Nuovargis

TURINYS

Įvadas
I. Nuovargis, jo požymiai ir priežastys
II. Nuovargio pasekmės, gydymas
III. Anketa (ir jos duomenų aptarimas)
Išvados
Literatūra

ĮVADAS

Mano pasirinkta tema tiesiogiai siejasi su manimi. Aš – studentė, ir bent 6 valandas per dieną praleidžiu sėdėdama paskaitose, prie kompiuterio, knygų, užrašų. Turėčiau pasakyti , jog pavargstu, tampu mieguista, dažnai nebeprisiverčiu padaryti tai, ką esu suplanavusi. Net pasilinksminimams nebėra jėgų ir noro. Taigi, galėčiau pasakyti, kad psichologinis nuovargis pasireiškia ne tik darbe, bet ir studijų metu, vaikai dažnai pervargsta mokyklose. Todėl man kilo idėja parašyti referatą apie nuovargį, psichologinį nuovargį, kurį sukelia moonotonija, įtampa, netinkamos darbo (taip pat ir mokymosi) sąlygos. Kadangi pati neretai jaučiuosi psichologiškai išsekusi, pavargusi, praverstų žinoti, kaip nuo to apsisaugoti ar, jei jau vėlu, nuovargį gydyti. Iš čia ir išplaukia šio referato uždaviniai:
1. literatūros apie nuovargį apžvalga (išsiaiškinti, kas per reiškinys yra nuovargis, dėl ko jis gali atsirasti, pirmieji nuovargio požymiai);
2. literatūros apie nuovargio gydymą apžvalga (praktiški patarimai, kaip išvengti ar atsikratyti nuovargio);
3. atlikti anketinę apklausą (sužinoti kitų požiūrį į vis plintantį reiškinį – psichologinį nuovargį);
4. pateikti išvadas, rekomendacijas.
Tuo tarpu, temos tikslas – išsiaiškinti, kas peer reiškinys yra nuovargis, kaip nuo jo apsisaugoti ir gydytis. Specialistai mano, kad nuovargis – civilizacijos liga. Šiuo metu, kai vyksta spartūs ekonominiai pokyčiai, šalių ekonominis lygis kyla, spartėja gyvenimo ritmas, kompiuterizacijos procesas, keičiasi gyvensenos tradicijos, vis daugiau pasaulio žmonių jaučiasi pa

avargę ir išsekę. Gydytojai psichoterapeutai nenuleidžia rankų, stengdamiesi padėti prie besikeičiančios aplinkos nespėjantiems prisitaikyti žmonėms. Tačiau gydytojai vieni bejėgiai. Į šį procesą turi būti įtraukti darbo vadovai, ergonomistai, vadybininkai ir kiti specialistai, kurie galėtų pagerinti žmonių darbo sąlygas. Reikėtų nepamiršti ir apie patį darbuotoją – kokių priemonių jis pats turi imtis, kad nepaskęstų darbo rutinoje, atsiribotų nuo neigiamų emocijų?
Taigi, ką reikėtų žinoti apie psichinį nuovargį ir ką reikėtų keisti, kad šis reiškinys netaptų XXI a. epidemija?

NUOVARGIS, JO POŽYMIAI IR PRIEŽASTYS

Nuovargio rūšių klasifikacija labai įvairi. Anglų psichologas J.Tifinas skiria tokias tris nuovargio rūšis:
1. Fiziologinis nuovargis, kai, ilgai dirbant, sutrinka žmogaus fiziologinės funkcijos. Darbo našumui jis gali ir neturėti įtakos.
2. Psichologinis nuovargis, kai pavargimas subjektyviai jaučiamas. Jis nebūtinai susijęs su fiziologiniu nuovargiu.
3. Gamybinis nuovargis, kai mažėja darbo našumas, bllogėja darbo kokybė.
Tokia klasifikacija neturi vieningo pagrindo. Gamybinis nuovargis susijęs su žmogaus organizme vykstančiais fiziologinių ir psichinių procesų pakitimais, todėl netikslinga jį atskirti nuo pirmųjų dviejų rūšių nuovargio. K.Platonovas taip pat skiria tris nuovargio rūšis: fizinį, protinį, emocinį (kai reikia intesyvaus dėmesio). Čia nuovargis klasifikuojamas, atsižvelgiant į veiklos komponentus. Panašiu pagrindu nuovargis skirstomas dar į tokias rūšis, kaip (1, p.108-109):
· raumenų nuovargį; čia svarbiausias vaidmuo skiriamas efektoriams;
· sensorinį nuovargį, kur svarbiausi – aferentiniai procesai;
· psichinį nuovargį, kilusį dėl intelektinių procesų.
Šiame darbe bus kalbama apie psichologinį nuovargį, ga

