BIHEVIORIZMAS
Bihevioristinė psichologija atsirado JAV (angl. behavior – elgsena) 20a. pradžioje. Biheviorizmas pagrįstas gamtos mokslu. Bihevioristui psichologija yra tas gamtos mokslų skyrius, kuris paverčia žmogauis elgesį – žmonių poelgius bei posakius, ir išmoktus, ir paveldimus, – savo objektu. Biheviorizmas mėgina rasti dėsnius, grindžiančius elgesio pokyčius. Ryškiausi biheviorizmo krypties atstovai – J. Vatsonas (1878 – 1958), E. Torndaikas (1874 -1949). Biheivioristai stengėsi pašalinti barjerą, skyrusį klasikinius psichikos tyrimus nuo gyvūnams būdingos organizmo reakcijos į stimulą: S (stimulas)R (reakcija). Jie nekreipė dėmesio į tai, kad žmogaus reakcija į stimulus ir situacijas daugiausiai pasireškė ne judesiais, kad tai verbalinė (lot. verba – žodis), prasminė reakcija. J. Vatsonas teigė, jog žinant, kokie stimulai ir kokiomis aplinkybėmis sukelia atitinkamas reakcijas, galima numatyti elgseną ir ją kontroliuoti.Vėliau neobihevioristai turėjo pripažinti, kad, esant tokiems pat stimulams ir tokioms pat išorinėms sąlygoms, gyvūnų elgsena skiriasi. Jie teigė, kad tie skirtumai priklauso nuo kažkokio nežinomo veiksnio, kurį pavadino tarpiniu kintamuoju. Schemą SR pakeitė schema SX R. Vieni tuo kintamuoju laikė tiesiog organizmą, kiti, pavyzdžiui E Tolmanas, juo laikė ketinimus, tikslus, dar kiti, pavyzdžiui, C. Hulas – įgūdžius. Neobihevioristai pripažino, kad psichikos procesai formuojasi aplinkos vekiami, tačiau socialinio sąlygotumo jie neieškojo. Jiems būdinga antropologinė pažiūra į psichikos ir sąmonės raidą.Bihevioristai manė, kad asmenybė – nuolat kintančių reakcijų į aplinkos situacijas visuma. Asmenybę sudaro stimulų ir reakcijų ryšiai. Tyrimų su gyvūnais rezultatai parodė, kad apdovanojimas turi teigiamos įtakos išmokimui. Vėliau tie rezultatai buvo naudojami bandant paaiškinti žmogaus elgesį. Šiuolaikinė bihevioristinė psichoterapija depresijos priežastimi laiko teigiamo pastiprinimo nebuvimą, ko pasekoje asmuo tampa pasyviu, prislopintu, nepasitikinčiu savimi. Elgesio psichoterapija orientuota į depresija sergančiojo pastiprinimą, aktyvinimą sukuriant aplinką su pakankamai stimulų, skatinančių aktyvų gyvenimą ir pasitikėjimą savimi.
Bihevioristinės psichologijos pradininkas D.Vatsonas siekė psichologiją padaryti tiksliuoju mokslu. Jis pasiūlė psichologijos objektu laikyti ne sąmonę, kuri yra neprieinama moksliniam stebėjimui, o elgseną ir stimulus, kurie sukelia tą elgseną, kaip reakciją į stimulus. Biheviorizms ištobulino psichologinius eksperimentus, pritaikė matematikos metodus duomenims įvertinti, plačiai tyrė mokymosi procesą ir jo mechanizmus. Bihevioristai priekaištų susilaukė dėl nepakankamo dėmesio žmonių psichikos skirtumams, lyginant juos su žemesniųjų gyvūnų psichika. GEŠTATPSICHOLOGIJAGeštaltpsichologija – formavosi Vokietijoje (vok. gestalt – visuminis vaizdas, pavidalas, struktūra). Pagrindą geštatistinės psichologijos teorijai atsirasti davė naujo gamtos mokslų (fizikos) idėjos. Pavyzdžiui, kai kuriais elektrovaros dėsniais buvo aiškinami smegenyse vykstantys nerviniai procesai. Šios krypties pradininkai Ch. Ehrenfelsas V.Keleris, K.Kofka, M.Vertheimeris iškėlė mintį, kad mokslininkas turi psichinius reiškinius tyrinėti pradėdamas nuo bendresnių ir nuo jų eidamas prie detalių, o ne priešingai. Ch. Ehrenfelsas pateikė tokį pavyzdį: melodija nėra vien garsų visuma; transformavus garsus į kitą tonaciją – ji išlieka. Geštaltistai tyrimus pradėjo nuo