Rogerso ir Skinerio teorijos

Įvadas

Psichologija – mokslas tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Iš esmės jos pagrindinis objektas yra žmogaus psichika arba elgesys nors tai labiau priklauso nuo atskirų psichologų teorinės orientacijos.

Viena iš psichologijos sričių yra asmenybės psichologija. Šiai sričiai priskiriamos tos psichologinės teorijos, kurios nagrinėja žmogų kaip visumą. Būtent tuo asmenybės teorijos skiriasi nuo kitų psichologijos sričių, kurios apsiriboja tik tam tikrais žmogaus psichikos ar elgesio aspektų tyrimais. Tad asmenybės teorija yra ta teorija, kuri bando paaiškinti daugiau ar mažiau viisus psichikos ar elgesio fenomenus, kurie, kaip atrodo jos autoriui, turi esminio reikšmingumo žmogaus egzistavimui. Taigi, asmenybės teorijos yra daug platesnio pobūdžio nei kitokio tipo psichologijos teorijos, nes jos bando visapusiškai paaiškinti ir nuspėti žmogaus elgesį. Tad savo esme asmenybės teorija turėtų būti integratyvi, t.y., aiškinti įvairius psichologinius reiškinius, procesus ir jų sąveikas, potencialiai apjungdama įvairių psichologijos sričių tyrinėjimų rezultatus. Pagrindinė tokios teorijos užduotis būtų sukurti pilną žmogaus funkcionavimo modelį, kurio pagrindu būtų galima prognozuoti žmogaus elgesį.
Tačiau nors asmenybės psichologijos tyyrinėjimų sritis yra gana aiški, gerokai sunkiau yra apibrėžti jos pagrindinį objektą – asmenybę. Čia susiduriame su asmenybės psichologijos komplikuotumu, nes esant dabartiniam psichologijos kaip mokslo išsivystymo lygiui, nėra visuotinai priimtos vieningos mokslinės paradigmos, kuri leistų vienareikšmiškai apibrėžti asmenybės terminą. Todėl as

smenybės apibrėžimas labai priklauso nuo ją apibrėžiančiojo teorinės pozicijos ir praktiškai kiekviena teorija pateikia savą asmenybės apibrėžimą. Toks konkrečios teorijos pateikiamas asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo problemų, kurias iškelia ta teorija, srities, bei nuo siūlomų atsakymų į šias problemas.

Ką psichologai labiau pabrėžia – prigimtį ar patirtį, priklauso nuo jų teorinio požiūrio. Nuo pagrindinių psichologijos tyrimo kripčių priklauso psichologų keliami klausimai bei informacijos rūšys, kurias psichologai laiko svarbiomis.

Visi sutinka mums turi įtakos ir genai, ir patirtis.

Šio darbo tikslas atskleisti humanistinės krypties atstovo Rodžerso požūrį į žmogaus prigimtį ir bihevioristinės krypties atstovo Skinerio požūrį į žmogaus prigimtį. Bei šios požiūrius palyginti.

HUMANISTINĖ PSICHOLOGIJA

Humanistinė psichologija atsirado po Antrojo Pasaulinio karo Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip įvykusių civilizacijos raidos sukrėtimų pasekmė ir kaip reakcija į pačios psichologijos vystymosi ypatumus: vyravusią pssichologijoje ribotą “griežtai mokslinę”, tačiau žymiu laipsniu mechanistinę tradiciją, analizavusią atskirus psichikos procesus ir nemačiusią žmogaus kaip visumos. Humanistinė psichologija buvo reakcija ir į psichologijos bei psichoterapijos praktikoje vyravusią psichoanalizę, žiūrėjusią į žmogų kaip į pasąmonėje slypinčių biologinių instinktų valdomą būtybę. Naujoji psichologijos kryptis buvo pavadinta “trečiąja kryptimi”, priešpastatant ją biheviorizmui ir psichoanalizei.

Apie 1960 m. kai kurių garsių asmenybės psichologų ėmė nebetenkinti Freudo teorijos negatyvumas. Kitaip negu Freudas, kuris nagrinėjo „nesveikų“ žmonių žemesniuosius motyvus, humanistinės krypties psichologai sutelkė dėmesį į „sveikų“ žmonių siekius būti savarankiškiems ir

r įgyvendinti savo galimybes. Taip pat skirtingai, negu teorijos bruožų teorijos šalininkai, pateikinėję asmens profilius, jie teigė, jog asmuo yra vientisas ir labai sudėtingas. Kitaip negu biheviorizmo mechanistinė analizė, kuri nuvertina subjektyvią patirtį ir sieja žmogaus elgesį su sąlyginėmis reakcijomis, jie ragino gilintis į tai kaip žmogus patiria liūdesį ir džiaugsmą, susvetimėjimą ir artumą, neviltį ir pilnatvę.

Humanistinės psichologijos pradininkais ir kūrėjais laikomi tokie žymūs dvidešimtojo amžiaus psichologai, kaip Šarlota Biuler (Ch.Buhler), Gordonas Olportas (G.W.Allport), Henris Marėjus (H.Murray), Gardneris Merfis (G.Murphey) ir daugelis kitų. Humanistinės psichologijos kūrėjai teigė, kad psichologija turi orientuotis į realias žmogaus gyvenimo problemas ir praktinį jų sprendimą, o ne į siaurai suprastą mokslinį objektyvumą. Jie taip pat teigė, kad psichologija neturi ignoruoti unikalios žmogiškosios prigimties, jo laisvės ir kūrybiškumo, tobulėjimo ir saviraiškos, aukščiausiųjų vertybių siekimo. Humanistinės psichologijos atstovų nuomone, psichologija privalo aprėpti visą žmogaus asmenybę, atsižvelgti į jo subjektyvumą ir individualumą.

Humanistinė psicologija atsirado kaip atsakas i bihevioristinę, gamtamoksliškai orientuotą psichologiją.

Humanistinė psichologija nesudarinėja bendrų receptų. Labiausiai jai rūpi kasdieninė žmogaus egzistencija, kurią suponuoja susvetimėjimas (aplinkai, aplinkiniams, gamtai). Humanistinei psichologijai svarbiausia atskiro žmogaus formavimasis ir realizavimasis, kuris turi vykti neatsiejamai nuo aplinkos. Žmogus laikomas vientisu organizmu, jis tyrinėjamas įvairiais metodais.

Humanistinės krypties atstovams svarbu kaip žmogus geba pasirinkti savo gyvenimo modelius ir nebūti valdomi ti
ik pasąmonės ir aplinkos jėgų.

