Psichologinio konsultavimo pagrindai

TURINYS

1. Psichologinio konsultavimo bendras apibūdinimas 3

1.1. Psichologinio konsultavimo apibrėžimas ir tikslai 3

1.2. Psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos sąsajos ir skirtumai 6

1.3. Asmenybės teorija ir konsultavimo praktika 7

1.4. Konsultavimo proceso struktūra 9
2. Konsultanto vaidmuo 12
3. Reikalavimai konsultanto asmenybei 14
4. Konsultanto ir kliento kontaktas 17

4.1. Kontakto apibūdinimas 17

4.2. Terapinė atmosfera. Emociniai terapinės atmosferos komponentai 19

4.3. Perkėlimas ir kontrperkėlimas konsultavime ir psichoterapijoje 21
5. Problemų įvertinimas 24
6. Psichologinio konsultavimo pabaiga ir rezultatų įvertinimas 25
7. Etiniai psichologinio konsultavimo principai 28
Baigiamosios nuostatos 32
Literatūra 33

1. PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO BENDRAS APIBŪDINIMAS

Šiandien psichologai, gydytojai, pedagogai savo praktikoje susiduria su gausybe žmogaus problemų, kurias sunku, o kartais ir neįmanoma apibūdinti klinikiniais terminais, kurios negali būti „gydomos“ ar „sprendžiamos“ tradiciškai mediciniškai. Jas galima apibūdinti kaaip kasdieninio gyvenimo problemas, susijusias su asmenybės formavimosi ir prisitaikymo sunkumais, tarpasmeninių santykių keblumais, socialinėmis problemomis (AIDS, narkomanija, alkoholizmu, skyrybomis, smurtu ir kt.), psichologinėmis krizėmis. Platus šių problemų ratas ir sudaro gana naujos srities, artimai susijusios su klinikine psichologija ir psichoterapija, – psichologinio konsultavimo – objektą.

1.1. Psichologinio konsultavimo apibrėžimas ir tikslai

H. M. Burks ir B. Stefflre (1979) pateikia tokį psichologinio konsultavimo apibrėžimą: „Konsultavimas grindžiamas profesiniu santykiu tarp pasirengusio konsultanto ir kliento. Šis santykis paprastai yra „asmuo-asmuo“, nors kartais jame gali dalyvauti ir daugiau negu duu žmonės. Jis skirtas padėti klientams išsiaiškinti ir suprasti tai, kas vyksta jų gyvenimo erdvėje, ir išmokti siekti savo tikslo prasmingai, pagrįstai renkantis ir sprendžiant emocinio ir tarpasmeninio pobūdžio problemas“. Yra ir daugiau panašių psichologinio konsultavimo apibrėžimų, tačiau visi jie ap

pima keletą svarbiausių elementų:

1) konsultavimas padeda žmogui veikti pasirinktinai;
2) konsultavimas padeda mokytis naujai elgtis;
3) konsultavimas skatina asmenybę tobulėti;

4)konsultuojant akcentuojamas kliento atsakingumas, t.y. pripažįstama, kad nepriklausomas, atsakingas individas pats gali priimti savarankiškus sprendimus esant tinkamoms sąlygoms, o konsultantas kuria sąlygas, skatinančias klientą valingai keistis;

5) konsultavimo esmė – kontaktas tarp kliento ir konsultanto. Jo pagrindas – į klientą orientuoto konsultavimo filosofija. Jos ryškiausias atstovas buvo žymus amerikiečių psichologas C. Rogers. Ši filosofija gali būti apibūdinta trimis prielaidomis (ar konsultanto nuostatomis):

a) kiekvienas asmuo yra besąlygiškai vertingas ir todėl gerbtinas bei vertintinas toks, koks yra;

b) kiekvienas asmuo gali atsakyti už save;

c) kiekvienas asmuo turi teisę pasirinkti savo vertybes ir tikslus bei priimti savarankiškus sprendimus.

Taigi psichologinio konsultavimo apibrėžimas apima ir bazines konsultanto nuostatas žmogaus atžvilgiu apskritai ir konkretaus kliento atžvilgiu. Konsultantas priima kllientą kaip nepakartojamą, unikalų, autonomišką individą, kuris turi teisę laisvai rinktis, kaip nori elgtis, gyventi savo gyvenimą. Dar daugiau – svarbu pripažinti, kad bet kokia įtaiga ir bet koks spaudimas kliudo klientui atsakyti už save ir tinkamai spręsti savo problemas.

Nėra paprasta apibūdinti ir konsultavimo tikslus, nes jie priklauso nuo kliento, besikreipiančio psichologinės pagalbos, poreikių ir paties konsultanto teorinės orientacijos. Tačiau, remdamiesi R. L. George ir T. S. Cristiani (1990), suformuluojame keletą universalių tikslų, kuriuos daugiau ar mažiau mini įvairios psichologinio konsultavimo mo
okyklos

1. Skatinti keisti elgesį, kad klientas galėtų gyventi produktyviau, būtų patenkintas gyvenimu net esant tam tikrų neišvengiamų socialinių apribojimų.

2. Lavinti įgūdžius, padedančius įveikti problemas, iškylančias susidūrus su naujomis gyvenimo situacijomis ir naujais reikalavimais.

3. Užtikrinti, kad būtų priimami efektyvūs gyvenimo sprendimai. Tam konsultavimo metu reikia išmokti daugybę dalykų: įvertinti poelgius, laiko ir energijos sąnaudas, rizikos padarinius, vertybių lauką, kuriame priimami sprendimai, tirti savo asmenybės ypatybes, emocinius sunkumus, nuostatų įtaką sprendimams ir kt.

4. Lavinti gebėjimą užmegzti ir palaikyti tarpasmeninius santykius. Bendravimas su kitais žmonėmis užima didelę gyvenimo dalį ir daugeliui žmonių tai yra sunku dėl žemo jų savigarbos lygio ar netinkamų socialinių įgūdžių. Konsultuojant visada siekiama pagerinti klientų gyvenimo kokybę mokant juos efektyviau bendrauti tarpusavyje.

5. Padėti realizuoti ir plėtoti asmenybės potencialą. D. H. Blocher (1966) mano, kad konsultuojant reikia siekti maksimalios kliento laisvės atsižvelgiant į jo paties ir aplinkos sukeliamus apribojimus, taip pat padėti jam kuo efektyviau kontroliuoti savo aplinką bei savo reakcijas, provokuojamas aplinkos.

R. May (1967) dar nurodo, kad, dirbdamas su vaikais, konsultantas turėtų stengtis pakeisti jų artimiausią aplinką. Tada pagalba būtų efektyvesnė.

Dalis konsultavimo tikslų yra universalūs, tačiau jie nemažai priklauso ir nuo konsultanto teorinės orientacijos. Taigi, kaip konsultavimo tikslus formuluoja pagrindinės psichoterapijos ir psichologinio konsultavimo mokyklos?

Čia pateiktas toli gražu ne visas teorinių orientacijų sąrašas. Jų iškeliami konsultavimo ti
ikslai gana skirtingi. Tad, ar iš viso galima kalbėti apie kažkokius universalius konsultavimo tikslus, kai jie tokie įvairūs: pakeisti asmenybę, ieškoti gyvenimo prasmės, spręsti emocines problemas, prisitaikyti prie socialinių situacijų, siekti laisvės, surasti tikresnę saviraišką, mažinti nerimą, mokytis, kaip elgtis konkrečiomis situacijomis ir t.t. Atsakyti į šį klausimą galima taip – psichologinio konsultavimo tikslai yra išsidėstę kontinuume, kurio viename poliuje – bendrieji, globaliniai, ilgalaikiai, o kitame – specifiniai, konkretūs, trumpalaikiai. Šio kontinuumo galuose esantys tikslai nebūtinai prieštarauja vieni kitiems – mat į konsultanto ir kliento kontaktą orientuotuose mokyklose akcentuojami pirmieji (bendrieji), o orientuotose į kliento elgesį mokyklose – antrieji (konkretieji) tikslai.

Kryptis Svarbiausi konsultavimo tikslai
Psichoanalizės kryptis Tai, kas slypi pasąmonėje, iškelti į sąmonę; padėti klientui atgaminti

ankstyvuosius potyrius ir analizuoti išstumtus konfliktus; rekonstruoti

bazinę asmenybę

Adlerinė kryptis Pakeisti kliento gyvenimo prielaidas ir tikslus; padėti formuluoti socialiai vertingus tikslus; keisti klaidingą motyvaciją ir padėti jaustis lygiu su kitais

Elgesio terapija Pašalinti neadaptyvų elgesį ir mokyti elgtis efektyviai

Racionalioji-emocinė tera- Pašalinti kliento „save žlugdantį“ ir padėti formuoti tolerantišką bei
pija (A. Ellis) racionalų požiūrį į gyvenimą; išmokyti moksliškai spręsti emocines ir elgesio problemas

Į klientą orientuota terapija Kurti saugų konsultavimo klimatą, kad klientas galėtų save tyrinėti, (C. Rogers) atpažinti asmenybei tobulėti kliudančius veiksnius, įsisąmoninti anksčiau atmestas ar iškreiptai priimtas asmenybės dalis; skatinti kliento atvirumą patyrimui, labiau pasitikėti savimi, spontaniškumą

Egzistencinė terapija Padėti klientui pamatyti savo laisvę ir įsisąmoninti sa

avo galimybes; skatinti atsakyti už tai, kas vyksta su juo; identifikuoti veiksnius,

blokuojančius laisvę

Konsultavimo tikslai priklauso ir nuo kliento problemų. Konsultanto ir kliento tikslai turi būti susiję, nes paprastai kiekvienas konsultantas omenyje turi savą bendrųjų tikslų, atitinkančių jo teorinę orientaciją, sistemą, o kiekvienas klientas – savo individualius tikslus, priklausančius nuo jį privertusių konsultuotis gyvenimo sunkumų ir trokštamų sprendimų. Labai dažnai tikslai formuluojami ir keičiami konsultuojantis, bendraujant konsultantui ir klientui. Konsultanto tikslų realizavimas priklauso nuo kliento poreikių ir lūkesčių. Konsultantas, norėdamas sėkmingiau suderinti savo bendruosius ir kliento konkrečiuosius tikslus, turi išsiaiškinti kliento lūkesčius, iš pat pradžių užduodamas jam klausimus – „Ko Jūs tikitės iš mūsų bendravimo?“, „Ko Jūs pats norite?“ ir kt. Paprastai klientas tik bendrai įsivaizduoja, kaip vyks jo konsultavimas ir ko jis gali tikėtis iš konsultanto. Klientas, visiškai neišmanydamas apie konsultavimą, negali tinkamai paaiškinti ir savo tikslų. Klientai, kurie informuojami apie tai, kiek truks pokalbis, kiek jų bus iš viso, kaip vyks pats pokalbis, lengviau supras konsultavimo galimybes ir ribas.

