PSICHOANALITIKŲ IR HUMANISTINĖS KRYPTIES ATSTOVŲ POŽIŪRIS Į ASMENYBĘ

Įžanga
Savo darbe aš bandžiau apžvelgti keleto psichologų požiūrį į asmenybę.Kiek gyvuoja domėjimasis žmogumi,tiek ir skirtingų nuomonių apie asmenybę mes galime rasti. Kiekvienas požiūris,kiekviena mintis atskleidžia daug įdomių idejų,priverčia mus domėtis tiriama tema. Mano darbe skaitytojas galės susipažinti su trumpu keleto autorių požiūriu į asmenybę pristatymu: čia rasite psichoanalitikų Dž.Gilfordo, Z.Freudo, humanistų K.Rogerso, R.May bei kitų autorių nuomonę.
Žmogus yra ne tik biologinė, psichinė, bet ir socialinė būtybė. Daugelis biologinių bei psichinių žmogaus savybių gali būti perduodamos genetiškai, tačiau svarbiausi ir jam būdingiausi sociokultūriniai brruožai negali būti paveldimi, nors biologinės žmogaus organizacijos ypatybės kartais gali šiek tiek veikti ir žmogaus socialinę raidą.
Vis dėlto charakterio ir temperamento savybėmis domisi modernesnės bruožų teorijos kūrėjai. Tam tikrus tų savybių kompleksus jie vadina asmenybės bruožais. Aiškinama, kad asmenybės stuktūrą sudaro daugelis bruožų ir todėl galima pilniau atskleisti asmenybės vidinį turtingumą
Vienas bruožų ir faktorių teorijos kūrėjų R. Ketelas ( R. Kettell, 1965) bruožu laiko psichinį darinį (konstruktą), įgalinantį daryti išvadas dėl tolesnio elgesio. Tuo tarpu kitam šios teorijos kūrėjui Dž. Giilfordui (J. Guilford,1959), bruožas yra tai, kas skiria du individus. Jis suskirsto bruožus į septynias grupes ir sudaro tokią asmenybės struktūrą: jos pagrinde glūdi fiziologiniai ir morfologiniai bruožai. Su pirmaisiais siejasi poreikiai ir interesai, su antraisiais – gabumai ir temperamentas. Jų viršūnėje yr

ra nuostatos.

Asmenybės struktūra pagal Dž. Gilfordą

Iš šios schemos matyti, kad asmenybės struktūrą sudaro ne tik charakterio ir temperamento bruožai, bet ir gabumų, organizmo ypatumai.
R. Ketelas išskyrė 16 porų pradinių – giluminių temperamenyo ir gabumų bruožų, panaudodamas matematinį faktorių analizės metodą. Tuos pradinius – giluminius bruožus jis pavadino faktoriais ir jiems diagnozuoti sukūrė aprašą ( inventarijų ) 16 PF (16 ASMENYBĖS FAKTORIŲ). Asmenybės bruožams pažinti dabar yra daug įvairių metodikų.
Vienas žymiausių bruožų teorijos autorių Gordonas Olportas, kartu su savo bendradarbiu parengė asmenybei diagnozuoti “Vertybių sklalę” , kurios pagrindu paimti Eduardo Šprangerio (E. Spranger, 1914) idealieji asmenybės tipai: teorinis, ekonominis, estetinis, politinis, religinis. Šių tipų diagnostika parodanti individualius skirtumus, t.y. individualias dispozicijas. Jis sako,kad jos turi savo hierarchiją: vienos jų yra kardinalinės-dominuojančios , pvz: donkichotas, narcizas, prometėjas ir pan., kitos – centrinės – pagrindinės, pvz: jautrumas, gyvumas, draugiškumas, ir pan., trečios – antraeilės (jų daug).
Šiuolaikinis anglų psichologas H. Aizenkas (H. Eysenck,1972) derina bruožų ir faktorių teorijos metodus su Hipokrato temperamento ir I. Pavlovo CNS tipologija. Bruožų klasifikacijos pagrindan ima keturis temperamento tipus, o konkrečius bruožus išskiria analizuodamas faktorius iš ekstraversijos ir introversijos, iš emocinio stabilumo ir neurotizmo požymių interkoreliacijų.
Štai keletas bruožų pavyzdžių:
v Melancholikas – suirzęs, baikštus, frigidiškas, nuobodus, pesimistiškas, santūrus, nedraugus, ramus;
v Cholerikas – jautrus, neramus, agresyvus, jaudrus, aikštingas, impulsyvus, optimistiškas, aktyvus;
v Flegmatikas – pasyvus, rūpestingas, apgalvojantis, ta

