ĮVADASŠeima – ypatinga socialinė institucija, kurioje prasideda kiekvieno vaiko pasaulis. Tėvai – pirmieji vaiko ugdytojai. Jie atsako už vaiko augimą, auklėjimą, bei lavinimą. Šeimos pagrindas yra jos narių bendravimas ir bendradarbiavimas, grindžiamas meile, tarpusavio supratimu, pagarba, parama, atjauta. Tuo įsimintinesnė ir turtingesnė asmenybė joje augs, tuo didesnę dorinę patirtį jis sukaups. Tačiau šiuolaikinės šeimos labai įvairios ir ne visos vaidina vien tik teigiamą vaidmenį vaiko elgesio formavime. Todėl šiame referate aš norėčiau daugiausiai aptarti ne teigiamus, o neigiamus šeimos aspektus, kurie trukdo vaikui normaliai vystytis.Didžiąją dalį visų šiuolaikinių šeimų sudaro nepilnos šeimos, t. y., kai sutuoktiniai yra išsiskyrę arba vienas iš jų miręs. Todėl pirmiausiai šiame referate peržvelgsiu šių šeimų problemas, susijusias su vaikais, dažniausiai daromas išsiskyrusių sutuoktinių klaidas, žalojančias vaikų psichinę sveikatą ir tai, kaip vaikams išaiškinti vieno iš tėvų mirtį.Antroji tema „ Tinkama ir netinkama meilė“ labai įdomi. Tinkama meilė – tai jausmas, kurio reiškimas vaikui suteiks sveikatos ir teisingai auklės. Tuo tarpu netinkama meilė trukdo vaikui emociškai bręsti. Netinkamos meilės yra kelios rūšys, todėl ties jomis ir plačiau atsistosiu.Vienas iš netinkamos meilės tipų yra tėvų alkoholikų meilė. Aš ją išskyriau kaip plačią atskirą temą, nes šiuolaikinėje visuomenėje tai labai dažnai pasitaikanti problema. Suaugę alkoholikų vaikai galbūt nebus tokie kaip jų tėvai, galbūt visiškai kitaip auklės savo vaikus, tačiau tam tikros pasekmės jausis visą gyvenimą. Aš jas ir aptarsiu trečiojoje dalyje.Aptarus vaikų užaugusių alkoholikų šeimoje problemas, norėčiau paminėti dar vieną didelę šiuolaikinę problemą – narkomaniją. Paskutiniame skyriuje trumpai peržvelgsiu tai, kaip šeima įtakoja vaikus kelyje į narkomaniją.
NEPILNOS ŠEIMOSŠiuolaikinės šeimos labai įvairios. Ne visiems pasitaiko laimė užaugti darnioje, pilnoje šeimoje, kurioje dominuotų meilė, harmonija, kantrybė, pagarba, atvirumas, kai vaikas jaučiasi saugiu. Šiandieninė statistika rodo, jog daugėja, nepilnų šeimų, o nepilnose šeimose užaugę vaikai, nesugeba tinkamai auklėti vaikus, nes dažniausiai patys neturėjo gražaus, gero bendravimo pavyzdžių.
Apie nepilnas šeimas dažniausiai kalbama dviem aspektais:• Kai išyra santuoka• Kai vienas iš sutuoktinių mirštaAbiem netekties atvejais neišvengiama neigiamo poveikio vaikams. Vaikams tėvų netektis visada yra skaudi, bet skaudžiausia ji būna ankstyvame amžiuje. Nustatyta, kad ilgesnis kūdikio atskyrimas nuo motinos, rimtai dezorganizuoja kūdikio elgesį. Tokia netektis, įvykusi iki 6 mėnesių amžiaus, nuskurdina kūdikio pojūčius. Kūdikiai, kurių niekas neglaudžia ir mažai kalbina, yra nestimuliuojami. Netgi dirbtinai nuo motinų atskirti vaikai patalpinti darželiuose, lopšeliuose sunkiau adaptuojasi gyvenime, jiems taip pat dažniau išsivysto psichopatiniai simptomai.Tolesnis vaiko vystymasis, netekus vieno iš tėvų, priklauso nuo vaiko lyties, amžiaus, temperamento, tarpusavio ryšių su likusiuoju sutuoktiniu. Mergaitės, lyginant su berniukais, adaptuojasi geriau. Berniukams netekties atveju išsivysto agresija, irzlumas, sutrinka savikontrolė. Tėvo netekties atveju berniukai mažiau domisi vyriško tipo veiklos formomis. Būdami impulsyvesni už mergaites, jie sukuria daugiau prielaidų antisocialiniam elgesiui pasireikšti.Teik berniukai, tiek mergaitės tėvo netekties atvejais dažniausiai turi sunkumų mokydamiesi, nes stokoja dėmesio, yra išsiblaškę. Lyginant jų elgesį grupėje su draugais, buvo pastebėta, kad jie mažiau šypsosi, dažniau kažkuo skundžiasi, kartais netgi verkia. Yra nustatyta, jog tėvo netektis ne tik įtakoja verbalinius įgūdžius ir sugebėjimus, bet labiausiai daro įtaką kiekybiniams sugebėjimams. Iš dalies, turbūt, dėl to, kad aritmetiniai įgūdžiai ir suvokimas daugiausiai artimi vyrams.Verta pakalbėti abiem aspektais apie nepilnas šeimas, nes kiekvienas šių atvejų gali turėti kitokią įtaką vaikų elgesio formavime.Išsiskyrę tėvaiIšsiskyrusiųjų santykiai su savo vaikais viena didžiausių šiuolaikinių problemų. Neveltui ji taip plačiai gvildenama mokslinėje ir grožinėje literatūroje, meno kūriniuose. Tėvams skyrybos gali reikšti daugelio puoselėtų svajonių ir siekių pabaigą, tuo tarpu vaikams tai gali atrodyti kaip pasaulio pabaiga.
