MEDICININĖS PSICHOLOGIJOS OBJEKTAS, UŽDAVINIAI IR METODAI.MP yra psichologijos mokslo šaka. Kaip psichologija – yra mokslas apie žmogaus ir gyvūnų psichiką, ir pagrindinis psichologijos objektas yra psichika ir jos reiškiniai. Psichiniai reiškiniai yra labai įvairūs ir skirstomi į 3 dideles grupes:1.psichiniai procesai, 2.psichinės būsenos, 3. psichinės savybės.Psichiniai procesai prasideda tada kai pradeda veikti vidiniai dirgikliai ir pasibaigia tada, kai minėtų dirgiklių poveikis nutrūksta. Tai iš esmės yra pažinimo procesai, kurie padeda mums pažinti supantį pasaulį. Minėti procesai apima: jutimą suvokimą, atmintį, dėmesį ir mąstymą. Psichiniams procesams taip pat priklauso emocijos ir valia.Psichinės būsenos t.y. žymiai pastovesni reiškiniai už psichinius procesus. Įvairios psichinės būsenos gali trukti valandas, dienas, savaites. Tuo laikotarpiu vienokią ar kitokią būseną nulemia psichinių procesų pobūdį, žmogaus elgesį. Pagrindinės būsenos: nerimas, įkvėpimas, nuovargis, nuobodulys, psichinė įtampa ir pan. Labai plinta pastaruoju metu depresinės būsenos. Tai surišta su įtampa, gyvenimo ritmu, padidėjusia konkurencija tarp individų. Manoma, kad 21 a. tai bus viena iš didžiausių problemų.Psichinės savybės t.y.pastovūs psichologiniai reiškiniai, kurie išlieka pas asmenį metais, dešimtmečiais, visą gyvenimą ir pan. Jie nepriklauso nuo konkrečių dirginimų. Dažniausiai t.y. asmenybės savybės, temperamentas, charakteris, sugebėjimai ir pan. Visus minėtus psichinius reiškinius jų vystymosi ir eigos dėsningumus ir mechanizmus nagrinėja bendroji psichologija. Jos uždavinys apibendrinti ir išanalizuoti specialius konkrečių tyrimų rezultatus, testus, sugebėjimus ir pateikti bendrą teoriškai pagrįstą psichinės veiklos modelį. Tačiau praktinėje veikloje labai svarbu sukauptas psichologinių procesų metu žinias panaudoti praktikoje. Taip išsivystė įvairios taikomosios psichologijos šakos, iš kurių svarbiausios yra inžinerinė, medicininė, pedagoginė psichologijos. Minėtos sritys panaudoja fundamentaliąsias
bendrosios psichologijos žinias konkrečioje veikloje, pvz.: inžinerinė psichologija domisi darbo veiklos optimalaus įrengimo psichologiniais aspektais, optimalaus darbo režimo sudarymu pramonės šakoje.Pedagoginė psichologija pritaiko psichologines žinias mokymo ir auklėjimo proceso tobulinimui.Socialinė psichologija telkia dėmesį į individų grupių, kolektyvo narių santykius, lyderių vadovavimo aspektus, veiklos kūrybos motyvacijos psichologinius niuansus.Medicininė psichologija taip pat tiria psichikos ypatumus, tačiau jos objektas yra sergančio žmogaus, bei santykiai medicinos personalo su ligoniais ir pan. MP yra psichologijos šaka, tačiau gaudžiai susijusi medicinos mokslu. Pažymetina, kad nepaisant medicininių technologijų vystymosi proceso svarbus vaidmuo gydymo efektyvumui yra psichologinių faktorių įvertinimas. Neretai nuo žmogaus psichikos ypatumų priklauso ne tik psichologinių, bet ir kitų ligų atsiradimas, bei vystymasis, todėl PSAO apibrėžia sveikatą kaip fizinį, psichinį ir socialinį gerbūvį.MP nagrinėja šiuos pagrindinius klausimus:1. Psichinius faktorius, kurie sąlygoja ligų atsiradimą, vystymąsi ir turi įtakos jų gydymui ir profilaktikai. 2. Įvairių ligų poveikis žmonių psichikai.3. Psichologinius kiekvienos ligos pasireiškimus.4. Psichikos vystymosi sutrikimus.5. Ligonių ir medicinos personalo bendravimo ypatumus.6. Įvairių psichologinio tyrimo metodų testo taikymo problemos, t.y. psichodiagnostikos klaidos.7.Psichologinio poveikio ligoniui gydymo tikslais, metodikas, būdus-t.y. psichoterapijos ypatumus.Psichiniai faktoriai, kurie gali nulemti įvairių ligų atsiradimą, gali būti labai įvairūs. Daug labai psichinių reiškinių sukelia nuolatinę nervinę įtampą, pervergimą, išsivysto neurozės, kurioms būdinga greitas nuovargis, nemiga, nemalonūs jutimai, ir pan. tai sukelia daugybę simptomų ir tik patyręs specialistas gali išdiferencijuoti, pvz.:širdies skausmai gali būti dėl rimtos širdies ligos (infarkto), bet gali būti ir dėl širdies neurozės dėl konfliktų darbe, šeimoje ir pan. Kita vertus daugelis ligų gali sukelti pakitimus žmogaus psichikoje, ypač tuo pasižymi sunkios lėtinės ligos, tai galiausiai pakeičia žmogaus santykius su aplinka. Pradžioje su gydančiu personalu, vėliau su pažįstamais, giminėmis, šeima, vaikais. Jai žmogus serga nepagydoma liga ir apie tai žino jo psichologinė reakcija gali būti įvairi nuo gilios depresijos iki lengvabūdiško ligos