstybės hierarchijai priklausančių pareigūnų. Nepriklausomos politinės raiškos iš viso nėra, tačiau ji gali netikėtai atsirasti iš socialinio nepasitenkinimo judėjimo. Vis dėlto su tokiomis socialinio ar politinio protesto išraiškomis susidorojama jėga, kuri yra ilgalaikis centrinės Kinijos vadovybės galios resursas. Tačiau jei bus atsižvelgta į ekonominį spaudimą neatsisakyti modernizacijos, ilguoju laikotarpiu kitų centro turimų resursų svarba gali sumažėti, ir poreikis išlaikyti režimą gali priversti jį pripažinti socialinių interesų organizaciją, o tai bus pirmasis žingsnis link politinės sistemos liberalizacijos.
24. ŠIAURĖS RYTŲ KINIJA IR KORĖJA

Šiaurės rytų Kinijos kraštovaizdis vadinamas Dumbėjumi. Tai lygumų, kalvų kraštas, kuris apjuostas kalnų grandinėmis. Veikiant endogianiniams procesams, Kinijos plokštės leidosi, o kalnai kilo. To pasekoje kalnų iškilumai atrodo kaip didžiulės kreivai pastatytos uolienos ir susidarė asimetriški šlaitai pvz:Mandžūrijos, Korėjos kalnuose, ypač pietrytinėje dalyje, š. Korėjos kalnuose, kur dideli plotai padengti bazaltu. Aukščiausia Mandžūrijos, Korėjos viršukalnė Baitanšano ugnikalnis (2774m.).

Didysis Chinganas yra taip pat asimetriškai išsidėstęs, vakarinis šlaitas nuolaidus, o rytinis – status. Jo viršūnės plokščios. Šiaurinėje ir pietinėje dalyje kalnai praranda asimetriškumą. Kalnai primena neaukštą kalnagūbrį,beupių išraižymų. Didysis Chinganas pietuose prieina net prie Centrinės Azijos.

Kalnų upės turėjo didelią įtaką formuojant kraštovaizdį. Dabartinės upės vingiuoja tarp aliuvinių nuosėdų, nes pleistocene aliuvis užnešė ežerus. Lygumoje upės patvinsta vasarą, veikiamos musonų, nes vasaros lietūs atneša 75% metinių kritulių kiekio ir patvinusios upės išlaiko ežerus ir pelkes. Žiemą upės ir ežerai pasidengia storu ledu. Pavasarį dėl sausumo vanduo išgaruoja ir potvynių nebūna. Sungari – Noni lyguma daug kur užpelkėjusi, nes ji yra žemiau 200 metrų jūros lygio. Kalnuose prasideda daug upių, taip pat Sungari upė. Ši upė triukšminga, turi daug slenkščių, krioklių sudarytų iš bazalto “užtvankų”. Ant kai kurių pastatytos hidroelektrinės. Dabartiniu metu išplėtotas žemės ūkis. Daugiausiai auginami :ryžiai, sojos, pupelės, įvairios daržovės upių slėniuose ir vandenskyros plotuose.

Mandžūrijos stepėse vyrauja įvairūs pievų juodžemiai: velėniniai, karbonatiniai, vietomis druskingi, mažai derlingi juodžemiai. Mandžūrijos lygumoje dirvodaros procesas vyksta, kada būna aukšta temperatūra ir didelis drėgnumas. Dirvodaros procesui įtakos turi amžinas įšalas, todėl vanduo išsilaiko arti paviršiaus. Kartais ir aukštose vietose dirvožemiai yra labai drėgni, dažnai glėjiniai.Į vakarus drėgnumas mažėja ir juodžemiai darosi daugiau tipiški. Kalnuose miškų zonoje yra miškų rudieji dirvožemiai, dažnai pelenų spalvos. Dideli jų plotai yra priekalnėse ir Mandžūrijos, Korėjos kalnuose, kur auga mišrūs miškai.

