PSICHOLOGINIAI VEIKSNIAI, LEMIANTYS SPRENDIMO PRIĖMIMĄ

Visas sprendimų priėmimo procesas yra atliekamas vieno ar kelių individų, kurio metu yra pasiekimas pats geriausias ir priimtiniausias sprendimas iš daugelio alternatyvų. Daugybė psichologinių veiksnių daro įtaką žmonėms, priimantiems sprendimus, ir šie veiksniai juos veikia tiek sąmoningai, tiek pasąmoningai. Daugiausia žmogus gali padaryti, tai bandyti suvokti, išanalzuoti save, savo vidų, savo įžvalgumą, norą imtis rizikos ir rizikuoti.
ASMENYBĖ SPRENDIMUOSE
Pagrindinė psichologinė jėga, veikinati žmogų, kuris turi padaryti sprendimą, yra jos arba jo asmenybė. Asmenybė gali būti apibrėžta įvairiai. Tai ištisa fizinė ir prrotinė sistema, kuri yra kiekvieno individo savita ir lemia jo pisitaikymą materialiame ir visuomeniniame gyvenime. Kitaip tariant asmenybė sutvarko mūsų elgseną vienoje ar kitoje situacijoje. Asmenybė dar gali būti lyginama su unikalia arba individualia elgsena. Taip pat tai parodo, koks žmogus yra iš tiesų, jo esminį vidų. Tačiau daugelio nuomone, asmenybė negali būti apibrėžta nepanaudojant abstraktumo, nes tai be galo plati sąvoka. Daugybė asmenybės apibrėžimų ir teorijų iškėlė psichologai, psichiatrai, pasichoanalitikai ir tie, kurie nors šiek tiek yra susiję su inndivido elgsena, bet nebuvo nė vieno, kuris nesutiktų, jog vidinės mūsų savybės iš dalies nulemia tai, kuo mes esame ir kaip elgiamės.
BIOLOGINĖS, PASĄMONĖS IR PAVELDIMOS JĖGOS
Zigmundas Froidas ( Sigmund Freud) įnešė milžinišką indėlį į psichologijos mokslą naginėdamas žmogaus pasąmonę. Jis teigė, kad:
1) Žmonės yr

ra valdomi pasąmonės motyvų ir jausmų.
2) Ankstyvosios vaikystės stadijos yra labai svarbios ir turi didelės įtakos suaugusio žmogaus asmenybei.
Taip pat Froidas tikėjo, kad žmonės yra valdomi dviejų pagrindinių varmųjų jėgų, tai gyvenimo instiktų, kurie yra teigiami ir konstruktyvūs, pavyzdžiui alkis, troškulys, bei mirties arba neapykantos instinktų, kurie yra destruktyvūs. Pagal Froidą asmenybė yra sudaryta iš id, ego ir superego. McGuire tai paaiškina šitaip: „ Id susideda iš pagrindinių grynų malonumo ir agresijos formų. Ego yra racionalioji žmogaus pusė, kuri stengiasi patenkinti id norus atsižvelgdama į realaus pasaulio ribas. Superego- socialinė ir moralinė pusė. Taigi id tėra primityvūs biologiniai norai, ego apibrėžtas realybe, o superego ra paveiktas visuomenės ir kuitūros.” Šie trys elementai pastoviai konfliktuoja vienas su kitu, tačiau tie konfliktai yra išsprendžiami sąmonės irr pasąmonės pagalba. Gynybos mechanizmai, tokie kaip racionalus paaiškinimas, išstūmimas, sutapatinimas, numalšinimas gali palengvinti nerimą, pyktį. Nors Froidas yra plačiai kritikuojamas, o jo teorijos laikomos truputį miglotomis, tačiau tos teorijos yra tarsi griaučiai, padedantys suprasti pasichologinius aspektus priimant sprendimus.

BENDRI BRUOŽAI IR INDIVIDUALYBĖ
Kai kurie teoretikai asmenybę mato kaip unikalų savybių ir bruožų rinkinį, kurį turi kiekvienas individas. Ir tų savybių yra be galo daug, jos yra įvairiai skirstomos, rūšiuojamos, nes kiekvienas nori nuspėti ar numatyti žmogaus elgesį. Vieni teoretikai atrado bendrų br