neigimo. Yra daug susirgimų kuriems yra būdinga gana specifiniai psichologiniai reiškiniai ir simptomatika. Ryškiausi jie būna sergančių daugelio nervų ir psichinėmis ligomis. Vienodi psichologiniai pasireiškimai bus sergant epilepsija, kitokie- šizofrenija ar smegenų augliais. Žinant kai kuriuos MP dėsningumus galima lengviau diagnozuoti tokias ligas susirgimų pradžioje. Dar daugiau kai kurie psichologiniai pokyčiai leidžia nustatyti net, pvz.: galvos smegenų pažeidimo vietą ir dydį. Ne tik nervinės ligos, bet ir kiti susirgimai (onkologiniai, širdies ir t.t) turi gana specifinius psichologinius pasireiškimus. Psichikos surikimai gali būti gana gilūs ir bendri, pasireikiantys iki įvairaus laipsnio profiniais defektais. Protinis atsilikimas oligofrenija gali būti lengvas( debilas), vidutinis(imbecilas), ir sunkus (idiotas). Šiuos protinius defektus lemia daugybė priežasčių, genetinių ar paveldimų aplinkos faktorių, taršos, medicininės, t.y. persirgtos įvairios ligos vaikystėje. Santykiai tarp ligonio ir med. personalo taip pat yra svarbi psichologijos tyrimo dalis. Šie santykiai yra labai sudėtingi ir žymia dalimi priklauso nuo ligonio asmenybės ir ligos pobūdžio.PGR. MED PSICHOLOG. VYSTYMOSI ETAPAIPsichologijos istorija prasideda nuo antikos laikų. Senovės filosofai, medikai ir kt. domėjosi filosofija. Heraklitas manė kad siela yra amžinai judančios ir kintančios ugnies vaizdas. Demokritas tvirtino, kad siela sudaryta iš mažų judančių atomų. Aristotelis IVa.pr.m.e. parašė veikalą pirmąjį psichologijos pagrindais “Apie sielą”. Savo darbe jis apibendrino tokias savokas kaip jutimas, suvokimas, jausmai. Jis teigė, kad siela turi dievišką prigimtį ir gali egzistuoti be kūno. Todėj jo nuomone pažinti sielą viršija žm. galimybes. Jau senovėje pastebėta žm-ių charakterių ir temperametrų skirtumai (sangvinikai, flegmatikai ir kt.). Psichologija suklestėjo viduramžiais ir renesanso epochoje. Mokslinės psichologijos pradininkas Vuntas, kuris 1879m įsteige Vokietijoje Leipcige pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją. Vėliau atsirado ir pirmosios med psich laboratorijos. Pažymėti rusų mokslininkų Benterejavo, Korsakovo, Pavlovo darbai. Prie med psich mokslo kūrimosi daugiausiai prisidėjo gydytojai. Svarbus etapinis med psich vystymosi periodas buvo Sečinovo idėjos apie refleksus, kaip nervų sist. veiklos pagrindas. Pavlovas sukūrė mokslą apie aukštąją nervinę veiklą. Jis buvo grindžiamas sujaudinimu ir slopinimu. Pavlovo eksperimentai su šunimis padėjo išsiaiškinti sąliginius refleksus, sujaudinimo, slopinimo ryšius. Buvo įrodyta, kad refleksai sudaro elgsenos pagrindą. Taip pat Pavlovo svarbus indėlis apie I-ąją ir II-ąją signaline sistemas. Psichoanalizė, kurią sukūrė Froidas pradžioje buvo pritaikyta neurozių aiškinimo ir gydymo tikslu. Jis pirmas atktreipė dėmesį jog be sąmoningos žm veiklos didelę reikšmę individui turi pasamonė. Jau ir anksčiau psichologai ir psichiatrai pastebėdavo jog kaikuriuos veiksmus žm atlieka nesamoningai (miegodamas). Tik Froidas įsigilino į tai sureikšmindamas nesamoningos veiklos elementus. Dirbdamas su nervų ligomis sergančiais padarė išvadą, kad jo ligonių neorotiniai simptomai nėra atsitiktiniai, o kažką reiškia. Visi jie nėra be priežąsties. Palaipsniui, kaupdamas medžiagą jis rado paaiškinimą daugeliui ligų simptomų. Taip pat Froidas užsiėmė sapnų analize. Palaipsniui išsivystė psichoanalitinio gydymo metodas. Froidas nustatė, kad visą žm pasamonės veiklą reguliuoja du inkstinktai: gyvenimo ar litinės, agresinės arba mirties. Anot Froido žm negali civilizuotoje visuomenėje realizuoti savo agresijos ar lytinio poreikio. Tokiu būdu visuomenės narys veikiamas inkstinktų relizacija arba konfliktus išreikia per neurotinius simptomus, sapnus, kurybą, karjeros siekimą ir pan. Palaipsniui psichoanalizė populerėjo ir rado patvirtinimą. Froido med psich mokslo padarytą indėlį toliau vystė jo mokiniai ypač Jungas ir Adleris. Jie išpletė Froido mokymą apie pasąmonę ir iškėlė kolektyvinės pasąmonės kategoriją. Adleris akcentavo, kad žm prigimčiai būdingas visuomeninis jausmas. Jo nuomone pgr asmenybės varomoji jėga yra pranašumo jausmas. Kievienas žm nori būti pripažintas kaip asmenybė. Gali išsivystyti pas žm menkavertiškumo jausmas, jei jis nepripažįstamas. Tai gali baigtis neuroze. Iš Vakarų Europos psichoanalizės mokslas pesikėlė į JAV. Šiuo metu psichoanalitikai plačiai praktikuoja. Humanistinė psichologija skiria didžiausią dėmesį samoningai asmenybei ypač pabrėžiama savęs vertinimo svarba. Medicininė psichologijagilinasį ir į gyvenimo prasmės problemą. Kad pajusti gyvenimo pilnavertiškumą žm turi turėti gyvenimo tikslą. Jo neturėjimas dažnai būna nervinių sutrikimų priežąstimi. Lietuvoje med psich vystoma tp intensyviai. Plačiai taikoma psichoterapija, hipnozė…
