Paaugliu bendravimas su bendraamziais

TURINYS

ĮVADAS..............................3
1. BENDRAVIMO YPATUMAI..............................5
1.1 Bendravimo su bendraamžiais reikšmė paauglystėje..................6
1.2. Vaikinų ir merginų bendravimo ypatumai..................7
2. BENDRAAMŽIŲ GRUPĖS...........................8
IŠVADOS..............................12
LITERATŪRA..............................13ĮVADAS
Bendravimas žmogui toks reikšmingas ir būtinas, kad be jo negalima įsivaizduoti ir paties žmogaus. Bendravimo procese sukuriama individo socialinė esmė, susiformuoja visi jo žmogiškieji bruožai – pažiūros ir įsitikinimai, jausmai ir emocijos, vertinimai ir idealai, charakterio savybės ir elgesio įpročiai. Be bendravimo neįmanoma žmonių gamybinė, kultūrinė bei visuomeninė veikla. ( Miškinis K., 2003).
Bendravimas – tai dviejų ir daugiau žmonių tarpusavio sąveika, kurios metu perduodama informacija ir patenkinami saugumo, saviraiškos, dominavimo ir kiti poreikiai. Beendraudamos asmenybės stengiasi “perskaityti” viena kitą, iššifruoti tai, ką pastebi ar pajaučia. Pirmieji bendravimo įspūdžiai yra labai svarbūs: pažindami kitą asmenybę formuojamės ir patys. Be to, sugebėdami tiksliai “skaityti” vieni kitus, galime tikėtis bendravimo sėkmės. ( Furst M.,1998).
Bendravimo su aplinkiniais sėkmė kiekvienam iš mūsų yra kur kas svarbesnis dalykas, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Gebėjimas bendrauti lemia ne tik laimingesnį šeimyninį bendravimą ir greitesnį kilimą karjeros laiptais. Nuo jo, galima sakyti, priklauso mūsų gyvenimo kokybė pačia plačiausia prasme. Tokį teeiginį patvirtina moksliniai tyrimai, rodantys, kad žmonių fizinė bei psichinė sveikata, gyvenimo trukmė siejasi su bendravimo ypatumais. Vieną plačiai pagarsėjusį tyrimą atliko L. Berkman ir S. Syme Kalifornijoje. Jie 1979 m. 7000 tiriamųjų paprašė atsakyti į klausymus, nušviečiančius jų socialinius ryšius. Po devynerių me

etų įvertinus tų pačių žmonių sveikatą bei gyvenimo trukmę paaiškėjo, kad tie, kurių socialiniai ryšiai platesni ir intensyvesni, vidutiniškai gyvena ilgiau. Tikėtina, kad bendravimas daro įtaką sveikatai, o ne atvirkščiai. Tyrinėtojų nuomone, svarbiausias veiksnys šiuo atveju buvo bendravimas šeimoje, toliau – bendravimas su draugais ir giminėmis, trečioje vietoje – priklausymas religinėms organizacijoms ir panašiai. ( Almontaitienė J., 2001).
Apie bendravimo svarbą, funkcijas bei raišką daug rašė D. Gailienė, L. Bulotaitė, A.Gučas(1990), J. Laužikas(1997), A. Pease(2003).
Bendraujant realizuojamos žmonių dorovinės orientacijos ir nuostatos, gėrio, žmoniškumo ir teisingumo lūkesčiai, tarpusavio pagalbos ir palaikymo, dvasinės pusiausvyros ir pasitikėjimo savimi bei kitais išgyvenimais( Žemaitis V., 2004).
Sėkmingas bendravimas žmogui yra viena pačių svarbiausių vertybių. Bendravimo nesėkmės sukelia vidinius konfliktus, susvetimėjimą, žaloja fizinę ir kartu psichinę sveikatą. Dėl to labai svarbu, kaad prie bendravimo sėkmės prisidėtų ir socialinis pedagogas.

Tyrimo objektas: Paauglių, gyvenančių globos namuose, tarpusavio bendravimo ypatumai.
Tikslas: Išanalizuoti paauglių, gyvenančių globos namuose, tarpusavio bendravimo ypatumus.

