PROFESINIO KONSULTAVIMO ORGANIZAVIMAS

TURINYS

Įvadas..............................2
1. Profesinis konsultavimas, jo funkcijos...................3
2. Konsultavimas vidurinėje mokykloje.....................4
3. Konsultavimas profesinio mokymo įstaigoje.................8
4. Konsultavimas įmonėje..........................11
5. Profesinio konsultavimo centras......................12
Literatūros sąrašas.............................15ĮVADAS
Profesiją renkasi žmonės, kai juos prispiria egzistencijos sąlygos, t.y. kai nebeįmanoma gyventi be profesijos arba su profesija, kuri nebegali būti egzistencijos atrama. Žmogaus profesinių nuostatų formavimasis – sudėtingas, daugiaplanis reiškinys. Šios nuostatos būna skirtingo įsisamoninimo lygio, intensyvumo, pastovumo ir t.t. Jau paauglystėje tūlam būtina griebtis darbo, užsidirbti, kad galėtų kaip nors pragyventi. Darbas be profesijos neperspektyvus, tad reikia rinktis mokyklą ar kursą jai įgyti. Jaunystės, subrendimo metais ieškoma profesijos, kuuri ilgą laiką teiktų sąlygas gerai sutvarkyti buitį. Rinktis profesiją, darbą, darbovietę tenka visą gyvenimą. Rinkimasis tampa žmogaus būties tvarkymo veiksnys. Svarbu jį tinkamai panaudoti. Ar žmogus pajėgus be klaidų rinktis? Kas jis yra? Koks jis? Tai vertėtų aiškintis siekiant spręsti tinkamumo rinkimosi ir pagalbos galimybę. Kvalifikuoti patarimai besirenkančiajam profesiją galimi tik tada, kai pažįstama interesanto asmenybė. Tam reikia nors kiek žinoti, į ką kreipti dėmesį jį tiriant, kokios apskritai yra jo savybės. Tada reikalingas profesinis konsultavimas, kuris yra pagalba žmogui reenkantis arba keičiant profesiją. Profesinį konsultavimą sudaro: psichologinis konsultavimas, profesinis informavimas ir medicininis konsultavimas. Psichologinės konsultacijos metu aptariami konsultuojamojo interesai, gabumai, polinkiai, asmenybės savybės, profesijos įgijimo būdai, profesinio tobulėjimo galimybės, mokoma optimalaus elgesio šioje pasirinkimo situacijoje. Konsultuojantis psichologas turi būti pr

rofesionaliai pasirengęs gerai atlikti psichodiagnostinius tyrimus, nes daugiausia jie lemia profesinio konsultavimo sėkmę. Psichologinį konsultavimą papildo profesinis informavimas (supažindinimas su esamomis profesijomis, mokymo įstaigomis, kuriose galima tų profesijų išmokti, įstojimo ir mokymosi sąlygomis, darbo gavimo galimybėmis) ir medicininis konsultavimas (nustatymas tų fiziologinių organizmo ypatybių, sveikatos trūkumų, kurie gali trukdyti įgyti vieną ar kitą profesiją). Profesinis konsultavimas būna sėkmingas, kai atsižvelgiama į daugelį svarbiausių profesinio apsisprendimo veiksnių: į profesiją pasirenkančiojo asmenybę (jo interesus, polinkius, tikslus, gabumus, pretenzijų lygį), į tai, kiek viena ar kita profesija šiuo metu yra visuomenei reikalinga, be to, į klaidinančią, netikslią informaciją apie profesijų įgijimo būdus.1. PROFESINIS KONSULTAVIMAS, JO FUNKCIJOS
Profesinis konsultavimas yra tokia visuomeninės veiklos funkcija, kuri įgalina racionaliai diferencijuoti tiek jaunimo, tiek suaugusiųjų pasiskirtymą įvairiuose profesinės ir kitokios veiklos baruose, užtikrinant joos produktyvumą. Ji realizuojama tada, kai orientuojamasi į darbą ar profesiją, atsižvelgiant į individualias žmogaus savybes jo gyvenimo planus ir konkrečią darbo rinkos situaciją. Tik tokia šios funkcijos sklaida laiduoja tinkamą laisvų vietų aprūpinimą patikimu, produktyviu personalu.
Ankstesnė profesinio konsultavimo ir orientavimo Lietuvoje patirtis rodo, kad praktinė veikla neapsiriboja vien patarimais.