PSICHIKA IR SĄMONĖNegyvi daiktai yra pasyvus. Gyvi organizmai veikia patys ir palaiko ryšį su aplinka bei tarpusavyje. Viena iš tokių sąveikų yra dirglumas, t.y. sugebėjimas reaguoti į reikšmingus poveikius. Tik gyviems organizmams būdinga jautrumas, sugebėjimas reaguoti į tiesioginius ir netiesioginius dirgiklius. Jautrumas yra I-asis psichikos pasireiškimo požymis. Tolimesnis psichikos vysymasis susijęs su nervų sistemos atsiradimu ir tobulėjimu. Lemiamas etapas psichinės veiklos atsiradimui buvo galvos smegenų veikla. Lytinė elgsena priklauso nuo endokrininių liaukų veiklos ir lytinių hormonų kiekio kraujyje. Ir gyvūnų tarpe yra sudėtingos elgsenos programų. Tik žmogus turėdamas psichiką ir sąmonę kaip sudėtingiausią psichikos formą, kuria skiriasi nuo gyvūnų gali realizuoti intelektualią sąmoningą veiklą. Gyvūnų psichinė veikla surišta su biologiniais motyvais. Aukštesniuose evoliucijos etapose atsiranda poreikis orentuotis aplinkoje. Tuo tarpu žm pasižymi sąmoninga elgsena, nebūtinai susijusi su biologiniais motyvais. Žm psichiniai veiklai būdingi dvasiniai poreikiai, pažinimo, bendravimo. Sąmoningos žm veiklos viršūnė yra kai individas nepaiso savi biologinių poreikių. Žmogaus elgesio šaltinis yra ir žmonijos patirimas perduodamas kalba, darbo įrankių panaudojimas ir visuomeninis darbas ir kt požymiai liudijantis sąmoningą veiklą. Psichika yra tikrovės atspindėjimo forma būdinga ir gyvūnams. Tuo tarpu sąmonė- tik žmogaus smegenų sąvybė. Svarbią reikšmę turi žmonių visuomenė, nes psichika labiausiai vystoma kalba, kuria perduodamas patirimas. Tik bendraujant atsiranda savimonė. Nevisi žmogaus psichiniai procesai vyksta aiškios sąmonės zonoje. Dauguma reakcijų atliekama nesąmoningai, nors jas reguliuoja nervų sistema. Dažnai atliekamus uždavinius ilgauniui žmogus automatizuoja ir jie išeina iš sąmonės kontrolės ribų. Tai parodo, kad žmogaus sąmonė ir pasąmonė santikiauja harmoningai. Pasamonės veiklai priklauso ir tokie reiškiniai, kurie vyksta žmogui miegant. Sąmoningai veiklai tik bendrumo būsenoje suteikia sąlygas. Miego metu nutruksta sąmoninga veikla. Skiriamos dvi miego fazės. 1-lėto miego, kurio metu paleėngva gesta psichinis aktyvumas, baigiama perdirbti informacija. 2- greito miego metu žmogus dažniausiai regi sapnus. Jų metu psichinė veikla nenutrūksta. Kartais susapnuojama nauja informacija. Smegenys miegant registruoja dirginimus, kurie sklinda iš vidaus organų, o tp iš aplinkos. Kartais iš sapnų galima atskleisti pradinius poslinkius, kurie vyksta žmogaus organizme. Medicina tiksliai apibrėžia sąmonės sutrikimus. Pagrindinis požymis- dezorientacija. Sutrikus sąmonei žmogus nesiorientuoja laike, vietoje, situacijoje ir savyje. Sutrinka sugebėjimas fiksuoti dėmesį, įsiminti. Sąmonės sutrikimui praėjus dažniausiai ligonis neprisimena patirtų išgyvenimų. Tokiu būdu orientacijos praradimas, dėmesio, atminties sutrikimas yra pirmieji sąmonės sutrikimo kriterijai. Užtrukus sąmonės sutrikimams žm atitrūksta iš realaus gyvenimo, aplinką suvokia iškreiptai. galiausiai vainikuoja sąmonės sutrikusius požymius sutrikęs mąstymas. Sąmonės sutrikimo sindromai:1.apkvaitimas. šioje būsenoje žmogui pojučius gali sukelti stiprus dirgikliai. Jis nereguoja į silpnus garsus. Sunkiai supranta kas jam sakoma, blogai orientuojasi aplinkoje, nesupranta situacijos, sulėtėja mąstymas. Apkvaitę ligoniai dažniausiai guli, esti pasyvūs, nejudrūs. Mimika skendi, gestai neišraiškingi. Tokios būsenos būna apsinuodijus, po galvos smegenų insultų, sergant kaikuriomis infekcinėmis ligomis. 2.soporas. su žmodumi neįmanoma susikalbėti, jis reaguoja tik į l. ryškius dirgiklius (šviesą, skausmą). Būklei progresuojant jutimai visai prarandami ir pereina į : 3.komą. Praėjus soparui ar komai žm tuo kas su juo vyko neatsimena. Šie 3 sutrikimai yra kiekybinio pobūdžio. Tai yra priklauso nuo sąmonės pažeidimo laipsnio. Tačiau sąmonė gali sutrikti ir kokybiškai. Visu pirma tai: 4.delyras. jo metu žm nesiorentuoja laike, aplinkoje. Jam vyksta iliuzijos ir haliucinacijos. Tačiau orientacija savyje išlieka. Ypač būdingos regėjimo haliucinacijos. Delyras būdingas alkoholikams.