aikus, savitvardus, patikimas, lygus, ramus;
v Sangvinikas – draugus, atviras, šnekus, ieškantis kontaktų, guvus, nerūpestingas, ieškantis patogumų, linkęs vadovauti.
Bruožų ir faktorių teorija gera tuo, kad įgalina visapusiškiau aprašyti asmenybę, parengti išsamias diagnostines metodikas.
Motyvacinės dinaminės teorijos
Visiškai kitaip į asmenybės struktūrą žiūri orginalių motyvacinių teorijų kūrėjai. Jiems asmenybė – veikli, dinamiška būtybė.
Dinaminės asmenybės teorijos pradininkas yra Zigmundas Froidas (S. Freud., gyv 1856 – 1939). Jis asmenybę sutapatina su žmogaus psichika, kuri susidedanti iš trijų lygių: pasąmonės, ikisąmonės ir sąmonės, taip pat iš trijų struktūros elementų, savotiškai perkertančių tuos lygius. Giliausiame pasąmonėje vykstantys procesai, potraukiai, kurių du esą svarbiausi – lytinis potraukis (libido) ir agresijos, griovimo potraukis, kartais dar vadinamas mirties potraukiu. Šie potraukiai sukelia ir reguliuoja žmogaus elgesį, gyvenimą. Aukštesnėje pakopoje yra “aš” (ego struktūra, aukščiausioje – “virš-aš” (superego). Aš būna tai sąmoningas, tai nesąmoningas. Virš-aš – visuomeninės sąmonės darinys, verčiantis asmenybę elgtis pagal visuomenės nustatytas normas, tačiau virš-aš gali būti visų trijų lygių (pasąmonės, ikisąmonės, sąmonės). Aš turįs realistiškai vertinti iš vidaus kylančius potraukius pagal išorės pasaulio reikalavimus. Todėl AŠ visada esti konfliktinėje būsenoje tarp Tai ir Virš-aš. Intensyvūs ar nuolatiniai konfliktai sukelia neurozes ar kitokius psichinius susirgimus. Jų terapija turi remtis vidinių kofliktų išsiaiškinimu, o tam padeda sapnų, svajonių, laisvų asociacijų diagnozė.

Psichoanalitinę asmenybę tyrinėjo daug psichologų. Volmanas pateikia įdomų psichoanalitiko Z.
. Freudo sukurtos asmenybės struktūros paveikslą. Štai kaip jis atrodo.
Asmenybės struktūra pagal Z. Froidą

Z. Froido psichoanalitinė teorija kritikuojama dėl pasąmonės vaidmens pervertinimo asmenybės gyvenime, ypač dėl minėtų dviejų potraukių supriešinimo su visuomenės reikalavimų, moralės normų laikymusi. Jo terapiniai metodai pasirodė mažai efektyvūs, varginantys, nors dar yra psichologų ir psichoterapeutų, besivadovaujančių freudistine psichoanalize.

Asmenybės dinaminę prigimtį tyrinėjęs Kurtas Levinas sukūrė “jėgų lauko” teoriją (K.Lewin,1935). Individas visada esąs kokioje nors situacijoje, kuri jį veikia. Tai – laukas jėgų, nuo kurių priklauso individo elgesys. Pavyzdžiui, jį atstumia kokia nors užduotis, patraukia koks nors daiktas, nes objektai asmenybei yra valentingi (tarsi ją prie savęs “kviečia”, patraukia arba stumia). Objektai darosi valentingi, įgyja kviečiamąją galią, kai jie atitinka poreikius, siekius, tikslus. Žodžiu, situacijos ir poreikių, siekių, tikslų, sukelta įtampa sužadina “judesius gyvenimo erdvėje”, ir asmenybė veikia kaip vientisa visuma.