ruožų visiems individams, kiti kaip tik tyrinėjo kiekvieno žmogaus unikalias savybes ir atėjo iki bendros išvados, kad jei visi elgtųsi, mąstytų vienodai, tai asmenybė neegzistuotų.
Viena savybė, kuri yra labai svarbi vadovams yra jų norėjimas ar galėjimas priimti rizikingus sprendimus, kurių padariniai nėra prognozuojami. Ši savybė yra nusakoma kaip „tendencija’, „polinkis”‘ į rizkingąelgsį.
BENDRINIS POŽIŪRIS 1 ASMENYBĘ
Bendros asmenybės teorijos pabrėžia individo elgsenos visumą, kuri labai priklauso nuo žmogaus požiūrio i pasaulį. Štai Maslovv teorija yra plačiai pritaikoma vadovams ir tiems, kuriems tenka priimti sprendimus. Pgal Maslovv žmonių motyvacija priklauso nuo jų poreikių, o aukščiausiame lygmenyje yra savęs realizacija arba poreikis pasiekti tiek, kiek tik įmanoma pasiekti. Žemesniame lygmenyje yra tokie poreikiai, kaip maistas, vanduo, seksas, saugumas. Tačiau šie poreikiai turi būti patenkinti anksčiau, nei tie, kurie yra aukščiausiame lygmenyje. Maslovv išskyrė keletą būdingų žmogaus, kuris sieką savęs realizacijos, bruožų. Toks žmogus bus linkęs:
1) Suvokti realybę tiksliai ir ją noriai bei greitai priimti;
2) Elgtis natūraliai turėti privatumo poreikį
3) Rodyti meilę, socialinį susidomėjimą
4) Susikoncentruoti į problemas ir jas spręsti;
5) Turėti demokratinį požiūrį, reikšti lygbę;
6) Būti kūrybišku, inovatyviu, turėti humoro jausmą, platų akiratį ir t.t.
Pagal Maslovv žmogus turi pasitikėti savimi ir judėti tik į priekį, tačiau beabejo ne kiekvienas vadovas turi šiuos išvardintus požymius. Apklausa parodė, kad vadovai dažniausiai ieško to, kas jiem suteiktų asmeninę pi
ilnatvę. Bet dažnai vadovai linkę būti racionaliais žmonėmis ir priimti racionalius sprendimus.
Taigi apibendrinant tampa aišku, jog vadovai:
1) Tinke būti egocentriški pagal Froidą;
2) Turi viena itin ryškią savybę- didelę motyvacją;
4

3) Pagal Maslovv orientuojasi į savęs realizaciją; užsibrėžtų tikslų pasiekimą.
EMPIRINĖ ASMENYBĖ
Geriausiai žinomi bandymai, kurie buvo atliekami tam, kad išsiaiškinti kokie kintamieji veikia sprendimo(-ų) priėmimo procesą, buvo atlikti Orvilio C.Brimo (Orville C.Brim), o šie jo bandymai yra pravartus tiems, kuriems tenka dažnai priimti svarbius sprendimus, kaip kad pavyzdžiui skirtingi žmonės yra nevienodai įgudę, patyrę skirtingose sprendimų priėmimo fazėse. Vieni pasirodys geriau spręsdami vieną tam tikrą dalį, kiti- kitą. Taip pat Brimo studijos reikšmingos tuo, jog atrado tam tikrus pastebėjimus, kurie taip pat gali būti naudingi vadovams:
1) Žmonės, kurie yra linkę būti priklausomi nuo kitų valios priimant ar darant sprendimus, optimistiškiau žiūri į to sprendimo priėmimo padarinius. Jie taip pat apmąstydamai alternatyvas atkreips dėmesį ne į visus jų padarinius.
2) Vidurinės klasės atstovai linkę labiau numalšinti savo impulsus ir emocijas nei žemesniosios klasės atsovai. Taip pat jie labiau galvoja apie ateitį.
3) Žemesniosios klasės atstovai mažiau pasitiki savo jėgomis, mano, jog ne jų valioje jų pačių likimas, o štai vidurinės klasės atstovai labiau pasitiki savimi, jaučias užtikrinčiau ir dominuoja asmeniniuose santykiuose.
Brimo atlikti bandymai, kurie liečia skirtumus tarp vyrų ir moterų elgesio priimant sprendimus, taip pat la

