Struktūralizmas
V. Vuntas 1879 m. Leipcige įkūrė pirmąją psichologinių tyrimų laboratoriją. Su šiuo faktu siejama psichologijos, kaip savarankiško mokslo, atsiradimas. Toje laboratorijoje savo mokslinę karjerą pradėjo tokie žymūs mokslininkai kaip G. S. Holas (įkūręs Amerikos psichologijos asociaciją), Dž. Keteletas ( individualių skirtumų psichologijos pradininkas), H. Miunsterbergas ( taikomosios psichologijos pradininkas).
Struktūralizmas – psichologijos kryptis, kuriuos atstovai (be jau minėto) V. Vunto, E. B. Tičenerio teigė, jog susijusią su patyrimu. Sąmonę galima suskaidyti į elementus – pojūčius, vaizdus, jausmus, kurie, jungdamiesi pagal asociacijų dėsningumus, sudaro sąmonės turinį. Buvo manoma, kad sąmonės turinys gali betarpiškai atsiskleisti žmogui ir tuo remiantis buvo sukurtas tyrimo metodas – introspekcija. Laboratorinėmis sąlygomis, pateikiant įvairius stimulus, tiriamajam reikėjo stebėti ir nusakyti, kas vyksta sąmonėje. Introspekcija – tai ne paprasta savistaba.
Tiriamieji būdavo specialiai paruošiami tyrimui juos treniruojant, buvo planuojama ataskaitos apie patyrimą įgūdžiai.
Tačiau šis metodas susilaukė daug kritikos. Tai, ką žmogus gali papasakoti, nėra tapatu tam, kas vyksta jo sąmonėje. Žmogiškasis subjektyvumas lėmė tyrimo duomenų įvairovę ir sunkumus juos pakartoti. Be to, struktūralistinis požiūris į sąmonę pasirodė labai supaprastintas.
Pagrindiniai šios krypties atstovų nuopelnai yra tie, kad psichologijai buvo iškelti mokslinio tyrimo kriterijai, kuriais vadovaujantis buvo siekiama atlikti tyrimus ir gauti objektyvius rezultatus. Savistaba, kaip papildomas informacijos šaltinis, išliko kai kuriuose tyrimuose iki šių dienų.
Funkcionalizmas
Ryškiausi atstovai V. Džeimsas, R.Vudvortsas, H. Spenseris teigė, kad psichologijos uždavinys yra tirti tai, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos. Buvo perimta Č. Darvino mintis, kad evoliucijos procese išlieka tik stipriausi. Buvo teigiama, kad prisitaikymo prie aplinkos dėsnis galioja ir žmogui. V.Džeimsas 1890 m. išleistoje knygoje
„Psichologijos pagrindai“ teigė, kad žmogaus sąmonė atlieka prisitaikymo prie aplinkos funkciją. Psichiniai procesai buvo siejami su smegenų veikla.
Be to, žmogaus vidinis gyvenimas yra nuolatinė pojūčių ir patirties tėkmė.
Sąmonė atrenka tai, kas susiję su poreikiais ir suteikia psichiniai būčiai formą. Svarbiausia yra tai, kaip žmogus jaučiasi savoje vidinėje psichinėje erdvėje, kuri nebūtinai atitinka pasaulio objektyvumą. Žmogaus vidinis gyvenimas yra unikalus ir nepakartojamas. R. Vudvortsas sukoncentravo dėmesį į motyvacijos tyrinėjimus. Jį domino, kas skatina žmogų veikti tuo ar kitu būdu.
Funkcionalizmo atstovai buvo kritikuojami už tai, kad jų teorijos rėmėsi daugiau asmenine savistaba nei kitų žmonių stebėjimu bei eksperimentais.
Funkcionalistų įnašas į psichologijos mokslą yra svarbus, nes pateikė dinaminę psichikos sampratą ir sąlygojo spartų taikomosios psichologijos vystimąsi XX a. pradžioje. Tuo metu gyveno ir kūrė: H.Holas- pedagoginės psichologijos pradininkas; R. B. Ketelas – protinių sugebėjimų testo kūrėjas; A. Bine – protinio išsivystymo diagnostikos pradininkas; V. D.