5.amencija. jos metu žm nesiorientuoja aplinkoje ir savyje. Ligoniai būna kupini baimės, nesupranta kas vyksta, kas jie tokie, kalba padrika, neriški, mąstymas sutrukęs. Praėjus būsenai žm neprisimena kas su juo būvo. Amencija būna sergant sunkiomis ligomis. 6.oneiroidas. tai panaši į sapnus sąmonės sutrikimo būsena. Žm nesiorientuoja laike ir vietoje, o savo asmenybe suvokia kaip dvilype. Ligonis nugrinsta į fantastinius išgyvenimus su daugybe haliucinacijų ir kliedesių. Relus ir išgalvotas pasaulis susipina. Aplinką suvokia tik fragmentiškai. 7.prieblandinė būsena. Prasideda staiga ir trunka keliatą min, valandą, retai pora dienų. Ligonis nieko neprisimena. Šioje būsenoje sutrinka orientacija aplinkoje. Tačiau nors sąmonė sutrikusi, žm sugeba vygdyti anksčiau išmoktus veiksmus. Paprastai toks žm būna įsitempęs, išsigandęs, sujaudintas, kliedi, grasina. Vienas iš šios būsenos variantų- lunatizmas. Tokie žm kartais vaikšto naktį, juda, atlieka įv veiksmus. Nerekomenduojama šaukti vardu. Dažniausiai ši forma pasitaiko epilepsijos formoje paauglystėje, vaikystėje.JUTIMAS IR SUVOKIMASJutimas ir suvokimas yra aplinkinio pasaulio ir savęs pažinimo jutimo organais procesas. Toks pažinimas yra tiesioginis, kadangi visi pojučiai iš suvokimo. Situacuja kila iš daigtų ir reiškinių. Jutimas yra pats paprasčiausias elementaraus pažinimo fonas ir yra tik sudėtinė suvokimo dalis. Žmogus pojūčiais pažįsta jį supantčių daiktų ir reiškinių savybes (skonį, spalvą), o t.p. įvertina savo kūno būvį, kūno padėtį ir visą jutiminę gamą. Tuo tarpu suvokimas nėra paprasta pojūčių visuma. Suvokimui turi reikšmės gyvenimo patirimas, intelektas, emocinė būsena, profesija, poreikiai. Jutimo ir suvokimo atitikimas tikrovėje priklauso nuo žmogaus veiklos, jo aktyvumo. Jutimo ir suvokimo fiziologinis pagrindas yra nerviniai procesai, kurie vyksta analizatoriuose. Kiekvieną analizatorių (regos, klausos, uoslės, skonio…) sudaro juntančios ląstelės- receptoriai, įcentriniai nervai ir jais ateinantys impulsai į galvos smegenų atskiras sritis. Pusrutulių žievėje ir branduoliuose vyksta analizė ir sintezė. Rezultate dirgiklis realizuojasi psichiniu vaizdu. Jutimas gali sutrikti pažeidus bet kurią minėtą grandinės dalį. Pojūčiai skirstomi į 5 rūšis: lytėjimo, regos, klausos, uoslės ir skonio. Pojūčiai skirstomi ir pgl receptorius:1)interoreceptoriai. Randasi organo viduje ir audiniuose (skrandyje, žarnyne). Receptoriai atspindi organinius pojūčius: alkį, sotumą. 2)proprioreceptoriai. Išdėstyti raumenyse, sąnariuse, vid ausyje ir kt. Atspindi pusiausvyros, kūno padėties kitimų, judėjimo pojučius. 3)eksteroreceptoriai. Išsidėstę kūno paviršiuje ir arti jo. Būna distanciniai ir kontaktiniai. Distancinių receptorių dirglumas sukelia regos, klausos, uoslės pojučius. Kontaktiniai- lytėjimo, temp., skausmo, skonio pojučius. Pojučio intensivumas priklauso nuo dirgiklio stiprumo. Didelę reikšmę dirginimo ir jutimo realizacijai turi organų jautrumas. Mažiausias dirgiklis galintis sukelti pojūtį vad. pojučio slenksčiu. Kuo žemesnis pojučio slenkstis tuo didesnis analizatoriaus jautrumas ir atvirkščiai. Pripažįstami ir ikislenkstiniai dirgikliai. Jie yra itin subtilus ir silpni, bet sukelia pakitimus CNS. Žmogus jų neįsisamonina. Pats analizatorių jautrumas yra nepastovus. Jutimo organai gali prisitaikyti prie juos veikiančių dirgiklių ir prisiderinti savi jautrumą konkrečioje situacijoje- adaptacija. L. gerai adaptuojasi regėjimo, uoslės, skonio, lytėjimo, temp., o mažiau klausos, jutimo ląstelės. Svarbus ir pradinis dirginimo dirginimo slenkstis. Skirtingai negu adaptacija yra jautrumo padidėjimas veikiant vidinėm sąlygom. Jutimų jautrumą galima padidinti dirbtinai naudojant vaistus. Tokiu būdu pojučiai suteikia žinių ir padeda