Paauglystė

Įvadas

Paauglystė – tai pereinamasis laikotarpis nuo vaikystės į suaugusiųjų žmonių amžių, nuo žaidimų, nerūpestingo gyvenimo prie atsakomybės, savarankiškumo, pareigų laikotarpio. Paauglys – tai žmogus, pačioje svarbiausioje asmenybės tapsmo stadijoje, kur formuojasi pagrindiniai charakterio bruožai, būdo savybės, vertybės.
Paauglystės amžiaus ribos yra labai sąlygiškos, dažniausiai tarp 12 – 18 metų. Šiuo periodu vyksta visapusiškas paauglio vystymasis, apimantis anatominius – fiziologinius, intelektualinius pokyčius, paauglio požiūrių į įvairius reiškinius formavimąsi ir kt.
Paauglystės pradžiai būdinga nuotaikų nepastovumas, nerviškumas, neramumas, jautrumas. Seksualiniai potraukiai šiuo metu taip pat įgyja ryškesnes formas, atsiranda emocinė įtampa. Emociniu poožiūriu paauglystė gali būti netikrumo laikotarpis, susijęs ne vien su perdėtu domėjimusi savimi, bet ir nerimu dėl ateities, ar jaunas žmogus bus pejėgus patenkinti suaugusiųjų viltis, suvaidinti savo naujus vaidmenis.
Psichologiniu požiūriu paauglystė baigiasi tada, kai individas suranda savo tapatumą, susikuria savo vertybių sistemą, sugeba užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės ir meilės santykius, numato perspektyvą.
Dažniausiai šiame amžiuje paaugliams iškyla daug problemų bendraujant su suaugusiaisiais, daugiausia įvairių konfliktų su tėvais. Pastarieji į savo atžalą vis dar linkę žiūrėti kaip į vaiką, o jis bando išštrūkti iš tėvų globos. Tačiau tėvai yra svarbiausi asmenys paauglių gyvenime. Paauglystėje tėvai turi skirti didelį dėmesį savo vaikams. Jo tolimesnis gyvenimas priklauso nuo to, kiek jis šeimoje gaus meilės, rūpestingumo, supratimo. Paaugliams reikia ir jie nori gauti pagalbos iš tę

ęvų, nors to aiškiai neparodo. Tėvai yra savo vaiko ekspertai. Niekas kitas nepažysta savo vaiko taip kaip tėvai, niekam kitam nerūpi vaikas kaip tėvam. Tėvai gali vaikui suteikti laimingą paauglystę, ir tai yra geriausias apsaugojimas nuo narkotikų, alkoholizmo, ankstyvo lytinio gyvenimo, nėštumo ir t.t.
Šiuo metu yra daug kalbama, rašoma, atliekami tyrimai apie paauglių priklausomybes, konfliktišką elgesį namuose, mokykloje, su draugais ir t.t. Tačiau ganėtinai mažai kalbama apie lytinį auklėjimą/švietimą , nes ši tema mūsų visuomenėje yra tabu. Tėvai gėdijasi apie tai kalbėti, nes jų pačių šeimoje to nebuvo. Šią atsakomybę palieka mokyklai. Yra ir tokia tėvų dalis, kuri mano, kad lytinis švietimas gali kaip tik pakenkti jų vaikams: pagreitinti paauglių lytinį gyvenimą.
Mūsų darbo tikslas pakalbėti apie paauglystę, jos problematiškumą, santykius ir lyytinį švietimą. Pastaroji tema mums pasirodė mažiai gvildenama; su šia tema bus susijęs ir mūsų atvejis.

Paauglystė

Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi tipiškų bruožų, kurie ilgainiui kinta, suteikdami elgesiui naują formą. Tarp vieno ir kito tarpsnio įsiterpia perėjimo fazė. Kai vieni psichikos ypatumai pasidaro nebe tokie reikšmingi, atsiranda kiti, ir jiems tenka pagrindinis svoris asmenybės struktūroje. Šiame kitimo procese svarbų vaidmenį atlieka vyraujanti vaiko veikla, naujas tos veiklos turinys, nauji santykiai su suaugusiais, naujos protinės išgalės perdirbti gautą patyrimą. Pereinant iš vaikystės į jaunystę to

okia fazė yra paauglystė. Paauglystės amžiaus ribos labai sąlygiškos. Kai kurie asmenys nurodo jas esant tarp 12 ir 18 metų. Po to eina jaunystės periodas. Kai kurie asmenys šį ilgą paauglystės periodą vadina adolescencija: 12 – 14 metais matyti spartus lytinis brendimas (ankstyvoji adolescencija), 15 metai lyg pereinamasis tarpsnis, jame prasideda domėjimasis priešingos lyties asmeniu, 16-18 metais paauglys toliau bręsta fiziškai, atsiranda abipusė berniukų ir mergaičių draugystė (vėlyvoji adolescencija). Paauglystės pabaigos tiksliai nurodyti negalima. Paauglystės pradžiai būdinga nuotaikų nepastovumas, nerviškumas, neramumas, jautrumas. Seksualiniai potraukiai šiuo metu taip pat įgyja ryškesnes formas, atsiranda emocinė įtampa.
Paauglio poreikiai artėja prie suaugusiojo poreikių, bet jie vis dar tebėra pereinamojo laikotarpio vaikai. Jie nėra jauni suaugusieji. Jų poreikiai, net ir emociniai, yra vaikiški. Viena iš dažniausių tėvų, mokytojų ir kitų žmonių klaidų yra laikyti paauglį jaunu suaugusiu. Dauguma žmonių, atsakančių už paauglius, nepastebi jų vaikiškų poreikių jausti meilę ir supratimą, rūpinimąsi ir domėjimąsi jais. Suaugusiųjų pasaulis yra iššūkis vaikams ir jų tėvams. Šis perėjimas vaikams reiškia atsiskyrimą nuo tėvų ir tapsmą nepriklausomais suaugusiais žmonėmis. Tai tampa kovos tarp vaikų ir jų tėvų priežastimi, kurią stiprina taisyklių laužymas, vertybių sistemų neatitikimai. Dalis kaltės dėl paauglių emocinio nestabilumo tenka hormonams, tačiau dar didesnė – bandymas susitvarkyti su užimtu, komplikuotu socialiniu gyvenimu. Jie mano esą visatos centras ir
r visi juos stebi, todėl atsiranda nesaugumo jausmas. Vaikai išgyvena emocinius pokyčius, kurie juos gąsdina. Jie jaučiasi izoliuoti, nes yra jau ir ne vaikai, bet dar ir ne suaugę, todėl nežino, kuriam pasauliui tinka.

