Nežodinis bendravimas

Įvadas:

Žmogaus veido išraiška ir jos iššifravimas yra tik vienas iš bendravimo komponentų sudėtingame nežodinio bendravimo kontekste. Veido išraiška ko gero per dažnai prilyginama nuolatinei emocinei būsenai, nes iš tikrųjų ją galima išmokti apdairiai keisti, norint sudaryti reikiamą įspūdį. Veido išraišką reikšmingai gali pakeisti kosmetika, akiniai, plaukai.

Veido išraiška neabejotinai yra labai reikšmingas žmogaus bendrosios išvaizdos elementas, tačiau susipažinkime ir su kitais nežodinio bendravimo aspektais, ir įsitikinkime, kad jie vaidina nė kiek ne mažesnį vaidmenį, papildydami žodinį bendravimą.

Nežodinis bendravimas

Sakoma, kad žodine kaalba žmogus naudojasi norėdamas nuslėpti savo mintis.
Nežodinio bendravimo elementų tinkamas naudojimas leistų patobulinti socialinio bendravimo įgūdžius, lavinti gebėjimus tiksliai apibūdinti save, nenaudojant žodžių. Kiekvienam pravartu žinoti:
a) apie ką byloja žmogaus jausmų “skelbimų lenta” – veidas
b) iš ko galime spręsti apie emocinę įtampą
c) kokią informaciją bendravime simbolizuoja rankų padėtys
d) ką reiškia įtemtas ar atpalaiduotas žmogaus kūnas
e) ką apie mus informuoja turimi daiktai

Kas yra nežodinis bendravimas

Nežodinis bendravimas – tai pats paprasčiausias būdas perduoti pasitenkinimą, nepasitenkinimą, skausmą, simpatiją ar antipatiją kitam žmogui. Prieš išmokdami žodinę kalbą, vaikai geba išreikšti saave kūno kalba.

Nežodinis bendravimas arba kūno kalba – tai kūno komunikacijos forma, išreikšta nesąmoningais gestais ir pozomis.

Nežodinis bendravimas – tai universalinė kalba, nes, net nemokėdamas kalbėti, kūno signalų dėka žmogus gebės paaiškinti, kad jis yra alkanas, būdamas bet kuriame pasaulio krašte.

Nežodinio be

endravimo elementai

Veido išraiška

Veido išraiška – tai pats svarbiausias nežodinio bendravimo elementas.

Gražūs jausmai sutaurina veidą; nedraugiški ir paniurę mažiau patrauklūs. Tiesa ir tai, kad veido išraiška greitai kinta, nes kalboje atspindi emocijas, kurias žmogus jaučia konkrečios situacijos metu.

Žmogaus veido išraiška susidomėta jau seniai, tačiau C. E. buvo vienas iš pirmųjų, pakvietęs 50 žmonių ir paprašęs juos pademonstruoti 40 skirtingų veido išraiškų. Pademonstruoti veido išraiškas nebuvo sunku, tačiau ekspertai jose visose tesugebėjo “ išskaityti” tik aštuonetą emocijų: džiaugsmą, liūdesį, nustebimą, pyktį, bjaurėjimąsi, baimę, susidomėjimą ir gėdą.

Emocijų išraiškoje dalyvauja visos veido dalys: kakta, antakiai, akys – akių vokai; burna- lūpos bei raumenys, formuojantys raukšles nuo nosies iki lūpų kampučių, nors kai kurios emocijos yra labiau susiję su tam tikromis veido dalimis.

Džiaugsmo emociją veide galime atpažinti iš skruostų – veido, akkių – vokų bei skruostų – burnos padėties:
a) burna gali būti užčiaupta arba praverta, lūpų kampučiai truputi pakelti;
b) ryškios raukšlės nuo nosies iki lūpų kampučių, skruostai lyg pakelti ar padidinti;
c) matomos raukšlės apie akis, einančios nuo išorinio akies kampučio, smulkios raukšlelės atsiranda po apatiniu voku.