alintį peraugti į emocinę įtampą ar sukelti lėtinio novargio sindromą. Ilgai ir intensyviai dirbantiems , tiksliau – persidirbantiems verslininkams gresia rimta bėda – lėtinio nuovargio sindromas (LNS). LNS pradėtas tirti visai neseniai. Šis reiškinys buvo žinomas prieš daugelį metų, tačiau niekas nelaikė jo liga. Lėtinis nuovargis dažniausiai kamuoja jaunus, daug dirbančius žmones, ypač tuos, kurie siekia itin didelių tikslų, bet jų planai neatitinka galimybių. Lėtinis nuovargis dažniau įveikia moteris, nei vyrus. Normalu, kad jaučiamės pavargę po darbo dienos ar savaitės. Pailsėjus ar gerai išsimiegojus nuovargis praeina. Jeigu ne, metas suklusti. Lėtinį nuovargį gali sukelti protinis (ar fizinis) persitempimas. Pagrindinis lėtinio nuovargio požymis – ilgiau nei 6 mėnesius nepraeinantis nuovargis. Kai kada jis gali trukti ir keletą metų (6, p.34-35). Medikai perspėja, jog numoti ranka į nuovargį pavojinga. “Verslininkai, dirbantys po 12-14 valandų per parą, anksčiau ar vėliau patirs lėtinį nuovargio sindromą (LNS)”- mano psicoterapeutė psichiatrė B.Balčiūnienė, Vilniaus psichikos sveikatos centro Klinikinės psichoterapijos filialo gydytoja. Pasak jos, įvairių tyrimų duomenimis, LNS ištinka 200 žmonių iš 100000. Pasak specialistų, LNS lemia daug veiksnių, toli gražu ne visuomet sindromas, kaip buvo manoma anksčiau, išsivysto po infekcinės ligos. Apie tai, jog atsėlino LNS, gali pasufleruoti įvairūs simptomai. Pasak gydytojos, dažniausiai susirgusieji skundžiasi padidėjusiu nuovargiu po protinio darbo, pacientai pastebi, jog dirba vis neprodukyviau, o atlikti ka
asdienines užduotis sekasi vis sunkiau.
“Greitas protinis nuovargis tipiškais atvejais yra aprašomas kaip nemalonus trikdančių asociacijų ir prisiminimų antplūdis, kai vis sunkiau sukoncentruoti dėmesį ir mąstyti produktyviai”- aiškina p. Balčiūnienė. Kitas sutrikimo variantas, sako ji, kai apima kūno silpnumas, žmogus jaučiasi išsekęs, fiziškai pavargęs net po menkiausių pastangų, o šiuos nemalonius pojūčius dar lydi raumenų skausmai ir nesugebėjimas atsipalaiduoti.
Pasak specialistų, LNS rizikos veiksniai yra psichologiniai ir fiziniai stresai. LNS gydymo sėkmę sunku prognozuoti, tačiau, pažymi p. Balčiūnienė, “geresnė išeitis būna tuomet, kai LNS pasireiškia staiga, negu tuomet, kai sindromas susiformuoja laipsniškai”. Gydytoja apgailestauja, kad dėl klaidingo visuomenės požiūrio vengiama ieškoti psichiatrų pagalbos. Tipiškas klaidingas visuomenės požiūris – “per daug dirbu, kada nors pailsėsiu ir praeis”. Tačiau, kai susiformuoja LNS, paprastas poilsis jau nebepadeda: galima miegoti kiaurą dieną, tačiau vos išlipęs iš lovos žmogus vėl jaučia nuovargį, jo nepalieka dirglumas, įtampa, o namiškiai ir vėl girdi skundus, jog “nėra jėgų”.
Gydytoja terapeutė I. Mazgelienė, kalbėdama apie protinį nuovargį, pateikia pavyzdį – M. Golmano tyrimus. M.Golmanas tyrė žmogaus būseną, kai darbas atliekamas mintyse. Asmenys, kurių galūnės buvo amputuotos, turėjo atlikti “jomis ritmingus judesius. Tariamai dirbant, nuvargstama, juntamas skausmas netgi amputuotose galūnėse. Po kelių tokio “darbo” minučių padažnėja pulsas ir kvėpavimas. Taip buvo įrodyta, jog atliekant ta
ariamą (protinį) darbą, nuvargstama greičiau negu dirbant fiziškai. Taigi, nekreipti dėmesį į psichologinį nuovrgį, jo pirmuosius simptomus išties pavojinga.
Nuovargio požymiai. Nuovargio požymiai labai įvairūs, jie priklauso nuo atliekamo darbo ypatumų bei dirbančio žmogaus savybių. Skiriami (1, p.109):
Ш subjektyvūs nuovargio požymiai (bendro lokalinio pavargimo jutimas, bejėgiškumas, pasitikėjimo savimi sumažėjimas, skauda galūnės ir juosmuo, tirpsta kaklo raumenys, kyla noras nutraukti darbą, pakeisti jo ritmą ir t.t.);
Ш objektyvūs nuovargio požymiai (širdies, raumenų, nervų sistemos ir kitų organų veiklos pakitimai).
Žmogiu nuvargstant, kinta ir tiesiogiai nedalyvaujančios operacijose organizmo sistemos. Tai rodo, jog nuovargis priklauso nuo centrinės nervų sistemos, kuri integruoja ir reguliuoja visas organizmo sistemas ir padeda joms prisitaikyti prie darbo sąlygų. V.Medvedevas teigia, jog centrinės nervų sistemos funkcinės būklės pakitimai yra dvejopi (1, p.109):
1. dėl reguliuojamų sistemų veiklos kitimo;
2. dėl pačių nervinių struktūrų nuovargio.
Vienas iš nuovargio psichologinių požymių yra dėmesio savybių dinamika: jis darosi nepastovus, lengviau atitraukiamas, susiaurėja jo apimtis, pablogėja atmintis ir mąstymas.
Ilgiau trunkantis darbas turi įtakos žmogaus motorikai. Judesiai suletėja arba būna per daug skubūs, neritmingi, sutrinka judesių tikslumas ir koordinacija.
Pagrindinis pervargimo požymis, V.Medvedevo nuomone, yra atskirų darbingumo fazių trukmės kitimas. Kai pervargimas ryškesnis ir chroniškas, darbingumas sumažėja jau darbo pradžioje, o sunkiam pervargimui būdinga tai, kad dirbdama dezorganizacijos būsenoje, kuri neišnyksta ir po poilsio; toks pervargimas reikalauja specialaus gydymo.
Didesnis pervargimas yra nepageidaujamas reiškinys. Pagrindinė jo priežastis būna netinkamas darbo ir mokymo organizavimas. Labai svarbu pastebėti pervargimo pradžią. Tada galima laiku imtis priemonių neleisti jam plėstis. Tai nėra lengva, nes pats žmogus paprastai nesiskundžia, o iš šalies nedidelio pervargimo požymių taip pat nematyti. Darbo efektyvumas sumažėja, tačiau darbo našumas nepakinta. Nustatyti tokį pervargimą gali tik specialistas, nuolat kontroliuojąs darbą, gerai susipažinęs su žmogaus būsenomis, jo darbo ir poilsio sąlygomis. Ryškų pervargimą nustatyti nesunku. Žmogus preiš darbo pradžią jau pavargęs, nesidomi darbu, aplinka, apatiškas, irzlus, neadekvačiai reaguoja į kitų žmonių juokus ir replikas, neturi apetito, jaučia šleikštulį, galvos skausmus ir svaigimą. Sutrinka miegas, vegetatyvinės organizmo funkcijos, sumažėja organizmo atsparumas ir kt. Labai aiškūs darbingumo sutrikimai; pirmiausia jie susiję su darbo kokybe: padažnėja klaidų, kokių anksčiau nepasitaikydavo, suletėja veiksmai ir t.t. Nuovargio laipsnis ir ypatumai priklauso ir nuo žmogaus individualių savybių (1, p.113).