Nėra abejonės, K. Levino mintis, kad yra individo poreikių ir situacijos sąveika, nuo kurios priklauso elgesys ir vidinė asmenybės laikysena, turi pagrindo, bet reikia atminti, kad asmenybė nėra šio “jėgų lauko” supančiota, nes ji laisva rinktis. Į tai vertėtų orientuotis patariant, kuo būti, ką rinktis.
Elgesio psichologija
Biheiviorizmas tiria elgesį kaip vienintelį psichologijos objektą. Jis nesidomi vidine asmenybės struktūra. Įtakingas dabarties psichologas biheivioristas B. Skineris mano, kad asmenybės teorija visiškai nereikalinga, kad re

eikia tik išmokti prognozuoti ir valdyti žmonių elgesį, nes mokslui neprieinama tirti, kas dedasi žmogaus viduje, nors vidaus buvimas neatmetamas. Asmenybė – nuolat kintančių reakcijų į aplinkos situacijas visuma. Reakcijas valdo pastiprinimai (nesąliginiai dirgikliai, malonumai, malonumų atėmimas ir kt.), kurie esą bendri gyvūnams ir žmogui. Eksperimentinės žiurkės elgesiu narve esą galima išaiškinti ir žmogaus elgesį, elgesio išmokimą.

Biheiviorizmą, tipų ir bruožų teorijas, taip pat klasikinę psichologiją griežtai kritikuoja šiuolaikinė nauja asmenybės teorija, vadinamoji humanistinė psichologija. Jos ideologu laikomas Abraomas Maslovas (A.Maslow), o pradininku – Karlas Rodžersas (C.Rogers), nors pastarasis savo pagrindinę “savęs aktualizavimo” idėją perėmė iš K. Jungo, o netiesioginės psichoterapijos techniką iš O. Ranko. Tačiau elgesio psichologija dar turi daug pasekėjų, nors ją keičia funkcionalizmas, besiremiantis Džono Diujo (J. Dewey) idėja, kad geriausiai išmokstama veikiant.

Humanistinė asmenybės teorija

Dešimtmečiais egzistencijos filosofija vis dar aktyvuoja daugelio humanitarinės, socialinės, kultūrinės sferos mokslininkų mąstymą, pakeitusį ir psichologų, psichoterapeutų, psichiatrų požiūrį į asmenybę. Dabarties humanistai asmenybę laiko visiškai savarankią, iniciatyvią (o ne reaktyvią, kaip mano biheivioristai), motyvuotą, turinčią potencinių jėgų spręsti savo problemas, tobulėti būtybę. Asmenybė esanti tai, kaip žmogus šiuo momentu suvokia save ir aplinką. Nuo to ir priklauso elgesys, gyvenimas. Norint ją pažinti, reikia tirti jos dabartinį savęs ir aplinkos suvokimą.

K.Rogersas mano, kad žmogus gyvena “fenomenaliame patirties lauke”, kuriame įgyja subjektyvios patirties. Ji esanti samoninga ir kartu nesąmoninga, sąlygojanti savęs ir aplinkos suvokimą. Elgesys ir yra atsakas į savo paties poreikių ir aplinkos suvokimą, bet pirminis elgesio variklis- įgimta organizmo tendencija save teigti, aktualizuoti, įtvirtinti. Aplinkos vaidmuo šiai tendencijai realizuotis labai svarbus.

Humanistinė asmenybės teorija susijusi su motyvacine-dinamine, nors atmeta froidizmą, bet artima K.Levino “jėgų lauko” sampratai, taip pat A. Maslovo poreikių koncepcijai bei H. Merėjaus (H. Murray) pliuralistinei pažiūrai į poreikius. Antra vertus, ši teorija daugiau negu panašios pabrėžia pažinimo, žinojimo (kognityvinį) elementą asmenybės struktūroje. Vis dėlto Humanistinė asmenybės psichologija yra vienas bandymų pažinti žmogaus vidinį pasaulį, padėti jam savo paties jėgomis išspręsti sunkius gyvenimo klausimus.
Kognityvinė asmenybės teorija

Jau seniai protui skiriamas svarbiausias vaidmuo pasaulio pažinimo vyksme. Racionalizmas aiškino, kad protas, o ne pojūčiai gali atskleisti tiesą apie tikrovę. Jo dėka įgyjamas žinojimas. Tik neseniai psichologai svarbiausiu asmenybės struktūros komponentu paskelbė žinojimą. Kognityvistai nesidomi žmogaus poreikiais, jausmais, motyvacija. Įvairios kognityvinės teorijos apibendrina proto vystymosi, pažinimo ypatumų amžiaus tarpsniais tyrimus, sprendimų priėmimo vyksmą,intelektinę veiklą. Žymiausi kognityvistinės teorijos kūrėjai yra: šveicarų psichologas Žanas Piažė (Jean Piaget), amerikiečiai Džordžas Kelis ( George Kelly), Leonas Festindžeris (L.Festinger).