Liūdesio ir pykčio emocijos matomos iš akių- vokų bei skruostų – burnos padėties, šias emocijas išreiškia:
a) antakių judesius kontroliuojantis raumuo, kuris deformuoja antakių liniją;
b) kaktos vidurinėje dalyje susiformuoja trumpos, horizontalios raukšlės.

Nuostabos emocijai būdinga:
a) ypač pakelti antakiai
b) ištisinės horizontalios raukšlės kaktoje;
c) stipriau praverta burna;
d) plačiai atvertos akys.

Baimės emocija nėra si

ieja su kuria nors atskira veido dalimi. Ją galima įvertinti tik pagal visų dalių veido išraišką.

Manoma, kad socialinės interakcijos metu veido išraiška yra ypač svarbi abiem jos dalyviams- kalbančiajam ir klausančiajam.

Ne tik veido išraiška, bet taip pat žvilgsnis ir gestai yra tie svarbūs elementai, kurie gali sustiprinti arba įnešti dviprasmiškumą į žodinį bendravimą.

Žvilgsnis

Bendravimo procese kalbėtojas su klausytoju nuolat bendrauja žvilgsniu. Apsikeitimai žvilgsniu ypač skiriasi šiais atvejais:
a) nesikalbant, tik apsikeičiant žvilgsniu su nepažystamais;
b) kalbantis nepažįstamiems , ypač jei pokalbis vyksta neutralia tema;
c) kalbantis pažįstamiems, kurie sėdi vienas prieš kitą;
d) kalbantis pažystamiems, kurie vienas kitam patinka.

Žvilgsnis taip pat turi informacijos siuntėjo funkciją. Apie 0,75s trunkančiu žvilgsniu siekiama pabrėžti kažką svarbaus; atskiri trumpi žvilgsniai gali pastiprinti žodžius ar tam tikras frazes; kryptingas žvilgsnis gali būti nukreiptas į tam tikrus objektus ar asmenis, ką nors apie juos sakant ar suteikiant jiems žodį.

Žvilgsnis gali atlikti ir valdingumo funkciją. Pvz.: Napoleonas, norėdamas kitiems padaryti įspūdį, žiūrėdavo žvilgsniu, kuris buvo apibūdintas kaip”nepakeliamas išlydimo metalo spindesys”.

Gestai

Kalbėdami žmonės daro daugybę kūno judesių ypač rankų judesių. Gestai yra viso žmogaus kūno judėjimo dalis. Judėjimu savo gyvenimą pradeda kūdikiai.

Kūno judesiai pirmiausia yra svarbūs pačiam asmeniui, nes kiekvienas kūnas atskleidžia giluminius dalykus, todėl svarbu yra jausti ir įsiklausyti į savo kūną. Judesys gali išreikšti jausmus, patirtį, išgyvenimus, nes tai, kas vy

yksta kūne yra emocijų šaltinis. Kūno judesių suvokimas bei gebėjimas tiksliai išreikšti savo patirtį retai kada ateina savaime, to reikia mokytis.Gestikuliuojama dažniausiai kalbos pauzių metu ir tai skatina manyti, kad gestai,išreikšdami bendra kūno nusiteikimą, pasirodo pirmiau nei mintis išreikšdama žodžiais. Psichoanalitikų nuomone, gestai pasirodo pirmiau, nes jie išreiškia pasąmonines mintis, kurios sąmoningai bus suvoktos šiek tiek vėliau.

Gestai yra tyrinėti kur kas mažiau, tačiau, atrodo, kad mojavimas kumščiu (pykčio išreiškimas), rankų sukryžiavimas (nerimas, susirūpinimas), veido užsidengimas rankomis (gėda), rankos piršto iškėlimas ir galvos nulenkimas (nuraminimas), žiovulys (nuobodumas) kultūros požiūriu yra universalūs.