Uždaviniai:
1. Apžvelgti paauglių, gyvenančių globos namuose, tarpusavio bendravimo ypatumus teoriniu aspektu.
2. Išanalizuoti pagrindinę paauglių, augančių globos namuose, bendravimo su bendraamžiais reikšmę.
3. Išsiaiškinti kuo skiriasi vaikinų ir merginų bendravimo ypatumai.
Darbe naudotasi šiais tyrimo metodais:
Mokslinės literatūros analizė;

BENDRAVIMO YPATUMAI

Poreikis bendrauti tarpusavyje be abejonės yra vienas iš būdingiausių žmonijos bruožų.
Žmonės bendrauja, todėl, kad gali sėkmingiau tenkinti daugelį svarbiausių savo poreikių.

Visų pi

irma bendraujant keičiamasi informacija. Vieni iš kitų sužinome, kokia įstaiga ieško naujo darbuotojo, kur galima pažiūrėti įdomų filmą ar laimėjo krepšinio varžybas. Taigi bendravimas mums padeda gauti reikalingų žinių ir tiesiog tvarkyti kasdienius reikalus.

Antra, bendravimas suteikia mums galimybę geriau suprasti ir pažinti save pačius. Lygindami save su kitais, darome išvadas, kas mes esame, kokie ir kokios esame: kokie mūsų gebėjimai, vertybės, temperamentas ir panašiai. Savo laimėjimus taip pat galime palyginti, tik su tuo ką yra pasiekę aplinkiniai.

Treči.a, bet anaiptol ne mažiau svarbu yra tai, jog bendraudami mes galime dalytis savo mintimis ir jausmais, atskleisti kitiems savo individualybę, daryti aplinkiniams įtaką ir panašiai.(C. Sutton, 1999).

Bendrauti mus skatina ir vadinamieji socialiniai poreikiai.. Socialiniai poreikiai – tie, kurie gali būti patenkinti tik tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaujant kitiems žmonėms. Taigi galima sakyti, kad poreikis bendrauti yra įvairių žmogaus socialinių poreikių išraiška. Socialiniai poreikiai veikiausiai įgyjami gyvenant tarp kitų ir įsisavinant įvairias visuomeninio gyvenimo normas. Šie poreikiai yra prieštaringi, tenkinant vienus iš jų galima netekti galimybės patenkinti kitus.

Dažniausiai yra įvardijami tokie socialiniai poreikiai, kaip:
• Bendrumo (priklausomybės) poreikis. Tai poreikis jausti, kad esi kokios nors grupės, bendruomenės narys, kad esi tarp žmonių, kurie tau reikalingi ir kad tu esi jiems reikalingas. Šis poreikis yra patenkinamas, kai žmogus tu
uri šeimą, kuriuos narius sieja šilti jausmai, mėgstamus bendramokslius ar bendradarbius, priklauso kokioms nors organizacijoms, klubams ar kitais būdais susiranda bendraminčių.
• Saugumo poreikis patenkinamas tada, kai žmogus iš aplinkinių nejaučia grėsmės nei fiziniam, nei psichologiniam savo saugumui.
• Laimėjimų poreikis – tai siekis pirmauti, įveikti iššūkius, atitikti aukščiausius standartus. Jis glaudžiai susijęs su pasitikėjimu savimi. Aukštą laimėjimų poreikį turintys žmonės nevengia imtis atsakomybės, rizikuoti.
• Savęs įtvirtinimo poreikis – siekis rasti savo vietą visuomenėje.
• Savigarbos, savo vertės jutimo poreikis – siekis nebūti kitų žeminamam, niekinamam, užimti tarp kitų žmonių deramą vietą.
• Dominavimo (savo galios jutimo) ir pripažinimo poreikis – noras kontroliuoti kitus, daryti įtaką aplinkiniams, vadovauti.
• Pranašumo poreikis – jaustis kuo nors pranašesniu už kitus, užimti išskirtinę padėtį.
• Saviaktulizacijos ir saviraiškos poreikis – realizuoti potencialias savo galimybes ir išreikšti save nepalaikant ryšių su kitais žmonėmis būtų neįmanoma, tačiau, kita vertus, siekiant šio poreikio patenkinimo, neretai tenka priešintis aplinkinių spaudimui, laužyti visuomenėje priimtas elgesio normas.
• Afiliacijos poreikis – turėti artimų draugų, rūpintis kitais ir iš jų susilaukti to paties, mylėti ir būti mylimiems bei reikalingiems.
• Prieraišumo ir meilės poreikis – tai atvirų, intymių santykių tarp dviejų žmonių siekimas.
• Poreikis palaikyti kontaktą – noras su kuom nors dalytis emocijomis, užmegzti ryšį.
Bendravimo su aplinkiniais sėkmė kiekvienam iš mūsų yra kur kas svarbesnis dalykas, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Gebėjimas bendrauti lemia ne tik la
aimingesnį šeimyninį gyvenimą ir greitesnį kilimą karjeros laiptais. Nuo jo, galima sakyti, priklauso mūsų gyvenimo kokybė pačia plačiausia prasme. ( Almontaitienė J., 2001).

