51.6.3. Ankstyvosios
patirties įtaka
Tyrinėjant ankstyvosios
patirties įtaką buvo pastebėta, kad aukštas IQ ir kūrybiniai sugebėjimai
dažniausiai atsiskleidžia ankstyvojoje vaikystėje, jaunesniame mokykliniame
amžiuje ar paauglystėje. Buvo bandyta ieškoti elgesio ar patirties vaikystėje
ir pasiekimų suaugus sąryšio. Nustatyta, kad IQ ir kiti veiksniai (namų
aplinka, mokymosi patirtis ir kt.) turi įtakos vėlesniems laimėjimams.
Kūrybiškumas -spontaniškumo,
neurozės ar suaugusiųjų reikalavimų rezultatas?
Phyllis Greenacre (1957)
psichoanalitiniame straipsnyje „Menininko vaikystė. Libido fazės raida ir
gabumai“ rašo, kad kūrybiškumas yra specialus sugebėjimas ir nebūtinai dideli
sugebėjimai siejasi su kūrybiškumu. Autorės manymu, remiantis kūrybiškų žmonių
aprašymais, jiems būdingi šie pagrindiniai ypatumai:
1. Didesnis jaautrumas sensoriniams stimulams.
2. Neįprastas sugebėjimas suvokti įvairius stimulų
ryšius.
3. Polinkis į empatiją, platesnius ir gilesnius
nei įprasta potyrius.
Autorė gabius vaikus skirsto į
tris grupes:
1. Kurių raida spontaniška, kylanti iš prigimties.
2. Kurių elgesys iš esmės yra suaugusiųjų
reikalavimų rezultatas.
3. Kurių elgesys iš esmės yra neurotinių konfliktų
rezultatas.
Ph. Greenacre prieštaringai
vertina įgymių ir aplinkos įtaką ankstyvojoje vaikystėje. Viena vertus, ji
sako, kad nėra faktų, jog kūrybiškumas yra įgimtas, tačiau kita vertus –
genialumas yra „dievų dovana“, gaunama gimstant.
Motinos auklėjimo stiliaus įtaka
Anne Roe (1957) nuomone, vaiko
interesai priklausys nuo ankstyvosios patirties šeimoje. Svarbiausias vaidmuo
joje tenka struktūrai, auklėjimo stiliui.
Autorė pateikia kooncentrinių
apskritimų diagramą, kurioje atsispindi vaiko auklėjimo metodai.
1 – pernelyg globojanti motina
2
– pernelyg reikli motina
3
– atstumianti motina
4
– nepastovi motina
5 – normali, mylinti
motina, tačiau galinti tapti pernelyg globojanti.
A. Roe pateikia dvi
hipotezes:
1. Šie
aplinkos skirtumai namuose nulems pagrindinę orientaciją įvairiose situacijose.
Asmenys, augę pernelyg reiklioje arba pernelyg globojančioje aplinkoje,
dažniausiai bus orientuoti į žmones, da
teoriją gynybos būdai yra naudojami palaikyti ir stiprinti savęs vertinimą,
pvz., sublimacija, kai seksualinė energija pakeičiama socialiai priimtinomis
formomis, ar išstūmimas, kai pamirštame mums nemalonius įvykius, žmones ir
pan.) ar turintys narcisistinių polinkių (narcizas – savimi besigėrintis, save įsimylėjęs žmogus).
Asmenys, augę apleistoje, atstumiančioje aplinkoje labiau bus orientuoti ne į
žmones, o į idėjas ir daiktus.
2. Nuo šių auklėjimo
metodų priklauso asmenybės interesai. Orientacija į žmones nulems interesų pritaikymą,
pavyzdžiui, socialinio darbo ar klinikinės psichologijos srityse. Narcisistinės
orientacijos asmenybės rinksis mokslo ir technologijos sritis.
Vaiko polinkiai
natūraliai skleisis priimančioje aplinkoje esant didesnei laisvei ir aktyviai
paskatinant pasireiškiančius polinkius. Motyvacija gali būti stipri tiek
pernelyg reikalaujančioje, tiek priimančioje asmenį aplinkoje. Ankstyvoji
patirtis namuose priklausys nuo lyties, vaiko gimimo eilės ir skirtingos
socialinės-ekonominės padėties.
Išvada.
Motinos auklėjimo stilius, ankstyvosios vaikystės patirtis, bendravimas su
suaugusiaisiais, prigimtis turi didžiausios įtakos kūūrybinėms galioms
atsiskleisti.