Paauglys šeimoje
Šeima yra pirmoji socialinė grupė, su kuria vaikas labai glaudžiai susijęs. Pirmiausia šeima nuo pat kūdikystės yra pagrindinis tarpininkas tarp visuomenės bei jos kultūros ir vaiko. Čia vaikas girdi, kas dedasi aplink jį, čia vertinami ir jautriai išgyvenami įvykiai, kuriems nelieka abejingas ir vaikas. Čia jis girdi gimtosios kalbos garsus, tarmę, perima šeimos tradicijas.
Šeimoje visada kartu gyvena dvi kartos – tėvai ir vaikai, o kartais ir trys – tėvų tėvai (močiutė, senelis ar abu kartu). Šeimos struktūra ir jos narių tarpusavio santykiai taip pat itin svarbus veiksnys, nes kiekvienas jų atskirai ir kaip vientisa struktūra veikia vaiką, formuoja jo santykius su kiekvienu ir su šeima kaip visuma. Šeimoje gali būti darnūs santykiai, vieni jos nariai remia kitus, sutartinai tvarko šeimos reikalus, derina auklėjimo tikslus bei principus arba, priešingai, gali dominuoti viena kuri pusė (tėvas arba motina) ir besąlygiškai visus valdyti. Kai šeimoje yra daugiau vaikų, reikšmės turi ir vaiko eilė tarp kitų (pirmasis vaikas, vidurinis, jauniausias). Iš dalies tai turi įtaką tėvų pažiūrai ir jų reikalavimams vaikui, be to

o, patys broliai ir seserys veikia vienas kitą, auklėja savo pavyzdžiu.
Šeimos viena nuo kitos skiriasi auklėjimo normomis, įsitikinimais, nuostatomis. Be šių veiksnių, turi reikšmes ir konkreti auklėjimo praktika, auklėjimo priemonės. Pvz., trejų metų vaikas, prišlapinęs į lovą, nebaudžiamas, o ieškoma kitos išeities, dešimtmetis, parnešęs iš mokyklos pažymių knygelę su pastaba, nebaudžiamas (arba baudžiamas— neleidžiant eiti į kiną). Auklėjimo nuostatos ir praktika sudaro auklėjimo stilių.
Auklėjimo stilius gali būti labai įvairus, nes jis priklauso nuo tėvų išsilavinimo, šeimos socialinių kultūrinių normų, pedagoginės intuicijos. Auklėjimas šeimoje gali būti palaidas, su prieštaringais reikalavimais, vaikams pataikaujama, tenkinamos jų užgaidos. Nors tėvai kartais būna griežti, bet vaikai nekreipia dėmesio į tėvų nuomonę ir pan. Galimas daiktas, kad taip vaikai auklėjami anksti vedusių, patyrimo neturinčių tėvų šeimoje, ypač jei jie patys augo be brolių ir seserų. Antras atvejis — vaikams duodama visiška, laisvė, jie gali „eiti galvomis”. Taip atsitinka arba dėl tėvų apatijos, nusivylimo, nesidomėjimo vaiku ir jo likimu, arba dėl per didelio optimizmo, tikint, kad tokia laisvė išplėtos vaiko gabumus. Tokie tėvai vadovaujasi subjektyviai suprasta laisve arba savo socialiniu prestižu („mano vaikams viskas galima”). Gali būti ir vadinamasis viltingas auklėjimas. Tėvai, tikėdami vaiką turint didelių gabumų (arba jų neturint, nes gabumai klaidingai įvertinami), siekia jį padaryti žmogumi su aukštu socialiniu prestižu, nenorėdami nusileisti savo pažįstamiems ar kaimynams. Yra ir psichologijos bei pedagogikos žiniomis grįstas auklėjimas, kai tėvai, patyrę auklėjimo nesėkmių ar neturėdami intuicijos, stengiasi atsakymo ieškoti atitinkamoje literatūroje, radijo ir televizijos laidose ir kt. Tai, žinoma, gali padėti tėvams geriau susiorientuoti kai kuriose auklėjimo nesėkmėse ir, be to, geriau pažinti vaiko psichiką.
Auklėjimo stilius formuoja vaiko elgesį, siekius ir jo asmenybės bruožus. Dažniau aptinkami auklėjimo kraštutinumai pasireiškia arba dideliu liberalizmu, arba griežtumu, autokratizmu.
Griežtas tėvų elgesys, fizinės bausmės, vaikų sumanymų atmetimas ugdo jų nepasitenkinimą kitais ir savimi, agresyvumą, stipresnių, su didesnėmis vertybėmis susijusių siekimų stoką. Tėvų palankumas vaikui, jo interesų supratimas, rėmimas ir meilė ugdo savarankiškumą, padeda atsirasti aukštesniam aspiracijų lygiui ir pan. Ilgai trunkantis priešiškumas tarp tėvų ir vaiko žalingai veikia jo asmenybės formavimąsi. Bendroji emocinė šeimos atmosfera ir tėvų asmenybė, ypač motinos, yra svarbesnė už auklėjimo techniką.
Vienaip vaiką veikia, kai šeimoje yra švelni, jį globojanti motina ir šiurkštus tėvas, kitaip, kai abu tėvai yra arba šiurkštūs, arba švelnūs. Veiklios ir kritiškos motinos vaikai turi panašių ypatumų, nors vėliau ir jai pačiai tenka patirti tą vaikų kritiškumą. Nekontroliuojanti jausmų motina nepritaria vaikų sumanymams, nepasitiki jais. Toks vai¬kas išaugęs gali turėti nerimo, agresyvumo bruožų. Motina, kuri visur ir visados globoja vaiką, gali užauginti savimeilį, be vidinės kontrolės individą. Labai griežto, valdingo tėvo vaikams gali trūkti pasitikėjimo savo jėgomis. Jie nemokės tvarkytis gyvenime, jiems stigs stipresnių, veiklą skatinančių ir remiančių motyvų.
Nesant tėvo, vaikas turi augti netekimo situacijoje (netenka atitinkamų emocinių išgyvenimų, nebeturi su kuo save identifikuoti, neturi „vyriško” mąstymo ir elgesio pavyzdžio). Tokiomis sąlygomis neišvengiamai turi persitvarkyti motinos ir vaiko santykiai. Svarbu, kaip tie nauji santykiai susiklosto. Iš dalies naujiems santykiams įtaką daro visuomenėje arba aplinkoje vyraujanti pažiūra į vyro ir moters vaidmenį šeimoje, į vyro netekimą (skyrybos, vieniša motina ir t. L). Labiausiai vaiko psichiką paveikia ne natūralaus tėvo ar jį pavaduojančio vyro netekimas, bet nauji tarpusavio santykiai šeimoje ir su tuo susiję socializacijos poveikiai.. Tėvai skirtingai elgiasi su berniukais ir mergaitėmis. Berniukams duoda daugiau laisvės, pabrėžia jų savarankiškumo reikšmę, o mergaites labiau varžo.

