Pasitikėjimas savimi

Įvadas

Žmogui labai svarbu surasti teisingą santykį su savimi pačiu, realiai suvokti savo sugebėjimus ir galimybes, teigiamybes ir trūkumus, dorybes ir ydas. Nuo to, kaip jis pažįsta ir vertina save, priklauso jo veiklos sėkmė, kasdieninis elgesys ir santykiai su artimaisiais.

Beje, daugekis žmonių išvis mažai besidomi savimi, nesigilina į savo vidinį pasaulį, nesistengia save pažinti ir vertinti. Tokie asmenys dažnai elgiasi spontaniškai, impulsyviai, negali susitvardyti, kontroliuoti savo poelgių. Jie dažniausiai būna nepatenkinti savimi, nesiekia savęs nei keisti, nei tobulinti. Suvokdami, kad pasaulyje daug bllogio, jie, žinoma, piktinasi kitų nedorumu, bet patys nieko nedaro, kad tas pasaulis būtų geresnis. Maža tai, jie dėl savo pačių ydų kaltina kitus. Tokia nuostata yra pagrindinė kliūtis, trukdanti tobulėti. Juk norint pasaulį keisti, pirmiausia reikia pradėti nuo savęs. Nėra tokios išorinės jėgos, kuri galėtų padaryti žmogų geresnį, jeigu jis pats to nesiekia. Todėl pirmiausia reikia atsigręžti į save, išmokti pažinti ir vertinti save, savikritiškai analizuoti savo veiksmus bei poelgius.

Į mūsų gyvenimą grįžta terminas, kurį buvome pamiršę, gal sąmoningai nutylėję arba nuuvertinę – tai pasitikėjimas savimi. Neseniai Lietuvoje prasidėjęs judėjimas už teigiamą savęs vertinimą randa vis daugiau bendraminčių.

Kas tai yra “pasitikėjimas savimi”? Pasitikėjimas avimi – tai santykis su pačiu savimi, sukuriamas savęs vertinimo procese. Priklausomai nuo to, kaip žmogus vertina save , pasitikėjimas savimi ga

ali būti didesnis arba mažesnis, realus arba nerealus.

“Pasitikėjimas savimi yra kažkas puikaus, nes tai ženklas žmogaus, įvertinusio savo sugebėjimus.”

T.Hobsas

Pasitikėjimas savimi ir veiklumas

Pasitikėti savimi – tai galimybė kažką padaryti, pasiekti, išmokti ir panašiai, kuri prasideda nuo pasakymo “aš galiu”. Pasitikėjimas, kad gali kažką padaryti, yra pusė darbo! Tai duoda galimybę pasinerti į troškimą veiklą ir priartina sėkmę. Kiekvienam žmogui reikia tikėti savimi, savo jėgomis, kaip Napoleonas tikėjo Napoleonu. Jam nėra nė vienos nedrąsios arba silpnaširdės gyslos; kiekvieną uždavinį jis imasi su didžiausiu tikrumu ir milžinišku pasitikėjimu, kuriskiekvieną kovą jau pačioje pradžioje padaro pusiau laimėtą. Stebėtis reikia, kaip pasaulis klusnus ryžtingai dvasiai ir kaip visos kliūtys išnyksta nuo tokio žmogaus kelio, kuris pasitiki pats savimi.

Lavindami pasitikėjimą savimi, drauge stiprinkime ir visus gabumus, kuurių pagalba mes įvykdome tuos dalykus, kuriuos esame užsibrėžę įvykdyti. Pats tikėjimas yra galingiausia mūsų žygių pagalba, nes stiprus vidinis įsitikinimas veikia tą dalį smegenų, kuri mumyse žadina veiklumą.

