T U R I N Y S
1. Įvadas………………………………………………………………………………………………… 2
2. Charakterio akcentuacijos…………………………………………………………………….3
3. Charakterio akcentuacijos tipai ……………………………………………………………3
4. Išvados ……………………………………………………………………………………………….8
5. Literatūra ……………………………………………………………………………………………9
Į V A D A S
„Charakterologija – bendrosios psichologijos integralinė dalis, kuri nagrinėja žmogaus charakterio esmę, rūšis ‚ plėtotę, struktūrą“(4). Psichikos apraiškos, kurios yra esmingos charakteriui, priklauso ne tiek pažinimo ir jausmų, bet daugiau valios sričiai. Charakteris – pirmiausia tam tikra valios kryptis. Charakteriui yra būdingas principingumas, savarankiškumas ir pastovus valios veikimas atitinkama kryptimi. Apibūdindami charakterį, paprastai išskaičiuojame jo bruožus (2). Vieni bruožai susiję su temperamentu – dinamiškumas, impulsyvumas, pusiausvyra, kiti – su mūsų emocijomis – draugiškumas, nuotaikingumas, sentimentalumas, šaltumas, nejautrumas, švelnumas. Tai emociniai charakterio bruožai. Kiekvieno žmogaus charakteryje randame ir dorovinių bruožų – taurumą, teisingumą, gerumą, sąžiningumą. Vienuose daugiau vyrauja emociniai charakterio bruožai, kituose valingieji, dar kituose – labiau ryškus idėjinis kryptingumas. Kai kurie charakterio bruožai pastebimi ir išorėje – tai gali būti kalbos tonas, apranga, veido bruožai. Charakterio bruožus mėginama įžvelgti ir žmogaus kalboje. Principingas, tiesus, atviras žmogus kalba kitaip negu bailus, neprincipingas. Charakterį parodo ir kalbos turinys, o taip pat ir rašytinė kalba.
2.CHARAKTERIO AKCENTUACIJOS
„Charakteris yra temperamento pagrindu susiformavę žmogaus būdo bruožai, priklausantys ir nuo žmogaus patirties vaikystėje, auklėjimo bei saviauklos“(1). Tam tikri paveldėti asmenybės bruožai atsinešami iš kūdikystės ir vaikystės, tačiau formuojasi charakteris, asmenybės polinkiai ir interesai išryškėja paauglystės periodu. Rusų psichiatras A.Ličko XX a. 7 – 8 dešimtmečiuose įrodė, kad tam tikrų charakterio bruožų dominavimas, gali trukdyti paaugliui mokytis, bendrauti su kitais žmonėmis. Atskirų charakterio bruožų dominavimą pavadino charakterio akcentuacijomis. A.Ličko pateikia tokį apibrėžimą: „charakterio akcentuacija – tai kraštutinis normos variantas, kai atskiri charakterio bruožai yra pernelyg sustiprėję, dėl to atsiranda selektyvus pažeidžiamumas tam tikrų poveikių atžvilgiu“.
Žmogus iš prigimties gali būti aktyvesnis, agresyvesnis, uždaresnis negu kiti. Tačiau šios savybės išryškėja ir tampa dominuojančiais charakterio bruožais tik tam tikromis gyvenimo ir auklėjimo sąlygomis. Charakteris formuojasi paauglystės metu ir tai dažniausiai vyksta netolygiai. Tam tikri charakterio bruožai ima ryškiai išsiskirti ir tarsi užgožia kitus. Jie yra labai jautrūs besikeičiančiomis gyvenimo aplinkybėmis. Tampa silpnomis paauglio charakterio vietomis, vadinamomis „mažiausio pasipriešinimo zonomis“. Veikiant nepalankiems faktoriams, šie charakterio bruožai ilgainiui dar paaštrėja ir tampa patologiniais. Jeigu problematiškasis laikotarpis praeina sėkmingai, šie charakterio bruožai nusigludina ir vėliau didesnių rūpesčių nebekelia. Tokie charakterio bruožai, kurie paauglystės metu ypač išryškėja ir ima dominuoti kitų atžvilgiu, vadinami akcentuotais bruožais.3. CHARAKTERIO AKCENTUACIJOS TIPAI
A.Ličko skiria 11 charakterio akcentuacijos tipų paauglystės amžiuje. Tai hipertiminis, epileptoidinis, isteroidinis, cikloidinis, labilus, asteninis, sensityvus, psichosteninis, šizoidinis, nepastovus ir konforminis.