Divergentinis mąstymas
Mąstant šiuo tipu, jūs formuojate galimus pasirinkimo variantus. Toks mąstymas atveria mums
daug galimybių gyvenime, nes veda į pasirinkimų, kurių pačioje pradžioje nerandame,
ieškojimą (žr. dešiniau esančią iliustraciją).
Divergentinis mąstytojas ieško galimybių, o ne renkasi tarp to,
kas yra. Tad, užuot pasirinkus tarp dviejų variantų – “serganti” arba “sveika” –
aš turiu ieškoti kitų pasirinkimų. Vienas iš jų yra tai,
kad galiu sirgti ir būti sveika tuo pačiu metu. Man prireikė daugybės metų suvokti, jog
toks pasirinkimas, apskritai, gali būti pasirinkimu.
Kai susirgau, daugiausia buvau konvergentinė mąstytoja. To pasekoje,
daugybę metų ne
mano gyvenimas neturėjo prasmės. Pamažu mano gyvenime atsirado daugiau spalvų,
dėka divergentinio mąstymo. Tačiau ir dabar turiu sau priminti: “Ieškok pasirinkimų,
kurių dar neapsvarstei.”
7Įvairūs
autoriai išvardija skirtingus, netgi prieštaraujančius vienas kitam bruožus,
būdingus kūrybiškai asmenybei: sugebėjimas spręsti savarankiškai spręsti,
atkaklumas ir dominavimas (Frank Barron
), uždarumas ir ramybė, domėjimasis idėjomis, o ne
daiktais (John E. Drevdahl), sugebėjimas
identifikuotis, išreikšti jausmus ir patirtį (B. T. Eiduson), pasyvi emocinė
adaptacija, savidrausmė, šiek tiek lėtesnė psichoseksualinė raida (A. Roe),
autonomiškumas, atsidavimas, atkaklumas, pastangos ( S. J. Blatt, M. I. Stein),
polinkis ieškoti nuotykių, stipresnis dominavimas ir didesnis jautrumas, mažiau
paranoidinių tendencijų ir nerimo negu visos populiacijos (R. B. Cattell, J. E.
Drevdahl),
J. Gillmore kūrybišką asmenybę tiria remdamasis realiais
žmogaus laimėjimais. Jo tyrimai parodė, kad kūrybiškiems žmonėms būdinga:
aukštas savigarbos lygis, nepriklausomybė (savarankiškumas), vidinis
turtingumas, atkaklumas, smalsumas, polinkis į tai, kas sudėtinga, gera
socialinė adaptacija, altruizmas, pasitikėjimas kitais, impulsyvumo kontrolė.
Svarbiausia produktyvios
asmenybės charakteristika yra aukštas savigarbos lygis, lemiantis altruizmą ir
pasitikėjimą kitais. Smalsumą lemia vidinis laisvumas, vidinių ir išorinių
konfliktų nebuvimas, pasitikėjimas savo jėgomis. Nepriklausomybė, mažas konformizmas
leidžia individui susidaryti savitą problemos supratimą ir apginti savo
nuomonę. Neimpulsyvūs asmenys yra atsparesni nemalonių stimulų įtakai.
impulsyvus elgesys atspindi bendrą nepasitikėjimą savimi ir aplinkiniais. Noras
spręsti sudėtingas problemas yra siejamas su siekimu sujungti į bendrą sistemą
įvairius, kartais atrodytų, prieštaringus faktus.
Įdomūs
yra D. Shuberto kūrybiškumo ir asmenybės savybių santykio tyrimai. Buvo rastas
neigiamas kū
kūrybiškumo ir nesusiformavusios savimonės ryšys. Taip pat buvo pastebėta, kad
konformizmas sumažina kūrybines galias (konformistai dažnai turi tuos asmenybės
bruožus, kurie paprastai siejasi su menku kūrybiškumu: didelį nerimą, neturi
lankstumo ir spontaniškumo, sunkiai pakelia dviprasmiškas, neapibrėžtas
situacijas, laikosi įprastų standartinių pažiūrų, jaučia nepilnavertiškumą ir
priklausomybę nuo kitų).
9 Fantazijos slopinimo padariniai – kūryba arba destrukcija
Galimybė
fantazuoti daro įtaką psichinei sveikatai ir kūrybinių poreikių tenkinimui. Ellis
Paul Torranc ir R. E. Myerso (1970) pastebėjimais, daugelis tėvų ir mokytojų slopina
vaikų fantaziją. O ją būtina puoselėti, ypač tada, kai tam tikri vaiko raidos
periodai yra labai palankūs kūrybiniam mąstymui ugdyti.
