Turinys
ĮŽANGA……………………………………………………………………………………………………31. ANKSTYVOJI JAUNYSTĖ ARBA VĖLYVOJI PAAUGLYSTĖ………………42. VISUOMENĖS ĮTAKA PAAUGLIUI……………………………………………………..53. BENDRAAMŽIŲ ĮTAKA………………………………………………………………………64. ŠEIMOS VAIDMUO PAAUGLIO RAIDOJE………………………………………….64.1 Tėvų elgesio stiliai……………………………………………………………………………6 5. TOLESNĖ PAAUGLIO MORALĖS RAIDA…………………………………………….7 IŠVADOS………………………………………………………………………………………………….8 NAUDOTA LITERATŪRA………………………………………………………………………..9
Įžanga
Paauglystė- tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiųjų amžiaus. Ji trunka nuo fizinio lytinio brendimo pradžios iki tol, kol pasiekiama savarankiško suaugusio žmogaus socialinė padėtis paauglystė yra pereinamasis amžius. Anksčiau Vakarų šalių visuomenė paauglystę laikė trumpu tarpu tarp vaikystės priklausomybės ir suaugusio žmogaus atsakomybės. Pasibaigus lytiniam brendimui, žmogus buvo pripažįstamas suaugusiu ir atsakingu. Tai paprastai būdavo pažymima tam tikru ritualu. Suaugęs žmogus dirbo, tuokėsi, augino vaikus.Žmonėms pradėjus geriau maitintis, lytinio brendimo pradžia paankstėjo. O kai išsilavinimas pasidarė privalomas, suaugėlis nepriklausomybę pradėjo įgyti vėliau. Taigi tarpsnis tarp biologinės brandos ir socialinės nepriklausomybės ir yra paauglystė. Pirmojo Amerikos psichologo, aprašiusio paauglystę, įtampa tarp biologinės brandos ir socialinės priklausomybės sukuria „audrų ir sunkumų“ laikotarpį. Daugelis žmonių, vyresnių kaip 30 metų, nenorėtų susigrąžinti paauglystės, to laiko, kai buvo būtinas socialinis bendraamžių pripažinimas, kai gyvenimo samprata nuolat keitėsi, o atitolimas nuo tėvų buvo didžiausias. L. Tolstojus apibūdina paauglystę taip: paauglystė- tai gyvybingas laikas tarp dar be suaugusiųjų rūpesčių, gražiausios draugystės, aukščiausio idealizmo, nuostabių gyvenimo galimybių suvokimo laikas.
1. Ankstyvoji jaunystė arba vėlyvoji paauglystė
Fizinis vystymasis Ankstyvoji jaunystė- tai žmogaus fizinio brendimo pabaiga, kuomet susiformuoja jaunuolio kūnas, baigiama augti, kūno svoris taip pat nebe taip sparčiai kinta. Palyginti su ankstyvąja paauglyste, šiuo laikotarpiu kūno augimas sulėtėja. Visą savo ūgį jaunuolės pasiekia vidutiniškai tarp 16 ir 17 metų (nukrypimai plius minus 13 mėnesių), jaunuoliai – tarp 17 ir 18 metų(plius minus 10 mėnesių). Būtina pastebėti, jog vėlyvosios paauglystės laikotarpiu, peržengę 13-14 gyvenimo metus, berniukai savo ūgiu pasiveja mergaites ir pralenkia visam laikui. Šiuo gyvenimo periodu kinta ne tik ūgis, bet ir svoris bei kūno proporcijos. Kai paaugliui sueina 14-16 metų, po truputį išnyksta figūros neproporcingumas ir negrabumas. Berniukų raumenys sutvirtėja, o kampuoti bei nekoordinuoti judesiai tampa grakštūs. Labai greitai didėja raumenų jėga: 16 metų jaunuolis tampa beveik dvigubai stipresniu už dvylikametį. Lyginant su merginomis, vaikinai, iki tol atsilikę svoriu, dabar jas pasiveja ir pralenkia. Be to, dabar pastebima akceleracija – tai šiuolaikinių vaikų spartesnis fizinis brendimas. Daugmaž 15-aisiais metais berniukai ypač pralenkia judrumu mergaites. Jie mėgsta įvairius judriuosius žaidimus (važinėja dviračiu, riedlente ir t.t.), daugiau sportuoja. Žinoma, technikos laimėjimai dabartinius paauglius prikausto prie televizoriaus ekrano, kompiuterio ir tai mažina paauglių judrumą. Nors šiais laikais daug kalbama apie lytinį brendimą, vis dėlto lytinis vystymasis labai svarbus paauglio gyvenime. Dėl kūno pakitimų jaudinasi visi paaugliai, kadangi patiria nemalonių išgyvenimų (mergaitės sirgdamos mėnesinėmis, berniukai kalbėdami balso mutacijos metu). Lytinio brendimo požymiai prasideda dar vėlyvosios vaikystės laikotarpiu. Intensyviausias brendimas esti 13-14 metais. Vėlyvojoje paauglystėje brendimas vyksta toliau ir trunka maždaug iki 17 metų. Maždaug 14 metų 9 mėnesių berniukams atsiranda poliucijos, o 13-15 metų mergaitėms – mėnesinės. Iki 16 metų pilnėja krūtys ir klubai. 