Daugelis klientų ateina į psichologinį konsultavimą tikėdamiesi, kad konsultantas kažką padarys jam ar dėl jo. Taigi konsultantas turėtų prisiminti vieną svarbiausių konsultavimo tikslų – padėti klientui suprasti, kad būtent jis pats yra tas žmogus, kuris gyvenime turi veikti, spręsti, keistis, tapti.

1.2. Psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos sąsajos bei skirtumai

Išskirti šias dvi psichologinės pagalbos sritis gana sudėtinga. Tie patys profesiniai įgūdžiai reikalingi tiek konsultuojant, tiek užsiimant psichoterapija; ir konsultantui, ir psichoterapeutui keliami tie patys reikalavimai; be to, ir konsultuojant, ir užsiimant psichoterapija naudojama panašios procedūros, panašūs būdai. Galiausiai, ir vienu, ir kitu atveju klientui padeda bendraudamas su juo konsultantas (psichoterapeutas). Todėl kai kurie praktikai psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos sąvokas vartoja kaip sinonimus, argumentuodami, kad konsultantai praktiškai užsiima tuo, ką psichoterapeutai vadina psichoterapija, o psichoterapeutai – tuo, ką konsultantai vadina psichologiniu konsultavimu.

Daugelyje šalių šios dvi profesijos – konsultanto ir psichoterapeuto – egzistuoja kaip atskiros, todėl reikia ieškoti, kas jas bent iš dalies skiria. L. M. Bramer ir E. L. Shostrom (1982), kalbėdami apie psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos santykį, manė jas esant dviem vieno kontinuumo poliais. Viename poliuje profesionalo darbas yra daugiau grindžiamas palaikymu, lavinimu, orientacija į situacines problemas, sprendžiamas sąmonės lygyje, bei į kliniškai sveikus individus. Tai konsultavimas. Kitame poliuje daugiau siekiama giliau analizuoti problemas, orientuojantis į pasąmonę, struktūriškai pertvarkyti asmenybę. Tai psichoterapija. Veiklą tarp šių polių galima vadinti tiek konsultavimu, tiek psichoterapija.

C. J. Gelso, B. C. Fretz (1992), D. H. Blocher (1966) išskiria specifinius psichologinio konsultavimo bruožus, skiriančius jį nuo psichoterapijos:

– konsultavimas orientuojasi į kliniškai sveiką asmenybę; tai žmonės, turintys kasdienio gyvenimo psichologinių sunkumų ir problemų, neurozinių nusiskundimų, taip pat besijaučiantys gerai, bet sau keliantys tolesnius asmenybės tobulėjimo tikslus;

– konsultavimas orientuojasi į stipriąsias žmogaus puses bei pozityvią sveikatą neatsižvelgiant į sutrikimo laipsnį; ši orientacija grindžiama tikėjimu, kad „individas gali keistis, pasirinkti jį patenkinantį gyvenimą, surasti būdų, kaip panaudoti savo potenciją, net jei ji susilpnėjusi dėl netinkamų nuostatų ir jausmų, sulėtėjusio brendimo, auklėjimo trūkumų, galimybių stokos, ligos, invalidumo, seno amžiaus“ (Jordan ir kt.; cit. pgl. Myers R. A. ir kt., 1968);

– konsultavimas dažniau orientuojasi į klientų dabartį ir ateitį;

– konsultavimas paprastai orientuojasi į trumpalaikę pagalbą (iki 15 susitikimų);

– konsultavimas orientuojasi į problemas, kylančias sąveikaujant asmeniui ir aplinkai;

– konsultuojant akcentuojamas vertybinis konsultanto dalyvavimas, nors atmetamas vertybių primetimas klientui;

– konsultuojant stengiamasi keisti elgesį ir skatinti klientą tobulėti.

1.3. Asmenybės teorija ir konsultavimo praktika

Mėginimas kvalifikuotai padėti kitam žmogui spręsti jo problemas, nesiremiant jokia teorinių pažiūrų sistema, panašus į skrydį be žemėlapio, be maršruto. Tokio „skraidytojo“ konsultavimas ne tik neefektyvus, bet kartais ir pavojingas klientui. Psichologiniame konsultavime toks žemėlapis yra asmenybės teorija, leidžianti plačiau suprasti kliento problemas ir nurodanti efektyviausius būdus joms spręsti. Ji padeda konsultantui formuluoti dinamines hipotezes, aiškinančias kliento problemas. Kartu ji suteikia tam tikrą saugumo jausmą priimant chaotišką, dezorganizuotą, nestruktūrišką kai kurių klientų vidinį pasaulį.

Kiekvienai teorijai tenka 4 pagrindinės funkcijos:
– apibendrinti sukauptą informaciją;
– padaryti suprantamesnius sudėtingus reiškinius;
– numatyti įvairių situacijų padarinius įvairiomis aplinkybėmis;
– Skatinti ieškoti naujų faktų, praplečiančių jos bazę.

Šios funkcijos tinka bet kokiai asmenybės teorijai, sudarančiai atitinkamos konsultavimo praktikos pagrindą. Ji padeda konsultantui apibendrinti darbo su įvairiausiais klientais patyrimą, suprasti daugelio problemų prigimtį, jų raišką konkretaus kliento gyvenime, efektyviai pritaikyti konkrečius būdus šioms problemoms spręsti ir numatyti rezultatus, taip pat kelti naujas hipotezes savo praktiniame darbe.

Kiekvienas konsultantas, remdamasis savo praktika, „konstruoja“ savo teoriją, kurios esmę dažniausiai sudaro jau žinomos pagrindinės teorijos paradigmos ir kryptys (psichoanalizės, adlerinė, elgesio terapijos, racionalioji-emocinė terapija, į klientą orientuota terapija, egzistencinė terapija) ar orientacijos (psichoanalitinė-psichodinaminė, elgesio-kognityvinė, humanistinė-egzistencinė). Didėjant patyrimui, nuolat koreguojama, plečiama, stiprinama savos praktikos teorinė bazė. Nuo ko priklauso, kad pasirenkama viena ar kita teorinė orientacija? Visų pirma, tai lemia konsultanto požiūris į žmogaus prigimtį. Jis sąlygoja specifinius atsakymus į principinius klausimus:
– Kas yra žmogus?
– Kokias įgimtas tendencijas jis atsineša į gyvenimą?
– Ar žmogus laisvas rinktis gyvenimo kryptį ir konkrečius sprendimus bet kokiomis aplinkybėmis, ar jo pasirinkimą lemia prigimtis ar praeities įvykiai?
– Ar žmogus motyvuotas keistis ir kaip jis gali tai daryti?

Nuo atsakymų į šiuos klausimus priklauso, kaip konsultantas supranta asmenybės struktūrą, elgesį lemiančius veiksmus, problemų prigimtį, asmenybės normalios raidos perspektyvą.

Kiekvienas konsultantas, atsižvelgdamas į savo asmenybės ypatybes, pasaulėžiūrą, teorines-psichologines nuostatas, laisvai gali pasirinkti vienų ar kitų psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos mokyklų teorines prielaidas kaip savo praktikos pagrindą. Tačiau negalima teigti, jog vienų mokyklų nuostatos yra teisingos, o kitų – klaidingos. Daugybės tyrimų rezultatai rodo, kad, praktikoje vadovaujantis skirtingomis teorinėmis prielaidomis, gaunami panašūs efektyvumo rezultatai. Svarbiausia yra ne tiek pati teorija, kiek konsultanto profesinis pasirengimas ir asmenybės brandumas, apimantis ir gilią praktikos bei teorijos integraciją.

Dabar pasaulyje plinta eklektinis konsultavimas, mėginantis apimti geriausias įvairių mokyklų puses. Turima omenyje ne įvairių teorinių principų, požiūrių kratinys ar metodų bei technikų, įrodžiusių savo praktinį efektyvumą, sankaupa. Eklektinis konsultavimas remiasi kelių teorinių požiūrių sistemine integracija siekiant atrasti tai, kas vienija šiuos požiūrius ir kaip naujoji sistema „dirba“ praktikoje. Galima sakyti, kad eklektinio požiūrio kūrimas konsultuojant – tai viso profesinio gyvenimo darbas. Dauguma profesionalų, ilgiau dirbančių psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos srityje, sukuria savo teorinę sistemą, dažniausiai eklektinę, labiausiai atitinkančią kiekvieno jų asmenybę ir pasaulėžiūrą.
1.4. Konsultavimo proceso struktūra

Eklektinis (sisteminis) konsultavimo modelis, pasiūlytas B. E. Gilliland ir bendr. (1989), apima šešias glaudžiai tarpusavyje susijusias stadijas, atspindi universalius bet kokios orientacijos psichologinio konsultavimo ar psichoterapijos bruožus.

