PSICHIKOS REIŠKINIAI. SĄMONĖ, PASĄMONĖ. PAKITUSIOS SĄMONĖS BŪSENOS.

PSICHIKOS REIŠKINIAI. SĄMONĖ, PASĄMONĖ. PAKITUSIOS SĄMONĖS BŪSENOS.

Kaip jau buvo kalbėta pirmoje paskaitoje, psichika yra įgimtų ir įgytų psichinių reiškinių (vidinių veiksnių) visuma, įtakojanti žmogaus elgesį. Minėjome tokius psichinius reiškinius kaip mąstymas, jutimai, suvokimas, emocijos, atmintis. Taip pat buvo minėta, kad psichika būdinga ir gyvūnams, tačiau ar galime teigti, kad driežas mąsto, patiria emocijas? Šioje vietoje svarbu apibrėžti, ką mes laikome psichikos reiškiniu.
Psichiniais reiškiniais vadinsime tokias reakcijas, kuriomis atspindimos ar atpažįstamos atskirų daiktų ar aplinkos savybės.
Visi psichiniai reiškiniai pagal pastovumo laipsnį irr įtaką asmenybės veiklai skirstomi į tris grupes:
• Psichiniai procesai – tai patys nepastoviausiai, greičiausiai kintantys psichikos reiškiniai, kurie atsiranda veikiant išoriniams ar vidiniams poveikiams, keičiasi šiems besikeičiant ir išnyksta, šiems išnykus. Psichiniai procesai skirstomi į pažintinius (jutimo, suvokimo, atminties, mąstymo, vaizduotės), valios (poreikių prabudimas, motyvų formavimas, sprendimas ir įgyvendinimas) ir emocinius (jausmai ir išgyvenimai, kylantys įvairiose situacijose).
• Psichinės būsenos – tai kiek pastovesni reiškiniai, susidarantys kelių procesų pagrindu. Tai nuotaika, įkvėpimo būsena, susijaudinimas ir pan.
• Psichinės savybės – tai patys pastoviausi psichiniai reiškiniai, besikartojantys atskirų individų santykiuose suu tikrove, nepriklausantys nuo konkrečių dirginimų. Tokį sąlyginį pastovumą lemia anatominės ir fiziologinės individo savybės, atmintyje užfiksuoti standartiniai elgesio būdai. Psichinės savybės apima sugebėjimus, darbo tempą, gabumus, temperamentą, charakterį, nuostatas.
Pagal psichinių reiškinių suvokimo aiškumą arba įsisąmoninimo lygį psichikoje galima išskirti du