Esama daugiau funkcijų, neatsiejamų nuo konsultavimo esmės. Išryškėjo visas jų kompleksas. Štai jis:
· Informavimas apie darbo rinkos būklę, profesijas, asmenybės ir profesinis tikrovės tyrimas;
· Patarimai savęs pažinimo, saviugdos, rinkimosi klausimais;
· Patarimai dėl mokyklų ir darboviečių perspektyvų, pr
rofesinio kryptingumo motyvacija;
· Mokyklinės ir profesinės adaptacijos organizavimas;
· Atrankos tvarkymas;
· Profesinis skirstymas institucijos viduje;
· Profesinis tobulinimas, perkvalifikavimas, perkėlimas;
· Koordinavimas;
· Profesinė reabilitacija.
Ši funkcijų struktūra byloja apie labai didelį veiksmų barą, aprėpiantį visą konsultavimo veiklą. Ją galima pavadinti makrostruktūra. Kiekviena funkcija turi dar savo struktūrą, kurią apibrėžia uždaviniai, kylantys vykdant konkrečią funkciją. Tai – mezostruktūros. Kai vykdomos vieno individo aptarnavimo funkcijos, konsultavimas įgyja mikrostruktūrą, kuri galėtų atrodyti taip:
· Asmenybės medicininis ir psichologinis tyrimas;
· Konsultavimas.
Minėtos funkcijos atsiskleidžia per įvairių institucijų praktinį konsultavimo darbą. Kai kurias jų apžvelgsime.

2. KONSULTAVIMAS VIDURINĖJE MOKYKLOJE

Ne iš karto nusprendžiama, kuo būti, ką veikti. Tačiau rinkimosi galimybių gausa visiškai negarantuoja, kad bus gerai apsispręsta. Tinkamam pasirinkimui reikia subręsti, bet tai nepriklauso nuo vaiko, jam reikia tikslingai vadovauti, t.y sąmoningai brandinti jo savimonę, kuri neklystamai orientuotų į darbo pasaulį. Tad konsultavimas yra ilgo vadovavimo jaunuoliui, kurį norime parengti tinkamam apsisprendimui, vyksmas. Tam sąlygas teikia mokykla.
Jau vaikų darželyje ir pradžios mokykloje vaikas domisi suaugusiųjų darbo įrankiais ir veikla. Interesai keičiasi. Jie darosi patvaresni, kai nuolat realizuojami veikloje, kai virsta polinkiais. Pastarieji išryškėja paauglystėje, ypač tada, kai jie sutampa su kokia nors patrauklia vertybe. Klasių vadovų, konsultantų dėmesį turi patraukti mokinių vertybinės orientacijos, jų ryšys su intelekto ir valios ypatybėmis. Tyrimai rodo, kad vertybinės orientacjos glūdi moksleivio gyvenimo planuose – jie yra reikšmingiausias rinkimosi motyvas. Ta

ačiau jis dažnai nukreipia klaidingai. Klaidos daromos dėl informacijos stokos. Todėl konsultantai rūpinasi, kad vertybinės orientacijos būtų pagrįstos. Tam reikia ilgalaikio pažintinio konsultavimo.
Pažintinio orientavimo tikslas – teikti būsimajam darbo kandidatui tokių žinių, kuriomis grindžiamas kvalifikuotas darbas, jo vertingumas, individų galimybės jį sėkmingai dirbti. Pažintinį konsultavimą galima pritaikyti dėstant bet kurį bendrojo lavinimo dalyką. Deja, ta proga nepasinaudojama taip, kaip reikėtų.
Mūsų jaunimas šiandien domisi technikos laimėjimais, kurie sudaro didelę vertybinių orientacijų dalį. Štai dėl ko mokslas, technika įgyja tokį didelį prestižą, nulemiantį profesijos pasirinkimą. Tuo tarpu kvalifikuotos darbininkų specialybės jaunimui atrodo paprasta manipuliacijų sistema, neturinti nieko bendra su mokslo laimėjimais. Iš tikrųjų smarkiai klystama. Šiandieninis kvalifikuotas industrinis ar agrotechninis darbas grindžiamas mokslo laimėjimais. Kūrybiškai nusiteikęs jaunimas dažnai mano, kad darbininkų darbas tėra mechaniškų operacijų suma. Nors kalbama, kad kiekviename darbe yra kūrybos, bet nepakankamai įtikinamai. Tai suprantama, nes jaunuolio požiūrį grindžia .jo paties patirtis. Jis mokėsi įvairių darbų namie, mokyklos dirbtuvėse, darže, stebėjo kitų darbą statybose, žemės ūkyje, bet nepastebėjo matytų veiksmų ryšio su mokslu. Ar sudaromos sąlygos mokinių moksliniam ir techniniam kūrybingumui reikštis? Mokyklose stinga mokslinių, techninių būrelių. Praktika parodė, kad ten, kur techninis darbas grindžiamas mokslo laimėjimais, kur reiškiasi mokinių kūrybingumas, konsultantui nereikia labai stengtis orientuoti mokinius į techniškąsias specialybes, reikalingas kr
raštui.