Nuovargio priežastys. Nuovargis visuomet proporcingas krūviui, t.y. kuo didesnis krūvis, tuo greičiau prasideda nuovargis. Be to, yra nemaža kitų veiksnių, kurie turi įtakos nuovargiui kilti ir vystytis. Nuovargis priklauso (1, p.114):
Ш nuo to, ar krūvis statinis ar dinaminis;
Ш nuo krūvio intensyvumo, t.y. jo pasiskirstymo per laiko tarpą;
Ш nuo jo pastovumo ir sistemingumo.
Statinis krūvis labai nuvargina, subjektyvūs nuovargio simptomai darosi ryškesni. Greičiau nuvargstama didėjant krūvio intensyvumui, o mažėjant jam – nuovargis nekinta, tačiau darbo našumas gerokai sumažėja.
K.Platonovas nurodo papildomus veiksnius, kurie patys gali nesukelti nuovargio, tik, sąveikaudami su pagrindiniais, gali jį pagreitinti. Tai (1, p.115):
1. mikroklimato sąlygos: deguonies trūkumas, per didelė kenksmingų dujų koncentracija, aukšta temperatūra, didesnis už normalų oro drėgnumas, atmosferos slėgio pakitimas ir t.t.
2. oro užterštumas, vibracija, triukšmas, blogas apšvietimas, nepatogi darbo poza ir kt.
3. neapgalvotas darbo ir poilsio režimas, nepakankamas poilsio laikas, poilsiui skirto laiko netinkamas panaudojimas, miego režimo pažeidimas;
4. dažni arba stiprūs išgyvenimai;
5. nervų sistemos liguista būklė, anksčiau patirtos galvos traumos, alkoholio vartojimas ir t.t.
Būtina paminėti ir netobulus darbo įgūdžius. K.Platonovo nuomone, darbo psichologijoje reikėtų laikytis S.Klaputino pateiktos neigiamai žmogaus sveikatą ir darbingumą veikiančių faktorių klasifikacijos. Nurodomi tokie nepalankūs faktoriai (1, p.115):
1. darbo organizavimo:
Ш per ilgas darbo laikas;
Ш per didelis darbo intensyvumas;
Ш neracionalus darbo režimas;
Ш ilga ir priverstinė vienoda kūno poza;
Ш per didelė atskirų organų ir sistemų (lokomotorinio aparato, kvėpavimo organų, centrinės nervų sistemos, jutimo organų) įtampa.
2. paties darbo proceso:
Ш fiziniai veiksniai (nepalankios meteorologinės sąlygos, spinduliavimas, nenormalus atmosferos slėgis, triukšmas ir vibracija);
Ш cheminiai ir fiziniai-cheminiai veiksniai (toksinės medžiagos, gamybinės dulkės, biologiniai faktoriai, infekcijos arba invazijos, nesveiki gyvūnai ir t.t.);
3. darbo vietos sanitarinių sąlygų:
Ш nepakankama kubatūra;
Ш apšildymo trūkumai;
Ш apšvietimo trūkumai;
Ш kiti darbo patalpų įrangos trūkumai;
Ш nepalankios atmosferos poveikio sąlygos, kai dirbama atvirame lauke.
Labai didelį poveikį žmogaus nuovargiui turi darbo monotoniškumas. Monotonija – tai psichinė žmogaus būsena, kuri atsiranda dėl suvokimo ar veiklos monotoniškumo ir pasireiškia mieguistumu, valios ir dėmesio mažėjimu bei nuovargiu (2, p.122). Įvairūs tyrimai padėjo išaiškinti dėl monotoniškumo kylančio nuovargio mechanizmą. I.Pavlovas pastebėjo, kad, kartojantis vienodiems, netgi silpniems dirgikliams (tokie dirgikliai gali būti net pasikartojančios aplinkos sąlygos) smegenų žievė slopinama labai greitai. Tai žinant, buvo numatyti ir kovos su monotoniškumu būdai. Dar I.Pavlovas pastebėjo, kad galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievė gali ilgiau priešintis slopinimo plitimui ir miegui, kai veikia daug ir greitai besikeičiančių dirgiklių. Nuvargstama greičiau, kai tiriamasis seka vieną dirgiklį, ir ne taip greitai, – kai keletą. Pakeitus dirgiklius, padirginus silpnais pašaliniais dirgikliais, nervų sistemos aktyvumas padidėja (nuovargis sumažėja). Stiprūs pašaliniai dirgikliai aktyvumą mažina. Monotoniškumą mažina taip pat ir darbo ritmo keitimas, tik reikia rasti jo keitimo optimalų variantą. Periodiškos poilsio pertraukos paįvairina darbą, nes nustoja veikti su operacijos atlikimu susiję dirgikliai ir juos pakeičia kiti, dažnai nepastovūs aplinkos veiksniai. Aplinkos poveikis žmogui paįvairinamas ir fizinės kultūros pratimais per pertraukas (1, p. 116-117).