u lygmenis: sąmonę ir pasąmonę.
Sąmonė
Augalai ar vienaląsčiai jau reaguoja į šviesą ar kitus išorinius dirginimus, tačiau tokios reakcijos dar nėra psichika. Paprasčiausi stuburiniai gyvūnai (žuvys, paukščiai) pažįsta ne tik atskiras daiktų savybes, bet ir patį daiktą kaip visumą. Žmogbeždžionės jau sugeba spręsti paprastus uždavinius, reikalaujančius mąstymo operacijų. Tobulėjant gyvūnams jų nervų sistema darosi vis sudėtingesnė, vystosi ir darosi sudėtingesni psichiniai procesai. Žmogaus ir gyvūnų nervų sistema yra panaši. Procesai, kuriems vykstant žmonės mato, pyksta, bijo, būdingi ir pelėms. Tačiau tik žmogui yra būdingas sugebėjimas sąmoningai suvokti savo patirtį.
Sąmonė – tai atviras ir realus žmogaus ryšys su tikrove, leidžiantis pažinti gamtinę ir socialinę aplinką, gamtos ir socialinių reiškinių dėsnius, numatyti ir planuoti ateities įvykius bei įgyvendinti savo sumanymus. Sąmonėje į visumą jungiasi visi pssichikos reiškiniai: jutimai suvokimas, vaizduotė, jausmai, mąstymas. Sąmoninga yra ta psichikos dalis, į kurią konkrečiu momentu atkreipiame dėmesį. Sąmonė yra aukštesnioji žmogaus psichikos forma būdinga tik žmogui. Sąmonės dalis, kuri apima žmogaus žinias apie save, savęs suvokimą, vadinama savimone.
Savimonė – tai savęs išskyrimas iš aplinkos, savo santykio su pasauliu, savęs kaip asmenybės, savo poelgių, veiksmų, minčių, jausmų ir interesų vertinimas.
Sąmonė gali būti apibūdinta 4 savybėmis:
• Sąmonė intencionali –sąmonė visada į nukreipta į objektą, nesvarbu ar jis išorinis ar vidinis (pvz.: mes matom kamuolį arba mes mąstom ap
pie kamuolį).
• Sąmonės faktai yra patiriami – sąmoninga tai, ką mes išgyvename, patiriame, suvokiame. Pvz.: Jei palietę karštą daiktą staiga atitraukiame ranką, tai bus nesąmoningas, o automatinis veiksmas, bet jei suprantam, kad puodas karštas ir mes jį imame su rankšluostėliu, tai bus sąmoninga veikla.
• Sąmonės intensyvumas gali kisti – gali būti įvairūs sąmonės lygiai. Kraštutinis – koma, kai sąmonės visiškai nėra, asmuo visiškai nereaguoja į išorinius dirgiklius. Sąmonė gali būti tik lengvai sutrikusi (Pvz.: po bemiegės nakties daug sunkiau sukaupti dėmesį) arba visiškai aktyvi budrumo būsena.
• Sąmonės turinys priskiriamas pačiam sau – asmuo suvokia, kad tai jis patiria, jis jaučia, jis mąsto. Šios sąmonės savybės pakitimus galime stebėti psichopatologijos atvejais (pvz.: žmogus girdi balsus galvoje ir nebegali atskirti, kur jo mintys).
Sąmonė yra būtina, kad žmogus galėtų egzistuoti pasaulyje. Antropologų nuomone sąmonės vystymąsi nulėmė darbas, gyvenimas visuomenėje ir kalba. Sąmonės funkcijos:
1. Poelgių selekcija ir įvertinimas. Žmogui gyvenant visuomenėje yra gyvybiškai svarbu planuoti savo elgesį. Remdamasis atminties informacija žmogus gali rinktis tarp kelių galių elgesio būdų, lyginti ir įvertinti vieno ar kito elgesio rezultatus.
2. Ilgalaikių planų sudarymas ir jų modifikacija – sąmonė padeda sprendimus pritaikyti prie kintančių aplinkybių.
3. Sąmonės pagalba informacija kaupiama ir naudojama – suvokiama informacija tvarkoma, analizuojama, lyginama, įtvirtinama atmintyje, o situacijose, kur tų žinių reikia, atgaminama.
4. Sąmonė padeda pasiekti tikslą, kai atsiranda ne
enumatytos kliūtys – sąmonės pagalba galima greitai pakeisti elgesio strategiją, kai sena nebetinka. Pvz.: Jei žiurkę išmokysime paspausti svertą ir už tai ji kiekvieną kartą gaus maisto, o paskui už paspaudimą imsime bausti elektros srove, žiurkė dar kurį laiką spaus svertą. Tuo tarpu žmogus gali greičiau sąmoningai pakeisti elgesį.
Pasąmonė
Visi neįsisąmoninti psichikos reiškiniai, apie kuriuos žmogus nieko nežino arba žino miglotai vadinami pasąmone. Pasąmonė apima visus psichinius procesus, apsieinančius be sąmonės kontrolės (pvz.: vaikystėje išmokę kalbėti mes galime sklandžiai kalbėti sąmoningai apie tai negalvodami) bei asmenybei trukdančius ar ją traumuojančius išgyvenimus (pvz.: sunkius vaikystės prisiminimus).
Šiandien sunku įsivaizduoti, kad pasąmonės samprata atsirado tik šiek tiek daugiau nei prieš 100 metų. Čia didelės įtakos turėjo Freudo darbai, apie kuriuos plačiau kalbėsime nagrinėdami psichologijos mokslo raidą bei asmenybės teorijas. Freudas manė, kad pasąmonė yra savotiška nepriimtinų minčių, jausmų, troškimų, kurie kelia grėsmę ramiam asmenybės gyvenimui, talpykla. Šiandien į pasąmonę nebežiūrima kaip į kažkokį instinktų, norų, monstrą, glūdintį žmoguje, tai tiesiog neįsisąmonintas informacijos apdorojimo lygmuo. Žmogaus sąmonė yra tarsi prožektorius, kurio spindulys vienu metu gali būti nukreiptas tik viena kryptimi, visa kita, kas tuo momentu yra už “spindulio” ribų yra pasąmonė. Tačiau reikia pripažinti ir tai, kad didelė dalis pasąmonės turinio yra visiškai neprieinama pažinimui.

