PSICHOLOGIJOS TERMINAI

TURINYS

Struktūralizmas………………………………………………………………………3Funkcionalizmas……………………………………………………………………3-4Biheviorizmas………………………………………………………………………4-5Geštalpsichologija…………………………………………………………………….5Psichoanalizė………………………………………………………………………..6-7Neopsichoanalizė……………………………………………………………………7-8Kognityvinė psichologija……………………………………………………………8-9Humanistinė psichologija…………………………………………………………….10Literatūra……………………………………………………………………………..11

Struktūralizmas

V. Vuntas 1879 m. Leipcige įkūrė pirmąją psichologinių tyrimųlaboratoriją. Su šiuo faktu siejama psichologijos, kaip savarankiškomokslo, atsiradimas. Toje laboratorijoje savo mokslinę karjerą pradėjotokie žymūs mokslininkai kaip G. S. Holas (įkūręs Amerikos psichologijosasociaciją), Dž. Keteletas ( individualių skirtumų psichologijospradininkas), H. Miunsterbergas ( taikomosios psichologijos pradininkas). Struktūralizmas – psichologijos kryptis, kuriuos atstovai (be jauminėto) V. Vunto, E. B. Tičenerio teigė, jog susijusią su patyrimu. Sąmonęgalima suskaidyti į elementus – pojūčius, vaizdus, jausmus, kurie,jungdamiesi pagal asociacijų dėsningumus, sudaro sąmonės turinį. Buvomanoma, kad sąmonės turinys gali betarpiškai atsiskleisti žmogui ir tuoremiantis buvo sukurtas tyrimo metodas – introspekcija. Laboratorinėmissąlygomis, pateikiant įvairius stimulus, tiriamajam reikėjo stebėti irnusakyti, kas vyksta sąmonėje. Introspekcija – tai ne paprasta savistaba.Tiriamieji būdavo specialiai paruošiami tyrimui juos treniruojant, buvoplanuojama ataskaitos apie patyrimą įgūdžiai. Tačiau šis metodas susilaukė daug kritikos. Tai, ką žmogus galipapasakoti, nėra tapatu tam, kas vyksta jo sąmonėje. Žmogiškasissubjektyvumas lėmė tyrimo duomenų įvairovę ir sunkumus juos pakartoti. Beto, struktūralistinis požiūris į sąmonę pasirodė labai supaprastintas. Pagrindiniai šios krypties atstovų nuopelnai yra tie, kadpsichologijai buvo iškelti mokslinio tyrimo kriterijai, kuriaisvadovaujantis buvo siekiama atlikti tyrimus ir gauti objektyviusrezultatus. Savistaba, kaip papildomas informacijos šaltinis, išliko kaikuriuose tyrimuose iki šių dienų.

Funkcionalizmas

Ryškiausi atstovai V. Džeimsas, R.Vudvortsas, H. Spenseris teigė, kadpsichologijos uždavinys yra tirti tai, kaip psichika padeda žmoguiprisitaikyti prie aplinkos. Buvo perimta Č. Darvino mintis, kad evoliucijosprocese išlieka tik stipriausi. Buvo teigiama, kad prisitaikymo prie

aplinkos dėsnis galioja ir žmogui. V.Džeimsas 1890 m. išleistoje knygoje„Psichologijos pagrindai“ teigė, kad žmogaus sąmonė atlieka prisitaikymoprie aplinkos funkciją. Psichiniai procesai buvo siejami su smegenų veikla.Be to, žmogaus vidinis gyvenimas yra nuolatinė pojūčių ir patirties tėkmė.Sąmonė atrenka tai, kas susiję su poreikiais ir suteikia psichiniai būčiaiformą. Svarbiausia yra tai, kaip žmogus jaučiasi savoje vidinėjepsichinėje erdvėje, kuri nebūtinai atitinka pasaulio objektyvumą. Žmogausvidinis gyvenimas yra unikalus ir nepakartojamas. R. Vudvortsassukoncentravo dėmesį į motyvacijos tyrinėjimus. Jį domino, kas skatinažmogų veikti tuo ar kitu būdu. Funkcionalizmo atstovai buvo kritikuojami už tai, kad jų teorijosrėmėsi daugiau asmenine savistaba nei kitų žmonių stebėjimu beieksperimentais. Funkcionalistų įnašas į psichologijos mokslą yra svarbus, nes pateikėdinaminę psichikos sampratą ir sąlygojo spartų taikomosios psichologijosvystimąsi XX a. pradžioje. Tuo metu gyveno ir kūrė: H.Holas- pedagoginėspsichologijos pradininkas; R. B. Ketelas – protinių sugebėjimų testokūrėjas; A. Bine – protinio išsivystymo diagnostikos pradininkas; V. D.Skotas – pirmasis pritaikęs psichologijos žinias reklamos kūrimui,profesinės atrankos bei vadovavimo problemų sprendimui. V.D. Skotas įkūrėpirmąją psichologinio konsultavimo centrą, padedantį organizacijoms spręstiiškilusias psichologines problemas.