1. Hipertininis tipas
Šio tipo paaugliai yra triukšmingi, aktyvūs ir savarankiški, visada pakilios nuotaikos. Jie mėgsta bendrauti, nejaučia drovumo nepažįstamų žmonių tarpe. Šio tipo paaugliai ieško naujų nuotykių, darbų, pramogų, tačiau žavėdamasis tuo, kas nauja, dažnai neužbaigia pradėtų darbų, greit keičia pomėgius. Jie dažnai patenka į asocialios krypties grupes, todėl hipertimiko energiją pajungus visuomenei naudinga linkme, tai padėtų ne tik patenkinti paauglio poreikius, bet ir jo pagalba rasti bendrą kalbą su visa paauglių grupe.
2. Epileptoidinis tipas
Šio tipo bruožai vaikystėje pastebimi retai. Dažniausiai jie išryškėja paauglystėje. Tai dirglumas , aklo pykčio prasiveržimai. Pykčio protrūkiai dažnai tik atrodo netikėti. Jie kaupiasi ilgai ir tik po tam tikro laiko aplinkiniams prasiveržia. Epileptoidai nusiramina taip pat ne iš karto. Dar jie pasižymi kerštingumu, niekada neatleidžia nuoskaudų ir stengiasi už jas su kaupu atsilyginti. Jau gana ankstyvame amžiuje gali kristi į akis epileptoidų kruopštumas, perdėtas prisirišimas prie savo daiktų. Šio charakterio žmonės sunkiai prisitaiko prie socialinių gyvenimo normų. Jie pasižymi neatsparamu alkoholiniams gėrimams, apsvaigę darosi agresyvūs ir būdami tokioje būsenoje padaro žiaurius nusikaltimus. Tai vienas iš sunkiausių charakterio tipų, todėl bendravimas su epileptoidinio tipo paaugliais reikalauja didelės kantrybės ir ištvermės.
3. Isteroidinis tipas
Pagrindinis šio tipo bruožas – egocentrizmas, pernelyg didelis noras atkreipti į save dėmesį, susilaukti pritarimo, susižavėjimo ar užuojautos. Stengiasi būti aplinkinių dėmesio centre, siekia, kad kiti juo žavėtųsi, stebėtųsi, girtų. Paauglystėje aplinkinių dėmesio stengiamasi susilaukti, demonstruojant iššaukiantį elgesį, kalbos manierą. Jie siekia tapti lyderiais, veržiasi vadovauti, tačiau noro imtis veiklos užtenka neilgam. Susidūrę su sunkumais, ar praradę aplinkinių dėmesį, isteroidai tikros ir tariamos ligos simptomus. Šio tipo paaugliai dažniausiai nenori mokytis ir dirbti. Jiems trūsta atkaklumo. Jie taip pat vengia didelių nusikaltimų. Jiems būdingas įžūlus, demonstratyvus elgesys viešose vietose, triukšmavimas, vagystės. Isteroido polinkį būti dėmesio centre nukreipus mums norima linkme, šie paaugliais taps neblogais aktoriais, sportininkais.
4. Cikloidinis tipas
Pagrindinis cikloidinio charakterio bruožas – nuolatinė, cikliška nuotaikų kaita. Fizinio ir emocinio pakilimo fazės kaitaliojasi su apatija, bejėgiškumo jausmu. Paaugliui darosi sunku susikaupti, vargina žmonių buvimas, net menki nemalonumai labai sunkiai išgyvenami. Paprastai fazės keičiasi kas 1-2 savaites. Pakilimo laikotarpiu paauglys ieško, atgauna pasitikėjimą savimi, pasiveja draugus moksle ar darbe. Pakilumo fazės pasitaiko rečiau ir būna ne tokios ryškios. Silpnosios šio tipo pusės pakilumo laikotarpiu panašios į hipertiniko. Tai nesugebėjimas pakelti vienatvės, monotoniško gyvenimo ritmo. Depresinės fazės metu galima kiek sumažinti tokiam paaugliui keliamus reikalavimus, nes praėjus šiai fazei, jis paprastai sugeba kompensuoti fazės metu pasyviai praleistą laiką ir persiorentuoti į aktyvų darbo ritmą.