Kovai su monotoniškumu kaip pašalinis dirgiklis vis dažniau vartojama muzika. Teigiama muzikos įtaka žmogaus darbingumui žinoma seniai. Ji įvairina veiklos sąlygas, darbą daro ritmingą. Tačiau muzika ne visur naudinga. Darbus, reikalaujančius didelės nervinės įtampos (protinis ir jam artimas darbas), ji gali trukdyti dirbti (1, p.117).
Mus dominančių psichologinių monotonijos vertinimo kriterijų grupei priklauso (2, p.122-123):
Ш Nuobodulys – viena svarbiausių šių laikų žmogaus problemų, sukeltų civilizacijos. Tai nemaloni psichinė būsena, kuri reiškiasi nepasitenkinimu, susierzinimu, beprasmybės, nevilties jausmais. Jį paprastai sukelia neįdomi, dvasiškai skurdi aplinka, nesudėtinga ir monotoniška veikla, paviršutiniškas, formalus bendravimas. Kaip psichofizinė gyvybinė reakcija į nuobodulį gali atsirasti mieguistumas, nuovargis, fizinis silpnumas, vangumas.
Ш Apatija – abejingumas sau, aplinkiniams, savo veiklai. Būdingas jausmų ir troškimų neturėjimas, valios stoka, neveiklumas. Apatiją sukelia monotoniška veikla, pervargimas, organizmo išsekimas ir pan.
Ш Išsiblaškymas – sugebėjimo susikaupti ir tikslingai veikti sutrikimas. Tai priešingybė dėmesingumui. Tikrasis išsiblaškymas yra nesugebėjimas ilgiau susitelkti ir atsispirti pašalinėms įtakoms, veiklos monotoniškumui. Išsiblaškymas taip pat gali atsirasti dėl pervargimo, emocinio susijaudinimo ar nervų ligų.
Ш Mąstymo suletėjimas pasireiškia lėta minčių eiga, kalbėsena su pauzėmis, tų pačių žodžių ar kitų mąstymo operacijų kartojimu. Mąstymas suletėja dėl monotoniškos veiklos, nervų sistemos pervargimo, psichofizinių žmogaus ypatybių. Dėl tų pačių priežasčių gali atsirasti mąstymo pagreitėjimas, kai minčių daug, tačiau sprendimai paviršutiniški, keičiantys vienas kitą, greita kalba, nukreipta į daug subjektų.
Ш Atminties sutrikimai. Žmonių atminties skirtumai yra ryškesni negu kitų pažinimo procesų. Pirmiausia žmonės skiriasi atminties produktyvumu: jos apimtimi, įsiminimo tempais, tikslumu, išlaikymo ilgumu ir pasirengimu laiku panaudoti įsimintą informaciją. Labiau žmonių atminties produktyvumas išsiskiria dėl monotoniškos veiklos ir po įvairių psichikos sutrikimų.
Ш Bloga savijauta. Savijauta – psichologinių ir psichinių veiksnių nulemtos vidinės būsenos pojūtis (gera ar bloga savijauta). Monotoniška veikla, nuovargis, įtampa, stresas sukelia blogą savijautą.
Taikant minėtus monotonijos vertinimo kriterijus, labiausiai galima pasitikėti paties subjekto vertinimais, nes niekas taip tiksliai negali pasakyti apie savo psichinę būseną, kaip pats žmogus. Tačiau yra tam tikros galimybės vertinti žmogaus monotoniją ir iš šalies, nes neįmanoma nuslėpti nuobodulio, apatijos, išsiblaškymo.
Vertinant monotoniją, veiklos kriterijų grupei priskiriami (2, p.125):
1. veiklos tempo (ritmo) suletėjimas;
2. klaidų, netikslumų perduodamoje informacijoje padaugėjimas;
3. savikontrolės susilpnėjimas;
4. pauzių atsiradimas, jų ilgėjimas;
5. atsitraukimas nuo pagrindinės veiklos;
6. rašto, grafikos darbų kokybės pablogėjimas;
7. bendro aktyvumo sumažėjimas, visiškas veiklos nutraukimas.