Humanistinė psichologija neatsirado staiga ir iš nieko. Artimos jai idėjos buvo keliamos jau XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje tokių psichologų, kaip Viljamas Džeimsas (W.James), Vilhelmas Diltėjus (W.Dilthay), Eduardas Šprangeris (E.Spranger). Jos būdingos tokiems žymiausiems XX a. pirmosios pusės psichologams kaip individualiosios psichologijos pradininkas Alfredas Adleris (A.Adler) ir analitinės psichologijos pradininkas Karlas Gustavas Jungas (C.G.Jung). Daugelis Froido mokinių ir pasekėjų revizavo klasikinės psichoanalizės idėjas ir taip pat priartėjo prie požiūrio, kurį teigė humanistinė psichologija (Karen Horni, Erikas Eriksonas, Ėrichas Fromas ir kt.). Nemažai šių autorių antrojo Pasaulinio karo išvakarėse buvo priversti emigruoti iš Europos į JAV, todėl nors humanistinė psichologija atsirado JAV antrojoje XX a. pusėje, jos atsiradimui lemiamą įtaką turėjo XX a. pirmosios pusės Europos psichologų darbai.

Nors humanistinės psichologijos atstovų idėjos psichologijoje buvo naujos ir maištingos, filosofijoje šios idėjos buvo sutinkamos daugelį šimtmečių pačių įvairiausių autorių darbuose. Čia galima būtų paminėti Sokratą ir Platoną, B.Paskalį ir Ž.Ž.Ruso, A.Šopenhauerį ir F.Nyčę ir daugelį kitų. Tačiau artimiausiais humanistinei psichologijai ir didžiausią įtaką jai turėjusiais filosofais gali būti laikomi XX a. prancūzų filosofas Anri Bergsonas, suformulavęs kūrybinės evoliucijos teoriją ir iškėlęs intuicijos reikšmę, bei dvidešimtajame amžiuje naujai atrastas XIX a. danų filosofas, šiuolaikinio egzistencializmo pradininkas Siorenas Kjerkegoras.

Žymiausiais humanistinės psichologijos at
tstovais laikomi amerikiečių psichologai Abrahamas Maslou (A.Maslow), Karlas Rodžersas (C.Rogers) ir Rollo Mėjus (R.May) . Pripažintos ir plačiai taikomos yra A.Maslou idėjos apie saviaktualizaciją, žmogaus poreikių hierarchinę struktūrą, stokos ir vystymosi motyvaciją, didžiulę įtaką psichologijai turėjo jo atliktas brandžių, save realizavusių asmenybių tyrimas ir žmogiškųjų vertybių analizė. K.Rodžersas gali būti laikomas žymiausiu humanistinės psichologijos praktikos atstovu. Jis sukūrė visai naują psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos kryptį, kuri vadinama nukreipta į klientą terapija. Rodžersas taip pat buvo pradininkas nestruktūruotų asmeninio ir tarpasmeninio patyrimo grupių, kurios buvo labai plačiai taikomos pasaulyje, ir kuriose dalyvavę patys įvairiausi asmenys turėjo galimybę žymiau giliau pažinti save ir kitus. R.Mėjus tapo tarpininku tarp šiuolaikinės psichologijos ir europietiškojo egzistencializmo bei fenomenologijos. Savo darbuose akcentuodamas tragiškuosius žmogiškosios būties aspektus, jis neleido humanistinei psichologijai nuslysti paviršutiniško ir perdėto optimizmo link.

Oficialia humanistinės psichologijos atsiradimo data gali būti laikomi 1961 metai, kai buvo įsteigta Asociacija už humanistinę psichologiją. Per praėjusius kelis dešimtmečius humanistinės psichologijos idėjos plačiai paplito pasaulyje. Ši kryptis ne tik užėmė deramą vietą psichologijoje, bet jos teorijos ir praktika turėjo didžiulį poveikį visai vakarų kultūrai. Humanistinės psichologijos idėjos plačiai taikomos šiuolaikinėje medicinoje, pedagogikoje ir organizacijų valdyme.

Karlo Rogerso teorija

Karlas Rodžersas – JAV psichologas sukūrė humanistinę asmenybės teoriją ir psichoterapijos sistemą, vadinamą nedirektyviąja psichoterapija. Pagrindinį asmenybės veiklos ir brendimo šaltinį Rodžersas matė savirealizacijos poreikyje. Jis tvirtino, kad jeigu žmogui leidžiama pasirinkti, jis visuomet pasirinks augimą ir plėtrą, o ne stovėjimą vietoje, nes ji visuomet žadina savirealizavimo tendencija, glūdinti pačioje žmogaus prigimtyje. Rodžersas teigė, kad žmogui įgimta siekti, panaudoti savo sugebėjimus, praturtinti savo asmenybę, vystytis. Taip pat žmogui yra įgimtas gėrio ir blogio suvokimas, kuriuo jis ir vadovaujasi. Harmoningam vystymuisi būtina sąlyga – tėvų pagarba ir meilė vaikystėje be jokių išlygų. Nepagrįsti reikalavimai iškreipia žmogaus savęs suvokimą ir slopina vystymąsi.

Jis buvo įsitikinęs, kad žmonės iš esmės yra geri ir visi turi saviraiškos polinkių. Kiekvienas esame kaip galintys augti, tobulėti, įgyvendinti savo galias, jei tik aplinka netrukdo ir nestabdo šio proceso. Rogersas manė, jog norint, kad aplinka skatintų augti ir tobulėti, būtinos trys sąlygos – nuoširdumas, palankumas ir empatija.

Pasak Rogerso, žmonės padeda kitiems augti, būdami nuoširdūs, atviri savo pačių jausmams, nesistengdami rodytis kitokie nei yra, atsiskleisdami.

Augti padeda žmonės, kurie yra palankūs kitiems, rodantys tai, ką Rogersas pavadino besąlygiška pagarba. Tai pripažinimo, palankumo nuostata, vertinanti žmogų net tuomet, kai jis klysta.

Augti padeda ir empatiški žmonės, tokie, kurie supranta mūsų jausmus ir prasmes, nesistengdami juos vertinti.

Nuoširdumas, palankumas ir empatija yra vanduo, saulė ir maisto medžiagos, sudarančios sąlygas žmonėms, tarsi galingiems ąžuolams, augti. Nes, pasak Rogerso, – „palankumą patiriantys ir vertinami žmonės paprastai išsiugdo ir save vertinančią nuostatą“. Empatiškai išklausomi žmonės „išmoksta geriai įsiklausyti į savo vidinių potyrių tėkmę“.