Ypatingos sąmonės būsenos

Ypatingoms sąmonės bū

ūsenoms priskiriami sapnai, svajonės, meditacija, hipnozė, cheminių medžiagų sukeltos haliucinacijos, priešmirtiniai išgyvenimai.
Miegas ir sapnai
Žmogus vidutiniškai per savo gyvenimą miega 25 metus. Miegas žmogui yra būtinas, kad atsigautų kūno ir smegenų audiniai. Miegas svarbus augant, nes jo metu išsiskiria augimo hormonai. Svarbiausias miego trūkumo padarinys – mieguistumas. Kitos reakcijos (bloga savijauta, negalėjimas susikaupti, atminties ir mąstymo pakitimai, asmenybės pakitimai) priklauso nuo individualių savybių bei nemiegojimo motyvacijos (jei motyvacija nemiegoti aukšta, galim nepastebėti jokių ryškių pakitimų).
Miegodamas žmogus per naktį pereina 5 skirtingų fazių ciklą. Iš pradžių atsipalaiduojama, tačiau būdraujama. Tuo metu encefalografo pagalba galima fiksuoti gana lėtas alfa bangas. Vėliau prasideda I-oji miego fazė, kuri trunka apie 2 min. Kvėpavimas ir smegenų bangos lėtėja. Šiuo metu gali būti patiriami įvairūs potyriai (pvz.: kritimo jausmas) ar regimi vaizdai (spalvos, tunelis). II-oji miego fazė trunka apie 20 min. Jai būdingos padidėjusio smegenų aktyvumo bangos – miego verpstės. III miego fazė yra pereinamoji. IV-oje miego fazėje smegenys pradeda skleisti dideles lėtas delta bandas. Ši fazė trunka apie 30 min. ir jos metu žmogų sunku pažadinti. Šios fazės kai kurie žmonės kalba ar vaikšto. Po giliojo miego fazės prasideda paradoksinio miego arba greitų akių judesių (REM) fazė. Šios fazės metu smegenų bangos dažnėja, greitėja širdies palikimas, kvėpavimas, ima judėti užmerktos akys. Tačiau kūnas yra visiškai nejudrus, raumenys lyg paralyžiuoti. Šios fazės metu dažniausiai sapnuojama.
Visos miego fazės sudaro miego ciklą, kuris trunka apie 90 min. Per naktį mes pereiname 4-6 tokius ciklus. Kiekviename tolimesniame cikle, giliojo miego fazė trumpėja, o REM miego fazė ilgėja.
REM sapnai paradoksalūs, keisti, emocionalūs. Nėra aiškaus atsakymo, kodėl žmonės sapnuoja. Sapne dažniausiai galima atpažinti praėjusios dienos ar artimiausio meto išgyvenimus ir užsiėmimus. Į sapnus gali prasibrauti dirgikliai iš aplinkos (Pvz.: telefono skambėjimas). Viena iš sapnus aiškinančių teorijų sieja sapnus su informacijos apdorojimu: sapnai gali padėti išrūšiuoti ir įtvirtinti atmintyje mūsų dienos potyrius. Sapnai yra svarbūs psichoterapijoje. Nors atskiros psichoterapijos kryptys skiriasi požiūriu į sapnus, jų interpretavimo principais, pripažįstama, kad sapnai yra būdas pažvelgti į tą žmogaus psichologinio gyvenimo dalį, kuri sąmoningai yra sunkiai prieinama. Šia prasme, sapnai “kalba” apie tai, kas žmogui svarbu, ko jis galbūt nenori pastebėti, tačiau sapną suprasti ir jį interpretuoti gali tik pats žmogus, nes sapnas pasirenka tuos simbolius ir vaizdus, kurie turi prasmę tik konkrečiam žmogui.
Ar turime sąmonę kai miegame ir sapnuojame? Kažkuriuo lygmeniu žmogaus sąmonė išlieka budri. Pvz.: mes galime vartytis lovoje ir neiškristi, prabusti nuo rakinamų durų garso, bet negirdėti pro šalį važiuojančių automobilių, taigi net miegant vyksta tam tikra dirgiklių analizė. Sapnuose taip pat galima būti įvairiu sąmoningumo lygmeniu. Pvz.: kai kurie žmonės sugeba sąmoningai atsibusti, kai sapno turinys darosi per daug grėsmingas, arba kartais sapnuose būna jausmas, kad sapnuoji.
Meditacija
Meditacija yra ramybės ir susikaupimo būsena, kuri pasiekiama įvairiomis technikomis. Meditacijoje esančių žmonių fiziologiniai rodikliai yra panašūs į atsipalaidavusių žmonių. Meditacija gali padėti sumažinti skausmą, nerimą, su stresu susijusius negalavimus. Meditacijos technikos padeda keisti žmogaus santykį su priimama informacija – arba riboti informacijos srautą, arba siekti, kad kuo daugiau informacijos taptų sąmoninga. Šia prasme meditacija yra padidėjusio sąmoningumo būsena. Meditacija padeda žmogui pasiekti mistinius, aukštumų išgyvenimus. Tokiems išgyvenimams dažnai yra būdingas vieningumo jausmas (žmogus junta savo ryšį su kitais ir pasauliu); palaima ir pilnatvė; būties prasmingumo suvokimas, paradoksaliai suvokiamas laikas ir erdvė (laikas tarsi sustoja), būties paradoksalumo suvokimas ir priėmimas (pvz.: tą patį žmogų ir myliu ir nekenčiu); ir ši patirtis yra sunkiai aprašoma žodžiais.
Kitos pakitusios sąmonės būsenos
Pakitusios sąmonės būsenos atsiranda klinikinės mirties atvejais. Tokius potyrius aprašo Moody žinomoje knygoje “Gyvenimas po mirties”. Dažniausiai tai senų prisiminimų atgaivinimas, išėjimo iš kūno vizijos, tunelis, šviesa ir šviesos būtybės. Mokslininkai gana kritiškai žiūri į šių išgyvenimų reikšmingumą, nes yra žinoma, kad esant deguonies trūkumui, smegenys sukelia haliucinacijas, kurios rodo ne tai, kas yra iš tikrųjų, o tai ką žmogus jau turi savo viduje.
Tačiau yra ir priešinga nuomonė. Žmonės, kurie patyrė ir narkotikų poveikį ir priešmirtinius išgyvenimus neigia šių patyrimų panašumą. Be to priešmirtiniai išgyvenimai dažnai pakeičia žmones – jie tampa dvasingesni, labiau tikintys. Tačiau gali būti, kad didesnę įtaką čia daro savo laikinumo ir mirties realumo suvokimas.
Pakitusias sąmonės būsenas sukelia ir įvairios narkotinės medžiagos. Yra trys psichoaktyviųjų medžiagų rūšys:
• Raminamieji arba migdomieji, kurie ramina nervų sistemą ir lėtina organizmo funkcijas. Šiai grupei priskiriamas alkoholis, barbitūratai (raminamieji) ir opioidai.
• Stimuliatoriai, kurie laikinai suaktyvina nervų sistemos veiklą ir sužadina organizmo funkcijas. Tai amfetaminas, kofeinas, nikotinas, kokainas.
• Haliucinogenai, kurie iškreipia suvokimą, sukelia haliucinacijas. Šiai grupei priskiriama marihuana, LSD.
Pakitusios sąmonės būsenos yra naudojamos ir psichoterapijos tikslais, nors yra įvairių nuomonių dėl tokių technikų vertingumo, saugumo ir etikos. Plačiausiai yra naudojama hipnozė, taip pat žinomas holotropinio kvėpavimo metodas, kuris šios krypties specialistų nuomone padeda žmogui prisiminti labai ankstyvą vaikystės patirtį (pvz.: patyrimą gimimo metu), pažvelgti į savo pasąmonę ir tokiu būdu suprasti savo dabartines problemas.