16-17 metų vaikinams ima želti barzda. Nereikia pamiršti, jog vieni paaugliai bręsta anksčiau, kiti – vėliau, todėl anksčiau bręsti pradėjusios mergaitės gali blogai jaustis dėl didesnio berniukų dėmesio, o vėliau bręstantys berniukai gali sulaukti patyčių iš savo bendraamžių. Socialinė vystymosi situacija Jaunuolis užima tarpinę patirtį tarp vaiko ir suaugusiojo. Kartais paauglys dar laikomas vaiku, o kartais – suaugusiuoju. Ankstyvosios jaunystės laikotarpiu paauglys tampa savarankiškesnis, iš jo reikalaujama daugiau atsakomybės. Praktiškai nuo 14 metų paauglys pats turi atsakyti už savo poelgius, 16 metų jis gauna pasą, o nuo aštuoniolikos turi galimybę tuoktis bei aktyvią rinkimų teisę, gali vairuoti automobilį, pirkti alkoholinius gėrimus, cigaretes. Taigi peržengęs 18 metus paauglys pereina į suaugusiųjų pasaulį. Tačiau suaugusiuoju netampama per vieną dieną. Neretai tėvai, mokytojai, ar kiti vyresnieji paaugliui primena, jog jis turi atsakyti už savo poelgius. Daugelis paauglių vyresnėse klasėse pradeda dirbti, galvoja apie profesijos pasirinkimą ir pan. Tačiau su suaugusiojo statusu, paauglys vis dar neatsikrato priklausomybės nuo tėvų ar mokytojų, todėl jo padėtis panaši į vaiko. Dažnas vyresniųjų klasių moksleivis yra išlaikomas tėvų. Nors jaunuoliui nuolat primenama, jog jis suaugęs, tačiau nuolat reikalaujama paklusnumo. Šis padėties neapibrėžtumas (kartais jis laikomas suaugusiuoju, o kartais – ne) ir keliami reikalavimai atsispindi jaunuolio psichikoje. Protinės veiklos ypatybės Protiniai sugebėjimai paprastai susiformuoja 15-16 metų. Toliau šie sugebėjimai nebeauga taip sparčiai, kaip vaikystėje, o tobulėja. Paauglių protinė veikla tampa veiksmingesnė ir pastovesnė, panaši į suaugusiųjų. 16-18-aisiais gyvenimo metais jaunas žmogus susidaro savo vertybių sistemą, gali užmegzti draugystės ir meilės santykius, numato ateities perspektyvas, pradeda kontroliuoti sprendimus ir elgesį, jaučia atsakomybę už savo veiksmus. Paauglystei būdingas nervingumas, jautrumas, nuotaikų kaita, neramumas. Ryškesnes formas įgyja seksualiniai potraukiai. Paaugliui svarbu, kad kiti matytų, koks jis suaugęs. Šiuo laikotarpiu jaunuolis nori išlaikyti savo individualybę. Tam padeda savarankiškas dorovinių, politinių, estetinių pažiūrų vertinimas, gyvenimo prasmės ieškojimas. Jauna asmenybė būtinai turi išsiaiškinti esamas vertybes ir susidaryti savo vertybių sistemą. Laikas, per kurį identiškumas susiformuoja, priklauso nuo kultūros, ekonominių sąlygų, ankstesniųjų paauglio išgyvenimų. Daugelis suaugusiųjų pamiršta buvusias problemas paauglystėje. Dažnas nesusimąsto, jog penkiolikmečio vidinis pasaulis, nepaisant atrodančio nerūpestingumo, gana sudėtingas ir trapus. O psichinės sveikatos normos kitokios negu suaugusiųjų. Jaunuoliai daug nerimastingesni nei jaunesniame amžiuje. Kartais išsiskyrimas su vaikyste išgyvenamas kaip kažko netekimas, vienatvės jausmas. Tačiau visi jaunuolio amžiaus sunkumai sėkmingai įveikiami, o kiti to iš viso nepatiria.
