psichologinės rūkymo teorijos

Rūkymas – vienas iš labiausiai sveikatą žalojančių veiksnių. Nuo rūkymo sukeltų ligų (plaučių vėžio, širdies ir kraujagyslių, bronchų bei kt.) pasaulyje kasmet per anksti miršta daugiau kaip 3 milijonai žmonių, iš jų 1 milijonas 200 tūkstančių Europos gyventojai, 7 tūkstančiai – Lietuvos gyventojai.
Veiklioji tabako medžiaga – nikotinas. Nikotinas, patekęs per gleivines ir kvėpavimo takus, rezorbuojasi į kraują. Iš pradžių nikotinas skatina centrinę nervų sistemą, o vėliau – slopina. Veikdamas chemoreceptorius, jis tarsi padidina smegenų aktyvumą, todėl pradedantieji rūkyti jaučia malonumą, atsipalaidavimą, gebėjimą sutelkti dėmesį. Pripratusiems prie nikotino, jis psichikos prrocesų aktyvumą didina tik iki nerūkantiems įprasto lygio. Suirus nikotinui, rūkalių psichikos aktyvumas mažėja, todėl jie jaučia norą rūkyti, tampa priklausomi, patiria abstinenciją. Nikotinas yra labai nuodingas, kai viena po kitos surūkoma daug cigarečių, galima sunkiai apsinuodyti. Nikotinas veikia ne tik centrinę nervų, bet ir visas kitas organizmo sistemas.
JAV gydytojų taryba dar 1988 metais patvirtino, kad priklausomybė nuo nikotino yra tokia pat, kaip ir nuo heroino, kokaino ar alkoholio, nors ir nesukelia pavojingos visuomenei intoksikacijos, neišprovokuoja agresyvaus elgesio. Nikotinomanija priskiriama prie yppač paplitusių narkomanijos formų. Narkomaniniai kriterijai:
1) Vartojimas yra nulemtas arba priverstinis;
2) Turi centrinę nervų sistemą stimuliuojantį poveikį (pagerina nuotaiką, pašalina nuovargį);
3) Turi elgesį įtvirtinantį poveikį, verčiantį pakartotinai rūkyti;
4) Sukelia tam tikro elgesio stereotipą, verčiantį rūkyti, net ir suvokiant šalutinį poveikį;
5) Sukelia psichinę ir fizinę priklausomybę nu

uo nikotino:
6) Išsivysto tolerancija nikotino poveikiui;
7) Rūkymo nutraukimas sukelia abstinencijos sindromą.

Tabako rūkymas yra plačiai paplitęs: rūkančių vyrų ir moterų procentas labai panašus, be to rūkyti pradedama gan anksti apie 10-12 metus. Tabako rūkymas šiuo metu tampa ypač pavojingu įpročiu, nes kartu plinta ir kitų narkotikų rūkymas. Nerūkančiajam sunkiau įsiūlyti narkotikus, nei rūkančiajam. Tabako rūkymas didina narkomanijos pavojų, todėl labai svarbu kuo efektyviau kovoti su šiuo reiškiniu [1].
Šio darbo tikslas pažvelgti į rūkymą, kaip opią visuomenės sveikatos problemą, iš biopsichosocialinės perspektyvos, plačiau apžvelgiant psichologines teorijas, aiškinančias, kas įtakoja, narkotinių medžiagų vartojimą.

Literatūros apžvalga

1. Teorijos aiškinančios rūkymą
1.1 Biologinės teorijos
Tyrimais nustatyta, jog biologiniai veiksniai (organizmo, medžiagų apykaitos ypatybės, ir pan.), genetiniai faktoriai turi įtakos tabako vartojimui. Suaugusių dvynių tyrimas parodė, kad genų įtaka vidutinė palaikant rūkymo elgseną (Carmelli ett al., 1992; Collins, 1990-91; Kendler te al., 1993 cit. pagal [8]). Dviejų tyrimų dėmesio centre suaugę dvyniai. Boomsma et al. (1994) ištyrė daugiau kaip 1500 12-33 metų amžiaus olandų dvynių porų ir aptiko, jog pasirinkimą rūkyti 31% lemia genetiką ir 59% aplinkos faktoriai. Aplinkos faktoriai berniukams ir mergaitėms skyrėsi. Hopper et al. (1992), tyręs Australijos 11-18 metų amžiaus dvynių poras, rado, jog genetinis efektas didesnės įtakos turi vyrams nei moterims [8].
Biomedicininės teorijos koncentruojasi ties farmakologiniais efektais, turinčiais įtakos žmogaus kūną sudarančioms medžiagoms. Dėmesys kreipiamas į pačią narkotinę medžiagą ir fi

iziologinius žmogaus ypatumus (pvz.: genetika).
• Veiksnio susietumo teorija akcentuoja farmakologines narkotinės medžiagos savybes ir būdus, kuriais tos medžiagos keičia fiziologinį funkcionavimą.
• Fiziologinis imlumas žalingam įpročiui – tai biomedicininis modelis, kuris greta fiziologinio lygmens atsižvelgia ir į individualius skirtumus. Teorija ieško būdų ir modelių, kurie galėtų paaiškinti, kokie žmonių fiziologiniai skirtumai lemia tai, jog ne visi žmonės vartoja narkotines medžiagas, ir kaip paaiškinti, kodėl įvairūs žmonės renkasi skirtingas narkotines medžiagas. Paaiškinti bandoma jaučiamu trūkumu ir genų įtaka:
– Trūkumas. Ieškoma atsakymo į klausimą: ar mūsų vidus ar išorinė aplinka lemia tą stygių (kaip ankstesnė patirtis gali įtakoti nervų sistemos vystymąsi, lemiantį didelį „norą“ tam tikros rūšies narkotinei medžiagai).
– Genai turi įtakos narkotinės medžiagos metabolizmui, reakcijai į ją ir priklausomybės išsivystymui. Žmogus neturi geno, kuris „lieptų“ jam rūkyti, genai lemia tai, kad vienas žmogus reaguoja į nikotiną skirtingai nuo kitų. [4]
Mokslininkai pripažįsta, kad pradėti vartoti narkotines medžiagas skatina psichologiniai ir socialiniai veiksniai, o biologiniai veiksniai daugiausia nulemia tai, kaip greitai organizmas įpras prie narkotinės medžiagos.