Problemos tyrimas. Šioje stadijoje konsultantas pradeda kontaktuoti su klientu ir plėtoja abipusį pasitikėjimą; dėmesingai klausosi kliento, kalbančio apie savo sunkumus, rūpesčius, problemas; būna nuoširdus, autentiškas, empatiškas, rūpestingas, nevertinantis, nemanipuliuojantis; į klientą reaguoja taip, kad skatintų jį giliau tyrinėti savo problemas; fiksuoja kliento jausmus, pasisakymų turinį, nežodinės reakcijas.

Dvimatis problemos apibrėžimas. Šioje stadijoje konsultantas siekia tiksliai apibūdinti kliento problemą fiksuojant jos emocinius ir kognityvinius (pažintinius) aspektus. Problema tikslinama tol, kol ją vienodai supranta klientas ir konsultantas; ji apibrėžiama tiksliomis, konkrečiomis sąvokomis. Tikslus apibrėžimas leidžia suprasti, iš kur kilo problema, o kartais nurodo, kaip ją spręsti. Jeigu, apibrėžiant problemą, atsiranda sunkumų, neaiškumų, grįžtama prie problemos tyrimo stadijos.

Alternatyvų identifikacija. Šioje stadijoje iškeliamos ir atvirai aptariamos visos galimos problemos sprendimo alternatyvos. Konsultantas skatina klientą įvardyti visus galimus pasirinkimus, kuriuos jis laiko tinkamais ir realiais. Tam naudodamas atvirus klausimus, padeda iškelti papildomas sprendimo alternatyvas, kurias klientas galėtų priimti, bet neprimeta savo sprendimų. Kalbantis galima fiksuoti galimus pasirinkimus. Tada juos lengviau palyginti. Šioje stadijoje turi būti atrastos tokios problemos sprendimo alternatyvos, kurias klientas galėtų tiesiogiai panaudoti.

Planavimas. Šioje stadijoje kritiškai įvertinamos problemos sprendimo alternatyvos. Konsultantas padeda klientui nuspręsti, kurios iš jų yra tinkamos ir realistiškos atsižvelgiant į kliento ankstesnį patyrimą bei dabartinį pasirengimą keistis. Sudarant realistišką problemos sprendimo planą, klientui padedama suprasti, kad ne visos problemos gali būti išsprendžiamos; kad kai kurioms iš jų išspręsti reikia daug laiko; kad kai kurios gali būti tik iš dalies išspręstos sumažinant jų destruktyvų, elgesį trikdantį poveikį. Problemos sprendimo plane turi būti numatyta, kokiomis priemonėmis ir būdais klientas patikrins pasirinktų sprendimo alternatyvų realistiškumą, galimybes (vaidinant, „repetuojant“ veiksmus ir kt.). labai svarbu, kad pagrindinis problemos sprendimo autorius būtų pats klientas.

Veikla. Šioje stadijoje nuosekliai realizuojamas problemos sprendimo planas. Konsultantas padeda klientui nuspręsti, ką reikėtų atlikti atsižvelgiant į realybę, laiką, emocines galimybes ir poreikius, taip pat suprasti, kad, siekiant tikslo, galimos nesėkmės, kad dalinė sėkmė ar net nesėkmė dar nėra katastrofa – svarbu rizikuoti ir toliau mėginti realizuoti problemos sprendimo planą. Visus savo veiksmus klientas sieja su galutiniu tikslu.

Įvertinimas ir grįžtamasis ryšys. Šioje stadijoje klientas kartu su konsultantu įvertina tikslo pasiekimo lygį (problemos įveikimo laipsnį) atsižvelgiant į kliento poreikius, apibendrina pasiektus rezultatus. Prireikus patikslinamos problemos, grįžtama prie ankstesnių konsultavimo stadijų.

Žinoma, šis konsultavimo modelis tik padeda geriau įsivaizduoti, kaip vyksta pats konsultavimas. Iš tikrųjų jis yra daug turtingesnis, sudėtingesnis, neretai nepaklūstantis modelyje išdėstytai tvarkai. Studijų išskyrimas yra tik sąlygiškas, nes dirbant jos susilieja, susipina, jų sąveika yra gerokai sudėtingesnė negu pavaizduota schemoje.

Norime dar kartą akcentuoti – konsultuojant svarbu ne tiek schemos (nors būtina įsivaizduoti ir suprasti bendrą konsultavimo eigą), kiek profesinė ir žmogiškoji konsultanto kompetencija. Ją sudaro daugelis dalykų, apie kuriuos kalbėsime vėliau.

Konsultavimas bus efektyvesnis laikantis bendrųjų taisyklių ir konsultanto nuostatų:

1. Nėra dviejų vienodų klientų ir konsultavimo situacijų. Žmogiškosios problemos tik išoriškai gali atrodyti panašios, bet iš tikrųjų jos yra unikalios, nes kyla, plėtojasi, egzistuoja žmonių nepaprastų gyvenimų kontekste. Kartu kiekvienas kontaktas konsultuojant irgi yra unikalus, nepasikartojantis.

2. Klientas ir konsultantas nuolat keičiasi plėtojantis jų kontaktui; psichologiniame konsultavime nėra statiškų situacijų.

3. Geriausias savo problemų ekspertas yra klientas, todėl konsultuojant reikėtų padėti jam prisiimti atsakomybę už savo problemų sprendimą. Tai, kaip savo problemas mato klientas, yra ne mažiau, o gal ir daugiau svarbu, negu tai, kaip jos atrodo konsultantui.

4. Konsultuojant kliento saugumo jausmas yra svarbiau, negu konsultanto poreikiai. Taigi nedera siekti tikslų bet kokia kaina neatsižvelgiant į kliento emocinę būklę.

5. Siekdamas padėti klientui, konsultantas turėtų „įjungti“ visas savo profesines ir asmenines galimybes, tačiau neturėtų pamiršti, kad jis yra tik žmogus, todėl negali visiškai atsakyti už kitą žmogų, klientą, jo gyvenimą ir sunkumus.

6. Nereikėtų tikėtis tiesioginio efekto per kiekvieną susitikimą – problemų sprendimas, kartu ir konsultavimo sėkmė nepanašės į tolygiai aukštyn kylančią tiesę; tai procesas, kuriame pastebimus pagerėjimus keičia pablogėjimai, nes, norint save pakeisti, reikia daug pastangų, kurios ne visada ir ne iš karto būna sėkmingos.

7. Kompetentingas konsultantas žino savo profesinės kvalifikacijos lygį bei trūkumus ir yra atsakingas už etikos taisyklių laikymąsi bei darbą kliento interesų labui.

8. Kiekvienai problemai įvardyti bei suprasti gali būti panaudoti įvairūs teoriniai požiūriai – nėra ir negali būti geriausio teorinio požiūrio.

9. Kai kurios problemos, kurias galima pavadinti esminėmis žmoniškosiomis dilemomis, praktiškai yra neišsprendžiamos, pvz., egzistencinis nerimas, kaltė ir kt. Tada konsultantas turėtų padėti klientui suprasti, kad situacija neišvengiama ir ją tokią reikės priimti.

10.Efektyvus konsultavimas – tai procesas, kuris atliekamas kartu su klientu, bet ne klientui.

2. KONSULTANTO VAIDMUO

Psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos praktikoje kiekvieną dieną susiduriama su žmogaus kaip asmenybės gyvenimu. Konsultantas padeda savo klientui:
– apsvarstyti mažas ir dideles gyvenimo problemas;
– paaiškinti kasdienius jo pasirinkimus bei jų padarinius;
– išspręsti gausybę keblių emocinių troškimų ir tarpasmeninių santykių problemų;
– įveikti vidinio chaoso jausmą, kad tai, kas buvo nesuprantama ir nepastovu, pasidarytų suprantama ir tikslinga.

Konsultantas turėtų gana aiškiai žinoti, kas jis yra, kuo gali būti ir kokiu tikisi matyti jį klientas. Kitaip tariant, čia iškyla konsultanto vaidmens apibrėžtumo klausimas. Kas yra konsultantas? Kliento draugas, profesionalus patarėjas, mokytojas, ekspertas, kliento palydovas jo kelionėse po savo gyvenimo užkaborius, o gal guru – absoliučios išminties spinduliuotojas? Daugelį, ypač pradedančių, konsultantų trikdo tai, kad nėra universalaus atsakymo į klausimą apie apibrėžtą konsultanto vaidmenį teikiant psichologinę pagalbą. Atsakymas dažniausiai priklauso nuo konsultanto teorinės orientacijos, jo pasirengimo, kvalifikacijos, asmenybės bruožų, galiausiai, nuo klientų lūkesčių.