2. Visuomenės įtaka paaugliui
Visuomenė tapatumui ieškoti pateikia du būdus: pateikdama vertybes, kurios ilgą laiką išlaikė išbandymus ir vis dar atlieka savo funkcijas, taip pat socialines struktūras arba papročius, kurie palengvina pereiti nuo vaikystės į suaugusio žmogaus amžių. Ar tie veiksniai padeda, ar, priešingai, sunkina perėjimą, pirmiausiai priklauso nuo to, kaip visuomenės nariai sutaria pagrindinių vertybių atžvilgiu ir kokių socialinių pasikeitimų liudininkas yra tas individas. Ten, kur beveik visuomenės nariai laikosi tokių pačių religinių, moralinių, politinių ir seksualinių pažiūrų ir socialiniai pasikeitimai neryškūs, tapatumas pasiekiamas lengvai. Jaunas žmogus tiesiog turi perimti tuos vienintelius vaidmenis, kuriuos jis žino. Tačiau tokios sąlygos retos, nes šiuolaikinės komunikacijos ir transporto priemonės teikia jaunam žmogui daugybę tarpusavyje konfliktuojančių vertybių, ir dėl šiuolaikinės technologijos bei mokslo įtakos kiekvienai kartai tenka susidurti su vis didesniais socialiniais pasikeitimais.Bendruomenėje iš vaikystės į suaugusio žmogaus amžių pereinama taikiai ir laipsniškai: paauglė mergaitė nuo savo dar nepasiekusios paauglystės amžiaus sesers skiriasi tik fiziškai, o nuo vyresnių mergaičių nesiskiria visiškai. Nesiskiria visų šių trijų amžiaus grupių mergaičių atliekami vaidmenys. Paauglystė lengva todėl, kad ryšiai tarp šeimos narių nėra stiprūs, todėl tarp paauglių ir jų tėvų nėra stiprių saitų, kuriuos reikėtų nutraukti. Be to šioje bendruomenėje dažnai sutariama pagrindinių vertybių atžvilgiu, taip pat ir sekso klausimais (seksas tiek santuokoje, tiek nesantuokoje yra natūralus, malonus dalykas).Mūsų visuomenėje yra daug nuosaikių papročių, kurie pažymi naują vaiko padėtį ir padeda paaugliui kurti savo tapatumą. Kai kurie papročiai yra susiformavę religiniu pagrindu (pavyzdžiui, katalikų konfirmacija), kiti daugiau socialinio pobūdžio arba pagrįsti teisiniais aktais (balsavimo teisė, paso išdavimas, leidimas vairuoti automobilį ir kt.); kiti ritualai būdingi gatvių gaujoms ir kt. Kitas būdas, kuriuo mūsų visuomenė padeda paaugliui pasiekti tapatumą, yra įvairių institucijų sukuriamas moratoriumas galutiniam apsisprendimui priimti. Ryškiausias to pavyzdys – kai kurios aukštosios mokyklos, kuriose studentas gali laisvai pasirinkti daugelį dėstomų dalykų, kol galutinai nusprendžia, kokią konkrečią specialybę įsigis. Panašias funkcijas atlieka ir tarnyba armijoje.
Lietuvoje paauglių tapatumo raidos tyrimų atlikta labai nedaug ir nėra apibendrintų duomenų. Tačiau, atsižvelgiant į tuos didžiulius pastarųjų metų socialinius pasikeitimus, galima prognozuoti, jog paaugliams įveikti tapatumo krizę bus nelengva, nes labai keitėsi visuomenėje priimtinos vertybės, pažiūros, nuostatos. Šis klausimas reikalauja papildomų tyrimų.3. Bendraamžių įtaka
Paauglys, ieškodamas tapatumo, dažnai įtraukia ir kitus žmones. Pereidamas nuo sąjungos su šeima prie stipresnių ryšių su bendraamžiais, įgyja daugiau nepriklausomybės. Norėdamas pasitikėti bendraamžiais, turi su jais artimai draugauti. Didėjantį norą būti artimas su kitais paauglys išreiškia įvairiai: ilgai kalbėdamas telefonu, iškylaudamas su draugais ar tiesiog kurdamas detalius planus. Labai dažnai paauglių poros ar grupės nori ką nors veikti kartu, bet negali nuspręsti ką. Pavyzdžiui kasdien vykstama į stotį, palydimi traukiniai, vis svarstant, kad būtų labai gera kur nors visiems kartu išvažiuoti, nors dažniausiai tai taip ir lieka neišsipildžiusia svajone. Išsilaisvinęs nuo tėvų įtakos paauglys nori vis daugiau prisiimti bendraamžių vertybių. Bendraamžiai labai paveikia visą paauglio socialinį gyvenimą, todėl kai kurie autoriai yra linkę kalbėti apie paaugliams būdingą atskirą visuomenę, savitą kultūrą, nors ne visi su tuo sutinka. Be to, kiti autoriai teigia, kad spartūs socialiniai pokyčiai sukelia atotrūkį tarp kartų, ir todėl didėja bendraamžių grupės įtaka paauglio socializacijai.
