PSICHOLOGIJOS TERMINAI

TURINYS

Struktūralizmas...........................3
Funkcionalizmas..........................3-4
Biheviorizmas...........................4-5
Geštalpsichologija...........................5
Psichoanalizė.............................6-7
Neopsichoanalizė..........................7-8
Kognityvinė psichologija.......................8-9
Humanistinė psichologija........................10
Literatūra..............................11

Struktūralizmas

V. Vuntas 1879 m. Leipcige įkūrė pirmąją psichologinių tyrimų
laboratoriją. Su šiuo faktu siejama psichologijos, kaip savarankiško
mokslo, atsiradimas. Toje laboratorijoje savo mokslinę karjerą pradėjo
tokie žymūs mokslininkai kaip G. S. Holas (įkūręs Amerikos psichologijos
asociaciją), Dž. Keteletas ( individualių skirtumų psichologijos
pradininkas), H. Miunsterbergas ( taikomosios psichologijos pradininkas).

Struktūralizmas – psichologijos kryptis, kuriuos atstovai (be jau
minėto) V. Vunto, E. B. Tičenerio teigė, jog susijusią su patyrimu. Sąmonę
galima suskaidyti į elementus – pojūčius, vaizdus, jausmus, kurie,
jungdamiesi pagal asociacijų dėsningumus, sudaro sąmonės turinį. Buvo
manoma, kad sąmonės turinys gali betarpiškai atsiskleisti žmogui irr tuo
remiantis buvo sukurtas tyrimo metodas – introspekcija. Laboratorinėmis
sąlygomis, pateikiant įvairius stimulus, tiriamajam reikėjo stebėti ir
nusakyti, kas vyksta sąmonėje. Introspekcija – tai ne paprasta savistaba.
Tiriamieji būdavo specialiai paruošiami tyrimui juos treniruojant, buvo
planuojama ataskaitos apie patyrimą įgūdžiai.

Tačiau šis metodas susilaukė daug kritikos. Tai, ką žmogus gali
papasakoti, nėra tapatu tam, kas vyksta jo sąmonėje. Žmogiškasis
subjektyvumas lėmė tyrimo duomenų įvairovę ir sunkumus juos pakartoti. Be
to, struktūralistinis požiūris į sąmonę pasirodė labai supaprastintas.

Pagrindiniai šios krypties atstovų nuopelnai yra tie, kad
psichologijai buvo iškelti mokslinio tyrimo kriterijai, kuriais
vadovaujantis buvo siiekiama atlikti tyrimus ir gauti objektyvius
rezultatus. Savistaba, kaip papildomas informacijos šaltinis, išliko kai
kuriuose tyrimuose iki šių dienų.

Funkcionalizmas

Ryškiausi atstovai V. Džeimsas, R.Vudvortsas, H. Spenseris teigė, kad
psichologijos uždavinys yra tirti tai, kaip psichika padeda žmogui
prisitaikyti prie aplinkos. Buvo perimta Č. Darvino mintis, kad ev

voliucijos
procese išlieka tik stipriausi. Buvo teigiama, kad prisitaikymo prie
aplinkos dėsnis galioja ir žmogui. V.Džeimsas 1890 m. išleistoje knygoje
„Psichologijos pagrindai“ teigė, kad žmogaus sąmonė atlieka prisitaikymo
prie aplinkos funkciją. Psichiniai procesai buvo siejami su smegenų veikla.
Be to, žmogaus vidinis gyvenimas yra nuolatinė pojūčių ir patirties tėkmė.
Sąmonė atrenka tai, kas susiję su poreikiais ir suteikia psichiniai būčiai
formą. Svarbiausia yra tai, kaip žmogus jaučiasi savoje vidinėje
psichinėje erdvėje, kuri nebūtinai atitinka pasaulio objektyvumą. Žmogaus
vidinis gyvenimas yra unikalus ir nepakartojamas. R. Vudvortsas
sukoncentravo dėmesį į motyvacijos tyrinėjimus. Jį domino, kas skatina
žmogų veikti tuo ar kitu būdu.

Funkcionalizmo atstovai buvo kritikuojami už tai, kad jų teorijos
rėmėsi daugiau asmenine savistaba nei kitų žmonių stebėjimu bei
eksperimentais.

