Našlaičiai vaikai

ŠIAULIŲ KOLEGIJA

SVEIKATOS FAKULTETAS

SOCIALINIO DARBO KATEDRA

Savarankiškas darbas Nr. 2

[pic]

(soc. darbas su šeima)

Darbą atliko: Ingrida Čaika, IISD

Tikrino: G.

Gerikaitė

Šiauliai

2003m.

Turinys
Įvadas........................
...............3
Socialinė
našlaitystė.......................
..........4
Situacija.......................
................ 5
Problemos sprendimo ir konsultavimo
eiga....................6
Išvados ir
pasiūlymai......................
..........7
Literatūra......................
...............8

Įvadas

Kai šeimos narys miršta, vaikai reaguoja skirtingai nei suaugę.
Ikimokyklinio amžiaus vaikai mirtį suvokia kaip laikiną ir negalutinę –
dažniausiai paveikti filmukų ar kompiuterinių žaidimų, kuriuose herojai
miršta ir vėl atgyja. Vaikai nuo 5 ir 9 metų jau labiau suvokia mirties
negrįžtamumą, bet vis dar netiki, kad tai gali atsitikti ir jiems ar kam
nors, ką jie pažįsta.

Šeimos nario mirties atveju vaiko šoką apsunkina tai, kad kiti
šeimos nariai būūna emociškai neprieinami dėl jų pačių išgyvenimų.

Svarbu žinoti galimas vaikų reakcijas, o taip pat pavojaus
signalus, kada vaikui reikalinga pagalba.

Neigimas. Keletą savaičių po mirties vaikas gali neigti mirties
faktą, bet ilgalaikis neigimas ir liūdesio vengimas gali sukelti kitų
problemų. Vaikas, kuris bijo dalyvauti laidotuvėse, neturėtų būti
verčiamas, tačiau rekomenduotina nors ir neilgas dalyvavimas kokioje nors
ceremonijoje – maldoje, žvakės degime ar pan.

Liūdesys ir gedulas. Kai vaikas suvokia mirties faktą, jis aktyviai
liūdi ir gedi. Svarbu, kad jis žinotų, jog galima liūdesį rodyti.

Pyktis. Miręs asmuo buvo svarbus vaiko ggyvenime, ir pyktis yra
natūrali reakcija, jo netekus. Vaikas pyktį gali išreikšti žaizdamas
agresyvius žaidimus, jįė gali kamuoti naktiniai košmarai. Kartais pyktis
gali būti nukreiptas į likusius šeimos narius.

Kaltė. Mažesni vaikai, dėl savo magiško mąstymo tiki, kad jie yra
visko, kas atsitinka priežastis. Jie gali pr

rasimanyti, kad brolis ar sesuo,
mama ar tėtė mirė, nes jie kažkada to „norėjo“. Vaikai jaučia kaltę, tarsi
tas „noras“ išsipildė.

Socialinė našlaitystė

Socialinė našlaitystė, kaip reiškinys, tampa labai opi. Vaikai,
priskiriami socialiniams našlaičiams, turi gyvus tėvus. Kodėl tėvai ar
dažniausiai vienišos mamos palieka savo vaikus? Kokios priežastys?

I.Leliūgienė knygoje „Žmogus ir socialinė aplinka“ teigia, kas
socialinė našlaitystė žinoma nuo senų laikų. Jau tada iškildavo klausimas:
kas tokiais vaikais pasirūpins, juos išlaikys, auklės? Mokslinėje
literatūroje našlaičių prieglaudos minimos jau IV – V amžiuje. Šiose
prieglaudose buvo rūpinamasi vaikais, kurie visiškai neturėjo tėvų,
pamestinukais bei tėvų paliktais vaikais.

Socialinė, ekonominė ir politinė situacijabet kurioje šalyje lemia
visų tos šalies žmonių gyvenimo gerovę. Nuo to priklauso, ar šeima
ateinančio į šį pasaulį kūdikio lauks su džiaugsmu ar su nerimu, kurį dar
labiau padidins rūpestis dėl papildomų išlaidų.

