žinduoliai
Prie Lietuvos žinduolių priskiriama per 70 rūšių gyvūnų. Jų daugėja ne taip sparčiai kaip paukščių. Rūšių kiekį gausina ne tik užklydę ar dirbtinai įkurdinti gyvūnai. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje rasti, matyt, čia visada gyvenę, bet neapibūdinti 2 rūšių graužikai: pelėnas dvynys ir mažoji miškinė pelė.Per paskutinį šimtmetį daugelis žinduolių rūšių patyrė ypatingus išbandymus – jų tai gausėjo, tai vėl mažėjo, kai kurie atsidūrė ties išnykimo riba, ne kartą teko imtis priemonių netgi gausioms populiacijoms apsaugoti. Daug žalos vietinėms gyvūnų rū šims padarė pokariu bandyta diegti svetimžemių laukinių gyvūnų perkėlimo idėja. Lietuvoje nepavyko aklimatizuoti kurmėnų, sibirinių stirnų, sibirinių voverių. Tačiau prie mūsų klimato prisitaikė ir gana greitai išplito kanadinės audinės, ondatros, mangutai. Buvo atkurta Lietuvoje beišnykstanti bebrų ir tauriųjų elnių populiacija. Atvežti ir medžioklės tikslais įkurdinti danieliai, muflonai, dėmėtieji elniai. 1969 atvežti pirmieji 2 stumbrai , vėliau jų dar papildyta. Šiuo metu stumbrai gyvena aptvaruose Panevėžio rajone ir laisvėje Vidurio Lietuvoje.
KANADINĖ AUDINĖ
Kanadinė audinė kilusi iš Šiaurės Amerikos – Kanados ir šiaurinių JAV valstijų. XIX a. ji atvežta į Europą kaip fermose veisiama kailinių žvėrelių rūšis. Pabėgusios ar išleistos į laisvę kanadinės audinės greitai išstūmė vietinę rūšį – europinę audinę – ir greitai paplito po visą Europą.Lietuvoje kanadinės audinės pradėtos auginti 1930 prof. Tado Ivanausko iniciatyva įkurtoje Obelynės zoofermoje. 1950 šioje fermoje išaugintos 37 audinės išleistos įvairiose šalies vietose; dar kelios šių žvėrelių partijos atvežtos iš Totorijos. Anksčiau kanadinės audinės buvo pradėjusios plisti Nemuno žemupyje, kur atklydo iš Karaliaučiaus krašto fermų, sugriautų per karą. Nelaisvėje veisiamos įvairių spalvų kanadinės audinės. Laisvėje gyvenančios yra juosvai arba šviesiai rudos. Apatinė kūno dalis šviesesnė. Balta tik apatinė lūpa ir smakras (europinės audinės, Lietuvoje laikomos jau išnykusia, balta ir viršutinė lūpa), baltos dėmės gali būti ant kaklo, krūtinės, apatinėje kūno dalyje.