Nepaprastai aktualus yra prognostinis konsultavimas. Vertybinis ir pažintinis konsultavimas mažai orientuoja į ateitį, yra aktualus visai grupei, o prognostinis patarimas ar siūlymas visada konkretus, skirtas vienam individui. Suprantama, toks konsultavimas labai rizikingas, nes ne kiekvienas gali numatyti individo darbo sėkmę, jo elgesį ateityje. Vis dėlto veiklos prognozės būna patikimos. Psichometrija padeda nustatyti, kokiu tikslumu, kokia paklaida galimas prognostinis srendimas. Bet kyla klausimas, ar galima prognozuoti moksleivio ateitį mokyklos veiklos sąlygomis, kai asmenybę formuoja daug nevaldomų veiksnių? Patirtis rodo, kad ne tik konsultantų, bet ir patyrusių mokytojų prognozės dėl tolesnio mokymosi sėkmės yra gana patikimos.
Pagrindinė patikimos prognozės sąlyga – informacijos apie mokinį gausa, įgalinanti jį visapusiškai ir nuodugniai pažinti. Šiuo metu dar neturime pakankamai priemonių ir metodų tokiai informacijai gauti. Paprastai blogiausiai pažįstami vidutiniokai, silpnesnieji, neaktyvūs mokiniai. Taip atsitinka dėl to, kad nesutvarkyta informacijos rinkimo sistema, nevedamos psichologinio stebėjimo asmens bylos (Prancūzijos mokyklose tokios bylos vedamos).
Į vidutiniokus, silpnuosius, pasyvius ir vadinamuosius probleminius mokinius konsultantams ir klasių vadovams reikėtų kreipti ypatingą psichologinį ir pedagoginį dėmesį, nes iš jų dažnai subręsta ypač gabūs mokslo, technikos sričių veikėjai. Pirmiausia būtina išsiaiškinti, kodėl jie priskiriami prie šios kategorijos vaikų, kokios jų asmeninės problemos, socialinės kliūtys trukdo jiems būti kitokiems. Jie patys nepajėgūs keistis. Jiems reikia kvalifikuotos pagalbos, bet ji neteikiama, pasitenkinama padėties konstatavimu. Pirmoji pagalba – įtraukti juos į aktyvią, iniciatyvos reikalaujančią veiklą mokykloje ir už jos ribų. Rusų psichologas Levas Vygotskis rašė, kad asmenybės vystymosi pažanga pirmiausia pastebima jos “artimiausioje vystymosi zonoje”, t.y. tuo metu, kai vaikas įveikia sunkumus vyresniųjų padedamas. Todėl pirmiausia reikia stebėti jo veiklos ir elgesio rezultatus pagalbos reikalaujančioje situacijoje ir stengtis suprasti, ką jis sugeba ir ko negali. Nuo čia turi prasidėti tolesnis asmenybės ugdymas, tuo taip pat turi remtis pirminė asmenybės prognozė. Blogas mokymasis, nedrausmingas elgesys, žmonių ir darbo vengimas, vidiniai ir tarpasmeniniai konfliktai turi būti visapusiškai tiriami, panaudojant visus konsultantams ir pedagogams prieinamus informacijos apie mokinį šaltinius.
Patikimas informacijos apie mokinį šaltinis yra praktinė veikla. Mokyklos uždavinys – sudaryti įvairias praktinės veiklos situacijas, kuriose atsiskleistų individualybė. Tam patogi pamoka, popamokinė veikla, fakultatyvinis, profiliuotas mokymas. Čia ugdomi ne tik mokinių sugebėjimai, bet ir skonis, interesai, polinkiai, vertybinės orientacijos, idealai. Kaip tik čia jie geriausiai pažįstami, atsiskleidusio asmenybės savybės leidžia prognozuoti. Pagaliau pats mokinys geriau pažįsta save: savo galias, siekimus, trūkumus. Subjektyvaus ir objektyvaus pažinimo dermė didina prognozės patikimumą.