Skotas – pirmasis pritaikęs psichologijos žinias reklamos kūrimui, profesinės atrankos bei vadovavimo problemų sprendimui. V.D. Skotas įkūrė pirmąją psichologinio konsultavimo centrą, padedantį organizacijoms spręsti iškilusias psichologines problemas.
Biheviorizmas
Dž. Votsonas, E. Torndaikas, ryškiausi biheviorizmo krypties atstovai, iškėlė idėją, jog psichologija, siekdama būti moksline, turi tyrinėti elgesį. kuris gali būti objektyviai stebimas. Pats elgesys buvo suprantamas kaip organizmo reakcijų į aplinkos stimulus visuma. Vidinė psichinė realybė, kuri buvo funkcionalizmo tyrimo objektas, negali būti objektyviai stebima bei tiriama. Psichikos apraiškos turi būti stebimos elgsenoje.
Pradiniuose elgesio tyrinėjimo etapuose dalyvavo vaikai; tai uždraudus, imta naudoti viščiukus, peles ir kitus gyvūnus. Buvo teigiama, kad elgesys yra sąlygotas patyrimo ir yra tiesioginis jo rezultatas. Žinant patyrimą, lengvai galima prognozuoti elgesį. Tokios sąvokos kaip „ protas“ , „sąmonė“, „išgyvenimas“ ir kitos prarado prasmę. Tyrimų su gyvūnais rezultatai parodė, kad apdovanojimas turi teigiamos įtakos išmokimui.
Vėliau tie rezultatai buvo naudojami bandant paaiškinti žmogaus elgesį. Dėl to bihevioristai buvo karštai kritikuojami savo amžininkų.
Nežiūrint minėto trūkumo (beje, esminio), bihevioristai iškėlė psichologinių tyrimų objektyvumo problemą. Gana greitai paaiškėjo, kad elgesys nėra taip lengvai nusakomas, kaip buvo įsivaizduojama.
Neobiheviorizmo atstovas E. Č. Tolminas įvedė tarpinių kintamųjų sąvoką, kuri apėmė pažintinius ir motyvacinius elgesio komponentus.
Išmokimas, anot Tolmino, yra grindžiamas universaliais mechanizmais, kurie yra bendri gyvūnams ir žmonėms. Pastiprinimo dėka išmokimas yra automatiškas, nes vyksta nervų sistemos lygmenyje ir nepriklauso nuo subjekto valios ir nervų. Nobihevioristai darė toli siekiančias išvadas;
stimulų ir pastiprinimo dėka galima formuoti bet kokį elgesį, manipuliuoti individu.
B.F. Skineris tyrinėjo bausmės ir įvairių pastiprinimo sistemų įtaką išmokimui. Tyrimai parodė, kad elgesiomodifikacija gali būti pasiekiama norimo elgesio teigiamo pastiprinimo dėka. Šis metodas plačiai taikomas iš šiandien pedagogikoje ir psichiatrijoje.
Geštaltpsichologija
Ši kryptis siejama su tokiais vardais, kaip M. Vertheimeris, K. Kofka,
V. Keleris.
Pagrindinis geštaltpsichologijos dėmesys buvo sutelktas suvokimo ir atminties tyrinėjimui. Suvokiamo vaizdo visuma nėra tapati jo elementų sumai. Pagrindinė psichikos ypatybė – tai įgimtas sugebėjimas suvokiamą informaciją organizuoti į tam tikras formas ( gestelt (vok.) – pavidalas, forma). Buvo sakoma, kad, kai žiūrime pro langą, matome medžius, o ne sensorinius segmentus. Visumos organizaciją nulemia atskirų ją sudarančių dalių ypatybes ir funkcijas. Tyrinėjant suvokimą ( dažniausiai regėjimu), buvo nustatyta tokie ypatumai: kontantiškumas, struktūriškumas, suvokimo priklausomybė nuo fono ir t.t.