Bendravimo su bendraamžiais reikšmė paauglystėje

Vienas svarbiausių jaunesniųjų paauglių uždavinių yra tapti bendraamžių grupės nariu. Išgyvenama pritapimo prie grupės arba atsiskyrimo psichosocialinė krizė.
Paaugliui tenka vienu metu gyventi dviejuose pasauliuose – bendraamžių ir suaugusiųjų. Bendraamžių pasaulis turi savo subkultūrą, raidą, struktūrą, pripažįsta specifines vertybes elgesio normas, tradicijas. Bendraamžių lygybės principas teikia paaugliui tarpusavio santykiams ypatingo patrauklumo.
Saitus su šeima keičia stipresni santykiai su bendraamžiais. Psichologai J. Condry, M. Sinon, U. Brenfembrenner, 1996 nustatė, kad su bendraamžiais paauglys praleidžia dvigubai daugiau laiko nei su tėvais. Su bendraamžiais galima būti nepriklausomam ir tikrinti savo idėjas, tarp jų sutinki į save panašių, tų pačių bėdų „graužiamų“. Bendraamžių grupėje paaugliai mokosi to, ko negali išmokti iš suaugusiųjų: bendrauti su draugais ir lyderiais, reaguoti į agresiją ir prievartą, santykių lygiateisiškumo ir panašiai. Didelė dalis paauglių apie save sprendžia iš aplinkinių santykio su jais, savęs .vertinimui didelės reikšmės turi jiems svarbių bendraamžių požiūris.
Sėkmingi paauglio santykiai su bendraamžiais lemia jo psichinę sveikatą. Savęs nevertinti linkę paaugliai, neturintys paauglių grupėje aukšto statuso ir menkai suvokiantys savąjį AŠ.
Daugelis užsienio psichologų kalba apie bendravimo sunkumų su bendraamžiais neigiamą poveikį jo tolesnei psichologinei ir socialinei raidai. Socialinė izoliacija ir bendravimo sunkumai susiję su įvairiomis problemomis: delikvencija, alkoholio vartojimu ir net depresija; dėl skurdžių santykių paauglystėje dažnas mokinys palieka mokyklą ir yra linkęs nusikalsti. Darnūs santykiai su bendraamžiais paauglystėje laiduoja psichinę sveikatą brandžiame amžiuje, normalius socialinius santykius.
G. Valickas (1997) nurodo socializacijos trūkumus nulemiančius veiksnius:
1. nepalankios asmenybės raidos sąlygos šeimoje;
2. neigiamas mokyklos ir bendraamžių grupės poveikis;
3. neigiama visuomenės informavimo priemonių įtaka;
4. tam tikros individualios asmenybės savybės ir jų reikšmė asocialaus elgesio grupėje;
5. mokymasis, kaip asmenybės resocializacijos veiksnys.
Vienas svarbiausių paauglio socializacijos veiksnių yra bendraamžių grupė. Patekęs į asocialią grupę, veikiamas jos normų ir vertybių, paauglys savo poelgiais gali peržengti ne tik moralės, bet ir teisės normas. Kuo ilgiau paauglys būna ištrūkęs iš normalios aplinkos į asocialią, tuo ilgiau jam asocialios grupės vertybės yra itin aktualios ir svarbios. Dauguma teisėtvarkos pažeidėjų yra buvę „sunkūs vaikai“, asocialios grupės nariai. Taigi paauglio socialinei raidai labai svarbi bendraamžių grupės vertybinė orientacija. (Petrulytė A., 2003)
Paauglys, ieškodamas tapatumo, dažnai įtraukia ir kitus žmones. Pereidamas nuo sąjungos su šeima prie stipresnių ryšių su bendraamžiais, įgyja daugiau priklausomybės. Norėdamas pasitikėti bendraamžiais, turi su jais artimai draugauti.
Išsilaisvinęs nuo tėvų įtakos paauglys nori vis daugiau prisiimti bendraamžių vertybių. Bendraamžiai labai paveikia visą paauglio socialinį gyvenimą, todėl kai kurie autoriai yra linkę kalbėti apie paaugliams būdingą atskirą visuomenę, savitą kultūrą, nors ne visi su tuo sutinka. Be to, Mead ir kiti autoriai teigia, kad spartūs socialiniai pokyčiai sukelia atotrūkį tarp kartų, ir todėl didėja bendraamžių grupės įtaka paauglio socializacijai. (Žukauskienė R., 1998)
Vaikinų ir merginų bendravimo ypatumai