Kanadinių audinių patinėliai sveria apie 1 kg, patelės – apie 0,7 kg. Gyvena prie upių, ežerų, tvenkinių su žoline augalija, medžiais ir krūmais apaugusiais krantais, žuvininkystės tvenkiniuose. Būtina sąlyga joms gyventi – visą žiemą neužšąlantis vanduo. Įsikuria po medžių šaknimis, stačiuose krantuose, taip pat senose bebrų ar ondatrų trobelėse. Minta graužikais (net ondatromis), paukščiais (taip pat jų kiaušiniais, jaunikliais), varlėmis, žuvimis. Atveda 5–8, kartais – iki 10 jauniklių. Daro žalą ant žemės perintiems paukščiams, todėl šių audinių populiacija reguliuojama.BEBRAS
Bebras – didžiausias Lietuvos graužikas, sveriantis 15–25 kg. Jo kūnas aptakus, galva perei na į liemenį, kaklo beveik nėra. Kailis tankus, sudarytas iš kietų akuotplaukių, tarpinių ir vilnaplaukių, nuo rausvai pilkos iki juodos spalvos. Kojos turi po penkis pirštus, užpakalinių kojų pirštai sujungti plaukiojamąja plėve. Išorėje matyti visiems graužikams būdingi kandžiai . Už kandžių susiglaudžiančios lūpos uždaro burnos ertmę ir leidžia bebrui graužti po vandeniu. Nardančio žvėrelio šnervės ir ausų angos užsidaro. Bebro uodega horizontaliai plokščia, padengta raginėmis, žvynus primenančiomis plokštelėmis.Viduramžiais bebrai Lietuvoje buvo įprasti, juos itin saugojo visi to meto dokumentai. Iki XX a. pradžios jie buvo beveik išnaikinti. Pavieniai bebrai užklysdavo tik iš Nemuno aukštupio. 1947 prof. Tado Ivanausko iniciatyva pirmieji bebrai atvežti iš Voronežo (Rusijos) ir paleisti Žuvinto ežere. 1948 ir 1959 jie atvežti iš Gomelio (Baltarusijos) ir paleisti daugelyje Lietuvos vietų. Šiuo metu Lietuvoje gyvena iki 40 tūkst. bebrų.Daugiausia Lietuvos bebrų gyvena upėse ir upeliuose, kiti – prie ežerų, tvenkinių. Upelius užtvenkia bebrų pastatytos užtvankos. Jeigu nėra stačių krantų, kuriuose bebrai galėtų rausti urvus, iš medžių rąstelių, šakų ir dumblo jie statosi trobeles. Bebrai gyvena šeimomis (nuo 5 iki 10–12), kuriose be suaugusių būna šiųmečių bei pernykščių jauniklių. Jaunikliai (nuo 1 iki 5) gimsta gerai išsivystę, apie pusantro mėnesio jie minta patelės pienu. Vėliau graužia žolinius augalus, o nuo rudens – žievę. Vasarą visas bebrų maistas – žoliniai augalai, rudenį ir žiemą – medžių ir krūmų žievė bei vandens augalija. Rudenį bebrai kaupia maisto atsargas žiemai. Bebrai – medžiojami žvėrys. Kai kur jie užtvindo pasėlius, mišką, tad jų populiacija reguliuojama.
MANGUTAS
Mangutas – vidutinio dydžio trumpakojis žvėrelis. Jo kailis ilgas, ypač žiemą. Manguto ausys paslėptos plaukuose, skruostų plaukai sudaro žandenas. Jauniklių kailiukas beveik juodas, suaugusių žvėrių – rusvai juosvas. Kadangi mangutai žiemą mažiau juda arba įminga jautriu miegu, rudenį sukaupia didesnes riebalų atsargas ir gali sverti 12–15 kg (vasarą sveria apie 5–7 kg).
Laisvėje mangutai gyvena Rusijoje, Tolimuosiuose Rytuose. XX a. buvo perkelti į daugelį Rusijos regionų, Baltarusiją kaip potencialūs kailiniai žvėreliai. Į Lietuvą apie 1950 pradėjo plisti iš Baltarusijos ir per 10 metų paplito visoje šalyje. Pastebėjus labai greitą jų populiaciją ir gamtai daromą didelę žalą, nuo 1970 mangutus leidžiama medžioti visus metus.Mangutai – visaėdžiai, tačiau daugiausia minta gyvuliniu maistu, smulkiais žinduoliais, varlėmis, vabzdžiais, moliuskais, dvėseliena. Sunaikina daug paukščių lizdų ir jauniklių, nemažai kiškių, stirnų jauniklių. Ėda vaisius, todėl rudenį dažnai lankosi soduose. Gegužės mėnesį patelė po 60–64 d. nėštumo atveda 4–13 jauniklių.Mangutai gali platinti pasiutligę, niežus. Buvo aktyviai medžiojamas dėl šilto kailio, tačiau sumažėjus jų kailių paklausai, verslo tikslu medžiojamas retai.