Mandžūrijos, Korėjos kalnai apaugę miškais, kuriuos papėdėse ir prieškalnėse pakeičia plati miškastepės juosta. Jos pereina į stepių lygumas. Kalnuose 700 – 800 metrų aukštyje auga eglės, o 1000 metrų aukštyje vyrauja eglių – kėnių miškai. Kalnuose, ten kur drėgniau, yra išlikusi vešli realiktinė augalija. Mišrieji miškai, yra didelis šalies turtas. Apatinėje zonoje vietomis auga tankūs ąžuolų – liepų miškų su turtingu pomiškiu ir lijanomis.

Dėl sauso klimato miškastepėse ir stepėse vyrauja kserofitiniai augalai. Šiaurinėje dalyje viešpatauja daūrijos flora – taiga su daūrijos maumedžiais ir mongoliniais ąžuolais, bei kitais lapuočiais padengia šiaurės ir šiaurės rytų šlaitus. Pietiniai šlaitai ir papėdė apaugusi lapuočių miškais ir stepių žolėmis.

Dėl geografinės platumos pasikeitimų klimatas keičiasi einant iš šiaurės į pietus. Į Centrinę Mandžūrijos lygumą įsiveržia šaltos oro masės iš Sibiro ir Centrinės Azijos. Žiemos būna šaltos be jokių permainų, kaip pietinėje Mandžūrijos dalyje. Pavasaris būna sausas, šaltas, vėjuotas. Vasara prasideda gegužį. Karštis pakeičia šaltas pavasario dienas. Metinė vidutinė temperatūra – 20 C. Kritulių iškrinta Sunlio šiaurėje 550 mm.,o pietuose – 670 mm., per metus.

Korėjos pusiasalis.

Gamtos sąlygomis šiaurinė Korėjos pusiasalio dalis artima Šiaurės Rytų Kinijai, o pietinė – Japonijos saloms. Pusiasalis iki jam atsiskiriant nuo salų buvo kaip tiltas, per kurį vidutinių ir subtropinių platumų flora ir fauna galėjo laisvai keistis. Pusiasalio ryšį su salomis parodo geologinė pietinio pusiasalio sudėtis.Pusiasalio paviršius žemėja iš rytų į vakarus.
Rytuose randama prieškambrio ir paleozojaus uolienų, sustumtų į raukšles. Kainozojuje vyko bazalto išsiliejimas. Daugelyje vietų pusiasalyje buvo rasta: prieškambrio uolienose – aukso, paleozojaus – geležies rūdų. Nuosėdinėse uolienose yra randamos akmens anglys, pietinėje dalyje – magnezitas.

Rytinė pusiasalio dalis, paveikta erozijos, nusileidžia į Japonijos jūrą stačiais šlaitais. Čia pakrantės žemumos juosta labai siaura, kai kur jos nėra. Vakarinė ir pietinė dalis yra kalvota. Nors lygumų nedaug, bet jos tankiai apgyvendintos. Auginama ryžiai, sojos, pupelės ir kt. Netoli Pchenjano išsidėstę stambūs akmens anglių, rudųjų anglių ir geležies rūdos gavybos centrai.

Pusiasalio išsidėstymas iš šiaurės į pietus turi įtakos klimatui, augalijai, dirvožemiams. Augalija turi daug bendra su Mandžūrijos, Korėjos kalnais. Pietuose, kur praeina sausio mėnesio nulinė izoterma, subtropiniuose miškuose vyrauja japoniškos rūšys: juodoji pušis ir japoniškasis ąžuolas. Kamparo, lauro ir apelsinų medžiai auga tik pietinėje pusiasalio dalyje. Kalnuose aukščiau kaip 900m. auga spygliuočiai, kur vyrauja korėjietiški kedrai. 400 – 500 m. aukštyje kartu su plačialapiais auga: pušys, kėniai, kaštonai, skroblai, ąžuolai, bambukai.Apatinėje kalnų dalyje auga lapus numetantys medžiai. Miškuose yra rudieji miškų dirvožemiai.