Tačiau nuo to, kaip aiškiai ir apibrėžtai konsultantas įsivaizduoja savo vietą psichologiniame konsultavime, labai priklauso darbo efektyvumas. Kai tokio aiškumo nėra, iškyla grėsmė, kad konsultantas vadovausis ne apibrėžtais teoriniais principais, o vien tik kliento lūkesčiais ir poreikiais, t.y. konsultantas darys vien tik tai, ko iš jo tikisi ir norėtų klientas. Dažniausiai klientas tikisi, kad konsultantas atsakys už jo tolesnio gyvenimo sėkmę ir spręs jo šiandienos problemas – kur mokytis, kaip spręsti konfliktus darbe, ar skirtis su vyru ar žmona, ar gyventi toliau kartu ir t.t. tai, kad žmonės, ieškodami atsakymų į sudėtingus savo gyvenimo klausimus, kreipiasi būtent į jį, gali glostyti pradedančio konsultanto savimeilę, ir jis gali pasijusti žinantis atsakymus į visus kliento klausimus ir, kas dar blogiau, mėginti juos „įteikti“ klientui. Nesuprasdamas savo vaidmens, konsultantas didins kliento priklausomybę nuo jo, vietoj to, kad padėtų jam pačiam spręsti savo problemas. Joks konsultantas negali pasakyti kitam žmogui kaip gyventi.

Bendriausias atsakymas į klausimą apie konsultanto vaidmenį slypi paties konsultavimo supratime. Svarbiausia konsultanto užduotis turėtų būti padėti klientui sužinoti savo vidinius rezervus, jėgas, atskleisti, kas kliudo joms pasireikšti ar jas panaudoti, padėti suprasti, koks jis nori būti. O klientas konsultuojant turi galėti atvirai pažvelgti į savo elgesį bei gyvenimo stilių ir nuspręsti, kaip ir kuria linkme jis norėtų pakeisti savo gyvenimą.

C. Wrenn (1965) suformulavo svarbiausias konsultavimo funkcijas:

– užtikrinti kontaktą su klientu, kurio svarbiausias bruožas yra tarpusavio pasitikėjimas;

– užtikrinti kliento savivokos ir veiklos būdų alternatyvas;

– „įsibrauti“ į kliento situaciją ir jo santykius su jam svarbiais asmenimis;

– užtikrinti klientui sveiką psichologinę aplinką;

– nuolat tobulinti konsultavimą.

Taigi akivaizdu, kad konsultuojant labai svarbu konsultanto asmenybė.

3. REIKALAVIMAI KONSULTANTO ASMENYBEI

Konsultanto (psichoterapeuto) asmenybė, kaip viena svarbiausių konsultavimo (psichoterapijos) proceso grandžių, išskiriama beveik visose teorinėse orientacijose pabrėžiant tai vienus, tai kitus asmenybės bruožus. Garsus vengrų kilmės anglų psichoanalitikas M. Balint 1957 m. tvirtino, kad „visiškai pamirštama, jog psichoterapija yra ne teorinės žinios, o asmenybės įgūdžiai“. Jam antrina garsus amerikiečių humanistinės psichologijos atstovas C. Rogers (1961), kad konsultanto teorija ir metodai yra daug mažiau svarbūs negu tai, kaip klientas suvokia konsultanto nuostatas (t.y., iš esmės, jo asmenybę – R. K.). A. Combs su bendr. (1969) atlikę keletą tyrimų nustatė, kad efektyvų konsultantą nuo neefektyvus skiria asmenybės bruožai. S. Freud į klausimą apie efektyvų psichoterapeutą yra atsakęs, kad psichoanalitikui nėra būtinas medicininis išsilavinimas, o svarbiausia yra įgimta įžvalga į žmogaus dvasią. Taigi pagrindinė psichologinio konsultavimo technika yra „aš – kaip instrumentas“, t.y. pagrindinė priemonė, skatinanti tobulėti kliento asmenybę, yra konsultanto asmenybė (A. Adler: „gydymo technika privalo būti jumyse“).

Taigi konsultanto efektyvumas priklauso nuo asmenybės ypatybių, profesinių žinių ir specialių konsultavimo įgūdžių. Kai kiekvienos iš šių sferų lygis aukštas, kontaktas, kuris ir yra psichologinio konsultavimo šerdis, bus kokybiškas. Jis ir lemia galutinį konsultavimo efektą, kurį galima apibūdinti proceso (konsultanto reakcijų konstruktyvumo) ir rezultato (kliento pasikeitimo po konsultacijų) pasiekimais. Tai priklauso ir nuo konsultanto teorinio pasirengimo svarbos, visgi prioritetą mes linkę teikti konsultanto asmenybei. Savo laiku M.Balint ir E.Balint (1959) rašė: „Be asmenybės pasikeitimo, psichoterapija yra amatas, grindžiamas gerais norais; į profesionalų lygį jį pakelia asmenybės pokyčiai“. Tad koks turėtų būti tas asmenybės ypatybių derinys, kuris turėtų didelę įtaką konsultavimo sėkmei? Vienareikšmio atsakymo nėra. JAV Nacionalinio profesinio orientavimo asociacija išskyrė šias svarbias konsultanto ypatybes:
– gilus domėjimasis žmonėmis ir kantrumas būnant su jais; ir ne todėl, kad jie yra šizofrenikai ar psichopatai ar kad įdomi jų problemų psichodinamika, o vien todėl, kad šie žmonės yra;
– jautrumas kitų žmonių nuostatoms ir elgesiui;
– emocinis stabilumas ir objektyvumas;
– gebėjimas kelti kitų žmonių pasitikėjimą;
– pagarba kitų žmonių teisėms.

JAV Konsultantų rengimo ir priežiūros asociacija 1964 m. nustatė, kad konsultantas privalo turėti šias 6 asmenybės ypatybes:
– pasitikėti kiekvienu individu;
– gerbti individualias žmogaus vertybes;
– būti budrus, atsižvelgdamas į pasaulines problemas;
– neturėti išankstinių nusistatymų;
– suprasti save;
– būti pareigingas.

L. Wolberg (1954) akcentuoja konsultanto (psichoterapeuto) jautrumą, objektyvumą (vengiant susitapatinti su klientu), lankstumą, empatiją ir rimtų emocinių problemų neturėjimą. Prie ypač kenksmingų konsultantui emocinių problemų jis priskiria polinkį dominuoti, būti valdingu, pasyviu ir paklusniu, vengti žmonių, klientus panaudoti savo poreikiams tenkinti, nemokėjimą toleruoti įvairių kliento poelgių, neurozinę nuostatą pinigų atžvilgiu.

Analizuojant gausią literatūrą apie asmenybės ypatybes, kurios konsultantui padeda gydyti žmogų, pažinti save patį, keistis, tobulėti, priartėtume prie efektyvaus konsultanto modelio apibrėžimo. Tokių asmenybės ypatybių ir bruožų turėtų siekti kiekvienas konsultantas ir tai būtų jo profesinio tobulėjimo programa.

Šis modelis apima keletą svarbiausių bruožų:

Autentiškumas. Tai – psichoterapijos šerdis ir svarbiausia egzistencinė vertybė. Štai trys pagrindiniai autentiško egzistavimo požymiai:
– visiškas dabarties momento įsisąmoninimas;
– pasirinkimas, kaip gyventi šiuo momentu;
– atsakomybė už savo pasirinkimą.

Autentiškumas visų pirma, tai nuoširdumo klientui išraiška. Autentiškas žmogus trokšta būti ir yra savimi tiek reaguodamas į įvairius poelgius, tiek tiesiogiai bendraudamas. Jis prisipažįsta, kad nežino visų atsakymų, kai taip iš tikrųjų yra, nesielgia kaip mylintis žmogus, jei tuo metu jaučia priešiškumą. Daugelio žmonių sunkumai ir kyla, kai daug energijos suvartojama vaidinant, o ne sprendžiant realias problemas. Jeigu konsultantas didesnę laiko dalį slėpsis už savo profesinio vaidmens, klientas pasislėps nuo jo. Jeigu konsultantas atliks tik techninio eksperto vaidmenį, atsiribodamas nuo savo asmeniškų reakcijų, vertybių, jausmų, konsultavimas bus sterilus, o jo efektyvumas – abejotinas. Prisiliesti prie kliento galima tik pačiam būnant „gyvu“ žmogumi. Autentiškas konsultantas bus tinkamesnis modelis klientams, nes parodys jų elgesio galimybes.

Atvirumas. Čia atvirumu suprantama ne tik tai, kad save atskleidi tam, su kuo bendrauji, bet pirmiausia atvirumas sau, savo jausmams. Mūsų socialinis patyrimas mus moko neigti, atmesti savo jausmus, ypač neigiamus. Aplinkiniai verčia „išstumti“ liūdesį, susierzinimą, pyktį. Efektyvus konsultantas turėtų priimti visus savo jausmus, iš jų ir laikomus neigiamais. Tik tuomet galima efektyviai kontroliuoti savo elgesį, nes išstumti jausmai tampa neracionalaus, nekontroliuojamo elgesio šaltiniu.

Savęs pažinimas. Ribotas savęs pažinimas reiškia ribotą laisvę, o gilus pažinimas didina rinkimosi galimybes gyvenime. Nemokėjimas „išgirsti“ savo vidinio balso stipriną stresą ir riboja mūsų efektyvumą, be to, didina tikimybę tapti neatpažintų savo poreikių tenkinimo auka. Labai svarbu suvokti save realistiškai.

Asmenybės jėga ir identiškumas. Konsultantas žino, ko jis nori iš gyvenimo, kas jam yra iš esmės svarbu. Jis kelia klausimus gyvenimui, atsako į gyvenimo jam keliamus klausimus ir nuolat tikrina savo vertybes. Tiek profesiniame darbe, tiek asmeniniame gyvenime konsultantas neturi būti paprastas kitų žmonių lūkesčių atspindys, o privalo veikti vadovaudamasis savo vidiniu atskaitos tašku.