Apžvelgiant asmenybės teorijos ir atitinkamos struktūros leidžia pastebėti, kad jos yra ganėtinai vienpusiškos, nes tyrinėja arba temperamentą, charakterį, arba motyvaciją, arba intelektą. Manau, kad asmenybės struktūrą turi sudaryti visi minėti komponentai, susieti visybiniame ansamblyje.

Savasties tyrinėjimas
Abrahamas Maslow apie asmens saviraišką

Abrahamas Maslow (“Motyvacija ir asmenybė”, 1970m.): “Visos dėmesio vertos motyvacijos teorijos turi būti susijusios ne tik su gynybiškais suluošintos sielos veiksmais, bet ir su akšciausiais sveikų ir stiprių žmonių gebėjimais.”
Maslow (1970) savo idėjas plėtojo, tirdamas sveikus kūribingus žmones, o ne sunkius klinikinius atvejus, kaip daugelis ankstesniųjų teoretikų. Tiriami žmonės savo dėmesį kreipė į problemas, o ne į save pačius, nes gerai suvokė kas jie yra, ir dėl to nesirūpino. Savo energiją jie dažnai sutelkdavo į konkretų uždavinį, kurį laikydavo savo gyvenimo paskirtimi.
Šis mokslininkas kėlė mintį, jog mūsų motyvus sudaro hierarchija. Kai patenkiname savo fiziologinius poreikius, ima rūpėti asmeninis saugumas, o štai pasijutę saugūs, siekiame meilės, norime būti mylimi ir mylėti save. Pajutę savo vertę, galiausiai siekiame saviraiškos, išreikšti savo galias.
Maslow ėmė spelioti, kad suaugę pasieks saviraiškos tie, kurie yra malonūs, rūpestingi, “asmeniškai prisirišę prie vyresniųjų, kurie to nusipelno” ir “slapta nerimauja dėl žiaurumo, menkystės ir minios jausmo, kurie taip dažnai būdingi jaunimui”.

Carlas Rogerso ir jo požiūris

Daugeliui Maslo minčių pritarė kitas humanistinės krypties psichologas Carlas Rogersas. Jis buvo įsitikinęs, kad žmonės iš esmės yra geri ir visi turi saviraiškos polinkių. Humanistas (1980) manė, kad augimui ir tobulėjimui būtinos 3 sąlygos, tai – nuoširdumas, palankumas ir empatija (įsijautimas).
Žmonės padeda augti kitiems būdami nuoširdūs – atviri savo pačių jausmams, nesistengdami rodyti kitokie, nei yra, atsiskleisdami. Rogersas palankumą pavadino besąlygiška pagarba – tai pripažinimo, palankumo nuostata, vertinanti žmogų net tuomet, kai ji sklysta. Augti padeda ir empatiški žmonės, tokie, kurie supranta mūsų juasmus ir prasmes, nesistengdami juos vertinti.

Rollo May požiūris

Humanistinės krypties psichologas Rollo May mano, kad žmogus iš esmės nėra geras, 1982 m. jis taip išsakė savo nuomonę: “Pripažįstama, kad mus stipriai veikia kultūra. Tačiau ji taip neveiktų, jei mes neturėtume tam tikrų polinkių. Kas kuria kultūrą, jei ne tokie asmenys, kaip jūs ir aš? Kultūra yra bloga ir gera, nes mes, žmonės, kurie ją sudarome, esame ir blogi ir geri. Mumyse slypi ir blogio, ir gėrio pradai. Kai kurie žmonės pritaria ir vadovauja humanistiniam sąjūdžiui, norėdami rasti rojų arba uostą audroje, bendruomenę panašiai mąstančių žmonių, kurie taip pat dedasi nenutuokią apie aplink plytintį blogį. Gyvenimas, jo supratimu, nėra reikalavimas išgyventi iš anksto lemtą gėrį, bet jis yra amžių glūdumos mus pasiekiantis iššūkis, kylantis iš to, jog kiekvienas iš mūsų galime nusverti svarstyklių lėkštę gėrio ar blogio pusėn.