1.2. Psichologinės teorijos
1.2.1 Abstinencijos vengimo teorija
Ši teorija daugiausiai taikytina farmakologinei priklausomybei. Remiantis ja, rūkymą skatina smalsumas, socialiniai veiksniai, malonumo ir pasitenkinimo troškimas. Ilgalaikio rūkymo pasekmė – įgyjama tolerancija nikotino poveikiui. Ši tolerancija – tai prisitaikymas prie pusiausvyros atkūrimo mechanizmo. Prisitaikymas reiškia, jog negavus nikotino patiriama abstinencija, nemalonūs pojūčiai. Kai organizmas prisitaiko, asmuo ja

aučia poreikį toliau vartoti nikotiną vien tam, kad išlaikytų normalią būseną. Abstinencijos vengimo teorijos terminais, narkomanas – tai asmuo, kuriam reikia tam tikro narkotiko (pvz.: nikotino), kad atitolintų nemalonius abstinencijos simptomus.
Elgsenos tolerancija – asmenys normalios egzistencijos ar gyvensenos lūkesčius derina su narkotikais, jiems sunku persitvarkyti gyventi be jų. Priklausomybės teorijos, grindžiamos vien nemalonius pojūčius sukeliančios abstinencijos simptomų vengimu, nėra visiškai patikimos. Pirma, jos nesieja abstinencijos simptomų su sunkumu atsikratyti priklausomybės. Antra vertus, yra asmenų, kurių žalingas įprotis – lošimas, nors tokiu atveju narkotikų sukeltos tolerancijos nėra. Trečioji paprastos priklausomybės abstinencijos vengimo problema – tai duomenys apie atkryčius, dažnai susijusius su tam tikromis situacijomis, praeities įvykiais ar patirtu stresu [1].

1.2.2 Noro patirti malonumą teorijos
Priklausomybės abstinencijos vengimo teorijų spragos leidžia manyti, kad atskiri asmenys tampa priklausomi tik dėl teigiamo malonaus narkotikų poveikio efekto. Šios priklausomybės teorijos skiriasi pagal vartojamą narkotiką. Pvz.: tvirtinama, jog alkoholis padeda įveikti stresą, skatindamas veikti, bukindamas pojūčius ir pan. Rūkaliai tvirtina, kad cigaretės juos ramina ir stiprina, tačiau nesant daugybės tyrimų, šio poveikio mechanizmas dar neaiškus, nežinoma, kiek jo galima priskirti nikotinui.
Nors teigiamas sukeliančių priklausomybę medžiagų poveikis iš dalies paaiškina, kodėl žmonėms sunku susilaikyti, jei jie nepatiria abstinencijos simptomų, tačiau to nepakanka priklausomybės sampratai. Noro pajusti malonumą teorija negali paaiškinti, ko

odėl tapti priklausomam reikia nemažai laiko. Nikotino poveikis patiriamas anksti, todėl būtų galima manyti, kad didėjant tolerancijai, vartojimo turėtų būti atsisakyta [1].
1.2.3 Motyvacijos iškreipimo teorijos
Pasak jų, ilgalaikis narkotinės medžiagos vartojimas ar besikartojanti elgsena keičia jo stereotipą ir iškreipia motyvaciją. Psichologai vartoja sąvoką – įpročio jėga. Ji reiškia priežastinį ryšį tarp paskatos veikti ir būsimo veiksmo. Neaišku, kas stiprina šį ryšį, kai esant paskatai veiksmas kartojamas. Teigiama, kad tai priklauso mechaninei psichomotorikai. Motyvacijos iškreipimą galima aiškinti ir vartojamų narkotikų poveikiu. Pavyzdys – nuomonė, kad nikotinas veikia gliukozės reguliavimo procesą, todėl metimas rūkyti susijęs su apetito padidėjimu ir saldumynų poreikiu.
Motyvacijos iškreipimo teorijos gali paaiškinti, kodėl nesant pasibjaurėjimą sukeliančių abstinencijos simptomų galima atkristi ir labai norėti narkotiko, kodėl reikia laiko bei nuolatinės elgsenos, kad susiformuotų priklausomybė. Kur kas sunkiau paaiškinti, kodėl atkrytis ir troškimas gali būti veikiamo streso ar/ir ypatingų signalų bei situacijų, susijusių su ankstesne narkotikų vartojimo elgsena. Gali būti taip, jog situacijos poveikis moduliuoja priklausomybės iškreiptą elgesio motyvacijos sistemą [1].
1.2.4 Individualūs polinkio į priklausomybę skirtumai
Visos priklausomybės teorijos pripažįsta, kad panašiai vartodami tą patį narkotiką vieni tampa nuo jo priklausomi, o kiti ne. Taip pat pastebėta, jog daug kartų mėginusiems ir nesugebėjusiems atsisakyti šio žalingo įpročio asmenims kartą gali pasisekti. Taigi priklausomybės atžvilgiu individai skiriasi.
Abstinencijos vengimo priklausomybės teorija bando paaiškinti kai kuriuos priklausomybės skirtumus. Viena jų – skirtinga žmogaus sandara, lemianti skirtingą žmogaus toleranciją. Tikėtina, kad pasižymintys didesne tolerancija žmonės gali greičiau tapti priklausomais.
Kitą polinkio į žalingus įpročius kilmę pateikia noro pajusti malonumą priklausomybės teorijos. Viena jų grindžiama didesniu galimos narkotiko ar tam tikros elgsenos naudos poreikiu. Kur kas didesnė tikimybė, kad labiau pasiduodantys stresui ar jautriau į gyvenimo negandas reaguojantys žmonės taps priklausomi nuo nikotino, kuris jiems padeda įveikti stresą.
Priklausomybės motyvacijos iškreipimo teorija tvirtina, jog individualūs skirtumai gali būti susiję su fiziologine reakcija į narkotinę medžiagą ar elgsenos motyvais dar prieš pradedant vartoti.
Aptartos teorijos gali paaiškinti jei ne visus, tai bent jau kai kuriuos priklausomybės bruožus [1].