Sąvokos „figūra“ ir „fonas“ geštaltpsichologams buvo svarbiausios. Jie siekė paaiškinti, kaip figūra išskiriama iš fono. Figūros ir fono problema akivaizdi dvigubuose paveikslėliuose, kur figūra ir fonas lyg ir nevalingai keičiasi vietomis. Informacijos „perstruktūravimo“ mechanizmas buvo perkeltas į kūrybinio mąstymo bei netikėto sprendimo atradimo paaiškinimą.
Tyrinėjant mąstymą, buvo nustatyta, kad pažintiniai procesai, perkurdami suvokiamą objektą, produktyviai veikia mąstymą. Visybiškumo idėja buvo panaudota ir vėliau, aiškinant grupės dinamiką bei kuriant gestelt-
terapijos metodus.
Ši kryptis buvo kritikuota dėl to, kad jos teiginiai ne visada pagrįsti eksperimentais įrodymais, sąvokos netikslios, o teiginiams trūksta apibrėžtumo.
Tačiau svarbu yra tai, kad gestaltpsichologai atkakliai domėjosi psichikoje vykstančiais procesais (suvokimu, mąstymu ir kt. ) biheviorizmo klestėjimo laikais ir oponavo jam.
Psichoanalizė
Ši kryptis siejama su Z. Froido vardu. Pirmiausia psichoanalizė buvo vadinama neurozių gydymo metodu, vėliau ji tapo psihologine teorija, dar vėliau – plačiai žinoma ir įtakinga psichologijos kryptimi. Z. Froidas buvo praktikuojantis psichiatras ir, stebėdamas savo pacientus, suprato, kad jų elgesys yra sąlygotas pasąmoninių jėgų, pavadintų potraukiais, kurių pagrindą sudaro instinktai. Sąmonės lygmenyje jų pasirodymas yra uždraustas, todėl jie išstumiami į pasąmonę. Tačiau tie potraukiai veikia ir be sąmonės žinios, pasireikšdami sapnais, kalbiniais apsirikimais, nukrypimais nuo adekvataus elgesio, įtakodami profesijos pasirinkimą bei kūrybą. Pagrindinis instinktas, išstumiamas iš sąmonės, yra seksualinis, nes būtent jo apraiškos labiausiai ribojamos visuomeniniame gyvenime.
Tačiau seksualinis potraukis (libido) skatina veikti ir laipsniškai vystosi bręstant asmenybei.
Žmogaus psichikoje išskiriami 3 lygmenys – id (nesąmoningas), ego (pasąmoninis), ir superego ( sąmoningas).
Z. Froidas buvo kritikuojamas už seksualinio potraukio (libido)
asmenybės gyvenime sureikšminimą ir suabsoliutinimą, už sąmonės ir pasąmonės santykio antagonizmą (todėl Froido teorija yra vadinama panseksualistine). Be to, jo teorija nebuvo tikrinama eksperimentiškai.
Šios krypties nuopelnai psichologijai aiškiai persveria trūkumus. Nors iki
Z. Froido taip pat kalbama apie pasąmonę, būtent ji bandė atskleisti dinamiškus ryšius tarp sąmonės ir pasąmonės. Sąmonė jau nebuvo suprantama kaip uždara erdvė, bet tapo psichinės visumos dalimi. Z. Froidas atkreipė dėmesį į seksualinės sferos svarbą žmogaus psichiniam funkcionavimui. Jis įvedė psichologinės gynybos terminą, kuris yra vienas iš svarbiausių šiandieninėje psichoterapijoje.
Šiandien labai dažnai susiduriame su Z..Froido ir psichoanalizės kritika. Deja, kaip paaiškėja, kritikuoti imasi tie, kurie tėra perskaitę tik keletą Z.Froido knygų ir neretai nėra nieko girdėję apie tolesnius psichoanalizės raidos kelius ir pokyčius. Ypač keista, jog didžiausi kritikai yra tie, kurie mokosi ar yra baigę kurią nors psichoterapijos mokyklą, bet niekuomet nėra mokęsi jokios psichoanalitinės teorijos.
