ŠIAULIŲ KOLEGIJA
SVEIKATOS FAKULTETAS
SOCIALINIO DARBO KATEDRA
Savarankiškas darbas Nr. 2
[pic]
(soc. darbas su šeima)
Darbą atliko: Ingrida Čaika, IISD
Tikrino: G.
Gerikaitė
Šiauliai
2003m.
………………………………………8
Įvadas
Kai šeimos narys miršta, vaikai reaguoja skirtingai nei suaugę.
Ikimokyklinio amžiaus vaikai mirtį suvokia kaip laikiną ir negalutinę –
dažniausiai paveikti filmukų ar kompiuterinių žaidimų, kuriuose herojai miršta ir vėl atgyja. Vaikai nuo 5 ir 9 metų jau labiau suvokia mirties negrįžtamumą, bet vis dar netiki, kad tai gali atsitikti ir jiems ar kam nors, ką jie pažįsta.
Šeimos nario mirties atveju vaiko šoką apsunkina tai, kad kiti šeimos nariai būna emociškai neprieinami dėl jų pačių išgyvenimų.
Svarbu žinoti galimas vaikų reakcijas, o taip pat pavojaus signalus, kada vaikui reikalinga pagalba.
Neigimas. Keletą savaičių po mirties vaikas gali neigti mirties faktą, bet ilgalaikis neigimas ir liūdesio vengimas gali sukelti kitų problemų. Vaikas, kuris bijo dalyvauti laidotuvėse, neturėtų būti verčiamas, tačiau rekomenduotina nors ir neilgas dalyvavimas kokioje nors ceremonijoje – maldoje, žvakės degime ar pan.
Liūdesys ir gedulas. Kai vaikas suvokia mirties faktą, jis aktyviai liūdi ir gedi. Svarbu, kad jis žinotų, jog galima liūdesį rodyti.
Pyktis. Miręs asmuo buvo svarbus vaiko gyvenime, ir pyktis yra natūrali reakcija, jo netekus. Vaikas pyktį gali išreikšti žaizdamas agresyvius žaidimus, jįė gali kamuoti naktiniai košmarai. Kartais pyktis gali būti nukreiptas į likusius šeimos narius.
Kaltė. Mažesni vaikai, dėl savo magiško mąstymo tiki, kad jie yra visko, kas atsitinka priežastis. Jie gali prasimanyti, kad brolis ar sesuo, mama ar tėtė mirė, nes jie kažkada to „norėjo“. Vaikai jaučia kaltę, tarsi tas „noras“ išsipildė.
Socialinė našlaitystė
Socialinė našlaitystė, kaip reiškinys, tampa labai opi. Vaikai, priskiriami socialiniams našlaičiams, turi gyvus tėvus. Kodėl tėvai ar dažniausiai vienišos mamos palieka savo vaikus? Kokios priežastys?
I.Leliūgienė knygoje „Žmogus ir socialinė aplinka“ teigia, kas socialinė našlaitystė žinoma nuo senų laikų. Jau tada iškildavo klausimas:
kas tokiais vaikais pasirūpins, juos išlaikys, auklės? Mokslinėje literatūroje našlaičių prieglaudos minimos jau IV – V amžiuje. Šiose prieglaudose buvo rūpinamasi vaikais, kurie visiškai neturėjo tėvų, pamestinukais bei tėvų paliktais vaikais.
Socialinė, ekonominė ir politinė situacijabet kurioje šalyje lemia visų tos šalies žmonių gyvenimo gerovę. Nuo to priklauso, ar šeima ateinančio į šį pasaulį kūdikio lauks su džiaugsmu ar su nerimu, kurį dar labiau padidins rūpestis dėl papildomų išlaidų.