Rogersas laikė, kad svarbiausias asmenybės požymis yra savasties, arba savojo Aš, samprata – visos mintys ir jaumai, kuriais atsakome į klausimą „Kas aš esu?“. Jei mūsų Aš samprata teigiama, paprastai esame linkę teigiamai elgtis ir taip pat suvokti pasaulį. Jei toji samprata neigiama – jei savo pačių akyse mes esame toli nuo mūsų „idealaus Aš“, tai pasak Rogerso, jaučiamės nepatenkinti ir nelaimingi.

Kiekvienas žmogus gyvena savo pasaulyje, vadinamame patirties lauku. Neįmanoma iki galo pažinti kito žmogaus pasaulio suvokimo. Tik pkalbio metu pabandžius pažvelgti iš jo požiūrio taško, galima suvokti žmogaus elgesio priežastis.

Rogerso teorijoje pagrindinės asmenybės struktūrinės dalys yra organizmas, patyrimų (fenomenų) laukas ir savęs suvokimas.

Organizmas ir bazinė tendencija aktualizuotis

Organizmas – tai visas žmogus, kaip visuma. Jo viena pagrindinių savybių yra jo bazinė tendencija aktualizuotis – palaikyti ir išplėsti save. Tai reiškia, kad organizmas veikia kaip vieninga visuma siekdamas vieno vienintelio pagrindinio tikslo – aktualizacijos – kuri gali paaiškinti bet kokį organizmo elgesį. Be to daroma prielaida, kad ši tendencija aktualizuotis yra prigimtinis organizmo polinkis augti ir bręsti, kuris yra sąlygotas genetiškai. Organizmas bręsdamas tampa vis labiau diferencijuotas, labiau išsiplėtęs, vis labiau autonomiškas ir vis labiau socializuotas. Augimas apima visus vystymosi aspektus – tiek fizinių organų diferenciaciją ir brandą, tiek psichologinio funkcionavimo išsivystymą. Iš esmės šis bazinis motyvas apima visus kitus fiziologinius ir psichologinius motyvus, kurie tarnauja tam pačiam tikslui – visas žmogaus gyvenimas yra nukreiptas į tai, kad žmogus darytųsi vis pilnesniu ir tobulesniu organizmu, arba, tiksliau tariant, išvystytų visas savo galimybes (potencialus) užprogramuotus jo prigimtyje. Tačiau saviaktualizacijos procesas, nors nulemtas prigimties, retai būna lengvas ir sklandus. Jis nėra automatiškas ir dažnai reikalauja pastangų. Žmogui dažnai tenka dėl jos kovoti ir patirti skausmą, bet žmogus gali tai įveikti, nes motyvas augti yra itin stiprus: vaikas išmoksta vaikščioti, nors jam vis pasitaiko skaudžiai kristi. Tokia bazinė tendencija aktualizuotis Rogerso manymu yra būdinga visiems gyviems organizmams. Taigi, ji iš esmės yra biologinė. Žmogaus vystymosi metu ji iš fiziologinės tampa ir psichologinė, apimdama mokymąsi ir patyrimą.
Rogersas manė, jog organizmas gali pasirinkti, koks patyrimas gali geriausiai pasitarnauti aktualizacijos tendencijai. Tie patyrimai, kurie skatina augimą ir brandą, yra suvokiami kaip geri ir pageidautini, jų aktyviai siekiama, taigi, jie įgyja teigiamą vertę organizmui. Tuo tarpu tų patyrimų, kurie stabdo aktualizaciją, organizmas stengiasi vengti, taigi, jie įgyja neigiamą vertę organizmui. Taigi, organizmas vertina patyrimus pagal tai kiek jie prisideda prie jo augimo ir plėtimosi ir tai turi įtakos organizmo pasirenkamam elgesiui. Be to, Rogersas mano, kad būtent emocijos padeda atpažinti organizmui, kas yra naudinga jam ir kas žalinga. Taigi, emocijos yra adaptyvaus pobūdžio organizmo reakcija į savo patyrimą – arba tam tikra vertė, kurią organizmas suteikia patyrimui. Pavyzdžiui, tokios emocijos kaip pyktis įgalina žmogų įveikti jį frustruojančią kliūtį, baimė – išvengti grėsmės, tuo tarpu atsipalaidavimas labai sveika virškinimui. Tuo pačiu emocijos ir jausmai skatina elgtis organizmą taip, kaip jam tuo momentu yra sveikiausia. Be to emocijų intensyvumas priklauso nuo to, kiek tam tikras elgesys yra reikšmingas organizmo palaikymui ir plėtimuisi. Pačios emocijos, kaip organizmo vertės tiek kyla kaip reakcijos į, tiek pačios priklauso organizmo patyrimo laukui.

Patyrimų (fenomenų) laukas
Tai patyrimo prieinamo organizmui visuma. Patyrimo laukas susideda iš viso to, kas patiriama organizmo viduje tam tikru momentu – įvairūs fiziologiniai procesai, sensorinis suvokimas ir motorinė veikla. Iš esmės tie patyrimai ir sudaro žmogaus pasaulį, kuriame jis egzistuoja. Organizmas veikia būtent šiame suvokimų lauke – jis reaguoja į objektyvią realybę taip, kaip ją suvokia arba patiria, ir būtent šis patyrimo laukas tėra jam vienintelė tikra realybė. Taigi, žmogus nereaguoja į išorinę stimuliaciją ar vidinius pokyčius kai tokius, bet reaguoja į juos taip, kaip jis juos patiria. Ir būtent todėl jo elgesys yra apspręstas ne išorinių ar vidinių sąlygų tiesiogiai, kiek jo suvokimo. Todėl norint prognozuoti žmogaus elgesį, nepakanka vien tik žinoti situaciją ir aplinkybes, bet reikia žinoti ir kaip žmogus jas suvokia. Tai gali paaiškinti, kodėl žmonės elgiasi skirtingai vienodose situacijose bei skirtingose situacijose elgiasi vienodai.
Žinoma, žmogus pastoviai tikrina, ar jo patyrimas iš tiesų atitinka pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Būtent tai skatina jį elgtis realistiškai. Ar suvokimas iš tiesų atitinka objektyvią realybę, žmogus patikrina lygindamas tarpusavyje įspūdžius (duomenis) gaunamus iš įvairių sensorinių šaltinių. Žinoma, tam tikra informacijos dalis gali likti nepatikrinta arba patikrinta nepakankamai ir tai gali įtakoti žmogų elgtis nerealistiškai arba net žalingai jam pačiam.
Patyrimo laukas gali būti sąmoningu arba nesąmoningu priklausomai nuo to ar patyrimai, kurie sudaro lauką, yra aiškiai žmogaus suvokiami ir simbolizuojami (t.y., verbalizuojami – išreiškiami žodžiais) ar ne. Būtent iš verbalizacijų (žodinių įvardijimų) ir susideda sąmonė. Rogersas mano, kad patyrimo laukas potencialiai gali būti įsisąmonintas visas. Todėl iš esmės konkretaus žmogaus patyrimo lauką tegali pažinti tik pats žmogus. Joks pašalinis žmogus, ar psichologas, pretenduojantis objektyviais metodais išnagrinėti žmogaus patyrimą, negali jo pažinti tiek gerai, kiek pats žmogus. Tačiau dažnai mes neįsisąmoniname viso savo patyrimo pilnai. Didelė dalis patyrimo yra tiesiog ignoruojama, nes ji nėra aktuali mums šiuo momentu, tačiau potencialiai mes ją galime įsisąmoninti, kai mums to prireikia. Tačiau yra ir toks patyrimas, kuris neįsisąmoninamas arba suvokiamas kitaip, nes jis neatitinka mūsų Aš suvokimo.