Funkcionalistų įnašas į psichologijos mokslą yra svarbus, nes pateikė
dinaminę psichikos sampratą ir sąlygojo spartų taikomosios psichologijos
vystimąsi XX a. pradžioje. Tuuo metu gyveno ir kūrė: H.Holas- pedagoginės
psichologijos pradininkas; R. B. Ketelas – protinių sugebėjimų testo
kūrėjas; A. Bine – protinio išsivystymo diagnostikos pradininkas; V. D.
Skotas – pirmasis pritaikęs psichologijos žinias reklamos kūrimui,
profesinės atrankos bei vadovavimo problemų sprendimui. V.D. Skotas įkūrė
pirmąją psichologinio konsultavimo centrą, padedantį organizacijoms spręsti
iškilusias psichologines problemas.

Biheviorizmas

Dž. Votsonas, E. Torndaikas, ryškiausi biheviorizmo krypties atstovai,
iškėlė idėją, jog psichologija, siekdama būti moksline, turi tyrinėti
elgesį. kuris gali būti objektyviai stebimas. Pats elgesys buvo suprantamas
kaip organizmo reakcijų į aplinkos stimulus visuma. Vidinė psichinė
realybė, kuri buvo funkcionalizmo tyrimo objektas, ne

egali būti objektyviai
stebima bei tiriama. Psichikos apraiškos turi būti stebimos elgsenoje.
Pradiniuose elgesio tyrinėjimo etapuose dalyvavo vaikai; tai uždraudus,
imta naudoti viščiukus, peles ir kitus gyvūnus. Buvo teigiama, kad elgesys
yra sąlygotas patyrimo ir yra tiesioginis jo rezultatas. Žinant patyrimą,
lengvai galima prognozuoti elgesį. Tokios sąvokos kaip „ protas“ ,
„sąmonė“, „išgyvenimas“ ir kitos prarado prasmę. Tyrimų su gyvūnais
rezultatai parodė, kad apdovanojimas turi teigiamos įtakos išmokimui.
Vėliau tie rezultatai buvo naudojami bandant paaiškinti žmogaus elgesį. Dėl
to bihevioristai buvo karštai kritikuojami savo amžininkų.

Nežiūrint minėto trūkumo (beje, esminio), bihevioristai iškėlė
psichologinių tyrimų objektyvumo problemą. Gana greitai paaiškėjo, kad
elgesys nėra taip lengvai nusakomas, kaip buvo įsivaizduojama.

Neobiheviorizmo atstovas E. Č. Tolminas įvedė tarpinių kintamųjų
sąvoką, kuri apėmė pažintinius ir motyvacinius elgesio komponentus.
Išmokimas, anot Tolmino, yra grindžiamas universaliais mechanizmais, kurie
yra bendri gyvūnams ir žmonėms. Pastiprinimo dėka išmokimas yra
automatiškas, nes vyksta nervų sistemos lygmenyje ir nepriklauso nuo
subjekto valios ir nervų. Nobihevioristai darė toli siekiančias išvadas;
stimulų ir pastiprinimo dėka galima formuoti bet kokį elgesį, manipuliuoti
individu.

B.F. Skineris tyrinėjo bausmės ir įvairių pastiprinimo sistemų įtaką
išmokimui. Tyrimai parodė, kad elgesiomodifikacija gali būti pasiekiama
norimo elgesio teigiamo pastiprinimo dėka. Šis metodas plačiai taikomas iš
šiandien pedagogikoje ir psichiatrijoje.

Geštaltpsichologija

Ši kryptis siejama su tokiais vardais, kaip M. Vertheimeris, K. Kofka,
V. Keleris.
Pagrindinis geštaltpsichologijos dėmesys buvo sutelktas suvokimo ir
atminties tyrinėjimui. Suvokiamo vaizdo visuma nėra tapati jo elementų
sumai. Pa

agrindinė psichikos ypatybė – tai įgimtas sugebėjimas suvokiamą
informaciją organizuoti į tam tikras formas ( gestelt (vok.) – pavidalas,
forma). Buvo sakoma, kad, kai žiūrime pro langą, matome medžius, o ne
sensorinius segmentus. Visumos organizaciją nulemia atskirų ją sudarančių
dalių ypatybes ir funkcijas. Tyrinėjant suvokimą ( dažniausiai regėjimu),
buvo nustatyta tokie ypatumai: kontantiškumas, struktūriškumas, suvokimo
priklausomybė nuo fono ir t.t.