abai įdomūs:
1) Vidurinės klasės vyrai labiau tiki ateitimi, jos prognozavimu, sprendimų priėmimo nepriklausomybe, nei žemesniosios klasės.
2) Žemesniosios klasės vyrai labiau tiki likimu ir tuo, jog „geri dalykai nutiks”, o „blogi dalykai nenutiks”. Taip pat jie labiau linkę į priklausomybę nuo kitų, nei viduriniosios klasės vyrai.
3) Vidurinės klasės moterys buvo žymiai sumanesnės, labiau patenkintos ir mažiau apatiškos nei žemesnės klasės moterys. Jos taip pat buvo ne tokios tradiciškos, mažiau priklausomos nuo kitų ir kibiau suvokiančios, kad veiksmai turi galybę pasekmių.
4) Vidurinieji klasė vyrų parodė aukštesnius rezultatus, nei tokio pat socialinio sluoksnio moterys pasimizme, ateities tikėjime, santykių dominavime,pasitkėjime savimi. Tačiau vidurinio sluoksnio moterys parodė aukštesnius rezultatus optimizmo tikėjime, bendrame pasitenkinimo lygyje, nervingume ir saugumo poreikyje.
Taigi Brimo tyrimai buvo naudingi tuo, jog moksliškai buvo įrodyta, kad kiekvienas sprendimo priėmimas yra veikiamas asmeninių žmogaus bruožų, savybių bei to, kuriam socialiniam sluoksniui jis priklauso.
5

Nepaisant akivaizdaus asmenybės poveikio sprendimų priėmimo procese, nemaža dalis vadovų nenoriai reiškia savo ar pastebi kitų jausmus. Chris Agyris atliko apklausą, kurioje paaiškėjo, kad tokie vadovai retai:
1) Rizikuoja ar eksperimantuoja su naujomis idėjomis ar jausmais;
2) Padeda kitiems atsiverti ir imtis rizikos;
3) Reiškia jausmus, nesvarbu ar tai būtų teigiami ar neigiami jausmai.
Dauguma apklaustųjų (net 84%) pasakė, kad reikšti jausmus yra nesubrendėliška, taigi šis tyrimas neparodė, jog tokie vadovai yra bejausmiai, atvirkščiai, jie jautrūs ir jiem rūpi tiek kitų, tiek savi jausmai.
ASMENYBĖS f TAKĄ SPRENDIMO PRIĖMIMUI
Sprendimo priėmimas yra neatsiejamas nuo to žmogaus asmenybės. Kaip kad rašė Russel N.Cassel: „Žmogus negimsta su sugebėjimu nuspręsti, taip pat jis neišugdo šios savybės vien tik bandydamas ir klysdamas. Tiksliau žmogus išsiugdo kompetenciją daryti sprendimus tiksliai planuodamas įvykius, kurie atitinka jo išsivystymą ir psichologinį pasiruošimą.”
Asmenybės bruožai taip pat daro įtaką vadovų sugebėjimams:
1) Suderinti didelį kiekį informacijos;
2) Susidoroti su spaudimu (pvz.: kai ištinka krizė);
3) Sudėlioti mintis taip, kad būtų galima reaguoti i tam tikrą situaciją greitai ir tinkamai.
Kadangi neįmanoma „nusikratyti” asmenybės, kuri taip įtakoja sprendimus, žmonės, kuriems tenka tuos sprendimus priimti, turi gilinti savo suvokimą, žinias apie pačius save, stengtis suvokti save. Ir sprendimo racionalumas priklausys tik nuo to, kaip žmogus suvokia savo asmenybės įtaką.
NORAS RIZIKUOTI PRIIMANT SPRENDIMĄ
Terminų žodyne žodis „rizika” apibrėžiamas kaip „nesudėtinga būsena, atsirandanti imantis veiksmo, dėl kurio yra nepasisekimo tikimybė. ” . Psichologai MacCrimmon ir Wehrung išanalizavę rizikos priežastis, padarinius, išskyrė tris rizikos sudedamąsias dalis :
1) Praradimų reikšmingumas
2) Praradimų tikimybė
3) Pasirengimas prarasti
Šie psichologai rašė, kad sumažinti riziką, priimant kokį nors svarbų sprendimą, gali bet kuris iš trijų rizikos komponentų. Išanalizavo, kad rizikos dydis ir svarba yra tiesiogiai
6