Tyrinėjant socialinės našlaitystės reiškinį pastebėta, kad adugelis motinų, kurios atsisakė savo vaikų, pačios augo nedarniose šeimose. Joms nuo vaikystės buvo skiepijamas neigiamas požiūris į vyro ir moters santykius. Dauguma tokių moterų kaip asmenybės formavosi savotiškoje subkultūroje. Dalis jų vaikystėje kentėjo nuo artimųjų pažeminimų, išnaudojimo, abejingumo, seksualinio priekabiavimo, smurto.
Vaikams labai didelę reikšmę turi motinos auklėjimas. Prievarta ir motinos patyčios mergaitei įskiepija klaidingą požiūrį į motinystę, sumenkina jos svarbą. Mokslininkai pastebėjo, kad tokios mergaitės jau nuo vaikystės yra agresyvios ir netolerantiškos. Jos savo problemas sprendžia kumščiais ir grubumu. Vėliau, kai pačios tampa motinomis, tomis pačiomis priemonėmis sprendžia konfliktus su savo vaikais.
Labai jauna mama dažnai atsisako savo kūdikio, nes pasirodo nesugebanti priimti naujagimio emocinių ir ekspresyvinių signalų. Tokia motina neatsako į savo kūdikio šauksmą, nes ji tam morališkai nepasiruošusi, ji nemoka elgtis ir dažniausiai net nenori mokėti. Ką tik į pasaulį atėjęs vaikutis ieško atramos, šiltų rankų ir širdies plakimo. Jis ieško mamos. Bet mama jo negirdi, todėl ryšys nutrūksta tik perkirpus virkštelę. Vaikas pasilieka vienas. Tai pirmas, bet labai stiprus naujagimiui stresas; artėjančios nemeilės ir abejingumo pradžia.
Situacija
Netoli mano gyvenvietės esnančiame kaime, prieš 3 metus įvyko didelė nelaimė, nes trys mergaitės tapo našlaitėmis, jų tėveliai vieno nelaimingo atsitikimo metu per autokatastrofą žuvo. Ši tragedija sukrėtė visus aplinkinius miestelius bei kaimus. Pats didžiausias klausimas buvo:
kur dėsis mergaitės, kas jas užaugins ir jomis pasirūpins? Kitas dalykas kas labiausiai sukrėtė tai, kad mergaitės buvo paliktos antrame plane, nes visi giminės ir artimieji puolė savintis viską kas tuose namuose buvo, mat jie turėjo nuosavą būstą. Skaudžiausia buvo tai, kad niekas neguodė mergaičių, o tiesiog prie jų akių pykosi dėl turto.
Kai jau beveik visą turtą išgraibstė, kilo kitas ginčas pas ką mergaitės gyvens. Siaubingai atrodė, kai giminės net prie operatorių (šitą istoriją rodė net per televiziją), pykosi pas ką gyvens mergaitės, nes juk gautų už kiekvieną mergaitę į mėnesį po 500 litų.
Mergaitės per visus barius buvo prislėgtos ir tarsi negirdėjo apie ką kalba kiti, joms nerūpėjo, kad giminaičiai daug ką sprendžia už jas pačias, neklausdami jų nuomonės.
Į šitą situaciją teko įsijungti ir socialiniai darbuotojai, kuri liepė ir prašė, kad giminės atsižvelgtų į mergaičių nuomonę bei jų norus, nes jos jau buvo ūgtelėjusios. Kai į šitą situaciją įsikišo socialinis darbuotojas baigėsi mergaičių tėvų turto graibstymas. Po laidotuvių mergaitės jautėsi labai prislėgtos, nes jos neteko pačių artimiausių savo šeimos narių. Soc.
darbuotojos dėka buvo atsižvelgta į mergaičių nuomonę ir jos savo noru sutiko gyventi pas savo tėvelio seserį. Žinau, kad mergaitės tikrai buvo ir yra mylimos, bet tai, kad per laidotuves artimieji jas norėjo dalintis kaip turtą, joms paliks didelį randą visam gyvenimui. Juk tai darė ne svetimi žmonės, o iki šiol buvę artimiausi giminaičiai.