Svarbiausia dirbančiųjų monotonijos būsenos priežastis – monotoniškas darbas arba veikla. Monotoniškumas – poveikio organizmui arba asmenybei, taip pat veiklos ir aplinkos vienodumo savybė. Dirbančiųjų veiklos monotoniškumas atsiranda dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Pirmųjų grupei priskiriami (2, p.125):
Ш darbo cikliškumas (savaitės, pamainos valandos);
Ш darbo struktūros pastovumas, darbo turinio vienodumas, per mažas naujos informacijos

kiekis;
Ш darbo metodų ir formų konservatyvumas;
Ш primityvios darbo priemonės ir įrankiai, nesudėtinga technologija;
Ш ribotas judrumas, pozų įvairovės ribotumas, statinių pozų gausa;
Ш nepakankamas darbo vietos minikomfortas (ypač estetika);
Ш veikla, nesusijusi su dirbančiojo kvalifikacija ir užimama pareigybe (ypač nereglamentuota veikla).
Subjektyviųjų priežasčių grupei priskiriama:
Ш nepakankama dirbančiojo kvalifikacija ir kompetencija;
Ш dirbančiojo gebėjimų neatitikimas keliamų drbo reikalavimų;
Ш motyvų neatitikimas darbo tikslų ir uždavinių;
Ш kūrybiškumo ir novatoriškumo stoka darbinėje veikloje;
Ш persisotinimas lengvais ir dažnai pasikartojančiais darbo elementais;
Ш asmenybės savybės ir ypatybės (abejingumas, pasyvumas, nepasitikėjimas, valios stoka);
Ш nenormalūs santykiai grupėje, organizacijoje;
Ш kvalifikacijos kėlimo trukdymai.
Taigi, informatyviausi žmogaus darbo saugos kriterijai – nuovargis ir monotonija (2, p.120).

