ŠIAULIŲ KOLEGIJA SVEIKATOS FAKULTETAS SOCIALINIO DARBO KATEDRA
Savarankiškas darbas Nr. 2 [pic] (soc. darbas su šeima)
Darbą atliko: Ingrida Čaika, IISD Tikrino: G. Gerikaitė
Šiauliai 2003m.
TurinysĮvadas…………………………………………………………….………………………………………3Socialinėnašlaitystė………………………………………………………..……………………….4Situacija………………………………………………………….…………………………………….. 5Problemos sprendimo ir konsultavimoeiga………………………………………………….6Išvados irpasiūlymai………………………………………………………………………………..7Literatūra…………………………………………………………………………………………………8
Įvadas Kai šeimos narys miršta, vaikai reaguoja skirtingai nei suaugę.Ikimokyklinio amžiaus vaikai mirtį suvokia kaip laikiną ir negalutinę –dažniausiai paveikti filmukų ar kompiuterinių žaidimų, kuriuose herojaimiršta ir vėl atgyja. Vaikai nuo 5 ir 9 metų jau labiau suvokia mirtiesnegrįžtamumą, bet vis dar netiki, kad tai gali atsitikti ir jiems ar kamnors, ką jie pažįsta. Šeimos nario mirties atveju vaiko šoką apsunkina tai, kad kitišeimos nariai būna emociškai neprieinami dėl jų pačių išgyvenimų. Svarbu žinoti galimas vaikų reakcijas, o taip pat pavojaussignalus, kada vaikui reikalinga pagalba. Neigimas. Keletą savaičių po mirties vaikas gali neigti mirtiesfaktą, bet ilgalaikis neigimas ir liūdesio vengimas gali sukelti kitųproblemų. Vaikas, kuris bijo dalyvauti laidotuvėse, neturėtų būtiverčiamas, tačiau rekomenduotina nors ir neilgas dalyvavimas kokioje norsceremonijoje – maldoje, žvakės degime ar pan. Liūdesys ir gedulas. Kai vaikas suvokia mirties faktą, jis aktyviailiūdi ir gedi. Svarbu, kad jis žinotų, jog galima liūdesį rodyti. Pyktis. Miręs asmuo buvo svarbus vaiko gyvenime, ir pyktis yranatūrali reakcija, jo netekus. Vaikas pyktį gali išreikšti žaizdamasagresyvius žaidimus, jįė gali kamuoti naktiniai košmarai. Kartais pyktisgali būti nukreiptas į likusius šeimos narius. Kaltė. Mažesni vaikai, dėl savo magiško mąstymo tiki, kad jie yravisko, kas atsitinka priežastis. Jie gali prasimanyti, kad brolis ar sesuo,mama ar tėtė mirė, nes jie kažkada to „norėjo“. Vaikai jaučia kaltę, tarsi
tas „noras“ išsipildė.Socialinė našlaitystė Socialinė našlaitystė, kaip reiškinys, tampa labai opi. Vaikai,priskiriami socialiniams našlaičiams, turi gyvus tėvus. Kodėl tėvai ardažniausiai vienišos mamos palieka savo vaikus? Kokios priežastys? I.Leliūgienė knygoje „Žmogus ir socialinė aplinka“ teigia, kassocialinė našlaitystė žinoma nuo senų laikų. Jau tada iškildavo klausimas:kas tokiais vaikais pasirūpins, juos išlaikys, auklės? Mokslinėjeliteratūroje našlaičių prieglaudos minimos jau IV – V amžiuje. Šioseprieglaudose buvo rūpinamasi vaikais, kurie visiškai neturėjo tėvų,pamestinukais bei tėvų paliktais vaikais. Socialinė, ekonominė ir politinė situacijabet kurioje šalyje lemiavisų tos šalies žmonių gyvenimo gerovę. Nuo to priklauso, ar šeimaateinančio į šį pasaulį kūdikio lauks su džiaugsmu ar su nerimu, kurį darlabiau padidins rūpestis dėl papildomų išlaidų. Tyrinėjant socialinės našlaitystės reiškinį pastebėta, kad adugelismotinų, kurios atsisakė