Tyrinėtojai, lygindami išsiskyrusiųjų ir gyvenančių santuokoje panašaus amžiaus vaikų pasiekimus mokykloje, padarė išvadą, kad skyrybos gali turėti ilgalaikes pasekmes vaikams. Tos pasekmės gali įvairiai reikštis artimoje ir tolimoje ateityje: žemesniu išsilavinimo lygiu, mažesnėmis pajamomis, dažniau pasitaikančia bedarbyste, mažesnį prestižą turinčios veiklos pasirinkimu. Yra pastebėta ir psichologinių sunkumų. Tie sunkumai siejami su sėkmės stoka gyvenime, nepasitenkinimu draugais, šeima.Išsiskyrusių tėvų ir vaikų santykiai daug priklauso nuo ekssutuoktinių tarpusavio ryšių. Gražina Matulienė savo knygoje „Šeimos psichologija“ išskyrė keturis tokius atvejus:• Puikūs bičiuliai. Tokių esama apie 12 procentų. Net ir išsiskyrę tokie sutuoktiniai tebėra įsitraukę į vienas kito gyvenimą. Nei vienas iš sutuoktinių nesusituokia iš naujo. Vaikams leidžiama laisvai lankytis abiejų šeimose.• Besikooperuojantys kolegos. Jų manoma esant apie 38 procentus. Jie sugebėjo sumažinti savo potencialius konfliktus ir turi tam tikrų ryšių. Tuos ryšius jie palaiko bendram vaikų labui.• Pikti partneriai. Jų yra apie 25 procentus. Jie nesugebėjo įveikti savo pykčio ir priešiškumo, turi labai mažai bendrų ryšių, o ir tie patys – kartūs.• Ūmūs priešai. Manoma jų esant apie 25 procentus. Tai sutuoktiniai, kurių ryšiai labai reti, bet visuomet priešiški ir nemalonūs.Vaikų savijauta didžiąja dalimi priklauso nuo to, kaip tėvai elgiasi vienas su kitu ir kaip jie žiūri į savo vaikus. Blogiausia, ką tėvai gali padaryti – tai panaudoti vaiką kaip keršto priemonę kitam. Kitas gimdytojas gali būti kaltinamas ir apkalbamas, ir vaikai gali būti verčiami arba skatinami palaikyti vieną pusę nuolatiniuose kivirčuose dėl teisių į globą, pinigų, auklėjimo būdų ir lankymų laiko. Tokio elgesio poveikis vaikui gali būti pražūtingas. Stresinė aplinka skatina agresiją, baimę, įžūlumą, grubumą, uždarumą, polinkį į vienatvę, irzlumą. Geriausia, ką gali padaryti išsiskyrę tėvai – išlikti tėvams ir nebūnant sutuoktiniams. Vaikai lengviau pergyvena tėvų skyrybų krizę, kai tėvai palaiko ryšius tarpusavyje, rūpinasi vaikais materialiai, kai vaikams nedraudžiama bendrauti su abiem tėvais.Ir vis dėlto skyrybos daro neigiamą poveikį vaikams. Vaikai suvokia, kad jie asmeniškai nėra atsakingi už skyrybas, nežiūrint to, kai kurie kaltina save dėl tėvų santuokos žlugimo. Kartais vaikai motyvuoja tokią situaciją savo paties susikurtomis prielaidomis, pavyzdžiui „Tėvas išėjo iš namų, nes manęs labai nemėgo“.Netektis mirties atvejuMirtis yra stipriausia jėga žinoma žmogui. Sakoma, kad žmogus sąmoningai ar nesąmoningai jaučia baimę mirčiai, nes mirtis gali ateiti bet kuriuo momentu. Šeima mirties atveju neišvengiamai turi pagalvoti apie vaikus. Jiems į klausimą apie mirtį, verta atsakyti tiesiai ir garbingai. Aiškinant vaikams apie netektį reikėtų vengti:• Nerealių istorijų ir prasimanymų.• To, kuo patys tėvai netiki.