Biheviorizmas

Dž. Votsonas, E. Torndaikas, ryškiausi biheviorizmo krypties atstovai,iškėlė idėją, jog psichologija, siekdama būti moksline, turi tyrinėtielgesį. kuris gali būti objektyviai stebimas. Pats elgesys buvo suprantamaskaip organizmo reakcijų į aplinkos stimulus visuma. Vidinė psichinėrealybė, kuri buvo funkcionalizmo tyrimo objektas, negali būti objektyviaistebima bei tiriama. Psichikos apraiškos turi būti stebimos elgsenoje.Pradiniuose elgesio tyrinėjimo etapuose dalyvavo vaikai; tai uždraudus,imta naudoti viščiukus, peles ir kitus gyvūnus. Buvo teigiama, kad elgesys

yra sąlygotas patyrimo ir yra tiesioginis jo rezultatas. Žinant patyrimą,lengvai galima prognozuoti elgesį. Tokios sąvokos kaip „ protas“ ,„sąmonė“, „išgyvenimas“ ir kitos prarado prasmę. Tyrimų su gyvūnaisrezultatai parodė, kad apdovanojimas turi teigiamos įtakos išmokimui.Vėliau tie rezultatai buvo naudojami bandant paaiškinti žmogaus elgesį. Dėlto bihevioristai buvo karštai kritikuojami savo amžininkų. Nežiūrint minėto trūkumo (beje, esminio), bihevioristai iškėlėpsichologinių tyrimų objektyvumo problemą. Gana greitai paaiškėjo, kadelgesys nėra taip lengvai nusakomas, kaip buvo įsivaizduojama. Neobiheviorizmo atstovas E. Č. Tolminas įvedė tarpinių kintamųjųsąvoką, kuri apėmė pažintinius ir motyvacinius elgesio komponentus.Išmokimas, anot Tolmino, yra grindžiamas universaliais mechanizmais, kurieyra bendri gyvūnams ir žmonėms. Pastiprinimo dėka išmokimas yraautomatiškas, nes vyksta nervų sistemos lygmenyje ir nepriklauso nuosubjekto valios ir nervų. Nobihevioristai darė toli siekiančias išvadas;stimulų ir pastiprinimo dėka galima formuoti bet kokį elgesį, manipuliuotiindividu. B.F. Skineris tyrinėjo bausmės ir įvairių pastiprinimo sistemų įtakąišmokimui. Tyrimai parodė, kad elgesiomodifikacija gali būti pasiekiamanorimo elgesio teigiamo pastiprinimo dėka. Šis metodas plačiai taikomas iššiandien pedagogikoje ir psichiatrijoje.