Todėl tegalima traukyti pečiais, kai teigiama, jog psichoanalizė tebesiremia supratimu apie instinktus, ypač seksualinius, kurie įtakoja žmogaus raidą ir psichologinių problemų kilmę. Tai – varų psichologijos mokykla, kuriai atstovavo pats S.Freudas ir kuri susikūrė XX-ojo amžiaus pradžioje. Dar ir dabar galima rasti analitikų, ypač Prancūzijoje, kurie remiasi tik šia teorija, bet jų yra be galo mažai.
XX-ojo amžiaus trečiajame dešimtmetyje susikūrė nauja psichoanalizės kryptis, kuri plėtojo supratimą ne vien apie instinktus bei jų įtaką mums, bet ir apie ego būdus su jais tvarkytis bei adaptuotis išoriniame pasaulyje. Tai ego psichologijos mokykla, kurios žymiausi atstovai A.Freud,
H.Hartmannas, Ch.Brenneris, A.Rothsteinas ir kiti.
Dar po dešimtmečio į psichoanalizę įsiveržė naujas požiūris į žmogų, kaip nuolat bendraujantį su aplinka, todėl jos ir įtakojamą. Tai buvo objektų ryšių mokykla, kuriai atstovavo M.Klein, R.Fairbairnas,
D.Winnicottas, M.Balintas ir daugelis kitų. Ši kryptis, o ypač savasties psichologijos mokykla, kurią kūrė H.Kohutas, ir kuri pabrėžė motinos ir vaiko empatiško ryšio svarbą, ženkliai nutolo nuo supratimo apie žmogų, kaip vien instinktų įtakojamą biologinę būtybę.
XX-ojo amžiaus pabaigoje psichoanalizė žengė dar vieną ryškų žingsnį į visai kitokį supratimą apie žmogų. Tam pradžią davė J.Bowlby sukurta prisirišimo teorija, kuri paskatino kitų teorijų ir krypčių (mentalizacijos, intersubjektyvumo) plėtojimąsi. Šios mokyklos pabrėžė, kad žmogus jau gimsta pasirengęs bendrauti su aplinkiniais, todėl tik artimas ryšys su motina, o vėliau su kitais žmonėmis formuoja asmenybę bei vaiko psichiką.
Todėl šiuolaikinė psichoanalizė nebėra ta, kurią galima matyti kino filmuose, kai analitikas rodomas kaip šaltas ir nutolęs nuo paciento profesionalas, analizuojantis tai, ką sako jam pacientas. Dabartinis analitikas – aktyvus ir empatiškas artimo abipusio proceso tarp jo ir paciento dalyvis. O šiuolaikinė psichoanalizė yra ta, kuri pabrėžia tarpusavio ryšio ir žmonių bendravimo svarbą, o ne vien jo instinktų, ego ir superego sąveiką.
Žinoma, Z.Froido sukurti teiginiai apie pasąmonę, sapnų analizę, ego ir superego, išorinius ir vidinius objektus išliko iki šiol svarbūs bet kuriai psichoanalizės mokyklai, tačiau jų įvertinimas bei pritaikymas žmonių gydymui bei analizei pažengė gerokai toliau nei tą įvardino pats psichoanalizės kūrėjas.
Neopsichoanalizė
Ne visi Z. Froido mokiniai liko ištikimi mokytojo idėjoms, gabiausi jų sukūrė savo teorijas, šiandien sudarančias neopsichoanalitinės krypties turinį.
Adleris, indvidualiosios psichologijos kūrėjas, teigė, kad žmogaus asmenybė susiformuoja iki 5 m. amžiaus, nes tada asmeniui yra būdingas tam tikras “gyvenimo stilius”. Dėl fizinio nepajėgumo vaikas jaučia nepilnavertiškumą ir jogyvenimo tikslu tampa to komplekso įveikimas bei jo kompensacija save įvertinant.