„Aš“ vaizdas ir Aš suvokimas
Dalis patyrimų lauko palaipsniui išsidiferencijuoja į tokią dalį, kurią žmogus vadina „Aš“. Praktiškai tai ir yra žmogaus savo buvimo įsisąmoninimas arba savęs suvokimas – patyrimas, kuris išskiria patį žmogų jo patyrimų lauke iš kitų objektų. Šis savęs suvokimas yra ganėtinai fluidiškas – t.y, lankstus ir kintantis, taip pat kaip ir pats patyrimo laukas, nors tai yra gana nuosekli organizuota struktūra, kuri nusako koks žmogus atrodo sau pačiam. Jis atsiranda iš sąveikos su aplinka, ypač iš tų sąveikų, kurios turi įvertinimo atspalvį. Vaikas patirdamas pasaulį, pamažu pradeda išskirti save kaip objektą iš aplinkos. Kai jis išskiria save, jis pradeda suprasti, kad kai kurie dalykai priklauso jam, o kai kurie – jo aplinkai. Aplinka tada patiriama santykyje su „manimi“ – tad jo aplinkos patyrimas įgauna vertinimo pobūdį – „man tai patinka“ arba „man tai nepatinka“. Taigi, patyrimui uždedama tam tikra vertė. Tam tikrais atvejais ši vertė uždedama patyrimui yra tiesiogiai paties organizmo, tam tikrais atvejais vertė yra introjektuota (prisiimta) iš kitų žmonių, tačiau pastaruoju atveju ji suvokiama lyg žmogus vertintų pats savo patyrimą, o ne pagal kitų uždėtą tam patyrimui vertę. Taip atsitinka dėl vaikystėje patiriamo sąlyginio vertinimo, kuris atsiranda dėl vaiko patiriamo teigiamo vertinimo poreikio.

Teigiamo vertinimo poreikis ir sąlyginis vertinimas
Atsiradus savęs suvokimui vaikystėje atsiranda ir teigiamo vertinimo poreikis. Rogersui nėra tiek svarbu, ar tas poreikis yra įgimtas, ar išmoktas, tačiau vaikystėje visi žmonės patiria jį. Teigiamas vertinimas apima kitų žmonių priėmimą, meilę ir pritarimą vaikui. Be tokio vertinimo vaikas jaučiasi ganėtinai nesaugiai. Vaikui yra itin svarbu jaustis mylimam, ir jis visada elgiasi atsižvelgdamas į kitų rūpestį juo. Tačiau šio teigiamo vertinimo poreikio patenkinimas ne visada sutampa su bazinio motyvo aktualizuotis patenkinimu. Tėvai dažnai nepritaria tam, ko nori vaikas, kaip jis jaučiasi ir pan. Jie smerkia jo impulsus ir tam tikrą elgesį, dažnai tuo pačiu smerkdami ir patį vaiką. Todėl gana greitai vaikas supranta, kad tėvų meilė priklauso nuo to, kaip jis elgiasi ir koks jis yra. Tokiu atveju vaikas patiria tėvų sąlyginį vertinimą. Tai reiškia, kad tėvai vertina vaiką ne tokį, koks jis yra pats savaime, o tik tada kai jis atitinka jų iškeltas sąlygas (pvz.:, kai jis nedūksta ir yra geras vaikas). Tokiu atveju vaikas pradeda jaustis vertingu tik tada, kai jis atitinka šias sąlygas. Tada ir atsiranda konfliktas tarp to, kas yra vertingo jo organizmui ir to, ką jis turi padaryti, kad būtų vertinamas tėvų. Tokiu atveju vaikas paprastai renkasi tai, kas yra vertinga jo tėvams. Paprastai tada jis ne tik elgiasi taip, kaip nori jo tėvai, bet ir pradeda save patį vertinti pagal jų kriterijus, t.y, introjektuoja (prisiima) jų vertinimus, pagal kuriuos bando konstruoti atitinkamą Aš vaizdą. Mat vaikas suvokia tėvų nepritarimą jo elgesiui kaip jo paties nevertinimą ir tada jaučiasi nesaugiai. Tai skatina vaiką ne tik elgtis atitinkamai pagal tėvų reikalavimus, tačiau ir pradėti vengti tokių patyrimų, kurie gresia tėvų meilės netekimu (pvz.: pykčio, kuris dažnai yra tėvų smerkiamas). Iš tėvų vertinimų vaikas pradeda formuoti tokį savo vaizdą arba save, kokį jį norėtų matyti tėvai. To pasekoje pamažu teigiamo vertinimo poreikis perauga į teigiamo savęs vertinimo poreikį. Tai poreikis vertinti save teigiamai, tačiau kriterijus savęs vertinimui yra perimamas iš aplinkinių žmonių, dažniausiai tėvų. Tokiu atveju pradžioje buvę išorinėmis vertinimo sąlygomis įvairūs tėvų reikalavimai tampa žmogaus introjektuotomis vertės sąlygomis. Tada vaikas nesijaučia vertingas jei jis nepatenkina šių vertės sąlygų ir todėl stengiasi elgtis pagal jas – vengti tam tikro elgesio ir jausmų, nesvarbu kiek naudingi ar malonūs jie jam būtų. Taigi, žmogus daugiau nebėra visiškai laisvas pasirinkti – jis nebeišreiškia savęs pilnai, nes turi pasverti visą savo elgesį pagal šiuos kriterijus. Atitinkamai formuojasi ir jo Aš, kuris pradeda nebeatitikti organizmo patyrimo, nes jis netenkina tėvų iškeltų sąlygų. Tokiu atveju vaiko (vėliau ir suaugusio žmogaus) Aš patiria grėsmę iš su juo nesuderinamų patyrimų pusės. Tada grėsmingas patyrimas yra išstumiamas iš sąmonės arba patiriamas netinkamai.