Geštaltpsichologija

Ši kryptis siejama su tokiais vardais, kaip M. Vertheimeris, K. Kofka,V. Keleris.Pagrindinis geštaltpsichologijos dėmesys buvo sutelktas suvokimo iratminties tyrinėjimui. Suvokiamo vaizdo visuma nėra tapati jo elementųsumai. Pagrindinė psichikos ypatybė – tai įgimtas sugebėjimas suvokiamąinformaciją organizuoti į tam tikras formas ( gestelt (vok.) – pavidalas,forma). Buvo sakoma, kad, kai žiūrime pro langą, matome medžius, o nesensorinius segmentus. Visumos organizaciją nulemia atskirų ją sudarančiųdalių ypatybes ir funkcijas. Tyrinėjant suvokimą ( dažniausiai regėjimu),buvo nustatyta tokie ypatumai: kontantiškumas, struktūriškumas, suvokimo

priklausomybė nuo fono ir t.t. Sąvokos „figūra“ ir „fonas“ geštaltpsichologams buvo svarbiausios. Jiesiekė paaiškinti, kaip figūra išskiriama iš fono. Figūros ir fono problemaakivaizdi dvigubuose paveikslėliuose, kur figūra ir fonas lyg ir nevalingaikeičiasi vietomis. Informacijos „perstruktūravimo“ mechanizmas buvoperkeltas į kūrybinio mąstymo bei netikėto sprendimo atradimo paaiškinimą.Tyrinėjant mąstymą, buvo nustatyta, kad pažintiniai procesai, perkurdamisuvokiamą objektą, produktyviai veikia mąstymą. Visybiškumo idėja buvopanaudota ir vėliau, aiškinant grupės dinamiką bei kuriant gestelt-terapijos metodus. Ši kryptis buvo kritikuota dėl to, kad jos teiginiai ne visadapagrįsti eksperimentais įrodymais, sąvokos netikslios, o teiginiams trūkstaapibrėžtumo. Tačiau svarbu yra tai, kad gestaltpsichologai atkakliai domėjosipsichikoje vykstančiais procesais (suvokimu, mąstymu ir kt. ) biheviorizmoklestėjimo laikais ir oponavo jam.

Psichoanalizė

Ši kryptis siejama su Z. Froido vardu. Pirmiausia psichoanalizė buvovadinama neurozių gydymo metodu, vėliau ji tapo psihologine teorija, darvėliau – plačiai žinoma ir įtakinga psichologijos kryptimi. Z. Froidasbuvo praktikuojantis psichiatras ir, stebėdamas savo pacientus, suprato,kad jų elgesys yra sąlygotas pasąmoninių jėgų, pavadintų potraukiais, kuriųpagrindą sudaro instinktai. Sąmonės lygmenyje jų pasirodymas yrauždraustas, todėl jie išstumiami į pasąmonę. Tačiau tie potraukiai veikiair be sąmonės žinios, pasireikšdami sapnais, kalbiniais apsirikimais,nukrypimais nuo adekvataus elgesio, įtakodami profesijos pasirinkimą beikūrybą. Pagrindinis instinktas, išstumiamas iš sąmonės, yra seksualinis,nes būtent jo apraiškos labiausiai ribojamos visuomeniniame gyvenime.Tačiau seksualinis potraukis (libido) skatina veikti ir laipsniškai vystosibręstant asmenybei.Žmogaus psichikoje išskiriami 3 lygmenys – id (nesąmoningas), ego(pasąmoninis), ir superego ( sąmoningas). Z. Froidas buvo kritikuojamas už seksualinio potraukio (libido)