1.3 Asmenybės teorijos
Biologinės ir aplinkos teorijos teigia, kad visi turi panašų polinkį į priklausomybę. Tačiau vieni rūko ar vartoja kitas narkotines medžiagas, o kiti – ne. Asmenybės teorijos siekia atrasti ir paaiškinti asmenybinius skirtumus ir motyvaciją, kurie įtakoja žmogaus elgesį ir pasirinkimą, susijusį su narkotinių medžiagų vartojimu.
1.3.1 Psichoanalitinė teorija
Pasak Freudo, didelė dalis mūsų motyvacijos kyla iš pasąmonės. Freudas manė, kad tai, kas mes esame, yra už mūsų sąmonės ribų. Kiti psichoanalitikai nesutinka su tokia didele pasąmonės svarba, tačiau, nepaisant to, pasąmoninė motyvacija sudaro psichodinaminės teorijos pagrindą. Psichoanalitikų manymu, pasąmonėje slypi du pagrindiniai žmogaus instinktai:
 Gyvenimo instinktas – seksualinė energija, reikalinga dauginimosi funkcijai atlikti, giminei pratęsti;
 Mirties instinktas – agresija.
Manoma, kad tarp šių dviejų troškimų kyla konfliktai ir jie gali peraugti į kitus motyvus ir poreikius, tarp kurių taip pat gali kilti konfliktai, o taip pat gali kilti konfliktai su tuo, ką reglamentuoja visuomenė. Dėl šių konfliktų kylantys pykčio, kaltės jausmai ir noras save bausti formuoja asmenybę ankstyvame amžiuje ir padeda pamatus, kurie įtakoja vėlesnius individo jausmus, mintis ir elgesį.