5. Labilus tipas. Pagrindinis charakterio bruožas – greita nuotaikų kaita. Smulkus nemalonumas gali nuotaiką sugadinti, ir atvirkščiai, maloni staigmena gali greitai nuotaiką pataisyti. Staigi nuotaikų kaita gali aplinkiniams sukelti lengvabūdiškumo įspūdį, tačiau labiliam tipui būdingi gilūs jausmai, nuoširdus prisirišimas prie tų, kurie jais rūpinasi. Silpnoji labilaus tipo vieta – emociniai santykiai su aplinkiniais ir su jais susiję pergyvenimai.
6. Asteninis tipas
Pagrindinis šio tipo bruožas – greitas nuovargis, dirglumas, ypač greitai pasireiškiantis protinis nuovargis. Fiziniai krūviai pakeliami kiek geriau. Būdami irzlūs, dirglūs, šio tipo paaugliai kilusį nepasitenkinimą gali išlieti ir visai atsitiktinai tuo metu pasitaikiusiems žmonėms. Vėliau patys dėl to gailisi, atsiprašinėja. Jie mėgsta bendraamžius, stengiasi įsijungti į jų kompaniją, tačiau greitai pavargsta ir tada nori pabūti vieni. Asocialus elgesys nebūdingas.
7. Sensityvus tipas
Pagrindinis šio tipo bruožas – labai didelis jautrumas ir nepilnavertiškumo jausmas. Tokie paaugliai vengia triukšmingų bendraamžių, nemėgsta judrių žaidimų. Su nepažįstamais žmonėmis sunkiai randa bendrą kalbą, todėl gali atrodyti, kad jie uždari, nemėgstantys aplinkinių žmonių. Iš tiesų jie mielai bendrauja su gerai žinomais žmonėmis, labai prisirišę prie giminių ir artimųjų. Kuklumas, baikštumas, drovumas, aukšti moraliniai reikalavimai sau ir kitiems paprastai sukelia sensityviam paaugliui nemaža bendravimo sunkumų. Bendraujant su sensityviu paaugliu, reikia vengti kritikuoti jo elgesį, piktintis drovumu ir pan.: jie patys šiuos savo trūkumus žino ir dėl jų sielijasi. Tokie paaugliai dažniausiai nerūko, nevartoja alkoholio, nelinkę nusikalsti.
8. Psichosteninis tipas
Pagrindiniai psichostenino tipo bruožai yra neryžtingumas, ilgi svarstymai, abejonės, savianalizė. Tokie paaugliai nuolat analizuoja savo elgesį, apmąsto kiekvieną savo pasakytą žodį, veido išraišką, pergyvena, jeigu nusprendžia, jog pasielgė ne visai taip, kaip derėtų. Jie nuolat jaučia baimę, kad atsitiks kažkas baisaus ir nepataisomo su jais arba artimais jiems žmonėmis. Nuolatinis baikštumas ir neryžtingumas arba netikėtas užsispyrimas mažiausiai tam tinkančiose situacijose gali erzinti aplinkinius. Bendraujant su šio tipo paaugliais, prisieina pasitelkti nemaža kantrybės ir takto.