savo vaikų, pačios augo nedarniose šeimose. Jomsnuo vaikystės buvo skiepijamas neigiamas požiūris į vyro ir moterssantykius. Dauguma tokių moterų kaip asmenybės formavosi savotiškojesubkultūroje. Dalis jų vaikystėje kentėjo nuo artimųjų pažeminimų,išnaudojimo, abejingumo, seksualinio priekabiavimo, smurto. Vaikams labai didelę reikšmę turi motinos auklėjimas. Prievarta irmotinos patyčios mergaitei įskiepija klaidingą požiūrį į motinystę,sumenkina jos svarbą. Mokslininkai pastebėjo, kad tokios mergaitės jau nuovaikystės yra agresyvios ir netolerantiškos. Jos savo problemas sprendžiakumščiais ir grubumu. Vėliau, kai pačios tampa motinomis, tomis pačiomispriemonėmis sprendžia konfliktus su savo vaikais. Labai jauna mama dažnai atsisako savo kūdikio, nes pasirodonesugebanti priimti naujagimio emocinių ir ekspresyvinių signalų. Tokiamotina neatsako į savo kūdikio šauksmą, nes ji tam morališkai
nepasiruošusi, ji nemoka elgtis ir dažniausiai net nenori mokėti. Ką tik įpasaulį atėjęs vaikutis ieško atramos, šiltų rankų ir širdies plakimo. Jisieško mamos. Bet mama jo negirdi, todėl ryšys nutrūksta tik perkirpusvirkštelę. Vaikas pasilieka vienas. Tai pirmas, bet labai stiprusnaujagimiui stresas; artėjančios nemeilės ir abejingumo pradžia.Situacija Netoli mano gyvenvietės esnančiame kaime, prieš 3 metus įvykodidelė nelaimė, nes trys mergaitės tapo našlaitėmis, jų tėveliai vienonelaimingo atsitikimo metu per autokatastrofą žuvo. Ši tragedija sukrėtėvisus aplinkinius miestelius bei kaimus. Pats didžiausias klausimas buvo:kur dėsis mergaitės, kas jas užaugins ir jomis pasirūpins? Kitas dalykaskas labiausiai sukrėtė tai, kad mergaitės buvo paliktos antrame plane, nesvisi giminės ir artimieji puolė savintis viską kas tuose namuose buvo, matjie turėjo nuosavą būstą. Skaudžiausia buvo tai, kad niekas neguodėmergaičių, o tiesiog prie jų akių pykosi dėl turto. Kai jau beveik visąturtą išgraibstė, kilo kitas ginčas pas ką mergaitės gyvens. Siaubingaiatrodė, kai giminės net prie operatorių (šitą istoriją rodė net perteleviziją), pykosi pas ką gyvens mergaitės, nes juk gautų už kiekvienąmergaitę į mėnesį po 500 litų. Mergaitės per visus barius buvo prislėgtosir tarsi negirdėjo apie ką kalba kiti, joms nerūpėjo, kad giminaičiai daugką sprendžia už jas pačias, neklausdami jų nuomonės. Į šitą situaciją tekoįsijungti ir socialiniai darbuotojai, kuri liepė ir prašė, kad giminėsatsižvelgtų į mergaičių nuomonę bei jų norus, nes jos jau buvoūgtelėjusios. Kai į šitą situaciją įsikišo socialinis darbuotojas baigėsimergaičių tėvų turto graibstymas. Po laidotuvių mergaitės jautėsi labai