Klausimai:
1. Ką vadiname psichikos reiškiniu?
2. Kaip reiškiniai skirstomi pagal pastovumo laipsnį? Trumpai apibūdinkite kiekvieną grupę.
3. Kaip psichikos reiškiniai skirstomi pagal įsisąmoninimo lygį?
4. Kas yra sąmonė?
5. Kas yra savimonė?
6. Kokios savybės būdingos sąmonei? Trumpai jas apibūdinkite.
7. Kokias funkcijas sąmonė atlieka?
8. Kas yra pasąmonė?
9. Kam žmogui reikalingas miegas?
10. Trumpai apibūdinkite miego fazes, kas vyksta kiekvienos fazės metu?
11. Ar žmogus turi sąmonę miegodamas?
12. Kokias žinote kitas pakitusios sąmonės būsenas?
13. Kuo naudinga meditacija?

Konspektas paruoštas pagal:
1. Legkauskas V. Psichologijos įvadas. – Kaunas: VDU, 2001, p.200
2. Myers G. Psichologija. – Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000, p.730
3. Pakrosnis R., Čepukienė V. Psichologija (Paskaitų konspektas neakivaizdinėms studijoms. Nepublikuotas rankraštis, VDU psichologijos katedra).
4. Pranckevičienė A. Psichologija (Paskaitų konspektas dieninėms studijoms. Nepublikuotas rankraštis, VDU psichologijos katedra).

Leave a Comment