suvokimų, tyrinėdami mąstymą, pasižymėjo reikšmingais asmenybės ir kūrybos psichologijos tyrimais. Geštaltistai atsisako skaldyti žmogų į atskirus pojūčius ar vaizdinius – jis laikomas vientisa visuma.Pagrindinis geštaltistų dėmesys buvo sutelktas suvokimo ir atminties tyrinėjimui. Suvokiamo vaizdo visuma nėra tapati jo elementų sumai. Pagrindinė psichikos ypatybė – tai įgimtas sugebėjimas suvokiamą informaciją organizuoti į tam tikras formas. Buvo sakoma, kad, kai žiūrime pro langą, matome medžius, o ne sensorinius segmentus.. visumos organizacija nulemia atskirų ją sudarančių dalių ypatybes ir funkcijas. Tyrinėjant suvokimą (dažniausiai regėjimu), buvo nustatyti tokie ypatumai: konstantiškumas, struktūriškumas, suvokimo priklausomybė nuo fono ir t. t.Sąvokos „figūra“ ir „fonas“ geštaltistams buvo svarbiausios. Jie siekė paaiškinti, kaip figūra išskiriama iš fono. Figūros ir fono problema akivaizdi dvigubuose paveikslėliuose, kur figūra ir fonasd lyg ir nevalingai keičiasi vietomis. Informacijos „perstruktūravimo“ mechanizmas buvo perkeltas į kūrybinio mąstymo bei netikėto sprendimo paaiškinimą bei netikėto sprendimo atradimo paaiškinimą. Tyrinėjant mąstymą, buvo nustatyta, kad pažintiniai procesai, perkurdami suvokiamą objektą, produktyviai veikia mąstymą. Visybiškumo idėja buvo panaudota ir vėliau, aiškinant grupės dinamiką bei kuriant geštalt-terapijos metodus.
Geštaltistai atkakliasi domėjosi psichikoje vykstančiais procesais (suvokimu, mqąstymu ir kt.).Jų atrasti metodai ir šiuo metu plačiai naudojami. Geštaltistai buvo kritikuojami dėl nepakankamo visumos dėsnio atskleidimo, dėl fizikinių sistemų dėsningumų taikymo psichikos reiškiniams aiškintiir dėl praktinės žmogasus sąveikos su išoriniu pasauliu ir jos reikšmės psichikos procesų formavimuisi bei individo aktyvumo reikšmės mąstymui ignoravimo.PSICHOANALIZĖ
Psichoanalzę, kaip mokslo šaką, Z. Froidas pagrindė apie 1895 metus.. Pirmiausia psichoanalizė buvo vadinama neurozių gydymo metodu, vėliau ji tapo psichologijos teorija, dar vėliau – plačiai žinoma ir įtakinga psichologijos kryptimi. Psichoanalizės teorija mėgina parodyti žmogaus psichikos veiklą ir jos raidos stadijas. Ši teorija remiasi dviem svarbiausiomis hipotezėmis:a) vidiniu priežastingumu: kiekvieną psichikos vyksmą galima paaiškinti prieš tai buvusiais įvykiais;b) įtaka, kurią daro pasąmonėje vykstantys procesai.J. Laplanche ir J.B. pontalis pateikia tokį psichoanalizės apibrėžimą:Psichoanalize vadinama:1) šiaip nepasiekiamų sielos vyksmų nagrinėjimas;2) šiuo nagrinėjimu pagrįstas neurotinių sutrikimų gydymo metodas;3) visuma tuo būdu įgytų psichologinių pažiūrų, kurios sudaro naują mokslo šaką.Sąmoningai žmogaus veiklai ypač svarbūs sapnai, fantazijos ir haliucinacijos. Žmogaus psichikoje išskiriami 3 lygmenys- id (pasąmonė), ego (priešsąmonė) ir superego (sąmonė).Z. Froidas manė, kad pasąmonė užima didžiausią žmogaus prigimties dalį. Pasąmonėje yra susitelkę instinktai (gyvenimo instinktai – poreikis maistui, gėrimui, seksui) išlikti gyvam ir pratęsti giminę. Jis analizavo seksualinį instinktą, į jį įtraukė visus malonumus. Ggyvenimo instinktų funkcija sukuria energiją, vadinamą libido. Ji panaši į fizinę energiją. Ji aprūpina protą, elgseną, dėl to žmogus gali mąstyti. Jei gyvenimo instinktai nepatenkinami, tai libidinė energija sukuria įtampą. Sulaikyta libidinė energija gali sukurti vidinius prieštaravimus. Žmogus išmoksta skleisti tą energiją visuomenei priimtinais būdais.