Tyrinėjant socialinės našlaitystės reiškinį pastebėta, kaad adugelis
motinų, kurios atsisakė savo vaikų, pačios augo nedarniose šeimose. Joms
nuo vaikystės buvo skiepijamas neigiamas požiūris į vyro ir moters
santykius. Dauguma tokių moterų kaip asmenybės formavosi savotiškoje
subkultūroje. Dalis jų vaikystėje kentėjo nuo artimųjų pažeminimų,
išnaudojimo, abejingumo, seksualinio priekabiavimo, smurto.

Vaikams labai didelę reikšmę turi motinos auklėjimas. Prievarta ir
motinos patyčios mergaitei įskiepija klaidingą požiūrį į motinystę,
sumenkina jos svarbą. Mokslininkai pastebėjo, kad tokios mergaitės jau nuo
vaikystės yra agresyvios ir netolerantiškos. Jos savo problemas sprendžia
kumščiais ir grubumu. Vėliau, kai pačios tampa motinomis, tomis pačiomis
priemonėmis sprendžia konfliktus su sa

avo vaikais.

Labai jauna mama dažnai atsisako savo kūdikio, nes pasirodo
nesugebanti priimti naujagimio emocinių ir ekspresyvinių signalų. Tokia
motina neatsako į savo kūdikio šauksmą, nes ji tam morališkai
nepasiruošusi, ji nemoka elgtis ir dažniausiai net nenori mokėti. Ką tik į
pasaulį atėjęs vaikutis ieško atramos, šiltų rankų ir širdies plakimo. Jis
ieško mamos. Bet mama jo negirdi, todėl ryšys nutrūksta tik perkirpus
virkštelę. Vaikas pasilieka vienas. Tai pirmas, bet labai stiprus
naujagimiui stresas; artėjančios nemeilės ir abejingumo pradžia.

Situacija

Netoli mano gyvenvietės esnančiame kaime, prieš 3 metus įvyko
didelė nelaimė, nes trys mergaitės tapo našlaitėmis, jų tėveliai vieno
nelaimingo atsitikimo metu per autokatastrofą žuvo. Ši tragedija sukrėtė
visus aplinkinius miestelius bei kaimus. Pats didžiausias klausimas buvo:
kur dėsis mergaitės, kas jas užaugins ir jomis pasirūpins? Kitas dalykas
kas labiausiai sukrėtė tai, kad mergaitės buvo paliktos antrame plane, nes
visi giminės ir artimieji puolė savintis viską kas tuose namuose buvo, mat
jie turėjo nuosavą būstą. Skaudžiausia buvo tai, kad niekas neguodė
mergaičių, o tiesiog prie jų akių pykosi dėl turto. Kai jau beveik visą
turtą išgraibstė, kilo kitas ginčas pas ką mergaitės gyvens. Siaubingai
atrodė, kai giminės net prie operatorių (šitą istoriją rodė net per
televiziją), pykosi pas ką gyvens mergaitės, nes juk gautų už kiekvieną
mergaitę į mėnesį po 500 litų. Mergaitės per visus barius buvo prislėgtos
ir tarsi negirdėjo apie ką kalba kiti, joms nerūpėjo, ka

ad giminaičiai daug
ką sprendžia už jas pačias, neklausdami jų nuomonės. Į šitą situaciją teko
įsijungti ir socialiniai darbuotojai, kuri liepė ir prašė, kad giminės
atsižvelgtų į mergaičių nuomonę bei jų norus, nes jos jau buvo
ūgtelėjusios. Kai į šitą situaciją įsikišo socialinis darbuotojas baigėsi
mergaičių tėvų turto graibstymas. Po laidotuvių mergaitės jautėsi labai
prislėgtos, nes jos neteko pačių artimiausių savo šeimos narių. Soc.
darbuotojos dėka buvo atsižvelgta į mergaičių nuomonę ir jos savo noru
sutiko gyventi pas savo tėvelio seserį. Žinau, kad mergaitės tikrai buvo ir
yra mylimos, bet tai, kad per laidotuves artimieji jas norėjo dalintis
kaip turtą, joms paliks didelį randą visam gyvenimui. Juk tai darė ne
svetimi žmonės, o iki šiol buvę artimiausi giminaičiai. Vien dėl 500 litų
giminėje įsiplieskė didžiausi pykčiai. Blogiausia tai, kad mergaitėms iki
šiol yra diegiama, kad tėvelio sesuo jomis rūpinasi tik dėl tų nelemtų
pinigų. Manau, kad mergaites skaudina tokios kalbos ir dėl to negali
pilnai atsiverti naujiems savo globėjams. Našlaičių dalia jas lydi ne tik
kaime, bet ir mokykloje, nes iš jų yra tyčiojamasi ir jos yra
užgauliojamos, o juk žinome, kokie yra žiaurūs vaikai.