NUOVARGIO PASEKMĖS, GYDYMAS

Pirmiausia reikia pasakyti, kad visiškai apsisaugoti nuo psichologinio išsekimo, nuovargio ir jo pasekmių nėra įmanoma. Negalima izoliuotis nuo visoa mus supančios aplinkos, todėl gali būti keliamas klausimas, kaip saugotis nuo per didelės ir per dažnos psichinės įtampos, kuri kenkia organizmui, silpnina sveikatą ir sukelia ligas. Atsakymų yra gana daug. Visų pirma, reikia daugiau vadovautis ne širdimi, o protu. Savo gyvenime vertėtų remtis saikingumu ir darna, žinoti, kad tik subalansuotas gyvenimo būdas yra sveikatos ir ilgo gyvenimo laidas. Reikia pripažinti ir išreikšti save visą – tiek kūną, protą, valią, emocijas, tiek ir dvasią. Meilė sau ir kitiems yra lygiai tiek pat reikalinga psichinei sveikatai išlaikyti, kaip vitaminai, mineralai – fizinei sveikatai apsaugoti.

Psichinė įtampa pajuntama dėl aukštų vidinių reikalavimų, kaip antai: būti pirmam, viską daryti tobulai ir t.t. tačiau daugelis žmonių neišmoksta atsipalaiduoti ir legviau priimti bet kokias nesėkmes, jie nesugeba rasti laiko dienos poilsiui ar atostogoms. Viskam yra ribos, kurias peržengus psichinė perkrova pasidaro nebepakeliama ir tuomet nukenčia sveikata. Neretas asmuo ieško daugiau įtampos negu gali pakelti nepakenkdamas sau (3, p.206).

Kaip išvengti nuovargio? Pašalinti fizinį nuovargį yra tūkstantį kartų lengviau nei psichinį. Pirmiausia, pasak gydytojos terapeutės I.Mazgelienės, reikia žinoti, kad mažas darbo našumas ir greitas nuvargimas yra nemokėjimo organizuoti savo darbo pasekmė, kad žmogus pervargsta ir netenka jėgų ne tiek nuo to, kad daug dirba, bet ir nuo to, kad blogai dirba. Svarbiausia, anot gydytojos, norint išvengti nuovargio, yra tinkamai kaitalioti darbą su poilsiu. Protingas yra ne tas, kuris metus dirbęs, paskui savaitę ar dvi ilsisi, o tas, kuris kiekvieną dieną dirba ir kiekvieną dieną ilsisi. Dažnas darbo ir poilsio kaitaliojimas perkelia dėmesį į kitą veiklos sritį, leidžia organizmui greičiau atgauti jėgas ir kartu užtveria kelią nuovargio įsišaknijimui. “Praktiškų patarimų pateikti galiu daug,”- sako terapeutė,- “tačiau apsistoti noriu ties miegu. Mano manymu, miegoti per parą reikia 7-8 valandas, ne ilgiau. Neteisingai daugelis mano, kad kuo ilgiau miegosi, tuo geriau pailsėsi. Be miego, organizmui yra labai svarbus ir mitybos racionas. Ir pagaliu baisiausia klaida yra ta, kad žmonės miegą ir aktyvųjį poilsį bando pakeisti stimuliuojančiomis medžiagomis. Kava ir cigaretės niekada nenumarina nuovargio. Jos tik laikinai numalšina jį, tačiau vėliau nuovargis užgriūna dvigubai didesnis. Mokėkite ilsėtis.”