Vaikų ir tėvų tarpusavio santykiai

Šeima – svarbiausiais veiksnys, nulemiantis vaiko asmenybės tapsmą. Vaikas siekia priklausyti šeimai ir drauge tapti savarankišku. Šis savarankiškas, atsiskyrimo nuo šeimos poreikis sustiprėja paauglystėje. Šis atsiskyrimas paprastai susiduria su tėvų bandymais stipriau jį kontroliuoti, su emocinėmis liūdesio, nerimo reakcijomis. Paaugliai mėgsta peržengti ribas, ypač saugumo. Tai tėvams labai „nepatogu”, jie priversti balansuoti tarp noro, kad vaikai elgtųsi teisingai ir laisvės leisti jiems spręsti patiems.
Kai vaikai įžengia į jaunystę, jiems reikia daugiau laiko su šeima, o ne mažiau. Kadangi paaugliai greitai tampa vis labiau nepriklausomi ir atrodo norintys vis daugiau laiko praleisti ne šeimoje, taip lengva pamanyti, jog turėtumėme praleisti su jais vis mažiau laiko. Tai viena iš labiausiai niokojančių klaidų, kurias šiandien daro tėvai. Paaugliai tai suvokia kaip jų atmetimą, jaučia, kad tėvai vis mažiau ir mažiau jais rūpinasi, taip kartais vaikai ir atitrūksta nuo tėvų. Augant vaiko protiniams sugebėjimams atsiranda kritiškumas tėvams. Vaikau stebėdami tėvus, aptinka tokių jų bruožų, kurių anksčiau nepamatydavo. Lygindami juos su kitais suaugusiais žmonėmis – neretai nusivilia. Tėvai tampa vaikų akyse paprastais žmonėmis su ydomis, darančiais klaidų ir pan. Vaikai nustoja pasitikėti tėvais, ieško supratimo tarp bendraamžių. Pažindami ir stebėdami juos supantį pasaulį randa nemažai prieštaravimų tarp jiems primetamų normų ir to, kaip tų pačių normų laikosi suaugę – tarp jų ir tėvai. Tarpusavio santykių „krizė” ryškiausiai pasireiškia turint 12-15 metų, vėliau ji silpnėja, ir apie 18 m. vaikai lyg ir vėl ..grįžta” prie tėvų ir šeimos. Tačiau tokie jaunuoliai jau kitaip pradeda traktuoti tėvus – daugiau kaip draugus. Sugeba jiems atskleisti jų trūkumus ir ydas. Silpnėjant emociniams ryšiams su tėvais, vaikai ima vengti jų draugijos, užsiskleidžia savyje, darosi abejingi tėvų rūpesčiams, atsisako jiems padėti. Pasitaiko, kad elgiasi prieštaringai – kartais gerai sutaria, kitą kartą visai nusigręžia nuo tėvų.

Paauglio interesai
Paauglystėje atsiranda naujų interesų, jie pasidaro pastovesni ir tvirtesni. Paaugliui kyla noras nuodugniau pažinti pasaulio reiškinius ir tas gyvenimo sritis, kurių neaprėpia mokyklos programa, todėl jo interesai ima nebesutapti su mokykla. Kai kurie mokiniai pradeda apsileisti mokslus, neišmoksta pamokų. Atsiranda „tinginių” kategorija, kuriai kartais priskiriami ir gabūs mokiniai, besigilinantys į kurią nors specialią mokslo ar technikos šaką. Nusižengiama mokyklos reikalavimas. Dėl įvairių priežasčių kylantys konfliktai yra per didelis neigiamas krūvis besiformuojančiai asmenybei. Nuolatiniai barimai, bausmės, varžymai kelia natūralų priešinimąsi – afektines reakcijas. Tokiomis sąlygomis paauglys ima nebepasitikėti savo artimiausiais žmonėmis, nepasakoja jiems savo nuoskaudų, negali pasiguosti sunkiais išgyvenimais mokykloje.
Paaugliai ima reikalauti, kad kiti pripažintų jam teisę laisvai reikšti savo pažiūras bet kuriuo gyvenimo ar elgesio klausimu, rinktis draugus, leisti su jais laiką ir t.t. Šis procesas dėl savo teisių užtikrinimo šeimoje ir mokykloje trunka ilgesnį laiką, kol iš tikrųjų pripažįstama, kad paauglys gali reikšti savo nuomonę, ta nuomonė imama gerbti.
Paauglystės laikotarpiu galima kalbėti tik apie subrendimo elementus, o ne apie visišką subrendimą. Paauglio reikalavimai: 1) jie nori ir reikalauja, kad kiti su juo elgtųsi ne kaip su vaiku o kaip su suaugusiu. Tai reiškia, kad suaugusieji turi jį gerbti, pasitikėti, būti taktiški, pripažinti jam žmogaus orumą ir tam tikro savarankiškumo teisę. Kai suaugusieji tų reikalavimų nepripažįsta ir nesilaiko paauglys jaučia nuoskaudą ir protestuoja įvairiais galimais ir negalimais būdais: neklauso, užsispiria, nemandagiai, šiurkščiai kalba.2) paauglio stengimasis užsitikrinti tam tikrą veiklos savarankiškumą, apginti kai kurias savo gyvenimo sferas nuo suaugusiųjų kišimosi. Tai gali būti santykiai su draugais, berniukais arba mergaitėmis, laisvalaikio leidimas, pamokų mokymasis. Kai kurie paaugliai nenori, kad suaugę kontroliuotų juos.3) paauglys jis gali turėti savo elgesio nuostatas tam tikras pažiūras, įvykių vertinimą, gali ginti savo nuodėmę tuo klausimu, nors suaugusieji arba draugai prieštarautų.
Paauglystėje plečiasi interesai, gilinamasis į įvairias tikrovės bei veiklos sritis turtina vaiko pažinimą, lavina mokėjimą ir patikrina jo sugebėjimus, padeda rasti save. Tariamasis vaiko blaškymasis šiuo metu leidžia jam visapusiškai išbandyti savo ketinimus. Jo negali patenkinti vien pamokos, jis ieško ir kitų kelių save realizuoti. Vaiko interesai ir siekimai ne visada sutampa su suaugusiųjų siūloma veiklos kryptimi. Tėvai ir mokytojai ypač domisi, kaip paauglys mokosi, bet jiems per mažai rūpi, kas vyksta jo vidiniame pasaulyje, koks jo turinys ir kaip jis formuojasi. Mokyklinės – žinios tik dalis paauglio asmenybės, tik pažintinis sluoksnis ir tai ne pagrindinis. Svarbų asmenybės struktūros komponentą sudaro emocijos ir valia, moralinės nuostatos ir vaiko planuojama ateities perspektyva.