prislėgtos, nes jos neteko pačių artimiausių savo šeimos narių. Soc.darbuotojos dėka buvo atsižvelgta į mergaičių nuomonę ir jos savo norusutiko gyventi pas savo tėvelio seserį. Žinau, kad mergaitės tikrai buvo iryra mylimos, bet tai, kad per laidotuves artimieji jas norėjo dalintiskaip turtą, joms paliks didelį randą visam gyvenimui. Juk tai darė nesvetimi žmonės, o iki šiol buvę artimiausi giminaičiai. Vien dėl 500 litųgiminėje įsiplieskė didžiausi pykčiai. Blogiausia tai, kad mergaitėms ikišiol yra diegiama, kad tėvelio sesuo jomis rūpinasi tik dėl tų nelemtųpinigų. Manau, kad mergaites skaudina tokios kalbos ir dėl to negalipilnai atsiverti naujiems savo globėjams. Našlaičių dalia jas lydi ne tikkaime, bet ir mokykloje, nes iš jų yra tyčiojamasi ir jos yraužgauliojamos, o juk žinome, kokie yra žiaurūs vaikai.Problemos sprendimo ir konsultavimo eiga Visų pirmiausia į šitos problemos sprendimą turėtų įsijungti soc.darbuotojas bei psichologas, nes mergaitėms reikia atstatyti jų pažeistąpasitikėjimą kitais žmonėmis bei padėti sutarti su naujais globėjais. Šiuoperiodu, vaikams rekomenduojama daugiau laiko leisti su mylimais žmonėmis,nei su svetimais. Psichologai bei soc. darbuotojai turėtų kalbėti sumergaitėmis , jų globėjais bei pedagogais. Mergaites ypatingai turėtųpalikyti morališkai jų globėjai, nes tai jų artimiausi žmonės. Manau, kadmergaitės šiuo metu labai kenčia, dėl to, kad giminės iš jų norėjo tiknaudos. Reikia padėti mergaitėms, kad jos nejaustų pagiežos ir nelaikytųsavyje pykčio ant kitų giminaičių, nes pyktis ir pagieža gali pakenktimergaitėms. Mokykloje būtina vykdyti prevencinį darbą, kad kiti vaikainesityčiotų iš našlaičių, nes tai labai skaudina. Toks nesupratingumas
mokykloje gali išprovokuoti net vaikų savižudybę. Toms mergaitėms būtinaturėti kam pasiguosti ar išsipasakoti, kad nieko savyje neužgniaužtų. Ašmanau, kad globėjai turėtų įsivaikinti mergaites, nes gal jos labiau jausissaugiomis, nes visos tos kalbos jas žeidžia. Mergaitės gal ir nemano, kadglobėjai jas globoja dėl pinigų, bes giliai širdyje gali jaustis blogai.Globėjai dažniai turėtų mergaites girti bei jas skatinti, kad josnesijaustų atstumtomis, juolab, kad globėjai turi ir savo vaikų. Globėjaisu savo vaikais taip pat turėtų pasikalbėti, kad jie kada supykęneįžeidinėtų globojamų mergaičių, nes gali būti ir pavydo jausmas. Globėjaiturėtų visus vaikus mylėti vienodai, nei vieno negalima išskirti, ar kuriamnors vaikui daryti nuolaidas.Išvados ir pasiūlymai Manau, kad mergaitės yra gerose rankose, jomis yra rūpinamasi, jomsnieko netrūksta. Vienas iš pasiūlymų, kad mergaitės ir globėjai kars nuokarto apsilankytų pas psichologą bei kartu pasikalbėtų. Manau, kadmergaitėms nėra lengva adaptuotis prie naujos šeimos, jas gali ištiktiįvairios krizės, kurias turi padėti įveikti globėjai. Norint padėtivaikui įveikti kokią krizę, nieko daugiau nereikia – tik pasidomėti. Tikžinoti, kad vaikas išgyvena ištisą jausmų gamą ir visi jie yra svarbūs irteisėti. Mokykla turi suteikti emocinį palaikymą, bet ir aktyviai pagelbėtivaikui netekus jam svarbaus žmogaus. Skaudu, kai vaikai tampa našlaičiais ir niekuo mes negalime padėti,galime tik emociškai palaikyti bei išklausyti, nes, kad ir stengtumėmėsvaikui įtikti, jam niekas neatstos tikrų tėvų.
Literatūra 1. A. Kurienė, R. Pivorienė. Būkime atidūs – vaiką ištiko bėda. 2. I. Leliūgienė. Žmogus ir socialinė aplinka.