asmenybės gyvenime sureikšminimą ir suabsoliutinimą, už sąmonės irpasąmonės santykio antagonizmą (todėl Froido teorija yra vadinamapanseksualistine). Be to, jo teorija nebuvo tikrinama eksperimentiškai.Šios krypties nuopelnai psichologijai aiškiai persveria trūkumus. Nors ikiZ. Froido taip pat kalbama apie pasąmonę, būtent ji bandė atskleistidinamiškus ryšius tarp sąmonės ir pasąmonės. Sąmonė jau nebuvo suprantamakaip uždara erdvė, bet tapo psichinės visumos dalimi. Z. Froidas atkreipėdėmesį į seksualinės sferos svarbą žmogaus psichiniam funkcionavimui. Jisįvedė psichologinės gynybos terminą, kuris yra vienas iš svarbiausiųšiandieninėje psichoterapijoje.    Šiandien labai dažnai susiduriame su Z..Froido ir psichoanalizėskritika. Deja, kaip paaiškėja, kritikuoti imasi tie, kurie tėra perskaitętik keletą Z.Froido knygų ir neretai nėra nieko girdėję apie tolesniuspsichoanalizės raidos kelius ir pokyčius. Ypač keista, jog didžiausikritikai yra tie, kurie mokosi ar yra baigę kurią nors psichoterapijosmokyklą, bet niekuomet nėra mokęsi jokios psichoanalitinės teorijos.    Todėl tegalima traukyti pečiais, kai teigiama, jog psichoanalizėtebesiremia supratimu apie instinktus, ypač seksualinius, kurie įtakojažmogaus raidą ir psichologinių problemų kilmę. Tai – varų psichologijosmokykla, kuriai atstovavo pats S.Freudas ir kuri susikūrė XX-ojo amžiauspradžioje. Dar ir dabar galima rasti analitikų, ypač Prancūzijoje, kurieremiasi tik šia teorija, bet jų yra be galo mažai.    XX-ojo amžiaus trečiajame dešimtmetyje susikūrė nauja psichoanalizėskryptis, kuri plėtojo supratimą ne vien apie instinktus bei jų įtaką mums,bet ir apie ego būdus su jais tvarkytis bei adaptuotis išoriniamepasaulyje. Tai ego psichologijos mokykla, kurios žymiausi atstovai A.Freud,H.Hartmannas, Ch.Brenneris, A.Rothsteinas ir kiti.     Dar po dešimtmečio į psichoanalizę įsiveržė naujas požiūris į žmogų,
kaip nuolat bendraujantį su aplinka, todėl jos ir įtakojamą. Tai buvoobjektų ryšių mokykla, kuriai atstovavo M.Klein, R.Fairbairnas,D.Winnicottas, M.Balintas ir daugelis kitų. Ši kryptis, o ypač savastiespsichologijos mokykla, kurią kūrė H.Kohutas, ir kuri pabrėžė motinos irvaiko empatiško ryšio svarbą, ženkliai nutolo nuo supratimo apie žmogų,kaip vien instinktų įtakojamą biologinę būtybę.    XX-ojo amžiaus pabaigoje psichoanalizė žengė dar vieną ryškų žingsnį įvisai kitokį supratimą apie žmogų. Tam pradžią davė J.Bowlby sukurtaprisirišimo teorija, kuri paskatino kitų teorijų ir krypčių(mentalizacijos, intersubjektyvumo) plėtojimąsi. Šios mokyklos pabrėžė, kadžmogus jau gimsta pasirengęs bendrauti su aplinkiniais, todėl tik artimasryšys su motina, o vėliau su kitais žmonėmis formuoja asmenybę bei vaikopsichiką.    Todėl šiuolaikinė psichoanalizė nebėra ta, kurią galima matyti kinofilmuose, kai analitikas rodomas kaip šaltas ir nutolęs nuo pacientoprofesionalas, analizuojantis tai, ką sako jam pacientas. Dabartinisanalitikas – aktyvus ir empatiškas artimo abipusio proceso tarp jo irpaciento dalyvis. O šiuolaikinė psichoanalizė yra ta, kuri pabrėžiatarpusavio ryšio ir žmonių bendravimo svarbą, o ne vien jo instinktų, egoir superego sąveiką.    Žinoma, Z.Froido sukurti teiginiai apie pasąmonę, sapnų analizę, egoir superego, išorinius ir vidinius objektus išliko iki šiol svarbūs betkuriai psichoanalizės mokyklai, tačiau jų įvertinimas bei pritaikymasžmonių gydymui bei analizei pažengė gerokai toliau nei tą įvardino patspsichoanalizės kūrėjas. Neopsichoanalizė

Ne visi Z. Froido mokiniai liko ištikimi mokytojo idėjoms, gabiausi jųsukūrė savo teorijas, šiandien sudarančias neopsichoanalitinės kryptiesturinį.Adleris, indvidualiosios psichologijos kūrėjas, teigė, kad žmogaus asmenybėsusiformuoja iki 5 m. amžiaus, nes tada asmeniui yra būdingas tam tikras