Paauglių šiuolaikinės problemos
Šeima – yra pirmoji socialinė grupė su kuria vaikas labai glaudžiai susijęs. Pirmiausia šeima nuo pat kūdikystės yra pagrindinis tarpininkas tarp visuomenės bei jos kultūros ir vaiko.
Šeimos viena nuo kitos skiriasi auklėjimo tikslais, normomis, įsitikinimais, nuostatomis. l)auklėjimas šeimoje gali būti palaidas su prieštaringais reikalavimais vaikams pataikaujama, tenkinamos jų užgaidos.2)antras atvejis-vaikams duodama visiška laisvė, jie gali „eiti galvomis“.
Griežtas tėvų elgesys, fizinės bausmės, vaikų sumanymų atmetimas ugdo jų nepasitenkinimą kitas ir savimi, agresyvumą. Tėvų palankumas vaikui jo interesų supratimas rėmimas ir meilė ugdo savarankiškumą.
Elgesio sunkumai ir asmenybės problemos. Prie elgesio sunkumų priskirsime bėgimą iš namų, mokyklos, vagiliavimą, muštynes, melavimą, neklusnumą. Antra ypatumų grupė – asmenybės problemos. Tai jautrumas, nesugebėjimas dirbti, bloga nuotaika, nerimas, žemas savęs vertinimas.
Didelių auklėjimo nesklandumų yra nedarniose šeimose, kurių tėvai skiriasi arba gyvena išsiskyrę. Ilgalaikiai tėvų konfliktai iki skyrybų labiau žaloja vaiko asmenybę negu pačios skyrybos.
Meilė – Meilė yra dvipusė. Mes ir mylime, ir esame mylimi. Dažniausia mylėti nemoka tie žmonės, kurių pačių niekas nėra mylėjęs. Bet štai čia taip dažnai ir taip sunkiai klysta paaugliai: jie sviedžia save vienas kitam, švaisto save, nors dar tebėra nesusidėstę, nesusitvarkę, susijaukę. Jauni žmonės, viską vos pradedantys, dar nesugeba mylėti: jie turi mokytis meilės. Mokymosi metas visuomet yra ilgas, uždaras laikas, todėl ir meilė ilgam laikui į priekį ir lig tolimo gyvenimo taško yra: vienatvė, padidėjusi ir pagilėjusi vienuma tam, kuris myli. Jaunimas vis dažniau patiria meilės nesėkmes, o tai daugelį priveda į savižudybę, narkotikus, alkoholizmą.
Ankstyvi lytiniai santykiai – žaloja psichiką, trukdo normaliai organizmo raidai, o kontracepcija tiesiogiai žaloja jauną organizmą. Apie abortų pasekmes ir lytiniu būdu plintančias ligas, kurių išvengti nepadeda net moderniausia kontracepcija paaugliams mažai teikiama informacijos. Dar fiziškai ir dvasiškai nesuformavęs žmogus verčiamas užsikrauti jam nebūdingą ir visiškai nereikalingą rūpestį – atsakomybę dėl galimos gyvybės atsiradimo. Jeigu kai kurie tėvai neskiria jokio dėmesio lytiniam švietimui, tai nereikia manyti, kad visi tėvai tokie. Normalioje šeimoje tėvai domisi savo vaikais ir teikia jiems reikalingą nekompetentingumą ir nesugebėjimą išaiškinti savo vaikams iš kur ir kaip atsiranda vaikai, ir kiek metų sulaukus verta pradėti apie juos mąstyti. Tėvai rengdami savo paauglius šeimai ir kalbėdami apie lytinius santykius, vis dar sieja juos su meilės jausmu, su abipuse pagarba ir atsidavimu, apie lytinį aktą kalbama ne vien tik kaip apie fiziologinių poreikių tenkinimą.
Kodėl paaugliai pradeda ankstyvus lytimus santykius? Bendraamžių spaudimas. Daugelis jaunuolių jaučia bendraamžių spaudimą tapti seksualiai aktyviais tarytum vien tik seksualiniai santykiai yra subrendimo požymis, partnerio spaudimas ,noras, kad kiti į tave žiūrėtų kaip į” normalų “. Netinkamas seksualinis švietimas. Vienas paauglys apie seksualinį švietimą pasakė: ” mus moko faktų apie seksą. Bet nemoko jokių taisyklių ‘”.
Alkoholio vartojimas – beveik visi Lietuvos paaugliai girtuokliauja. Paauglių girtavimui taip pat būdingi tam tikri dėsningumai.
Paauglių gėrimas dažnai prasideda nuo noro išbandyti, kaip alkoholis keičia
nuotaiką. Paaugliams gali būti smagu, bet gali būti ir bloga išgėrus. Jei alkoholio
sukeliami pojūčiai yra malonūs, jie skatina pomėgį gerti.
Įsitraukimo pakopa. Pradedama gerti siekiant malonių pojūčių. Pavyzdžiui, į
šokius einantis paauglys išgeria norėdamas pasidaryti sau ” šventę“.
Narkotinės medžiagos – labai dažnai, paaugliai galvoja, kad narkotikai padės išspręsti jų psichologines problemas. Jaunuoliai jų gauna baruose, klubuose, gatvėse, mokyklose. Paaugliai pradeda vartoti narkotines medžiagas nuskriausti gyvenimo. Jaunoji narkomanija vartodama nori atsipalaiduoti nuo kasdienybinės rutinos, nuo tėvų, mokytojų, draugų. Kodėl pradeda vartoti?
Smalsumas ir nuolatinis noras patirti kuo daugiau malonumų. Dažnai narkotines medžiagas paaugliai vartoja iš smalsumo, norėdami patirti tai, ką draugai jau patyrė. Jie trokšta pajusti narkotinių medžiagų poveikį ir siekia malonumo.
Noras būti kitokiu, madingu, laisvu, parodyti, kad esi “kietas”‘ ar “krūtas”. Paprastai jaunimas linkęs sekti pripažinimą turinčių jaunimo lyderių pavyzdžiu.
Nesuvokimas, ką daro ir kad tai yra pavojinga ir rimta. Neretai paaugliai teigia apie narkotikus girdėję tik iš “gerosios” pusės- kokį malonumą jie teikia.
Geriama ar vartojami narkotikai norint pamiršti problemas, užuot jas išsprendus. Dažnai paaugliai geria ir vartoja narkotikus tam, kad užmirštų savo problemas. Jie nesugeba susitvarkyti su savo išgyvenimais, vidinėmis problemomis.
Vidiniai emociniai išgyvenimai. Paaugliai, kurie turi polinkį ar norą išbandyti narkotines medžiagas, skalė yra labai plati. Kaltę bando suversti tėvams, draugams.
Nenorėjimas išsiskirti iš draugų. Paaugliai ir jaunimas nori priklausyti kokiai nors bendraamžių grupei, joje praleisti laiką, neatsilikti nuo draugų.
Vienišumo jausmas. Jis aktyviai slopinamas, tačiau nepasitenkinimas, priešiškumas aplinkai ir visuomenei nuolat stiprėja.
Neturėjimas ką veikti, neužimtumas. Nenoras mokytis, pomėgių neturėjimas ir neužimtumas, taip pat narkotikų vartojimas gali tapti laisvalaikio leidimo forma.
Noras greičiau tapti suaugusiu, gyventi pagal suaugusiųjų elgesio normas, protestuoti, įrodyti savo nepriklausomybę.
