Piklausomybių problema Lietuvoje ir jų pasekmės

Turinys
1.Įvadas...........................3
2. Dėstomoji dalis......................4
2.1.Priklausomybės samprata.................4
2.2.Priklausomybė nuo narkotikų..............6
2.3.Priklausomybė nuo alkoholio..............8
2.4. Priklausomybių priežastys...............9
2.5. Priklausomybių pasekmės...............14
2.5.1.Netiesioginė priklausomybė.............14
2.5.2.Savižudybė kaip priklausomybių pasekmė......15
3.Apklausos rezultatai....................20
4. Išvados.........................20
5.Patvirtinimas apie atlikto darbo autentiškumą.......21
6.Zusammenfasung....................21
7. Bibliografijos sąrašas , priedai ir lentelės.........22

1.ĮVADAS:

XX amžiaus viduryje į alkoholio, narkotikų vartojimą ir azartinį lošimą žiūrėta kaip į skirtingas problemas. Psichologai ir psichiatrai specializuodavosi spręsti kurią nors vieną iš jų. Tik pastaraisiais dešimtmečiais požiūris smarkiai pasikeitė. Dabar pripažįstama, kad alkoholio, narkotikų vartojimas, azartinis lošimas – tai priklausomybė. Tarp jų esama daug bendro – panašios atsiradimo priežastys, sutrikimo raida ir pan. Temos naujumas pastebimas tik paskutiniu dešimtmečiu išleistoje literatūroje. Neet internete nėra pakankamai informacijos apie priklausomybę, kaip atskirą problemą.
Nenorėdama labai išsiplėsti šiame kursiniame darbe analizuosiu tik narkomanijos ir alkoholizmo, kaip priklausomybių problemą. Tema yra labai aktuali, nes atsirado naujas požiūris į narkomaniją ir alkoholizmą. Anksčiau fizinė ir psichinė priklausomybė buvo traktuojama kaip viena iš simptomų, šalia abstinencijos, haliucinacijų,euforijos ir kt. Pasikeitęs požiūris verčia iš naujo pažiūrėti į narkomaniją plačiąja prasme.
Kursinio darbo esmė- aprašyti priklausomybių problemą, atkreipiant dėmesį į alkoholizmą ir narkomaniją, kaip priklausomybes( nors alkoholizmą galima taip pat priskirti tam tikrai naarkomanijos formai). Nagrinėsiu priežastis ( socializacijos vaidmuo, susvetimėjimas) ir pasekmes (savižudybės, netiesioginė priklausomybė ), kurias sukelia narkotinių medžiagų vartojimas. Remsiuosi žinomų specialistų, tokių kaip L. Bulotaitė, D. Gailienė ir kt. patirtimi nagrinėjant šią problemą. Asmenų, priklausomų nuo narkotinių medžiagų, gausumas lemia šios pr

roblemos aktualumą.
Kursinio darbo tikslas- atskleisti priklausomybių priežastis ir pasekmes, kurios būdingos Lietuvoje. Šiame rašto darbe pateiksiu statistinių duomenų apie priklausomybe sergančių asmenų paplitimą, amžių, vartojamų narkotikų rūšis ir pan. Taip pat pateiksiu savo atliktos apklausos rezultatus, kurioje savo pažįstamų ir artimųjų teirausiuosi jų požiūrio į priklausomybių problemą.
Uždaviniai, kuriais bus siekiama kursinio darbo tikslo:
1.Studijuodama priklausomybių tema parašytą literatūrą, taip pat skaitydama internete, aprašysiu priklausomybių priežastis ir pasekmes.
2.Aprašyti narkomanijos ir alkoholizmo, kaip priklausomybių procesą nuo priežasčių iki pasekmių
3. Didelį dėmesį skirsiu savižudybėms, kurios kyla kaip priklausomybių pasekmė.
4.Analizuosiu socializacijos įtaką priklausomybių atsiradimui.
5. Anketavimo būdu gautus požiūrius aprašysiu ir jie leis patvirtinti ar paneigti esamą priklausomybių problemą Lietuvoje.
6.Pateiksiu išvadas ir sunkumus su kuriais susidūriau rašydama kursinį darbą.
Tyrimo metodai, kurie bus taikomi , rašant šį rašto darbą: mokslinės literatūros analizė irr vienas iš empirinių būdų- apklausa.
Rašto darbo objektas- individas, kuris atsuduria rizikos grupėje, nesugeba spręsti jo gyvenime iškilusių problemų ir tampa priklausomas nuo narkotinių medžiagų.
Šis aprašas galėtų būti įdomus visiems besidomintiems priklausomybių problema Lietuvoje ir jų skaudžiomis pasekmėmis.
Dėstomąją dalį sudaro penkios temos. Viena iš jų- priklausomybių samprata, kurioje bus išaiškinama pati sąvoka, jos rūšys ir pagrindiniai bruožai. Kitos temos glaudžiai tarpusavyje susijusios, t. y. priklausomybė nuo narkotikų ir alkoholio, kurioje aprašomi šių ligų požymiai, rizikos grupės, ligos eiga. Pateiksiu Valstybinio Ps
sichikos sveikatos centro 2001m. statistiką, liečiančią narkomanijos mastus Lietuvoje. Ketvirtoje temoje bus dėstomos priklausomybių priežastys, kurios yra bendros. Analizuosiu tik makro priežastis: socializacijos vaidmuo ir susvetimėjimas. Paskutinėje plačiausioje temoje pateiksiu priklausomybių pasekmių pavyzdžius, daugiausiai koncentruojantis apie savižudybes ir netiesiogines priklausomybes. Pateiksiu naujausių sociologinių tyrimų apie savižudybių ir narkomanijos paplitimą Lietuvoje duomenis.
Priežastys ir pasekmės yra glaudžiai susijusios, nagrinėjant priklausomybių problemą, nes pvz.:narkotikų vartojimas gali būti tiek socialinio atstūmimo priežastis, tiek pasekmė. Šiame kursiniame darbe rašysiu, apie socialinį atstūmimą kaip narkomanijos priežastį, kuris sukelia suicidinius bandymus, kaip pasekmę.
2.DĖSTOMOJI DALIS.
2.1. Priklausomybės samprata.

Priklausomybės sindromui būdingos šios priklausomybės: psichinė( psichologinė) ir fizinė ( cheminė). Psichinės priklausomybės psichoaktyvioms medžiagoms susiformavimą dažniausiai lemia mikrosocialinė aplinka, pažįstami, draugai, bendradarbiai, artimieji, gyvenimo būdas , tradicijos it kt. faktoriai. Dažna grupinė psichinė priklausomybė, ypač tarp paauglių, jaunimo.
Psichologas S. Peele priklausomybę apibūdina kaip žalingą elgesio ratą. Elgesio, kuris nebekontroliuojamas. Priklausomybė – tai procesas, kuris keičiasi, transformuojasi laike. S. Peele teigė, kad priklausomybei vystytis nebūtini biomedicininiai organizmo pokyčiai. Priklausomybė – tai žmonių, o ne narkotinės medžiagos problema(2, 69).
Priklausomybės rūšims bendra tai, kad piktnaudžiavimas bet kuo sukelia nuotaikos pakitimus. Priklausomybė prasideda, kai žmogus ima vartoti kokią nors medžiagą ( narkotikus, alkoholį ) ar elgtis tam tikru būdu, siekiant gerai jaustis, patirti malonumą ar paprasčiausiai palengvinti sau gyvenimą.
Pasitenkinimą žmogui sukelia ne vi