Problemos sprendimo ir konsultavimo eiga

Visų pirmiausia į šitos problemos sprendimą turėtų įsijungti soc.
darbuotojas bei psichologas, nes mergaitėms reikia atstatyti jų pažeistą
pasitikėjimą kitais žmonėmis bei padėti sutarti su naujais globėjais. Šiuo
periodu, vaikams rekomenduojama daugiau laiko leisti su mylimais žmonėmis,
nei su s

svetimais. Psichologai bei soc. darbuotojai turėtų kalbėti su
mergaitėmis , jų globėjais bei pedagogais. Mergaites ypatingai turėtų
palikyti morališkai jų globėjai, nes tai jų artimiausi žmonės. Manau, kad
mergaitės šiuo metu labai kenčia, dėl to, kad giminės iš jų norėjo tik
naudos. Reikia padėti mergaitėms, kad jos nejaustų pagiežos ir nelaikytų
savyje pykčio ant kitų giminaičių, nes pyktis ir pagieža gali pakenkti
mergaitėms. Mokykloje būtina vykdyti prevencinį darbą, kad kiti vaikai
nesityčiotų iš našlaičių, nes tai labai skaudina. Toks nesupratingumas
mokykloje gali išprovokuoti net vaikų savižudybę. Toms mergaitėms būtina
turėti kam pasiguosti ar išsipasakoti, kad nieko savyje neužgniaužtų. Aš
manau, kad globėjai turėtų įsivaikinti mergaites, nes gal jos labiau jausis
saugiomis, nes visos tos kalbos jas žeidžia. Mergaitės gal ir nemano, kad
globėjai jas globoja dėl pinigų, bes giliai širdyje gali jaustis blogai.
Globėjai dažniai turėtų mergaites girti bei jas skatinti, kad jos
nesijaustų atstumtomis, juolab, kad globėjai turi ir savo vaikų. Globėjai
su savo vaikais taip pat turėtų pasikalbėti, kad jie kada supykę
neįžeidinėtų globojamų mergaičių, nes gali būti ir pavydo jausmas. Globėjai
turėtų visus vaikus mylėti vienodai, nei vieno negalima išskirti, ar kuriam
nors vaikui daryti nuolaidas.

Išvados ir pasiūlymai

Manau, kad mergaitės yra gerose rankose, jomis yra rūpinamasi, joms
nieko netrūksta. Vienas iš pasiūlymų, kad mergaitės ir globėjai kars nuo
karto apsilankytų pas psichologą bei kartu pasikalbėtų. Manau, kad
mergaitėms nėra lengva adaptuotis prie naujos šeimos, jas gali ištikti
įvairios krizės, kurias turi padėti įveikti globėjai. Norint padėti
vaikui įveikti kokią krizę, nieko daugiau nereikia – tik pasidomėti. Tik
žinoti, kad vaikas išgyvena ištisą jausmų gamą ir visi jie yra svarbūs ir
teisėti. Mokykla turi suteikti emocinį palaikymą, bet ir aktyviai pagelbėti
vaikui netekus jam svarbaus žmogaus.

Skaudu, kai vaikai tampa našlaičiais ir niekuo mes negalime padėti,
galime tik emociškai palaikyti bei išklausyti, nes, kad ir stengtumėmės
vaikui įtikti, jam niekas neatstos tikrų tėvų.

Literatūra

1. A. Kurienė, R. Pivorienė. Būkime atidūs – vaiką ištiko bėda.

2. I. Leliūgienė. Žmogus ir socialinė aplinka.

Leave a Comment