Kinija žengia į priekį
Giganto šuolis
Vyresnio amžiaus žmonės puikiai prisimena, kai mokyklų chorams Sovietų Sąjungos ir komunistinės Kinijos „amžinos draugystės“ laikais buvo liepta dainuoti dainą „Maskva-Pekinas“. Atrodo, kad neseniai vykęs Rusijos prezidento V.Putino vizitas į Kiniją siekė atgaivinti tuos laikus. Tiesa, dabar nei Pekine, nei Maskvoje nedeklaruojama ta neišardoma draugystė, o akcentuojamas vis didėjantis abiejų valstybių bendradarbiavimas, vadinamas strategine partneryste.
Po neseniai įvykusio Kinijos kompartijos suvažiavimo, kuriame buvo pakeista partijos vadovybė ir partijos statutas, leidžiantis priimti į partiją verslininkus ir šiaip turtuolius, susidomėjimas sparčiai besivystančia Kinija dar labiau išaugo. Iš tiesų Kinija dar parodys pasauliui ką gali, ir to laukti ilgai nereikės. Kinijos „drakono šuolis“ stulbina daugelį pasaulio ekonomistų. Tai pasiekta įkūrus laisvąsias ekonomines zonas. Per pastaruosius penkerius metus užsienio investicijos pasiekė 135 JAV dolerius kiekvienam iš pusantro milijardo Kinijos gyventojų. Tai milžiniški pinigai! Todėl visiškai neatrodo fantastiškos Kinijos ekonomistų prognozės per artimiausius 20 metų keturis kartus padidinti bendrąjį vidaus produktą. Jau dabar kasmetis ekonomikos prieaugis siekia 5-6 proc. Daugeliui valstybių tai tik svajonė. Neteisingas yra pas mus paplitęs teiginys, kad kiniškos plataus vartojimo prekės yra prastos kokybės. Žinoma, į posovietines šalis kinai, ypač nedidelės dirbtuvėlės, siunčia nemažai nekokybiškų prekių. Tačiau Europoje ir JAV tokių prekių nepamatysi. Kiniškomis prekėmis dabar sėkmingai prekiauja garsiausios Paryžiaus, Londono ir Niujorko parduotuvės. Kiekvienoje Kinijos firmoje, dirbančioje Vakarų rinkai, yra Vakarų kontrolieriai ir priėmėjai, kurie kruopščiai tikrina prekių kokybę. Be to, kiekviena laisvoji ekonominė zona turi teisę priimti ekonominius įstatymus, galiojančius toje zonoje. Dabar Kinijoje yra daugiau kaip 20 tokių zonų. Šiose zonose esančiose firmose naudojama pačios moderniausios Vakarų šalių ir Japonijos technologijos, naujausia kompiuterinė įranga, naudojamasi kosminių palydovų teikiama informacija. Beje, Kinija parduoda į užsienį (daugiausia į Vakarų šalis) labai aukštos technologijos produkcijos už 46 milijardus dolerių. Ir tai kur kas daugiau nei Rusija, faktiškai eksportuojanti tik naftą, dujas ir mišką.
Aišku, kinai neprilygsta amerikiečiams ir Vakarų europiečiams savo poreikiais. Jau nekalbant apie pokomunistines valstybes, kurių piliečiai po sovietinio režimo žlugimo tapo liumpenais. Kinai nepaprastai daug dirba ir pasitenkina gana kukliais poreikiais. Žinoma, to negalima lyginti su „didžiojo vado ir tėvo“ Mao Czeduno valdymo laikotarpiu, kai Kinija, ypač „kultūrinės revoliucijos“ laikotarpiu, buvo paskendusi didžiausiame skurde. Dabartiniai Kinijos vadovai, nors ir laikantys save Mao Czeduno idėjų sekėjais, pasuko kitu keliu. Šiaip ar taip, kinų valstiečiams buvo atiduoti žemės sklypeliai, o žinant nepaprastą kinų valstiečių darbštumą, leido jiems bent normaliai maitinis. Šiuolaikinio provincijos kino kasdieniame racione – ne tik tradiciniai ryžiai, bet ir daržovės, vaisiai, žuvis, kiti jūros produktai bei mėsa. Tokių skanėstų Mao Czeduno laikais kinai nėra regėję.