4. Šeimos vaidmuo paauglio raidoje
Šeima taip pat yra svarbi, formuojantis paauglio tapatumui. Elgesys, kuris yra priimtinas tėvams, gali būti paauglio tiesiogiai įgyjamas arba modeliuojamas. Bandūra ir kiti socialinio išmokimo teoretikai laikėsi nuomonės, kad paauglių elgesys yra kitų asmenų elgesio modeliavimas. Daugelis vaidmenų, kuriuos atlieka suaugusieji, gali būti apibūdinami kaip atsakomybė, auklėjimas, rūpinimasis, nepriklausomybė ir kt. tačiau modeliavimas gali veikti ir priešinga kryptimi, t. y. sąveikaujant su tėvais, gali susiformuoti tokios reakcijos, kurios bus panaudotos bendraujant su kitais žmonėmis.
4.1 Tėvų elgesio stiliai
Tyrimai rodo, kad nuo tėvų elgesio su paaugliais stiliaus labai priklauso, kaip sėkmingai paauglys išspręs tapatumo krizes. Tėvų orientaciją į paauglius galima suskirstyti į septynias kategorijas, kintančias nuo griežtos kontrolės iki visiško jos nebuvimo:
1) Autokratinis stilius. Paaugliui neleidžiama reikšti savo nuomonės arba priimti bet kokius sprendimus.2) Autoritarinis stilius. Nors jaunas žmogus gali reikšti savo nuomone, bet tėvai visada priima galutinį sprendimą, remdamiesi savo pačių nuomone.3) Demokratinis stilius. Paauglys laisvai dalyvauja diskusijose apie problemas, susijusias su jo elgesiu, tačiau galutines išvadas dažniausiai suformuluoja tėvai ir visada sprendimas priklauso nuo jų pritarimo.4) Lygiateisiškumo stilius. Tėvai ir paauglys iš esmės vaidina panašius vaidmenis, priimdami sprendimus dalyvauja vienodai. 5) Viską leidžiantis stilius. Paauglys, formuluodamas sprendimus, užima aktyvesnę ir įtakingesnę poziciją. Jis atsižvelgia į tėvų nuomonę, bet ne visada jos laikosi. 6) Nesikišimo stilius. Jaunas žmogus, priimdamas sprendimus, pats nusprendžia, laikytis jam tėvų norų ar ignoruoti juos.7) Ignoravimo stilius. Tėvai nevaidina jokio vaidmens, nesidomi paaugliu ir visai nevadovauja jo elgesiui.
5. Tolesnė paauglio moralės raida
Asmens tapatumą iš dalies sudaro moralinė filosofija, arba moralinis požiūris. Paauglio moralinis samprotavimas labai kinta. Kaip teigė Kohlbergas, yra trys moralinio samprotavimo lygmenys (prekonvencinis, konvencinis ir pokonvencinis) ir kiekvienas jų turi po dvi stadijas. Nors yra aiškus ryšys tarp moralinio samprotavimo ir elgesio, svarbu pažymėti, kad jis tik vidutinio stiprumo. Longitudiniai paauglių moralinės sampratos tyrimai rodo, kad kartais pasireiškia tam tikra agresija (judėjimas atgal) į ankstesnius moralinio samprotavimo lygius. Kaip nurodo Kohlbergas, maždaug 20 % taip tirtų paauglių būdingas toks grįžimas atgal. Paauglys ieško savo asmeninio tapatumo, nors šis procesas ir nėra vertinamas vienareikšmiškai. Norint visiškai suprasti paauglio tapatumo raidą, reikia atsižvelgti į daugelio raidos procesų tarpusavio sąveiką: fizinį brendimą, socialinį patyrimą, kognityvinę raidą. Be to, nėra vienos nuomonės, nuo kada pradeda formuotis tapatumas.
Kai sugebama abstrakčiai mąstyti apie hipotetines situacijas, galima svarstyti apie naujas problemas ir įsitikinimų sistemas. Paaugliui įveikti tapatumo krizę padeda naujas mąstymo būdas, kuriame realybė tampa antraeile. Paauglys, pasiekęs formalaus operacinio mąstymo stadiją, gali įsivaizduoti savo ateitį, apsvarstyti realiai egzistuojančias socialines problemas.Išvados
Paauglystė – nelengvas vaiko gyvenimo laikotarpis. Tuo laikotarpiu vaikai bręsta tiek fiziškai, tiek psichiškai. Dėl šių pokyčių jie tampa nepatenkinti savimi, drovūs. Dažnai įsivelia į konfliktus namuose ir mokykloje. Protestuoja prieš tėvų įvestas taisykles, siekia įgyti kuo daugiau teisių, stengiasi visur ir visada pabrėžti savo asmenybę.
Naudota literatūra
1. R. Žukauskienė Raidos psichologija, 2001 Vilnius2. Žurnalai „Psichologija tau“