K. Jungas, analitinės psichologijos kūrėjas, teigia, kad pasąmonėje glūdi ne užspaustas nepatenkintas seksualinis potraukis, bet bendra gyvybinė energija. Psichikoje yra išskiriami 3 lygmenys: sąmonė, individuali pasąmonė ir kolektyvinė pasąmonė. Pastarojoje yra užfiksuota žmonijos patirtis. Vystydamasi asmenybė perima kolektyvinės pasąmonės turinį, vyksta individualizacija ir tuo ji save realizuoja.
K. Horni, H. Salivanas, E. Fromas, E.Eriksonas – tai žymiausi utoriai, kurie, kurdami savo teorijas, savaip revizavo Z. Froido pažiūras, pabrėždami socialinės aplinkos įtaką asmenybės formavimuisi ir funkcionavimui.
Kognityvinė psichologija
Tai šiuolaikinė psichologijos kryptis, kurios ryškiausias atstovas U.
Neiseris.
Kognityvinės psichologijos uždavinys – išsiaiškinti, kas vyksta su sensorine informacija po to, kai ji perimama receptoriuose. Bandyta ieškoti analogiškų procesų, kurie vyksta kompiuteryje. Buvo sukurta daugybė pažinimo procesų blokų, kurie užtikrindavo informacijos saugojimą (išskirtos ilgalaikė ir trumpalaikė atmintys) ir komandų vykdymą. Nors teorinių schemų daugėjo, bet aiškumo, deja,ne.
Tuomet buvo iškeltas uždavinys parodyti, jog pažinimo procesai vaidina lemiamą vaidmenį žmogaus elgsenoje. Tokia esminė pozicija buvo artima ir mokslininkams Ž. Piažė, J.S.Brueris, G. Kelis., daugiausia dėmesio skyrusiems vaizdinio mąstymo tyrinėjimui, atminties organizacijos analizei, motyvacijos, kaip “atrankos”mechanizmo, supratimui. Kognityvistų tyrimams būdingas griežtas eksperimentavimas, stipri kontrolė, tikslios teiginių formuluotės.
Kritika jų atžvilgiu dažniausiai siejama su pasąmonės procesų ignoravimu bei aplinkos vaidmens žmogaus elgsenoje sumenkinimui.
Nors kognityvine psichologija gyvuoja jau ketvirtą dešimtmetį, iš bihevioristinio tabu, draudžiančio minėti sąmonę, ji išsivadavo tik maždaug prieš dešimtmetį, kuomet pasirode pirmieji nuoseklus tyrimai apie atminties ir samoningo suvokimo sąryšį. Buvo nustatyta, kad atminties turinys gali tureti trejopą pavidalą: mes galime kažką įsiminti taip, kad tas turinys 1)
bus neprieinamas valingo atsiminimo mechanizmams (apie tai, kad kažkas buvo įrašyta į atmintį galima bus sužinoti tik iš spontaniško pavėluoto atsiminimo); 2) bus prieinamas atsiminimo mechnaizmams, bet mes samoningai nežinosime apie tai, kad reikiamos žinios yra atminty; 3) bus ir prieinamas, ir mes žinosime apie to turinio buvimą atminty (pastaroji atmintis dažnai vadinama „deklaratyvine”).
Buvo pasiulyta, kad šie trys atminties lygiai atitinka tris samoningumo lygius – pasamoninga suvokimą, tiesioginį suvokimą, ir refleksyvų suvokimą. Naujas BMR metodas įgalino „užmesti akį” į smegenų veiklą įvairiu atminties procesu metu.