Sąvokos „figūra“ ir „fonas“ geštaltpsichologams buvo svarbiausios. Jie
siekė paaiškinti, kaip figūra išskiriama iš fono. Figūros ir fono problema
akivaizdi dvigubuose paveikslėliuose, kur figūra ir fonas lyg ir nevalingai
keičiasi vietomis. Informacijos „perstruktūravimo“ mechanizmas buvo
perkeltas į kūrybinio mąstymo bei netikėto sprendimo atradimo paaiškinimą.
Tyrinėjant mąstymą, buvo nustatyta, kad pažintiniai procesai, perkurdami
suvokiamą objektą, produktyviai veikia mąstymą. Visybiškumo idėja buvo
panaudota ir vėliau, aiškinant grupės dinamiką bei kuriant gestelt-
terapijos metodus.

Ši kryptis buvo kritikuota dėl to, kad jos teiginiai ne visada
pagrįsti eksperimentais įrodymais, sąvokos netikslios, o teiginiams trūksta
apibrėžtumo.

Tačiau svarbu yra tai, kad gestaltpsichologai atkakliai domėjosi
psichikoje vykstančiais procesais (suvokimu, mąstymu ir kt. ) biheviorizmo
klestėjimo laikais ir oponavo jam.

Psichoanalizė

Ši kryptis siejama su Z. Froido vardu. Pirmiausia psichoanalizė buvo
vadinama neurozių gydymo metodu, vėliau ji tapo psihologine teorija, dar
vėliau – plačiai žinoma ir įtakinga psichologijos kryptimi. Z. Froidas
buvo praktikuojantis psichiatras ir, stebėdamas savo pacientus, suprato,
kad jų elgesys yra sąlygotas pasąmoninių jėgų, pavadintų potraukiais, kurių
pagrindą sudaro instinktai. Sąmonės lygmenyje jų pasirodymas yra
uždraustas, todėl jie išstumiami į pasąmonę. Tačiau tie po

otraukiai veikia
ir be sąmonės žinios, pasireikšdami sapnais, kalbiniais apsirikimais,
nukrypimais nuo adekvataus elgesio, įtakodami profesijos pasirinkimą bei
kūrybą. Pagrindinis instinktas, išstumiamas iš sąmonės, yra seksualinis,
nes būtent jo apraiškos labiausiai ribojamos visuomeniniame gyvenime.
Tačiau seksualinis potraukis (libido) skatina veikti ir laipsniškai vystosi
bręstant asmenybei.
Žmogaus psichikoje išskiriami 3 lygmenys – id (nesąmoningas), ego
(pasąmoninis), ir superego ( sąmoningas).