orientuotis aplinkoje ir savyje. Aklas, kurčias ar kt. analizatorių defektus turintis žmogus apriboja savo jutimų ir suvokimų galimybes. Relizacija ir spec. Treniruotės dalinai leidžia kompensuoti ir tokiu būdu psichinis vystymasis vyksta normaliai. Įrodyta, kad negaunant tokių dirgiklių iš aplinkos žmogui sutrinka psichinė veikla. Yra spec kankinimo ir bausmės būdai- izoliuoti žmogų nuo aplinkos. Jei pojučių stoka lydi vaiką ilgą laiką, gali sukelti psichinius pakitimus- negrįžtamus. Įvairūs prietaisai ir technologijos padidina ir išplečia suvokimo galimybes. Jutimas ir suvokimas atsiranda l. anksti net kudikystėje. Jau 3-jų savaičių kūdikis sugeba išlaikyti žvilgsnį. 3-4metų vaikas jau suvokia daiktus. Žymiai vėliau išsivysto erdvės ir laiko suvokimas. Tik maždaug apie 3-ius gyvenimo metus vaikas suvokia, kad kaikurie įvykiai nuėjo į praeitį. Su emocijomis susiję išgyvenimai žmogui gali prailginti ar sutrumpinti įvykiu laiko tarpus. Kai organizmas aktyvesnis rodos, kad laikas slenka greitai, otuščiai leidžiamas laikas subjektyviai prailgsta. Jei laiko intervalas surištas su pavojingu skausmu, išgyvenimas atrodo begalo ilgas. Tas pats psichologiškai yra ir su ligoniais. Tie kurie aktyviai dalyvauja gydymo procese laikas slenka greičiau negu pasyviems ligoniams.
Pagrindiniai jutimų sutrikimai:1)hiperesterija-t.y. sustiprėjas dirgiklių jutimas. Įprastiniai garsai ir reiškiniai jautriai girdimi. Hiperesterija gali būti ir visiškai sveikiems po sukrėtimų, išsekus. 2)hiposterija.sumažėjas analizatorių jautrumas. Tokiam žmogui daugybė jutimų sklinda lyg ir iš toli. Tai paprastai būna rimtesnių patologinių susirgimų pradžia. 3)anestezija. Visiškas jautrumo nebuvimas. Dažniausiai būna pažeidus nervinius receptorius. 4)senestopatijos. Tai keisti, nemalonūs ir sunkiai nusakomi pojūčiai. Žmogus negali jų tiksliai apibūdinti ir naudoja terminus: kažkas, kažkaip irt.t. būdinga senostopatijos sergant daugybei psichinių ligų. Sunku gydytis, nes pradžioje nerandama jokių patologinių pojučių. 5)skausmas. Ūmus skausmas yra sudėtingas jutimas ir dažniausiai būna signalas apie organizmui gręsianti pavojų. Toks skausmas yra naudingas biologiškai ir padeda laiku pradėti gydymą. Lėtinis skausmas būna daugelio ligų simptomas ir pagrindinis ligonio kentėjimo šaltinis. Skausmo pojūtis priklauso nuo ligos pobūdžio ir pakenkimo laipsnio, žmogaus asmenybės ir jo nervų sistemos ypatumų.Iliuzijos. Tai yra toks suvokimo sutrikimas, kai tikrovėje esantis objektas suvokiamas iškreiptai ir klaidingai. Iliuzijos gali kilti ir sveikiems žmonėms. Yra skirstomos taip vadinamos fiziologinės iliuzijos, kurios priklauso nuo mūsų analizatorių veiklos ypatumų. Kartais būna optinės iliuzijos. Pasitaiko iliuzijų žmogui patekus į nestandartinę situaciją. Fiziologinių iliuzijų pagrindinis skirtumas, kad jos trupalaikės, lengvai koreguojamos ir greitai grįžta teisingas suvokimas. Potologinių procesų metu pasitaikančios iliuzijos gali būti ilgalaikės ir tikrovė suvokiama iškreiptai.Haliucinacijos. Tai nesamų daiktų suvokimas. Tai kuomet nėra tikro objekto. Žmogus suvokia savo haliucinacijas kaip relybėje ir negali jų rišliai įvertinti. Haliucinacijos kaip ir iliuzijos skirstomos pagal jutimo organus: regos, klausos, uoslės, skonio, lytėjimo. Jei asmuo randasi ilgalaikės izoliacijos sąlygomis ir negauna jokių pojūčių iš aplinkos, tai haliucinacijos gali kilti ir visiškai sveikam žmogui. Tačiau daudeliu atveju haliucinacijos rodo psichikos rimtus susirgimus. Iliuzijas ir haliucinacijas lydi baimės jausmas, ligonis pasimetęs, todėl tokiems pacientams ypač reikalinga psichoterapija. Nereikia slopinti ligonio noro pasidalinti būsenos ir išgyvenymo.