Neapibrėžtumo toleravimas. Viena iš asmenybės tobulėjimo prielaidų yra žmogaus „atsisveikinimas“ su tuo, kas įprasta, patirta. Konsultantas turėtų mokėti drąsiai jaustis neapibrėžtomis situacijomis, nes jos iš esmės ir sudaro konsultavimo audinį. Niekada iš anksto nežinome, su kokiu klientu, kokia problema susidursime, kiek galėsime suprasti, ką nuspręsime daryti. Konsultantui toleruoti neapibrėžtų situacijų įtampą galėtų padėti pasitikėjimas savo intuicija, jausmais, sprendimais, gebėjimas rizikuoti bendraujant su klientu.

Asmeninė atsakomybė. Suvokdamas, kad esi savo elgesio „autorius“ ir šeimininkas, gali laisvai ir sąmoningai pasirinkti, kaip elgtis kiekvienu konsultavimo momentu – sutikti su kliento argumentais ar priešintis jam. Prisiimdamas asmeninę atsakomybę, daug lengviau priimi kritiką.

Santykiai su kitais žmonėmis. Konsultantas turėtų vertinti žmones – jų jausmus, požiūrius, savitus asmenybės bruožus.

Realistiškų tikslų kėlimas. Paprastai sėkmė skatina kelti sau didesnius tikslus, o nesėkmė, atvirkščiai, – nuleisti žemyn siekimų kartelę. Efektyvus konsultantas turėtų žinoti tiek savo galimybes, tiek savo apribojimus. Konsultuojant galima dirbti vis geriau, bet ne tobulai.

Apibendrinant reikalavimus konsultanto asmenybei, galima tvirtinti, kad efektyvus konsultantas – tai visų pirma brandus žmogus. Kuo platesnis elgesio gyvenime ir profesinio darbo spektras, tuo konsultantas bus efektyvesnis. Kartais naudingiausia atspindėti jausmus ir paprasčiausiai klausyti, ką kalba klientas, bet pavojinga apsiriboti vien šia konsultavimo taktika, nes kartais tenka ir paprieštarauti klientui, interpretuoti jo elgesį, o kartais skatinti patį klientą paaiškinti savo elgesį. Kartais konsultavime reikia būti labai griežtu ir dalykišku, o kartais leisti, kad būtum „nešamas“ nekonkretaus pokalbio. Konsultuojant, kaip ir gyvenant, reikia vadovautis ne formulėmis, o savo intuicija ir situacija. Tai vienas svarbiausių brandaus konsultanto bruožų. Efektyvaus konsultanto bruožai sutampa su efektyvaus žmogaus bruožais.

4. KONSULTANTO IR KLIENTO KONTAKTAS

Kontaktas konsultuojant, nors išoriškai atrodo formalus ir labai trumpas, lyginant su visu kliento gyvenimu (retai ilgesnis kaip vieną valandą per dieną; retai dažnesnis kaip vieną kartą per savaitę), visgi yra artimesnis, stipresnis ir gilesnis už bet kurį kitą įprastinį tarpasmeninį ryšį. Čia žmogus kreipiasi į kitą nepažįstamą žmogų ir atskleidžia jam kartais giliausias savo asmeninio gyvenimo detales, tai, ko galbūt niekas daugiau nežino. Tai, ką pasakoja klientas, dažnai parodo jo asmenybės esmę nebūtinai palankioje jam šviesoje. Kartais konsultuojant „išnyra“ naujos asmenybės pusės, stebinančios, liūdinančios ir netgi šokiruojančios patį klientą. Visa tai dviejų žmonių kontaktą daro intymiu, nors specifiškai. Tai nėra mums įprastas draugystės ar meilės santykis.

4.1. Kontakto apibūdinimas

C. Rogers 1957 m. iškėlė klausimą: „Ar galima teigti, kad egzistuoja konstruktyviai pakeičiančios asmenybę būtinos ir pakankamos sąlygos, kurias galima būtų aiškiai apibrėžti ir išmatuoti?“ Į šį klausimą jis pats ir atsakė, paminėdamas šešias sąlygas:

1. Du asmenys kontaktuoja psichologiškai.

2. Pirmasis, klientas, yra sutrikęs, pažeidžiamas ir nerimastingas.

3. Antrasis, konsultantas, visą dėmesį skiria kontaktui.

4. Konsultantas gerbia klientą.

5. Konsultantas įsijaučia į kliento būklę, vadovaudamasis jo vidiniu atskaitos tašku, ir tai perduoda klientui.

6. Konsultanto įsijautimas ir besąlygiška pozityvi pagarba perduodama klientui esant minimaliam jų išraiškos laipsniui.

Jokios kitokios sąlygos nėra būtinos. Pakanka, kad šios šešios sąlygos būtų užtikrintos tam tikrą laikotarpį, ir asmenybė pakis „konstruktyviai“.

Taigi klientas turi kontaktuoti su konsultantu ir ypač tada, kai jo būsena dari jį jautrų pagalbai iš šalies. Ypač svarbios 3, 4 ir 5 sąlygos, užtikrinančios tinkamą kontaktą tarp konsultanto ir kliento. Šis kontaktas, paremtas konsultanto pagarba, empatija, šiluma ir nuoširdumu, yra neatskiriama ir esminė psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos dalis.

Konsultavimo kontakto apibrėžimų yra įvairių. Štai keletas jų:

1) Konsultavimo kontaktas – tai unikalus dinaminis procesas, kai vienas žmogus padeda kitam panaudoti savo vidinius resursus pozityviai tobulėti, stengtis prasmingai gyventi (George R.L., Cristiani T.S., 1990).

2) Konsultavimo kontaktas yra konsultavimo dalyvių (konsultanto ir kliento) jausmai ir nuostatos vienas kito atžvilgiu ir būdas, kuriuo jie išreiškiami (Gelso C.J., Cartier J.A., 1985).

Praktiškai visi apibrėžimai rodo keletą unikalių konsultavimo kontakto bruožų. R.L. George ir T.S. Cristiani (1990) suformulavo šešis svarbiausius:
– emocionalumas (konsultavimo kontaktas daugiau emocionalus negu kognityvus; jis tyrinėja kliento subjektyvius jausmus ir potyrius);
– intensyvumas (ir konsultantas, ir klientas atvirai, tiesiogiai ir nuoširdžiai bendrauja, atvirai dalijasi savo potyriais ir reakcijomis);
– dinamiškumas (keičiantis klientui, keičiasi ir kontaktas);
– konfidencialumas (konsultantas įsipareigoja neskleisti žinių, gautų apie klientą konsultuojant, todėl pastarasis gali būti pakankamai atviras);
– paramos teikimas (nuolatinė konsultanto parama užtikrina kontakto stabilumą, leidžiantį klientui rizikuoti ir mėginti elgtis naujaip);
– sąžiningumas.

Kodėl toks konsultavimo kontaktas yra gydomasis, efektyvus sprendžiant klientų psichologines problemas? Visų pirma todėl, kad pats konsultanto ir kliento bendravimo pobūdis atspindi kliento santykių su kitais žmonėmis ypatybes, jo bendravimo stilių ir stereotipus. Bendraujant kaip veidrodyje galima pamatyti kliento problemas. Aptariant konsultanto ir kliento kontaktą, jo metu pasireiškusius jausmus, abiem bendravimo partneriams, gerokai aiškesni ir akivaizdesni pasidaro kliento problemų sprendimo būdai.

Kontakto svarba pačiam konsultavimui priklauso nuo konsultanto teorinės orientacijos. Skirtingų teorinių orientacijų požiūriu konsultanto ir kliento kontaktas:
– arba sudaro prielaidas pradėti keistis klientui (elgesio ir racionalioji-emocinė terapija);
– arba pats savaime keičia klientą (į klientą orientuota ir egzistencinė terapija);
– arba sudaro aptarimo ir apskritai darbo turinį (psichodinamiškai orientuotos kryptys).

Humanistinės-egzistencinės ir psichodinaminės krypčių atstovai konkrečiame darbe konsultavimo kontaktą panaudoja skirtingai, bet yra vieningi dėl jo svarbos konsultuojant.

4.2. Terapinė atmosfera. Emociniai terapinės atmosferos komponentai

Kontakto tarp konsultanto ir kliento kokybė priklauso nuo dviejų svarbių veiksnių: terapinės atmosferos, kurią kuria konsultantas, ir šio kontakto palaikymo įgūdžių, iš kurių svarbiausi yra nežodinio ir žodinio bendravimo įgūdžiai ir mokėjimas išklausyti klientą.

Terapinę atmosferą sudaro keletas fizinių ir emocinių komponentų. Fiziniai komponentai yra konsultavimo vietos įrengimas, t.y. konsultavimo aplinka, konsultanto bei kliento sąveika erdvėje (distancija, sėdėjimo būdas ir kt.) ir konsultavimui skirto laiko paskirstymas. Emociniai komponentai – tai abipusio pasitikėjimo kūrimas, konsultavimo nuoširdumas, įsijautimas (empatija) bei pagarba klientui.

Abipusis pasitikėjimas. Žmonės pagalbos pas konsultantą, psichoterapeutą ateina su nerimu ir baime. Jie iš pradžių nežino, ko tikėtis iš konsultavimo ir konsultanto. Ateidami jie atsineša savo problemas ir tikisi, kad bus suprasti. Jeigu jau konsultavimo pradžioje klientas patikės konsultantu, vėliau jis galės drąsiau rizikuoti, dalytis savo jausmais, mintimis, nerimu, kuriuos ne taip lengva aptarinėti su svetimu žmogumi. Jeigu klientas nepasitikės konsultantu, pastarojo darbas bus neefektyvus ir beprasmis.