Poza

Yra trys pagrindinės žmonėms būdingos pozos:
a) stovėjimas;
b) sėdėjimas, tupėjimas ir klūpėjimas ;
c) gulėjimas.

Kiekvienas iš šių pozų, papildyta rankų ir kojų ir kojų padėtimi, sudaro įvairius pozos variantus.

Ypač išsiskiria pasisveikinimo ir ritualų pozos. Pasisveikinimo pozų spektras – labai platus: kulnų suglaudimas ir galvos nulenkimas (dauguma Europos šalių, Argentina) ; gilus nusilenkimas ( Rytų šalys, Japonija ); skrybėlės kilstelėjimas ( ( Europos šalyse, kurios nešiojamos skrybėlės ); nusilenkimas drauge su srybėlės kilstelėjimu ( Europos šalyse, Lotynų Amerikoje ); abipusis patapšnojimas per petį (eskimų paprotys ); draugiškas apsikabinimas, patapšnojimas per nugarą ( Lotynų Amerikoje );suglaustų delnų pakėlimas prieš krūtinę drauge su lengvu galvos palenkimu ( Indijoje ); vos pastebimas galvos nulenkimas ( Didžiojoje Britanijoje ); rankų paspaudimas, po to jas lėtai keliant aukštyn (Rytų šalys ); rankos paspaudimas ir ga

alantiškas jos pabučiavimas (Prancūzija, Lotynų Amerika ).

Manoma, kad poza labiausiai priklauso nuo socialinių normų.

Specifiniai pozų elementai yra būdingi skirtingoms kultūroms, tačiau pagrindiniai dažniausiai turi tą pačią reikšmę. Pozų elementai susideda iš :
a) palinkimo – pirmyn, atgal ir į šonus;
b) rankų – atvirų, uždarų ir ant klubų;
c) galvos – tiesių, išskėstų ir sukryžiuotų.

Bet kuriai pozai atspalvio suteikia pasitempimo ar atsipalaidavimo stilius.

Kūno sudėjimas

Kalbant apie kūno sudėjimą, svarbūs yra trys požymiai: ūgis, svoris ir forma.Dažniausiai yra skiriami trys kūno formos tipai:

a)endomorfai:stori, apvalūs ir minkšti;

b)ektomorfai: aukšti.ploni ir gležni:

c)mezomorfai: raumeningi, kaulėti ir atletiški.

Kadangi kūno sudėjimas yra siejamas su ta tikromis asmenybės charakteristikomis, turėtum pasidomėti, koks tarp jų ryšys. Buvo nuststyta, kad mezomorfai yra agresyvesni ir dažniau linkę nusikalsti; ektomorfai yra inteligentiški ir neramūs; endomorfai yra atsipalaidavę, laimingi ir tingūs.

Žinome faktų, kad sudėjimas yra paveldimas, tačiau vis dėlto yra galimybė jį koreguoti dietomis ir fiziniais pratimais. Kūno sudėjimą, kaip ir veido išraišką, taip pat galima keisti, tik svarbu turėti tikslą, kodėl to reikia.Yra pastebėta, kad aplinkiniai reaguoja į ūgį, ypatingai į vyrų. Aukštiems vyrams būna lengviau gauti darbą, netgi atlyginimo dydis apie 12 % skiriasi vyrų, kurie yra aukštesni už 1 m 88 cm nei tų kurie nesiekia 1 m 82 cm.

Ne tik ūgis, bet ir kūno svoris taip pat yra aplinkinių dėmesio objektas.Stori žmonės, o ypač moterys, dažnai yra diskriminuojamos ir pripažįstamos netinkamos darbui su žmonėmis.

Kūno sudėjimas yra svarbus bendros žmogaus išvaizdos elementas. Taip pat yra prielaida formuotis tam tikram požiūriui į kitus panašaus kūno sudėjimo žmones, netgi priskiriant jiems tam tikrus asmenybės bruožus. Norėdami būti patrauklesni, žmonės linkę suteikti savo kūnui geresnę išvaizdą, kreipdami dėmesį į plaukus, naudodami kosmetiką, aksesuarus bei kitus elementus.

