51.6.3. Ankstyvosios patirties įtaka
Tyrinėjant ankstyvosios patirties įtaką buvo pastebėta, kad aukštas IQ ir kūrybiniai sugebėjimai dažniausiai atsiskleidžia ankstyvojoje vaikystėje, jaunesniame mokykliniame amžiuje ar paauglystėje. Buvo bandyta ieškoti elgesio ar patirties vaikystėje ir pasiekimų suaugus sąryšio. Nustatyta, kad IQ ir kiti veiksniai (namų aplinka, mokymosi patirtis ir kt.) turi įtakos vėlesniems laimėjimams.
Kūrybiškumas -spontaniškumo, neurozės ar suaugusiųjų reikalavimų rezultatas?
Phyllis Greenacre (1957) psichoanalitiniame straipsnyje „Menininko vaikystė. Libido fazės raida ir gabumai“ rašo, kad kūrybiškumas yra specialus sugebėjimas ir nebūtinai dideli sugebėjimai siejasi su kūrybiškumu. Autorės manymu, remiantis kūrybiškų žmonių aprašymais, jiems būdingi šie pagrindiniai ypatumai:
1. Didesnis jautrumas sensoriniams stimulams.
2. Neįprastas sugebėjimas suvokti įvairius stimulų ryšius.
3. Polinkis į empatiją, platesnius ir gilesnius nei įprasta potyrius.
Autorė gabius vaikus skirsto į tris grupes:
1. Kurių raida spontaniška, kylanti iš prigimties.
2. Kurių elgesys iš esmės yra suaugusiųjų reikalavimų rezultatas.
3. Kurių elgesys iš esmės yra neurotinių konfliktų rezultatas.
Ph. Greenacre prieštaringai vertina įgymių ir aplinkos įtaką ankstyvojoje vaikystėje. Viena vertus, ji sako, kad nėra faktų, jog kūrybiškumas yra įgimtas, tačiau kita vertus – genialumas yra „dievų dovana“, gaunama gimstant.
Motinos auklėjimo stiliaus įtaka
Anne Roe (1957) nuomone, vaiko interesai priklausys nuo ankstyvosios patirties šeimoje. Svarbiausias vaidmuo joje tenka struktūrai, auklėjimo stiliui.
Autorė pateikia koncentrinių apskritimų diagramą, kurioje atsispindi vaiko auklėjimo metodai.
1 – pernelyg globojanti motina
2 – pernelyg reikli motina
3 – atstumianti motina
4 – nepastovi motina
5 – normali, mylinti motina, tačiau galinti tapti pernelyg globojanti.
A. Roe pateikia dvi hipotezes:
1. Šie aplinkos skirtumai namuose nulems pagrindinę orientaciją įvairiose situacijose. Asmenys, augę pernelyg reiklioje arba pernelyg globojančioje aplinkoje, dažniausiai bus orientuoti į žmones, dažnai gynybiški (pagal psichoanalizės teoriją gynybos būdai yra naudojami palaikyti ir stiprinti savęs vertinimą, pvz., sublimacija, kai seksualinė energija pakeičiama socialiai priimtinomis formomis, ar išstūmimas, kai pamirštame mums nemalonius įvykius, žmones ir pan.) ar turintys narcisistinių polinkių (narcizas – savimi besigėrintis, save įsimylėjęs žmogus). Asmenys, augę apleistoje, atstumiančioje aplinkoje labiau bus orientuoti ne į žmones, o į idėjas ir daiktus.
2. Nuo šių auklėjimo metodų priklauso asmenybės interesai. Orientacija į žmones nulems interesų pritaikymą, pavyzdžiui, socialinio darbo ar klinikinės psichologijos srityse. Narcisistinės orientacijos asmenybės rinksis mokslo ir technologijos sritis.
Vaiko polinkiai natūraliai skleisis priimančioje aplinkoje esant didesnei laisvei ir aktyviai paskatinant pasireiškiančius polinkius. Motyvacija gali būti stipri tiek pernelyg reikalaujančioje, tiek priimančioje asmenį aplinkoje. Ankstyvoji patirtis namuose priklausys nuo lyties, vaiko gimimo eilės ir skirtingos socialinės-ekonominės padėties.
Išvada. Motinos auklėjimo stilius, ankstyvosios vaikystės patirtis, bendravimas su suaugusiaisiais, prigimtis turi didžiausios įtakos kūrybinėms galioms atsiskleisti.
Divergentinis mąstymas
Mąstant šiuo tipu, jūs formuojate galimus pasirinkimo variantus. Toks mąstymas atveria mums daug galimybių gyvenime, nes veda į pasirinkimų, kurių pačioje pradžioje nerandame, ieškojimą (žr. dešiniau esančią iliustraciją).