Atsakomybės ir Įsipareigojimų vengimas. Dažnai narkotikai pradedami vartoti norint atsikratyti atsakomybės ir įsipareigojimų, kurių bijoma.
Žemas savęs vertinimas. Dažniau narkotikus vartoja tie, kurie dėl žemo savęs vertinimo jaučiasi nereikalingi ir nevykėliai.
Jausmų reguliavimas. Paprastai rinkdamiesi narkotikus, jaunuoliai atsižvelgia į tai, kokius jausmus nori slopinti.
Piktnaudžiavimas alkoholiu ir kitais narkotikais šeimoje. Šeimų, kuriose nuolat girtaujama arba vartojamas kitos narkotinės medžiagos, vaikai dažniau linkę vartoti narkotines medžiagas.
Tėvai leidžia vaikams ragauti svaigalus namuose. Tyrimai rodo, kad jaunuoliai, kuriems vaikystėje tėvai neleido gerti, kur kas rečiau vartoja alkoholinius gėrimus.
Vaikas patyrė dvasinių ir fizinių traumų. Vaiko vystymasis tokioje šeimoje dažnai būna apsunkintas- vaikui skiriama mažiau dėmesio ir globos, o rūpesčiai jam dažnai sukelia neigiamų jausmų.
Draugų įtaką. Paauglystėje didžiausią įtaką turi bendraamžiai. Narkotinės medžiagos dažnai vartojamos siekiant neatsilikti nuo bendraamžių, kartu praleisti laiką.
Socialinė aplinka. Neretai tenka išgirsti, jei nori būti graži ir liekna, tiks truputis amfetaminų. Jei nori ramios muzikos- parūkyk ” žolės”.
Tabako vartojimas – daugelis paauglių šiandieniniame gyvenime rūko; juos gali pamatyti baruose, šokiuose, mokyklos teritorijose užsidegusius cigaretes. Dauguma rūkančių paauglių ir laisvalaikį leidžia su rūkančiais vaikinais ar merginomis. Rūkantys paaugliai dažnai mokinasi blogiau nei vidutiniškai.
Dauguma jaunuolių paklausus kodėl rūkai atsako: mados reikalas, nepritapsiu prie draugų, gražiau atrodau, neturiu kaveikt.
Paauglių apranga – jaunimo karta diktuoja savo skonį, priešindamasi konformizmui ir nuolat pateikdama vis naują mados kryptį. Jaunuoliai nori būti nepriklausomi nuo suaugusių ir rengtis taip kaip jiems patogu. Jaunuolių mados krypčių yra daug: gatvės stilius, mokyklos, atskiri rūbai klubams ir šokiams.
Paauglių savižudybės – dažnai santykiai tarp paauglių ir tėvų lemia pasirinkimą paaugliui sprendžiant problemą, gyventi ar pasitraukti iš gyvenimo. Savižudybės – tai sąmoningas savo gyvenimo nutraukimas, t.y. mirtis, ištikusi tyčia save sužalojus. Paauglių savižudybės priežastis, iš tikrųjų yra tik paskutinis incidentas ilgoje nesėkmių grandinėje. Be to, nustatyta, kad daugelis paauglių, nusižudžiusių ar mėginusių žudytis, paprastai būna iš nepilnų šeimų arba jaučiasi šeimoje nereikalingi, nemylimi vieno ar abiejų tėvų.
Nusivylęs, nevilties apimtas jaunas žmogus, mėgindamas žudytis, taip stengiasi išspręsti savo gyvenimo problemas. J. Jacobsas nustatė, kad beveik visi mėginę žudytis paaugliai iš pradžių priešinosi, tapo nepaklusnūs, po to dažnai bėgdavo iš namų. Kai tokie veiksmai nepadėdavo išspręsti problemos, pasirinkdavo savižudybę kaip paskutinį, dramatiškiausia būdų atkreipti į save aplinkinių dėmesį. Iš esmės daugelį problemų, kurios paaugliui atrodo neįveikiamos, neišsprendžiamos, išgyvenamos tik jo, patiria daugybė žmonių. Jam atrodo, kad jo ateitis visada bus tokia pat sunki, beviltiška, kaip dabartinis jo gyvenimas, ir iš tos situacijos jis mato tik vieną išeitį -savižudybę.
Ankščiau ir vėliau bręstančios merginos
Pastebėta, kad dalis greitai bręstančių merginų varžosi savo sparčiai moteriškėjančios figūros. Tokios merginos kūprinasi, drabužiais maskuoja savo figūrą. Pasitaiko net bandančių bintuoti krūtis. Merginos stengiasi neatkreipti į save dėmesio: vengia atsakinėti prie lentos, nedalyvauja bendrose klasės pramogose, išsisukinėja nuo fizinio lavinimo pamokų. Šios merginos perdėtai rūpinasi mėnesinėmis. Joms įkyri lėčiau bręstančių vienmečių ir gana dar vaikiškų berniukų klausimai, pastabos, užuominos. Dar sunkiau greičiau bręstančioms mergaitėms iškęsti suaugusiųjų pastabas. Joms ypač nemalonu klasės akivaizdoje išgirsti tokių „pedagoginių” pastabų: ..Jeigu jau esi tokia panelė, tai turi geriau mokytis ir rimčiau elgtis'” ir pan. Deja. būna ir taip, kad tėvai ne tik neapsaugo savo dukterų nuo abejotinų sąmojingumo užuominų, bet ir patys, dukroms girdint, pasakoja giminaičiams ir draugams apie jų brendimo detales.
Kai kurie specialistai mano, kad anksti bręstančios merginos savijauta priklauso nuo jos gimimo eilės. Pirmagimes ir vienturtes motinos gali lyginti tik su savimi, o jaunesniąsias mamos jau gali palyginti su vyresniosiomis. Merginų savijautai turi įtakos tėvų požiūris į dukros brendimą. Pavyzdžiui, tėvai gali trokšti, kad jų dukra dar pabūtų vaikas, jie gali nuogąstauti, matydami, kaip sparčiai jų mergaitė virsta moterim. Tačiau yra tėvų gana gerai reguojančių į spartaus dukrų brendimo faktus.
Yra ir tokių anksti bręstančių merginų, kurios patenkitos savo kūno fiziniais pokyčiais, gerai jaučiasi tarp draugų. Patenkintos jos vyresnių klasių vaikinų dėmesiu. Kartais jos savo mažiau brandžių draugių rateliuose vykdo „švietėjišką” veiklą. Tačiau vis dėlto atrodo, kad anksti bręstančių merginų santykis su savuoju brendimu yra ambivalentiškas.
Anksti bręstančios mergaitės prasčiau vertina savo kūną. Jų kūno vaizdas mažiau adekvatus. Jos turi daugiau su mityba susijusių rūpesčių. Gal tai yra todėl, kad kūno sandara susijusi su populiarumu. Tačiau anksti bręstančios yra storokos ir neatitinka kultūrinių estetinių lūkesčių ir kūno vaizdo stereotipo. Todėl tokios mergaitės prastai jaučiasi. Anksčiau bręstančios mergaitės (taip pat ir berniukai) greičiau ar vėliau pradeda rūkyti, išgėrinėti, anksčiau ima vaikščioti į pasimatymus, greičiau užmezga seksualinius ryšius.
Anksčiau ar vėliau bręstantys vaikinai