Praktinės veiklos būdų bei rezultatų panaudojimas ir vertinimas – ne vienintelis prognozavimo pamatas. Kartais mokiniui viskas puikiai sekasi, bet, kaip sakoma, širdis nelinksta prie to, kas sekasi. Kokia priežastis? Jos iš veiklos rezultatų kokybės nenustatysi. Vidaus pasauliui pažinti tinka pokalbis. Atvira mokinio kalba apie jo sveikatą, požiūrį į darbo rūšis, kurias jam. siūlo aplinka, apie jo skonį, vertybes, siekimus teikia daug medžiagos prognostinei konsultacijai. Kaip matyti, šioji yra glaudžiai susieta su ugdymo vyksmu, su pokyčiais, atsirandančiais kas trimestrą ar metus. Frontalinis supažindinimas su darbo tikrove ir veiklinimas praktiniais darbais derinamas su individualiuoju konsultavimu. Konkreti konsultavimo ir orientavimo struktūra vidurinėje bendrojo lavinimo mokykloje galėtų būti tokia:
· Teorinio, praktinio ir profesinio intelekto, motorikos ir įgūdžių ugdymas (teorinės ir praktinės patirties kaupimas).
· Profesinio kryptingumo (motyvacijos) ir atitinkamo charakterio ugdymas specializuotame darbe, būreliai, profilinis mokymas ir kt.).
· Sugebėjimo rinktis profesiją ugdymas (įvairiomis konsultavimo rūšimis ir tipais).
· Rinkimosi kontrolė – ar tinkamai rinkosi, t.y. katamnezė.
Visa tai daroma frontaliai, bet kartu individualizuojant ir diferencijuojant. Po ilgesnio laiko, maždaug VII klasėje, pradedama domėtis tolesniu mokymusi. Dalis VIII klasės mokinių pereina į gimnaziją ar į profesinio mokymo įstaigą. Konsultantui ir klasės vadovui rūpi auklėtinių sėkmė, todėl tuo metu jais itin domimasi, kad nedarytų rinkimosi klaidų. Joms išvengti arba bent sumažinti sudaromos sąlygos, kad mokiniai išbandytų save tam tikroje praktinėje veikloje pagal savo ketinimus ir sugebėjimus. Aštuntokai gali pasirinkti dalykinį ar techninį būrelį, o jeigu jų nėra, steigiamos interesų grupės, kur mokiniai plačiau susipažįsta su dalykais tos srities, kurią ketina rinktis. Tam tikslui mokyklai reikia pakankamai tekstinės, vaizdinės informacijos apie įvairias profesines mokyklas, gimnazijas, aukštesnes vidurinės mokyklos klases. Panašiai organizuojamos frontalinės konsultacijos X klasės mokiniams, baigiantiems pagrindinę mokyklą, ar besirenkantiems profiliuotą klasę. Klaidingai mano tie, kurie neigia panašios organizacijos reikalingumą besirenkantiems darbininkiškas profesijas, nes, girdi, jaunuolis tinkamas bet kuriai darbininko profesijai. Daugeliui reikia specialiųjų žmogaus savybių. Ne kiekvienas gali būti sunkvežimio vairuotoju, kepėju, darbo su smulkiomis detalėmis meistru, aukštybininku ir kt. Tinkamumą pirmiausia nustato gydytojas, po jo – psichologas.
Ne mažesnį dėmesį konsultantai skiria XI-XII klasių mokiniams. Jų dauguma eina toliau mokytis, kiti traukia tiesiai į darbą. Vieniems ir antriems dažnai reikia kvalifikuotos pagalbos, kad galėtų neklaidžiodami realizuoti savo veiklos planus. Daugelis jų neapsisprendę blaškosi, neįstoja į planuotas specialybes pasirinktose mokyklose, nesėkmingai ieško darbo. Palikti vieni daugiausia kankinasi dėl to, kad neturi tikslios informacijos. Jos pakanka, tačiau yra sunkiai prieinama, nes trūksta rūpestingų mokyklų, mažai konsultantų.
Čia glaustai apibūdintos frontalinio konsultavimo ir orientavimo organizacijos įgyvendinimas nėra nei lengvas, nei paprastas. Reikia didelės pedagogų psichologinės ir pedagoginės kompetencijos, daugelio gerai parengtų konsultantų, tėvų, globėjų, mokyklos vadovybės norų, kad jaunimas būtų subrandintas ir sugebėtų racionaliai pasirengti darbui bei laimingai gyventi.