“Labai retai žmonės leidžia savo plaukams augti laisvai, dažniausiai juos kerpa ir šukuoja. Plaukų ilgis priklauso nuo skirtingų socialinių grupių normų- vienuoliai ir kareiviai nešioja trumpus plaukus; visuomenės atstumtiesiems, laisvamaniams, maištininkams ir hipiams būdingi ilgi plaukai”. Kūną puošiantys aksesuarai ir simboliai turi kelias prasmes: jie simbolizuoja materialinę gerovę, rodo priklausomybę tam tikrai socialinei grupei, o juos nešiojančiam asmeniui suteikia pasitenkinimą ir didina jo kaip asmens patrauklumą.

Gera išvaizda sustiprina asmens pasitikėjimą savimi. Taip pat nereikėtų atmesti minties, kad išvaizda atlieka patrauklios asmenybės įvaizdžio funkciją. Fizinio patrauklumo stereotipas, būtent jis įtakoja daugelio skirtingų socialinių grupių tarpasmeninius santykius.Kyla klausimas, ar patrauklūs žmonės yra nors kiek pranašesni už kitus.> To galima tikėtis nebent dėl to, kad jie turi kitokią socialinę patirtį, dėl ko kiti į juos žiūri palankiau.

Prisilietimas

Kalbant apie nežodinį bendravimą, aptarsime dar vieną elementą- prisilietimą. Prisilietimas, pasirodo beesąs pati primityviausia socialinio bendravimo forma, dažniausiai sutinkama primityvių organizmų ir kūdikių bei mažų vaikų tarpe. Prisilietimas aktyvina keletą skirtingos rūšies receptorių kurie atsiliepia į šilumą, šaltį, skausmą, įtampą. Bene reikšmingiausias prisilietimas yra kūdikiams, nes, kaip rodo daugybė tyrinėjimų, kūdikiai, nepatyrę kūno glamonių, užauga nervingi ir pikti.

Svetimų žmonių (ir ypač viešose vietose) prisilietimas nėra dažnas reiškinys. Yra prisilietimų, pavyzdžiui, transporte, bet tai nelaikoma socialiai reikšmingu prisilietimu.

Kadangi bet koks prisilietimas yra asmeninės erdvės pažeidimas, nors kartais ir malonus, jo socialinės normos yra gana griežtos. Prisilietimas socialiai yra priimtinas tik prie tam tikrų kūno dalių: rankų, plaštakų ir pečių, bet ne prie kokių nors intymių zonų.

Prisilietimas, kaip nežodinio bendravimo elementas, išreiškia šilumą ir dominavimą.

Beveik visi nežodinio bendravimo elementai vienaip ar kitaip siejami su asmenybe.

Nežodinio bendravimo ir asmenybės ryšiai.

1. Veido išraiška: dominantiškumas, ekstraversija, pasitikėjimas savimi, psichikos sutrikimas.
2. Erdvės artumas: dominantiškumas, ekstraversija, neuritiškumas.
3. Žvilgsnis: susirūpinimas, dominantiškumas, baimė.
4. Kūno judesiai: susirūpinimas
savęs lietimas dominantiškumas, baimė.

atsipalaidavimas

5. Ekspresija: dominantiškumas, savigarba, socialiniai įgūdžiai,

ekstraversija, neurotizmas.

Nežodinio bendravimo elementai, kaip matėme iš skyrelyje pateiktos teorinės medžiagos ir tyrimų pavyzdžių, yra svarbūs visam bendravimo procesui. Jais pasinaudodami galime padaryti kai kuriuos apibendrinimus.

Naudota literatūra:

Abercrompie k. (1968). Paralanguage

British Journal of Communication.

Leave a Comment