Vaikystėje ir paauglystės metais grupės skiriasi pagal priklausomybę vienai ar kitai lyčiai. Berniukų draugiškumas dažniausiai išryškėja didesnėse grupėse. Mergaitės priešingai, buriasi į mažesnes grupeles ar poras, jų ryšiai riboti. Emocijos būdingesnės mergaičių draugystei. Jos, apibūdindamos draugystę, dažnai pasakoja apie įtampą, pavydą, konfliktus; taip pat dažniau nei berniukai mini atstūmimą. Tai ypač aktualu paauglystės viduryje. Mergaitės labiau linkusios išgyventi pavydo jausmą ir baimę būti atstumtos, todėl, kaip pažymi Colemanas, kad jų socializacijai labai svarbus artimumo ir priklausomybės siekimas. Draugystė yra labai svarbi tiek berniukų, tiek mergaičių gyvenime, bet šiek tiek skirtingai: berniukų draugiški santykiai orientuoti į bendrą veiklą, o mergaitėms svarbiau socialinis patenkinimas ir abipusis artumas.
Paauglių draugystė tampa vis pastovesnė. Iki paauglystės ta draugystė yra gana neemocinga ir nebūna didelės įtampos tarp meilė ir neapykantos. Paauglystės pradžioje draugystė dažnai yra paviršutiniška, nors kartais trumpam ji yra labai stipri. Mergaitės labiau nei berniukai yra linkę kurti mažas, išskirtines, labai integruotas grupes. Jos, pasirinkdamos drauges, daugiau dėmesio skiria į socialinę padėtį ir daugiau laiko praleidžia su jomis. O berniukai, atsižvelgdami į sportinius gebėjimus arba ypatingus socialinius įgūdžius, gali nekreipti dėmesio į etninius ar socialinius skirtumus. Paprastai 14-16 metų mergaičių draugystė yra stipresnė ir abipusiškesnė nei berniukų. Jos stengiasi būti lojalesnės ir išlaikyti paslaptis, nori būti. viena į kitą panašios, ir jei tėvai leidžia, dažnai keičiasi drabužiais. Jeigu tėvai draudžia tai daryti, neretai persirengia mokykloje. Mergaičių santykiai yra tobulesni negu berniukų, draugystė brandesnė, jos sugeba geriau, lengviau apie tai viena su kita kalbėtis. Berniukų draugystė trunka ilgiau ir pastovesnė nei mergaičių. J. Kagon nuomone, ji stabilesnė todėl, kad ne tokia stipri, ir tai sukelia mažiau konfliktų. Abiejų lyčių paaugliai draugais paprastai pasirenka panašaus socialinio sluoksnio kaimynystėje gyvenančius paauglius. Be to, dažniausiai bendraamžiai padeda paaugliams užmegzti ryšius su priešingos lyties asmenimis. D. Dunphy ir kitų autorių nuomone, galima skirti platesnę grupę, kurią sudaro paauglio geri pažįstami (į ją įeina nuo 15 iki 30 žmonių), ir artimų draugų grupę (į ją įeina nuo 2 iki 9 žmonių). Būtent ta platesnė grupė padeda bendrauti su priešingos lyties paaugliais. (Žukauskienė R., 1998)