Psichoanalitikų manymu, priklausomybei nuo narkotinės medžiagos atsirasti, didžiausios įtakos turi išstumti konfliktai, pasąmoniniai motyvai ir ankstyvosios vaikystės įvykiai, kurie ir nulemia tokį elgesį. Tai reiškia, kad kilę konfliktai asmenybės viduje ir atsirandančios tam tikros vidinės jėgos, pastūmės žmogų rūkyti ir žmogus sąmoningai negalės suprasti priežasčių, kodėl taip pasirinko. Pagrindinis skirtumas tarp bihevioristinės ir psichoanalitinės teorijos tas, kad psichoanalitinis modelis teigia, jog motyvacija yra vidinė, kylanti iš paties asmens, tuo tarpu bihevioristai teigia, jog asmens elgesį motyvuoja aplinka.
Vėliau psichoanalitinė teorija koncentravosi ties asmens nesugebėjimu efektyviai vystyti savojo „aš“ ir pamatyti save, kaip atskirą, nepriklausomą nuo kitų individą, kuris gali pats save kontroliuoti ir tuo būdu atsisakyti žalingo įpročio ir elgesio. Pagal šį požiūrį, asmenų, linkusių vartoti tabaką ar kitas narkotines medžiagas, savojo „aš“ vystymasis yra sustabdytas, jie reikalauja ir jaučiasi nusipelnę kitų žmonių atsidavimo ir rūpesčio, tačiau patys nelinkę ką nors duoti. Kadangi jų „aš“ yra silpnas ir žema savivertė, narkotinė medžiaga tampa atrama. Narkotinės medžiagos vartotojai apibūdinami kaip antisocialūs, impulsyvūs, siekiantys naujų pojūčių, turintys sunkumų tvarkantis su stipriomis emocijomis ir atidedant, atitolinant pasitenkinimą (Lang, 1983 cit. pagal [4]).
Brehm ir Khantrian (1992) manymu, galimybė pasiekti jausmų vidinį balansą ir komfortą (homeostazę) yra pagrindinė, nuo narkotinės medžiagos priklausomo individo, užduotis, su kuria jis grumiasi visą gyvenimą. Bandydamas vystytis, išlaikyti esamą padėtį ar sugrįžti į vidinį komforto ir balanso lygį asmuo, su silpnu Ego, griebsis narkotinės medžiagos (Pine, 1990 cit. pagal [4]). Tai vidinis kentėjimas, kuomet jaučiamas disbalansas, todėl asmuo gali vartoti narkotinę medžiagą tam, kad pataisyti tą disbalansą, jeigu nesugeba rasti kito būdo, kaip tai padaryti. Tuomet nėra svarbu įgyti daug pastiprinamų postūmių, jei narkotinės medžiagos vartojimas eliminuoja negatyvius jausmus (pagal bihevioristus – negatyvus pastiprinimas).
Šie psichodinaminiai požiūriai akcentuoja, kad narkotinės medžiagos vartojimas yra gilesnių problemų ir nesugebėjimo su jomis tvarkytis simptomas. Freudas taip pat stipriai akcentuoja vaiko – motinos sąveiką, jei vaikas nepatyrė šilumos, malonių pojūčių, motinos glamonių, nebuvo pakankamai maitinamas jis patiria frustraciją, fiksuojasi oralinėj stadijoj ir vyresniame amžiuje tai kompensuoti jam padeda rūkymas, kuris, dirgindamas burnos gleivinę, sukelia pojūčius, panašius į tą pasitenkinimą, kurį patiria vaikas oralinėj psichoseksualinio vystymosi stadijoje (čiulpdamas motinos krūtį).
Idėja, apie giliai slypinčias problemas, lemiančias skurdžius susitvarkymo su problemomis įgūdžius ir išorinės stimuliacijos siekimą, taip pat yra svarbi psichodinaminio modelio dalis [3].
1.3.2 Kitos asmenybės teorijos
Asmenybės teorijos gali būti apibrėžtos kaip santykinai tvirtų psichologinių ir elgesio charakteristikų modelis, pagal kurį galima palyginti asmenybes. Pagrindinė prielaida kiekvienai asmenybės teorijai, susijusiai su narkotinės medžiagos piktnaudžiavimu, yra ta, jog asmenybės charakteristikos turi didžiausią įtaką individo pasirinkimui vartoti vieną ar kitą narkotinę medžiagą ir šis charakteristikų rinkinys tiesiogiai prisideda prie nekontroliuojamo medžiagos vartojimo. Įdomu tai, jog ryšys tarp blogo prisitaikymo ir narkotinės medžiagos vartojimo ar ne vartojimo nėra vienareikšmiškas. Shedler ir Black (1990) [8] tyrinėjo asmenybių profilius, tiriamieji buvo nuo ikimokyklinio iki 18 metų amžiaus ir pastebėjo, jog:
• Tie, kurie eksperimentavo su narkotinėmis medžiagomis, buvo geriau prisitaikę;
• Tie, kurie sakė dažnai vartoję paauglystėje, buvo aprašyti kaip blogai prisitaikę, su asmenybės profiliu, kuris rodė nesugebėjimą užmegzti gerus santykius su kitais, nesaugumą ir emocinį distresą;
• Tie, kurie sakė niekad nevartoję, buvo įsitempę, stiprios savikontrolės, emociškai suvaržyti, stokojantys visuomeninių įgūdžių.
Daugelis tyrinėtojų dabar pradeda kalbėti apie iš anksto elgesį nulemiančias charakteristikas. Idėja, kad turint tam tikras asmenybines charakteristikas galima geriau įvertinti riziką, susijusią su potraukiu narkotinėms medžiagoms, esant atitinkamiems aplinkos reikalavimams, struktūroms ir galimybėms, yra priimtinesnė, nei ta, kuri teigia asmenybę iš prigimties turint polinkį priklausomybei. Tokiu atveju vien asmenybės charakteristikų nepakanka, kad pradėti vartoti narkotinę medžiagą, tam reikia ir šalutinių, aplinkos faktorių įtakos [8].
A. Adlerio individualioji asmenybės teorija
Adleris į asmenybė žiūrėjo kaip į nedalomą visumą ir teigė, jog žmogaus veiksmo ar elgesio negalima vertinti izoliuotai, o tik visos asmenybės, kaip nedalomo vieneto, kontekste. Adleris į asmenybę žiūrėjo ne tik kaip į nedalomą visumą, bet ir kaip į socialinę būtybę, kuri priklauso šeimai, grupei, visuomenei ir gimdama atsineša socialinį interesą. Todėl bet koks žmogaus elgesys yra įtakojamas socialinio konteksto ir subjektyviai suprantamos realybės.
Kadangi žmogus yra socialinė būtybė, jis turi ir socialinį poreikį – būti pripažintam, įvertintam kitų. Netinkamas elgesys – rūkymas, gali atsirasti dėl jaučiamo grupės spaudimo, jaunuolis, norėdamas pritapti grupėje ir jaustis jos dalimi, daro tai, ką daro visi ir tuomet jaučiasi pripažintas.
Adleris teigia, kad žmogui yra įgimta būsena blogai jaustis, visi išgyvena menkavertiškumo jausmą ir tai yra asmenybės varomoji jėga. Kompensuoti savo menkavertiškumą žmogus gali adekvačiais ir neadekvačiais būdais. Pasirinkdamas neadekvatų būdą, žmogus savo menkavertiškumą gali kompensuoti įnikdamas į narkotinę medžiagą.