Divergentinis mąstytojas ieško galimybių, o ne renkasi tarp to, kas yra. Tad, užuot pasirinkus tarp dviejų variantų – “serganti” arba “sveika” – aš turiu ieškoti kitų pasirinkimų. Vienas iš jų yra tai, kad galiu sirgti ir būti sveika tuo pačiu metu. Man prireikė daugybės metų suvokti, jog toks pasirinkimas, apskritai, gali būti pasirinkimu.
Kai susirgau, daugiausia buvau konvergentinė mąstytoja. To pasekoje, daugybę metų negalėjau ilgėliau dirbti, jaučiausi nereikalinga, o mano gyvenimas neturėjo prasmės. Pamažu mano gyvenime atsirado daugiau spalvų, dėka divergentinio mąstymo. Tačiau ir dabar turiu sau priminti: “Ieškok pasirinkimų,
kurių dar neapsvarstei.”7Įvairūs autoriai išvardija skirtingus, netgi prieštaraujančius vienas kitam bruožus, būdingus kūrybiškai asmenybei: sugebėjimas spręsti savarankiškai spręsti, atkaklumas ir dominavimas (Frank Barron
), uždarumas ir ramybė, domėjimasis idėjomis, o ne daiktais (John E. Drevdahl), sugebėjimas identifikuotis, išreikšti jausmus ir patirtį (B. T. Eiduson), pasyvi emocinė adaptacija, savidrausmė, šiek tiek lėtesnė psichoseksualinė raida (A. Roe), autonomiškumas, atsidavimas, atkaklumas, pastangos ( S. J. Blatt, M. I. Stein), polinkis ieškoti nuotykių, stipresnis dominavimas ir didesnis jautrumas, mažiau paranoidinių tendencijų ir nerimo negu visos populiacijos (R. B. Cattell, J. E. Drevdahl),
J. Gillmore kūrybišką asmenybę tiria remdamasis realiais žmogaus laimėjimais. Jo tyrimai parodė, kad kūrybiškiems žmonėms būdinga: aukštas savigarbos lygis, nepriklausomybė (savarankiškumas), vidinis turtingumas, atkaklumas, smalsumas, polinkis į tai, kas sudėtinga, gera socialinė adaptacija, altruizmas, pasitikėjimas kitais, impulsyvumo kontrolė.
Svarbiausia produktyvios asmenybės charakteristika yra aukštas savigarbos lygis, lemiantis altruizmą ir pasitikėjimą kitais. Smalsumą lemia vidinis laisvumas, vidinių ir išorinių konfliktų nebuvimas, pasitikėjimas savo jėgomis. Nepriklausomybė, mažas konformizmas leidžia individui susidaryti savitą problemos supratimą ir apginti savo nuomonę. Neimpulsyvūs asmenys yra atsparesni nemalonių stimulų įtakai. impulsyvus elgesys atspindi bendrą nepasitikėjimą savimi ir aplinkiniais. Noras spręsti sudėtingas problemas yra siejamas su siekimu sujungti į bendrą sistemą įvairius, kartais atrodytų, prieštaringus faktus.
Įdomūs yra D. Shuberto kūrybiškumo ir asmenybės savybių santykio tyrimai. Buvo rastas neigiamas kūrybiškumo ir stiprių“ pergyvenimų siekimo bei kūrybiškumo ir nesusiformavusios savimonės ryšys. Taip pat buvo pastebėta, kad konformizmas sumažina kūrybines galias (konformistai dažnai turi tuos asmenybės bruožus, kurie paprastai siejasi su menku kūrybiškumu: didelį nerimą, neturi lankstumo ir spontaniškumo, sunkiai pakelia dviprasmiškas, neapibrėžtas situacijas, laikosi įprastų standartinių pažiūrų, jaučia nepilnavertiškumą ir priklausomybę nuo kitų).
9 Fantazijos slopinimo padariniai – kūryba arba destrukcija
Galimybė fantazuoti daro įtaką psichinei sveikatai ir kūrybinių poreikių tenkinimui. Ellis Paul Torranc ir R. E. Myerso (1970) pastebėjimais, daugelis tėvų ir mokytojų slopina vaikų fantaziją. O ją būtina puoselėti, ypač tada, kai tam tikri vaiko raidos periodai yra labai palankūs kūrybiniam mąstymui ugdyti.
Fantazija ir vaizduotė yra tokios svarbios kūrybos procesui, kad be vaidmeninių žaidimų (kurių pagrindą ir sudaro šie du elementai) efektyvi psichoterapija neįsivaizduojama. Netgi manoma, kad spontaniškumą žadinantys pratimai ankstyvojoje vaikystėje kompensuoja motinos dėmesio stoką.