Maslow ir ypač Rogersas laikė, kad svarbiausias asmenybės požymis yra savasties, arba savojo AŠ ieškojimas, samprata – visos mintys ir jausmai, kuriais atsakome į klausimą “Kas aš esu?”.Jei mūsų AŠ samprata ir jausmai yra teigiama, paprastai esame linkę teigiamai elgtis ir taip suvokti pasaulį. Jei toji samprata neigiama – jei savo pačių akyse mes esame toli nuo mūsų “idealaus AŠ”, tai, pasak Rogerso, jaučiamės nepatenkinti ir nelaimingi.
O štai Rollo May mano, jog gyvenimas nėra reikalavimas išgyventi iš anksto lemtą gėrį, kiekvienas žmogus turi galimybę pasirinkti gėrį arba blogį.

Socializacija

Dar vienas požiūris į asmenybę gali būti atskleidžiamas per žmogaus ir visuomenės santykį, todėl į savo referatą įtraukiau ir socializacija. Psichologai, nagrinėjantys socializaciją socialinės psichologijos požiūriu, aiškina, kad žmogus ne tik perima socialinę patirtį, bet ir ją pertvarko į asmenybei reikšmingas vertybes, nuostatas, orientacijas (D.Goslin,1989). Tai vadinama interiorizacija. Socialinės patirties priėmimas – tai ne tik pasyvus individo prisitaikymas socialinėje aplinkoje, bet ir aktyvi veikla.

Psichoanalitinės teorijos pagrindu E. Eriksonas (1993), kaip ir S. Freudas (1997m.) teigė, jog tik sveikas žmogus geba patenkinti savo požiūrius per ego (‘aš’ norus), o kartu atsakyti į visuomenės reikalavimus. Skirtingai nei S. Freudas, jis dažnai vartoja sąvoką “socialnė raida” ir pabrėžė žmogaus raidai būtinų socialinių,istorinių ir kultūrinių veiksmų visumą (S.Freudas etapus vadino psichoseksualiniais).
E.Eriksonas (1993) išskyrė šiuos asmenybės psichosocialinės raidos etapus:
1. Pasitikėjimas ir nepasitikėjimas (maitinimo krūtimi amžius).
2. Autonomija, gėda ir abejonės (pasitikėjimas ir napasitikėjimas 1-2m.).
3. Inciatyvos ir kaltės jausmas (3-5m.).
4. Darbštumas ir nevisavertiškumas (jaunesnis mokyklinis amžius).
5. Individualybės tapsmas (identifikacija- vaidmenų difuzija-jaunystė).
6. Intymumas ir vienišumas (suaugusio žmogaus periodo pradžia).
7. Kūrybinis aktyvumas ir ramybė (vidurinysis amžius).
8. Susitaikymas ir nusivylimas (senatvė).

Save įtvirtinantis elgesys
Psichologo Antano Suslavičiaus požiūris

Kaip save įtvirtinti pasaulyje, kaip save realizuoti taip, kad būtų patenkintas savasis “Aš”. Į šį klausimą bando atsakyti ir lietuvių psichologas Antanas Suslavičius (2000m.). Šio psichologo mintys panašios į Rollo May požiūrį. Plačiąja prasme save įtvirtinantis elgesys reškia:
v Teisę į savo nuomonę, poziciją.
v Racionalų savosios teisės išdėstymaą kitam asmeniui.
v Savosios teisės gynimą.

Visa tai galima išreikšti dviem žodžiais: savęs įtvirtinimas. Šio dėsnio laikymasis reiškia pripažinimą, kad ne tik tu, bet ir kitas žmogus turi savo nuomonę, kad ir kokia ji būtų.
Kodėl tiek daug neįsitvirtinančių žmonių? Mažiausiai yra dvi priežastys. Dažnai peikiamas drovumas šiuo atveju mažai kuo dėtas. Pagrindinės neįsitvirtinimo priežastys yra šios:
v Klaidingi įsitikinimai.
v Socialinių įgūdžių stoka.