Individualioji psichologija teigia, jog bet koks žmogaus elgesys yra tikslingas. Pasirinkdamas rūkymą, žmogus tai daro tikslingai, tai gali būti gyvenimo tikslas – kompensuoti menkavertiškumą, arba momentinis tikslas – pritapti grupėje [2].
E. Eriksono Ego psichologija
Eriksonas daug kalbėjo apie Ego, jo nuomone, tai asmenybės pagrindas. Asmenybės vystymosi koncepcija apima visą gyvenimą. Didžiausią įtaką asmenybės vystymuisi turi socialiniai ir kultūriniai veiksniai, visuomenė. Vystymasis po gimimo apima tokius principus:
o Laiptelių iš stadijos į stadiją. Kryptį ir tęstinumą nulemia visuomenė ir kultūra. Vystymosi planas – įgimtas ir kiekviena stadija vyksta tam tikru laikotarpiu. Žmogus kiekvienoj stadijos sprendžia psichologines krizes. Krizė – laikotarpis, kada žmogus yra pažeidžiamas vienokių ar kitokių socialinių nesklandumų. Jei pavyksta išspręsti krizę, asmenybė sustiprėja ir vystymasis vyksta sklandžiai, neišspręstas krizes galima dalinai pataisyti vėliau.
o Asmenybės vystymąsi skatina visuomenė ir kultūra, jos žmogų palaiko. Kaip asmuo tvarkosi kiekvienoje situacijoje priklauso nuo kitų.
o Vystymosi stadijos yra įgimtos, jas turi visi žmonės, tik skirtingai pereina.
Žmogaus gyvenime svarbiausia stadija – paauglystė. Jos metu vyksta perėjimas iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį. Prasideda brendimas, hormonų veikla. Šioje stadijoje svarbu atrasti tapatumą ir atsakyti į klausimą „kas aš esu?“, reikia suderinti roles į vientisą savęs suvokimą. Susiformuoja tokie komponentai:
– „Aš“ vaizdas;
– supratimas, kiek asmenybė priimama kitų;
– kiek visos asmenybės dalys yra suderintos.
Paauglystėje bendraamžiai ir draugai yra pagrindiniai autoritetai. Stadija pasibaigia, kai atrandama savastis, ištobulėja filosofinis mąstymas, formuojasi požiūris pasaulį, ištikimybė pasaulėvaizdžiui, savasčiai, vertybėm. Jei neatrandamas tapatumas, paauglystė užsitęsia, atsiranda betiksliškumas. Karjeros rinkimasis, problemos su narkotinių medžiagų vartojimu, įsitraukimas į paauglių grupes, tai taip pat saugumo, tapatumo ieškojimas.
Priklausomai nuo konkretaus žmogaus ir konkrečios narkotinės medžiagos, jos vartojimo pradžia ir tolimesnio vartojimo motyvai gali būti įvairūs: nuo smalsumo, noro patirti aštrius pojūčius, bendraamžių spaudimo ir noro užsitarnauti jų palankumą, bėgimo nuo stresų ir pasipriešinimo autoritetams iki daugiau filosofinių priežasčių, kaip siekis pažinti save, kūryba, dvasinis nušvitimas ir savęs pažinimo ribų išplėtimas. Jeigu šiuos motyvus vertinti remiantis Eriksono teorija, tai tampa aiškus jų ryšys su nepakankamu identiškumu. Jauni žmonės, nežinantys, kas jie tokie, gali narkotinės medžiagos vartojimą priimti kaip patrauklų būdą „ieškant“ išorinių savojo „aš“ ribų. Jie mano, kad sugebės surasti tokį save, kokiu nesugeba būti sąmoningame, „teisingam“ pasaulyje.
Tabako vartojimas gali laikinai susilpninti emocinius stresus, kurie būna identiškumo krizės metu. Sprendžiant tokias problemas kaip profesijos pasirinkimas, konfliktuojant su tėvais, įsitraukiant į trapius ir nepatikimus santykius su bendraamžiais, jaunuoliai gali narkotinę medžiagą vertinti kaip priemonę, padedančią pamiršti savo problemas. Net gi daugiau, kai jie yra rūkančioje bendraamžių kompanijoje, nesunku suprasti, kaip juos galima „spausti“ ypač jeigu jų statusas grupėje priklauso nuo narkotinės medžiagos vartojimo. Žmogus, su nusistovėjusiu Ego identiškumu, gali pasipriešinti panašiam spaudimui, o paaugliams, su difuziniu identiškumu, greičiausiai sunku nepaklusti.
Būtų klaidinga manyti, kad visas paauglių elgesio ribas galima paaiškinti Eriksono teorijos pagalba. Nepaisant to, identiškumo krizės koncepcija yra geras būdas, padedantis suprasti daugelį paauglių amžiaus psichologinių problemų [3].
Cattel‘o bruožų teorija
Cattel‘as asmenybės bruožus apibrėžia kaip gana pastovią asmenybės tendenciją reaguoti tam tikru būdu įvairiose situacijose, įvairiu laiku. Asmenybė yra tai, kas leidžia numatyti žmogaus elgesį konkrečioje situacijoje. Cattel‘as išskyrė 16 pagrindinių bazinių bruožų, kurie gali būti konstituciniai ir aplinkos suformuoti (sugebėjimai, temperamentas, dinamika).
Pagal tai, kokie bruožai dominuoja, galima numatyti žmogaus polinkį vienaip ar kitaip elgtis tam tikrose situacijose. Kalbant apie rūkymą, mažiausia rūkymo rizika bus esant tokiems bruožams kaip viršenybės siekimas ir hipochondrinės nuostatos. Didžiausia tikimybė, kad rūkys tie, kurie yra išsikėlę nerealius tikslus, ateity tokie tikslai objektyviai neegzistuoja, jie sąmonėje atspindi neteisingus suvokimus, todėl yra nepasiekiami ir nesuteikia džiaugsmo pojūčio ir pasitikėjimo savimi. Taip pat nustatyta, jog didesnė tikimybė, kad rūkys ekstravertai, nei intravertai. Ekstravertai mėgsta bendrauti, jie turi daug draugų, yra atviri aplinkai ir naujai patirčiai, todėl mėgsta rizika, nori išbandyti naujus dalykus, nors jie ir ne visada yra teigiami ir naudingi.
Rūko tiek sadistai, tiek mazochistai, tačiau pastebėta, jog mazochistai dažniau, nes mazochizmas pasireiškia tokiais bruožais kaip perdėta priklausomybė, paklusnumas, bejėgiškumas. Paauglystėje ir nesubrendusioms asmenybėms būdingas konformizmas, kuris taip pat turi įtakos asmens apsisprendimui rūkyti ar ne, nes jam būdingi tokie bruožai kaip vienatvės vengimas, noras tapti tokiu, kaip visi, pavirsti į tą kultūros tipą, kurio reikia.
Nemokėjimas mylėt, negalėjimas arba nenoras sugyvent su kitais – tai destruktyvaus elgesio priežastys [4].