M. Lewis (1991) tyrė jaunų aktorių ir delinkventinių paauglių kūrybiškumo bei fantazijos ypatumus. Paaiškėjo, kad pastarųjų fantazija ir kūrybiškumas buvo stipriai slopinami. Ir viena, ir kita tiriamųjų grupė pasižymėjo stipriomis emocijomis, pykčiu. Tačiau aktoriai labiau pasitikėjo savimi, jų Ego buvo stipresnis. Abiejų grupių elgesį aplinkiniai laikė griaunamu, keistinu. Tačiau vieni jų „išsikraudavo“ kurdami, kiti -nusikalsdami. Kodėl?
Brandiems ir tam tikrą gerovę susikūrusiems suaugusiesiems kyla klausimas: kodėl šie „nusikaltėliai“ nepasimoko iš savo patirties, nekeičia savo elgesio? O tyrinėjusieji šiuos vaikus nuolat jautė jų tylų skundą: „Kodėl? Kodėl manęs nemyli?“ Net ir be žodžių šie vaikai junta, kad yra atstumtieji ir kad jiems niekada nepasiseks. Ši nežodinė informacija, gauta dar ankstyvojoje vaikystėje, įsirėžia taip giliai, kad beveik niekuomet nepasikeičia, jei šeimos struktūra išlieka tokia pati.
Atsakomybė už vaikų ateitį visuomet gula ant šeimos, mokyklos ir visuomenės pečių. Reikia atsiminti: slopinti kūrybiškumą ir fantaziją – pavojingas kelias. Tai, kas slopinama, niekur neišnyksta – virsta kūryba arba destrukcija.
Vidinis ir išorinis slopinimas
E. P. Torrance skiria į išorinį ir vidinį slopinimą.
Išorinis kūrybiškumo slopinimas.
Kuo anksčiau ir kuo labiau kūrybiškumas slopinamas, tuo dažniau jis tampa destruktyvus. Tėvai ir mokytojai dažnai mano vertiną kūrybiškumą, tačiau iš tikrųjų ne visuomet sugeba priimti kūrybišką vaiko elgesį, nes ir patys mieliau taikosi prie vyraujančių visuomenės normų („nenusišnekėk“, „neišsišok“, „būk toks, kaip visi“ ir pan.).
B. S. Snyder ir L. H. Tessman nurodovidinį „meniškojo aš“ ir „įprastojo“, visų priimto Aš, konfliktą. Jį išsprendus „meniškojo Aš“ naudai, vaikui dažniausiai gresia būti pasmerktam vienatvei. J. P. Guilford teigia, kad kūrybiškumas slopinamas ir tada, kai nėra abipusio vaiko, tėvų ir mokytojų supratimo.
Vidinis slopinimas
E. P. Torrance’s manymu, kūrybiškumo išraiška sukelia įtampą, nes kūrybiškų žmonių visuomet yra mažai. Įtampa didėja, kai neįprastos idėjos, fantazijos (dažnai kylančios sapnuose ir svajonėse) dėl įvairių priežasčių lieka neįgyvendintos. Tačiau originalumas, fantazijos blyksniai, vieni iš pagrindinių kūrybiškumo komponentų, gali sušvytėti tik tolerantiškoje aplinkoje.
„Represijų“ rezultatas
E. P. Torrance nurodo, kad kūrybiška asmenybė gali susidoroti su kūrybos metu kylančia įtampa ir išmokti prisitaikyti, tačiau tam reikia deramai vadovauti. Kitaip kūrybinių poreikių slopinimas gali sukelti stresą, žlugdantį visą asmenybę. Minimo autoriaus ilgalaikiai tyrimai (1962) parodė, kad įvairaus amžiaus vaikai slopina savo kūrybinius poreikius. Juos nuslopinus, kyla tokių problemų:
· kaltės jausmas ir nepasitikėjimas savimi;
· mokymosi sutrikimai;
· elgesio pokyčiai;
· polinkis nusikalsti;
· neurotiniai konfliktai, kurių rezultatas – depresija, nerimas, perdėtas dėmesio poreikis ir pan.;
· galima psichozė (kai slopinama labai stipriai ar ilgai).
Pastebėta, kad kūrybiški vaikai daug dažniau būna nepaklusnūs, išdykę negu aukšto intelekto, bet nekūrybiški bendraamžiai. Saviraiškos ir slopinimo kova gali būti pražūtinga.
Eriko Frommo Penkios sąlygos, kurių reikia kūrybiškam požiūriui atsiskleisti .