BENDRAAMŽIŲ GRUPĖS

Priklausyti bendraamžių grupei paauglystės metais yra svarbiau nei bet kuriuo kitu amžiaus tarpsniu. Bendraamžių grupė paaugliui tampa referentine grupe, padedančia įvertinti savo paties veiksmus, lavinti socialinius įgūdžius. Būdamas kokios nors aiškiai identifikuotos grupės narys, paauglys gali atsakyti į klausymą „Kas aš esu?“ Todėl jis daug laiko praleidžia su kitais paaugliais.
Bendraamžių grupių struktūra paauglystės laikotarpiu kinta. Trylikamečių grupės susideda iš keleto tos pačios lyties paauglių. Vėliau jos jungiasi su priešingos lyties grupelėmis. Taip susidaro didelė grupė. Artėjant vėlyvosios paauglystės laikotarpiui grupių vienybė silpnėja, jos yra. Formuojasi mažos grupelės, susidedančios iš gana stabilių porų.
Paauglių grupėms būdinga hierarchija. Paauglystės laikotarpio pradžioje dominuojančią padėtį užima spontaniškesni, labiau lytiškai subrendę, socialinius įgūdžius geriau įvaldę individai. Vėlyvosios paauglystės metais fizinių veiksnių reikšmė mažėja. Lyderiais tampa sumanūs, kūrybiški, patrauklūs jaunuoliai.
Bendraamžių grupės vaidina svarbų vaidmenį paauglio socializacijos procese, tačiau kartais jo pozityvumą menkina grupės polinkis į asocialumą. 15-16 metų paauglys tampa autonomiškesnis, daugeliu klausymų yra kitokios nuomonės nei tėvai. Tuo tarpu konformizmas bendraamžių atžvilgiu pasiekia aukščiausią tašką, asocialios grupės poveikis paauglio elgesiui padidėja. Dėsninga tai, kad pripažinimo, bendravimo poreikių negalėdami patenkinti formaliuose kolektyvuose paaugliai to siekia neformaliose grupėse. Šių grupių bendravimo normos, interesai, vertybinės nuostatos dažnai nesutampa su visuomenės, mokyklos bendravimo ir elgesio normomis, interesais ir neretai išreiškiami antivisuomenišku elgesiu. Vis dėl to daugelis mokslininkų linkę manyti, kad prielaidas taip elgtis sudaro įvairūs veiksniai: socialiniai, paauglio asmenybės ypatumai, santykiai šeimoje ir pan. (Vaičiulienė A., 2004)
Pasak R. Žukauskienės (1998), kalbant apie santykius su vienmečiais, vaikystėje dažniausiai apsiribojama bendravimu su kaimynų vaikais ir bendraklasiais, o paauglystėje pažinčių ratas padidėja. Galima išskirti tris paauglių bendravimo grupes (arba lygius):
1) didelė bendruomenė – dažniausiai suburiama bendrų interesų ar bendrų socialinių renginių(pavyzdžiui, diskotekų);
2) nedidelė grupė – tam tikra „bandymų aikštelė“ paauglio socialinėms pažiūroms ir asmeniniams vertinimams plėtoti;
3) maža grupė – ją sudaro artimiausi draugai; tai itin svarbi, terapinį poveikį turinti grupė; joje paauglys išsivaduoja iš pykčio ir nerimo, jaučiasi saugus, įgauna pasitikėjimo savimi.
Draugais dažniausiai pasirenkami to paties amžiaus ir brandumo asmenys. Kuo sudėtingesnė paauglio asmenybė, tuo jam labiau sunkiau rasti draugų. Lygindamas save su draugais, paauglys pasitikrina savo gebėjimus, sužino, kas jam geriau, o kas blogiau sekasi.