ŽMONIŲ GRUPIŲ PSICHOLOGINĖS YPATYBĖSVisuomenė yra nevienalytė, sudaryta iš įv. asmenybių, kurios savo ruožtu atstovauja įv. grupėms. Žmonėms esantiems grupėse lengviau patenkinti savo poreikius: profesiniu, kultūrinius, socfialinius. Šeimą t.p. galima traktuoti kaip grupę, kuri atlieka regeneracines, naujos kartos f-jas. Grupės skirstomosį: 1)realias ir sąlygines. Realios- tos, kurios nariai veikia vienoje erdvėje palaikydami tarpusavio kontaktus. Tai ir bendradarbiai, studentų grupė, moksleivių klasė ir pan. Sąlyginė- tokios grupės, kurios sudarytos pgl bendrumo požymius. Pvz.: inteligentija, rašytojai, jaunimas ir pan. Sąlyginės grupės nėra bendros veiklos ir savitarpio tiesioginio kontrakto. Taip pat grupės skirstomos į 2) makro ir mikro grupes. Makro grupės- didelės ir joms nebūdingi tarpasmeniniai santykiai ir savitarpio kontrolė. Pvz.: tauta. Mikro grupės nariai savo tarpe pasiskirstę rolėmis, pvz.: universitete: rektorius, dekanas, pavaduotojas… Tarp tokios grupės yra oficialūs santikiai, veikiantis herarchijos principu. Reikšmingas psichologijos atradimas- žm suskirstymas į 3)formalias ir neformalias grupes. Formalios- grupės sudarytos pgl tam tikras taisykles, kokiems nors uždaviniams spręsti (laivo įgūla). Tokioje grupėje numatyti formalūs tarpusavio santykiai, kurie remiasi taisyklėmis. Neformalios grupės susiformuoja be išorinės organizacijos pgl narių poreikius. Ilgainiui tokiose gr gali susiformuoti tam tikros sąvybės: simpatijos, antipatijos; atsirasti lyderiai. Kiekvienas žm yra dažniausiai net keliolikos grupių narys. Pvz.: šeimos, bendradarbių, partijos, tikėjimo…Yra visuomenės grupių, kurios veikia pgl slaptą ir vidinę tvarką. Neretai tai būna nusikalstamos steuktūros. Grupės yra dinamiškas reiškinys. Jos gali susiformuoti, pasiekti tobulą organizavimo formą arba degraduoti ir iširti. Žmonių grupė formuojasi pakopomis. Pradžioja susiformuoja grupė vad. asociacija, tai dar be veikimo tikslų, tarpusavio santykių grupuotė, tačiau turinti prielaidų tolimesniai veiklai. Antras etapas- jei asociacija veikia ilgesnį laiką, ji perauga į korporaciją. Ji jau turi bendrus tikslus, pasiskirstę rolėmis, susiformavę santykiai, bet dar nėra vieningumo siekiant tikslų. Auksčiausia grupės susiformavimo forma- kolektyvas ar komanda, kurios nariai turi bendrų tikslų ir vieningai jų siekia. Laiko požiūriu gali būti nuolatinės grupės (studentai, partija) ar laikinos ar atsitiktinės grupės (vieno reiso keliaiviai). Yra grupės į kurias patenkama laisva valia (skautų bendrovė) ir priverstinės grupės, į kurias patenkama dėl situacijos (šeima).
ASMENYBĖ IR GRUPĖPaprastai žm grupė turi savo elgesio taisykles, vertibių sistemą ir elgesio tikslus. Kiekvienas žm individualiai gali daryti poveikį grupei ar visuomenei. Tačiau žymiai gidesnė yra grupės įtaka individui. Amerik. psichologai nust. kad daugiau nei 33% žmonių paklūsta grupės nuomonei ir prisitaiko prie esamos tvarkos. Tokie asmenys vad. konformistai. Tie individai, kurie nepaklūsta, yra autonomiški, vad. nonkonformistais. Pasaulio, kultūros, mokslo ir civilizacijos istorija rodo, kad didžiausių pasiekimų pasiekė nepaklūstantys daudumos nuomonei, kadangi kūribinės veiklos norai nesuformuojami protų dauguma. Ryškiausi atradimai padaryti ryškių individualybių. Tokiu būdu pripažystama asmenybės autonomijos ir nonkonformizmo reikšmė. Neatmetama ir sąmoningo asmenybės prisitaikymo prie grupės svarba. Grupės niekada nebūna vienalytės. Juose individai pasiskirsto rolėmis. Jos apsprendžia kokį statusą užima konkretus asmuo tarpasmeninių santykių sistemoje. Toks statusas gali nurodyti geriausią individą ir silpniausią konkuruojančioje grupėje. Statrusas nėra pastovus ir priklauso nuo vertinomo kriterijaus. L. svarbu, kad savo statusą grupėje asmenybė vertintų realiai. Savo padėties pervertinimas yra tų, kurių objektyvusis statusas yra žemas.