1. Pagrindinė sąlyga yra sugebėjimas nustebti (geriausias pavyzdys yra vaikai). Pavyzdžiui, mokslininkas stebi reiškinius, į kuriuos iki tol niekas nekreipė dėmesio, o jam tai, kas kitiems aišku, tampa problema, jo protas pradeda dirbti. Tai ir yra atradimo pradžia.
2. Sugebėjimas susikoncentruoti, suvoktisave kaip tikrąjį, galintį kurti pasaulio centrą ir tuo pat metu peržengti savo asmenybės ribas,susiliejant su kitais, pajuntant vienybę su pasauliu. Ši savybė Vakarų kultūroje labai reta, nes visuomet esame užsiėmę daugeliu dalykų iš karto, darome viena, o galvojame apie kita (valgome pusryčius, klausome radijo, skaitome laikraštį, gal dar kalbamės su artimaisiais). Mes darome penkis dalykus iš karto, bet kartu ir nedarome nieko. Jeigu sugebame susitelkti į ką nors, tas dalykas mums tampa pats svarbiausias gyvenime. Kai kalbuosi, skaitau, vaikštau, – jeigu tai darau susikoncentravęs, – tą akimirką nėra nieko svarbesnio negu tai, ką darau „čia ir dabar“. Deja, daugelis žmonių gyvena praeitimi arba ateitimi, bet iš tikrųjų nėra nei praeities, nei ateities, yra tik dabarties, „čia ir dabar“ akimirksnis.
Autorius pastebi, kad vaikai, vos tik pradėję mokytis, pajunta turį viską žinoti ir praranda sugebėjimą stebėtis ir nustebti.
3. Asmeninė, Aš patirtis. Vaikas vėliausiai išmoksta sakyti „aš“, nors kai išmoksta, kartoja dažnai. Sakydami „aš manau“, mes dažniausiai tik atkartojame tai, ką esame girdėję. Tiksliau būtų sakyti: „Tai kalba manyje“.
Aš jausmas reiškia mano asmeninę patirtį, kuri yra mano tikrasis pasaulio centras ir mano veiksmų iniciatorius. Jausti save būtina kiekvienam žmogui. Primityviose visuomenėse sakoma: „Aš – tai yra mes“, t. y. identifikuojasi su grupe. Kai žmogus suvokia savo individualumą, jis identifikuojasi atskirai nuo grupės. Tačiau jausti savąjį aš, – – tai nereiškia tapti egocentriku ar savimyla. Priešingai – savąjį Aš tikrai galima suvokti tik bendraujant su kitais. Izoliuotas ir nesusijęs su kitais žmogus bus pilnas nerimo ir negalės tinkamai suvokti savojo Aš. Kito suvokimas – tai ne pasakymas „aš esu tu“ ir ne asmeninių ribų ištirpimas.
4. Sugebėjimas priimti konfliktą ir įtampą, o ne jų vengti. Įtampa, kylanti iš poliariškumo, yra žmogaus egzistencijos sąlyga, būtina dvasinei stiprybei ir kūrybinei vaizduotei išugdyti. Dažnai liepiama vengti konfliktų. Bet iš tiesų konfliktas yra tobulėjimo, stiprybės ir nuostabos šaltinis. Žmogus, vengiantis konfliktų, tampa mašina, bejausmiu automatu. Konfliktus reikia priimti, giliai išgyventi, ir ne tik protu, bet ir jausmais.
5. Drąsa ir tikėjimas, leidžiantis pasitikėti sava patirtimi ir leisti atsirasti bet kokiai naujai patirčiai. Būtidrąsiam – tai reiškia leisti išnykti tam, kas žinoma, išdrįsti būti kitokiu negu visi, atlaikyti izoliaciją. Tai ir Biblijos Abraomo drąsa, kuri padėjo palikti savo žemę ir šeimą bei iškeliauti į nežinomą kraštą. Drąsa – tai nesirūpinti niekuo kitu, tik tiesa- permąstyta ir priimta tiek protu, tiek jausmais. Tokia drąsa būtinai turi remtis tikėjimu, kuris suprantamas ne kaip tikėjimas kokia nors idėja, kurios negalima įrodyti moksliškai ar protu, o taip, kaip Senajame Testamente, kur tikėjimas reiškia užtikrintumą – savo protu, jausmais, įsitikinimais. Be užtikrintumo ir tikėjimo kūrybiškumas neįmanomas.
Taip suvokiamas kūrybiškumas nėra išskirtinė gabių žmonių savybė, bet pasiekiama kiekvienam individui. Mokytis būti kūrybiškam – tai mokytis gyventi.