proporcingi praradimų dydžiui ir svarbai. Situacijos rizikingumas priklauso nuo verslo valdytojo, kuris nėra tikras dėl galimų rezultatų. Nežinia ir abejojimas veda į klaidingą pasirinkimą, o klaidingas pasirinkimas – į finansinę nesėkmę. Atliekant valdytojo rolę, jis ar ji bando priimti tokį sprendimą, kuris būtų priimtinas visai vadovaujamai kompanijai, ar bent jau sumažinti rizikos dydį iki minimumo, kad priėmus sprendimą nebūtų patirta finansinių problemų.
GALIMYBĖS RIZIKUOTI NERIZIKUOTI
Tyrimai parodė, kad verslo valdytojai, individualiai priimantys sprendimą, priima riziką daug greičiau ir užtikrinčiau. Pavyzdžiui, „kauliukų žaidimo” eksperimente buvo naudojami kauliukai, tyrinėtojai stebėjo žaidėjų pastangas didinti iki aukščiausio lygio sumas, kad tik laimėjimas būtų jų rankose. Žaidėjai nebijodavo rizikuoti, laiku sustoti, kad tik nepatirtų nesėkmių.
Verslo valdytojo protas stipriai įtakoja rizikos priėmimą ar atmetimą. Aukšto intelekto žmonės nesunkiai sutinka rizikuoti, jeigu tik rizikavimas nebus neigiamas, atneš kokios nors naudos, arba jeigu buvo rizikuota jau anksčiau, ir rizikos rezultatas tenkino verslo valdytoją. Nemažai žmonių pasirenka žemo lygio strategiją, su sumažinta ar minimalia rizika. Tokį jų pasirinkimą įtakoja stiprios vertybės ir nesėkmės nuvertinimas. Kuo didesnės žmogaus pajamos, tuo mažesnė baimė ir didesnis apsisprendimas rizikuoti. Apibendrinant, galima padaryti tokias išvadas apie norą priimti riziką darant sprendimus :
1) Priimant ar atmetant riziką laukiama finansinė vertė nėra tokia svarbi.
2) Protas susijęs su nepastovumu rizikuojant.
3) Asmenybės, kurios yra daugiau infonnuotos apie padarinius, nebijo didinti rizikos faktorių, nei kitos.
Kitas tyrinėjimas, kurį atliko Hendrick ir jo partneriai, rodo, kad ryšys tarp apsisprendimų priėmimų laiko ir jų sunkumo yra iškreiptas. Sprendimų priėmimų laikas pailgėja, kai sunkumų padaugėja, patys apsisprendimai tampa psichologiškai varginantys. Siame tyrinėjimo rezultate sunkumų painumą nulemia sprendimų dydis. Kuo daugiau pasirinktų galimybių, tuo daugiau svarbių sprendimų. Susidūrus su keliais sprendimų priėmimų pasirinkimais, verslo valdytojas sunkiai gali rasti išeitį iš beviltiškų situacijų ir padaryti impulsyvų sprendimą.
Akivaizdu, kad kiekvienas vadovas skirtingai priima sprendimą rizikuoti. Taylor ir Dunnette pagrindė, kad asmenybės, kurios noriai sutiko rizikuoti, net turint mažai informacijos, pasiekė daug greičiau geresnių rezultatų, nei tie, kurie labai linkę abejoti priimat sprendimą, o jį priėmę vis dar abejoja savo pasirinkimu. Įvairias nuomones apie sutikimą rizikuoti patobulino Slovic, kuris nustatė, kad „dauguma visų tų įrodymų remiasi asmenybių savybėmis”. Slovic nustatė, kad ankstesnė patirtis priimant sprendimą įtakojo jų priėmimą ateityje. Jis manė, kad tokia patirtis nėra verslo valdytojo asmenybės dalis.