TARPASMENINIAI SANTYKIAI GRUPĖSEGrupės nariai veikdami vienas šalia kito daro vieni kitiems įv. poveikį: kartais žalingą, kartais naudingą. Dėl to gupėse atsiranda įv. santykių: draugiškumas, panieka…Pagal savo kokybę tarpasmeniniai santykiai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Svarbi kategorija bendraujant grupėse- formalūs ir neformalūs santykiai. Pirmuosius reguliuoja įstatymai, prievolės, papročiai. Daugelis iš tų santykių yra tapę steriotipais (tėvų ir vaikų). Neformalūs tarpasmeniniai santykiai susiklosto savaime. Šiuolaikinėje visuomenėje esant ryškiai konkurencijai atsiranda priešiškumo santykiai nelygaus valdžios pasiskirstymo paseka- pirmavimo, paklusnumo, globos. Teigiami santykiai tarp žm. grupėse yra geros psichologinėa atmosferos ar klimato pagrindas. Formalūs santykiai gerai pažystami, juos reglamentuoja taisyklės. Neformalūs santykiai tarp žmonių nust. Nelengvai. Jiems tirti taikomas sociometrijos metodas. Tik juo galima išaiškinti kas su kuo bendrauja, mėgsta, neapkenčia. Psichologai tam dažnai naud. įv. anketas, apklausas ir pan. paprastai kiekvienoje žm. grupėje išriškėja 5 kategorijos: žvaigždės- l. patrauklios visiems asmenybės; mėgstamieji; priimtieji- tai individai su kuriais nori bendrauti bent keli; izoliuoti- negavę nei teigiamų nei neigiamų sąvybių; atstumtieji. Grupės integrativumą rodo izoliuotų ir atstumtųjų jos narių santykis. Grupės veiklos tyrimai rodo, kad jos santykių pobūdis prikl. Nuo daugelio priežasčių (asmeninės sąvybės, atlyginimas, tikslai). Lemiamą vaidmenį turi 3 faktoriai: grupinės veiklos bendra organizacija, vadovavimo stilius, grupės narių susiderinimas.
LYDERIAVIMAS IR VADOVAVIMAS GRUPĖSEŽm. grupės, susivienijimai negali veikti be lyderių, vadai kelia tikslus, skatina veikti, vienija pastangas. Soc. psichologija juos vadina lyderiais. Visi kiti yra vygdytojai. Lyderiai skirstomi į: neformalius ir formalius. Neformaliais laikomi tokie, kurie savaime iškyla grupėse, kadangi yra energingesni, greičiau sugeba nust, veiklos tikslus, suderinti pastangas. Formalūs lyderiai – paskirti valdžios. Lyderiai atlieka šias f-jas: kelia veiklos tikslus, koordinuoja veiksmus, informuoja narius apie veiklą ir rezultatus, kontroliuja, skatina, baudžia, atstovauja savo grupei. Lyderiavimas turi l. daug aspektų ir prikl. nuo grupės tikslų, lyderio asmenybės bei lyderiavimo motyvų. Nevisada istorijoje lyderiai buvo geriausi tos tautos ar žm grupės atstovai. Pgl lyderio santykius su grupe skirstimi 3 lyderių tipai: autokratinis, demokratinis ir liberalus. Autokratinis lyderis vadovauja remdamasis tik savo asmenybe, dėl nieko su grupės nariais nesitaria, pasiekėjų nuomonės nevertina. Neretai komanduoja su grasinančia potekste. Demokratinio tipo lyderis nuolat tariasi su grupės nariais, diskutuoja, aptaria potvarkius, draudimus ir skatinimus. Komandų tonas draugiškas, siūlimai aptariami. Lyberalų lyderi grupė pripažįsta, tačiau pats nerodo iniaciatyvos vadovauti. Nurodimus duoda prašymo forma. Pagirimų duoti nedrįsta. Sociologijos tyrimai rodo, kad geriausiai veikia tos grupės, kurios turi demokratinius lydrius. Taip geriau išnaudojamas kiekvieno nario potencialas, kūribiniai sugebėjimai. Vadovaujant autokratiniam lyderiui būna tvarka, drausmė. Ilgainiui žmonės pradeda jaustis nepilnaverčiais vygdytojais, atsiranda gandų, skundų. Grupė palaipsniui degraduoja. Lyberalių lyderių grupėse truksta tvarkos, atsirabda anarchija, iškyla demokratinio lyderio pageidavimai. Tarp lyderiavimo ir vadovavimo veiklos daug panašumo. Yra vienas skirtumas. Vadovas iškeliamas nevien grupės iniciatyva ir veikia dar ir tų jėgų, kurios jį iškėlė naudai. Efektyviausias vadovavimas, kai lyderio ir vadovo vaidmuo susilieja ie oficialus vadovas kartu ir neformalus grupės lyderis.