ien kokios nors medžiagos vartojimas, lošimas, internetas, bet net mintys apie būsimą elgesį.
Priklausomybė vilioja, nes yra garantija, jog žmogus patirs malonumą. Žmonių tarpusavio santykiai tokios garantijos neturi. Draugai, mylimieji, šeimos nariai gali įskaudinti, nuvilti, o priklausomybės ryšiais žmogus ima vis labiau pasitikėti.
C. Nakkenas išskiria šias priklausomybės raidos stadijas: vidiniai pokyčiai, gyvenimo būdo pasikeitimas, gyvenimo sudužimas(2, 70).
Psichologai išskiria slaptas priklausomybes. Tai priklausomybė nuo darbo (kurią visuomenė kartaiS net skatina), sekso, televizijos, pirkimo, valgymo, religijos ir pan. Problemai atsiradus, kyla nerimas, kurį žmogus stengiasi sumažinti. Tam tikras elgesys jam padeda. Tai gali būti valgymas, darbas ar kas nors kita. Vėl kilus nerimui ir įtampai, žmogus griebiasi jau žinomo ,,vaisto“, kuris jam padėjo anksčiau – tam tikro elgesio. Taip susikuriamas saugus pasaulis, nes žmogus tiksliai žino, ką jam daryti, kad palengvėtų. Tačiau tai tik iliuzija, iškreiptas pasulio vaizdas, kuris tik laikinai padeda.
Mes visi stengiamės vienaip ar kitaip prisitaikyti prie sunkių gyvenimo sąlygų, gyventi su savo problemomis, bet reikia stengtis nors iš dalies jas spręsti, kad vieną gražią dieną jos visos kartu neužgriūtų ir nesugriautų mūsų gyvenimo.
Priklausomybei būdingi šie reiškiniai: troškimas, tęsimas ir kontolės paradimas. Troškimas yra be galo intensyvus, nes užvaldo individą, kontroliuoja jo veiksmus. Apimtas nenugalimo troškimo, žmogus jaučia ypatingą diskomfortą, nes jam ne
eįmanoma pasipriešinti.
Tarptautinėje ligų klasifikacijoje ( TLK -10) rašoma, kad priklausomybės sindromas- tai fiziologinių ir kognityvinių reiškinių kompleksas, kai medžiagos arba medžiagų klasės vartojimas individui yra daug svarbesnis nei kitoks elgesys, anksčiau labai vertintas. Svarbiausias priklausomybės sindromo požymis yra troškimas vartoti psichoaktyviąsias medžiagas, alkoholį arba tabaką.
Pagal tarptautinę klasifikaciją medžiagos, kurios sukelia psichinius ir elgesio sutrikimus, skirstomos taip: 1) alkoholis, 2) opioidai, 3) kanapinoidai,4) raminančios ir migdančios medžiagos, 5) kokainas ir preparatai iš kolos augalo, 6) stimuliatoriai ir kofeinas, 7) haliucinogenai, 8) tabakas, 9) lakiosios medžiagos, 10) psichoaktyvios medžiagos ir kelių narkotikų mišinys (13,17). Minėtų medžiagų poveikis įvairus: vienos malšina skausmą, kitos veikia stimuliuojančiai, kitos sukelia haliucinacijas ar migdo. Tačiau visos narkotinės medžiagos įklampina žmogų į priklausomybės liūną ir alina sveikatą.
L. Bulotaitė pateikia šešis požymius, iš kurių trijų ar daugiau patyrimas per praėjusius metus leidžia nustatyti priklausomybės diagnozę:
1. Stiprus troškimas arba kompulsyvus noras vartoti medžiagą.
2.Sunku valdyti elgesį, t.y. vartojimo pradžią, pabaigą arba vartojimo intensyvumą.
3. Fiziologinės abstinencijos būsena, kai medžiagos vartojimas buvo nutrauktas arba sumažintas, pasireiškianti būdingu medžiagai abstinencijos sindromu arba tos pačios( arba artimos ) medžiagos vartojimu norint palengvinti abstinenciją arba jos išvengti.
4. Tolerancijos požymiai, rodantys, kad reikia didesnės psichoaktyviųjų medžiagų dozės, jog būtų pasiektas efektas, kuris pradžioje buvo pasiekiamas mažesnėmis dozėmis.
5. Visiškas neturėjimas jokių kitų pomėgių ar interesų, visas laikas skiriamas medžiagai gauti arba vartoti, arba atsigauti nuo jos poveikio.
6. Medžiagos vartojimas nepaisant akivaizdžiai žalingų vartojimo pasekmių, pavyzdžiui, kepenų pažeidimas, depresijos būsena po intensyvaus medžiagos vartojimo ir pan.(2, 87).
2.2.Priklausomybė nuo narkotikų.

Priklausomybė nuo narkotikų yra psichologinė ir fiziologinė. Psichologinė – gali atsirasti jau po kelių narkotiko pavartojimų ir pasireiškia kaip stiprus, visai nebeįveikiamas noras, potraukis patirti apsvaigimą.
Fiziologinis priklausomumas yra kur kas didesnis potraukis, kuris susiformuoja todėl, kad,, vartojami narkotikai tampa organizmo vidinės substancijos sudėtine chemine dalimi ir užtat jo ląstelės bei audiniai pripranta prie jų; narkotikas tada būtinas organizmo biologinei ir cheminei pusiausvyrai išlaikyti( 9, 10)“.
Narkotinis badas, kurį sukelia narkotinių medžiagų stoka reiškiasi tuo, kad narkomanas turi sistemingai vartoti narkotikus ir vis didinti dozę, norėdamas sukelti apsvaigimą. Jei narkotikų nėra, didėja nervingumas, irzlumas, sunku sukaupti dėmesį, žmogus kankinasi, atsiranda nerimas. Baimė darosi nepakeliama, sukelia sielvartą ir beviltiškos padėties jausmą, neretai ir mintį nusižudyti, kuri gali virsti net veiksmu.
Būsimiems narkomanams būdingos tokios charakterio savybės kaip nestabilumas, psichinis nebrandumas, impulsyvumas, nesusiformavusio aukštosios emocijos, jų menkas atsakomybės jausmas. Dažnai narkomanų šeimos būna nepilnos, jiems trūksta tėvų dėmesio, dažni konfliktai tarp tėvų.
Pastaruoju metu sumažėjo asmenų, vartojančių opioidus kasdien, skaičius, tačiau padaugėjo asmenų perėjusių prie,, lengvų“ narkotikų vartojimo.
2000m. pavasarį UNICEF, UNDP ir PSO pasiūlė Baltijos šalims ir Lenkijai, naudojant greito vertinimo metodą, atlikti labiausiai pažeidžiamų grupių vaikų tyrimą dėl svaigiųjų medžiagų vartojimo. Tyrimo duomenys parodė problemų masta : 81 proc.tiriamųjų ( beveik visi berniukai) bent kartą vartojo kokį nors narkotiką. Net 49 proc.mergaičių ir 28,3 proc.berniukų bandė bent kartą žudytis (13,16).
2001m. sveikatos priežiūros įstaigose iš viso buvo užregstruota 69968 priklausomybės ligonių, iš jų- 4087 asmenys dėl priklausomybės narkotikams ( tarp jų 96 vaikai ir paaugliai ). 18 proc. visų užregistruotų narkomanų sudaro moterys, 82 proc. – vyrai.
77,5 proc. stebimų narkomanų vartoja opioidus. Tai daugiausiai iš vietinių aguonų šiaudelių ir galvučių namų sąlygomis pagaminti opijaus preparatai, kuriuos narkomanai švirkščiasi į veną. 2,9 proc. asmenų užregistruoti dėl priklausomybės nuo raminamųjų ir migdomųjų vaistų. Klijais, lakiosiomis medžiagomis svaiginasi 3,8 proc. užregistruotų asmenų.
94 proc. visų narkomanų yra miesto, 6 proc. – kaimo gyventojai.
Kasmet nuo narkotikų miršta 250- 300 žmonių.
Pagal narkomanų atvejų skaičių, tenkantį 100 000 gyventojų pirmauja Vilniaus apskritis- 220,6, antroje vietoje – Klaipėdos apskr. – 152,5, trečioje vietoje Utenos apskr. – 131,8.
Savivaldybių lygiu pirmoji vieta tenka Visagino m. – 603,4/100 000 gyventojų, antroji vieta Vilniaus m. – 303,9/100 000, trečioji vieta Klaipėdos m. – 268,9/100 000.
Narkomanija – jauna liga. Asmens sveikatos priežiūros įstaigose užregistruota: iki 14m. -0,1 proc.,15-19 m. – 11,3 proc., 20-24 m. – 28 proc., 25-34m. – 37 proc., tik 23,6 proc. asmenų yra vyresni nei 35m. amžiaus ( duomenys pateikti iš www. narcoinfo.vvspt.lt/nac_ataskaita/raportai/08.htm).
Bendriausiai narkomanus galima skirstyti pagal amžių – į „suaugusius“ ( amžiaus vidurkis – 24 metai) ir „ paauglius narkomanus“, bei pagal narkotinių medžiagų vartojimo pobūdį – į „eksperimentuojančius su narkotikais“ ir „pastoviai narkotikus vartojančius asmenis“ ( www.sociumas.lt/Lit/nr15/narkotikai.asp).
Vidutinė nuo narkotikų priklausomų asmenų gyvenimo trukmė yra – 35 metai ( 4,8 ).
„ Studentų apklausos rodo, kad 9 – 10 proc.akademinio jaunimo vartoja narkotikus. Rūkančių ir geriančių alkoholį nepalyginamai daugiau. Jau 1996 m. AIDS centras apklausė 288 atsitiktinius „sargio šventės“ dalyvius : 28,5 proc.iš jų jau buvo mėginę narkotikų, 59 proc. turėjo draugų, mėginusių narkotikus, net 34,5 proc. apklaustųjų norėtų pamėginti, 37 proc. 13 – 18 m. moksleivių teigė, kad jų mokyklose platinamos narkotinės medžiagos (13,15).“
2.3.Priklausomybė nuo alkoholio.