9. Šizoidinis tipas
Pagrindiniai bruožai – uždarumas, atsiribojimas nuo aplinkinių, bendravimo poreikio stoka.. Ryškiausias šio tipo žmonių bruožas – tai empatijos stoka. Empatija – tai sugebėjimas pajusti, suprasti kitą žmogų. Šizoidai nežino, ar aplinkiniai juos myli, ar jų nemėgsta, nejaučia, kada reikia palaikyti pokalbį, o kada patylėti. Todėl iš šalies šio tipo žmonės gali atrodyti emociškai šalti, bejausmiai ir netgi žiaurūs. Tačiau savo viduje šizoidas nėra abejingas, jis jaučia gilius vidinius išgyvenimus. Bendraujant su tokiais paaugliais, svarbu išlaikyti reikiamą atstumą ir neversti jo būti pernelyg atviru.
10. Nepastovus tipas
Tai nuo vaikystės nepaklusnūs, nenustygstantys vienoje vietoje, landūs ir tuo pačiu metu bailūs ir neryžtingi paaugliai. Pagrindinis charakterio bruožas – valios ir stabilumo stoka. Tokie paaugliai mėgsta pasilinksminimus, pramogas, jiems patinka tik tai, kas nereikalauja jokių pastangų. Jie neturi nuolatinių pomėgių, vaizduotė gana skurdi. Kartais jie turi pačių geriausių ketinimų, tačiau neišlaiko ilgesnės įtampos ir nueina pačiu lengviausiu keliu. Nepastovaus charakterio akcentuacijos tipo paaugliai labiausiai linkę į įvairių elgesio normų pažeidimus. Todėl bendraujant su jais tenka elgtis griežtai, reikalauti paklusnumo, vykdant nurodymus, ir pastoviai stebėti jų elgesį. Jausdami nuolatinę priežiūrą, paaugliai paklūsta jiems keliamiems reikalavimams.
11. Konforminis tipas
Pagrindinis šio tipo bruožas – pasyvus prisitaikymas prie jį supančios aplinkos. Pagrindinis Troškimas – gyventi „kaip visi“: neišsiskirti iš aplinkinių niekuo, pradedant apranga ir baigiant pasaulėžiūra. Tokie paaugliai tampa priklausomi nuo aplinkos: geroje aplinkoje siekia mokytis, dirbti, tačiau patekę į blogą aplinką, jie gana lengvai perima visas tai aplinkai būdingas tradicijas. Konforminio tipo paaugliai nelinkę savarankiškai mąstyti ir priimti savarankiškus sprendimus. Silpnoji konforminio tipo vieta – didelis prisirišimas prie įprastos aplinkos ir tendencija lengvai pasiduoti pašaliniam poveikiui. Bet koks atitrūkimas nuo įprastos, jiems būdingos aplinkos, yra labai sunkiai išgyvenamas. I Š V A D O S
Gryni charakterio, kaip ir temperamento, tipai sutinkami rečiau. Paprastai susiduriame su mišriomis charakterio akcentuacijomis, kuriose susipynę kelių charakterio tipų bruožai. Suprantama, kad idealaus charakterio nėra. Jeigu nepavyksta atsikratyti savo charakterio silpnybių, rwikia žinoti, kaip su jomis gyventi. Tyrimai rodo, kad tarp nepilnamečių teisės pažeidėjų dažniausiai pasitaiko hipertiminio, epileptoidinio, isteroidinio bei nepastovaus charakterio tipų atstovų (3). Tačiau charakterio akcentuacijos, kaip ir kitos asmenybės savybės, yra tik vienas iš veuksnių, galinčių skatinti asocialų elgesį. Charakterio akcentuacijos neišvengiamai sąveikauja su kitais asmenybės elgesio padariniai.socialinės aplinkos faktoriais ir tik nuo šios sąveikos rezultato priklauso vienokie ar kitokie asmenybės elegesio padariniai.
L I T E R A T Ū R A
1. Bieliauskaitė R. Asmenybės psichologija. 1993.2. Poškienė A. Charakteris. Vilnius. 1991.3. Vyčinienė D. Paauglystės amžiaus charakterio akcentuacijos, tipiškos paauglystės amžiaus elgesio reakcijos. Nepilnamečių kriminalinė justicija. Kvalifikacijos kėlimo kursų paskaitų medžiaga. Vilnius. 2002. 38 – 52 p. 4. Kralikauskas J. Psichologijos įvadas. Kaunas. 1993.