Nuo tų laikų, kai prieš 20 metų Kinijos „pertvarkos“ iniciatorius Den Siaopinas paskelbė savo garsiąją frazę: „nesvarbu, kokios spalvos katė, svarbu, kad ji gaudytų peles“, Kinija tapo neatpažįstama. Šiandien Kinijos kompartija kviečia į savo gretas buržuaziją, oficialiai ar pusiau oficialiai paneigdama marksistinę dogmą, jog kompartija yra proletariato partija. Neseniai Rusijos spaudoje pasirodė Rusijos pramonininkų ir verslininkų sąjungos prezidento Arkadijaus Volskio straipsnis, kuriame jis aiškina, kad Kinijos komunistams visiškai neberūpi primityvi ideologija, o tiktai verslas. A.Volskis atkreipė dėmesį į savo neseną apsilankymą vienoje Kinijos automobilių gamyklų, kurios statybą anksčiau finansavo Rusijos Lichačiovo automobilių gamykla. Kaip ir iš visų SSRS bei Rusijos šefavimų liko muilo burbulas. Rusiška technologija pasirodė visiškai pasenusi ir niekam tikusi. Kinai nedelsdami pasinaudojo Vokietijos koncerno „Folkswagen“ paslaugomis, ir dabar jų gamybos automobiliai tiesiog grobstomi pasaulio automobilių rinkoje. O kurgi dingo rusiški „Zil’ai“? Jų neima net už dyką. Rusijos verslininkų sąjungos prezidentas stebėjosi, kad pokalbyje su šios didžiulės gamyklos partinio komiteto sekretoriumi A.Volskis iš jo neišgirdo nė vieno žodžio apie komunistų ideologiją, Markso, Lenino ar Mao Czeduno veikalų citatų. Sekretorius kalbėjo tik apie produkcijos gerinimą, technologinių naujovių diegimą, eksporto didinimą.
„Kaip čia atsitiko, kad Vakarai liaupsina Rusiją už demokratiją, o pinigus investuoja į nedemokratišką Kiniją?“ – paklausė A.Volskio žinomas Rusijos politikos apžvalgininkas Viačislavas Kostikovas. A.Volskis pažymėjo, kad pirmieji kapitalistai, drįsę investuoti savo kapitalą, buvo kinų emigrantai. Jie zondavo dirvą, ar komunistai imsis kokių nors veiksmų. Įvyko atvirkščiai. Komunistinė Kinijos valdžia nusprendė suteikti jiems įvairias mokesčių lengvatas. Todėl paskui kinų emigrantus masiškai patraukė kiti Vakarų investuotojai. Štai ir atsitiko, kad Vakarų liberalai, kritikuodami Kiniją dėl žmogaus teisių pažeidinėjimo, tuo pačiu didina dolerių srautą į Kinijos ekonomiką. Pastaruoju metu už korupciją buvo viešai sušaudyti 43 aukšti pareigūnai, tarp jų ir kompartijos funkcionieriai. Europos žmogaus teisių gynėjai dėl to sukėlė didelį triukšmą. Bet neoficialiai pritaria griežtoms korumpuotų valdininkų bausmėms. Nes puikiai žino, kad tokiu būdu bus Vakarų verslininkai apsaugoti nuo valdininkų reketo, reikalaujant kyšių.
Apskaičiuota, jog dabar kas aštuntas Kinijos miestų gyventojas užimtas verslu ar prekyba. Tai gana pasiturintys žmonės. Pastaraisiais metais į Kiniją sugrįžo apie penkis milijonus žmonių, kažkada pabėgusių nuo komunistinio režimo. Visi jie įsikūrė laisvosiose ekonominėse zonose.