STUMBRAS
Stumbras – stambiausias Lietuvoje gyvenantis dykaragių šeimos žvėris. Visi stum brai, ypač patinai, išsiskiria per gogą pakilusia ir nuožulniai besileidžiančia nugara, į užpakalį laibėjančiu liemeniu. Galva masyvi, su plačia kakta ir juodais lygiais ragais. Plaukai tarp ragų ilgesni. Galva, kaklas ir liemens priekinė dalis taip pat apaugusi ilgesniais plaukais. Vasarą kailis trumpesnis, šviesesnis, žiemą tamsiai rudas, kojos beveik juodos. Pirmamečiai jaunikliai pilkai rudi, garbanotu kailiu. Tai jautrus, pastabus žvėris. Ypač jautri jo uoslė ir klausa.Lietuvos teritorijoje stumbrai gyveno viduramžiais. Jų kaulų, ragų, kaukolių iki šiol aptinkama įvairiose šalies vietose, ypač piliakalniuose, buvusiose senose gyvenvietėse. Išlikę nemažai vietovardžių, turinčių stumbro vardo šaknį. LDK teritorijoje stumbrai aktyviai medžioti, tačiau čia išliko daug ilgiau nei visoje Europoje. Dabartinės Lietuvos ribose stumbrai išnaikinti XVIII a., Lenkijoje paskutinis laisvėje gyvenęs stumbras nušautas 1921 Belovežo girioje. 1923 Paryžiuje sušauktame tarptautiniame gamtos apsaugos kongrese inicijuotas Stumbrų išsaugojimo tarptautinės draugijos įsteigimas. 1927 Europoje nelaisvėje buvo laikomi 48 stumbrai. 1929 jie pradėti veisti Beloveže, 1943 išleisti į laisvę. 1945 Belovežo girioje buvo 17 stumbrų. 1948 stumbrų veislynas įsteigtas prie Maskvos, 1962–1965 stumbrai įveisti laisvėje daugelyje Ukrainos, Rusijos, Kirgizijos, Lenkijos vietų. 1969 pirmieji 2 stumbrai atvežti į Lietuvą Pašilių miške (Panevėžio r.) esančius aptvarus, vėliau – dar 10. 1971 aptvare gimė pirmieji 3 stumbriukai. Nuo 1973 jaunikliai, vėliau – ir suaugę stumbrai buvo paleidžiami į laisvę. Dalis suaugusių stumbrų atsiskyrė nuo bandos ir klajojo po Lietuvą. 1980 gimė 2 stumbro ir naminės karvės hibridai. Dabar stumbryno aptvaruose laikoma 15–18 stumbrų ir 25–30 gyvena laisvėje. Ši banda klajoja, dažnai maitinasi javais ir kitomis kultūromis žemdirbiams pridarydama nemažai žalos.
ŠIKŠNOSPARNIAI
Įspūdingiausia istoriškai susiformavusios žinduolių faunos grupė yra šikšnosparniai.Dabar žinoma 14 Lietuvoje gyvenančių šikšnosparnių rūšių, kai kurios jų – labai retos. Kaltanėnuose (Švenčionių r.), Simne (Alytaus r.) aptiktos didelės jų kolonijos. Vasarą šikšnosparniai glaudžiasi pastatų palėpėse, rūsiuose, fortuose, drevėse, po medžių žieve ir kitur. Rudenį daug jų išskrenda žiemoti į Vidurio ar Pietų Europą. Kadangi yra sužieduota apie 3000 šikšnosparnių, gaunama nemažai informacijos apie jų žiemovietes Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Čekijoje. Kaune šikšnosparnių žiemoviečių apsaugai įsteigtas Julijanavos teriologinis draustinis.