Sąveika tarp organizmo, patyrimo lauko ir Aš. Nekoherentiškumas
Introjektuotos vaikystėje vertės gali įtakoti žmogaus savęs suvokimą ir jam suaugus, tuo pačiu įtakodamos ir jo patyrimą bei elgesį. Pavyzdžiui, žmogus, kuris laiko save visiškai nepiktu (vaikystėje jam neleido pykti ant savo mažojo broliuko), subjektyviai visiškai nepatiria pykčio, nors iš tikrųjų pas jį kyla pykčio jausmas, kuris patiriamas kaip pastovūs fiziniai negalavimai. Praktiškai tai yra žmogaus susvetimėjimas su savimi, kada patyrimas vertinamas ne pagal tai, kiek jis prisideda prie organizmo aktualizacijos, bet pagal tai kiek jis patenkina Aš vertės (introjektuotos) sąlygą, ir tuo pagrindu patyrimas yra įsisąmoninamas arba atmetamas. Iš to sektų, kad tam tikra patirties dalis yra įsisąmoninama (t.y., simbolizuojama arba verbalizuojama), dalis yra tiesiog ignoruojama (dėl to, kad mums tuo momentu tai nebūtinai yra aktualu, bet mes galime tai įsisąmoninti bet kuriuo momentu) ir dalis patirties yra iškreipiama arba paneigiama dėl to, kad ji yra nesuderinama su Aš struktūra (t.y., su savo vaizdu). Tad suvokimas iš tikrųjų yra selektyvus – sąmoningai suvokiamas tik tas patyrimas, kuris atitinka Aš struktūrą tuo momentu. Neigti patyrimą reiškia falsifikuoti tikrovę sakant, kad kažkas neegzistuoja arba suvokti tai netinkamai. Taigi, žmogaus savęs vaizdas gali ir neatitikti tikrovės, tačiau tas atitikimas ignoruojamas tam, kad būtų išlaikytas pastovus savo vaizdas. Pavyzdžiui, žmogus, kuris jaučiasi esąs visiškai nevertingas, išstums iš savo sąmonės viską, kas prieštarauja tokiam jo savo suvokimui arba perinterpretuos prieštaravimus taip, kad jie atitiktų jo bevertiškumo jausmą – jei jis yra paaukštinamas pareigose už gerą darbą, jis gali sakyti, jog – „viršininkui buvo gaila manęs“. Be to jis net gali prastai atlikti naujas pareigas tam, kad įrodytų visiems ir sau, kad iš tikrųjų jis yra nevertas. Taigi, organizmas turi tendenciją elgtis taip, kad jo elgesys atitiktų Aš sampratą. Tačiau kai kada elgesys yra įtakojamas organizmo patyrimo, kuris nėra įsisąmonintas ir kuris neatitinka žmogaus savęs suvokimo. Tokiais atvejais elgesys yra „nuasmeninamas“ – pvz.: visai nepiktu laikantis save žmogus staiga apšaukia kitą žmogų. Paprastai tada sakoma: „Tai buvau ne aš“, „Aš nežinau, kas man tada užėjo“, „Aš to nenorėjau“ ir pan. Taigi, elgesys yra derinamas tiek pagal Aš struktūrą, tiek pagal organizmo patyrimą. Jei Aš struktūra yra lanksti ir atitinka organizmo patyrimą (taigi, ir žmogaus realybę) – t.y., visi sensoriniai ir visceraliniai organizmo patyrimai gali būti įsisąmoninami, ir tai neprieštarauja Aš struktūrai – tokiu atveju žmogus yra psichologiškai sveikas, t,y., niekas netrukdo jo bazinei tendencijai aktualizuotis ir bręsti. Psichologinio sutrikimo atveju mes sąmoningai negalime suvokti daugelio organizmui reikšmingų sensorinių ir visceralinių patyrimų. Tokiu atveju patiriama įtampa ir grėsmė, kuri pasireiškia įvairiais simptomais. Nes bet koks patyrimas, kuris neatitinka Aš struktūros yra suvokiamas kaip grėsmė, ir kuo daugiau yra tokių patyrimų, tuo rigidiškesnis (nelankstesnis) darosi žmogaus Aš tam, kad išlaikytų save. Tai reiškia, kad žmogaus Aš bando gintis nuo grėsmingų patyrimų bandydamas juos išstumti iš sąmonės. Dėl to žmogaus savęs vaizdas darosi vis mažiau atitinkantis organizmo tikrovę, dėl ko reikia vis daugiau gynybų, kad išlaikyti iškreiptą Aš vaizdą. Tuo būdu žmogus, arba jo sąmoningas Aš praranda kontaktą – susvetimėja – su savo organizmo patyrimu ir dėl to atsiranda įtampa, kuri patiriama nerimu. To pasekoje žmogus darosi vis labiau ir labiau neprisitaikęs ir vis labiau stabdo savo aktualizaciją. Tokia žmogaus būseną Rogersas vadina nekoherentiškumu – t.y., nesuderinamumu tarp to ką žmogus patiria (organizmo patyrimo laukas) ir to, ką jis įsisąmonina (Aš suvokimas). Jis gali pasireikšti tuo, kad žmogus patiria įtampą, yra pasimetęs, nežino ko nori, yra draskomas vidinių prieštaravimų (nors greičiau ne pats abejojimas, kiek nesugebėjimas jį pamatyti ir išspręsti yra nesveika) arba rimtesniais atvejais jis pasireiškia įvairiais simptomais. Kraštutinio nekoherentiškumo pavyzdys yra psichozė – žmogus kliedi ir jo patiriami kliedesiai ir visiškai atitrūkę nuo realybės, atotrūkis tarp objektyvios realybės ir to, ką žmogus patiria, yra toks didelis, kad žmogus nebegali funkcionuoti.