Paaiškėjo, kad atmintį saugo kone visos smegenys: kiekviena sritis saugo informaciją apie jos specializaciją atitinkancią temą. Pavyzdžiui, regos sritys aktyvuojasi tiek vaizdu stebejimo, tiek ir tų vaizdų atsiminimo (vaizduote)
metu. Raudonas arklys šoka per gyvatvorę. Beveik kiekvieno skaitytojo smegenyse, perskaičius paskutinį sakinį, labai aktyviai susižadino įvairios regos sritys, kurios nereaguoja i abstraktaus teksto pateikimą – taigi, kalbos prasminiai procesai yra taipogi bent dalinai palaikomi vaizdiniu, sukeliamu regos smegenu žievej (manoma, kad šie vaizdiniai yra sukuriami per anksčiau aprašytus neuroninius ryšius iš aukštesniųjų sričių į žemesniąsias). Tačiau duomenys nurodo, kad vieno tipo atmintis –
deklaratyvine (t.y. pati samoningiausia atmintis) – negali funkcionuoti be smegenų žievės smilkinio sričių. Įtarimą, kad smilkinio sritys turi ypatingą sąryšį su sąmoningumu, sustiprina ir tai, kad smilkinio srityse (kairiarankiu – dešineje puseje) slypi ir informacija apie mūsų „ego” –
t.y. atmintis apie mūsų asmenines biografijas (zr. 2 pav). Papildomi duomenys iš eksperimentų su primatais leidžia manyti, kad iš dviejų regimosios informacijos apdorojimo srautų samoningas regimasis suvokimas yra susijes tik su „apatiniu” (ventraliniu) srautu kuris užsibaigia smilkiniu (temporalinese) srityse.
Sąmoningame regimąjame suvokime svarbiausia vaidmenį vaidina atminties ir dėmesio sąveika: dėmesys valdo informacijos srautą, patenkantį į atmintį. O kas valdo dėmesį? Manoma, kad valingo dėmesio kontrolės mechanizmai slypi pakaušy – į virsų kylančiame regimosios informacijos apdorojimo sraute (dorsalinis srautas), ypač srityse LIP ir VIP, kurios gauna komandas is kaktos sričių (kaktos sritys užsiima tiek fiziniu tiek ir protiniu veiksmu planavimu;). Iš tikro, dėmesys yra lyg ir vidinė, „mentalinė akis”, tad nenuostabu, kad jį valdo sritys artimos sritims, susijusioms su akių judesiais.
Taigi, tai ka mes sąmoningai suvokiame priklauso nuo abiejų regimosios informacijos apdorojimo srautų sąveikos, koordinuojamos kaktos (frontalinių) sričių.
Humanistinė psichologija
Tai bene labiausiai paplitusi šiandieninė psichologijos kryptis, siejama su A.Maslou, K.Rodžerso, V. Franklio ir kitais vardais. Pagrindinis psichologijos tyrimo objektas – unikali žmogaus asmenybė, atvira keitimuisi ir saviaktualizacijai. Remiamasi nuostata, kad kiekvienas žmogus turi galimybę pasirinkti savo likimą ir jį valdyti. Tai optimistinis požiūris į žmogų, paremtas meile ir pasitikėjimu. Nors kiekvienas iš čia paminėtų atstovų sukūrė savo teoriją, bet galima išskirti bendrus teiginius, su kuriais sutinka visi šios krypties atstovai:
♦ žmogus turi būti suprantamas ir tiriamas kaip visuma;
♦ kiekvienas žmogus yra unikalus, todėl atskiro atvejo analizė ne mažiau pateisinama, kaip ir statistiniai apibendrinimai;
♦ žmogus yra atviras pasauliui;žmogaus išgyvenimas išoriniame ir vidiniame pasaulio ir savęs pasaulyje – pagrindinė psichinė realybė;
♦ gyvenimas turi būti suprantamas kaip vientisas žmogaus brendimo ir būties procesas;
♦ žmogus yra apdovanotas nepaliaujamo vystymosi ir savirealizacijos potencija;
♦ žmogus turi tam tikrą laisvės laipsnį, susijusį su prasme ir vertybėmis, kuriomis vadovaujasi pasirinkdamas;
♦ žmogus – aktyvi, intencionali ir kūrybiška esybė.
Toks humanistinis požiūris nutolsta nuo mokslinės psichologijos, nes pagrindinis vaidmuo čia tenka žmogiškajam patyrimui. Tai yra kritikos objektas, nes dažnai sunku nustatyti skirtumą tarp to, ką žmogus galvoja apie save, ir to, kas jis yra iš tikrųjų.
Literatūra
D. Antinienė, N. Ausmanienė ir kt. “Psichologija studentui”