M. Barauskaitė bendravimo grupių struktūros ypatumus sieja su amžiumi. Iki paauglystės vaikas bendrauja su tos pačios lyties bendraamžiais, bendraklasiais, o grup.ės yra neformalios (stichinio) pobūdžio. Tačiau pamažu grupės įgyja tam tikrą struktūrą, ir dešimties metų amžiaus vaikų draugystė tampa gana pastovi.
Priklausydami nedidelėms neformalioms (stichinėms) grupėms, paaugliai papildo, pagilina tai, ką jie įgijo šeimoje, mokymo įstaigoje. Arba atvirkščiai – visa tai naikina. Tokioje grupėje jie sužino tai ko negauna iš kitų šaltinių.
Nedideles paauglių grupes galima suskirstyti į susiformavusias, besiformuojančias ir grupių užuomazgas.
Susiformavusioms nedidelėms grupelėms būdingi tokie požymiai: ilgas gyvavimo laikas (24 mėnesiai), dažni narių susitikimai (bent du kartus per savaitę), nuolatinis narių skaičius, lyderis, pasirinktas grupės pavadinimas, nustatytos elgesio taisyklės, tam tikra veiklos kryptis. Paaugliai buriasi norėdami patenkinti savo interesus, realizuoti savo gebėjimus, ypač jei to negali padaryti namuose ar mokykloje.
Besiformuojančioms grupėms būdingi šie požymiai: neilgas egzistavimo laikas (5 mėnesiai), retesni narių susitikimai (kartą per savaitę), dažniausiai buriesi kiemo ar gatvės draugai, dirbantis ir nedirbantis kiemo jaunimas, būdingas įvairesnis veiklos, interesų ir polinkių spektras, įvairiapusiškesnis bendravimas.
Nedidelių paauglių grupių užuomazgoms būdingi reti, trumpi narių susitikimai, aiškių, bendrų interesų, tikslų bei veiklos kryptingumo stoka. (Petrulytė A., 2003)
Izoliuoti, atstumti, menkai save vertinantys, tėvų dėmesio stokojantys paaugliai linkę burtis į asocialias bendraamžių grupes. Izoliuotiems ir atstumtiems paaugliams asocialios bendraamžių grupės tampa svarbiausia ir dažnai vienintele aplinka, kurioje jie gali patenkinti daugelį svarbių poreikių – savęs įtvirtinimo, priklausomybės bendruomenei, pripažinimo bei pritarimo, naujų įspūdžių, globos bei paramos, saugumo. Būtent asocialioje subkultūroje jie kompensuoja socialioje aplinkoje patiriamas nesėkmes ir užsitikrina minimalų psichologinį komfortą. Asociali grupė paaugliams įgyja referentinės grupės statusą ir kartu turi didžiausią įtaką jų asmenybės formavimuisi. Tokia grupė atstumtiems gali pakeisti net šeimą. Tačiau jai priklausantys paaugliai dažnai būna įžūlesni, lengvai peržengia ne tik moralės, bet ir teisėtvarkos normas. Tokios grupės narių draugystė retai būna tolia pat tvirta, geranoriška ir ilgalaikė kaip kitų grupių. Jiems būdinga agresija, nepasitikėjimo atmosfera, valdžios siekimo poreikis, griežtos tarpusavio santykių taisyklės.
Taigi nesėkmingai besiklostantys paauglio santykiai su bendraamžiais tampa rimta problema.
I. S. Konas (1989) nurodo tris svarbiausias paauglių bendravimo su bendraamžiais funkcijas:

1) bendravimas yra svarbi keitimosi informacija priemonė; paaugliai daug sužino bendraudami vieni su kitais;