Atkinson rašė, kad pirmaujantys žmonės turi polinkį rizikuoti ir mažinti kitų rizikos vengimą. Kai kurių tyrinėjimų rezultatai įrodė Atkinsono teoriją, taigi jis užsitarnavo didelę pagarbą.
Jonės ir Johnson manė, kad sprendimų priėmimų atidėjimo padariniai yra daug didesni negu atsargios priėmimo alternatyvos. Jackson ir jo iškeltos hipotezės apibendrino rizikos priėmimo finansinius, psichinius, moralinius ir socialinius modelius. Jonės ir Jackson padarytos tyrimų išvados patvirtino jų iškeltas hipotezes. Tačiau, visi šie atlikti tyrimai nepakeitė nuomonės, kad rizikos priėmimas yra asmenybės dalis priimant svarbų sprendimą.
Brengelmann parodė sąsają tarp verslo valdytojo asmenybės ir jo norų (ar galimybių) su nepastovumu, renkantis elgesio normas. Cummings ir Harnett rašė, kad verslo valdytojų noras priimti riziką priklauso nuo atsidavimo savo troškimams. Berg liudijo verslo valdytojų galimybes formuoti troškimus pasiekti sėkmę ir atmesti nesėkmes. Wallach ir Kogan išstudijavo verslo valdytojo sąsają tarp baimės patirti nesėkmę ir sėkmės pajautimo. Visi šie tyrimai įrodo, kokios skirtingos gali būti asmenybių priežastys sutinkant/atmetant riziką priimant sprendimus .
SUVOKIMO PROCESAI
Pagal psichologo Litterer idėją, suvokimo procesas turi tris pagrindinius elementus :
1) Atranką, kurioje suvokimo slenkstis atskiria tam tikrą dalį informacijos įvertinti.
2) Užbaigimą, kur mažas informacijos kiekis yra kaupiamas i prasmingą visumą.
3) Supratimą, kai ankstesnė patirtis padeda informaciją kaupti.
Šie trys elementai padeda suprasti informaciją individualiai. Iš esmės, suvokimo procesas iššaukia reakciją asmenybės viduje; tada, kaip atsakas, išverčiamas į elgesio pagrindimą, kuris eina po veiksmo išrinkimo. Asmuo tada suvokia elgesio rezultatą ir pritaiko jam atsaką pasiekti dabartinį tikslą. Taigi, suvokimo procesas yra dinamiškas ciklas. Procesas baigiasi tada, kai asmenybė suvokia, kad jis ar ji turi teisingą informaciją ir priartina tokios informacijos poveikį.
Bergen suklasifikavo suvokimo procesą i keturis pagrindinius kintamus dydžius: (1) dirgiklių charakteristikos stebėjimas, (2) stebėtojo suvokimo darbas, (3) dirgiklių turinio stebėjimas, (4) jausmų kitimas vykstant stebėjimui. Jis apibūdino kintamų dydžių seką :
1) Dirgiklio savybės yra išorinio poveikio diriklių charakteristika. Pvz,:dydis,forma ir vieta.
2) Suvokimo užduotis yra nustatyti stebėtojų poreikius. Ji turi tris komponentus: (a) dirgiklių kiekis ir kvalifikacija, (b) stebėtojo instruktavimas, ir (c) stebėtojo atsako reikalingumas. Dirgiklių suvokimas gali kisti. Nurodymai daro įtaką tam, ko stebėtojas tikisi, laukia, taip pat stebėtojo dėmesiui.
3) Turinio klasifikaciją nulemia charaktetistika, daugiausiai naudojama turiniui apibrėžti.

4) Indvidualus pojūtis remiasi jausmu ar jausmų kombinacijom, per kurias perduodama informacija. Kiekvienas individualus pojūtis yra atsakingas už skirtingų dirgiklių informacijos perdavimus. Taigi, kiekvienas aprūpinamas skirtingu suvokimu. Pvz, vienas negali girdėti triukšmo su vaizdu, ir dydis ir tekstūra , abu yra lytėjimo ir vaizdinio stimulu charakteristikos.
Suvokimas pirmiausiai yra atrankinis procesas. Žmogus įsisavina ribotą informacijos kiekį, ateinantį iš aplinkos. Asmuo negali labai dažnai psichologiškai kisti, bet jeigu tik duodamas koks nors dirgiklis, jis tuoj pat duoda atsaką. Pagrindinis faktorius yra dėmesys. Kada asmuo dalyvauja tam tikroje situacijoje, jis ar ji sutelkia visą dėmesį būtent tam vienam dalykui. Tai ir yra suvokimo proceso pradžia. Asmuo tada priima dirgiklius ir pagal jų charakteristikas priskiria dirgiklį tam tikrai reikšminei grupei. Poto, žmogus savaip interpretuoja dirgiklius, panaudoja dabartinį įspūdį ir buvusį patyrimą.
HALO EFEKTAS
Sakykime, universiteto profesorius, stipriai pasisakantis už nuolatinį (idealų) paskaitų lankymą gali, gali sumažinti pažymį studentui už darbo pristatymą, kuris paskaitas lankė labai nereguliariai.
Halo efektas -psichologinis efektas, kai tam tikri žmogaus veiksmai interpretuojami kaip buvusių veiksmų pasekmė. Sis terminas yra naudojamas apibūdinti procesą, kuriame bendras įspūdis, kuris yra palankus arba nepalankus yra naudojamas įvertinti specifinius bruožus. Kitaip sakant, jei, pavyzdžiui, universiteto profesorius, stipriai pasisako už nuolatinį (idealų) paskaitų lankymą jis gali sumažinti pažymį studentui už darbo pristatymą, kuris paskaitas lankė labai nereguliariai.
Halo efektas dalyvauja ir žmogaus asmenybės vertinime: galimas klaidingas įspūdis, jog gražiai atrodantis žmogus turi patrauklesnę asmenybę bei geresnius darbo sugebėjimus bei kompetenciją. Daugelis žmonių nėra linkę sudėtingai vertinti aplinkinių: jie skirsto jas į „daugmaž visur gerus” ir „daugmaž visur blogus”.
SITUACIJOS ĮTAKA SUVOKIMUI
Tarpasmeniniai santykiai lygiai taip pat, kaip ir organizacinė aplinka smarkiai veikia suvokimo procesą. Socialiniai veiksniai veikia suvokimą per grupinę identifikaciją, socialinius siekius ir suvokiančiojo lūkesčius. Žmonės daugiausiai yra linkę pripažinti tuos suvokimo faktus, su kurių šaltiniais jie patys susitapatina. Darbininkų lyderiai, pavyzdžiui, dažnai įtariai žiūri į valdytojo motyvus, todėl kompanijos teikiamos informacijos faktus, jie vertina ne pakankamai.
9