Tėvai dažniausiai teigiamai vertina berniuko vyriškėjimo faktus. Jie nedaro tiek daug klaidų, kiek jų padaro sparčiai moteriškėjančios dukros atžvilgiu. Matyt, taip yra todėl kad tėvai auginantys dukras labiau nerimauja dėl galimų ankstyvo fizinio brendimo pasekmių: nekaltybės praradimas, ankstyvo nėštumo ir pan. Berniukus auklėjantys tėvai pozityviau vertina ankstyvą savo sūnų lytinį brendimą, labiau toleruoja, kartais tuo (ypač tėvai – vyrai) net didžiuodamiesi, ankstyvą savo sūnų lytinį gyvenimą. Jusdami aplinkos palankumą ir fizinį pranašumą prieš vėliau bręstančius bendraamžius, anksčiau bręstantys vaikinai labiau pasitiki savimi, yra aktyvesni.
Suaugusieji labiau mėgsta anksčiau bręstančius berniukus. Laiko juos ramesniais, padoresniais, kuklesniais, turinčiais labiau išlavėjusį humoro jausmą. Tokių berniukų elgesį suaugusieji laiko labiau socialiai pageidaujamu. Lėčiau bręstantys berniukai suaugusiems atrodo mažiau fiziškai patrauklūs, nuosekliai besielgiantys, pernelyg emocingi ir neramūs. Tokie berniukai yra mažiau populiarūs tarp bendraamžių. Taigi, jie gana nesaugiai jaučiasi.
Blogiausiai yra lėtai bręstantiems žemesniam socioekonominiam sluoksniui priklausantiems berniukams. Jie nepopuliarūs, prastai save vertina. Tokie berniukai skausmingai išgyvena bendraamžių pranašumą, stiprumą, aukštumą. Savo trūkumus vaikinai bando įvairiais būdais kompensuoti. Vieni – gerai mokydamiesi, kiti -maivydamiesi. t.y. atlikdami „klasės klouno”, „juokdario” vaidmenį. Būna ir taip, kad mažaūgiai, silpni, vaikiškos figūrėlės ir veidelio paaugliai elgėsi įžūliai, net chuliganiškai. Taip jie bando išsikovoti pripažinimą „išaugti’ savo ir kitų akyse.
Taigi vėliau bręstantys berniukai atsiduria gana nepalankioje socialinėje situacijoje. Jie patys, o dažnai ir jų šeima, labai rūpinasi nepakankamu vyriškų bruožų išvystymu.
Manoma, kad vėliau pradėję bręst vaikinai, net ir pasiekę fizinę brandą, sunkiau mezga draugystės, seksualinius ryšius, mažiau pasitiki savimi, nei jų anksčiau pradėję bręsti bendraamžiai.
Berniukų ir mergaičių bendravimas
Jaunesniajame mokykliniame amžiuje pradeda megztis vaikų draugystė. Iš pradžių draugystė būna nepastovi, draugai keičiasi arba draugaujama su keliais pagal vyraujančius interesus. Pirmosiose klasėse berniukai draugauja su berniukais, mergaitės – su mergaitėmis, taigi su tos pačios lyties individais. Vėliau draugystė užsimezga tarp dviejų tos pačios lyties asmenų. Pereinant į paauglystę, draugystė pasidaro pastovesnė, nes ieškoma tikro draugo, kuriam būtų galima atskleisti paslaptis, papasakoti savo vidinius išgyvenimus ir sprendimus.
Draugystė su priešingos lyties asmeniu pradedama domėtis apie 11-13 metus (vieni anksčiau, kiti vėliau). Tai priklauso ne vien nuo amžiaus, bet ir nuo šeimos santykių, draugų, „švietimo” ir kitų sąlygų. Nuo jų taip pat priklauso, kad tuos santykius traktuoja patys vaikai, ko iš jų laukia, koks draugavimo turinys ir formos. Domėjimasis priešingos lyties individais ypač ryškus po 14-15 metų. Draugauja to paties amžiaus berniukai ir mergaitės nedidelėmis grupėmis. Ši draugystė skiriasi nuo ankstyvesnės tuo, kad su¬sidomėta ne vien anatominiais lyčių skirtumais, kaip ankstyvojoje vaikystėje, bet ir fiziologiniais: kaip atsiranda vaikai, koks čia vyro vaidmuo. Kitas svarbus bruožas – slepiamas noras patikli kitiems. Jeigu pamato, kad kuri nors grupės pora nori artimiau bendrauti, juos pajuokia, pašiepia. Tai rodo, kad ir pašiepiantis neabejingas bendra¬vimui su kita lytimi. Šioje draugystėje neieškoma seksualinių santykių. Kaip ir anksčiau, paaugliai nori pabūti kartu, keliauti, domisi tomis pačiomis knygomis arba mokyklos būreliais, saviveikla, svarsto tas pačias estetines, socialines, politines problemas. Kartais visa paauglių grupė arba ir vienas kuris aplanko draugą bute. Neatsargi tėvų ar kitų šeimos narių pastaba su aliuzija į intymius santykius gali apkartinti draugystę, todėl ateityje gali pradėti ją slėpti nuo suaugusiųjų. Bendraudami berniukai ir mergaitės tartum tyrinėja vieni kitus. Mergaitės domisi, ar jų draugai turi pakankamai „vyriškų” bruožų, yra griežti, drąsus, o berniukai — ar graži, protinga, dora mergaitė ir t.t. Šis bendravimas kartu yra draugystės bei ištikimybės mokykla, nes draugavimo partneriai dažnai nekeičiami. Šiuo metu būna ir svajonių, ir ilgesio, ir galų gale didelis noras kaip nors išsiskirti iš kitų ir patikti. Imama domėtis savo išvaizda: veidu, šukuosena, kūnu, drabužiais, madomis, papuošalais. Susidaryti savo vaizdą padeda draugų pastabos, sprendimai, žvilgsnis į veidrodį.
Erotiniame fone išryškėja ir seksualumas. Berniukų ir mergaičių seksualinės emocijos skiriasi. Apskritai vyrų seksualumas agresyvus, o mergaičių pasireiškia stebėjimu, laukimu, vilionėmis. Berniukas nori mergaitę globoti, ginti nuo pavojų, o mergaitės linkusios tai globai pasiduoti. Vyras fiziškai stipresnis už moterį. Seksualiai, susijaudinęs berniukas gali skatinti mergaitę patenkinti jo aistras. Šie santykiai matyti ir abiejų lyčių žaidime: berniukas flirtuoja su mergaite iki skausmo spausdamas jai ranką, o ši neva iš skausmo šaukia. Kai berniukas liaujasi, ji vėl provokuoja tęsti žaidimą. Berniukas rodo savo jėgos pranašumą, o mergaitė mėgsta tą jėgą patirti. Abu veikia pagal savo lyties prigimtį.