Beje, pasaulyje daug kalbama apie Kinijos keliamą demografinį pavojų. Ypač apie tai diskutuojama Tolimuosiuose Rytuose. Iš tiesų pusantro milijardo kinų yra realybė, nuo kurios nepabėgsi. Tačiau apie „geltonąjį pavojų“ daugiausia kalbama Rusijoje, o ne JAV. Amerika visiškai nebijo kinų antplūdžio, nors ten jų kur kas daugiau negu Rusijoje. JAV gyvena per 13 milijonų kinų. O Rusijos „patriotų“ baiminimasis dėl Tolimųjų Rytų praradimo, užplūdus juos kinams, yra aiškiai perdėtas. Juk pastaraisiais metais iš Rusijos Tolimųjų Rytų regiono masiškai emigruoja vietiniai gyventojai. Jų vietas užima kinai. Ir vietinė valdžia juos mielai priima: juk kelios kinų šeimos pagamina kelis kartus daugiau žemės ūkio produkcijos nei keli nusmurgę sovchozai.
Drakono bučinys
Vadinamojo Kinijos ekonominio stebuklo kūrėjas ir kiniškos „perestrojkos“ iniciatorius Den Siaopinas kartą užsienio žurnalistams pasakė: „Visas pasaulis turi būti dėkingas ir suinteresuotas, kad komunistai valdytų Kiniją mažiausiai dar tūkstantį metų. Įsivaizduokite, kas atsitiktų, jeigu Kinijos Liaudies Respublika subyrėtų kaip Sovietų Sąjunga? Juk ten po subyrėjimo kilo chaosas, skurdas, karai. Minios pabėgėlių blaškosi po buvusią SSRS . Tas pats atsitiktų ir Kinijoje. Jeigu žlugtų dabartinis režimas, Mongolijoje atsidurtų penki milijonai kinų, Japonijoje – dešimt milijonų, JAV – 25 milijonai, o Rusiją užplūstų mažiausiai 150 milijonų kinų. Negi jūs norite, kad taip atsitiktų?“
Oficiali Kinijos valdžia giriasi, jog praeitais metais pavyko užkirsti kelią pabėgti į užsienį dešimt tūkstančių žmonių. Tačiau niekur nenurodoma, kad pernai 350 tūkstančiams kinų pavyko išvykti į Europos valstybes, JAV ir Rusiją. Šie kinų migrantai jau nebeprisimena žinomos kinų patarlės: „Gyventi svetimoje šalyje – tai tas pats, kaip bučiuoti drakoną“. Neoficialiais duomenimis, per pastaruosius dvidešimt metų Kiniją paliko beveik 25 milijonai žmonių.
Užsienio korespondentai Pekine praneša, jog neoficialiuose pokalbiuose su Kinijos saugumo ministerijos pareigūnais aiškėjo, kad oficialusis Pekinas dargi skatina tokią migraciją. Aišku, pirmiausia išduodami leidimai „reikalingiems“ žmonėms, turintiems aukštąjį išsilavinimą. Dargi padedama įsikurti pasirinktoje šalyje. Priežastis daugiau nei paprasta – per didelės kinų diasporos užsienio valstybėse, atsiranda proga įsiskverbti į tų šalių valstybinį aparatą, žiniasklaidą, vogti naujausias vakarietiškas technologijas. Ne paslaptis, kad kinų lobistai sugeba „pramušti“ svarbius ekonominius sprendimus netgi JAV. Ten legaliai gyvena 17 milijonų kinų, o kiek yra nelegalų – niekas nežino. Manoma, kad 5-6 kartus daugiau.
Pietų Azijos humanitarinio universiteto Londone profesorė Džeraldina Herarli pažymėjo, kad kinų diaspora nuo 1990 metų Anglijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje išaugo pusantro karto. Pasak profesorės, kiekvienas kinas, atvykęs į užsienį, labai greitai sugeba „pasikviesti“ mažiausiai 50 savo giminaičių ir draugų. Beje, kinų migrantai sėkmingai apsigyvena islamo valstybėse. Jų jau daug atsirado Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Omane, Katare. Netgi Izraelyje, jau nekalbant apie Pietų Afrikos Respubliką ir Pietų Ameriką.