3. KONSULTAVIMAS PROFESINIO MOKYMO ĮSTAIGOSE

Profesinio mokymo įstaigos dirba atsižvelgdamos į bendrojo lavinimo mokyklų programą. Jos pratęsia, papildo, pagilina bendrąjį lavinimą, kartu suteikdamos besimokančiajam specialybę. Labai svarbus jų uždavinys – padėti jaunimui tinkamai pasirinkti profesinio mokymo įstaigą. Todėl rengiamos “atvirų durų dienos”, verbuojami geriausiai besimokantys abiturientai, rūpinamasi reklama, platinami skelbimai ir pan. Norima, kad į aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų atitinkamą specilaybę patektų jaunimas, turintis jai pašaukimą. Tačiau daug patenka be pašaukimo. Kur ieškoti priežasčių? Jos glūdi netinkamoje šeimų ir mokyklų vykdomoje profesinio orientavimo bei konsultavimo veikloje. Ji nekvalifikuota, atitrūkusi nuo profesinės tikrovės ir nuo jaunimo asmenybės. Reklama, verbavimas pagal pažymius nieko nepadeda. Jau senia.i tai pastebima, bet nieko nedaroma, kad tauta būtų aprūpinta prigimties pašauktais specialistais. Tuo turėtų pasirūpinti tautos išrinktieji žmonės, Švietimo ir mokslo ministerija, kiekviena mokykla, kiekviena šeima.
Ieškant profesinio mokymo kandidatų, turinčių pašaukimą, pirmiausia reikia, kad jis būtų atskleidžiamas jau bendrojo lavinimo mokykloje, padedant profesinio ugdymo įstaigoms. Taigi būtinas ilgalaikis bendrojo lavinimo mokyklų ryšys su profesinio ugdymo įstaigomis, o šių – su įmonėmis, darbo biržomis. Tą ryšį turi koordinuoti ir stiprinti profesinio konsultavimo centrai, veikiantys apskričių centruose, stambiose įmonėse, profesinio ugdymo įstaigose.
Profesinio ugdymo mokyklose konsultavimas pradedamas nuo reklamos: skelbimai, bukletai, brošiūros, knygos iš mokyklos istorijos, “atvirųjų durų dienos”, susitikimai su mokslininkais, konsultantų pranešimai interesantų grupėms apie specialybių perspektyvas, jų rinkimosi psichologiją, specialiosios radiovalandėlės, proforientaciniai videoklipai. Po to vykdma kandidatų paieška ir konsultacija (olimpiados, korespondentinis švietimas, dalykinės mokyklos, anketos, testai, išvažiuojamosios konsultacijos ir kt.). Paieškos ir konsultacijos baigiasi atranka. Ji vykdoma įvairiomis formomis. Jas nustato mokyklų vadovybė. Lietuvoje dominuoja stojamieji konkursiniai egzaminai, konkursai pagal atestatų pažymius arba pagal pažymius pastaraisiais mokykliniais metais. Psichologinė, moralinė atranka dar nedomina arba domina labai nedaug mokyklų.
Sukomplektavus tam tikrą kontingentą, vykdomas tiesioginis profesinio orientavimo darbas. Vienas uždavinių – giliau supažindinti su specialybe. Vėliau pradedamas etinis orientavimas į specialybės socialinę, kultūrinę, humanistinę ar kitokią paskirtį. Pavyzdžiui, regiant gydytojus, pabrėžiamas Eskulapo kodeksas, rengiant mokytojus – jų meilė jauno žmogaus ateičiai, pagarba vaiko individualybei. Profesinė etika turi dorovinę reikšmę ne tik santykiams su darbu, bet visai asmenybės sklaidai, jos karjerai.
Kitoks profesinio orientavimo ir konsultacijos momentas yra adaptacija. Tai – padėjimas prisitaikyti prie naujų reikalavimų ir veiklos sąlygų. Prisitaikymas – individualus vyksmas, todėl tenka vadovauti asmenybės adaptacijai, kad ji galėtų adekvačiai ir optimaliai veikti jau mokymosi pradžioje.