Priešsąmonė – tai tarpinė grandis tarp pasąmonės ir sąmonės: prisiminimai, patirti išgyvenimai, kuriuos nesunkiai galima atgaivinti.Sąmonė – reiškiniai ar procesai, kuriuos galima nusakyti, kontroliuoti.Psichoanalizės pradininkai manė, kad asmenybės branduolys susiformuoja iki 7 metų, o vėliau mažai besikeičia. Asmenybės ypatumus kuria vidiniai konfliktai, išgyvenimai, motyvų kova,o ne tarpusavio santykiai. Anot jų, asmenybę kuria įgimtos jėgos ir instinktai. Tyrimo metodai: pokalbiai su žmonėmis, turinčiais vidinių problemų.Šios krypties nuopelnai psichologijai yra reikšmingi. Nors iki Z.Froido taip pat buvo kalbama apie pasąmonę, būtent jis bandė atskleisti dinamiškus ryšius tarp sąmonės ir pasąmonės. Sąmonė jau nebuvo suprantama kaip uždara erdvė, bet tapo psichinės visumos dalimi. Z. Freudas atkreipė dėmesį į seksualinės sferos svarbą žmogaus psichiniam funkcionavimui. Jis įvedė psichologinės gynybos terminą, kuris yra vienas iš svarbiausių šiandieninėje psichoterapijoje.NEOPSICHOANALIZĖ
Ne visi Z. Froido mokiniai liko ištikimi mokytojo idėjoms, gabiausi jų sukūrė savo teorijas, šiandien sudarančias neopsichoanalitinės krypties turinį.A. Adleris – individualios psichologijos kūrėjas, teigė, kad žmogaus asmenybė susiformuoja iki 5 metų amžiaus, nes tada asmeniui yra būdingas tam tikras „gyvenimo stilius“. Dėl fizinio nepajėgumo vaikas jaučia nepilnavertiškumą ir jo gyvenimo tikslu tampa to komplekso įveikimas bei jo kompensacija save įvertinant.K. Jungas , analitinės psichlogijos kūrėjas, teigia, kad pasąmonėje glūdi ne užspaustas nepatenkintas seksualinis potraukis, bet bendra gyvybinė energija. Psichikoje yra išskiriami 3 lygmenys: sąmonė, individuali pasąmonė ir kolektyvinė pasąmonė. Pastarojoje yra užfiksuota žmonijos patirtis. Vystydamasi asmenybė perima kolektyvinės pasąmonės turinį, vyksta individualizacija ir tuo ji save realizuoja.K. Horni, H. Salivanas, E. Fromanas, E. Eriksonas – tai žymiausi autoriai, kurie, kurdami savo teorijas savaip realizavo Z. Froido pažiūras, pabrėždami socialinės aplinkos įtaką asmenybės formavimuisi ir funkcionavimui.
KOGNITYVINĖ PSICHOLOGIJA
Kognityvinė psichologija (lot. cognito – žnojiomas, pažinimas) atsirado apie 1960 metus. Jos uždavinys – išsiaiškinti, kas vyksta su sensorine informacija po to, kai ji periimama receptoriuose. Bandyta ieškoti analogiškų procesų, kurie vyksta kompiuteryje. Jos pradininkai D. Brodbentas, S. Stenbergas pradėjo tyrinėti informacijos prtvarkymo procesus, kuriuos atlieka ne tik žmogus, bet ir kibernetinės skaičiavimo mašinos. Buvo sukurta daugybė pažinimo procesų blokų, kurie užtikrindavo informacijos saugojimą (išskirtos ilgalaikė ir trumpalaikė atmintys) ir komandų vykdymą.Vėliau kognityvinės psichologijos šalininkai, kritikuodami bihevioristus, įrodė, kad subjekto elgsenoje svarbiausią reikšmę turi žinios ir pažinimo procesai. Kognityvinė psichologija daugiausia dėmesio skiria atminties ir mąstymo procesų tyrimams. Dabartinė kognityvinė psichologija bei terapija skiria daug dėmesio depresijų kilmės aiškinimui ir gydymui. Šios krypties atstovai teigia, kad tiek depresiją, tiek kitus emocinius sutrikimus sukelia ne objektyvūs gyvenimo įvykiai, bet būdai, kuriais žmonės tuos įvykius interpretuoja. Pavyzdžiui, anot kognityvistų, depresiją sukelia ne reali nesėkmė, bet galvojimas, kad žmogus visą laiką turi būti neklystantis, kompetentingas, kad visur jį turi lydėti sėkmė. Kadangi realiame gyvenime nesėkmių visiškai išvengti yra neįmanoma, taip mąstantis žmogus save pasmerkia dažniems nusivylimams tiek savimi, tiek supančiu pasauliu.Kritika kognityvistų atžvilgiu dažniausiai siejama su pasąmonės procesų ignoravimu bei aplinkos vaidmens žmogaus elgsenoje sumenkinimu.