• Versti vaiką daryti klaidingas išvadas.Su vaikais reikia būti teisingam. Jeigu artimas žmogus mirė nuo ligos, taip reikia ir paaiškinti. Kartais tėvai, saugodami vaikus nuo nemalonių dalykų, bando apsaugoti ir nuo liūdesio. Šiuo atveju liūdesiui trukdyti nederėtų. Jei mirties atveju vaikui bus meluojama, jis jausis nepatogiai. Geriau jam paaiškinti, jog su tuo, kurio netekome, esame atskirti laike ir erdvėje, tačiau negalutinai. Mirtis nutraukė mūsų ryšius, tačiau liūdesys neturi sumažinti meilės tam, ko netekome.TINKAMA IR NETINKAMA MEILĖVaiko asmenybę nuspalvina jo namuose tvyranti emocinė atmosfera. Ši tiesa atrodo akivaizdi, tačiau tik neseniai pradėjo pripažinti tėvų charakterio ir vaikų elgesio ryšį. Kai kurie tėvų vartojami auklėjimo būdai yra lengvai pastebimi ir akivaizdūs, juos galima tiesiogiai stebėti ir nesunku nustatyti jų įtaką vaiko asmenybei. Kiti auklėjimo būdai yra labiau užmaskuoti ir subtilesni, todėl apie juos galime spręsti tik iš netiesioginių apraiškų.Pagal tėvų auklėjimo būdą skiriama tinkama ir netinkama meilė. Tinkama meilė apibrėžiama kaip jausmas, kurio reiškimas suteiks vaikui sveikatos ir teisingai auklės, bus palankus jo emocinei raidai ir pasitikėjimo savimi augimui. Tuo tarpu netinkamą meilę galime apibūdinti kaip jausmą, kurio demonstravimas vaikui trukdo emociškai bręsti, nes nepatenkina jo emocinių reikmių ir apsunkina tėvus vis didėjančia priklausomybe. Netinkama meilė taip pat gali trukdyti vystytis vaiko pasitikėjimui savimi. Labiausiai paplitę šie keturi netinkamos meilės tipai:
• Savininkiška meilė. Ši meilė pasireiškia tuo, kad tėvai stengiasi skatinti vaiko perdėtą priklausomybę nuo jų. Kol vaikas mažas, jo priklausomybė akivaizdi ir beveik absoliuti, bet jei priklausomybė vaikui augant nemažėja, ji tampa kliūtimi vaiko emocinės raidos kelyje. Tokie tėvai linkę elgtis su vaiku kaip su savo nuosavybe, kurią valdo, o ne kaip su būtybe, kuriai reikia išplėsti savo teises ir palaipsniui tapti nepriklausoma ir pasitikinčia savimi. Jei tėvai nepaisys vaiko teisės į nepriklausomybę, jis gali išaugti visiškai priklausomas ir be išlygų paklūstantis tėvams, bet nesugebantis išmokti gyventi šiame pasaulyje. Toks vaikas ateityje gali tapti valingų, įtakingų asmenų lengvu grobiu arba tėvų santykiai su augančiu vaiku blogės, jis vis mažiau pasiduos jų įtakai. Norint kad to neįvyktų, tėvai turi gerbti vaiko teisę būti pačiu savimi. Žinoma, tai nereiškia, jog reikia atsisakyti apribojimų – kiekvienam vaikui reikalingas vadovavimas ir disciplina. Tai reiškia, kad vaiką reikia skatinti galvoti, būti nuoširdžiu, jaustis asmenybe, kuri privalo vis daugiau ir daugiau atsakyti už savo veiksmus ir poelgius.• Gundanti meilė. Ne visi tėvai žino, kad jų pačių vaikas gali į juos žiūrėti erotiškai ir reaguoti seksualiai. Nesąmoningai jie gali sustiprinti į juos nukreiptus seksualinius vaiko troškimus. Tėvas, nusirengiantis dukters akivaizdoje, arba motina, kuri maudo vonioje savo mokyklinio amžiaus berniukus, skatina seksualius jausmus ir fantazijas. Kai kurie tėvai leidžia vyresnio amžiaus vaikams miegoti su jais vienoje lovoje; jie myluoja ir glamonėja vieni kitus. Yra tėvų, kurie nemato nieko blogo, bučiuodami vaikus į lūpas arba ilgai ir tvirtai laikydami juos glėbyje. Jie kreipiasi į vaikus taip, lyg šie būtų jų meilužiai, ir tikisi iš jų asistavimo. Kai kurioms motinoms patinka šokti su savo sūnumis. Net vilkėdamos vonios chalatą, jos nesidrovi šokti su jais rokenrolo.Toks tėvų elgesys neigiamai veikia vaiko seksualinį vystymąsi. Mergaitės auklėtos gundančių tėvų, linkusios užmegzti lytinius santykius su vyresniais vyrais, o gundančių motinų sūnus sukilę erotiniai impulsai gali pastūmėti į ankstyvus lytinius santykius. O kai kuriuos vaikus erotinis tėvų elgesys gali taip išgąsdinti, kad suaugę, jie ima apskritai vengti lytinio gyvenimo arba mėgina pasitenkinti su savo lyties asmenimis. Gundantiems tėvams reikia psichoterapeuto pagalbos.