Jeigu nori padaryti kuo nors didingo ir nepakartojamo, visuomet turi tikėti, kad tau pasiseks. Reikia būti įsitikinusiam, kad tavo pasisekimas niekuomet neprašoks tavo savimi pasitikėjimo aukštybės. Didžiausias pasaulio menininkas negalėtų nupiešti nė vieno Madonos paveikslo, jeigu jis savo sieloj neturėtų tobulybės paveikslo. Todėl visuomet tvirtai turi manyti apie pasisekimą. Pildyti savo dvasią pa

asisekimo ir laimės mintimis, ir bus sugrąžinti baimės abejojimo šešėliai ir įgaus jėgų, nešančių pasisekimą. Nors ir labai būtų neturtingas ir prislėgtas, vistiek turėtų netikėti , kad jį galėtų prislėgti nelaimės ar neturto našta. Nuolatos turi tikėti savo pakilimu. Tikėti pačiu savimi, jausti, kad yra sukurtas valdyti aplinkybes, būti pasiryžusiam būti valdovu, o ne vergu.

Pasitikėjimas, sujungtas su gabumais ir jėga, nukala galingą pergalės ginklą. Pasitikėjimas sužadina mūsų jėgas, ir mumis kiti pasitiki. Jei tvirtai būsi įsitikinęs, kad galėsi įvykdyti tai, kas kitiems atrodo negalima arba sunku, tas įsitikinimas įrodo, kad žmoguje yra kažkas, kas yra susiję su jėga, kuri yra pakankamai galinga menamai negalimą dalyką padaryti galimu.

Daugelis žmonių, kurie padarė ką nors didinga, negali patys sau išaiškinti, kai jie priėję prie pasitikėjimo savimi; jie negali pasakyti, kodėl jie turėjo tvirtą pasitikėjimą nuveikti tuos dalykus, Jų pasisekimas kaip tik įrodo, kad kas nors juose ęsąs juos nuvedė ligi paslėptos, bet neišmatuojamos jėgos šaltinio. Ir gana dažnai, nė vieno šviesos spindulio nebematydami ant savo kelio, jie eidavo pirmyn tvirtai įsitikinę, kad tikrai pasieks tikslą, nes taip jiems sakė įsitikinimas. Be pasitikėjimo savimi, be geležinės valios jėgos žmogus yra kaip sviedinys, aplinkybių padaras.

Padidintas pasitikėjimas savimi

Savęs pervertinimas lemia nepagrįstą, per didelį pasitikėjimą savimi, ku

uris gali būti įvairių nesėkmių, net avantiūrizmo priežastimi.

Neneigsime, kad savęs pervertinimas padidina pasitikėjimą savimi ir skatina asmens aktyvumą. Tik pažymėtina, kad toks pasitikėjimas savimi, atsiradęs dėl savęs pervertinimo , yra iliuzinis . Dažnai jis būna net pražūtingas. Tarkime, gana ribotas, menkų gabumų žmogus, pervertindamassave, ima vaizduotis, kad turįs daug teigiamų savybių, yra labai talentingas ir sumanus. Natūralu, kad tokį perdėtą savęs vertinimą lydi ir didelis pasitikėjimas savimi. Bet ką žada toks neadekvatus požiūris į save ir su juo susijęs nerealus pasitikėjimas savimi?

Tyrimai liudija, ka asmenys linkę save pervertinti, pasižymi dominavimo nuostata. Jie siekia išsiskirti iš kitų, viešpatauti, užimti vadovaujančias pozicijas. Dažnai tokiems asmenims pavyksta iškilti ir įsitvirtinti net aukštuose postuose. Deja, neturėdami užimamoms pareigybėms būtinų dalykinių bei dorovinių savybių, jie ankščiau ar vėliau sužlugdo darbą ir patys susikompromituoja. Taip ir baigiasi tokių asmenų aktyvumas. Tad kyla klausimas: ar galima pasitikėti žmonėmis, kurie patys per daug pasitiki savimi?

Save pervertinantys žmonės išsiugdo aroganciją. Tai ištisas neigiamų savybių buketas, tarp kurių dominuoja išdidumas ir puikybė.