Visiems žinoma, kad daugiausia kinų nelegalų į Vakarų Europą patenka per Rusiją. Maskvoje beveik legaliai veikia jų persiuntimo punktas. O patekti į Maskvą Kinijos piliečiams – vienas juokas. Mat Kinijos gyventojai įleidžiami į Rusiją be vizų, pagal galiojantį turistinį susitarimą. Primorės krašte, kurį jau užplūdo kinai, tokiems emigrantams galioja laikini leidimai. Tačiau jų niekas nepaiso. Be to, jei tų laikinų leidimų laikas jau seniai pasibaigęs, pakanka vietiniam milicininkui sumokėti 100 rublių.
Oficialiais duomenimis, dabar Rusijoje gyvena apie pusę milijono kinų. Tačiau net aukšti pareigūnai pripažįsta, kad jų yra 6-7 kartus daugiau. Pačioje Maskvoje yra apie 150 tūkstančių kinų. Kaip grybai išdygsta kinų medicinos centrai, kiniškų prekių turgavietės, restoranai ir užkandinės, išnuomoti šimtai pastatų, netgi dalis garsiojo „Izmailovo“ viešbučio. Įkurta ir mobiliojo telefono ryšių stotis. Kinų diaspora Maskvoje turi gerų ryšių aukščiausiuose Rusijos valdžios sluoksniuose. Kinai netgi neslepia, kad jų tikslas – įsitvirtinti Primorės krašte. Ir tai jiems neblogai sekasi. Juk vidutinis vietinių gyventojų tankumas šiame krašte yra tik 2,5 žmogaus viename kvadratiniame kilometre. Tuo tarpu Kinijos šiaurės rytų provincijoje, iš kur ir atvyksta daugiausia kinų, gyventojų tankumas siekia 300 žmonių viename kvadratiniame kilometre. Jau dabar Primorės krašto miestuose kinai sudaro 20 proc. gyventojų. Ir šis skaičius nuolat didėja.
Kai kurie Rusijos politikai ir politologai ragina nebijoti kinų antplūdžio ir skelbiamų prognozių, jog per artimiausius 50 metų Rusijos dalis iki Uralo atiteks Kinijai. Jie teigia, kad darbštūs kinai pakels Rusijos ekonomiką, nes vietiniai per sovietmečio dešimtmečius visiškai atprato produktyviai dirbti. Antra vertus, pasak tokių optimistų, kinai niekur pasaulyje nekelia politinių reikalavimų, nereikalauja autonomijos ir kelia kur kas mažesnį pavojų nei islamistai.
Skirtingai nuo karingųjų islamistų, propaguojančių ir vykdančių teroro akcijas, kinai savo įtaką pasaulyje stiprina ne tik vis augančia migracija, bet ir finansinėmis priemonėmis. Pavyzdžiui, Indonezijoje keturi milijonai kinų kontroliuoja tris ketvirčius šalies verslo. Panaši padėtis ir Malaizijoje bei Singapūre, kur kinai sugebėjo perimti svarbiausius šių šalių bankus. Na, o pačiose Jungtinėse Amerikos Valstijose kinų diaspora pasiekė ne tik ekonominių, bet ir politinių laimėjimų. Visai neseniai vienas etninis kinas Lonas Cziachėjus buvo išrinktas Vašingtono valstijos gubernatoriumi. Sunku net įsivaizduoti, jog, pavyzdžiui, Maskvos ar Berlyno meru taptų kinas. Beje, ir JAV iki šiol apie tai niekas negalvojo. Ir štai atsitiko.

Budizmo plitimas Kinijoje. Budizmas- iš svetur plitusi ideologija, tvirtai įsigalėjusi Kinijoje. Budizmo idėjos pradeda skverbtis į Kiniją jau pirmaisiais mūsų eros amžiais, o apie V a. jos paplinta tarp išsilavinusių žmonių. Ch’an budizmo pasekėjai Kinijoje sukuria gausią iš Indijos kalbų išverstą ir originalią literatūrą. Įsiliejęs į pagrindinį tradicinės kinų kultūros srautą, budizmas VI-X a. įsivyrauja daugelyje valstybės dvasinės kultūros sferų. Ch’an budizmas įtakos apogėjų pasiekia apie 300 metų trukusioje Tang

Leave a Comment