• Ambicinga meilė. Tėvai, siekiantys patenkinti savo ambicijas per vaiką, bando jo gyvenime realizuoti savo svajones. Kuo labiau tėvai patenkina savo ambicijas per vaikus, tuo sąlygiškesnė tampa jų meilė, tuo daugiau ji priklauso nuo to, kaip gerai vaikai išpildė gausybę tėvų ambicingų lūkesčių.Vienas iš žalingiausių ambicingos meilės tipų – tai motinos, kuri per dukters gyvenimą bando realizuoti savo romantiškas fantazijas arba seksualinius troškimus, meilė. Motina to pasiekia, nesąmoningai skatindama dukterį tokiems santykiams ar situacijoms, kuriose ji pati trokšta atsidurti. Mama įkyriai domisi savo dukters susitikimų intymiomis smulkmenomis, kas, dukrai atveriant paslaptis, ją sujaudina. Šis reiškinys yra griaunantis. Vaikas gali būti pastūmėtas į aplinkybes, kurioms jis nepasiruošęs dėl nesubrendimo ir patirties stokos. Nėštumas – tik viena iš galimų pasekmių. Kitas dažnai pasitaikantis rezultatas – vaiko savigarbos mažėjimas. Toks procesas visam gyvenimui gali iškreipti vaiko savęs vertinimą. Šio tipo ambicijų persikūnijimas gali kilti ir tėvui sūnaus atžvilgiu bei sukelti analogiškas pasekmes. Tėvas, kuris išreiškia savo vyrišką šaunumą per sūnaus pergales, pakenkia ne tik sau, bet ir esantiems drauge du juo. Tuo atveju berniukas yra priverstas vertinti moteris pirmiausia kaip seksualinius objektus. Jam ateityje gali būti sunku bendrauti su moterimis kaip su būtybėmis, turinčiomis jausmus, tuo labiau – kaip su lygiomis.• Visiškas pasikeitimas vaidmenimis. Tai žiauraus elgesio su vaikais pirmoji stadija. Tokie tėvai mano, kad jų vaikas privalo rūpintis tėvų emocine ramybe. Jie laukia, kad vaikas juos prižiūrėtų ir ramintų. Tokie tėvai per daug tikisi ir reikalauja. Išpildymo reiklumas ne tik be galo didelis, bet ir priešlaikinis. Tokie tėvai elgiasi su vaiku taip, tarytum jis būtų daug vyresnis, negu yra iš tikrųjų, todėl jis dažnai nepajėgia išpildyti tai, ko iš jo norima, ir panašiu būdu reaguoti. Už tėvų valio neįvykdymą laukia atitinkamos bausmės. Iš dalies kartais visi tėvai taip bendrauja su savo vaikais. Taip būna, kai jie jaučiasi fiziškai ar morališkai išsekę. Tai gali būti depresijos, kokios ligos, nervinio ar fizinio nuovargio pasekmė. Tokiais periodais tėvai turi mažai arba visai neturi emocinių jėgų rūpintis vaikais. Gana sunku tuo metu patenkinti vaikų akių ir fizinio kontakto reikmes ar skirti jiems sutelktą dėmesį. Kada tėvai fiziškai ar emociškai išsekę, jais pačiais reikia rūpintis. Nelengva ko nors duoti, kai neturi ko duoti. Esant tokios būklės, galima padaryti klaidą tikintis, jog vaikas taps ramintoju, bus nuolankus ir sąmoningas, o taip pat visiškai paklusnus. Tai prieštarauja vaiko prigimčiai. Jei priversime jį vaidinti suaugusįjį, jis negalės normaliai vystytis. Tokio nenormalaus vystymosi galimų nepageidaujamų pasekmių sąrašas beribis.Mes išnagrinėjome keturis labiausiai paplitusius netinkamos meilės tipus ir keletą esminių klaidingų požiūrių. Žinoma, tai tokios santykių formos, kurių visi norėtume išvengti. Jos kenksmingos tiek tėvams, tiek vaikams. Tačiau, vengdami netinkamos meilės, tėvai neturi susilaikyti nuo tinkamos. Ši vaikų auklėjimo klaida labiausiai paplitusi. Juk gerokai dažniau vaikai kenčia nuo tinkamos meilės trūkumo, negu nuo netinkamos pertekliaus.
SUAUGĘ ALKOHOLIKŲ VAIKAIAlkoholikų vaikas nuolat patiria nesuprantamas ir netikėtas audras. Jis mato, kaip jo gimdytojo nuotaikos ir elgesys tampa neprognozuojami ir gąsdinanti. Jis žino, kad tokiu metu jo gimdytojui nėra nieko svarbiau už degtinės butelį.Vaikas jaučiasi paliktas ir bejėgis.Vaizdas būna apgailėtinas ir neužmirštamas. Vaikas regi savo saugumo simbolį, trupantį jo akyse. Jis mato savo tėvą arba motiną apsvaigusį ir praradusį orientaciją, silpną ir tuščiažodžiaujantį, apsiašarojusį ir tironišką, esatį pasaulyje už vaiko suvokimo ribų. Jis taip pat gali būti priverstas padėti tėvui įveikti jo negalavimus ir pykinimus.Gimdytojas alkoholikas gali labai mylėti savo vaikus, bet dėl savo paties bėdų jis negali jais nuosekliai