2) bendravimas mažomis grupėmis, kartu žaidžiant ir užsiimant bendra veikla, ugdo socialinius įgūdžius, bendradarbiavimo ir gyvenimo kartu gebėjimus;

3) bendravimas yra specifinė emocinio kontrasto rūšis, padedanti siekti didesnio emocinio artumo, intymumo, skatinanti solidarumo jausmą, teikianti savitarpio pagalbos patirties. (Petrulytė A., 2003)
Bendraamžių grupė vadovauja paauglio socializacijai, nes išsilaisvinama nuo tėvų įtakos tada, kaip įeinama į bendraamžių gyvenimą. Paauglių grupės fenomenas daugelyje visuomenių yra universalus; paauglių grupės, nors etniniu ar geografiniu požiūriu skirtingos, egzistuoja ir Vakarų šalyse, ir Afrikoje, ir Azijoje, ir Rytų šalyse. Jos labai intensyviai tyrinėjamos, nes jų egzistavimas, ypač grupės vaidmuo elgesio nukrypimams, senei traukia mokslininkų dėmesį.
Jau senei nustatyta, kad kuo intensyviau bendraujant su bendraamžiais grupėje, tio dažnesni asocialūs poelgiai, ir tai neleidžia pastebėti pozityvių bendravimo aspektų socializacijai ir socialiniams įgūdžiams. Be to, ne visada elgesio nukrypimai yra susiję su dalyvavimu bendraamžių grupėje. (Žukauskienė R., 1998).IŠVADOS
• Šiame darbe gilinausi į paauglių tarpusavio bendravimą. Nustatyta, kad pozityvūs santykiai, veikia paauglį teigiamai ir net apsaugo nuo įvairių stresų. Bendraamžių atstumti paaugliai linkę būti agresyvūs ir destruktyvūs.
• Bendraamžių grupėje paaugliai mokosi to, ko negali išmokti iš suaugusiųjų: bendrauti su draugais ir lyderiais, reaguoti į agresiją ir prievartą, santykių lygiateisiškumo ir pan. Bendraamžių grupių struktūra paauglystės laikotarpiu kinta. Paaugliai, kurie pripažinimo, bendravimo poreikių negali patenkinti formaliuose kolektyvuose, siekia to neformaliose grupėse. Daugelis mokslininkų linkę manyti, kad taip elgtis sudaro įvairūs veiksniai: socialiniai, paauglio asmenybės ypatumai, santykiai šeimoje ir pan.
• Mergaitės labiau nei berniukai yra linkę kurti mažas, išskirtines, labai integruotas grupes. Jos, pasirinkdamos drauges, daugiau dėmesio skiria į socialinę padėtį ir daugiau laiko praleidžia su jomis. O berniukai, atsižvelgdami į sportinius gebėjimus arba ypatingus socialinius įgūdžius, gali nekreipti dėmesio į etninius ar socialinius skirtumus. Abiejų lyčių paaugliai draugais paprastai pasirenka panašaus socialinio sluoksnio kaimynystėje gyvenančius paauglius. Meilės jausmas paprastai gimsta tada, kai mergaitės ir berniukai pradeda vieni apie kitus svajoti. Jų tarpusavio santykiai tebėra suvaržyti, seksualinis potraukis kol kas lieka nuošalyje. Vaikinai lytinį gyvenimą pradeda anksčiau negu merginos. Vis dažniau ankstyvi lytiniai santykiai baigiasi nėštumu. LITERATŪRA
1. Almontaitienė J. Bendravimo psichologija, Kaunas. 2001
2. Jacikevičius A. Žmonių grupių (socialinė) psichologija, Vilnius. 1995
3. Petrulytė A. Jaunesniojo paauglio socialinė raida, Vilnius. 2003
4. Vaičiulienė A. Paauglio psichologija, Vilnius. 2004
5. Žukauskienė R. Raidos psichologija, Vilnius. 1998
6. Miškinis K. Šeima žmogaus gyvenime, Kaunas. 2003

Leave a Comment