Z. Froidas buvo kritikuojamas už seksualinio potraukio (libido)
asmenybės gyvenime sureikšminimą ir suabsoliutinimą, už sąmonės ir
pasąmonės santykio antagonizmą (todėl Froido teorija yra vadinama
panseksualistine). Be to, jo teorija nebuvo tikrinama eksperimentiškai.
Šios krypties nuopelnai psichologijai aiškiai persveria trūkumus. Nors iki
Z. Froido taip pat kalbama apie pasąmonę, būtent ji bandė atskleisti
dinamiškus ryšius tarp sąmonės ir pasąmonės. Sąmonė jau nebuvo suprantama
kaip uždara erdvė, bet tapo psichinės visumos dalimi. Z. Froidas atkreipė
dėmesį į seksualinės sferos svarbą žmogaus psichiniam funkcionavimui. Jis
įvedė psichologinės gynybos terminą, kuris yra vienas iš svarbiausių
šiandieninėje psichoterapijoje.
    Šiandien labai dažnai susiduriame su Z..Froido ir psichoanalizės
kritika. Deja, kaip paaiškėja, kritikuoti imasi tie, kurie tėra perskaitę
tik keletą Z.Froido knygų ir neretai nėra nieko girdėję apie tolesnius
psichoanalizės raidos kelius ir pokyčius. Ypač keista, jog didžiausi
kritikai yra tie, kurie mokosi ar yra baigę kurią nors psichoterapijos
mokyklą, bet niekuomet nėra mokęsi jokios psichoanalitinės teorijos.
    Todėl tegalima traukyti pečiais, kai teigiama, jog psichoanalizė
tebesiremia supratimu apie instinktus, ypač seksualinius, kurie įtakoja
žmogaus raidą ir psichologinių problemų kilmę. Tai – varų psichologijos
mokykla, kuriai atstovavo pats S.Freudas ir kuri susikūrė XX-ojo amžiaus
pradžioje. Dar ir dabar galima rasti analitikų, ypač Prancūzijoje, kurie
remiasi tik šia teorija, bet jų yra be galo mažai.
    XX-ojo amžiaus trečiajame dešimtmetyje susikūrė nauja psichoanalizės
kryptis, kuri plėtojo supratimą ne vien apie instinktus bei jų įtaką mums,
bet ir apie ego būdus su jais tvarkytis bei adaptuotis išoriniame
pasaulyje. Tai ego psichologijos mokykla, kurios žymiausi atstovai A.Freud,
H.Hartmannas, Ch.Brenneris, A.Rothsteinas ir kiti.
     Dar po dešimtmečio į psichoanalizę įsiveržė naujas požiūris į žmogų,
kaip nuolat bendraujantį su aplinka, todėl jos ir įtakojamą. Tai buvo
objektų ryšių mokykla, kuriai atstovavo M.Klein, R.Fairbairnas,
D.Winnicottas, M.Balintas ir daugelis kitų. Ši kryptis, o ypač savasties
psichologijos mokykla, kurią kūrė H.Kohutas, ir kuri pabrėžė motinos ir
vaiko empatiško ryšio svarbą, ženkliai nutolo nuo supratimo apie žmogų,
kaip vien instinktų įtakojamą biologinę būtybę.
    XX-ojo amžiaus pabaigoje psichoanalizė žengė dar vieną ryškų žingsnį į
visai kitokį supratimą apie žmogų. Tam pradžią davė J.Bowlby sukurta
prisirišimo teorija, kuri paskatino kitų teorijų ir krypčių
(mentalizacijos, intersubjektyvumo) plėtojimąsi. Šios mokyklos pabrėžė, kad
žmogus jau gimsta pasirengęs bendrauti su aplinkiniais, todėl tik artimas
ryšys su motina, o vėliau su kitais žmonėmis formuoja asmenybę bei vaiko
psichiką.
    Todėl šiuolaikinė psichoanalizė nebėra ta, kurią galima matyti kino
filmuose, kai analitikas rodomas kaip šaltas ir nutolęs nuo paciento
profesionalas, analizuojantis tai, ką sako jam pacientas. Dabartinis
analitikas – aktyvus ir empatiškas artimo abipusio proceso tarp jo ir
paciento dalyvis. O šiuolaikinė psichoanalizė yra ta, kuri pabrėžia
tarpusavio ryšio ir žmonių bendravimo svarbą, o ne vien jo instinktų, ego
ir superego sąveiką.
    Žinoma, Z.Froido sukurti teiginiai apie pasąmonę, sapnų analizę, ego
ir superego, išorinius ir vidinius objektus išliko iki šiol svarbūs bet
kuriai psichoanalizės mokyklai, tačiau jų įvertinimas bei pritaikymas
žmonių gydymui bei analizei pažengė gerokai toliau nei tą įvardino pats
psichoanalizės kūrėjas.

Neopsichoanalizė

Ne visi Z. Froido mokiniai liko ištikimi mokytojo idėjoms, gabiausi jų
sukūrė savo teorijas, šiandien sudarančias neopsichoanalitinės krypties
turinį.
Adleris, indvidualiosios psichologijos kūrėjas, teigė, kad žmogaus asmenybė
susiformuoja iki 5 m. amžiaus, nes tada asmeniui yra būdingas tam tikras
“gyvenimo stilius”. Dėl fizinio nepajėgumo vaikas jaučia nepilnavertiškumą
ir jogyvenimo tikslu tampa to komplekso įveikimas bei jo kompensacija save
įvertinant.