Nepasitikėjimas savimi

Nepasitikėjimas savimi kartais įgauna tokį mastą, kad perauga į menkavertiškumo jausmą, pasireiškiantį įvairiose veiklos bei santykių su kitais žmonėmis srityse. Tai slegiantis, kankinantis jausmas. Jis slopina jėgas, kausto veiklumą ir iniciatyvą, mažina pasitenkinimą gyvenimu. Menkaverčiu besijaučiantis žmogus nuolatos mano esąs ne toks pa

atrauklus, įdomus, protingas, gabus kaip kiti, ypač kaip kuo nors reikšmingi asmenys. Jis paprastai pavėluotai išugdo savo sugebėjimus, nuveikia ir pasiekia mažiau, negu kuklesnių gabumų, bet pasitikintis savimi žmogus. Ilgainiui kyla nepasitenkinimas dėl praleistų galimybių ir progų, netinkamai pasirinktos profesijos, apskritai dėl nenusisekusio gyvenimo.

Įsišaknijęs menkavertiškumo jausmas pasižymi tuo, kad apima pagrindines asmenybės dvasinio pasaulio sritis, nustelbia kitokius jausmus, susilpnina sugebėjimą realistiškai apmąstyti ir įvertinti gyvenimo situacijas. Dėl to nepasitikįs žmogus dažnaiyra linkęs į uždarumą, dėmesį kreipia daugiau į savo išgyvenimus negu į aplinką. Neįprastose bei atsakingose bendravimo situacijose jis varžosi, vengia būti dėmesio centre, bijo pasirodyti neįdomus, nepatrauklus, o tuo pačiu darosi dar nerangesnis, neryžtingesnis, bejėgiškesnis.

Menkavertiškumo jausmas yra asmenybei pavojingas tuo, kad riboja jos savarankiškumą, daro ją per daug paveikią iš šalies. Jaučiančio menkavertiškumą pasitikėjimas savimi labai priklauso nuo to, kaip apie jį atsiliepia kiti, ypač reikšmingi, įtakingi asmenys. Norėdamas nusipelnyti ar išlaikyti palankią pastarųjų nuomonę apie save jis ir stengiasi būti toks, elgtis taip, kaip jo supratimu, šis pageidautų.

Tačiau saviminepasitikintį žmogų emocinėpriklausomybė nuo kitų skurdina ir smukdo kaip asmenybę. Kad ir kokia reikšminga būtų mums kitų žmonių nuomonė apie mus, pagrindinessavo gyvenimo problemas visada turime spręsti patys, patys turime pasirinkti, apsispręsti, atsakyti. Visi esame per daug užsiėmę savo reikalais, kad galėtume vieni apie kitus susidaryti gilesnę ir teisingesnę nuomonę. Per daug paisydami kitų nuomonės ar patarimų daromės nesavarankiški, pasyvūs, galime greičiau suklysti ir apsigauti. Be to, žmonės vieni kitiems daro poveikį ne vien tik teigiamais bruožais, patarinėja ne vien geranoriškai. Dėl to dvasinė priklausomybė nuo kitų visada yra vengtina. Auganti asmenybė nuo tokios priklausomybės anksčiau ar vėliau išsilaisvina.

Nepasitikintis savimi žmogus natūraliai siekia išsivaduoti iš šio kankinančio jausmo, įgyti daugiau pasitikėjimo. Tačiau nelengvai surandamas tinkamas tam būdas. Nedaug ką duoda gilinimasis į save, nuolatinis nesėkmių apmąstymas, pasiryžimas subjektyviai pasikeisti. Nepasitikintys, jautrūs, uždari žmonės kaip tik į tai yra linkę. Nuolatos gręžiamas į save dėmesys nemalonius išgyvenimus neretai tik pagilina. Iš naujo apmąstydami bei “išjausdami” subjektyvias savo nesėkmių priežastis vis daugiau atrasime pagrindo nepasitenkinimui savimi, dėl ko mūsų viltys įgauti pasitikėjimo tik mažės. Užuot stengusis atsikratyti nepageidaujamų bruožų savianalizės keliu, nepasitikinčiam žmogui derėtų daugiau atitraukti dėmesį nuo savęs, užmiršti vakarykščius nemalonumus ir daugiau domėtis kitais žmonėmis, jų interesais ir pasiekimais. Daugiau rodydami kitiems dėmesio, supratimo ir palankumo, šitokių jausmų daugiau sulauksime ir patys. Palankūs mums reiškiami kitų jausmai stiprina mūsų pasitikėjimą, tuo pačiu didina ir subjektyvias laimės sąlygas.