rūpintis, todėl ateityje tokie vaikai susiduria su begale psichologinių problemų. Aptarsime keletą iš jų:1. Suaugusiems alkoholikų vaikams sunku atlikti kokį nors darbą nuo pradžios iki galo. Tipinėse alkoholikų šeimose nestinga pažadų. Tuoj pat gaus puikų darbą. Netrukus sudarys puikų sandėrį. Namuose tuoj bus padaryta viskas, kas reikia. Žaislai – vežimėliai, lėlės namai bus suremontuoti ir taip toliau. „Aš padarysiu tą. Aš padarysiu aną“. Bet nedaroma, nei tas nei anas. Ne tik nepadaroma – alkoholikas pageidauja, kad jam būtų pripažįstamas nuopelnu net pats pažadas, ketinimas padaryti.Tikrai ne visi tėvai, kurie nėra priklausomi nuo alkoholio, moko vaikus kaip įveikti sunkumus. Tačiau darnioje šeimoje užaugęs vaikas gauna elgesio ir požiūrio į darbą pavyzdį. Vaikas mato, kaip dirbama, ir net gali ko nors paklausti. Gal jis nėra tiesiogiai mokomas darbo, bet išmoksta matydamas. Kadangi suaugusio alkoholiko vaiko patirtis visai kitokia, nieko stebėtino, kad jam sunku įvykdyti kokį nors planą nuo pradžios iki galo. Jie nematė, kaip tai daroma, ir nežino, kaip tai daryti. 2. Suaugę alkoholikų vaikai meluoja net ir tada, kai būtų paprasčiau sakyti tiesą. Šeimoje, veikiamoje alkoholio, melavimas yra pamatas. Jis iš dalies užmaskuoja nemalonią tikrovę, dangstymąsi, sulaužytus pažadus bei nenuoseklų elgesį. Toks melas būna įvairių formų ir poteksčių. Nors jis šiek tiek skiriasi nuo įprasto melavimo, tačiau, be abejo, yra nukrypimas nuo tiesos.Pirmiausias ir pagrindinis melas tokioje šeimoje yra jų bėdos neigimas. Tad apsimetimas, jog namuose viskas gerai, taip pat yra melas, ir šeimos nariai retai netgi vienas kitam prisipažįsta, kokia ta tiesa, ją stengiasi neigti. Kitas melas, dangstymasis, susijęs su pirmuoju. Ne alkoholikas šeimos narys dangsto alkoholiką. Vaikas, matydamas, kaip ne alkoholikas tėvas teisina alkoholiką, kai tasai nepadaro kokio nors darbo arba nepadaro laiku, su tokiu melu susigyvena. Be to, iš alkoholiko tėvo ar motinos jis išgirsdavo begalę pažadų. Jie irgi pasirodydavo esą ne kas kitas, o melai. Melas alkoholikų šeimoje tapo įpročiu. Štai kodėl teiginys „Suaugę alkoholikų vaikai meluoja net ir tada, kai paprasčiau būtų sakyti tiesą“ yra reikšmingas. Juk melas, kurį vaikas nuolat girdėjo, tapo savaime suprantamu.3. suaugę alkoholikų vaikai sau negailestingi. Dažniausiai alkoholikų šeimoje augęs vaikas niekaip negalėdavo įtikti kitiems šeimos nariams, o labiausiai motinai ir tėvui. Kartais jam būdavo priekaištaujama visai nepagrįstai : „Jeigu nebūtum toks blogas vaikas, man nereikėtų gerti“. Nors tai ir nepagrįstas pasakymas, vaikas, gana dažnai ir ilgą laiką tą girdėdamas, pagaliau tuo patiki ir įsisąmonina, kad tie priekaištai – tai neigiamas požiūris į jį. Tai jo sąmonėje lieka ir užaugus, nors niekas nebepriekaištauja.Kadangi suaugęs alkoholikų vaikas neatitinka tų pavyzdžių, kuriuos jis buvo įsisąmoninęs iš vaikystės, jis niekada nepasiekia to reikalavimų lygio, kurį pats sau nusistato. Štai iš dalies kodėl žmonės visą gyvenimą išlaiko susiformavusį neigiamą savo įspūdį, nors vėliau daug kas liudijama priešingai. Suaugęs alkoholikų vaikas visada neigia savo sėkmę. Tai iš tikrųjų ne kuklumas, o tikrovės iškreipimas. Jis jaučiasi saugesnis išsaugodamas savo neigiamą įspūdį, nes per daug yra prie to įpratęs.4. Suaugę alkoholikų vaikai nelabai moka linksmintis , nes jų požiūris į save pernelyg rimtas. Alkoholikų vaikams nedaug linksmumo. Jie negirdi tėvų juokiantis, pokštaujant ar kvailiojant. Jų gyvenimas itin piktas ir rimtas, nes spontaniškam vaikui tokioje šeimoje nėra vietos. Dažnai alkoholikų net nemoka žaisti su kitais vaikais. Dalyvavimas kokiuose nors žaidimuose, jiems nepadeda užsimiršti, įsilinksminti, nes alkoholikų šeimoje linksmumui nėra vietos, jo atsisakoma.Užaugęs toks alkoholikų vaikas