Teorijų apibendrinimas
Bendra visiems rūkantiems tai, kad jie nesugeba susitvarkyti su savo nerimu, atvirai reikšti jausmų, o svarbiausią jų gyvenime nėra pakankamai ilgų „stabilių, šviesių gyvenimo periodų“.
Šiuolaikiniame gyvenime jaunų žmonių asmenybė nespėja subręsti, tokia asmenybė aiškiai nesupranta, kas ji tokia, nesuvokia savo ribų, tikslų ir t.t. Dėl tokio savęs nesuvokimo, įvairiose gyvenimo situacijose, dažnai atsiranda emociniai stresai ar net krizės, dėl kurių ir pradedamos vartoti narkotinės medžiagos, o dažniausiai – tabakas. Tai padeda jaunuoliui išeiti už nesuprantamo ir neramaus savojo „aš“ ribų. Nesąmoningai jaunuoliams atsiranda noras pabėgti nuo savo menkavertiškumo, susvetimėjimo. Bandydami išreikšti savąjį „aš“ per rūkymą, jie kaip tik nuslopina savo individualumą šiuo masiniu fenomenu, tačiau šis nesąmoningas laisvės atsisakymas kaip tik labiausiai juos ir patenkina.

1.4 Aplinkos teorijos
Šios teorijos akcentuoja aplinkos įtaka elgesiui, jos koncentruojasi ties kitais žmonėmis, galimomis pasekmėmis ir įvykiais, kurie įtakoja individą. Grupės spaudimas, gaunami apdovanojimai ir bausmės turi įtakos žmogaus pasirinkimui, pradėti rūkyti ar ne. Šis požiūris apima operantinį ir klasikinį sąlygojimą.
Manoma, kad pagrindiniai motyvai, dėl ko rūkoma, yra dviejų rūšių, tai:
1. Instinktyvus potraukis/troškimas – siekiama narkotinės medžiagos efekto, pvz.: rūkoma tam, kad atsipalaiduoti, įveikti stresą.
2. Vengimas – siekiama išvengti negatyvių fiziologinių ir/ar psichologinių pojūčių (streso, abstinencijos).
Šie abu motyvai nurodo priežastis, lemiančias elgesį – troškimas įtakojamas noro kažką laimėti (pvz.: pajusti malonumą), o vengimas įtakojamas noro kažką palengvinti (pvz.: abstinencijos simptomus). Tai leidžia daryti išvadas apie skirtumus tarp narkotinės medžiagos vartojimo pradžios ir tolimesnio jos vartojimo. Troškimo motyvacija stipresnė vartojimo pradžioje, tuo tarpu vengimo motyvacija stipresnė įpratus vartoti.

Pasekmės, įtakojančios elgesį, sudaro bihevioristinės teorijos modelio esmę. Padariniai gali pastiprinti ar susilpninti elgesį.

Duodama Atimama
Teigiama Teigiamas
pastiprinimas Trūkumas
Neigiama Bausmė Neigiamas
pastiprinimas

Teigiamas pastiprinimas – tai, kas padidina tikimybę, jog elgesys kartosis, nes buvo gauta nauda ar malonumas. Tai gi, jei tabako rūkymas padeda žmogui pasijausti geriau, tai toks elgesys kartosis dažniau.
Neigiamas pastiprinimas – kažko neigiamo pašalinimas padidina tikimybę kartotis elgesiui, kuris buvo prieš pašalinimą. Pvz.: jei rūkymas padėjo žmogui įveikti stresą, tai kitą kart atsiradus stresui, didelė tikimybė, jog žmogus vėl griebsis cigaretės, kad jį pašalinti. Kai prie nikotino įprantama, rūkoma todėl, kad pašalinti neigiamus abstinencijos simptomus ir pasijausti geriau.
Bausmės ir trūkumai gali įtakoti elgesio išnykimą, tačiau ilgai rūkant, kuomet organizmas pripranta, pastiprinimai turi didesnę vertę nei bausmės, žmogui net ir labai norint sunku mesti, nes rūkymas padeda jam pasijausti geriau [6].

1.5 A. Banduros socialinio išmokimo teorija
Ši teorija teigia, kad žmogaus psichinį funkcionavimą geriausiai galima suprasti nagrinėjant elgesio, kognityvinius ir aplinkos faktorius. A.Bandurai žmonės nėra nei autonominės sistemos, valdomos intrapsichinių jėgų, nei paprasčiausi mechanistiniai reaguotojai į aplinką – jie turi aukščiausių sugebėjimų, kurie leidžia numatyti įvykius ir kurti priemones įvykiams kontroliuoti. Vidinės elgesio determinantės, tokios kaip tikėjimas ir lūkestis, ir išorinės determinantės, tokios kaip pastiprinimas ir bausmė, yra tarpusavyje sąveikaujančios sistemos, lemiančios ne tik elgesį, bet ir skirtingas tų sistemų dalis.

Tai A. Banduros abipusio determinizmo modelis (asmenybės funkcionavimas yra laikomas elgesio, asmenybės faktorių ir aplinkos įtakos sąveikų produktu; tos jėgos, kurios stipresnės, tos ir veikia kitas duotuoju momentu).

Toks Banduros abipusio determinizmo triadinis modelis rodo, kad nors elgesį lemia aplinka, jis taip pat yra ir žmogaus veiklos produktas t.y. žmonės gali įtakoti savo elgesį, gali kurti tokią aplinką, kuri teiks pastiprinimą ar bausmę. Žmonės sugeba galvoti, kurti, planuoti, nes turi pažintinius procesus.