HUMANISTINĖ PSICHOLOGIJA
Humanistinė psichologija 1940-1950m. atsirado Amerikoje, siejama su A. Maslou, K.rodžerso, V. Franklio ir kitais vardais. Šios krypties šąlininkai kritikavo biheviorizmą, kuris į žmogų žvelgiąs ti kaip į didelę žiurkę, kritikavo froidizmą, sudraskiusį žmogaus asmenybę į tarpusavyje kovojančias sąmonės ir pasąmonės sferas. Pagrindinis šios psichologijos tyrimo objektas – unikali žmogaus asmenybė, atvira keitimuisi ir saviaktualizacijai. Remiamasi nuostata, kad kiekvienas žmogus turi galimybę pasirinkti savo likimą ir jį valdyti. Tai optimistinis požiūris į žmogų, paremtas meile ir pasitikėjimu. Nors kiekvienas iš čia paminėtų atstovų sukūrė savo teoriją, bet galima išskirti bendrus teiginius, su kuriais sutinka visi šios krypties atstovai:
1) žmogus turi būti suprantamas ir tiriamas kaip visuma;2) kiekvienas žmogus yra unikalus, todėl atskiro atvejo analizė ne mažiau pateisinama, kaip ir statistiniai apibendrinimai;3) Žmogus yra atviras pasauliui; žmogaus išgyvenimas išoriniame ir vidiniame pasaulio ir savęs pasaulyje – pagrindinė psichinė realybė;4) Gyvenimas turi būti suprantamas kaip vientisas žmogaus brendimo ir būties procesas;5) Žmogus apdovanotas nepaliaujamo vystymosi ir savirealizacijos potencija;6) Žmogus turi tam tikrą laisvės laipsnį, susijusį su prasme ir vertybėmis, kuriomis vadovaujasi pasirinkdamas;7) Žmogus – aktyvi, intencionali ir kūrybiška esybė.Pagrindinė humanistinių asmenybių teorijų idėja – besąlygiškai priimti ir gerbti kiekvieną žmogų tokį, koks jis yra, taikoma įvairiose praktinėse veklos srityse: tiek psichoterapijoje, tiek mokyme (mokytojas atlieka konsultanto vaidmenį), tiek valdyme ir administravime (į sprendimo priėmimą įtraukiant kolektyvo narius).Pagrindiniai asmenybės pažinimo metodai – pokalbiai ir testai. Tyrimų technika – tai ryšio tarp suvokimo ir elgesio nustatymas.Tačiau humanistinis požiūris nutolsta nuo mokslinės psichologijos, nes pagrindinis vaidmuo čia tenka žmogiškajam patyrimui. Tai yra kritikos objektas, nes dažnai sunku nustatyti skirtumų tarp to, ką žmogus galvoja apie save, ir to, kas jis yra ištikrųjų. Kognityvinė psichologija mažai domisi žmogaus aktyvumo ir veiklos klausimais, poreikių, motyvacijos problemomis.STRUKTŪRALIZMAS
V. Vuntas (1931 – 1920) 1879 m. Leipcige įkūrė pirmąją psichologinių tyrimų laboratoriją. Su šiuo faktu siejama psichologijos, kaip savarankiško moslo, atsiradimas. Toje laboratorijoje savo mokslinę karjerą pradėjo tokie garsūs mokslininkai kaip G. S. Holas (įkūręs Amerikos psichologijos asociaciją), Dž. Ketelas (individualių skirtumų psichologijos pradininkas), H. Miunsterbergas (taikomosios psichologijos pradininkas).Struktūralizmas – psichologijos kryptis, kurios atstovai (be jau minėto) V. Vunto, E. B. Tičenerio teigė, jog psichologijos uždavinys yra tirti žmogaus sąmonės struktūrą, glaudžiai susijusią su patyrimu. Sąmonę galima suskaidyti į elementus – pojūčius, vaizdus, jausmus, kurie, jungdamiesi pagal asociacijų dėsningumus, sudaro sąmonės turinį. Buvo manoma, kad sąmonės turinys gali betarpiškai atsiskleisti žmogui ir tuo remiantis buvo sukurtas tyrimo metodas – introspekcija. Laboratorinėmis sąlygomis, pateikiant įvairius stimulus, tiriamajam reikėjo stebėti ir nusakyti, kas vyksta sąmonėje. Introspekcija ne paprasta savistaba. Tiriamieji būdavo specialiai paruošiami tyrimui juos treniruojant, buvo planuojami ataskaitos apie patyrimą įgūdžiai.