Pirmuoju atveju žmogus gali turėti klaidingą supratimą, kas yra gera ir kas yra bloga, kas netinkama ir kas tinkama. Tokius įsitikinimus paprastai vadiname socialiniais stereotipais. Egzistuoja ir toks gero žmogaus stereotipas: tai tylus, niekur nesikišantis, neprieštaraujantis, taikus žmogus. Samprotaujama taip: geras žmogus nesiginčyja, neprieštarauja, nesukelia problemų. Visai kaip Tumo-Vaižganto Mykoliukas. Bet savo nuomonės gynimas nėra blogas. Negindamas savosios nuomonės, kenki sau, mažini pasitikėjimą savimi. Nuomonės neapgynimas prilygsta pralaimėjimui. Pralaimėjimai kaupiasi, o su jais ir agresyvumas. Šiuo atveju pasyvusmas (pvz.: nekalbėjimas, uždarumas, kontakto vengimas). Taip lieka neišsprestų problemų.
Šio autoriaus nuomonė labai panaši į aukščiau minėtų humanistų, bet labiausiai į Rollo May. Autorius mini gėrį, bet tas gėris ne visuomet atitinka nusistovėjusius stereotipus. Stereotipai kinta, kaip ir visa visuomenė – tai nesustabdomas laiko procesas.

Apie psichoanalitikų ir humanistinės krypties atstovų počiūrį į asmenybę yra prirašyta be galo daug. Asmenybės struktūrą sudaro ne tik charakterio ir temperamento bruožai, bet ir gabumų, organizmo ypatumai. Pvz, šiuolaikinis anglų psichologas H. Aizenkas derina bruožų ir faktorių teorijos metodus su Hipokrato temperamento ir I. Pavlovo CNS tipologija. Bruožų klasifikacijos pagrindu ima keturis temperamento tipus (Melancholikas, cholerikas, flegmatikas, sangvinikas), o konkrečius bruožus išskiria analizuodamas faktorius iš ekstraversijos ir introversijos, iš emocinio stabilumo ir neurotizmo požymių interkoreliacijų. Visiškai kitaip į asmenybės struktūrą žiūri orginalių motyvacinių teorijų kūrėjai. Jiems asmenybė – veikli, dinamiška būtybė. Dinaminės asmenybės teorijos pradininkas yra Zigmundas Froidas.Jis asmenybę sutapatina su žmogaus psichika, kuri susidedanti iš trijų lygių: pasąmonės, ikisąmonės ir sąmonės, taip pat iš trijų struktūros elementų, savotiškai perkertančių tuos lygius. Asmenybės dinaminę prigimtį tyrinėjęs Kurtas Levinas sukūrė “jėgų lauko” teoriją. Individas visada esąs kokioje nors situacijoje, kuri jį veikia. Tai – laukas jėgų, nuo kurių priklauso individo elgesys.

Šiame darbe aš apžvelgiau tik keletą autorių, tuopat metu bandydama juos palyginti. Mano darbe rasite ir humanistų ir psichoanalitikų įdomių minčių apie asmenybę. Dabarties humanistai asmenybę laiko visiškai savarankią, iniciatyvią (o ne reaktyvią, kaip mano biheivioristai), motyvuotą, turinčią potencinių jėgų spręsti savo problemas, tobulėti būtybę. Asmenybė esanti tai, kaip žmogus šiuo momentu suvokia save ir aplinką. Nuo to ir priklauso elgesys, gyvenimas. O štai psichoanalitinės teorijos pagrindu E. Eriksonas (1993), kaip ir S. Freudas (1997m.) teigė, jog tik sveikas žmogus geba patenkinti savo požiūrius per ego (‘aš’ norus), o kartu atsakyti į visuomenės reikalavimus.

Naudota literatūra:

1. A.Juodaityte “Socializacija ir ugdymas vaikystėje”,Vilnius 2002.
2. A.Suslavičius “Paremiamoji psichologija”,Kaunas 2000.
3. L.Jovaiša “Profesinio kansultavimo psichologija”, Vilnius 1999.
4. R.Kočiūnas “Psichologinis konsultavimas”, Vilnius 1995

Leave a Comment