“gyvenimo stilius”. Dėl fizinio nepajėgumo vaikas jaučia nepilnavertiškumąir jogyvenimo tikslu tampa to komplekso įveikimas bei jo kompensacija saveįvertinant. K. Jungas, analitinės psichologijos kūrėjas, teigia, kad pasąmonėjeglūdi ne užspaustas nepatenkintas seksualinis potraukis, bet bendragyvybinė energija. Psichikoje yra išskiriami 3 lygmenys: sąmonė,individuali pasąmonė ir kolektyvinė pasąmonė. Pastarojoje yra užfiksuotažmonijos patirtis. Vystydamasi asmenybė perima kolektyvinės pasąmonėsturinį, vyksta individualizacija ir tuo ji save realizuoja. K. Horni, H. Salivanas, E. Fromas, E.Eriksonas – tai žymiausi utoriai,kurie, kurdami savo teorijas, savaip revizavo Z. Froido pažiūras,pabrėždami socialinės aplinkos įtaką asmenybės formavimuisi irfunkcionavimui.

Kognityvinė psichologija

Tai šiuolaikinė psichologijos kryptis, kurios ryškiausias atstovas U.Neiseris.Kognityvinės psichologijos uždavinys – išsiaiškinti, kas vyksta susensorine informacija po to, kai ji perimama receptoriuose. Bandyta ieškotianalogiškų procesų, kurie vyksta kompiuteryje. Buvo sukurta daugybėpažinimo procesų blokų, kurie užtikrindavo informacijos saugojimą(išskirtos ilgalaikė ir trumpalaikė atmintys) ir komandų vykdymą. Norsteorinių schemų daugėjo, bet aiškumo, deja,ne.Tuomet buvo iškeltas uždavinys parodyti, jog pažinimo procesai vaidinalemiamą vaidmenį žmogaus elgsenoje. Tokia esminė pozicija buvo artima irmokslininkams Ž. Piažė, J.S.Brueris, G. Kelis., daugiausia dėmesioskyrusiems vaizdinio mąstymo tyrinėjimui, atminties organizacijos analizei,motyvacijos, kaip “atrankos”mechanizmo, supratimui. Kognityvistų tyrimamsbūdingas griežtas eksperimentavimas, stipri kontrolė, tikslios teiginiųformuluotės.Kritika jų atžvilgiu dažniausiai siejama su pasąmonės procesų ignoravimubei aplinkos vaidmens žmogaus elgsenoje sumenkinimui. Nors kognityvine psichologija gyvuoja jau ketvirtą dešimtmetį, išbihevioristinio tabu, draudžiančio minėti sąmonę, ji išsivadavo tik maždaugprieš dešimtmetį, kuomet pasirode pirmieji nuoseklus tyrimai apie atminties