Kurti abipusį pasitikėjimą – reiškia kurti terapinę atmosferą, tinkamą svarbioms problemoms aptarti. Tai konsultanto atsakomybė. Čia labai svarbios yra tam tikros jo nuostatos kliento ir konsultavimo atžvilgiu bei šiomis nuostatomis grindžiamas konkretus elgesys:
– Nuoširdus domėjimasis žmogumi ir realus noras jam padėti. Svarbu mylėti žmogų. Nepamirškime, kad klientas gerai atskiria, ar konsultantas juo domisi vien todėl, kad jis yra, ar tik kaip pagalbos ir tyrinėjimo objektu. Niekas iš mūsų nenori būti traktuojamas tiesiog kaip atvejis, imties elementas ar tiriamasis.
– Konsultuojant visas dėmesys turi būti skiriamas klientui, negalima užsiiminėti pašaliniais dalykais (kalbėtis telefonu ir pan.)
– Leisti daugiau kalbėti klientui. Jis ateina ne klausytis konsultanto pamokymų ir išmintingų patarimų, o papasakoti apie savo gyvenimo sunkumus.
– Nebūti per daug smalsus, panašus į detektyvą. Svarbi tik informacija, padedanti suprasti kliento problemas. Klientas, kurį konsultantas priverčia per daug atsiverti, po to jaučiasi nejaukiai, pasijunta kaltas ir neretai nutraukia konsultavimą.
– Laikyti paslaptyje kliento teikiamą informaciją. Jei dėl kokių nors priežasčių tenka su kitais dalytis informacija, apie klientą (pvz., prižiūrint konsultavimą), tai būtina aptarti su klientu.
– Padėti klientui gerai jaustis per susitikimus, t.y. būti draugišku, nuoširdžiu ir natūraliu, „įeiti į problemą“ paskui klientą. Konsultantas turi jausti, ką atsiskleidimas reiškia klientui.
– Priimti visa, su kuo ateina klientas, be reikalo nereaguojant ir nevertinant. Konsultantas turėtų ne vertinti, o klausytis, girdėti ir suprasti. Kai jis nuoširdžiai ir natūraliai priima visa, ką sako klientas, šis jaučiasi suprantamas ir vertinamas.

Kitaip sakant, konsultanto mokėjimas priimti visa, ką sako klientas, leidžia pastarajam pažinti tuos savasties aspektus, kurių anksčiau jis nesuvokė ar neigė.

Abipusiam pasitikėjimui taip pat labai svarbios yra visuotinai pripažintos konsultanto nuostatos – nuoširdumas, empatija ir besąlygiška pozityvi pagarba.

Kontakto nuoširdumas (kongruentiškumas). Tai vienas svarbiausių terapinės atmosferos kūrimo elementų. Nuoširdumo išmokti negalima, tačiau konsultantas turėtų mokėti su klientu būti toks, kad šis konsultanto skverbimąsi į jo vidinį pasaulį priimtų kaip palaikymą, o ne kaip grėsmę. Kongruentiškumas reiškia, kad konsultantas, bendraudamas yra laisvas, yra savimi, su savais potyriais. tai priešingybė išoriniam savęs demonstravimui, sąmoningam ar nesąmoningam. būti nenuoširdžiam, tai reiškia būti tokiu savimi, kuris nėra laikomas idealus konsultavime.

Nuoširdumas užtikrina žodinių reakcijų atitikimą jausmams ir nežodiniam elgesiui bei jų spontaniškumui. Atviras savo jausmams, mintims, nuostatoms ir kartu saugus konsultantas padės ir klientui jaustis saugiai.

Antra vertus, visi sutinka, kad ir atvirumas konsultanto bei kliento bendravime turi ribas – konsultantas neaptarinėja ir nesprendžia savo problemų su klientu, nesidalija su juo viskuo, kas jam ateina į galvą.

Apskritai analitinės orientacijos konsultantai daug mažiau dalijasi savo jausmais su klientu negu humanistinės – egzistencinės orientacijos.

Įsijautimas (emapatija). Empatijos pozityvi reikšmė konsultavimo rezultatams bene geriausiai empiriškai patvirtinta. Empatijos svarbos neginčija jokios teorinės orientacijos atstovai.

Emapatija yra konsultavimo ir psichoterapijos pagrindas. Ji apima susitapatinimą su kitu asmeniu, todėl galimas geresnis abipusis dviejų žmonių supratimas. Emapatija konsultavime reiškia, kad konsultantas pirmiausiai jautriai ir tiksliai reaguoja į kliento jausmus ir potyrius, lyg tai būtų jo paties jausmai ir potyriai. Tai gebėjimas priimti kliento vidinį atskaitos tašką taip, kad būtų tiksliai suprantamas jo asmeninis pasaulis ir jame esančių dalykų prasmė. „Įėjus“ į kliento pasaulį nereikia šio „pasaulio“ skirstyti į teisingas ir neteisingas, geras ir blogas dalis. Tokia nevertinanti nuostata leidžia klientui daugiau priimti save. Kai konsultantas tiksliai ir rūpestingai identifikuoja kliento įvairiausius jausmus – pyktį, baimę, priešiškumą, nerimą, džiaugsmą, – klientas turi galimybę geriau išgirsti ir suprasti save.

Įsijautimas taip pat padeda konsultantui suprasti, kas kliudo klientui atsiskleisti – nuolat mėginant atskirti, ko klientas negali pasakyti, nes tai slypi giliai jo pasąmonėje, ką klientas žino, bet nenori pasakyti, ir ką klientas gali pasakyti, bet jaučia, kad nebus išgirstas.

„Įėjęs“ į kito žmogaus pasaulį, konsultantas turi stengtis išlikti atsiskyręs nuo kliento, t.y. išlikti savimi. Konsultanto susitapatinimas su klientu niekada neturėtų būti totalus, o tik dalinis ir laikinas.

Pozityvi pagarba klientui reiškia besąlygišką ir nevertinantį kliento kaip visumos priėmimą. Kartu tai ir sudėtingiausias bei prietaringiausias terapinės atmosferos emocinis komponentas. Neretai „besąlygiška pagarba“ tapatinama su emocine šiluma, rūpinimusi. Tačiau ji apima tiek negatyvių, „blogų“, skausmingų, gąsdinančių, gyvybiškų, nenormalių, tiek „gerų“, pozityvių, brandžių, socialių kliento jausmų priėmimą. Tai reiškia rūpinimąsi klientu, bet ne savininkiškų nuostatų ar mėginimo patenkinti paties psichoterapeuto poreikius. Tai reiškia rūpinimąsi klientu kaip atskiru asmeniu, leidžiant jam turėti savo jausmus, savo potyrius.

Konsultuojant pozityvi pagarba klientui sietina su konsultanto nuoširdumu. Tik gerbiant klientą, galima sąžiningai su juo bendrauti, kartu ir paprieštarauti jam.

4.3. Perkėlimas ir kontrperkėlimas konsultavime ir psichoterapijoje

Konsultuojant negalima tinkama emocinė sąveika, jei neatsižvelgiama į perkėlimą ir kontrperkėlimą. Paprastai jie egzistuoja kartu, dėl to kartais jie lyginami su dviem magnetinės juostelės pusėmis. Tai jausmų, potraukių ir nuostatų perkėlimas iš „ten ir tada“ į „čia ir dabar“ ir atvirkščiai. Šį procesą atlieka tiek klientas konsultanto atžvilgiu (perkėlimas), tiek konsultantas kliento atžvilgiu (kontrperkėlimas).
Perkėlimas. Tai vienas svarbiausių Freudo atradimų ir kertinis psichoanalizės akmuo. Psichoanalizė neretai ir apibūdinama kaip sisteminga perkėlimo analizė. Galima tvirtinti, kad perkėlimo svarbą konsultavime ir psichoterapijoje daugiau ar mažiau šiandien pripažįsta beveik visi teorinių orientacijų atstovai. Perkėlimas yra sudėtinė bet kurio konsultavimo (terapinio) kontakto dalis. Dar daugiau, jis pasireiškia bet kokiuose žmonių tarpusavio santykiuose, tačiau konsultavime daug ryškesnis.

Kaip apibūdinamas perkėlimas? Žvelgiant į perkėlimą kaip į universalų konsultavimo kontakto komponentą, jį būtų galima apibūdinti kaip kliento jausmų ir nuostatų, turėtų praeityje reikšmingų žmonių (visų pirma tėvų) atžvilgiu, pasikartojimą bendraujant su konsultantu. Perkėlimas yra jausmų, potraukių, nuostatų, fantazijų ir gynimosi išgyvenimas dabartyje esančio žmogaus atžvilgiu. Jis yra neadekvatus ir yra reakcijų, kilusių svarbių žmonių atžvilgiu ankstyvoje vaikystėje, pasikartojimas. Tam, kad reakcija būtų laikoma perkėlimu, privalo būti du dalykai: ji turi būti praeities atkartojimas ir netinkama dabarčiai.

Perkėlimui konsultavime ir psichoterapijoje būdingi šie bruožai:

1. Perkėlimas visada yra klaidingas, t.y. klientas, matydamas konsultantą perkėlimo šviesoje, įsivaizduoja jį klaidingai. Klientas priskiria konsultantui bruožus, kurie būdingi kitiems santykiams, kitam laikui ir kitai vietai. Žinoma, ne visos klientų reakcijos konsultanto atžvilgiu ar priskiriami konsultantui bruožai yra klaidingi, nes ne visos reakcijos yra susijusios su perkėlimu. Konsultantui svarbu atskirti, kurios kliento reakcijos yra realistiškos, o kurios yra perkėlimo rezultatas.