Fantazija ir vaizduotė yra tokios
svarbios kūrybos procesui, kad be vaidmeninių žaidimų (kurių pagrindą ir sudaro
šie du elementai) efektyvi psichoterapija neįsivaizduojama. Netgi manoma, kad
spontaniškumą žadinantys pratimai ankstyvojoje vaikystėje kompensuoja motinos
dėmesio stoką.
M.
Lewis (1991) tyrė jaunų aktorių ir delinkventinių paauglių kūrybiškumo bei
fantazijos ypatumus. Paaiškėjo, kad pastarųjų fantazija ir kūrybiškumas buvo
stipriai slopinami. Ir viena, ir kita tiriamųjų grupė pasižymėjo stipriomis
emocijomis, pykčiu. Tačiau aktoriai labiau pasitikėjo savimi, jų Ego buvo
stipresnis. Abiejų grupių elgesį aplinkiniai laikė griaunamu, keistinu. Tačiau
vieni jų „išsikraudavo“ kurdami, kiti -nusikalsdami. Kodėl?
Brandiems
ir tam tikrą gerovę susikūrusiems suaugusiesiems kyla klausimas: kodėl šie „nusikaltėliai“
nepasimoko iš savo patirties, nekeičia savo elgesio? O tyrinėjusieji šiuos
vaikus nuolat jautė jų tylų skundą: „Kodėl? Kodėl manęs nemyli?“ Net ir be
žodžių šie vaikai junta, ka
Ši nežodinė informacija, gauta dar ankstyvojoje vaikystėje, įsirėžia taip
giliai, kad beveik niekuomet nepasikeičia, jei šeimos struktūra išlieka tokia
pati.
Atsakomybė
už vaikų ateitį visuomet gula ant šeimos, mokyklos ir visuomenės pečių. Reikia
atsiminti: slopinti kūrybiškumą ir fantaziją – pavojingas kelias. Tai,
kas slopinama, niekur neišnyksta – virsta kūryba arba destrukcija.
Vidinis ir išorinis slopinimas
E.
P. Torrance skiria į išorinį ir vidinį slopinimą.
Išorinis
kūrybiškumo slopinimas.
Kuo
anksčiau ir kuo labiau kūrybiškumas slopinamas, tuo dažniau jis tampa
destruktyvus. Tėvai ir mokytojai dažnai mano vertiną kūrybiškumą, tačiau iš
tikrųjų ne visuomet sugeba priimti kūrybišką vaiko elgesį, nes ir patys mieliau
taikosi prie vyraujančių visuomenės normų („nenusišnekėk“, „neišsišok“, „būk
toks, kaip visi“ ir pan.).
B. S. Snyder ir L. H. Tessman nurodovidinį „meniškojo aš“ ir
„įprastojo“, visų priimto Aš, konfliktą. Jį išsprendus „meniškojo Aš“ naudai,
vaikui dažniausiai gresia būti pasmerktam vienatvei. J. P. Guilford teigia, kad
kūrybiškumas slopinamas ir tada, kai nėra abipusio vaiko, tėvų ir mokytojų
supratimo.
Vidinis
slopinimas
E. P. Torrance’s manymu, kūrybiškumo išraiška
sukelia įtampą, nes kūrybiškų žmonių visuomet yra mažai. Įtampa didėja, kai neįprastos
idėjos, fantazijos (dažnai kylančios sapnuose ir svajonėse) dėl įvairių
priežasčių lieka neįgyvendintos. Tačiau originalumas, fantazijos blyksniai,
vieni iš pagrindinių kūrybiškumo komponentų, gali sušvytėti tik t
. . .
·
kaltės jausmas ir nepasitikėjimas savimi;
·
mokymosi sutrikimai;
·
elgesio pokyčiai;
·
polinkis nusikalsti;
·
neurotiniai konfliktai, kurių rezultatas – depresija,
nerimas, perdėtas dėmesio poreikis ir pan.;
·
galima psichozė (kai slopinama labai stipriai ar ilgai).
Pastebėta, kad kūrybiški vaikai
daug dažniau būna nepaklusnūs, išdykę negu aukšto intelekto, bet nekūrybiški
bendraamžiai. Saviraiškos ir slopinimo kova gali būti pražūtinga.
Eriko Frommo
Penkios sąlygos, kurių reikia
kūrybiškam požiūriui atsiskleisti .
1.