Pirmiausia reikia parašyti apie tai, kas būdinga nuo alkoholio priklausomų žmonių asmenybei. Psichologai išskiria šiuos bruožus: asocialumas, neprisitaikymas, impulsyvumas, agresija.
Amerikiečių psichologas D. Janovsky su kolegomis bandė nustatyti, koks yra ryšys tarp asmens savybių, temperamento, bendravimo su žmonėmis ir alkoholizmo? Norėdami surasti atsakymą, jie ištyrė 90 žmonių, priklausomų nuo alkoholio, Myers- Briigs asmenybės tyrimo metodika. Priklausomi nuo alkoholio žmonės buvo suskirstyti į dvi grupes: turintys nuotaikos sutrikimų ( dažnai besiskundžiantys depresija) ir neturintys tokių sutrikimų.
Visi tiriamieji arba nedirbo, arba uždirbo mažai. Kai kurie alkoholikai vartojo ir kitus preparatus – kokainą, marihuaną ar kitus narkotikus. Tačiau nebuvo nei vieno, kuriam nebuvo nustatyta priklausomybė nuo alkoholio.
Skirtumas tarp alkoholikų, turinčių nuotaikos sutrikimų ir jų neturinčių, yra reikšmingas. Žmonės, priklausomi nuo alkoholio ir pasižymintys nuotaikos svyravimais, pasirodė esą intravertiškesni: linkę gilintis į savo vidinį pasaulį, o ne išorinį, labiau mėgstantys bendrauti siaurame žmonių rate. Jie nejaukiai jausdavosi dideliuose žmonių susibūrimuose, nebuvo aktyvūs ar energingi. Daugelis tyrimo dalyvių, mėgino ar ketino žudytis.
Ar alkoholizmas- paveldima liga? Pagal statistiką maždaug trečdalis alkoholizmu sergančių asmenų turi artimų giminaičių, irgi sergančių šia liga. Tačiau dauguma tyrinėtojų šia tema pripažįsta, kad alkoholizmas nėra paveldimas taip, kaip kai kurios kitos ligos.,, Paveldimas tik psichologinis polinkis į alkoholizaciją, kuris rodo žmogaus neatsparumą alkoholio poveikiui ir dėl to greitai besivystančią priklausomybę. Be to didelę įtaką alkoholikų vaikų alkoholizacijai turi ir socialinė aplinka alkoholikų šeimoje( 2,49)“.
„ Ištyrus geriančių vyrų mirties priežastis paaiškėjo, kad dauguma jų ( 60 proc.) miršta paties darbingiausio amžiaus – iki 50 metų. Dažniausia geriančių vyrų mirties priežastis – nelaimingi atsitikimai, apsinuodijimai ir traumos ( 47,0 proc.), trečdalį iš jų sudaro apsinuodijimai alkoholiu(3,2)“ .Vidutinė sergančiųjų alkoholizmu gyvenimo trukmė Lietuvoje – vos 45,8 metai ( 4,8).
2.4. Priklausomybių priežastys.