Deaborn ir Simon nustatė, kad susitapatinimas su skyriumi yra esminis veiksnys, veikiantis administratorių suvokimą. Iš esmės jie nustatė, kad realizacijos administratoriai linkę žiūrėti į problemas per pardavimų prizmę, gamybos administratoriai mato dideles problemas pardavimų požiūriu, finansų valdytojai vertina problemas finansiniu požiūriu.
Grupės ir organizacijos aplinkoje, narių suvokimo panašumas tiesiogiai susijęs su jų padaliniu. Paprastai kuo didesnis padalinys, tuo stipresnis visą grupę apimantis suvokimo procesas.
Žinoma, laip pat išlieka ir tendencija priversti organizaciją paklusti taip, kaip tai suvokia aukščiausi administratoriai. Taigi, administracija linkusi atsirinkti naujuosius narius remdamiesi priimtinais jų bruožais.
BANDYMAI, TIRIANTYS SUVOKIMĄ
Suvokimas geriausiu atveju yra ne tikslus išsireiškimas. Tai, kas yra suvokiama, dažnai yra ne tai, kas atrodo. Kadangi suvokimas veikia visus valdymo sprendimų aspektus, tai jo tikslumas nenuoseklias ir sudėtingas alternatyvas paverčia kažkuo mažiau negu tik mokslas. Keletas studijų rodo, kad suvokimas dažnai negali būti kontroliuojamas, netgi prie pakankamai kontroliuojamų aplinkybių. Pavyzdžiui, viena studijų grupių nagrinėjo „šliaužiančio determinizmo” idėją kai sprendimus priimantys asmenys, turi tendenciją suvokti, kad tai, kas atsitiko (pasekmė) yra reliatyviai neišvengiama. Taigi, šios studijos patvirtino dvi hipotezes: 1) pasekmės reiškinio išdėstymas didina suvoktą reiškinio galimybę, 2) priimantys sprendimus asmenys, kurie žino apie pasekmes, paprastai nesupranta, kad tai pakeičia jų sovokimą.
Kita aštuoniasdešimties koledžo studentų studija parodė, kad žodžiai apibūdinantys bruožus ir atspindintys neįprastumą ne norminį elgesį veikia pirmąjį įspūdį labiau, negu veiklą nusakantys žodžiai, kurie iš tikro ir apibūdina žmones. Si studija pastebėjo:
Pirmas įspūdis, tai kažkas daugiau nei tik sprendimas ar asmuo patrauklus, ar ne. Susidarydami kitą įspūdį mes galbūt norėsime žinoti ar jis protingas ar kvailas, liberalus ar konservatyvus ir 1.1. Taigi, pirmas įspūdis yra preliminarių sprendimų apie kitą žmogų sankaupa, ir mūsų simpatija jam yra tik vienas iš tų komponentų.
Kita speciali studijų grupė nagrinėjo suvokimo įtaką lyginant ir vertinant alternatyvas. Apskritai šios studijos nustatė, kad suvokimo įtaka yra stipresnė, kai dviejų ar daugiau alternatyvų patrauklumas mažai skiriasi, negu tais atvejais, kai savo patrauklumu alternatyvos labai skiriasi. Panašiai ir suvokimo įtaka, pasirenkant tarp alternatyvų yra stipresnė, kai įsitikinimas apie suvoktą alternatyvos patrauklumą yra žemas. Apibendrinant, sprendimus priimantis asmuo turėtų labiau ugdyti suvokimo sugebėjimus pasirinkti, kai alternatyvų patrauklumas mažai skiriasi ir šis pasirinkimas vyksta mažo įsitikinimo sąlygomis. Nors šie ryšiai ir gali atrodyti akivaizdūs, tačiau pripažinimas, kad jie veikia suvokimą priimant sprendimus, reikalauja empirinio pateisinimo.
Priimant sprendimus suvokimo procesas yra svarbus dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, jis aprūpina informacijos surinkimo premonėmis ieškant tinkamos alternatyvos. Be to, kadangi tai
10