Pagrindinė sąlyga yra sugebėjimas
nustebti (geriausias pavyzdys yra vaikai). Pavyzdžiui, mokslininkas stebi
reiškinius, į kuriuos iki tol niekas nekreipė dėmesio, o jam tai, kas kitiems
aišku, tampa problema, jo protas pradeda dirbti. Tai ir yra atradimo pradžia.
2.
Sugebėjimas susikoncentruoti, suvoktisave kaip tikrąjį, galintį kurti
pasaulio centrą ir tuo pat metu peržengti savo asmenybės ribas,susiliejant su
kitais, pajuntant vienybę su pasauliu. Ši savybė Vakarų kultūroje labai
reta, nes visuomet esame užsiėmę daugeliu dalykų iš karto, darome viena, o
galvojame apie kita (valgome pusryčius, klausome radijo, skaitome laikraštį,
gal dar kalbamės su artimaisiais). Mes darome penkis dalykus iš karto, bet
kartu ir nedarome nieko. Jeigu sugebame susitelkti į ką nors, tas dalykas mums
tampa pats svarbiausias gyvenime. Kai kalbuosi, skaitau, vaikštau, –
jeigu tai darau susikoncentravęs, – tą akimirką nėra nieko svarbesnio
negu tai, ką darau „čia ir dabar“. Deja,
daugelis žmonių gyvena praeitimi arba ateitimi, bet iš tikrųjų nėra nei
praeities, nei ateities, yra tik dabarties, „čia ir dabar“ akimirksnis.
Autorius pastebi, kad vaikai, vos
tik pradėję mokytis, pajunta turį viską žinoti ir praranda sugebėjimą stebėtis
ir nustebti.
3.
Asmeninė, Aš patirtis. Vaikas vėliausiai išmoksta sakyti „aš“, nors kai išmoksta,
kartoja dažnai. Sakydami „aš manau“, mes dažniausiai tik atkartojame tai, ką
esame girdėję. Tiksliau būtų sakyti: „Tai kalba manyje“.
Aš
jausmas reiškia mano asmeninę patirtį, kuri yra mano tikrasis pasaulio centras
ir mano veiksmų iniciatorius. Jausti save būtina kiekvienam žmogui.
Primityviose visuomenėse sakoma: „Aš – tai yra mes“, t. y.
identifikuojasi su grupe. Kai žmogus suvokia savo individualumą, jis
identifikuojasi atskirai nuo grupės. Tačiau jausti savąjį aš, – – tai
nereiškia tapti egocentriku ar savimyla. Priešingai – savąjį Aš tikrai
galima suvokti tik bendraujant su kitais. Izoliuotas ir nesusijęs su kitais
žmogus bus pilnas nerimo ir negalės tinkamai suvokti savojo Aš. Kito suvokimas –
tai ne pasakymas „aš esu tu“ ir ne asmeninių ribų ištirpimas.
4.
Sugebėjimas priimti konfliktą ir įtampą, o ne jų vengti. Įtampa, kylanti
iš poliariškumo, yra žmogaus egzistencijos sąlyga, būtina dvasinei stiprybei ir
kūrybinei vaizduotei išugdyti. Dažnai liepiama vengti konfliktų. Bet iš tiesų
konfliktas yra tobulėjimo, stiprybės ir nuostabos šaltinis. Žmogus, vengiantis
konfliktų, tampa mašina, bejausmiu automatu. Konfliktus reikia priimti, giliai
išgyventi, ir ne tik protu, bet ir jausmais.
5.
Drąsa ir tikėjimas, leidžiantis pasitikėti sava patirtimi ir leisti atsirasti
bet kokiai naujai patirčiai. Būtidrąsiam – tai reiškia leisti
išnykti tam, kas žinoma, išdrįsti būti kitokiu negu visi, atlaikyti izoliaciją.
Tai ir Biblijos Abraomo drąsa, kuri padėjo palikti savo žemę ir šeimą bei
iškeliauti į nežinomą kraštą. Drąsa – tai nesirūpinti niekuo kitu, tik tiesa-
permąstyta ir priimta tiek protu, tiek jausmais. Tokia drąsa būtinai turi
remtis tikėjimu, kuris suprantamas ne kaip tikėjimas kokia nors idėja,
kurios negalima įrodyti moksliškai ar protu, o taip, kaip Senajame Testamente,
kur tikėjimas reiškia užtikrintumą – savo protu, jausmais,
įsitikinimais. Be užtikrintumo ir tikėjimo kūrybiškumas neįmanomas.
Taip
suvokiamas kūrybiškumas nėra išskirtinė gabių žmonių savybė, bet pasiekiama
kiekvienam individui. Mokytis būti kūrybiškam – tai mokytis gyventi.