Priklausomybių priežasčių visada yra ne viena. Norėčiau atkreipti dėmesį į mano manymu pagrindines sąvokas, rašant apie priežastis, kodėl individas tampa priklausomas nuo narkotinių medžiagų. Tai yra susvetimėjimas ir socializacija, kurias apibūdinčiau kaip makro priežastis.
Narkomanija apibūdinama kaip socialinės adaptacijos forma, kurią pasirenka patyręs nesekmę ir atsisakęs socialinių siekių žmogus.
Susvetimėjimas apibūdinamas kaip socialinis procesas, kuriam būdingas žmogaus veiklos ir jos rezultatų virsmas savarankiška jėga, valdančia žmogų ir jam priešiška (12,139 ). Susvetimėjimas yra gretinamas su sudaiktėjimu. Medžiaginiai turtai dažnoje šeimoje yra laikomi didesne vertybe, nei dvasinio pasaulio pilnatvė. Žmogus labai daug dirba, kad turėtų daugiau lėšų, kurias skiria patogumui ir materialinėms gerybėms. Gal geriau turėti daugiau laisvalaikio, o mažiau pinigų? Juk apsilankyti bažnyčioje nieko nekainuoja, taip pat pabūti gamtoje su artimaisiais galima be skatiko kišenėje.
Aš susvetimėjimą suprantu visų pirma kaip nenuoširdumą, nenorą bendrauti, užsisklendimą, bendravimą tik tada, kai yra būtinybė. Žmonės teisinasi, kad lieka vis mažiau laiko, tenka daug dirbti, tačiau aš manau, kad pirmiausiai trūksta didelio noro. Gyvenimas šiais laikais yra daug lengvesnis, nei buvo prieš 20 ar daugiau metų, kai nebuvo tokios sparčios technikos raidos. Žmonės turėjo mažiau laisvo laiko, tačiau rašė daugiau laiškų, daugiau bendravo ,,akis į akį“, nes nebuvo kitų ryšio priemonių.
Sudaiktėjimas atsiranda ir visuomeniniuose santykiuse, kai tie santykiai atrodo esą ne tarp žmonių, o tarp daiktų. Žmonių savybės yra tapatinamos su jų visuomeninėmis funkcijomis. Tokiais atvejais žmonės vertinami ne pagal jų gebėjimus, pasiekimus , realų kasdieninį elgesį, o pagal jų socialinį statusą , turto dydį, pareigas ir ryšius. Tokią dvasinę nesveikatą gali ,, išgelbėti‘‘ diskusijos apie normas, vertybes, kad jos taptų individų orientyrais daiktų pasaulyje ir savireguliacijos procesu visuomenėje.
Susvetimėjimas pasireiškia tokiais požymiais: vieni kitų niekinimas, susipriešinimas, kenkimas, skriauda, saviizoliacija, baimė, nepasitikėjimas iki gyvybės nevertinimo.
Susvetimėjimo priežastys atsiranda vaikystėje, kai vaikas patiria nesavumą, artimųjų meilės stoką. Paauglystėje susvetimėjimas pasireiškia nedraugiškumu, atmetimu, egocentrizmu. Suaugusių žmonių tarpe susvetimėjimas pasireiškia kaip konfliktai.
Žmogui susvetimėti turi įtakos valstybė, valdžia, darbas, žmonės, galiausiai ir jis pats. Jeigu žmogui minimalių poreikių tenkinimas yra ribotas, tai jis nuvertina save, neigia savo galimybes, t. y. susvetimėja pats sau.
Susvetimėjimas sukelia didžiules pasekmes. Tai žiaurumas, smurtas, prievarta, tikrųjų ir amžinųjų vertybių sumenkinimas. Žiaurumo priežasčių pirmiausia reikia ieškoti smurtinėse televizijos laidose ir filmuose, nes ten nusikaltimai ne tik parodomi bei aprašomi su smulkiomis detalėmis, bet ir nupasakojama, kaip buvo įvykdytas nusikaltimas, kaip jam ruoštasi. Be to , nusikaltėliai parodomi kaip herojai, rodomas prašmatnus jų gyvenimo būdas. Todėl suprantama, kad jaunuoliai nori lygiuotis į tokius.
Susvetimėjimas, kaip aplinkos veiksnys sukelia nepagydomą ligą- narkomaniją. Kelio atgal iš šio liūno nebėra. Žmogus tik gali prisitaikyti prie tokio gyvenimo būdo, bet žala visai narkomano aplinkai yra nepamatuojama.
Sunkias pasekmes sukelia tai, kad dažnai šeimoje mažai kalbama su vaikais apie jausmus, mažai bendraujama kokybiškai, tėvai užsiėmę, daug dirba, todėl vaikai užsidaro savyje, jaučiasi vieniši, neturi ką veikti.
Prevencija susvetimėjimo atveju pirmiausiai turi prasidėti šeimoje, mokykloje.Tikrosios ir amžinosios vertybės turi pasiekti žmogų ten, kur jis yra , atsiliepti į jo rūpesčius bei klausimus , padėti jam surasti dvasines bei moralines gaires, būtinas kiekvieno žmogaus egzistencijai.
Bažnyčia ir šiuolaikinis pasaulis bei kultūra darosi vis svetimesni. Didžiulė bėda, jog mokyklos ir šeimos neperteikia krikščioniškųjų vertybių jaunajai kartai. Aplinka yra netekusi dvasinio ir vidinio matmens, o joje dominuoja materialistiniai aspektai.
Viena priežasčių , kodėl tiek daug žmonių susikuria priklausomybės ryšius glūdi mūsų visuomenėje. Šiuolaikinė visuomenė,, vertinanti ir peršanti pavyzdį tobulo, visur suspėjančio, viską galinčio ir save kontroliuojančio žmogaus, sepermeno įvaizdį. Tikrovėje tai nėra įmanoma arba reikalauja milžiniškų pastangų, kurių našta eiliniam žmogui nepakeliama. Gyvenimo tempas, konkurencija individui sukelia nemažai skausmo, įtampos, stresų. O kartu kyla ir poreikis juos malšinti (2, 73 )“.
Išskiriami kritiniai gyvenimo tarpsniai, situacijos, kai kiekvienas žmogus gali tapti priklausomas.Tai: mylimojo netekimas;statuso praradimas; idealų, svajonių, draugystės praradimas; socialinė izoliacija; šeimos iširimas ar palikimas ir pan.
Priklausomybių ryšiams formuotis didelę įtaką daro sutrikę socialiniai ryšiai.
Priklausomybės priežastys glūdi ir šeimoje, kurios nuostatos, vertybės turi daug įtakos . Jei žmogus neturi paramos, pagalbos, supratimo šeimoje, bendraudamas su aplinkiniais ir draugais, jei šis bendravimas ir santykiai nesuteikia jam malonumo, yra didelė tikimybė, kad vystysis patologiniai priklausomybės santykiai. Natūralių santykių pagrindas paremtas ir davimu, ir gavimu. Esant pripratimui – tik priėmimas.
Psichologiniam asmens pažeidžiamumui formuotis didelės reikšmės turi jo asmeniniai santykiai su kitais visuomenės individais. Minėtą socializacijos sąvoką plačiau panagrinėsiu.
Svarbią vietą, vienas iš daugelio problemų priežasčių, užima nesugebėjimas socializuotis. T. y. negebėjimas prisitaikyti prie supančios aplinkos ir savęs atskleidimo, saviraiškos stoka. ,, Visuomenėje veikia du pagrindiniai procesai- socialinė integracija t. y. žmonių įsitraukimas į visuomenę, ir socialinė reguliacija, t. y. visuomenės gyvenimą reguliuojančių, reglamentuojančių normų visuma. Jei sutrinka šių procesų pusiausvyra , sustiprėja suicidogeninės tendencijos visuomenėje, padaugėja savižudybių‘‘ (6,34p.). Asocializacija veda žmogų prie alkoholio ir narkotikų vartojimo, nes vartodamas šias chemines medžiagas individas didina socialinį ir fizinį malonumą, didina socialinį tvirtumą( gali pasakyti tai, ką nori ir pan. ). Tačiau blaivumo būsenoje priklausomybe sergantis žmogus visuomenėje jaučiasi prastai.
Didelę reikšmę socializacijoje turi vienas iš socialinių institutų- šeima, kuri yra kaip tarpininkas tarp vaiko ir visuomenės, pirmoji ir pagrindinė visuomenės institucija, kurioje vaikas gauna pirmąsias žinias, perima vertybes, elgesio normas, būtinas gyvenimui visuomenėje. Žmogus augantis valdiškuose namuose ( vaikų globos namuose, internatuose ir kt. ), neturi šeimos kaip pavyzdžio, yra auklėjamas pedagogų. Tačiau nėra tikslių statistikos duomenų , ar asmuo augantis valdiškuose namuose yra labiau linkęs į narkomaniją ( nes neturėjo šeimos kaip pagrindinės socializacijos nešėjos pavyzdžio), nei tas, kuris užaugo nedarnioje šeimoje.