ne tik nemoka linksmintis, bet ir nepalankai žiūri į tuos, kurie valiūkauta, nors širdies gilumoje ir pats nori taip pakvailioti. Linksmintis, valiūkauti, būti vaikiškam jam reiškia atrodyti kvailam, tad nenuostabu, jog suaugusiems alkoholikų vaikams linksmintis sunku. Juos nuolat drasko baimė apsikvailinti. Be to, jiems nelengva atskirti save nuo darbo. Į bet kokį darbą, kurį turi atlikti, alkoholiko vaikas žiūri labai rimtai. Jis žiūri rimtai į darbą, tačiau ne į save, todėl jam gresia emocinis išsekimas.5. Suaugusiems alkoholikų vaikams sunku artimai bendrauti. Suaugę alkoholikų vaikai labai trokšta sveikų artimų santykių, bet jiems sunku juos išlaikyti dėl daugelio priežasčių. Pagrindinė ir akivaizdžiausia priežastis ta, kad jie neįsivaizduoja, kokie būna sveiki artimi santykiai, kadangi niekad tokių nepažino. Vienintelis pavyzdys yra tėvai, o jų santykiai, kaip mes jau žinome, nebuvo sveiki. Be to, alkoholikų tėvus lydi patirtis „eikš prie manęs, eik šalin“ – tėvų ir vaiko meilės nenuoseklumas. Vieną dieną jie jaučiasi mylimi, o kitą dieną atstumiami. Baimė būti paliktam yra klaiki baimė, o alkoholikų vaikai užauga augte su ja suaugę.Ta baimė gal visiškai ir nekausto, bet labai kliudo. Nuoseklius, pastovius santykius su kitu žmogumi yra labai sunku ir sudėtinga, jei nežinai, kokie jie iš tikrųjų yra. Kad tie santyki būtų normalūs, reikia daug duoti ir daug imti, išsiaiškinti daug nesusipratimų ir pykčių, kurių visuomet pasitaiko. Suaugusių alkoholikų vaikams menkiausias nesusipratimas kaip mat pasidaro labai didelis, kadangi viską užgožia baimė būti paliktam, kuri mažina pasitikėjimą savimi. Jie save sumenkina ir netiki, kad gali būti mylimi.6. Suaugę alkoholikų vaikai perdėtai jautriai reaguoja į permainas, kurioms neturi jokios įtakos. Alkoholiko vaikas mažas nebuvo globojamas. Jam buvo primestas alkoholiko gyvenimas, alkoholiko aplinka. Tam, kad galėtų augti ir gyvuoti, jis turėjo prie tos aplinkos prisitaikyti. Jam pačiam reikėjo ją tvarkyti. Tai buvo labai svarbu ir tebėra iki šiol. Kai neįmanoma pasitikėti kito žodžiu, alkoholiko vaikas išmoksta kliautis pačiu savimi.Dėl to jis dažnai yra kaltinamas valdingumu, griežtumu, veiklumo stoka. Taip yra ne todėl, kad jis būtų išlepintas, nelinkęs įsiklausyti į kito nuomonę ir ne dėl noro daryti viską savaip. Tai kyla iš baimės, kad jei jis niekuo nepasirūpins, jei kokia permaina staiga greitai įvyks ir jis nedalyvaus, gyvenimas išsprūs jam iš rankų. Nėra abejonių, jog alkoholiko vaikas pernelyg jautriai į viską reaguoja. Toks jautrus reagavimas kitiems gali pasirodyti kvailas, tačiau šitokią reakciją sąlygoja praeitis. Tai beveik nevalingas refleksas.7. Suaugę alkoholikų vaikai jaučiasi esą kitokie negu visi žmonės. Taip yra, nes jie iš tikrųjų yra kitokie. Tačiau jų yra daugiau nei jie mano. Jie yra įsitikinę, jog bet kokiame žmonių būryje visi gerai jaučiasi ir tik jie varžosi. Šitai būdinga ne tik jiems. Niekas, be abejo, nepasidomi ir nesužino, kad kiekvienas žmogus savaip stengiasi dangstyti savo varžymąsi. Keisčiausia , kad suaugusių alkoholikų vaikai jaučiasi kitokie netgi tokių pat žmonių grupėje. Šitas jausmas juos lydi nuo pat vaikystės, ir, nors iš aplinkos nesulaukia jokių ženklų, šis jausmas nepraeina. Kiti vaikai turėjo galimybę būti vaikais, jie neturėjo. Suaugęs alkoholiko vaikas nuolat rūpinosi, kas dedasi namuose, todėl net ir žaisdamas su kitais vaikais, niekad labai gerai nesijausdavo, negalėdavo į žaidimą įsitraukti visa širdimiRūpestis dėl bėdų namuose, tokiam vaikui užtemdydavo visą džiaugsmą. Jam atsitinka tas pats kas ir jo šeimai: pradėjus šalintis žmonių, darosi vis sunkiau bendrauti. Jis neišsiugdė bendravimo į gūdžių, kad geriau jaustųsi, būtų toks kaip visi. Alkoholikų vaikams sunku patikėti, kad jie gali patikti šiaip, dėl nieko ir kad palankumo