Patarimai, padedantys išvengti nuovargio (6, p.35):
Ш laikykitės tinkamo darbo ir poilsio režimo, atsisakykite žalingų įpročių;
Ш stenkitės, kad fiziniai krūviai būtų saikingi, grūdinkitės. Labai svarbu tinkamai maitintis;
Ш kasdien bent valandą ar pusantros pasivaikščiokite gryname ore, savaitgaliais išvykite į gamtą. Stenkitės nepervargti darbe. Grįžę po darbo į namus gerai pailsėkite, pavaikščiokite basomis, vakare išeikite pasivaikščioti;
Ш venkite konfliktinių situacijų, nesivelkite į ginčus, ilgai neišgyvenkite dėl nemalonumų, stenkitės į viską pažvelgti teigiamai. Jei norite išvengti ligos, nedirbkite nemėgstamo darbo, sureguliuokite santykius šeimoje;
Ш pavasarį organizmą galite sustiprinti paprastu česnaku, organizmas turi gauti pakankamai mineralinių medžiagų ir vitaminų.
Dažnai kyla klaidinga iliuzija, kad nuovargį įveikti gali padėti taurelė viskio ar kito alkoholinio gėrimo. Toks “pliaukštelėjimas botagu” labai trumpalaikis ir veikiau sukelia mieguistumą, nei padeda įveikti nuovargį. Alkoholis nualina kepenis, jo pasekmių sveikatai tikrai nereikia įrodinėti. Net ir mažos dozės nuolat vartojamo stipraus alkoholio gali būti viena iš priežasčių fiziniam ar nerviniam nuovargiui atsirasti, ilgai jį vartojant nebetoli ir depresija (5, p.10). Taigi, žmogui toks ramstis tikrai nereikalingas.
Neretai psihologinei įtampai sumažinti, nuovargiui panaikinti rekomenduojama psichinė saviregulaicija. Psichinė savireguliacija – tai žmogaus poveikis sau pačiam žodžiais ir juos atitinkančiais mintiniais vaizdiniais. Psichinėje savireguliacijoje išskiriamos dvi kryptys (4, p.271):
1. Savęs įtikinėjimas. Savęs įtikinėjimu vadinamas poveikis sau loginiais argumentais.
2. Savitaigoje panaudojamas toks galingas psichinis procesas kaip besąlyginis tikėjimas, veikiantis sąmonę, tarsi apeinant logiką.
Taikoma ir J.Šulco “Autogeninė treniruotė”. Ji yra dviejų pakopų – žemesnės ir aukštesnės. Žemesnioji pašalina nervinę įtampą, nuramina, normalizuoja organizmo funkcijas. Aukštesnioji pakopa įtraukia žmogų į ypatingą “autogeninės meditacijos” būseną, kurioje kyla nepaprastų išgyvenimų, vedančių prie organizmo apsivalymo nuo ligos.
Nuovargį, įtampą, stresines būsenas pašalinti galima ir medituojant. Meditacija – tai pasinėrimas į savo mintis, gilaus susikaupimo būsena. Ji sulėtina smegenų bangas, suteikia atsipalaidavimo jausmą (4, p.271).

Šią anketą pateikiau užpildyti dešimčiai žmonių, kurie dirba protinį darbą. Tiesą pasakius, rezultatai manęs nė kiek nenustebino. Neseniai pradėję dirbti tokio pobūdžio darbą, sakė nepastebėję psichologinio nuovargio požymių, tačiau darbe patiria daugiau neigiamų emocijų. Tai pastangų prisitaikyti pasekmė. Tie, kurie turi jau dešimties ir daugiau metų darbo stažą, teigia, jog psichologiškai pavargsta, juos vargina nuolatinė įtampa ir monotonija. Tačiau jie rečiau patiria stresą darbe, jiems nebereikia prisitaikyti, jie gali ramiai dirbti savo darbą ir jau yra išmokę atsiriboti nuo neigiamų emocijų. Kalbant apie darbo produktyvumą ar darbinę veiklą apskritai, patiriamos neigiamos emocijos trukdo dirbti visiems, mažėja darbo našumas ir efektyvumas.