Vaikystėje vyksta intensyvi socializacija auklėjimo ir mokymo dėka. Vaiko kontaktas su suaugusiais prasideda per tuos asmenis, kurie kūdikiu rūpinasi, jį maitina, globoja. Lytėjimo ar girdėjimo pojūčiai, kuriais kūdikiai bendrauja su suaugusiais, sudaro dalį jo išgyvenimų. Pirminė socializacija, kurią individas patiria vaikystėje ir per kurią jis tampa visuomenės nariu didele dalimi vyksta šeimoje. Ikimokyklinėse mokymo ir ugdymo įstaigose tęsiasi socializacijos procesas, kurio metu vaikai išmoksta būti pilnaverčiais visuomenės nariais, perima kultūrą ir tradicijas, bei atskleidžia save. Vaikui, pradejus lankyti darželį, jo vystymuisi turi įtakos papildoma socializaciją veikianti jėga. Prie šeimos, televizijos, bendraamžių prisideda lopšelis- darželis. Kiekviena jėga turi savo vertybes, normas, taisykles. Kartais jos viena kitai prieštarauja. Kai socializaciją veikiančios jėgos supažindina vaikus su viena kitai prieštaraujančiomis idėjomis ir vertybėmis, jos vadinamos besivaržančiomis socializaciją veikiančiomis jėgomis.
Žmogui, kaip socialinei būtybei, reikia išmokti prisitaikyti prie socialinės aplinkos, laikytis tam tikrų moralės, bendravimo normų. Biologinės ir socialinės priežastys gali sąlygoti įvairius charakterio nukrypimus — akcentuacijas, psichopatijas.
Šių laikų jaunimas išgyvena daugybę socialinių pokyčių, irstančią vertybių sistemą, individualizmo įsigalėjimą. Vaikas atsiduria tarp šių besivaržančių jėgų ir suaugusiųjų pareiga vaikui padėti atrasti tikrąsias vertybes. Didžiulę reikšmę čia turi šeima, kurioje perduodamos vertybės ir tradicijos.
Šeima — pagrindinė institucija vaiko gyvenime. Ji teikia jam saugumą, tikrumą, globą ir auklėjimą. Čia išsivysto ilgalaikiai vaiko ryšiai su tėvais, broliais ir seserimis, kitais šeimos nariais bei draugais. Vaikas išmoksta, kas yra šeimos normos bei vertybės.
Kiekvieno žmogaus asmenybė ir jo „aš” formuojasi sąveikaujant su kitais žmonėmis. Glaudūs ryšiai su tėvais, ypač ankstyvoje vaikystėje, yra labai svarbūs. Galimybė užmegzti artimus, ilgalaikius ryšius yra be galo svarbi vaiko ateities gerovei. Jei vaikas nepatiria tėvų meilės ir rūpesčio, nesusiformuoja prieraišumas. Nesant prieraišumo jausmo, vystosi socialinė disfunkcija (S. Ignatavičienė, R. Žukauskienė 1999). Šie vaikai išgyvena nerimą, patiria sunkias depresijas, galvoja apie savižudy¬bę ir žudosi, jiems vystosi psichozės ir t.t. (Hopkins, 1988).
Dauguma linkusių j žalingus įpročius vaikų dažniausiai yra iš tų šeimų, kurios patiria stiprų stresą ir yra nestabilios. Skurdas, tėvų psi¬chopatologija ar kriminalinis elgesys, skyrybos, tarpusavio konfliktai — visa tai yra šeimos veiksniai, susiję su vaikų elgesio sutrikimais. Nestabiliose, stresą patiriančiose šeimose pasireiškus tokiai vaiko savybei kaip impulsyvumas, sutrinka vaikų ir tėvų bendravimas. Tokiose situacijose tėvai dažnai griebiasi žiaurių fizinių bausmių, nes nesugeba nustatyti pastovių, vaiko elgesį reguliuojančių taisyklių. Kitais atvejais, kai tėvai įžeidinėja, žemina vaiką, vaikui parodomas žiauraus elgesio pavyzdys, jis mokosi elgtis lygiai taip pat (R. Žukauskienė, 1996).
Netinkamas vaikų auklėjimas namie taip pat yra susijęs su asocialiu vaiko elgesiu. Vaikai iš šeimų, kuriose tėvai jais visai nesidomi, neskiria jiems laiko, nesidomi jų interesais, veikla, nebendrauja su jais, gali susirasti draugų, kurie užsiima nusikalstama veikla, uosto klijus, vartoja narkotikus, ir taip pat įsitraukti į šią veiklą, norėdami prie jų pritapti. Tai atsitinka, kai skiriama nepakankamai dėmesio vaikui.
Galima teigti, jog vaikui būtini jausminiai ryšiai, visų pirma su tė¬vais. Juos praradęs, vaikas ieško kompensacijos, santykiuose su kitais žmonėmis, dažniausiai su auklėtojais, mokytojais. Jis turi būti tikras, kad tėvai ir mokytojai su dėmesiu jį išklausys, atsakys į klausimus, paguos ir padrąsins. Jis bijo būti nesuprastas, neįvertintas, neteisingai nubaustas. Be to, vaikui būdingas poreikis išreikšti tai, ką jis mato ir išgyvena. Todėl šis poreikis dažniausiai įgauna asocialias formas. Atsira¬dusią emocinę tuštumą vaiko širdyje greit užpildo gatvės arba neformalios grupės įtaka.
Socialinio elgesio normos vaikystėje dažniausiai įsisavinamos per vaidmenis, kurių privalo laikytis šeimoje, vėliau įvairiose ugdymo įstaigose. Atsitiktinai išstumtas iš žmonių apsupties, vaikas neišsivystytų tiek, kiek leidžia žmogaus galimybės.,, Tik socialinės aplinkos poveikis ir specialus mokymas iš vaiko formuoja asmenybę, sugebančią jausti ir mąstyti, kaip žmogus “(1,32p. ).Jaučiantis ir mąstantis individas galbūt mokės susidoroti su gyvenimo krizėmis ir ieškos išeičių, aplenkdamas narkomanijos ir alkoholizmo pinkles.
Kyla klausimas, ar vaikas nelankantis darželio jau paaugęs turi problemų socializuojantis? Ar vaikai lankę darželį nuo mažų dienų lengviau prisitaiko mokykloje? Vienareikšmio atsakymo nėra. Lietuvoje nėra tikslių sociologinių duomenų apie tai. Labai daug priklauso nuo pačio vaiko, jį supančios aplinkos. Vaikui reikia erdvės, kad jis galėtų bėgioti, šūkauti, reikia priemonių fiziškai lavintis, kaladėlių, kad išmoktų statyti, lėlių, traukinių ir kitų žaislų. Socializacijai ugdyti reikia specialių žinių, žaidimų, knygų, kurių namuose kartais stokojama. Aš manau, kad namuose augantys vaikai ne visada turi puikias sąlygas bendravimui ne tik su tėvais, bet ir su bendraamžiais, o mamos apkrautos buities rūpesčiais ne visada kokybiškai bendrauja su vaikais. Nepaisant to šeima išlieka esminiu ateinančios kartos socializacijos sėkmę lemiančiu veiksniu, nes darželyje vaikas praleidžia tik trečdalį paros. Didelę problemą čia kelia asocialios šeimos , kurių vaikai nelanko nei darželių, nei mokyklų. Šią problemą reikia spęsti nedelsiant, suteikiant galimybę ir finansuojant vaikų maitinimą ir mokymosi priemones valstybės lėšomis.
Kitas klausimas, kurį norėčiau paminėti yra apie tai, kur baigiasi socializacija? Aš manau, kad prasideda žmogaus atėjimu į šį pasalį ir tęsiasi visą gyvenimą. Kad nustatyti ar žmogaus asmenybė socializuota būtina norma, taisyklė ar kriterijus, leidžiantis tai nustatyti. Socializacijos norma yra atitinkamoje visuomenėje priimtas individo asmenybės vystymosi orientyras, o normą apsprendžia asmenybės modelis, grindžiamas atitinkama filosofine sistema. Visuomenėje vyrauja normų pagrindžiamumo problema, nes kiekvienas turi savo vertybių sistemą ir pasaulio mastu nėra visuotinai pripažintų normų. Mes, suaugusieji, privalome kurti naujas taisykles, žinias, principus ir veiklos metodus, kurie leistų vaikui išvengti prieštaravimo tarp senų tradicijų, visuotinai priimtų normų ir inovacijų, kurios neišvengiamai ateina į mūsų gyvenimą besiplėtojant technikai ir kultūros pažangai.
Socializacija vyksta, kai kultūros vaidmuo, vertybės, patirtis, žinios ir normos perduodamos atskiriems visuomenės nariams. Tai procesas, padedantis asmenybei įsitraukti į naujas objektyvias jo visuomenės pasaulio sritis.
Socializacijos skirstymas pagal krypį ir platumą apima totalią socializaciją, kuri apima visą bendruomenę ir formuoja savivoką Mes. Tokia socializacija vyksta mokymo įstaigose, bendruomenėse ir ji reikšminga pilietinei ir politinei socializacijai, ja grindžiamas patriotizmas. Patriotizmo sąvoka suprantama kaip meilė tėvynei, kuri pasireiškia pagarba ir įsipareigojimu Lietuvai, geru istorijos ir kultūros pažinimu, įkvepia pasitikėjimo savo ir kitų jėgomis, skatina konstruktyviai, pilietiškai spręsti iškilusias problemas. Labai svarbi patriotiškumo sudėtinė dalis yra tikras ir nuoširdus asmens emocinis ryšys su savo šalimi, jos gamta, žmonėmis ir kultūra.
Manau, kad žmogus turintis savo vertybių sistemą, kurią jis perėmė iš kitų asmenybių niekada neieškos paguodos narkotinėse medžiagose, turės daygybę kitų atsipalaidavimo ir įtampos mažinimo būdų, mokės save atskleisti ir būti reikalingu visuomenei.
2.5.Priklausomybių pasekmės.