nereikia nusipelnyti. Jausmas, kad esi vienišas lydi juos visą gyvenimą.8. Suaugę alkoholikų vaikai nepaprastai atsidavę, net jei akivaizdu, kad kiti to prieraišumo yra neverti. Alkoholiko šeima, ko gero, yra prieraišumo pavyzdys. Tokios šeimos nariai vieni kitų atkakliai laikosi net tada, kai priežastys, dėl kurių turėtų išsiskirti, yra akivaizdžios. Toks „prieraišumas“ yra veikiamas ne ko kito, o baimės ir nesaugumo išvada; tačiau elgesį nulemianti aplinka. Taip manydami, suaugusieji alkoholikų vaikai neišeina net ir tada, kai tuos saitus jau seniai reikėjo nutraukti.Kadangi užmegzti draugystę arba artimus santykius alkoholikų vaikui sunku ir sudėtinga, tai jau sykį juos užmezgęs, jis stengiasi nebenutraukti. Jei kas nors jam neabejingas, nori būti jo draugas, mylimasis ar sutuoktinis, tuomet jo pareiga būti su juo amžinai. Jeigu suaugęs alkoholikų vaikas kam nors pasirodė toks, koks esąs, ir jie jo neatstūmė, vien todėl būtina išlaikyti tuos santykius. Kaip su elgiamasi – nesvarbu. Kad ir ką jie darytų ar sakytų, jis randa kaip jų elgesį pateisinti ir apkaltinti save. Taip neigiamas požiūris į save dar labiau sustiprėja ir skatina nenutraukti santykių.Alkoholiko vaiko prieraišumas neprilygstamas. Kadangi jam bet kokios permainos yra labai sunkios, jis verčiau lieka prie to, ką turi. Juk nusistovėję santykiai yra daug saugiau, nežinomybė gąsdina. 1. suaugę alkoholikų vaikai impulsyvūs. Įsikarščiavę jie nesusimąsto nei apie galimas pasekmes, nei apie kitokį elgesį. Tokį impulsyvumą lydi vidinė maišatis, baisėjimasis savimi ir bejėgiškumas prieš aplinkinius. Be to, jie išeikvoja daug jėgų, kol išsrebia prisivirtą košę.Impulsyvumas yra labai vaikiška savybė. Paprastai tik vaikai būna impulsyvūs, tačiau suaugę alkoholikų vaikai vaikystėje buvo veikiau tėvai nei vaikai, todėl dabartinis impulsyvus jų elgesys yra išraiška to, ko stigo vaikystėje. Toks elgesys nėra tyčinis ar apgalvotas. Jis nėra pavaldus, nes ko stinga viename gyvenimo etape, dažnai atsigriebiama kitame.ŠEIMA IR NARKOTIKAIDaug kas priklauso nuo tėvų ir vaikų santykių. Tvirtą, gerą klimatą sukurianti šeima yra gera prielaida, iširusi – bloga. Šeimoje surikiuojamos gairės, kurios palengvina vystymąsi viena kryptimi ir apsunkina kita. Niekas taip nebaugina tėvų, kaip narkotikai. Tėvai mažiau jaudinasi, jei vaikas pradeda smurtauti, iš aklo įniršio viską gadinti, paslapčia galvojama, jog tai vyrams būdingas elgesys („tikras berniukas privalo mokėti muštis“), o dar mažiau kreipiama dėmesio į tipišką moterišką elgesį, kai mergaitė tyliai kenčia. Labiausiai bijoma, jog vaikas įjunks į narkotikus, nes statistika rodo, kad pastaraisiais metais vis daugiau naudojama narkotinių medžiagų ir vis jaunesni vaikai darosi nuo jų priklausomi. Penki procentai 12-13 metų vaikų kas savaitę ir net kasdieną geria vyną, šampaną, alų, trys procentai – degtinę, likerį, konjaką. Ketvirtadalis 12-13 metų vaikų pasitaikius progai išgeria nestipraus alkoholio. Devynmečiai ir dešimtmečiai pradeda rūkyti ir iki šešiolikos metų, kas trečiam cigaretė tampa įprastu dalyku. Su hašišu ir marihuana susipažinę jau du procentai 12-15 metų vaikų ir devyni procentai šešiolikmečių.Įtampa ir neišspęsti konfliktai su šeima – viena svarbiausių priežasčių, dėl kurių vėliau griebiasi narkotikų. Krizių ir stresu metu vaikai vis dažniau griebiasi priemonių, kurios žada pagalbą. Įtampą ir stresus jie mėgina įveikti labai pavojingu būdu, o to jie išmoksta iš suaugusiųjų, kurie visai nesusimąstydami vartoja raminamuosius vaistus, alkoholį, rūkalus ir kitus svaigalus prie vaikų akių. Juk dažniausia priežastis, dėl kurios vaikai įjunksta į narkotikus, yra ne klasės ar kiemo draugų įtaka, o šeimoje nusistovėjęs požiūris į svaigalus.Kita svarbi gairė kelyje į narkomaniją, kuriai nemažesnę įtaką turi šeima, ta, kad