susiję su ne visiškai įtikinamomis savybėmis, informacijos srautai nuspalvinami suvokiančiojo atžvilgiu, arba „filtruojančiais mechanizmais”. Šie mechanizamai įtakoja alternatyvų paiešką, palyginimą, vertinimą ir, be abejo, patį pasirinkimą. Tai taip pat lemia ir būdą, kuriuo sprendimus priimantis asmuo įvykdo pasirinkimą, kaip ir atsakomąją reakciją bei kontrolę, reikalingą, kad pasekmės būtų panašios į keliamus tikslus. Suvokimo procesas siejasi su sprendimų priėmimo procesu visuose lygiuose. Žinoma, jei šį faktą pripažintų valdymo sprendimus priimantys asmenys, tai leistų pasiekti sėkmingesnių rezultatų.
PASĄMONĖS ĮTAKA PRIIMANT SPRENDIMUS
Nėra visiškai susitarta dėl pasąmonės įtakos elgesiui asmens, kuris priima organizacinius sprendimus. Remiantis Froido asmenybės teorija, beveik kiekvieną pasirinkimą lemia id, ego ir superego sąveika. Be abejo, pasąmonės faktoriai kai kuriomis kombinacijomis veikia žemiau sprendimus darančio asmens supratimo lygio. Deja, tiksliai nustatyti kokią įtaką daro šie faktoriai yra neįmanoma.
Asmuo, darantis valdymo sprendimus pagal Froidą ir jo pasekėjus galėtų būti charakterizuojamas taip:
“Jis iškreipia realybę taip, kad atitiktų vidinius poreikius ir šį iškreiptą realybės vaizdą laiko savo veiksmų prielaida. Jis neįveikiamas. Jis primeta savo paties motyvus ir supratimą kietiems; nuslopina stiprius ir būtinus poreikius giliai pasąmonėje, nes bijo sąžinės priekaištų ar aplinkinių reakcijos; išsiugdo ir demonstruoja išpūstas baimes, meta vaidmainystės ir nesąžiningumo skraistę ne tik ant savo išorinio elgesio, kad apgautų kitus, bet ir ant savo giliausių troškimų, kad apgautų pats save. “
Ši citata gali atrodyti kaip šiurkšti karikatūra asmens, darančio valdymo sprendimus. Vis tik, jeigu ji būtų tiksli, ji neturėtų trukdyti sprendimus darančio asmens siekiui racionaliai pasirinkti riboto racionalumo rėmuose.
Iš tikrųjų lai daug mąstymo lygių dalyvauja daugelyje žmoniškųjų poelgių. Šiame kontekste naudinga manyti, kad protas veikia sąmonės, pasąmonės ir prieš-sąmonės lygmenyse. Prieš-sąmonės lygmuo sujungia sąmonės perduodamus procesus su tokiais pasąmonės procesais kaip susirūpinimas ir neurozė.
Sprendimų priėmimo kontekste, vienas labiausiai paplitusių prieš-sąmonės ar pasąmonės proto pasireiškimų yra racionalizacija. Šis terminas kalba apie realių motyvų pakeitimą tinkamais motyvais žemau sąmoningo suvokimo lygio. Ferberis nusako kaip gi vyksta racionalizacijos procesas:
„Sąmoningame lygyje mes suvokiame ką mes tikrai galvojame ir galime palaipsniui paaiškinti dalykus. Prieš-sąmonės lygyje ar lygiuose bet koks kiekis fizinių ar emocinių įtakų gali veikti mūsų galvojimo procesą. Tuomet asmuo jaučia, kad tam tikra mintis egzistuoja be jokio paaiškinimo. Jei ši mintis pasirodo labai patraukli individui, tai čia ir atsiranda racionalizacija.
11