Priklausomybių pasekmės skirstomos į mikro ir makro. Šiame kursiniame darbe nagrinėsiu tik makro pasekmes, tokias kaip – netiesioginė priklausomybė ir savižudybė.
2.5.1. Netiesioginė priklausomybė.

Netiesioginė priklausomybė atsiranda priklausomybės diagnozę turinčio asmens šeimoje. Netiesioginė priklausomybė yra savo individualybės, asmenybės praradimo liga. Tai ypatinga priklausomybė ( emocinė, socialinė, kartais net fizinė) nuo kito žmogaus. Priklausomybe sergančių asmenų šeimose jos nariai tampa ypač priklausomi vienas nuo kito.
Statistikos duomenimis, 71,2 proc. moterų, kurios kreipėsi pagalbos dėl neurotinės būsenos, neurozę sukėlė vyro alkoholizmas. Net 2/3 alkoholikų žmonų būdingi įvairūs psichofiziologiniai, psichiniai sutrikimai, o 1/3 iš jų būtina hospitalizuoti(3,8 ). Šie skaičiai rodo, kokios netiesioginės priklausomybės pasekmės.
Netiesioginė priklausomybė yra tarsi strategija, kurią žmonės taiko bendraudami, spręsdami savo emocinių santykiu problemas. Pagrindinis pagalbos šiems asmenims tikslas – rasti pusiausvyrą tarp priklausomybės ir autonomijos.
Gyvenant su asmeniu, kuris yra priklausomas nuoi alkoholio ar narkotikų dažnai kyla problemų dėl jo nenuspėjamos nuotaikos, elgesio, finansinio neatsakingumo ir pan. Šeimos nariai, bijodami, kad aplinkiniai sužinos jų šeimos nario bėdą, daro viską, kad tai nuslėptų. Netiesioginę priklausomybę turintys asmenys gali skolintis pinigų, imtis papildomo darbo, kad padengtų priklausomybe sergančio asmens išlaidas ir pan. Taigi jie stengiasi apsaugoti priklausomybe sergantį asmenį nuo jo paties elgesio pasekmių.
L. Bulotaitė aprašo tokius asmenų, kuriems būdinga netiesioginė priklausomybė, bruožus (2,90):
1.Jų gera nuomonė apie save priklauso nuo to , ar jie patinka priklausomybe sergančiam asmeniui ( toliau PSA).
2. Visas jų dėmesys sutelktas į PSA patenkinimą, apgynimą.
3. Jie atideda visus savo interesus, pomėgius. Persiima PSA pomėgiais, hobi.
4. Jų norus bei troškimus diktuoja PSA elgesys.
5. Jie nežino, kaip jie jaučiasi, kokie jų jausmai. Domisi tik PSA jausmais.
6. Visos jų ateities svajonės susijusios su PSA.
7.Jie neatsižvelgia į savo vertyybes.
8. Jų gyvenimo kokybė priklauso nuo PSA gyvenimo kokybės.
2.5.2 Savižudybė kaip priklausomybių pasekmė.