VEIKLOS PSICHOLOGIJASąmoninga žm elgsena, turinti tam tikrą tikslą, vad. veikla. Veiklą paskatina tam tikri motyvai, išankstiniai tikslai, perspektyvos apie rezultatus, metodai ir priemonės ir veiklos terminai. Žmogus pradėdamas veiklą remiasi įgytomis žyniomis, mokėjimu, įgudžiais ir meistriškumu. Žm. veikloje glaudžiai susijusios psichinė ir fizinės pusės. Pradėdamas veiklą žm pgl išankstinius modelius patikrina ar jie atitinka tikrovę ir numato tikslus ir priemones. Veiklos rezultatai neapsiriboja poreikių patenkinimu. Žm. įv. savo gyvenimo etapais žaizdamas, mokydamasis, dirbdamas ir kurdamas formuojasi kaip asmenybė. Kiekvienoje veikloje žm. pasinaudoja praeities patirime toje srityje. Nors ir yra daud veiklos sričių kur nereikalinga asmeninių pastangų (kvėpavimas, refleksai), tačiau veikla kaip sąmoninga elgsena išmokstama. Veiklos išmokimo procese išskiriamos pakopos: 1)žinios. Pirmoji ir elementariausia stadija. Žinios būtinos betkuriai veiklai, kadangi reikia įsisavinti operacijas, metodus, schemas, teiginius. 2)mokėjimas. Aukštesnė pakopa, t.y. netobuliausias, neautomatizuotas veiksmų atlikimo būdas. 3)įgūdžiai, t.y. dar aukštesnė veiklos išmokimo pakopa. Turintis įgūdžius žmogus galiveikti tiksliai, greitai ir lengvai. Vaikščiojimas, skaitymas, kalbėjimas nereikalauja spec. Įgūdžių. Norint, kad judesys būtų efektyvus tam jau reikia spec. Įgūdžių. 4)meistriškumas- pati aukščiausia išmokimo pakopa. Tai tobulas veiksmų atlikimo būdas paremtas žiniomis, mokėjimais ir įgūdžiais. Meistriškumas ateina neiškarto. Formuojantis įgūdžiams laipsniškai kinta judesiai. Palaipsniui aukštėjant meistriškumo klasei kinta ir kontrolė. Ištobulėjus veiksmams meistriškumo viršūnėje pakinta ir centrinių veikmų reguliavimas. 5)įgūdžiai formuojami treniruočių, mokimosi, pratimų metu. Turintis aukštą meistriškumą vienoje srityje žmogus juos gali perkelti ir į kitą veiklą, tai vad. įgūdžiu perkėlimu. Mokimo praktikoje pastebimas atvirkščias reiškinys- įgūdžių interferensija. 6)įpročiai. Išmokus savo veiklos tobulai, formuojasi įpročiai. Jie gali būti ir žalingi ir naudingi.
VEIKLOS RŪŠYSŽmogaus veikla yra įvairi. Ją galima skirstyti pagal profefesiją. Tačiau kiekviena iš jų turi bendras pichologines įpatybes ir susideda iš raidyno mokymosi, darbo ir kūrybos. 1)žaidymai- t.y. savotiškas kt. veiklos rūšių medžiojimas. Žaidimo metu žm. traukia pats veiksmas, nes čia žm. veikia be prievartos, laisvai. Tarp suaugusių žaidimai gali būti poilsio ir rimti. Reikalauja darbo, fizinės ir psichinės įtampos. 2)mokymasis, t.y. visa ta veikla, kad pasirengti darbui ir kūrybai. Mokymosi metu nėra kūriamas produktas. Tuo mokymasis skiriasi nuo darbo ir primena žaidimą. Nuo paprasto žaidimo mokymasis skiriasi tuo, kad tai yra įsisamonintas siekimas darbinei veiklai. Mokymasis nevisuomet patraukli veikla, bet reikalauja pastangų. Mokymosi procese išsiskiria 3 aspektai: mokymas, mokymasis ir išmokimas. Kartojimas dažnai vad. mokymosi motina, tačiau jei vyksta be palankios motyvacijos duoda menkus rezultatus. Išmokimo veiksmui dar gali būti pastiprinimas (paskatinimai, bausmės). Nust., kad malonios emocijos ir teigiami rezultatai pranašesni už papeikimus ir bausmes. 3)darbas tai yra pgr. žm. veikla, kurios tikslas gaminti materialines vertybes poreikiams tenkinti. Darbas tai netik konkrečios gėrybės, produktai, mašinos bet ir įv, veiklos rūšys, kurios reikalauja ne tiek fizinių, kiek psichinių jėgų. Vystantis kompiuterikai darbas gali nutolti nuo įprastų sąvokų. 4)kūryba –tokia veikla, kuri duoda naujų naujų ir originalių didelės visuomeninės vertės produktų. Kūryba gali būti mokslinė, meninė, techninė. Nevisai teisinga, kad nauja sukūriama iš nieko. Skiriami šie kūrybos proceso periodai: 1)neaiškus vidinis susijaudinimas, kūribinis aktyvumas nuspalvintas nuojauta ieškant atsakymo į neaiškų klausimą. 2)idėjos brandinimo periodas. 3)medžiagos rinkimo periodas. 4)kūrimo etapas. Idėjos, vaizdai, problemos sprendimas iškyla staiga ar palaipsniui. Dažnai kūriama įpatingoje būsenoje vad. įkvėpimu. Sutelkiama atmintis, vaizduotė, valia.