K. Jungas, analitinės psichologijos kūrėjas, teigia, kad pasąmonėje
glūdi ne užspaustas nepatenkintas seksualinis potraukis, bet bendra
gyvybinė energija. Psichikoje yra išskiriami 3 lygmenys: sąmonė,
individuali pasąmonė ir kolektyvinė pasąmonė. Pastarojoje yra užfiksuota
žmonijos patirtis. Vystydamasi asmenybė perima kolektyvinės pasąmonės
turinį, vyksta individualizacija ir tuo ji save realizuoja.

K. Horni, H. Salivanas, E. Fromas, E.Eriksonas – tai žymiausi utoriai,
kurie, kurdami savo teorijas, savaip revizavo Z. Froido pažiūras,
pabrėždami socialinės aplinkos įtaką asmenybės formavimuisi ir
funkcionavimui.

Kognityvinė psichologija

Tai šiuolaikinė psichologijos kryptis, kurios ryškiausias atstovas U.
Neiseris.
Kognityvinės psichologijos uždavinys – išsiaiškinti, kas vyksta su
sensorine informacija po to, kai ji perimama receptoriuose. Bandyta ieškoti
analogiškų procesų, kurie vyksta kompiuteryje. Buvo sukurta daugybė
pažinimo procesų blokų, kurie užtikrindavo informacijos saugojimą
(išskirtos ilgalaikė ir trumpalaikė atmintys) ir komandų vykdymą. Nors
teorinių schemų daugėjo, bet aiškumo, deja,ne.
Tuomet buvo iškeltas uždavinys parodyti, jog pažinimo procesai vaidina
lemiamą vaidmenį žmogaus elgsenoje. Tokia esminė pozicija buvo artima ir
mokslininkams Ž. Piažė, J.S.Brueris, G. Kelis., daugiausia dėmesio
skyrusiems vaizdinio mąstymo tyrinėjimui, atminties organizacijos analizei,
motyvacijos, kaip “atrankos”mechanizmo, supratimui. Kognityvistų tyrimams
būdingas griežtas eksperimentavimas, stipri kontrolė, tikslios teiginių
formuluotės.
Kritika jų atžvilgiu dažniausiai siejama su pasąmonės procesų ignoravimu
bei aplinkos vaidmens žmogaus elgsenoje sumenkinimui.

Nors kognityvine psichologija gyvuoja jau ketvirtą dešimtmetį, iš
bihevioristinio tabu, draudžiančio minėti sąmonę, ji išsivadavo tik maždaug
prieš dešimtmetį, kuomet pasirode pirmieji nuoseklus tyrimai apie atminties
ir samoningo suvokimo sąryšį. Buvo nustatyta, kad atminties turinys gali
tureti trejopą pavidalą: mes galime kažką įsiminti taip, kad tas turinys 1)
bus neprieinamas valingo atsiminimo mechanizmams (apie tai, kad kažkas buvo
įrašyta į atmintį galima bus sužinoti tik iš spontaniško pavėluoto
atsiminimo); 2) bus prieinamas atsiminimo mechnaizmams, bet mes samoningai
nežinosime apie tai, kad reikiamos žinios yra atminty; 3) bus ir
prieinamas, ir mes žinosime apie to turinio buvimą atminty (pastaroji
atmintis dažnai vadinama “deklaratyvine”). Buvo pasiulyta, kad šie trys
atminties lygiai atitinka tris samoningumo lygius – pasamoninga suvokimą,
tiesioginį suvokimą, ir refleksyvų suvokimą. Naujas BMR metodas įgalino
“užmesti akį” į smegenų veiklą įvairiu atminties procesu metu. Paaiškėjo,
kad atmintį saugo kone visos smegenys: kiekviena sritis saugo informaciją
apie jos specializaciją atitinkancią temą. Pavyzdžiui, regos sritys
aktyvuojasi tiek vaizdu stebejimo, tiek ir tų vaizdų atsiminimo (vaizduote)
metu. Raudonas arklys šoka per gyvatvorę. Beveik kiekvieno skaitytojo
smegenyse, perskaičius paskutinį sakinį, labai aktyviai susižadino įvairios
regos sritys, kurios nereaguoja i abstraktaus teksto pateikimą – taigi,
kalbos prasminiai procesai yra taipogi bent dalinai palaikomi vaizdiniu,
sukeliamu regos smegenu žievej (manoma, kad šie vaizdiniai yra sukuriami
per anksčiau aprašytus neuroninius ryšius iš aukštesniųjų sričių į
žemesniąsias). Tačiau duomenys nurodo, kad vieno tipo atmintis –
deklaratyvine (t.y. pati samoningiausia atmintis) – negali funkcionuoti be
smegenų žievės smilkinio sričių. Įtarimą, kad smilkinio sritys turi
ypatingą sąryšį su sąmoningumu, sustiprina ir tai, kad smilkinio srityse
(kairiarankiu – dešineje puseje) slypi ir informacija apie mūsų “ego” –
t.y. atmintis apie mūsų asmenines biografijas (zr. 2 pav). Papildomi
duomenys iš eksperimentų su primatais leidžia manyti, kad iš dviejų
regimosios informacijos apdorojimo srautų samoningas regimasis suvokimas
yra susijes tik su “apatiniu” (ventraliniu) srautu kuris užsibaigia
smilkiniu (temporalinese) srityse.