Besąlyginis teigiamas vertinimas. Pilnai funkcionuojantis žmogus

Rogersas mano, kad konfliktą tarp organizmui naudingo patyrimo ir introjektuojamų verčių galima pašalinti besąlyginiu teigiamu žmogaus vertinimu arba priėmimu. Tai yra, tėvai gali stengtis priimti vaiką tokį, koks jis yra, nors nebūtinai pritarti kai kuriems jo elgesio fragmentams. Tokiu atveju tėvų meilė nepriklauso nuo to, kaip vaikas elgiasi ir jam nekeliamos jokios sąlygos, kad jis būtų mylimas, o vaikui suteikiama teisė būti visiškai laisvam ir pilnam savo jausmuose, nors ir draudžiami kai kurie jo veiksmai. Tada vaikas nesijaučia nesaugiai, nes jam negresia atstūmimo baimė ir jis gali vystyti savo Aš be jokios grėsmės, t.y., neneigdamas ir neiškreipdamas savo patyrimo.
Tačiau visiškas besąlyginis vertinimas sutinkamas gana retai. Todėl Rogersas bandė atkurti tokią besąlyginio priėmimo atmosferą savo terapijos metu. Jo nuomone, patyrimas, kuris neatitinka Aš struktūros, gali būti suvoktas tada, kai nėra visiškai jokios grėsmės. T.y., tada, kada kitas žmogus priima visiškai viską, ką sako kitas žmogus. Toks šiltas priėmimas skatina žmogų ištyrinėti savo neįsisąmonintus jausmus, kurie paprastai gresia jo saugumui. Tada žmogus sugeba asimiliuoti (priimti) šiuos jausmus į Aš struktūrą, tuo pačiu ją pertvarkydamas atitinkamai pagal šiuos jausmus. Paprastai žmogus turi padaryti gana didelius savęs suvokimo pertvarkymus, kad priartėtų prie organizmo realybės. Taip jis įgyja supratimo, kas jis iš tikrųjų yra ir ko jis vengė. Tačiau tada jis tampa psichologiškai sveiku žmogumi (nors tam nebūtinai turi būti einama į terapiją) – jis yra laisvas pilnai patirti ir išreikšti bet kurį savo jausmą, nes jie nebegresia jo Aš suvokimui, jis gali pilnai suvokti save ir savo aplinką, jo patyrimas nėra iškraipomas jokių vertės sąlygų. Todėl jis yra laisvas išnaudoti visą savo patyrimą ir išvystyti visus savo aspektus ir realizuoti visas savo galimybes. Kitais žodžiais tariant jis yra laisvas saviaktualizuotis – tapti pilnai funkcionuojančiu žmogumi.
Pilnai funkcionuojantis žmogus – tai galutinis psichologinio vystymosi tikslas. Jo pirmoji ir pagrindinė savybė būtų ta, kad jis pilnai įsisąmonina visą savo patyrimą – jokia jo dalis nėra nuneigiama arba iškreipiama, nėra jokio gynybiškumo, nes nėra jokios grėsmės žmogaus Aš. Žmogus yra atviras viskam – tiek teigiamiems jausmams, kaip drąsa ir švelnumas, tiek neigiamiems, kaip baimė ir skausmas. Toks žmogus yra sveikas tuo, kad jis patiria ne tik platų emocijų spektrą, tačiau ir išgyvena jas giliai ir stipriai. Kita jo savybė yra tai, kad jis sugeba pilnai išgyventi kiekvieną savo gyvenimo momentą. Kiekviena akimirka jam yra nauja ir gaivi (ar potencialiai gali tokia būti). Todėl jokia jo gyvenimo akimirka nėra numatoma ar nuspėjama. Jis greičiau gyvena gyvenimą, nei stebi jį. Todėl nėra jokio rigidiškumo, sustabarėjimo, sąlygų, kurios varžytų jo patyrimą, kuris yra fluidiškas, nuolatos besikeičiantis, unikalus tik šiam momentui. Trečioji tokio žmogaus savybė yra pasitikėjimas savo organizmu. Tai reiškia jausti savo reakcijas, o ne vadovautis vien tik kitų nuomonėmis ar socialinėmis taisyklėmis, ar net tik intelekto sprendimais. Elgtis reikia pagal tai, kaip kad jauti teisingai, nes organizmas veikia daug patikimiau nei intelektas. Žinoma tai nereiškia, kad toks žmogus visiškai ignoruoja savo ar kitų žmonių protą. Greičiau tai reiškia, kad proto duomenys ir patyrimas yra suderinami su Aš struktūra. Jie negresia žmogaus Aš ir yra aiškiai suvokiami. Tačiau galutinis sprendimas kaip elgtis konkrečioje situacijoje priklauso nuo visų patyrimo duomenų, nors žmogus dėl visiško suderinamumo tarp savęs ir patyrimo gali ir neįsisąmoninti paties sprendimo proceso ir jis tada atrodys intuityvus – taigi, atrodys labiau pagrįstas jausmu nei protu. Ketvirtoji sveiko žmogaus savybė – tai laisvės jausmas. Jis jaučiasi visiškai laisvas pasirinkti tai, ko jam norisi, jis nejaučia apribojimų. Dėl to jis jaučiasi savo gyvenimo šeimininku, kadangi žino, kad ateitis priklauso nuo jų pačių veiksmų ir nėra sąlygota aplinkybių, praeities ar kitų žmonių. Svarbu yra tai, kad jie nesijaučia esą priversti elgtis vienu vieninteliu būdu. Be to toks žmogus, žinoma, bus ir kūrybiškas, nes yra spontaniškas.
Rogersas mano, kad tokie būdvardžiai, kaip laimingas, patenkintas neapibūdina save aktualizuojančio žmogaus, nors jis gali kartais jausti tokius jausmus. Daug labiau jam tiktų nusakyti įdomus, jaudinantis, iššaukiantis, prasmingas. Be to svarbu pabrėžti tai, kad Rogerso nuomone žmogus negali būti aktualizavęsis, o tik besiaktualizuojantis, nes aktualizavęsis reikštų kažkokią galinę būseną ar statinę (nejudrią) asmenybę. Tuo tarpu tėra galimas tik vystymasis – toks žmogus visada yra procese, pastoviai augantis, siekiantis išpildyti visas savo galimybes.

BIHEVIORISTINĖ TEORIJA

Biheviorizmas – tai objektyvus gamtos mokslas, kuriantis žmogaus elgesio prognozavimo ir valdymo metodus. Siekiant šio tikslo labai daug nuveikė rusų psichologas I. Pavlovas ir amerikietis J. B. Watsonas.