Lytinis auklėjimas šeimoje

Lytinis auklėjimas yra sudedamoji auklėjimo dalis. Jis padeda apsaugoti jaunimą nuo perdėto domėjimosi priešinga lytimi, nuo klaidų meilėje, lytiniame gyvenime. Šios klaidos neretai būna lemtingos, kartais pasekmės būna netgi tragiškos. Neplanuotai pastoti moteris gali bet kuriuo reprodukcinio amžiaus metu, bet tikimybė yra gerokai didesnė jaunystėje, ypač kai dar nėra kontracepcijos patirties. Sekso draudimas dabar paprasčiausiai neveikia, o melaginga informacija tik dar labiau pablogina situaciją. Taigi lytinis auklėjimas tiesiog būtinas. Šeimoje jį atlikti galima trimis būdais:
-informacijos pateikimas, atsakymai į klausimus;
-auklėjamasis elgesys su vaikais;
-tėvo ir motinos bendravimas, auklėjimas savo pavyzdžiu.
Informacija pateikiama vaikui atvirai. Į klausimus atsakoma tuoj pat, vaiko amžių ir intelektą atitinkančiomis sąvokomis bei žodžiais. Atsakymo vengimas, pasiūlymas paaugti tik didina susidomėjimą sekso klausimais. Atsakyti neretai būna sunku, gali tekti ieškoti literatūros.
Kas turi pateikti informaciją vaikui?
Geriausia, kad su mergaite kalbėtųsi motina, su berniuku – tėvas. Jei motina viena augina sūnų, ji galėtų paprašyti savo giminaičio vyro pagalbos. Nevertėtų kasdien kalbėtis sekso temomis. Užtenka 2-3 pokalbių per metus, paauglystės metu – 4-5 pokalbių. Informacija gali būti pateikiama paliekant vaikui matomose vietose atitinkamo turinio knygas.
10-11 metų amžiuje, belaukiant mėnesinių, būtina papasakoti mergaitei apie jos kūno sandarą, parodyti paveiksliukus. Svarbu išaiškinti ypatingą mėnesinių reikšmę moteriai, taip pat higieninius įgūdžius mėnesinių metu. Netikėtos, išgąsdinusios paauglę mėnesinės – viena iš seksualinės disharmonijos priežasčių.
Pradinės žinios apie kontracepciją taip pat galėtų būti pateiktos iki brendimo kartu su informacija apie apvaisinimą, pastojimą, nėštumą, gimdymą, žindymą. Vėliau ši informacija bus pakartota išsamiau. Sekso pradžia mūsų laikais “paankstėjo” iki 14-15 metų, todėl motinai gali tekti pirkti dukrai kontracepcijos priemones saugant ją nuo nėštumo. Dažniausiai mergaitės tuo rūpinasi pačios, bijodamos motinos pasmerkimo. Aišku, geriausia dar prieš paauglystę paaiškinti, kad ankstyvas lytinis gyvenimas merginai nenaudingas, neatneš jai džiaugsmo, ypač jei jis be jausmų. Deja, vaikai girdi ne tik mus, bet ir klasės draugus, bendraamžius. Tarp jaunimo jaučiamas psichologinis spaudimas anksti pradėti lytinį gyvenimą. Į tai reikia atsižvelgti. Prasidėjus paauglystei, būtina išsaugoti gerą kontaktą su dukra, vengti moralų skaitymo. Jei kontakto nėra, reikia palikti atitinkamą literatūrą lyg netyčia matomoje vietoje. Reiktų mergaitę auklėti nebijoti vyrų, paaiškinti jų didesnio seksualumo jaunystėje fiziologines ir psichologines priežastis. Reikia mokyti mergaitę pažinti vyro sielą, saugiai bendradarbiauti su vyrais, “valdyti” juos. Žinių apie lytinio gyvenimo stebuklus dukra iš motinos lūpų turbūt neišgirs, bet literatūra šiomis temomis turi būti prieinama jau 16-17 metų amžiuje. Svarbu parinkti knygas, kuriose akcentuojama psichologinio artumo svarba seksualiniam pasitenkinimui.
Dažniausiai berniukai yra aktyvesni negu mergaitės – ir 3, ir 10, ir 20 metų. Jie ne tik stengiasi pažinti savo kūną, bet ir bando tyrinėti kitus vaikus, ypač mergaites. Berniuką stebina ne tik tai, kad mergaitė neturi varpos, bet ir tai, kad ji kitaip šlapinasi. Neretai berniukai linkę nuvertinti mergaites, mano, jog jos verksnės, neištvermingos, netinkamos draugystei. Motina moko berniuką vertinti moters švelnumą, silpnumą, nuolankumą. Brendimo laikotarpiu ji lieka paauglio konsultante merginų psichologijos srityje. Ji turėtų papasakoti apie apvaisinimą, nėštumą, gimdymą. Aišku, ta informacija pateikiama pagal amžių prieina forma.
Tėvas augina sūnų stiprų dvasiškai ir fiziškai. Savo elgesiu motina rodo sūnui, kaip gali bendradarbiauti kiek grubokas vyras ir švelni, silpnesnė jo žmona. Berniukui tampa aišku, už ką ir kaip galima mylėti moterį, kuo ji vertinga. Gyvendami daug metų kartu, sutuoktiniai neretai ima priekaištauti vienas kitam dėl įvairių dalykų ir tuo pačiu išmoko vaikus konfliktuoti. Retkarčiais būtina sakyti sutuoktiniui meilius žodžius, pagirti už nuopelnus. Geriau, kad tai išgirstų ir vaikai.
Ypatingas vaidmuo tėvui tenka atsakinėjant į sūnaus klausimus. Vyrai paprastai laisviau svarsto seksologines problemas, bet iškyla pavojus, kad jų atsakymai bus vulgarūs. Kai kuriuose šeimose tėvai neslepia savo nuogumo. Toks elgesys apsaugo berniuką nuo perdėto susidomėjimo moters kūnu, mažina būsimųjų brendimo hormonų audrų aštrumą. Tuo pačiu berniukas išvengia ankstyvos sekso pradžios, skaudžių klaidų.
Jei kyla mažiausias įtarimas, jog berniukas pradėjo lytiškai gyventi, reikia be komentarų palikti jam prezervatyvų. Jei paklaus, kaip naudotis, – paaiškinti. Jau suaugusiam sūnui (17-18 metų) tėvas galėtų papasakoti, jog ne visi aktai vyrui būna sėkmingi, kad nereiktų to bijoti. Tinkamas tėvų tarpusavio elgesys bei lytinis auklėjimas turi apsaugoti berniuką nuo menkiausios pagundos prievartauti moterį. Berniukui būtina įdiegti, kad jis taip pat atsakingas už seksualinių veiksmų padarinius, už draugės nėštumą.
Žinoma, ir vaikinams, ir merginoms reiktų papasakoti apie lytiškai plintančias venerines ligas, bet tai neturėtų virsti pakartotiniu moralų skaitymu. Būtina kalbėti apie ryšį tarp jausmų ir sekso, apie sudvasinto sekso privalumus pirmiausia pačiam vaikinui. Suartėjimo pozos ir pan. paprastai sužinomos iš specialios literatūros, paliktos matomoje vaikinui vietoje, ir, manoma, ne anksčiau nei jam sukaks aštuoniolika metų.
Dažnai jaunimas, kuris tampa seksualiai aktyvus, neturi tikslios informacijos apie reprodukcinę sveikatą. Šios informacijos stygius didina neplanuotų nėštumų galimybę bei riziką užsikrėsti lytiniu būdu plintančiomis ligomis. Seksualinės sveikatos švietimas gali būti viena iš priemonių apsaugant jaunus žmones nuo šių problemų, gerinant jų būsimą reprodukcinę sveikatą. Atlikti tyrimai parodė, kad lytinis švietimas gali padėti atidėti pirmus lytinius santykius paugliams, kurie nėra dar lytiškai aktyvūs. Lytiškai aktyviems paaugliams, įskaitant tuos kurie yra vedę, lytinis švietimas gali paskatinti teisingai ir nuosekliai vartoti kontraceptines priemones.
Informacijos ir supratimo apie kontracepciją neturėjimas padidina lytiniu būdu plintančių ligų ir neplanuoto neštumo riziką tarp paauglių.
Paaugliams, sukūrusiems ar nesukūrusiems šeimos, iškyla įvairiausios problemos, susijusios su jų lytine bei reprodukcine sveikata. Tai neplanuoto nėštumo pasekmės, kurias gali sukelti nesaugus abortas, ankstyvas gimdymas (iki 16 metų), dažnai susijęs su didele motinos, kūdikio ir vaiko mirtingumo grėsme. Be to, gimdymas dažnai nesuteikia galimybės mokytis, dirbti ir paveikia socialinį bei kultūrinį paauglio, ypač mergaitės, vystymąsi. Nesaugūs paauglių lytiniai santykiai didina grėsmę užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis (LPL), taip pat ir AIDS.
Tam, kad jauni žmonės žinotų nesaugių lytinių santykių pasekmes, įsisąmonintų vertybes, suprastų lytiškumą, lytinis švietimas yra būtinas. Tinkamai lytiškai šviečiant, paaugliai įgija žinių bei pasitiki savimi, spręsdami dėl savo seksualinio elgesio, įskaitant ir nuostatą neturėti lytinių santykių tol, kol nepasiruoš jiems. Tėvai, kaip įmanoma, turėtų būti skatinami suprasti savo vaikus ir kviečiami dalyvauti jų lytiniame švietime. Jaunimo programos turėtų ypač pabrėžti atsakingo lytinio elgesio svarbą. Lytiniai parteneriai paaugliai turi dalintis atsakomybe dėl kontracepcijos.
Konsultavimas dėl kontracepcijos bei paslaugos paaugliams turėtų būti jiems laisvai prieinamos. Šias tarnybas reikėtų steigti ir vystyti tokiu būdu, kad jos pritrauktų paauglius, ir šie, atėję patarimo dėl kontracepcijos ar kitų dalykų,. nesijaustų išgąsdinti ar sutrikę. Paauglius, kiek įmanoma, reikėtų įtraukti į teikiančių jiems paslaugas įstaigų apipavidalinimą, tarnybų vystymą ir vertinimą.
Konsultavimui reikalinga palaikanti ir padrąsinanti aplinka, o konsultuojantysis turėtų turėti gabumų užmegzti gerą ryšį su konsultuojamuoju bei kalbėti ta kalba, kurią gali suprasti paauglys. Turi būti užtikrintas konfidencialumas, konsultuojantysis neturi imtis teisėjo vaidmens. Todėl konsultantams būtina specialiai mokytis paauglių problemų ir poreikių nagrinėjimo.
Šeimos planavimo programos turėtų siekti prieinamų paaugliams kontracepcijos paslaugų, nepriklausomai nuo jų vedybinės ar finansinės padėties. Tarnybų specialistai turėtų vengti nereikalingų paaugliams klinikinių procedūrų, tokių kaip ginekologiniai tyrimai, nes šie atbaido paauglius.