Pirmasis tokio vadovavimo uždavinys – sudaryti sąlygas, kad individas kaip galima greičiau pasijustų pilnaverčiu bendruomenės nariu. Tam tikslui rengiami mokslo metų pradžios bei moksleivių susipažinimo vakarai, tradicinės pirmakursių priėmimo iškilmės. Stengiamasi jaunuolį taip įvesdinti į tradicinį mokyklos gyvenimą, kad jis laikytųsi konvencinių normų, įsijungtų į savitarpio pagalbos ir draugystės sistemą. Tų įstaigų pedagogai stebi, kad adaptacijos vyksmas būtų efektyvus, vertingas įstaigos kultūrai ir prestižui. Sutrikus normaliai socialinei adaptacijai, atstumtieji ieško konsultanto pagalbos, o jeigu jis negali padėti, išstoja iš Alma Mater.
Taip pat neišvengiama ir edukacinė adaptacija, nes reikia perimti naująjį mokymo režimą, kurį apibrėžia:
· Nauji kultūrinio lavinimo dalykai;
· Nauji specialybiniai dalykai;
· Neįprastas studijų organizavimas;
· Studijų savarankiškumas;
· Nežinoma praktika;
· Didelė atsakomybė už studijų rezultatus.
Taip pat svarbi fiziologinė adaptacija. Jos ypatumus lemia profesinio ugdymo įstaigos tipas. Technikos mokymo įstaigose studijos gali būti organizuojamos karštuose cechuose, chemijos laboratorijose, triukšmingose dirbtuvėse, statybos aikštelėse ir pan. Čia reikalinga gera sveikata, jėga ir patvarumas, padedantis pakelti fizinį krūvį, atlaikyti įtampą. Kyla nuovargio ir pervargimo problemos. Jeigu studentui per sunkūs profesijos reikalavimai, reikia orientuotis iš naujo, būtina mediko ir psichologo konsultacija. Fizinis ištvermingumas ypač reikalingas karo, medicinos, inžinerijos mokyklose. Jo taip reikia jaunimui, besirengiančiam darbininkų profesijoms. Sveikatos kriterijus nustato profesijų kontraindikacijų .žinynai, kuriuos sudaro Sveikatos ministerija.
Psichologinė adaptacija susijusi su socialine, pedagogine, funkcine adaptacija. Ji vyksta tada, kai pagal naujuosius institucijų reikalavimus formuojasi nauji veiklos ir elgesio motyvai, įgūdžiai bei įpročiai. Žinoma, adaptacija individuali tempo ir kokybės atžvilgiais. Ne visada ji būna teigiama, esama ir disadaptacijos atvejų. Konsultantai turėtų laiku ją sustabdyti, padėti įsitvirtinti mokymo įstaigoje. Jeigu pagalba neveiksminga, tenka padėti reorientuotis.
Reorientacija taikoma tada, kai individas nepajėgia su kitų pagalba adaptuotis naujoms sąlygomis, keisti savo mąstysenos, pertvarkyti idėjų, planų veiklos būdų, santykių. Konsultantui kyla klausimas, kokie gali būti optimalūs nauji rinkimosi variantai, kokie motyvai padėtų apsispręsti, kaip praktiškai realizuoti naujus planus. Dėl desadaptacijos nebaigiama mokyklos.
Labai svarbus konsultacijos profesinio ugdymo įstaigose komponentas yra orientavimas į būsimas darbovietes. Nors šios įstaigos neieško darboviečių, neskirsto į jas studentų, tačiau psichologinis, dalykinis ir praktinis supažindinimas su tipinėmis ir konkrečiomis, darbovietėms būtinas, jei siekima, kad absolventai lengvai adaptuotųsi ir normaliai pradėtų veikti pagal savo specialybę bei jos kategoriją. Be to, įsidarbinę absolventai nepaliekami be buvusios Alma Mater dėmesio. Jo reikia ir jauniems specialistams, ir pačiai mokyklai. Pirmiesiems stiprinamas pasitikėjimas savimi, jei reikia, tikslinama mokykloje teikta orientacija, antrajai, vykdant kruopščią katamnezę, gausėja informacija apie jos ugdymo programų kokybę. Taip mokykla padeda absolventams įsitvirtinti darbe.

4. KONSULTAVIMAS ĮMONĖJE

Biodrominio profesinio konsultavimo sistemoje įmonė ar įstaiga konkretesne forma toliau tęsia mokykloje pradėtą orientavimą, padeda žmogui besikeičiančio gyvenimo sąlygomis keisti ir tobulinti kvalifikuoto darbo vyksmą, priimti adekvačius sprendimus pasibaigus sutartims, kurti buitį.