Bihevioristai daugiausia dėmesio skiria tam, ką žmonės daro ir kokios konkrečioa aplinkybės priverčia juos vienaip ar kitaip pasielgti.

B. F. Skineris (1904 – 1990)

B. F. Skineris (1904 – 1990), vienas žymiausių bihevioristinės teorijos atstovų. Jis atmetė bet kokias idėjas apie tai, kad žmogaus elgesį įmanoma paaiškinti istinktais, vidinėmis būsenomis, motyvais ir pan. Jis toliau plėtė idėjas apie elgesio priklausomybę nuo aplinkos. Jo nuomone, kad klasikinė sąlyginė reakcija gana dažnai padeda suprasti gyvūnų ir žmonių elgesį. Tačiau žmogui mokantis svarbesnis yra kitas sąlyginės reakcijos tipas – operantinis arba instrumentinis sąlygojimas. Operantinis sąlygojimas yra mokymasis, kai asmuo arba gyvūnas linkęs atlikti tam tikrą veiksmą arba jo neatlikti atsižvelgiant į tai, ar jis ankščiau buvo už tai skatinamas ar baudžiamas. Paskatinimas yra procesas, kai tam tikras elgesys yra pastiprinamas siekiant, kad jis kartotųsi ir ateityje.

Operantinis sąlygojimas

Norint išmokyti individą konkretaus elgesio, svarbu surasti tinkamus pastiprinimus, jų pateikimo būdą ir kartojimų skaičių. Jeigu pastiprinimas teigiamas, tai elgesys kartojamas ir išmokstamas, jeigu neigiamas – žmogus tokio elgesio nekartos.

Neigiamo pastiprinimo nereikia painioti su bausme, nes bausmių taikymas gali sukelti neigiamas emocijas ir visiškai nelauktus rezultatus.

Skinerio teorija nurodo principus, kuriais remiantis, gali būti pakeista asmenybė, t.y. jeigu tam tikri elgesio šablonai yra kontroliuojami tam tikromis pastiprinančiomis sąlygomis, tai, pakeitus tas sąlygas, pasikeis ir elgesys. Skineris skiria pirminius ir antrinius pozityvius paskatinimus. Teigiamas paskatinimas yra kažkas malonaus, ko asmuo nori, tai gali būti saldainis, pinigai, kartu praleistas laikas, pagyrimas). Pirminiai paskatinimai yra susiję su individo išlikimu. Jeigu reakcija sukelia pirminį pozityvų paskatinimą, galimybė pasikartoti tokiam elgesiui padidėja. Biologiškai neutralūs stimulai, pateikiami kartu su pirminiais pozityviais paskatinimais, patys tampa pozityviais skatintojais (antriniais).

Negatyvus paskatinimas nutraukia netinkamą individo elgesį. Pirminis negatyvus paskatinimas būna potencialiai skausmingas organizmui stimulas (stiprus garsas, labai ryški šviesa ar elektros šokas). Reakcijos, kurios nutraukia arba sumažina tuos nemalonius stimulus, padažnėja, ir sakoma, kad jos buvo negatyviai skatinamos. Tai galima vadinti vengimo stimuliavimu, nes organizmo reakcija leidžia išvengti nemalonios situacijos. Bet koks neutralus stimulas, pateikiamas kartu su pirminiu negatyviu paskatinimu, tampa antriniu negatyviu skatintoju, ir organizmas veikia taip, kad išvengtų nemalonių pojūčių kaip per pirminį negatyvų paskatinimą. Taigi negatyvus paskatinimas yra nemalonus stimulas, kuris nebepateikiamas, kai netinkamas elgesys pasikeičia. Pavyzdžiui, vaikui susitvarkius kambarį, tėvai daugiau nepriekaištauja. Pažymėtina, kad negatyvus paskatinimas ne visada yra bausmė. Tai gali būti tik nemaloni situacija, kuri priverčia pakeisti elgesį.

Bausmė yra pozityvaus paskatinimo nutraukimas arba negatyvus paskatinimas, t.y. bausmė yra arba atėmimas norimo, arba davimas to, ko organizmas nenori. B. F. Skineris pabrėžė, jog elgesys turi būti kontroliuojamas pateikiant pozityvius stimulus. Jis teigė, kad, jeigu mokyklose elgesys būtų kontroliuojamas pozityviais, o ne negatyviais paskatinimais, mokiniai nevengtų mokyklos ir nebėgtų iš pamokų. Skineris rašė, kad savo darbais apie laisvę ir orumą jis siekia prieštarauti baudžiamosioms priemonėms ir kurti tokį pasaulį, kuriame bausmių būtų labai mažai arba jų visai nebūtų.

Skineris teigė, kad tie, kas baudžia, visada atrodo saugūs. Priemonėmis, taikomoms blogai besielgiančiam asmeniui, visi pritaria, išskyrus tą, kuriam jos taikomos. Jeigu nubaustasis vėliau vis vien gerai nesielgia, baudžiantysis nelaikomas kaltu. Tačiau iš tikrųjų bausdami nadaug ką pasiekiame. Bausmė sukelia skausmą, ir į jį reaguoja ne tik kaltasis, bet ir kiti aplinkiniai. Todėl baudžiantysis neišvengia kritikos, ir jis mėgina įteisinti savo akciją, nurodydamas bausmės priežastis kaip atsvarą savo paties prieštaringiems jausmams.

Paskatinimo taisyklės. Pastiprinimo efektyvumas priklauso nuo to kiek jis pagerina arba pakeičia individo elgesį. Svarbu parinkti pastiprinimą, atitinkantį individo lūkesčius. Vienam tinka piniginis apdovanojimas, kitą reikia pagirti, įvertinti jo pastangas ar pasiektus rezultatus. Jei į tai nebus atsižvelgta ir bus tikimasi, jog į tam tikrąpaskatinimą visi reaguos vienodai, elgesio pakeisti reikiama linkme nepavyks. Pavyzdžiui daugelis tėvų pasimeta ir nežino ką daryti toliau, kai už bausmę išvarytas iš kambario vaikas yra tuo labai patenkintas.

Skineris tegė, jos žodis „bausmė“ paprastai siejamas su kintamaisiais, tikslingai pateikiamas kitų žmonių. Bausmės nereikia painioti su nenorimo reiškinio kontrole, kai žmogus yra pastiprinamas tam tikrais būdais. Bausmė yra naudojama norint, kad žmogus nesielgtų blogai.