Vien dėl 500 litų giminėje įsiplieskė didžiausi pykčiai. Blogiausia tai, kad mergaitėms iki šiol yra diegiama, kad tėvelio sesuo jomis rūpinasi tik dėl tų nelemtų pinigų. Manau, kad mergaites skaudina tokios kalbos ir dėl to negali pilnai atsiverti naujiems savo globėjams. Našlaičių dalia jas lydi ne tik kaime, bet ir mokykloje, nes iš jų yra tyčiojamasi ir jos yra užgauliojamos, o juk žinome, kokie yra žiaurūs vaikai.
Problemos sprendimo ir konsultavimo eiga
Visų pirmiausia į šitos problemos sprendimą turėtų įsijungti soc.
darbuotojas bei psichologas, nes mergaitėms reikia atstatyti jų pažeistą pasitikėjimą kitais žmonėmis bei padėti sutarti su naujais globėjais. Šiuo periodu, vaikams rekomenduojama daugiau laiko leisti su mylimais žmonėmis, nei su svetimais. Psichologai bei soc. darbuotojai turėtų kalbėti su mergaitėmis , jų globėjais bei pedagogais.
Mergaites ypatingai turėtų palikyti morališkai jų globėjai, nes tai jų artimiausi žmonės. Manau, kad mergaitės šiuo metu labai kenčia, dėl to, kad giminės iš jų norėjo tik naudos. Reikia padėti mergaitėms, kad jos nejaustų pagiežos ir nelaikytų savyje pykčio ant kitų giminaičių, nes pyktis ir pagieža gali pakenkti mergaitėms.
Mokykloje būtina vykdyti prevencinį darbą, kad kiti vaikai nesityčiotų iš našlaičių, nes tai labai skaudina. Toks nesupratingumas mokykloje gali išprovokuoti net vaikų savižudybę. Toms mergaitėms būtina turėti kam pasiguosti ar išsipasakoti, kad nieko savyje neužgniaužtų.
Aš manau, kad globėjai turėtų įsivaikinti mergaites, nes gal jos labiau jausis saugiomis, nes visos tos kalbos jas žeidžia. Mergaitės gal ir nemano, kad globėjai jas globoja dėl pinigų, bes giliai širdyje gali jaustis blogai.
Globėjai dažniai turėtų mergaites girti bei jas skatinti, kad jos nesijaustų atstumtomis, juolab, kad globėjai turi ir savo vaikų. Globėjai su savo vaikais taip pat turėtų pasikalbėti, kad jie kada supykę neįžeidinėtų globojamų mergaičių, nes gali būti ir pavydo jausmas. Globėjai turėtų visus vaikus mylėti vienodai, nei vieno negalima išskirti, ar kuriam nors vaikui daryti nuolaidas.
Išvados ir pasiūlymai
Manau, kad mergaitės yra gerose rankose, jomis yra rūpinamasi, joms nieko netrūksta. Vienas iš pasiūlymų, kad mergaitės ir globėjai kars nuo karto apsilankytų pas psichologą bei kartu pasikalbėtų. Manau, kad mergaitėms nėra lengva adaptuotis prie naujos šeimos, jas gali ištikti įvairios krizės, kurias turi padėti įveikti globėjai. Norint padėti vaikui įveikti kokią krizę, nieko daugiau nereikia – tik pasidomėti. Tik žinoti, kad vaikas išgyvena ištisą jausmų gamą ir visi jie yra svarbūs ir teisėti. Mokykla turi suteikti emocinį palaikymą, bet ir aktyviai pagelbėti vaikui netekus jam svarbaus žmogaus.
Skaudu, kai vaikai tampa našlaičiais ir niekuo mes negalime padėti, galime tik emociškai palaikyti bei išklausyti, nes, kad ir stengtumėmės vaikui įtikti, jam niekas neatstos tikrų tėvų.
Literatūra
1. A. Kurienė, R. Pivorienė. Būkime atidūs – vaiką ištiko bėda.
2. I. Leliūgienė. Žmogus ir socialinė aplinka.