Nuo 2,8 proc. iki 8 proc. asmenų sergančių priklausomybe alkoholiui gyvenimą baigia savižudybe, 12 – 21 proc. – bando nusižudyti (3,2).
Pagal savižudybių skaičių Lietuva yra viena iš pirmųjų tiek Europoje, tiek pasaulyje. Tai yra išskirtinė, tačiau džiaugsmo nekelianti vieta. Mūsu šalyje 100 000 gyventojų tenka 44 nusižudę asmenys, tuo tarpu Latvijoje- 34/100 000, Estijoje-33/100 000, Rusijoje- 39/100 000. 2001m. Lietuvoje nusižudė 1535 žmonės.
2003–iaisiais savižudybių skaičius po ilgo laiko pirmąsyk nesiekė 1500, tačiau Europoje tebeliekame šios liūdnos statistikos lyderiai. Nors Lietuvoje ir buvo patvirtinta 2003–2005 metų valstybinė savižudybių prevencijos programa, bet nebuvo skirtas finansavimas. Todėl poslinkius vos galima įžiūrėti. Dėl alkoholinių psichozių tragiškai daugėja vyrų savižudybių. Keičiantis stipriosios lyties vaidmeniui visuomenėje, jie yra labiau sutrikę – svaiginasi, žudo kitus ir save.
Užsienio mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad mėginimų nusižudyti būna nuo 10 iki 20 kartų daugiau nei nusižudymų,
„ Paaugliai bando rasti savo vietą visuomenėje, bet aukštas nedarbo lygis ir mažėjanti socialinė pagalba visada įrodo jiems, kad jauniems žmonėms visuomenės sanklodoje tos vietos beveik nėra. Kad rastų sau nišą, paauglys turi gerai apgalvoti situaciją, įtikinti save, kad jis turi ką duoti žmonėms, dažnai sau tai priminti, parodyti daug kūrybingumo ir atkaklumo ir visą laiką gyventi nesaugiame atsitiktinių darbų ir trumpalaikių sutarčių pasaulyje“ ( 15,83p.). Lietuvoje ši problema labai aktuali, nes nedarbas šalia alkoholizmo , nusikalstamumo ir skurdo yra viena iš aktualiausių socialinių problemų.
Vaikų asocialus elgesys- nusikalstamumas, bėgimas iš mokyklos ir namų, narkotinių medžiagų vartojimas, savižudybė – yra skirtingi tos pačios krizinės situacijos, kurioje atsidūrė vaikas, sprendimo būdai . Pirminė priežastis – individo prapultis socialinėje struktūroje. Kitos ištakos yra vaikų orientacija į sėkmę ir prestižą, bei vertingų emocinių ryšių stoka.
Socialiai neprisitaikiusiems, nepopuliariems ir prastais santykiais su bendraamžiais pasižymintiems jaunuoliams būdinga nesocializuota agresija.
Savižudybių paplitimas visuomenėje liudija ne tik apie bendrą socioekonominę ir politinę situaciją, žmonių atsparumą stresui ir psichosomatinę sveikatą, bet ir apie sveikatos apsaugos sistemos efektyvumą bei reabilitacinį pajėgumą.
Paauglių tarpe alkoholizmas ir narkotikai yra tik netinkamos pastangos įveikti kilusias problemas, ir tos pačios problemos dažnai pastūmėja savižudybės link.
Pagrindinės vaikų savižudybių priežastys yra šios:
– patirta seksualinė, fizinė, emocinė prievarta ar nesirūpinimas (šeimoje, mokykloje, kitoje aplinkoje),
– egzaminų baimė,
– artimo žmogaus mirtis,
– draugo ar kito artimo žmogaus savižudybė,
– tėvų skyrybos,
– nelaiminga meilė
– neviltis išspręsti problemą; vaikas negali pats jos išspręsti, susiklosčiusi situacija apriboja jo pasirinkimą, kiekvienas bandymas ką nors daryti sukelia vis naujas problemas (14,16p.).
Savižudybės rizikos grupės yra išskiriamos šios:
1.Depresyvus, vienišas, išsiskyręs arba neturintis artimų draugų vyriškis, vyresnis kaip 40 metų.
2. Vieni gyvenantys asmenys.
3. Alkoholikai.
4.Asmenys po didelės netekties.
5. Sergantys somatinėmis ligomis vyresnio amžiaus žmonės.
Žinodami šias rizikos grupes lengviau galime atpažinti artėjančią nelaimę.
Socialiai neprisitaikiusiems, nepopuliariems ir prastais santykiais su bendraamžiais pasižymintiems jaunuoliams būdinga nesocializuota agresija.
Aptariant bendras priežastis, vedančias žmogų į nusižudymą, galima būtų išskirti šias:
– vienatvė,
– nesaugumo jausmas,
– prarastas tikėjimas ateitimi,
– depresija,
– senatvė, negalia, liga,
– finansinės ekonominės problemos,
– įtampa, nemalonumai darbe,
– noras išbandyti savižudžio išgyvenimus,
– savęs aukojimas vardan idealių tikslų,
– alkoholizmas, narkomanija,
– nedarbas,
– skurdas, benamystė,
– prostitucija.
Iš žinomų priežasčių, kodėl miršta narkomanai 1998-2000 m. 26,6 proc. sudaro savižudybės.
Žmogus bręsta visuomenėje, bendraujant su kitais žmonėmis. Poreikiai ir jų nepatenkinimas lemia individo savijautą. A. Maslou nuomone, kiekvienas žmogus gimsta, turėdamas penkių rūšių poreikius, kurie išsidėstę pagal tam tikrą hierarchiją, egzistuojančią kiekviename žmoguje. Kai patenkinami žemesnieji poreikiai, tampa efektyvūs esantys aukščiau. Kai fiziologiniai poreikiai patenkinti, kyla poreikis jaustis saugiau. Kai jaučiasi saugus, nori mylėti ir būti mylimas, priklausyti bendrijai- šeimai, giminei. Siekdamas aukštesnių tikslų, žmogus nori jaustis įvertintas, pripažintas visuomenėje, darbe, šeimoje, žmogus nori gerbti save už tam tikrus pasiekimus ir būti gerbiamas kitų. Žmogaus poreikių piramidės viršuje yra savęs aktualizavimo poreikis ( savo potencialo galimybių atskleidimas). Tai pastangos atskleisti, aktualizuoti ir efektyviai panaudoti savo sugebėjimus.
Žmogus nepatenkinęs žemesniųjų poreikių negali siekti aukštesniųjų. Poreikiai ir žmogaus gyvenimo kokybė turi glaudų ryši. Jei žmogus nepatenkina fiziologinių poreikių, susilpnėja gyvenimo geismas. Jei siekia nerealių aukščiausiųjų poreikių, nepatenkinęs fiziologinių, atsiduria chaoso būsenoje yra draskomas vidinių prieštaravimų ir jei nesugeba susitvarkyti šioje situacijoje, atsiduria prie savižudybės slenksčio.
Lietuvoje šiuo metu aktualiausios problemos yra nedarbas, skurdas, alkoholizmas ir nusikalstamumas. Visa tai priveda žmogų prie savižudybės ir jis nebemato kelio atgal. Asmuo nepatenkinęs fiziologinių poreikių negali gerai jaustis, negali spręsti jam iškilusių sunkumų. Jis atsiduria užburtame rate. Žmogus neturi lėšų ieškoti profesionalios pagalbos, jei artimųjų tarpe nėra paguodos, išklausymo ir pagalbos.
Žmonių gyvenime, spręsdami bet kokias problemas , turime nustatyti priežastį, dėl kurių jos atsirado. Tai padaryti kartais labai sunku. Medicinoje diagnozės nustatymas yra svarbiausias uždavinys. Studentai mokosi daugiau nei dešimt metų, kad sugebėtų nustatyti diagnozę. Gydymą skirti labai paprasta-belieka atsiversti ligų knygą.
Mūsų visuomenėje, kur savižudybės yra didelė problema, svarbiausia atpažinti žmogų su suicidiniais ketinimais ir suteikti pagalbą. Galbūt nereikia psichologijos studijų, kad atpažintume savo vaiko elgesio , pasisakymų, emocinės būsenos pasikeitimus.
• Staigūs ir ryškūs elgesio pasikeitimai, pvz., judrus vaikas staiga pasidaro tylus, užsidaręs. Dažnai nutrūksta draugystė su bendraamžiais, pablogėja mokymasis, susiaurėja interesų ratas. Vaikas gali pradėti rukyti, išgerinėti, griebtis narkotikų, rodyti atsisveikinimo ženklus:gražina skolintus daiktus, gautas dovanas.
• Pasisakymuose galime išgirsti užuominas apie beviltiškumą, vienišumą, nenorą gyventi.
• Emocinėje būsenoje pasireiškia: liūdnumas, nerimas, prislėgtumas, pyktis, bejėgiškumas.
• Sutrikęs miegas ir apetitas.
Pastebėję vaiko, paauglio elgesio pasikeitimus, nedelsiant turime imtis priemonių. Tai gali būti paprastas, nuoširdus pokalbis, parama,atjaučiantis išklausymas. Turime žinoti, kad savižudybės aptarimas su vaiku nepaskatins jo nusižudyti. Svarbu, kad žmogus norėtų priimti šią pagalbą,reikia paskatinti jį padėti sau pačiam. Labai sunku padėti žmogui, kai jis pats nenori keisti savo gyvenimo, nenori spręsti situacijos. Tada padėti mažai kuo galime.
Statistiniai duomenys rodo, kad kaimuose savižudybių lygis yra daug aukštesnis nei miestuose( atitinkamai 62,8 /100 000 ir 34,8/100 000), pagalbą gauti regionuose yra daug sudėtingiau vien dėl tos priežasties, jog nėra vaikų ir paauglių psichiatro ( pvz; Ignalinos, Kelmės, Klaipėdos, Pasvalio, Plungės, Šilalės rajonų psichikos sveikatos centruose nėra nė vieno vaikų psichiatrijos specialisto).
Norėdami atpažinti suaugusį žmogų, atsidūrusį krizinėje situacijoje, turime susirūpinti, kai:
• žmogaus kalboje ima kartotis frazės apie neviltį;
• kalbama apie mirtį;
• rodomi atsisveikinimo ženklai;
• kamuoja nemiga;
• atsiranda depresijos požymiai;
• pradeda vartoti alkoholį ar narkotikus;
• kuriami savižudybės planai.
Austrų psichiatro Ervino Ringelio atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad savižudybės pavojus pastebimas iš trijų komponentų: atsiskyrimas, agresija, suicidinės fantazijos.
Šalia savižudybių temos norėčiau aprašyti savęs žalojimą, kaip vieną iš žingsnių vedančių savižudybės link. Savižala – tikslinis savęs žalojimas (nesiekiant nusižudyti). Dažniausiai tai daroma siekiant nusiraminti, susikontroliuoti, ar iš neapykantos sau. Dažniausiai tam tikslui naudojamas skutamasis peiliukas ar peilis, nors yra ir save deginančių ar sau kaulus laužančių žmonių. Savęs daužymas taip pat kai kada laikomas savižala, ši jos forma kur kas labiau paplitusi. Pjaustosi, deginasi ar kaulus laužosi ne daugiau nei procentas Europos gyventojų, o savižališkų tendencijų (savižaliams skirtų tinklapių statistika) turi apie 10% gyventojų (Jungtinėje Karalystėje). Tenai neva šis reiškinys yra labiau paplitęs. Egzistuoja ir tokiu būdu dėmesio siekiančių savižalių, ar tokių, kurie mano, jog taip daryti yra labai šaunu (dažniausiai paaugliai) – tokie įtraukiami į ne visas statistikas. “Tikrieji” dažniausiai tokius poelgius slepia kaip gėdingus. Savižaliai dažnai (bet ne visada) yra linkę į savižudybę. Didesnis nei įprastas procentas žmonių savižalių taip pat serga anoreksija ar bulimija, buvo anksčiau (ar yra ir dabar) seksualiai ar kitaip išnaudoti/išnaudojami, serga depresija ar kitais psichologiniais sutrikimais.
3.Apklausos rezultatai.

Priklausomybių tema atlikau nedidelę apklausą savo pažįstamų, artimųjų ir kolegų rate. Apklausiau 20 žmonių( 12 moterų ir 8 vyrus). Amžiaus vidurkis- 45 metai. 65 proc. respondentų teigė, kad jiems pakanka informacijos apie narkotikus, jų poveikį. Kaip vieną iš svarbiausių narkomanijos priežasčių 60 proc. apklaustųjų paminėjo draugų įtaką. Likusi dalis teigė, kad svarbiau problemos šeimoje. 30 proc. anketos dalyvių teigė, kad pagrindinė alkoholio vartojimo priežastis yra aplinkinių ir draugų įtaka, 15 proc.- paminėjo paveldimumą, o 55 proc.-norą užsimiršti ir patiriamą didelį stresą. 95 proc. apklausiamų žmonių paminėjo, kad jų artimųjų , draugų tarpe nėra narkotikus vartojančių asmenų. 60 proc.respondentų paminėjo,kad priklausomybė nuo alkoholizmo yra liga, kurią reikia gydyti, 30proc. – psichikos problema ir 10proc., kad tai- valios silpnumo išraiška. 80 proc. apklaustųjų žmonių teigė, kad jie tiki, jog gydymas nuo narkomanijos yra veiksmingas(po gydymo nebegrįštama prie narkotikų). 60 proc. anketoje dalyvavusių žmonių mano, jog Lietuvoje yra veiksmingų narkomanijos ir alkoholizmo gydymo centrų, likusieji- nežino, nesidomi.
Apibendrinant mano atliktos apklausos rezultatus galima daryti tokias išvadas:
1.Daugiau kaip pusė anketos dakyvių nėra tiesiogiai susiję su narkomanijos problema ir tiki ,kad gydymas nuo narkomanijos yra veiksmingas. Realiai pagal statistiką tik labai maža dalis pasveiksta visiškai.
2.Daugiau kaip pusė respondentų mano, kad Lietuvoje yra veiksmingų narkomanijos reabilitacijos centrų. Mano turimomis žiniomis, didžiausia problema narkomanija sergančių asmenų yra tai , kad Lietuvoje yra labai mažai narkomanijos reabilitacijos centrų, ir patekti į juos sunku, nes mažai vietų, kitur brangus gydymas.
3.Žmonės nesusidūrę su narkomanija ir alkoholizmu asmeniškai,mažai domisi šia problema, galvoja ,kad tai jų neliečia ir niekada nepalies.
4. Išvados.