Tačiau šis metodas susilaukė daug kritikos. Tai, ką žmogus gali papasakoti, nėra tapatu tam, kas vyksta jo sąmonėje. Žmogiškasis subjektyvumas lėmė tyrimo duomenų įvairovę ir sunkumus juos pakartoti.Pagrindiniai šios krypties atstovų nuopelnai yra tie, kad psichologijai buvo iškelti mokslinio tyrimo kriterijai, kuriais vadovaujantis buvo siekiama iškelti mokslinio tyrimo kriterijai, kuriais vadovaujantis buvo siekiama atlikti tyrimus ir gauti objektyvius rezultatus. Savistaba, kaip papildomas informacijos šaltinis, išliko kai kuriuose tyrimuose iki šių dienų.FUNKCIONALIZMAS
Ryškiausi atstovai V. Džeimsas (1842-1910), R. Vudvortsas (1862- 1962), H. Spenseris (1820- 1903) teigė, kad psichologijos uždavinys yra tirti tai, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos. Buvo perimta Č. Darvino mintis, kad psichologijos uždavinys yra tirti tai, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos dėsnis galioja ir žmogui. V. Džeimsas 1890m. išleistoje knygoje „Psichologijos pagrindai“ teigė, kad Žmogaus sąmonė atlieka prisitaikymo prie aplinkos funkciją. pPsichiniai procesai buvo siejami su smegenų veikla. Be to žmogaus vidinis gyvenimas yra nuolatinė pojūčių ir patirties tėkmė. Sąmonė atrenka tai, kas susiję su poreikiais ir suteikia psichinei būčiai formą. Svarbiausia yra tai, kaip žmogus jaučiasi savoje vidinėje psichinėje erdvėje, kuri nebūtinai atitinka pasaulio objektyvumą. Žmogaus vidinis gyvenimas yra unikalus ir nepakartojamas. R. Vudvortsas sukoncentravo dėmesį į motyvacijos tyrinėjimus. Jį domino, kas skatina žmogų veikti tuo ar kitu būdu. Funkcionalizmo atstovai buvo kritikuojami už tai, kad jų teorijos rėmėsi daugiau asmenine savistaba nei kitų žmonių stebėjimu bei eksperimentais.Funkcionalistų įnašas į psichologijos mokslą yra svarbus, nes pateikė dinaminę psichikos sampratą ir sąlygojo spartų taikomosios psichologijos vystymąsi Xxa. Pradžioje. To metu gyveno ir kūrė H. Holas (pedagoginės psichologijos pradininkas; R. B. Ketelas (1860-1944) – protinių sugebėjių testokūrėjas; A Bine (1857- 1911) – protinio išsivystymo diagnostikos pradininkas; V.D. Skotas (1869-1965) – pirmas pritaikęs psichologijos žinias reklamos kūrimui, profesinės atrankos bei vadovavimo problemų sprendimui. V.D. Skotas įkųrė pirmąjį psichologinio konsultavimo centrą, padedantį organizacijoms spręsti iškilusias psichologines problemas.
.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
M. F u r s t Psichologija , Vilnius 1999;D. A n t i n i e n ė , N. A u s m a n i e n ė , J. J a k š t y s Psichologija studentui, Kaunas 2000;A. J a c i k e v i č i u s Siela. Mokslas. Gyvensena, Vilnius 1994 ;J. B. W a t s o n Psichologija biheivioristo požiūriu, Vilnius 2004;www. straipsniai.lt.