RUDOJI MEŠKA
Įspūdingi mūsų miškuose gyvenantys stambūs plėšrieji žvėrys – meškos, vilkai, lūšys. Į rytinius Lietuvos rajonus kartais užklysta rudoji meška, tačiau šis Baltarusijos ar Latvijos miškų žvėris čia ilgai neužsibūna. Paskutinė Lietuvos meška, prof. Ivanausko teigimu, nušauta 1883 Gudų girioje. Beje, namuose išaugintos meškos senovės Lietuvoje buvo naudojamos gana neįprastiems tikslams – jas vedžiodavo klajojantys meškininkai, šokdindavo ir taip užsidirbdavo pragyvenimui. XVIII a. pradž. Smurgonyse Radvilos įkūrė „meškų akademiją“, kurioje meškos buvo mokomos šokti. XIX a. Tiškevičiai tokią „akademiją“ turėję Raudondvaryje, prie Kauno.Rudoji meška – stambus plėšrusis žvėris, sveriantis iki 250 kg. Tai didelių miškų ir ramybės mėgėjas. Gyvena mišriųjų miškų masyvuose su pelkėmis ir atžalynais. Aktyvus prietemoje ir naktį. Minta įvairiais augalais ir gyvūnais. Žiemą miega po išvartomis, šakų krūvomis ar kitoje saugioje vietoje įrengtoje irštvoje. Žiemą atsiveda 1–3 jauniklius, kuriuos motina vedžioja iki 2 metų.
LŪŠIS
Lūšis – tai stambi ilgakojė katė apvalia galva ir šepetėliais papuoštomis ausimis. Kailis tankus, šviesiai rusvas su tamsiai rudomis ir juodomis dėmėmis. Uodegos galas juodas. Suaugusi lūšis sveria 15–35 kg. Gyvena mišriuosiuose ir lapuočių miškuose. Medžioja laukymėse, atželiančiose kirtavietėse. Medžioja stirnas, kiškius, paukščius, pelinius graužikus. Patelė atsiveda 1–4 aklus jauniklius, kurie praregi po 12 d. Jaunikliai lytiškai subręsta antraisiais gyvenimo metais.
Lūšies gyvenimo Lietuvoje istorija sudėtinga – nuo gana įprastos rūšies iki retos ir griežtai saugomos. Po Pirmojo pasaulinio karo prof. Ivanauskas apie lūšį rašė: „Šio kadaise gausaus Lietuvos gyvulio paliko tik menkos liekanos“. XX a. 7-ajame dešimtmetyje lūšių pagausėjo, jas imta netgi medžioti, tačiau 1975 jų medžioklė uždrausta, o 1991 lūšis įrašyta į Raudonąją knygą.VILKAS
Vilkas – įprastas Lietuvos miškų žvėris. Tai stiprus, ištvermingas, proporcingai sudėtas gyvūnas. Jo kailis tankus, šiurkštus, pilkšvai ar gelsvai juodas, jauniklių – tamsiai pilkas. Snukio šonai, pasmakrė, krūtinė, papilvė ir kojos gelsvai rusvos spalvos. Senas patinas veria 40–60 kg, patelė 25–50 kg.Tik augindami jauniklius vilkai būna sėslūs. Pradėję vedžioti paaugusius jauniklius, jie ima keliauti ir pridaro žalos naminiams gyvuliams. Gamtoje vilkai priešų neturi. Pagrindinis jų maistas – mėsa, daugiausia dvėseliena. Vilkai medžioja prieblandoje ir naktį, o būdami labai alkani – ir dieną. Rujoja nuo sausio iki kovo. Po 62–63 d. nėštumo atsiveda 1–9 (dažniausiai 3–5) aklus jauniklius, kurie praregi po 10–12 d. Minta jie pienu apie 1,5 mėn.Dažnai vilkams priskiriamos nebūtos galios. Praeityje vilkų gausa ir platinama pasiutligė kėlė pagrįstą žmonių baimę. Veikiausiai dėl šių priežasčių vilkai įvairiais būdais buvo naikinami ištisus metus. Vilko vardo šaknį turinčių vietovardžių dažnumas rodo šį žvėrį buvus svarbų. Iki Antrojo pasaulinio karo vilkų skaičius buvo reguliuojamas, tačiau per karo suirutę populiacija padidėjo bent keletą kartų. Iki 1960 jų pavyko sumažinti, o 9-ajame dešimtmetyje vėl šiek tiek pagausėjo. Vilkas – slapus, išradingas, žmogaus pasalos gebantis išvengti žvėris
KIAUNINIŲ GYVŪNŲ ŠEIMA
Gana gausi kiauninių gyvūnų šeima. Mažiausias iš jų – žebenkštis sveria ne daugiau 100 g (patelės – apie 50–60 g), didžiausias – barsukas rudenį, prieš žiemos miegą, sveria iki 15 kg. Daugelis kiauninių gyvūnų – miškinė ir akmeninė kiaunė, šermuonėlis, europinė ir kanadinė audinė, ūdra, šeškas – vertinami dėl kokybiško, švelnaus kailio. Tiesa, dabar ūdra ir šermuonėlis įrašyti į Raudonąją knygą, o europinę audinę visiškai nukonkuravo kanadinė. Apie 1931 gamtoje pradėjo plisti iš žvėrininkystės fermų pasprukusios kanadinės audinės, kurių pastaruoju metu priviso tiek, kad jos ėmė smarkiai kenkti ant žemės perintiems vandens ir pelkių paukščiams.