1.Studijuodama priklausomybių tema parašytą literatūrą, taip pat skaitydama internete ir gautų žinių dėka aprašiau priklausomybių sampratą placiąja prasme ir priklausomybių požymius , kurie leidžia nustatyti priklausomybės diagnozę.
2. Aprašiau narkomanija sergancių asmenų paplitimą tarp Lietuvos regionų,ir populiariausias narkotines medžiagas.
3. Analizavau alkoholizmo atsiradimo priežastis.
4.Išreiškau savo ir kitų autorių nuomonę apie susvetimėjimo ir socializacijos reikšmę priklausomybių problemoje. Nagrinėjau socializacijos įtaką priklausomybių atsiradimui.
5. Didelį dėmesį skyriau priklausomybių pasekmėms. Paminėjau netiesioginę priklausomybę ir plačiai nagrinėjau savižudybių problemą Lietuvoje.
6. Aprašiau mano atliktos nedidelės sociologinės apklausos duomenis ir pateikiau išvadas.
7.Pateikiau sociologinius duomenis apie asmenų, sergančių priklausomybės ligomis , skaičių 2001-2003m. Pridėjau lentelę su pirma kartą besikreipiančių gydymui asmenų vidutinį amžių mieste ir kaime.
8. Rašydama šį kursinį darbą susidūriau su problema, nes vis dar mažai duomenų apie priklausomybę, kaip problemą( ne kaip vieną iš simptomų). Nėra naujausios statistikos apie savižudybių paplitimą 2004 metais. Beveik visai nekalbama apie susvetimėjimą, nediskutuojama, nors, manau, kad jis labai paplitęs mūsų visuomenėje.

5.Patvirtinimas apie atlikto darbo autentiškumą.

Patvirtinu, kad šis darbas( Priklausomybių problema Lietuvoje ir jų pasekmės):
1) atliktas savarankiškai ir nėra nuplagijuotas ar kitaip pažeidžia Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą;
2) atliktas taip, kag tekste išsireiškus kitų autorių tyrimais pagrįstomis idėjomis ir jei autoriaus mintys darbe yra cituojamos, tuomet citata pažymėta kabutėmis ir šalia nurodytas knygos numeris ir puslapis.
3)

6.Zusammenfasung.

Drogen ist heute sehr aktuell Problem in Litauen. Durch drogen sind heute nicht nur Erwachsene, sondern auch jedes Kind und jeder Judendliche gefahrdet.
Drogen sind Stoffe, die funktionen des Korpers beeinflussen.Wenn man sie langere Zeit einnimmt, wird man drogenabhangig oder suchtig. Drogenabhangige konnen ohne Drogen nicht mehr leben. Korper und Seele brauchen Drogen. Langerer Drogenkonsum fuhrt zu psychischen Veranderungen, die das Verhalten des Minderjahrigen beeinflussen.
Die am meisten konsumierte“ Droge“ ist der Alkohol. Doch er ist in vielen Landern legal. Andere Drogen sind verboten.
Aus Alkoholismus und Drogenabhangigkeit kehrt man nicht so leicht zuruck und selten ohne bleibenden korperlichen, seelischen und sozialen Schaden. Die Jugendlichen, die Drogen konsumieren, verandern sich: sie beginnen nicht so gut zu lernen wie fruher, vellassen fruhere Hobbies, werden abgestumpft. Das heisst, langerer Drogenkonsum fuhrt zu psychischen Veranderungen, die das Verhalten des Jugendlichen beeinflussen.
Der Selbstmord ist ein wichtiges Problem in Litauen. Zu allen Zeiten und in allen Geselschaften der Erde gab und gibt es den Suicid. Fast jeder Mensch hat einmal an Selbstmord gedacht, und er begegnėt Suicid gefahrdeten taglich.Die Leute in Litauen wahlen Freitod hayfiger als in anderen Landern – ungefahr 44 von 100 000 jafrlich.
Der Selbstmord hat diese Ursachen: Mangel an dauerhaften mitmenschlichen Beziehungen, Verlust der Partnerin( des Partners), soziale Isolierund, Vereinsamung und andere. Ich glaube, was soziale Isolierung ist eine wichtige Ursachen den Suizid.

7. Bibliografijos sąrašas ir priedai.

1. Amžiaus tarpsnių ir pedagoginė psichologija. Vilnius: Mokslas,1978.
2. Bulotaitė L.Narkotikai ir narkomanija. liuzijos ir realybė.Vilnius:Tyto alba, 2004.
3. Bulotaitė L. Socialinės ir psichologinės alkoholizmo pasekmės. Vilnius: Žinija, 1986.
4. Bulotaitė L. , Kajokienė A. Alkoholio, nikotino, narkotikų vartojimo pasekmės. Vilnius:LR Kultūros ir švietimo ministerijos leidybos centras, 1991.
5. Durkheim E. Savižudybė . Vilnius: Pradai ,2002.
6. Gailienė D. Jie neturėjo mirti/ Savižudybės Lietuvoje. Vilnius: Tyto alba, 1998.
7. Gailienė D. Savižudybės Lietuvoje: socialiniai- psichologiniai paplitimo aspektai ir prevencijos modelis. Kaunas:Vytauto Didžiojo universitetas,2000.
8. Gailienė D., Trofimova J. (1999). Savižudybių pateikimas pagrindiniuose Lietuvos dienraščiuose 1994 ir 1996 m. // Psichologija. Mokslo darbai. 19, p. 56-70.
9. Gurskis S. Narkomanijos pinklės. Vilnius:Mokslas,1990.
10. Jermakovienė I. Žmonių priklausančių nuo alkoholio, asmenybės bruožai. Psichologija Tau 03‘5 rugsėjis/ spalis.
11. Juodaitytė A. Socializacija ir ugdymas vaikystėje. Vilnius:Petro ofsetas,2002.
12. Kučinskas V., Kučinskienė R.Socialinis darbas švietimo sistemoje. Klaipėda:Klaipėdos universiteto leidykla,2000.
13. Kuorienė O. Narkomanija, alkoholizmas ir kitos priklausomybės – bėgimas nuo gyvenimo.Vilnius: Mokslo aidai, 2002.
14. Kurienė A., Pivorienė V. Būkime atidūs- vaiką ištiko bėda.Vilnius: SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija, 2000.
15. Lamintagne Y. Būti tėvais pamišusiame pasaulyje.Vilnius: Tyto alba ,1999.
16. Mikalkevičius A., BanaitisV., Kurtinaitis A. Alkoholizmas ir nikotinizmas. Vilnius:Pradai,1998.
17. Psichologija studentui ats. red. Matulienė G.Kaunas: Technologija,2002.
18. Sajevičienė J. Savižudybių aktualijos Lietuvoje. Psichiatrijos žinios. 2003 m. kovas- balandis, Nr. 2 (22).
19. Žolynaitė I. Priklausomybė – mąstymo, o ne malonumo sutrikimas. Psichologija Tau, 03,5.
20. http://www.google.lt/
21. www.sociumas.lt.
22. www.wikipedia.org/wiki/
23. www.sveikas.lt/ligos
24. www.narcoinfo.vvspt.lt
25. www.aids.lt
26. www.prizme.lt/straipsniai/
27. www.stok.lt/texts/0101/prob12.html
28. www.vpsc.lt

Leave a Comment