Įmonė – dinamiško ir preciziško darbo vieta. Jei reikia specialistų, atrinktų pagal gamybos poreikius. Jų pasirinkimas ir atranka yra pagrindinis personalo valdybos rūpestis, užtikrinantis tinkamą įmonės funkcionavimą. Jai padeda darbo birža. Jos darbuotojai dažnai ieško darbininkų ir specialistų profesinėse mokyklose. Su jomis palaikomi nuolatiniai ryšiai, kartais net užsakoma parengti reikalingų specialistų.
Negalima menkinti įdarbinimo proceso, nes jis nėra paprastas dokumentų tvarkymas, darbo vietos parodymas. Dirbantis personalo valdyboje psichologas tiria įdarbinamųjų tinkamumą užimti tam tikrą vietą prie konvejerio arba individualios mašinos, aparatūros, informuoja apie bandomojo ir vėlesnio laikotarpio režimą, supažindina su bendradarbiais ir atlieka kitus priėmimo veiksmus.
Svarbus įmonės uždavinys – perspektyvių darbininkų ir tarnautojų išsaugojimas bei įtvirtinimas, siekiant užtikrinti personalo stabilumą ir gamybos kokybę. Jis galimas tada, kai gerai žinomi asmens poreikiai, interesai, charakteris, kai paisoma jo individualybės, skiriamas jo jėgas atitinkantis darbas. Tam reikia psichofizinės diagnostikos ir tam tikro laiko adaptacijai.
Savitas profesinės konsultacijos komponentas yra darbuotojų skatinimas, bausmės, perkėlimas į kitą vietą, paaukštinimas, pažeminimas. Šiuos veiksmus atlieka administracija, bet juos parengia psichologas ar inžinierius-konsultantas. Rengiant šiems veiksmams medžiagą, praeina nemažai laiko, nes siekiama įtikinamo, pelnyto, sąžiningo būtinumo. Klaidos sukelia didelį neigiamą moralinį rezonansą visame kolektyve. Geriau neskatinti (negirti, neapdovanoti, nepremijuoti) negu nepelnytai skatinti ar bausti. Reikšmingi stimuliavimo metodai yra paaukštinimas ar pažeminimas, nes jie susiję su rango ir atlyginomo kitimu. Perkėlimas į kitą darbo vietą dažniausiai vykdomas atsižvelgiant į tai, kur asmuo labaiu tinkamas, bet panaudojamas ir kaip skatinimo ar bausmės priemonė.
Įmonės ekonomiškai nukenčia, jeigu jose būna didelė personalo kaita. .Priežasčių įvairumas apsunkina kaitos valdymą konsultuojant. Kaitos mažinimui didelę reikšmę turi įdarbinimo, įtvirtinimo, skatinimo veiksmai bei atlygis. Tačiau būna ir priešingų faktų, kai, keičiant įmonės gamybos profilį, reikia keisti senus, įsitvirtinusius darbininkus. Yra atvejų, kai, nekeičiant darbų profilio, reikia atsisakyti dalies darbininkų. Prarasti darbą daugeliui yra tragedija. Konsultacijos gali palengvinti žmonių būvį, prisidėti prie bedarbystės mažinimo orientuodamos žmones į laisvas darbo vietas kituose rajonuose ir regionuose. Darbo biržos dažnai siūlo laisvų vietų, bet neatsiranda norinčių, nes jos neatitinka daugelio interesų.5. PROFESINIO KONSULTAVIMO CENTRAS
Didesniuose miestuose, įmonėse, aukštosiose mokyklose yra psichologinio ir profesinio konsultavimo centras. Jie padeda jaunimui ir suaugusiems sužinoti, ar jie tinka pageidaujamam darbui, rasti norimą užsiėmimą. Užsienyje tokių centrų yra daug, Lietuvoje – mažai.
Šie centrai yra sukaupę gausios informacijos apie įvairias Lietuvoje populiarias profesijas, visų lygių profesinio ugdymo įstaigas, asmenybės savybes diagnozuojančių priemonių ir laisvų darbo vietų sąrašus. Jie padeda darbo biržoms vykdyti joms keliamus uždavinius. Juose taip pat galima gauti psichoterapinę pagalbą, kai sprendžiamos nesudėtingos asmeninės problemos.