Nuolatinė baimė ir rūpesčiai yra turbūt didžiausi subjektyvieji asmenybės priešai. Be atvangos baiminantis dėl ateities , nuogąstaujant dėl artimųjų likimo, atprantama iš gyvenimo tikėtis pasitenkinimo ir džiaugsmo, dėl to didėja monotonija ir nuobodulys, gilėja nuovargis. Diena iš dienos rūpesčių apimtas žmogus ne gyvena, o tik velka sunkią gyvenimo naštą.

Įvairaus pobūdžio baimę, nepasitikėjimą, nerimą mažina domėjimasis pasauliu, kultūriniai interesai, suinteresuotas darbas, aktyvus bendravimas. Ir priešingai dvasinių pajėgų neužimtumas, neveiklumas, pasyvumas palaiko negatyvias dvasines būsenas, tarp jų ir nepasitikėjimą savimi bei kitais. Stengdamiesi stiprinti savo pasitikėjimą, išsivaduoti iš rūpesčių ir baiminimosi, turėtume išsiugdyti pastovius interesus, plėsti intelektualinį akiratį, galbūt keisti vieną kitą požiūrį į gyvenimą.

Jeigu nori padaryti ką nors didingo, negali to pasiekti galvodamas, kad nesi toks vertingas, kaip kiti, kad nesi toks gabus, kaip jie, kad negalėsi nuveikti vieno ar kito dalyko. Mintis “aš negaliu” visuomet žmogų nutraukia žemyn ir niekuomet jau nepadeda. Jeigu nori žmogus visdėlto padaryti kažką, turi nenusiminti ir nuolatos sau kalbėti: “Aš nesu bemokslis, aš nesu suvargęs, nesu be pasisekimo – ne, aš esu visavertis žmogus ir pasisekimas yra įgimtoji mano teisė, ir niekas negali man jo išplėšti”.

“Nepasitikėjimas savimi – daugelio mūsų nesėkmių priežastis”;- K.Bouvis

Adekvatus savęs vertinimas

Žmogus adekvačiai save vertindamas ir realiai įsisamonindamas savo sugebėjimus, susikuria pagrįstą pasitikėjimą savimi. Toks pasitikėjimas savimi yra vienas iš svarbiausių veiklos ir ryžtingos asmenybės bruožų.

Žmogus negali save teisingai įvertinti, jeigu napžįsta savo temperamento, charakterio bruožų, įvairių teigiamų ir neigiamų savybių , polinkių. Tik pilnesnio ir gilesnio savęs pažinimo pagrindu asmuo gali pasiekti daugiau ar mažiau adekvatų savęs vertinimą. Doroviniu požiūriu teisingas savęs vertinimas įmanomas tik tuomet, kai žmogus neiškelia savęs virš kitų, nepervertina savo nuopelnų ar teigiamų savybių arba atvirkščiai – perdėtai nežemina savęs, nemenkina savo laimėjimų ir nuopelnų. Pasiekti tokį “subalansuotą” savęs vertinimą labai nelengva. Adekvatus savęs vertinimas tiesiogiai susijęs su savikritiškumu, kuklumu bei savigarba.

Gebėjimai adekvačiai save vertinti, sėkmingai įveikia savęs pervertinimą. Adekvatus savęs vertinimas turi ypač didelę reikšmę asmenybės doroviniam brendimui, jos dvasinio pasaulio plėtotei, pasitikėjimo savimi, savikritiškumo, kuklumo, savigarbos ir kitų svarbių savybių išugdymui.