2. Perkėlimas gali būti teigiamas arba neigiamas. Teigiamas perkėlimas yra įsišaknijęs į nuolatinę kliento priklausomybę nuo idealizuotos tėviškos figūros, kuri myli, globoja, veda saugumo jausmo ir kūrybiškos savipildos link. Kliento teigiamos nuostatos konsultanto atžvilgiu, atsiradusios dėl perkėlimo, atspindi praeities santykius, pvz., klientas, vaikystėje jautęsis nepakankamai mylimas tėvų, gali norėti matyti konsultantą stipresnį ir daugiau mylintį, negu yra iš tikrųjų. Neigiamas perkėlimas grindžiamas atmetimo ir priešiškumo patyrimu vaikystėje. Jeigu šios nuostatos bendraujant nepakinta, konsultavimas tampa neįmanomas.

3. Perkėlimą konsultavime palengvina konsultanto neutralumas ir neapibrėžtumas. Neutralumo sąvoka psichoterapijoje neapibrėžta. Tai nėra abejingumas arba rūpestingumo stoka. Konsultavime neapibrėžtumas reiškia, kad konsultantas yra bešališkas ir neprimeta savo vertybių ir požiūrių klientui, o neapibrėžtumas – savo jausmų, nuostatų, gyvenimo įvykių neatskleidimą klientui. Konsultanto neutralumas ir neapibrėžtumas bendraujant kuria specifinę atmosferą, kuri palengvina prasidėti ir visiškai pasireikšti perkėlimui, nors jis pasireiškia ir nesant šioms sąlygoms.

4. Perkėlimas yra nesąmoningas. Nors kliento jausmai konsultanto atžvilgiu gali būti ir visiškai sąmoningi, bet pats faktas, kad jie kilę iš kitų, ankstesnių santykių, nėra įsisąmoninamas. Psichodinaminės pakraipos konsultavimas skatina klientą įsisąmoninti tokį perkėlimą.

5. Perkėlimas dažnai pasireiškia tose srityse, kuriose dažniausiai yra neišspręstų vaikystės konfliktų su svarbiais asmenimis. Žmonės labiau linkę iškraipyti suvokimą dabarties, susijusios su tais praeities epizodais, kurie atspindi neišspręstus konfliktus su artimiausiais asmenimis.

Perkėlimo svarba psichoterapijoje ir konsultavime yra labai didelė. Jis įgalina įsiskverbti į kliento praeitį ir pamatyti, kaip ankstyvieji potyriai, susiję su svarbiais asmenimis (tėvais, artimaisiais), specifiškai modifikuoja dabartines reakcijas. Tai ypač svarbu tada, kai elgesio sutrikimai, asmeninės problemos, bendraujant su kitais, nuolat „maitinami“, palaikomi klastingų perkėlimo reakcijų. Konsultantas, būdamas perkėlimo projekcijų objektas, jas interpretuodamas, gali suteikti klientui galimybę pamatyti savo elgesio priežastis, taip pat koreguoti savo nuostatas, kad jos nebūtų veikiamos praeities potyrių, traumų, fantazijų. Toks darbas konsultavimui suteikia „koreguojančio emocinio patyrimo“ pobūdį.
Kontrperkėlimas. Kadangi konsultavimo kontaktas yra dvipusio eismo gatvė, akivaizdu, kad ir konsultantas į jį įneša savo perkėlimo reakcijas, kurios vadinamos kontrperkėlimu. Neatsižvelgiant į asmenybės brandumą ar mokėjimą spręsti savo konfliktus, konsultantas yra žmogus ir neišvengiamai turi neišspręstų vidinių konfliktų. Šie skausmingi taškai ir yra kontrperkėlimo reakcijų šaltinis. Šios reakcijos kyla, kai kliento išsakomos problemos siejasi su konsultanto neišspręstais vidiniais konfliktais.

Klasikinis, psichoanalitinis apibrėžimas kontrperkėlimą apibūdina kaip konsultanto perkėlimo reakciją atsakant į kliento jausmus konsultantui.
Dažniausios kontrperkėlimo formos:
1. Konsultanto siekimas patikti klientui, būti jo priimtu ir gerai įvertintu.
2. Konsultanto baiminimasis, kad klientas gali apie jį blogai pagalvoti, neateiti į susitikimą ir kt.
3. Konsultanto erotiniai ir seksualiniai jausmai klientui; seksualinės fantazijos, susijusios su klientu.
4. Perdėtos reakcijos į klientus, provokuojančius konsultanto jausmus, susijusius su neišspręstais vidiniais konfliktais.
5. Įkyrus patarimų davimas klientui užimant pranašumo poziciją ir diktuojant jam, kaip jis turėtų gyventi.

Ar kontrperkėlimas yra terapiškas ar antiterapiškas? Padeda jis konsultantui ar kliudo? Pats savaime jis nėra nei geras, nei blogas. Atsakymas priklauso nuo to, kaip kontrperkėlimas pasireiškia – ar kaip išorinis elgesys, ar kaip vidinis konsultanto patyrimas. Pirmuoju atveju turima omenyje tai, ką konsultantas veikia, skatinamas savo vidinių konfliktų. Akivaizdu, kad šiuo atveju kontrperkėlimas turi būti kontroliuojamas ir aptariamas su kolega profesionalu ar specialiose profesionalų grupėse, nes neįsisąmoninimas, neatpažįstamas ir nekontroliuojamas kontrperkėlimas konsultantą padaro neobjektyvų. Kaip vidinis konsultanto patyrimas, kontrperkėlimas gali būti labai vertingas konsultavime, nes padeda geriau suprasti, kokią įtaką kliento elgesys turi jam ir kitiems žmonėms. Visada kontrperkėlimo poveikis konsultavimo eigai priklauso nuo konsultanto noro, pasiryžimo pažvelgti į savo tikruosius jausmus klientų atžvilgiu ir jų ištakas.

5. PROBLEMŲ ĮVERTINIMAS

Problemų įvertinimas – tai sistemiškos arba standartizuotos procedūros elgesiui stebėti. Jei nebūtų būdų elgesio panašumams ir skirtumams tiek atskirų individų, tiek to paties individo skirtingais laiko momentais nustatyti, konsultantas negalėtų nei patikimai apibendrinti žmonių, nei numatyti jų elgesį. Todėl psichologinis problemų įvertinimas labai svarbus ir plačiai taikomas. Naudodami įvairias įvertinimo procedūras, suteikiame klientui naujų žinių apie jį ir apie jo perspektyvą.

Psichologinis įvertinimas yra labai plati sąvoka. Pavyzdžiui, M.Cox (1988) teigė, kad kliento problemas galima įvertinti trimis aspektais:
– nozologiniu (priskiriant klientą ir jo problemas tam tikrai nozologinei kategorijai);
– psichodinaminiu (išskiriant vyraujančius psichologinės savigynos mechanizmus, vaikystės patyrimo sąlygotas nuostatas);
– egzistenciniu (analizuojant kliento patyrimą).
Taigi psichologinis įvertinimas apima bendriausias žinias apie galimas žmonių ypatybes, asmenybės ir gyvenimo problemas, jų identifikavimą, diagnozavimą, tam tikslui panaudojant informaciją apie klientą, gautą kalbantis, analizuojant testus, piešinius, rašinius, sapnus ir kt.

6. PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO PABAIGA IR REZULTATŲ ĮVERTINIMAS

Konsultavimo pabaiga reiškia, kad daugiau susitikimų nebus. Konsultavimas dažniausiai baigiasi natūraliai, kai klientas pradeda aiškiai suprasti savo problemas ir kaip jas spręsti arba kai problemos išsprendžiamos konsultuojant. Tokiu atveju abu – ir klientas, ir konsultantas – nusprendžia nebesusitikinėti. Paskutinis susitikimas turėtų būti skirtas darbui apibendrinti ir išvadoms suformuluoti. Geriausia, kad tai pirmiausiai padarytų pats klientas. Tikrasis konsultavimo rezultatas ir bus tas, kokį pateiks klientas. Konsultantas turėtų padėti klientui kuo tiksliau ir konkrečiau suformuluoti ir įvardyti tuos pokyčius, kurie įvyko per susitikimus. Nuo konkretumo laipsnio priklauso, kiek sąmoningai klientas priima įvykusius pokyčius.

Tačiau kartais konsultanto ir kliento nuomonės apie tai, kada turi baigtis konsultavimas, gali nesutapti. Čia galimi du atvejai. Pirmasis – kai konsultantui atrodo, jog laikas nutraukti konsultavimą, tačiau klientas jaučiasi tam nepasirengęs ir nori toliau susitikinėti. Kartais klientui vienintelis būdas tęsti konsultavimą – nekintantys arba atsirandantys vis nauji simptomai arba problemos. Tuomet konsultantui svarbu išsiaiškinti, kodėl klientas nori tęsti konsultavimą ir įvertinti šio poreikio dydį. Pagrindinė tokio pobūdžio nuomonių nesutapimo priežastis – kliento priklausomybė nuo konsultanto, siekimas problemų galutinių sprendimų. Tam įtakos gali turėti ir kliento perkėlimo reakcijos. Iki galo neišsiaiškinus, kodėl nesutampa kliento ir konsultanto nuomonė dėl konsultavimo užbaigimo ir nesutarus šiuo klausimu, konsultavimas negali būti nutrauktas.