dažnai vietoj meilės ir bendravimo, kurio taip reikia vaikams, tėvai duoda maisto, saldumynų, žaislų ir vėliau pinigų. Vaikai anksti suvokia, jog tai, ko jie nori arba apie ką svajoja, gali būti kompensuojama medžiaginiais dalykais. Dar prieš įjunkdami į narkotikus, vaikai nuo mažų dienų pripranta vengti sunkumų, stumti juos nuo savęs materialinėmis priemonėmis ir net nemėgina spręsti problemų.Tėvai, kurie visada bėga problemoms už akių ir visapusiškai apsaugoti vaiką, lygiai taip pat nepadeda formuoti tvirtos asmenybės, kaip ir tie, kurie per mažai įsigilina į savo vaikų situaciją ir jų nepalaiko. Tėvai privalo skatinti vaikus pačius spręsti problemas. Kai vaikai įgis patirties, kad jiems tai pavyksta, ims pasitikėti savimi. Mamytės išlepintas nepritapėlis, lygiai kaip ir neprižiūrimas asocialios šeimos vaikas, įklimps į narkotikus, nes jie nepajėgia patys susidoroti su kasdieninėmis konfliktinėmis situacijomis.IŠVADOSVaikų elgesio stilius, poelgiai dažniausiai siejasi su pamėgdžiojimu, pagrįstu jausmais, todėl labai svarbu, kad tėvų ir vaikui artimų žmonių elgesys ir tarpusavio santykiai būtų teigiami. Taigi, vaikui tinkamai ugdyti reikalingas tėvo ir motinos rūpestis, meilė, pagarba.Tačiau ne visos šeimos idealios ir toli gražu ne visos rodo vien tik teigiamą pavyzdį vaikui. Kuo toliau, tuo labiau daugėja nepilnų šeimų, t. y. šeimų, kuriose sutuoktiniai yra išsiskyrę arba vienas iš jų miręs. Skyrybos šeimoje beveik visada neigiamai paveikia vaiką, jos turi ilgalaikes pasekmes, kurios gali įvairiai reikštis tiek tolimoje, tiek artimoje praeityje: žemesniu išsilavinimo lygiu, mažesnėmis pajamomis, dažnesne bedarbyste, neprestižinės veiklos pasirinkimu, nepasitenkinimu savimi, šeima, draugais.Vaikui gerai augti, stiprėti reikalinga tinkama meilė, kurios reiškimas suteiks jam sveikatos, pasitikėjimo savimi ir teisingai auklės. Netinkama meilė vaiką žlugdo, neleidžia jam emociškai bręsti, nes nepatenkina jo emocinių reikmių. Skiriami keturi netinkamos meilės tipai: savininkiška meilė, gundanti meilė, ambicinga meilė ir visiškas pasikeitimas vaidmenimis. Kiekviena iš jų neturi jokios teigiamos įtakos vaiko vystymuisi, o taip pat kenkia ir patiems tėvams. Tačiau, vengdami netinkamos meilės, tėvai neturi susilaikyti nuo tinkamos. Juk gerokai dažniau vaikai kenčia nuo tinkamos meilės trūkumo negu nuo netinkamos pertekliaus.
Gali būti išskiriama dar viena netinkamos meilės rūšis – tai alkoholiko meilė savo vaikui. Gimdytojas alkoholikas gali labai mylėti savo vaikus, bet dėl savo paties bėdų negali nuosekliai jais rūpintis. Todėl ateityje alkoholikų vaikai gali turėti begales psichologinių problemų: jiems gali būti sunku atlikti kokį nors darbą nuo pradžios iki galo, o jo neatlikę, jie neišvengia melo; suaugę alkoholikų vaikai sau negailestingi, labai kritiški, todėl jiems sunku atsipalaiduoti, linksmintis, artimai bendrauti su kitais žmonėmis. Nepaisant visko, alkoholikų vaikai yra labai atsidavę. Sykį užmezgęs kontaktą, stengiasi jo nebenutraukti, nesvarbu koks jis bebūtų.Be alkoholizmo šiuolaikinėje visuomenėje taip pat labai paplitusi narkotikų problema. Šeimos įtaka čia nemažesnė. Jei tėvai vaikų akivaizdoje nesivaržydami naudos įvairius svaigalus, jei vietoj meilės ir bendravimo jiems bus siūlomas materialus pakaitas, vaikai gali pasinaudoti rodomu pavyzdžiu ir, kilus menkiausiai problemai, jie jos nespręs, o pasinaudos lengviausiu būdu užsimiršti – svaigintis.LITERATŪRAMatulienė, G. 1997. Šeimos psichologija. Kaunas, p. 117-129.Woititz, G. 1999. Suaugę alkoholikų vaikai. Kaunas, p. 27-76.Cambell, R. 1999. Kaip iš tikrųjų mylėti savo vaiką. Kaunas, p. 75-86.Hurrelmann, K., Unverzagt, G. Kaip išsiugdyti stiprius vaikus. Vilnius, p. 17-27/Ginott, H., 1999. Tarp tėvų ir vaiko: nauji senų problemų sprendimai. Vilnius, p. 145-150.