ir samoningo suvokimo sąryšį. Buvo nustatyta, kad atminties turinys galitureti trejopą pavidalą: mes galime kažką įsiminti taip, kad tas turinys 1)bus neprieinamas valingo atsiminimo mechanizmams (apie tai, kad kažkas buvoįrašyta į atmintį galima bus sužinoti tik iš spontaniško pavėluotoatsiminimo); 2) bus prieinamas atsiminimo mechnaizmams, bet mes samoningainežinosime apie tai, kad reikiamos žinios yra atminty; 3) bus irprieinamas, ir mes žinosime apie to turinio buvimą atminty (pastarojiatmintis dažnai vadinama “deklaratyvine”). Buvo pasiulyta, kad šie trysatminties lygiai atitinka tris samoningumo lygius – pasamoninga suvokimą,tiesioginį suvokimą, ir refleksyvų suvokimą. Naujas BMR metodas įgalino“užmesti akį” į smegenų veiklą įvairiu atminties procesu metu. Paaiškėjo,kad atmintį saugo kone visos smegenys: kiekviena sritis saugo informacijąapie jos specializaciją atitinkancią temą. Pavyzdžiui, regos sritysaktyvuojasi tiek vaizdu stebejimo, tiek ir tų vaizdų atsiminimo (vaizduote)metu. Raudonas arklys šoka per gyvatvorę. Beveik kiekvieno skaitytojosmegenyse, perskaičius paskutinį sakinį, labai aktyviai susižadino įvairiosregos sritys, kurios nereaguoja i abstraktaus teksto pateikimą – taigi,kalbos prasminiai procesai yra taipogi bent dalinai palaikomi vaizdiniu,sukeliamu regos smegenu žievej (manoma, kad šie vaizdiniai yra sukuriamiper anksčiau aprašytus neuroninius ryšius iš aukštesniųjų sričių įžemesniąsias). Tačiau duomenys nurodo, kad vieno tipo atmintis –deklaratyvine (t.y. pati samoningiausia atmintis) – negali funkcionuoti besmegenų žievės smilkinio sričių. Įtarimą, kad smilkinio sritys turiypatingą sąryšį su sąmoningumu, sustiprina ir tai, kad smilkinio srityse(kairiarankiu – dešineje puseje) slypi ir informacija apie mūsų “ego” –t.y. atmintis apie mūsų asmenines biografijas (zr. 2 pav). Papildomiduomenys iš eksperimentų su primatais leidžia manyti, kad iš dviejųregimosios informacijos apdorojimo srautų samoningas regimasis suvokimasyra susijes tik su “apatiniu” (ventraliniu) srautu kuris užsibaigiasmilkiniu (temporalinese) srityse. Sąmoningame regimąjame suvokime svarbiausia vaidmenį vaidina atminties
ir dėmesio sąveika: dėmesys valdo informacijos srautą, patenkantį įatmintį. O kas valdo dėmesį? Manoma, kad valingo dėmesio kontrolėsmechanizmai slypi pakaušy – į virsų kylančiame regimosios informacijosapdorojimo sraute (dorsalinis srautas), ypač srityse LIP ir VIP, kuriosgauna komandas is kaktos sričių (kaktos sritys užsiima tiek fiziniu tiek irprotiniu veiksmu planavimu;). Iš tikro, dėmesys yra lyg ir vidinė,“mentalinė akis”, tad nenuostabu, kad jį valdo sritys artimos sritims,susijusioms su akių judesiais. Taigi, tai ka mes sąmoningai suvokiame priklauso nuo abiejų regimosiosinformacijos apdorojimo srautų sąveikos, koordinuojamos kaktos(frontalinių) sričių.

Humanistinė psichologija

Tai bene labiausiai paplitusi šiandieninė psichologijos kryptis,siejama su A.Maslou, K.Rodžerso, V. Franklio ir kitais vardais. Pagrindinispsichologijos tyrimo objektas – unikali žmogaus asmenybė, atvira keitimuisiir saviaktualizacijai. Remiamasi nuostata, kad kiekvienas žmogus turigalimybę pasirinkti savo likimą ir jį valdyti. Tai optimistinis požiūris įžmogų, paremtas meile ir pasitikėjimu. Nors kiekvienas iš čia paminėtųatstovų sukūrė savo teoriją, bet galima išskirti bendrus teiginius, sukuriais sutinka visi šios krypties atstovai:♦ žmogus turi būti suprantamas ir tiriamas kaip visuma;♦ kiekvienas žmogus yra unikalus, todėl atskiro atvejo analizė ne mažiaupateisinama, kaip ir statistiniai apibendrinimai;♦ žmogus yra atviras pasauliui;žmogaus išgyvenimas išoriniame ir vidiniamepasaulio ir savęs pasaulyje – pagrindinė psichinė realybė;♦ gyvenimas turi būti suprantamas kaip vientisas žmogaus brendimo ir būtiesprocesas;♦ žmogus yra apdovanotas nepaliaujamo vystymosi ir savirealizacijospotencija;♦ žmogus turi tam tikrą laisvės laipsnį, susijusį su prasme ir vertybėmis,kuriomis vadovaujasi pasirinkdamas;♦ žmogus – aktyvi, intencionali ir kūrybiška esybė.

Toks humanistinis požiūris nutolsta nuo mokslinės psichologijos, nespagrindinis vaidmuo čia tenka žmogiškajam patyrimui. Tai yra kritikosobjektas, nes dažnai sunku nustatyti skirtumą tarp to, ką žmogus galvoja

apie save, ir to, kas jis yra iš tikrųjų.

LITERATŪRA

D. Antinienė, N. Ausmanienė ir kt. “Psichologija studentui”