Sąmoningame regimąjame suvokime svarbiausia vaidmenį vaidina atminties
ir dėmesio sąveika: dėmesys valdo informacijos srautą, patenkantį į
atmintį. O kas valdo dėmesį? Manoma, kad valingo dėmesio kontrolės
mechanizmai slypi pakaušy – į virsų kylančiame regimosios informacijos
apdorojimo sraute (dorsalinis srautas), ypač srityse LIP ir VIP, kurios
gauna komandas is kaktos sričių (kaktos sritys užsiima tiek fiziniu tiek ir
protiniu veiksmu planavimu;). Iš tikro, dėmesys yra lyg ir vidinė,
“mentalinė akis”, tad nenuostabu, kad jį valdo sritys artimos sritims,
susijusioms su akių judesiais.

Taigi, tai ka mes sąmoningai suvokiame priklauso nuo abiejų regimosios
informacijos apdorojimo srautų sąveikos, koordinuojamos kaktos
(frontalinių) sričių.

Humanistinė psichologija

Tai bene labiausiai paplitusi šiandieninė psichologijos kryptis,
siejama su A.Maslou, K.Rodžerso, V. Franklio ir kitais vardais. Pagrindinis
psichologijos tyrimo objektas – unikali žmogaus asmenybė, atvira keitimuisi
ir saviaktualizacijai. Remiamasi nuostata, kad kiekvienas žmogus turi
galimybę pasirinkti savo likimą ir jį valdyti. Tai optimistinis požiūris į
žmogų, paremtas meile ir pasitikėjimu. Nors kiekvienas iš čia paminėtų
atstovų sukūrė savo teoriją, bet galima išskirti bendrus teiginius, su
kuriais sutinka visi šios krypties atstovai:
♦ žmogus turi būti suprantamas ir tiriamas kaip visuma;
♦ kiekvienas žmogus yra unikalus, todėl atskiro atvejo analizė ne mažiau
pateisinama, kaip ir statistiniai apibendrinimai;
♦ žmogus yra atviras pasauliui;žmogaus išgyvenimas išoriniame ir vidiniame
pasaulio ir savęs pasaulyje – pagrindinė psichinė realybė;
♦ gyvenimas turi būti suprantamas kaip vientisas žmogaus brendimo ir būties
procesas;
♦ žmogus yra apdovanotas nepaliaujamo vystymosi ir savirealizacijos
potencija;
♦ žmogus turi tam tikrą laisvės laipsnį, susijusį su prasme ir vertybėmis,
kuriomis vadovaujasi pasirinkdamas;
♦ žmogus – aktyvi, intencionali ir kūrybiška esybė.

Toks humanistinis požiūris nutolsta nuo mokslinės psichologijos, nes
pagrindinis vaidmuo čia tenka žmogiškajam patyrimui. Tai yra kritikos
objektas, nes dažnai sunku nustatyti skirtumą tarp to, ką žmogus galvoja
apie save, ir to, kas jis yra iš tikrųjų.

LITERATŪRA

D. Antinienė, N. Ausmanienė ir kt. “Psichologija studentui”

Leave a Comment