Apskritai, apžvelgus anketos rezultatus, susidaro labai slogus įspūdis apie darbo sąlygas ir kokybę šiomis dienomis. Taip atrodo, kad dirbančiaisiais sunkų protinį darbą niekas nesirūpina. Žinoma, yra ir šiuolaikinių įmonių, kur malonu dirbti, kur žmonės į darbą eina su šypsena, tačiau tai retenybė. Lietuvoje kol kas dar vyrauja materializmas, kai darbo sąlygų specialistams (ir kitiems taip pat) svarbiau pinigai, gaunama alga, o ne padarytas darbas ir jo rezultatai. Gal dėl šios priežasties mes nenoriai dalijamės įspūdžiais apie niūrų darbo kabinetą, nuolat skaudančią galvą, kylančią įtampą ir monotoniją darbo metu. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie mokymąsi universitete ar mokykloje. Nepatogūs suolai, nepakankamas apšvietimas, nepaliaujamas mašinų burzgimas už lango ir kt. tikrai nepadeda įsisavinti pateikiamos informacijos, atlikti užduotis, spręsti diskusinius klausimus. O dar kai ore tvyro aitrus dažų tvaikas? Arba nepaliauja gręžti ir kalti už auditorijos sienos? Aišku, darbo sąlygų gerinimas remiasi į pinigus, kurių prireiktų langų sandarinimui, suolų parinkimui, apšvietimo gerinimui. Bet kodėl smulkaus remonto darbus reikia atlikti paskaitų metu, man nesuprantama. O kenksmingos mokymosi ir darbo sąlygos yra viena iš priežasčių, kodėl nelankomos paskaitos ir mano patirtis tai įrodo. Visos šios netinkamos mokymosi sąlygos skatina psichologinį nuovargį, darosi sunku sutelkti dėmesį, skauda galvą, pavargsta kaklo, nugaros raumenys. Todėl neretas studentas, sakyčiau, pabėga ne iš paskaitų, o nuo nuovargio.

IŠVADOS

Pabaigai būtų galima pasakyti, kad žmogaus efektyvaus darbo esmę sudaro svaikatos, darbingumo išsaugojimas, įtampos, streso ir monotonijos mažinimas darbe ir moksle. Pirmiausia žmogų reikėtų saugoti nuo per didelio apkrovimo ir įtampos, nuo netinkamų priemonių naudojimo ir nekomfortiškų darbo ir mokslo sąlygų neigiamo poveikio žmogaus organizmui, jo psichikai.

Harmoningos žmogaus sąveikos su technika ir technologijomis problema liečia visas šiuolaikinės visuomenės gyvenimo sferas ir sritis (2, p.6). Pirmiausia būtina keisti žmonių mąstymą, kad jie, ypač specialistai, valdininkai, vadybininkai, darbdaviai, suvoktų dirbančiųjų privalumus, galimybes ir ribotumus įvairiose veiklos srityse. Svarbiausią vaidmenį čia atlieka mokslas, taigi ir ergonomika, kuri rūpinasi žmogumi gamyboje, socialinėje kultūrinėje aplinkoje.

Iš medicininės pusės, mano manymu, svarbu įmonėje turėti specialistą (psichologą), išmanantį žmogaus psichikos subtilybes. Šis žmogus turėtų būti pirmas, į kurį galėtų kreiptis tos organizacinės struktūros narys, pajautęs nenorą darbui, apatiją ar turintis kitokių psichologinių problemų. O jei jau vis dėl to per vėlu, žmogus jau serga lėtinio nuovargio sindromu, pirmas žmogus, kuris galėtų padėti, taip pat turėtų būti medikas. Jei tokios galimybės nėra, svarbiausia žinoti, kad vaistas nuo visų ligų, o svarbiausia nuo nuovargio, yra poilsis. Neverta, pajutus pirmuosius nuovargio simptomus, svaiginti organizmą alkoholiu, tabaku, įvairiomis tabletėmis – tai gali tik pabloginti situaciją.
Taigi, mano pagrindinis patarimas-rekomendacija – nežalokite savęs įvairiais cheminiais vaistais, o stenkitės sau padėti, kiek galima atsiribojant nuo kasdieninės rutinos, to darbo, kuris sukelia tiek neigiamų pasėkmių ir gerai pailsėkite, pamaloninindami savo kūną ir sielą.

Literatūra:
1. Lapė J. Darbo psichologija. Vilnius, 1980.
2. Kučinskas V. Ergonomika. Vilnius, 2001.
3. Pikūnas J. Asmenybės vystymas. Kaunas, 1999.
4. Kasiulis J. Vadovavimo psichologija. Kaunas, 2001.
Periodiniai leidiniai:
5. Nuovargis – dar viena civilizacijos liga?//Šeimos sveikata. 1998, Nr. 4.
6. Nepasiduokite nuovargiui//Šeimos sveikata. 2002, Nr. 3.
7. Lėtinio nuovargio sindromas//Gydymo menas. 1999, Nr.8

Leave a Comment