Racionalizacijos procese, asmuo bando, dažnai pasąmonėje, suteikti pasąmonės minčiai sąmoningą modelį, kuris ją paaiškintų.”
Asmenys, darantis valdymo sprendimus dažnai daro racionalizuotus pasirinkimus Šie pasirinkimai atliekami tiek sąmoningame, tiek prieš-sąmoningame, tiek ir pasąmoniniame lygiuose. Tokie sprendimai dažniausiai yra egoistiški, nes asmuo priimantis sprendimą, o ne organizacija nori labiausiai laimėti. Tačiau dažnai priimantis sprendimą asmuo yra nuoširdžiai įsitikinęs, kad racionalizuotas pasirinkimas bus naudingas organizacijai, nors atidžiau paanalizavus akivaizdu, kad tai bus naudinga tik sprendimą priėmusiam asmeniui. Šiuo atveju, panašu, kad prieš-sąmonės ar pasąmonės protas sutrukdė pasirinkimo procesui.
Pastaraisiais metais rašantieji vadybos klausimais parodė vis didėjantį susidomėjimą pasąmonės įtaka priimant sprendimus. Daug literatūros atsirado apie intuityvaus pasirinkimo sąvoką. Remiantis gana bendru požiūriu, intuicija tipiškai nesiremia kruopščiais, gerai suplanuotais žingsniais. Tikrai, ji linkusi aprėpti manevrus, paremtus, atrodo, besąlygišku visos problemos sprendimu.
Pagal Jungą intuicija – tai tokia suvokimo rūšis, kuri tiesiogiai nesiekia sąmoningos sensorinės patirties. Tai yra suvokimas prieš-sąmonės ar pasąmonės protą. Intuicija turi tam tikrų bendrų savybių su kūrybiniu procesu. Tiesą sakant, tai daugelis rašytojų, įskaitant ir Froidą mano, kad tai yra visiškai tas pats ir priskiria jas tai pačiai grupei kaip ir svajonės, laikydami jas prieš-logine patirtimi, priešprieša prižasties logiškam procesui.
Keletas rašytojų, Jungo pasekėjų, priskiria intuiciją vieną iš pagrindinių psichologinių funkcijų. (Kitos yra mąstymas, jausmai ir jautimas). Intuityvus sprendimų priėmimas išaugo į pripažintą stilių ir dažnai priešpastatomas taip vadinamam analitiniam sprendimų priėmimui. Analitinis sprendimų priėmimas dažniausiai vyksta sąmoningai, remiantis kruopščiuomis ir dedukcinėmis priežastimis, pilnai suprantant informaciją ir veiksmus. Priešingai nei intuityvus sprendimų priėmimas yra informacijos ar vaizdinių, atėjusių iš pasąmonės rezultatas. Intuityvus pasirinkimas yra visos sprendimo priėmimo situacijos matymo pasitelkiant vaizduotę kulminacija. Remiantis apibrėžimu, intuityvus sprendimas vyksta per tam tikrą minties pasąmonės ir sąmonės lygių susiliejimą.
Kadangi įtakojama daug mąstymo lygių priimant valdymo sprendimus, darosi aišku, kodėl geriausia, ko gali tikėtis asmuo, priimantis racionalius sprendimus yra pasitenkinimą teikiančios pasekmės.
IŠVADOS
Taigi, šiame referate buvo pažymėta daug įvairių psichologinių kintamųjų, veikiančių sprendimo priėmimą. Šie kintamieji įvairiose kombinacijose ir skirtingu laiku paveikia žmogų priimantį sprendimus skirtingu būdu, kuriuos sunku įžvelgti, o dar sunkiau kontroliuoti.
12

Šis referatas taip pat apibūdina suvokimo procesą ir kaip jis gali paveikti sprendimo priėmimo procesą. Sprendimus priimantis žmogus yra daugeliu atvejų nepajėgus išvengti netikslumų susiformuodamas įspūdį apie žmones, daiktus ir įvykius. Stereotipavimas, Halo efektas, suvokimo gynyba – visi šie aspektai veikia skirtingose kombinacijose apribodami ir iškreipdami vaizdą žmogui, priimančiam sprendimus. Referate taip pat pateikėme keletą pavyzdžių iliustruojančių šią įtaką suvokimui.
Taip pat buvo nustatyta, jog įtaka žmogaus prieš-sąmoniniam ir pasąmoniniam protui taip pat prisideda prie psichologinio komplekso. Visos šios išvardintos vidinės jėgos sudaro žmogaus, priimančio sprendimus psichologiją.
13

Literatūros sąrašas:
E.Frank Harrison ‘The managerial decision- making process” ( Boston: Haughton Mifflin 1999; 3 edition)

Leave a Comment