Ydingas ratas

Nepasitikėjimas savimi išugdo žmogaus neigiamą savęs vertinimą. Jie neleidžia sau daugelio dalykų, todėl natsiranda nuostata “geriau nieko nedaryti”. Tokia nuostata sąlygoja visišką arba dalinį neveiklumą. Nepasitikėjimas savimi neleidžia labiau stengtis, realizuoti savo projektus arba siekti užsibrėžtų tikslų. Kai kurie žmonės neįvertina tinkamai savo pasiekimų. Jie visada lygina save su kitais ir galvoja, kad kiti viską daro geriau. Aplinkiniai nemėgsta neigiančių save žmonių. Neigiamai save vertinantiems žmonėms sunku artimai bendrauti su kitais, sunku rasti nuoširdų žmogišką ryšį net su artimai žmonėmis. Ir štai rezultatas – nelaimingas asmeninis gyvenimas vienatvėje.

Kas gi leistų ištrūkti iš šio ydingo rato?
1. Priėmimas. Reikia pažinti ir priimti asmenybės stipriąsias ir silpnąsias puses. Laibai svarbu žinoti, jog vivi mes jas turime.
2. Padrąsinimas. Svarbu laikytis požiūrio “aš galiu”. Galima susidaryrti apgalvotą asmeninių tikslų planą ir padrąsinti save įgyvendinti kiekvieną šio plano punktą. Kiekvieno mūsų drąsa įkvėpia drąsą šalia stovinčiam draugui.
3. Pagyrimas. Teisinga yra pagirti save už kiekvieną pasiekimą, tiek didelį, tiek mažą. Reikia džiaugtis savo unikalia patirtimi ir prisiminti, kad neigiamas rezultatas – taip pat rezultatas, juk taip sužinai, kad šitaip kitą daryti nereikėtų .
4. Pagalba. Reikia kelti sau realius tikslus, padedančius ugdyti savo sugebėjimus. Svarbu padėti sau nugalėti augimą stabdančią baimę keistis. Pasikeitimai mus visada gąsdina, nors iš tiesų kiekvienas jų trokštame.
5. Laikas. Labai svarbu išmokti pabūti vienam su savo mintimis ir jausmais, skirti jiems nuoširdų dėmesį, išmokti džiaugtis savo paties kompanija. Tam reikėtų skirti reguliarų laiką. Puiku imtis mėgiamos veiklos.
6. Pasitikėjimas. Jei žmogus išmoksta stebėti savo mintis ir jausmus, išmoksta juos matyti ir girdėti, jis gali pasitikėti jais ir daryti tai, kas jam atrodo iš tiesų svarbu, ko jis iš tikrųjų nori. Būtina pasitikėti savo sprendimais.
7. Pagarba ir meilė. Nereikia stengtis būti kažkuo kitu. Džiaukimės būdami tuo, kuo esame. Reikia ištirti ir branginti savo ypatinguosius talentus. Būtina mylėti savo asmenybės unikalumą. Su visomis sėkmėmis ir nesėkmėmis, su visu mūsų triumfu ir klaidomis – juk tokius mus priima tie, kurie mus myli.

Išvados

Nesugriaunamas tikėjimas savimi sunaikina didžiausius pasisekino priešus: baimę, abejojimus ir svyravimus; jis nugali tūkstančius kliūčių, kurios užkerta kelią silpnam ir nepasiryžusiam. Neturtas ir nepasisekimas pas mus ateina tiktai kaip pakviestieji svečiai. Rūpesčiai ir baimės nusilpnina mūsų dvasios jėgą ir atbukina kuriamuosius gabumus. Nepasisekimo baimė, trūkumas pasitikėjimo savais gabumais yra svarbiausios visų nepasisekimų priežastys. Daugelis žmonių nežiūrint jų gabumų, tepasiekia tik vidutiniškų padarinių, kai kurie net nė jokių, iš kurių jie nesitiki išeiti. Jie patys apriboja savo jėgas, jie patys susidaro kliūtis savo kelyje, jie iš viso tesiekia tiktai žemesnių tikslų .

Savimi pasitikėjimas yra geriausias už visas rekomendacijas, aukštą kilmę ir įtakingumą. Tai geriausias pasaulio kapitalas: jis daugiau kliūčių pašalino nuo kelio, daugiau nugalėjo sunkenybių ir išsikovojo pasisekimo, negu kokia nors kita žmogiška ypatybė.

Leave a Comment