Išvados

1. Paauglystė – pirmas toks sudėtingas amžiaus tarpsnis žmogaus psichologiniame vystymosi kelyje.
2. Paauglystės laikotarpiu prasideda didelės socialinės ir psichologinės permainos, kurios paprastai sutampa su audringu fiziologiniu vystymusi.
3. Paauglio poreikiai artėja prie suaugusiojo poreikių, bet jie vis dar tebėra pereinamojo laikotarpio vaikai. Jie nėra jauni suaugusieji.
4. Šeima – svarbiausiais veiksnys, nulemiantis vaiko asmenybės tapsmą. Vaikas siekia priklausyti šeimai ir drauge tapti savarankišku.
5. Paauglystėje tėvai turi skirti didelį dėmesį savo vaikui. Jo tolimesnis gyvenimas priklauso nuo to, kiek jis šeimoje gaus meilės, rūpestingumo ir pan.
6. Kai vaikai įžengia į jaunystę, jiems reikia daugiau laiko su šeima, o ne mažiau.
7. Tėvų palankumas vaikui, jo interesų supratimas, rėmimas ir meilė ugdo savarankiškumą, padeda atsirasti aukštesniam aspiracijų lygiui ir pan.
8. Daugumą paauglių problemų galima sumažinti, palengvinti ar ištaisyti koreguojant tėvų ir paauglių bendravimo įtampą. Santykiai pagerės kai tėvai išmoks, kaip nuoširdžiai ir paveikiai perteikti savo meilę paaugliams.
9. Paauglystėje atsiranda naujų interesų, jie pasidaro pastovesni ir tvirtesni. Paaugliui kyla noras nuodugniau pažinti pasaulio reiškinius ir tas gyvenimo sritis, kurių neaprėpia mokyklos programa.
10. Paauglystėje žmogus nori viską išbandyti, pvz, alkoholį, narkotikus, tabaką, lytinį gyvenimą ir pan. To pasekmės gali būti labai rimtos.
11. Paaugliai sunkiai reaguoja į savo fiziologinius kūno pokyčius. Jie supranta, kad tai yra natūralu, tačiau į tai kreipia vis tiek perdėtą dėmesį ir dėl to jiems kyla daug problemų.
12. Mergaičių ir berniukų auklėjimo „griežtumas“ skiriasi. Į paauglį berniuką tėvai žiūri atlaidžiau, o į paauglę mergaitę griežčiau.
13. Lytinis auklėjimas yra sudedamoji auklėjimo dalis. Jis padeda apsaugoti jaunimą nuo perdėto domėjimosi priešinga lytimi, nuo klaidų meilėje, lytiniame gyvenime.
14. Dažnai jaunimas, kuris tampa seksualiai aktyvus, neturi tikslios informacijos apie reprodukcinę sveikatą. Šios informacijos stygius didina neplanuotų nėštumų galimybę bei riziką užsikrėsti lytiniu būdu plintančiomis ligomis.
15. Tinkamai lytiškai šviečiant, paaugliai įgija žinių bei pasitiki savimi, spręsdami dėl savo seksualinio elgesio, įskaitant ir nuostatą neturėti lytinių santykių tol, kol nepasiruoš jiems.

Literatūra

1. A.Gučas „Vaiko ir paauglio psichologija“.Kaunas.: Šviesa. 1990
2. „Psichologija apie žmogaus raidą“. Kaunas. 1999
3. R.Želvys “paauglio psichikos vystymasis“. Vilnius. 1994
4. R.Žukauskienė „Raidos psichologija“. Vilnius. 1996
5. R.Bormanas, H.Šilė „Tėvams apie lytinį auklėjimą“. Vilnius. 2000
6. L.Gudkovič,A.Kondratovas „Apie tave ir mane“. Vilnius. 1997
7. R.Campbell „Kaip mylėti savo paauglį“.Vilnius.1998
8. G.Navaitis „psichologinė parama paaugliui“. Vilnius. 2001
9. M.Barkauskienė „Paaugliai“. Vilnius. 2001
10. Joe Jenkins „Šiuolaikinės dorovinės problemos“
11. I.Leliūgienė „Socialinė pedagogika“. Kaunas. 2003
12. www.psichologija.lt
13. www.sveikata.lt
14. www.vvspt.lt

Leave a Comment