Antrasis atvejis – kai konsultavimą užbaigti siekia klientas, nors, konsultanto nuomone, tai dar per anksti. Tada konsultantas turėtų išsiaiškinti, kodėl klientas nebenori susitikinėti, o klientui paaiškinti galimus nesavalaikio konsultavimo užbaigimo padarinius. Nereta šio tipo konsultanto ir kliento nuomonių nesutapimo priežastis – nevienodi kliento ir konsultanto keliami tikslai: klientas siekia trumpalaikių, artimų tikslų (iš karto išspręsti problemą, sumažinti simptomus ir kt.), o konsultantas – ilgalaikių, tolimų tikslų. Žinoma, svarbesni yra kliento tikslai. Konsultantas negali versti klientą tęsti konsultavimą.

Kartais iškyla klausimas, ar turėtų konsultantas susitikinėti su klientu pasibaigus konsultavimui. Klientui reikėtų leisti kreiptis į konsultantą prireikus, iškilus naujoms problemoms ir kt., tačiau, antra vertus, tokių susitikimų nereikia skatinti. Jeigu konsultavimas buvo sėkmingas ir efektyvus, susitikinėti nereikėtų.

Konsultavimo rezultatų įvertinimas. Vienas iš svarbių konsultanto etikos reikalavimų yra žinoti savo darbo tikruosius rezultatus, naudojamų konsultavimo priemonių ir būdų poveikį bei efektyvumą. Taigi iškyla klausimas – „Ar psichologinis konsultavimas (ar psichoterapija) veikia pozityviai?“. Į šį, iš pirmo žvilgsnio atrodytų paprastą, klausimą atsakyti nelengva. Kaip pažymi G. Corey (1986), tai sąlygoja kelios priežastys. Pirma, skirtingi konsultantai, būdami skirtingais žmonėmis, dirbdami laikosi skirtingų teorinių prielaidų ir naudoja skirtingus būdus konsultavimo tikslams pasiekti, todėl beveik neįmanoma objektyviai įvertinti psichologinio konsultavimo efektyvumą. Antra, konsultavimo rezultatai labai priklauso nuo kliento. Jeigu jo aktyvumas yra destruktyvus, jeigu jis nesilaiko konsultanto reikalavimų arba atsisako atsakyti už savo problemų sprendimą, konsultavimo rezultatai bus neigiami neatsižvelgiant į konsultanto pastangas. Trečia, konsultavimo rezultatams turi įtakos įvairiausi nenumatomi aplinkos veiksniai. Pavyzdžiui, visą konsultavimo efektą gali neutralizuoti nekontroliuojamas kliento šeimos narių poveikis jam. R. L. George ir T. S. Cristiani (1990) iškelia dar vieną sunkumą įvertinant psichologinio konsultavimo efektyvumą. Konsultavimas neturi visuotinai priimtų konkrečių tikslų, o tik pačius bendriausius, rodančius darbo kryptį. Labai sunku įvertinti, kaip konsultuojant realizuojami tokie tikslai kaip saviraiška, savo vertės didinimas, savasties struktūros pertvarkymas. Galų gale, ir daugelis konsultantų į rezultatų vertinimą žiūri kaip į gana grėsmingą procedūrą, galinčią atskleisti jų neefektyvumą, todėl dažnai renkasi gyvenimą iliuzijose, o ne tikrovę. Antra vertus, žinant tikruosius darbo rezultatus, ieškoma naujų konsultavimo būdų, stengiamasi tobulėti profesiškai.

Konkretaus kliento konsultavimo rezultatams įvertinti gali būti naudojama keletas kriterijų. D. H. Blocher (1966) skiria 4 pagrindinius:
– socialinį prisitaikymą;
– asmenybę;
– profesinį prisitaikymą;
– mokymąsi.

Plačiai naudojamas socialinio prisitaikymo kriterijus, nes daugelis klientų ir kreipiasi konsultantą dėl iškilusių socialinio prisitaikymo sunkumų, kurių priežastys būna tam tikros asmenybės problemos ir konfliktai. Socialinio prisitaikymo pokyčius gali įvertinti pats klientas, tačiau į tokį vertinimą galima įtraukti ir kliento artimuosius, šeimos narius, mokytojus, jeigu konsultuojamas vaikas. Asmenybės kriterijus apima savęs vertinimo ir gausybę kitų dydžių, paprastai matuojamų asmenybės testais, pokyčius. Profesinio prisitaikymo kriterijus apima profesinių planų, pasitenkinimo darbu ir kt. pokyčius. Mokymosi kriterijus taikomas konsultuojant moksleivius ir apima mokymosi rezultatų pokyčius.

Paprastai pagrindinis informacijos apie konsultavimo efektyvumą šaltinis yra pats klientas, jo pateikiamas subjektyvus savo būsenos įvertinimas. Toks efektyvumo vertinimas yra ribotas, tačiau bene objektyviausiai atspindi tikrąją padėtį. Svarbu, kad paties kliento rezultatų įvertinimas būtų pakankamai konkretus, ir todėl vienas svarbiausių konsultanto uždavinių, baigiant konsultavimą, ir yra padėti klientui konkretizuoti savo pasiekimus.

Svarbus ir konsultanto rezultatų įvertinimas, nors jo toli gražu nepakanka konsultavimo efektyvumui nustatyti. Taigi konsultavimo pabaiga ir yra kliento bei konsultanto pateikiamų pasiekto efekto įvertinimų aptarimas ir suderinimas.

7. ETINIAI PSICHOLOGINIO KONSULTAVIMO PRINCIPAI

Konsultantas, kaip ir kiti profesionalai, turi etinę atsakomybę ir pareigas. Pirmiausia jis atsakingas prieš klientą, paskui prieš kliento šeimos narius, prieš įstaigą, kurioje dirba, prieš visuomenę apskritai ir, galiausiai, prieš savo profesiją. Dėl šios atsakomybės ir yra labai svarbūs etiniai principai psichologiniame konsultavime ir psichoterapijoje. Todėl visose šalyse kuriami psichologo, psichoterapeuto, konsultanto profesinę veiklą reglamentuojantys profesinės etikos kodeksai.

Tačiau savo darbe besąlygiškai laikytis etikos taisyklių konsultantui nėra paprasta dėl objektyvių priežasčių:
1. Sunku numatyti tinkamo elgesio standartus, nes konsultavimo situacijos laibai įvairios; kiekvienas konsultavimo kontaktas yra unikalus.
2. Dauguma konsultantų praktikuoja tam tikrose įstaigose (klinikose, centruose, mokyklose, privačiose tarnybose ir kt.). Jų vertybinės orientacijos gali nevisiškai sutapti su etiniais reikalavimais konsultantui. Tada konsultanto situacija labai sudėtinga.
3. Konsultantas neretai patenka į konfliktiškas situacijas, kai susiduria su tam tikromis etinėmis dilemomis – laikydamasis vieno reikalavimo, jis pažeidžia kitą arba keletą iš jų. Taigi, neatsižvelgiant į konsultanto pasirinkimą, jis priverstas pažeisti etikos kodeksą.

Etinės dilemos labiau negu tiesioginiai etikos kodekso pažeidimai padeda suprasti etinių kodeksų ribotumą sprendžiant konsultavime iškylančias problemas. Štai Amerikos psichologų asociacijos Psichologų etinių principų (1990) preambulė:

„Psichologai gerbia individo orumą bei vertę ir siekia užtikrinti bei apsaugoti pagrindines žmogaus teises. Jie įpareigoti kauti žinias apie žmonių elgesį, žmonių savęs bei kitų supratimą ir pritaikyti šias žinias žmonių gerovei užtikrinti“.

Tačiau, pavyzdžiui, susidūrus su turinčiu suicidinių ketinimų klientu, sunku visiškai laikytis šių principų. Užtikrinti kliento saugumą bus nelengva nepažeidus jo autonomijos, laisvo apsisprendimo teisės, taigi jo, kaip asmenybės, orumo ir vertės. Antra vertus, jeigu nieko nedarysime, saugodami kliento autonomiškumą, iškils grėsmė jo gerovei ir netgi gyvybei. Šiuo atveju geradarystės principas nugali žmogaus asmenybės autonomijos principą. Dėl šių priežasčių profesinės etikos kodeksai keičiasi.

1. Pirmasis etinis reikalavimas konsultantui susijęs su konsultavimo pradžia. Kad klientas visiškai sąmoningai apsispręstų sudaryti „konsultavimo kontraktą“, jis turi kuo daugiau žinoti apie patį konsultavimą. Todėl per pirmąjį susitikimą konsultantas privalo klientą supažindinti su:

– pagrindiniais konsultavimo tikslais;

– savo pasirengimo ir kvalifikacijos lygiu;

– konsultacijos kaina;
– apytikre konsultavimo trukme;
– galima konsultavimo nauda;
– galima rizika ir pavojumi, susijusiais su keitimusi konsultuojant;
– galimybe kliento atvejį aptarti su kolegomis;
– konfidencialumo ribomis.

Konsultantas privalo tinkamai vertinti savo profesinės kompetencijos lygį bei ribas. Jis neturėtų leisti klientui tikėtis kitokios pagalbos, nei ta, kurią jis gali realiai suteikti. Konsultuojant neleistina naudoti tinkamai neįsisavintų diagnostinių ir terapinių procedūrų. Klientų negalima naudoti konsultavimo procedūroms ar būdams išmėginti, eksperimentams neturint pakankamai darbo įgūdžių. Konsultantas, jaučiantis kompetencijos stoką, privalo konsultuotis su labiau patyrusiais kolegomis, siekti, kad jo profesinį darbą prižiūrėtų patyrę kolegos.

Pagrindinis konsultavimo etinių dilemų šaltinis – konfidencialumas. Normalus konsultavimas neįmanomas, jei klientas nepasitikės konsultanto diskretiškumu. Konfidencialumo klausimas turi būti aptartas jau pirmojo susitikimo su kli

Leave a Comment