Siekiant išstumti nenorimą elgesį, baudžiama kritikuojant, tyčiojantis, kaltinant ar fiziškai atakuojant. Vyriausybė dažnai išreiškia savo galimybę nubausti, ir kai kurios religijos moko, jog už tam tikrą elgesį turi būti žiauriai baudžiama. Bausmė yra labai paplitusi, žmonės vis dar kontroliuoja vienas kitą kaltindami, o ne apdovanodami ar pagirdami, taip pat ir mokytojai atsisako beržinių rykščių tik tam, kad pakeistų jas subtilesnia bausmės forma. Baudžiant tikimasi, kad bus pašalintas pavojingas, blogas ar kitaip netinkamas elgesys.

Apdovanojimas ir bausmė tiesiogiai nesisieja su jų indukuojamo elgesio kryptimi, t.y.jos nėra elgesio formavimo būdų priešingybės. Elgesys, už kurį žmogus baudžiamas, linkęs pasikartoti po to kai bausmė nebeveikia. Žmogus gali išvengti bausmės nesielgdamas taip, kad būtų baudžiamas. Tačiau, Skinerio teigimu, yra daug efektyvesnių būdų bausmei išvengti. Pavyzdžiui galima vengti tokių aplinkybių, kurios gali skatinti netinkamą elgesį. Asmuo, kuris buvo nubaustas už girtuokliąvimą, gali vengti vietų, kur jis yra linkęs per daug išgerti. Kitas būdas yra taip pakeisti aplinką, kad sumažėtų bausmės tikimybė už tam tikrą elgesį. Dar kitas būdas yra pakeisti baudžiamojo elgesio atsiradimo galimybę. Asmuo, kuris dažnai baudžiamas, nes greitai supyksta, gali skaičiuoti iki dešimties prieš ką nors veikdamas. Taip jis išvengia bausmės, nes kol suskaičiuoja, jo polinkis veikti agresyviai sumažėja iki valdomo lygio. Arba jis gali kontroliuoti savo baudžiamąjį elgesį, keisdamas savo fozioliginę būseną trankviliantais. Taip pat žmogus gali mėginti daryti kažką kitą, kad nepradėtų netinkamai elgtis: gali pradėti vartoti narkotikus, jei už gėrimą ar rūkymą buvo baudžiamas. Visi šie būdai gali padėti asmeniui sumažinti galimybę būti nubaustam.

Baudžiamas elgesys gali būti labai sumažintas sukuriant tokias aplinkybes, kuriose jis negali atsirasti, pavyzdžiui, tam tikromis dienomis ar valandomis nepardavinėjant alkoholio. Agresyvus elgesys gali būti nutraukiamas patalpinus žmogų į izoliatorių, kur nėra į ką nukreipti savo agresiją. Pykčio priepolis dažnai išnyksta, kai aplinkiniai nekreipia į tai dėmesio.

Bausmės galima išvengti sukuriant tokias aplinkybes, kur tam tikras elgesys gali pasreikšti ir už jį nebaudžiama. Pavyzdžiui, vedybos reiškia galimybę pasireikšti seksualiniam elgesiui. Baudžiamas elgesys gali būti mažinamas skatinant kitą elgesį. Pavyzdžiui, sportiniai užsiėmimai kartais organizuojami jauniems žmonėms užimti, kad jie pavargtų ir nebegalėtų netinkamai elgtis.

Visi šie būdai veikia vienas kitą ir jų padarinius sunku numatyti. Todėl reikia sukurti pasaulį, kuriame už elgesį būtų retai baudžiama arba iš viso nereiktų bausti.

Naudojant pastiprinimus , labai svarbu parinkti tinkamus laiko intervalus. Iškart gaunamas paskatinimas už kiekvieną žingsnį į priekį efektyvus pačioje mokymosi pradžioje (pagirti už kiekvieną perskaitytą raidę). Vėliau efektyvesnis yra atsitiktinis paskatinimas už didesnį pasiekimą (pagirti už perskaitytą knygą). Dar vėliau pakanka tik pagirti už gerą skaitymą. Galiausiai pats skaitymas taps save skatinančiu procesu, ir vaikas skaitys be išorinių paskatų.

Skinerio išmokimo teorija plačiai paplito JAV ir buvo pritaikyta pedagogikoje. Programuotas mokymasis, užtikrinantis nuolatinį grįžtamąjį ryšį, yra pagrįstas Skinerio išmokimo teorija. Dabar diegiamas kompiuterizuotas mokymasis, kur kur leidimą pereiti prie sudėtingesnių užduočių, sėkmingai atlikus prieš tai pateiktas užduotis (grįžtamasis ryšys), galima traktuoti kaip teigiamą pastiprinimą (žmogus laukia pagyrimo).

Pagal Skinerio teoriją buvo sukurta nemažai elgesio formavimo metodų, kurie gali būti taikomi psichoterapijoje. Didelę reikšmę turi Skinerio pasioūlyta funkcinė elgesio analizė, t.y. stebėjimas, koks objektassukelia nepageidaujamą žmogaus elgesį konkrečioje sutuacijoje. Sužinojus tikslią konkretaus elgesio priežastį, reikėtų ją pašalinti. Jeigu to padaryti neįmanoma, galima palaipsniui išmokyti žmogų mažiau į ją reaguoti. Tam sudaromas elgesio pakeitimo planas, kuris įgyvendinamas po vieną dalį. Toks metodas ypač naudingas, padedant atsikratyti įvairių baimių, įveikiant stresą.

Tačiau Skineris nepripažįsta įgimto gėrio ir blogio pažinimo, jam asmeniškai „gera“ yra tai, kas individui teikia teigiamus padarinius, kas padeda išlikti. Jis nepripažino minties vertybių, laisvės, ir buvo įsitikinęs, kad žmogaus elgesį galima visiškai kontroliuoti, formuoti norima linkme ir kurti žmonių visuomenę.

Skinerį labiau domino ne žmogus, o aplinka, ne asmenybė, o tik jos reakcijos. Asmenybės vystymąsi jis suprato kaip nuolatinį prisitaikymą prie aplinkos reikalavimų, kuris vyksta operantinio mokymosi būdu. Todėl pagal jį, brandi asmenybė yra asmuo, optimaliai prisitaikęs prie savo aplinkos, asmuo, kurio elgesys konkrečioje visuomenėje yra labiausiai pageidaujamas ir dažniausiai skatinamas. Taigi, brandi asmenybė, galima sakyti, yra statiškai vidutinė, standartinė konkrečioje situacijoje.

Leave a Comment