Elgesio savireguliacija. Kurdami savo betarpišką aplinką, gaudami kognityvinį palaikymą ir suvokdami savo veiksmų pasekmes, žmonės gali kontroliuoti savo elgesį. Verbalinių ir vaizdinių reprezentacijų būdu žmonės gali kurti ir saugoti savo patirtį bei numatyti savo ateities elgesį bei pasekmes.

Mokymasis per stebėjimą ir modeliavimą. A.Banduros socialinės kognityvinės teorijos dėmesio centre yra teiginys, kad naujos elgesio formos gali atsirasti nesant išorinio pastiprinimo. A.Bandura teigė, kad daug kas žmogaus demonstruojamame elgesyje atsiranda dėl pavyzdžių: žmogus papraščiausiai stebi, ką daro kiti, o po to kartoja jų elgesį. Šis mokymosi per stebėjimą akcentavimas yra viena charakteringiausių A.Banduros teorijos savybių. Žmogus mokosi ne tik tiesiogiai stebėdamas kitų elgesį, bet ir skaitydamas, girdėdamas apie jį. Tada asmenybė gali reguliuoti savo elgesį numatydama pasekmes, be tiesioginių tų pasekmių buvimo. A. Bandura teigė, kad praktiškai visas asmenybės elgesys, kurį galima išmokti per tiesioginę pasekmių patirtį, gali būti suformuotas netiesiogiai, stebint kitų elgesį ir jo pasekmes.

Socialinio išmokimo teorija nuo bihevioristinės teorijos skiriasi tuo, jog akcentuoja tai, kad pats žmogus gali aktyviai įtakoti ir nulemti savo elgesį, likimą ir ateitį, bet su tam tikrais aplinkos apribojimais. Pastiprinimai ir bausmės turi įtakos elgesiui, tačiau šios įtakos mastas nulemtas kognityvinių gebėjimų, kurie sąlygoja:
– Į kurią aplinkos įtaką žmogus atkreips dėmesį;
– Kaip ta įtaka bus interpretuojama (teigiama ar neigiama);
– Ar ji bus įsimenama;
– Kaip ji įtakos elgesį.
Kitas skirtumas tarp socialinio išmokimo ir tradicinio bihevioristinio modelio yra tas, kad socialinio išmokimo teorija teigia, jog nebūtina tiesiogiai išgyventi paskatinimą ar bausmę, kad elgesys pasikeistų, vietoj to pradedama mąstyti ir tai leidžia stebėti, interpretuoti ir tikėtis būsimų pasekmių. Šis skirtumas yra labai svarbus ir padeda suprasti, kodėl žmogus pradeda eksperimentuoti su narkotine medžiaga ir kodėl, net esant neigiamam patyrimui (pvz.: kosėjimui rūkant) vartojimo pradžioje, jis ir toliau tęsia savo eksperimentavimą.

Modeliavimas apibrėžiamas kaip žinių įgijimas ir elgesio išmokimas stebint kitus žmones ir įvykius, tiesiogiai nedalyvaujant elgesyje ir asmeniškai nepatiriant pasekmių. Modeliavimo svarbą gerai iliustruoja tai, kad žmonės retai pirmą kartą ir vieni vartoja nežinomas narkotines medžiagas, ir, kad geriausiai pranašas apie tai, ar jaunuolis rūkys, yra tėvų rūkymas. Modeliavimas, vis dėl to, negali vienas automatiškai lemti kopijavimo to, ką daro kiti. Socialinio išmokimo teorija akcentuoja besitęsiančią sąveiką tarp aplinkos, asmens ir elgesio, todėl žmogus neseka ir nedaro aklai to, ką daro kiti. dėl šios priežasties socialinio išmokimo teorija įtraukia savireguliacijos sąvoką, kuri nurodo būdus, kuriais žmonės naudojasi analizuodami gautą informaciją ir nuspręsdami, kaip elgtis, net gi nesant pastiprinimo iš aplinkos (Abram ir Niaura, 1987 cit. pagal [3] ). Savireguliacija gali paaiškinti tai, kodėl žmonės, bendraudami su rūkančiais draugais, gali išlikti vieninteliai toje kompanijoje nerūkantys. Iš kitos pusės, savireguliacija paaiškina ir tai, kodėl vaikas, sučiuptas rūkant ir gavęs pylos nuo tėvų, toliau rūkys, nors yra nedidelis pastiprinimas iš aplinkos.

Kyla klausimas, kaip vienas žmogus nusprendžia kokiu būdu elgtis, ypatingai kai asmens bendras supratimas ir elgesys skiriasi nuo kitų demonstruojamo ir pageidaujamo elgesio? Atsiranda dar vienas svarbus socialinės išmokimo teorijos principas- saviefektyvumas. Saviefektyvumas apibrėžiamas kaip suvokimas ar apsisprendimas, įgalinantis asmenį atlikti tam tikrą veiksmų eigą, kad efektyviai elgtis atitinkamoje situacijoje (Abrams ir Niaura, 1987). Tai susiję su asmens galimybėmis elgtis pagal numatytas pasekmes ir supratimu, ar tos pasekmės yra pageidaujamos [8].