Profesinio konsultavimo centras ne tik aprūpina interesantą reikalinga informacija, ne tik jam ieško darbo, rūpinasi įdarbinimo reikalais, bet yra tarpininkas tarp moksleivio šeimos ir darbovietės arba profesinės mokyklos. Dažnai šeimoje kyla skaudūs konfliktai dėl vaiko blogo mokymosi, dėl jo noro greičiau įgyti specialybę ir pradėti savarankiškai gyventi, atsiskirti nuo tėvų. Centro psichologai konsultantai sėkmingai sprendžia tokias ir panašias kolizijas. Čia prisireikia ir pedagoginių patarimų mobilizuoti vidines jėgas savo asmenybei tobulinti, kad būtų realizuojami siekiai, potencinės galios, charakterio ypatumai. Bet svarbiausia – profesija.
Centruose propaguojamas šių sričių darbas:
· Mokslinis darbas aukštosiose mokyklose ir mokslinio tyrimo institutuose.
· Gamybinis darbas: žemės ūkis, pramonė (žaliavų gavybos, mechaninė, cheminė, energetikos, lengvoji, maisto), statyba, transportas.
· Aptarnavimas: prekyba, ryšiai, sveikatos apsauga, ekonomika, visuomeninis maitinimas, globa ir rūpyba, buities paslaugos.
· Švietimas: mokymasis visų tipų ir laipsnių mokyklose, cenzo įgijimas, kvalifikacinis tobulinimasis, persikvalifikavimas, profesijų įgijimas gamyboje, kursuose.
· Kultūros darbas: pedagoginis darbas, socialinis darbas, teisėsauga ir teisėtvarka, menas, bibliotekininkystė ir klubininkystė.
Konsultavimas šiais darbo klausimais turi baigtis prognoze ir socialiniu konsultanto darbu ieškant interesantui konkrečios darbo vietos įmonėje ar įstaigoje. Jeigu, remiantis ilgalaikiu stebėjimu, mokyklos gali imtis jaunimo trumpalaikės ateities prognozavimo, tai tokių sąlygų konsultavimo centrai neturi, o prognostinių sprendimų formulavimas vis tik yra svarbiausias jų uždavinys. Centrams turi užtekti trumpalaikio tyrimo, kad galėtų patenkinti interesantų lūkesčius, atsakydami į jų klausimus: “Kaip man seksis?”, “Kokios mano perspektyvos?” Tam reikia tikslios diagnostinės ir prognostinės metodikos, aparatų, testų, inventarijų, psichologinės kompetencijos. Tuo centrai nepasitenkina, siekia pasinaudoti ilgalaikiais mokykliniais stebėjimais. Trumpalaikių ir ilgalaikių tyrimų rezultatų mokslinis intepretavimas bei prieitos išvados teikia labiau patikimą prognozę. Prognostiniam sprendimui priimti naudojami šie šaltiniai:
· Jaunuolio brandos charakteristika, pagrįsta daugiamečiu stebėjimu, parengta mokslo įstaigų jėgomis;
· Praktinės veiklos testais gauti duomenys;
· Mokymosi didaktiniais testais sukaupta informacija;
· Psichologinių testų rezultatai;
· Psichodiagnostinio pokalbio įrašai;
· Laboratorinių tyrimų išklotinės;
· Smulki interesanto gyvenimo įvykių autobiografija;
· Tiksli pasirenkamos darbo vietos charakteristika.
Tokią gausią informaciją apdoroti ir parengti tikslias išvadas padeda specialios kompiuterinės programos. Jos palengvina konsultanto darbą, didina pasitikėjimą prognoze.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Beresnevičienė D. (1990). Diferencijuotas profesinis orientavimas mokykloje. Vilnius
4. Holland J. (1992). Making Vocational Choices. A Theory of Vocational Personalities and Work Environments. Odessa, Fl
5. Jovaiša L. (1975). Psichologinė diagnostika. Kaunas
6. Jovaiša L. Darbo pirmumo rinkimosi tyrimai // Tarybinė mokykla, 1977, 5.
7. Jovaiša L. (1999). Profesinio konsultavimo psichologija. Vilnius .
8. Kregždė S. (1988). Profesinio kryptingumo formavimosi psichologiniai pagrindai. Kaunas
9. Psichologijos žodynas (1993). Vilnius
10. Tyler L.E. (1961). The Work of the Counselor. New York
11. Žemaitis V. (1978). Elgesio pasirinkimas ir vertinimas // Dorovinė asmenybės saviraiška. Vilnius

Leave a Comment