Lietuvos teritoriniuose vandenyse gyvena ar retkarčiais į juos užklysta jūrų žinduoliai: 3 rūšių ruoniai, jūros kiaulė, baltasis banginis ir delfinas afalina. Vienas baltasis banginis buvo sugautas Klaipėdos pajūryje1906, kitas pastebėtas 1982. Afalina 1998 rasta negyva tarp Palangos ir Šventosios. Jūrų kiaulė Lietuvos vandenyse gana reta, tačiau per paskutiniuosius dešimtmečius, ėmus taikyti apsaugos priemones, šių gyvūnų gerokai padaugėja įprastose jų veisimosi vietose – prie Vokietijos, Danijos, Švedijos krantų.Prie Lietuvos krantų vis dažniau galima išvysti pilkąjį, arba ilgasnukį, ruonį. Kitų 2 rūšių ruoniai labai reti. Lietuvos gyvūnija aktyviai tiriama, jai saugoti steigiamos specialios teritorijos. Lietuva pasirašė daugelį gyvūnų apsaugos konvencijų, kitų tarptautinių dokumentų. Reguliuojamas laukinių gyvūnų laikymas nelaisvėje, prekyba laukiniais gyvūnais bei jų dalimis, kolekcionavimas, kitoks jų naudojimas.JŪRŲ KIAULĖ
Jūrų kiaulė – 1–1,5 m nedidelis bukanosis delfinas, sveriantis ne daugiau kaip 100 kg. Kūno paviršius tamsiai pilkas ar beveik juodas, apatinė dalis šviesiai pilka ar balta. Paplitusi tik šiaurės pusrutulio vandenynų ir jūrų pakraščiuose. Lenkijoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą šių gyvūnų kasmet būdavo sugaunama po kelis šimtus. Lietuvos pajūryje XX a. jų aptikta tik keletą kartų. Jūroje šie delfinai plaukioja nedideliais būriais ir lydi žuvų – strimelių, lašišų – pulkus. Mėgsta seklesnes vietas, kartais įplaukia į upes.Per paskutinįjį dešimtmetį jūrų kiaulių pagausėjo Lenkijos, Vokietijos vandenyse, keletą kartų jos pastebėtos ar negyvos rastos ir prie Lietuvos krantų. Manoma, kad ši rūšis pagausėjo ėmus taikyti apsaugos priemones. Baltijos ir Šiaurės jūros valstybės pasirašė ASCOBANS tarptautinį susitarimą dėl mažųjų banginių (jūrų kiaulių ir baltųjų banginių) apsaugos.
ILGASNUKIS RUONIS
Ilgasnukis ruonis – tamsiai pilkos spalvos su tamsesnėmis ar juodomis dėmėmis, 2–2, 5 m ilgio ir 150–300 kg masės gyvūnas. Dabar Baltijoje gyvena apie 3–4 tūkst. pilkųjų ruonių. Klaipėdos jūrų muziejuje nuo 1980 gimė apie 40 ruoniukų, kurių nemaža dalis išleista į Baltiją. Taip pagausinta Lietuvos ruonių populiacija.