1.6 Sprendimo priėmimo modelis
Leventhal and Cleary (1980) rūkymą aprašė kaip kompleksą elgsenų, kurios pereina tam tikras stadijas. Rūkymas paauglystėje paprastai suvokiamas kaip nuosekliai progresuojantis per tam tikras stadijas, charakterizuojamas skirtingu rūkymo dažniu ir intensyvumu (Mayhew, Flay, & Mott,2000 cit. pagal [7]) dažnai peraugančiu į priklausomybę (Colby et al., 2000 cit. pagal [7]). Pagrindinės rūkymo stadijos apibrėžiamos kaip:
1. Pasiruošimas,
2. Pirmasis bandymas,
3. Eksperimentavimas,
4. Reguliarus vartojimas,
5. Priklausomybė.
(Flay, 1993; Flay, Ockene ir Tager, 1992 cit. pagal [7]).
Pasiruošimo stadija apima nuomonės ir nuostatų formavimąsi prieš pirmą kart paimant cigaretę. Čia didelės įtakos turi matomi rūkymo modeliai (pvz.: šeimos narių, draugų)
Pirmasis bandymas susijęs su keletos cigarečių suvartojimu. Tam įtakos daugiausiai turi grupės spaudimas.
Eksperimentavimas charakterizuojamas nereguliariu rūkymu, kurio dažnis pamažu didėja įvairiose situacijose.
Reguliarus vartojimas susijęs su reguliariu, taip pat ne dažnu rūkymu pavyzdžiui kiekvieną savaitgalį, prieš ar po pamokų ir pan.
Priklausomybės stadija apima paauglių rūkymą kuomet šis kartojasi reguliariai ir yra skatinamas potraukio nikotinui. Tai kasdienis rūkymas ir jį nutraukus atsiranda nepageidaujami abstinencijos simptomai (Colby et al., 2000 cit. pagal [7]).
Daugialypė psichosocialinė rizika ir apsauginiai faktoriai yra siejami su jaunimo rūkymo problema ir jos progresavimu nuo pasiruošimo iki reguliaraus rūkymo stadijos, įtraukiant įvairius sociodemografinius, konteksto, elgesio, psichologinius ir biologinius veiksnius (Hawkins, Catalano ir Miller, 1992; U.S. DHHS, 1994 cit. pagal [7]).
Flay su kolegomis (1998) pastebėjo, jog perėjimas nuo pirmojo bandymo iki eksperimentavimo yra susijęs su draugų rūkymu ir jų siūlymu pabandyti, ketinimu rūkyti, alkoholio vartojimu. Eksperimentavimas ir reguliarus rūkymas susiję su individualiais kintamaisiais, tokiais kaip lytis ir rasė, afektų reguliacija, susirūpinimas savo svorio kontrole, teigiamomis nuostatomis į rūkymą, taip pat didelės įtakos turi tėvai ir šeima. [7]

Išvados

1. Rūkymas – opi visuomenės sveikatos problema. Rūkymo priežasčių yra daug ir jos labai įvairios, todėl yra nemažai teorijų, bandančių paaiškinti šį reiškinį.
2. Biologinių teorijų atstovai teigia, jog biologiniai veiksniai daugiausiai nulemia tai, kaip greitai organizmas pripras prie narkotinės medžiagos (nikotino), tačiau jis neskatina ir nenulemia narkotinės medžiagos vartojimo pradžios.
3. Egzistuoja individualūs polinkio į priklausomybę skirtumai, kurie yra aiškinami:
– skirtinga žmonių sandara, lemiančia skirtingą toleranciją;
– fiziologine reakcija į narkotine medžiagą (nikotiną);
– žmogaus polinkiu į stresą.
4. Asmenybės teorijos, aiškindamos rūkymą, teigia, jog asmenybės charakteristikos turi didžiausią įtaką asmens pasirinkimui rūkyti ar ne.
5. Aplinkos teorijos akcentuoja aplinkos įtaką elgesiui ir teigia, jog žmogaus pasirinkimą rūkyti ar ne įtakoja kiti žmonės, socialinė aplinka, gaunami apdovanojimai ir bausmės.
6. A. Banduros socialinio išmokimo teorija siekia paaiškinti kaip asmuo ir aplinka veikia kartu. Abipusio determinizmo modelis teigia, jog asmens pasirinkimas rūkyti yra elgesio, asmenybės faktorių ir aplinkos įtakos sąveikos rezultatas.
7. Rūkymo pilnai nepaaiškina nė viena teorija, todėl norint geriau suprasti ir paaiškinti šį reiškinį, reikia remtis biopsichosocialiniu modeliu, kuris apjungia visas šias teorijas.

Literatūros sąrašas:

1. Narkotikų vartojimo prevencija bendruomenėje: pirminės sveikatos priežiūros darbuotojo žinynas – Vilnius, 2002 – 74-77p.
2. Adler A. Žmogaus pažinimas – V.: Vaga, 2003.
3. Хьелл Л., Зиглер Д. Теории личности: основные положения, исследования и применение – М.: Питер, 2001.
4. Березин С. В., Лисецкий К. С. Психология ранней наркомании. – Москва-Самара, 2000.
5. Straight facts about drugs and drug abuse. – Minister of Supply and Services Canada, 1990, 4-5p.
6. Goldfarb R.S., Leonard T.C. and Suranovic S. M. Are rival theories of smoking underdetermined?// Journal of Economic Methodology 8:2, 229–251 2001.
7. Richardson E. E., Papandonatos G., Kazura A., C. Stanton C., and Niaura R. Differentiating Stages of Smoking Intensity Among Adolescents: Stage-Specific Psychological and Social Influences// Journal of Consulting and Clinical Psychology 2002, Vol. 70, No. 4, 998–1009.
8. Kaplan M.S., Weiler R.E. Social patterns of smoking behavior: trends and practice implications //Health and Social Work. Year: 1997 Vol. 22. No. 1, 47p.
9. Carbonneau R., Lindon J., Eaves J.K., Hewitt H.H., Maes J.M., Meyer L.M. Tobacco, Alcohol and Drug Use in Eight- to Sixteen-Year-Old Twins: The Virginia Twin Study of Adolescent Behavioral Development. //Journal of Studies on Alcohol. Vol. 60. No. 3. 1999, 40-53p.

Leave a Comment