Mąstymas ir kalbėjimas

2488 0

Turinys

1. Įvadas „Mąstymo ir kalbos ryšys. Socialinė mąstymo prigimtis“

2. Mąstimas

2.1 Mąstimo rūšys

2.2 Pagrindinės mąstimo operacijos

2.3 Mąstimo ypatybės

2.4 Mąstimo turinys ir mąstimo formos

2.5 Mąstimo uždavinių spręndimas

2.6 Pataloginiai mąstimo bruožai

3. Kalba

3.1 Kalbos rušys ir funkcijos

3.2 Kalbos suvokimas ir supratimas

3.3 Kalbos poveikis

4. Išvados

5. Literatura

Mąstymo ir kalbos ryšys. Socialinė mąstymo prigimtis

Žmogsus mąstymui, be jutiminio pagrindo, būtina kalba. Būtent tuo pasireiškia didžiausias žmogaus ir gyvūno skirtumas 3. Elementari gyvulių psichinė veikla visada remiasi konkrečiais objektais, kuriuos jie mato, jaučia ir pan. Žmogaus elgsena skiriasi nuo gyvūnų pirmiausia tuo, kad daugelis sudėtingiausių psichinių procesų formuojasi ir vyksta kalbinės veikios pagrindu ir neetgi tiesiogiai nuo jos priklauso. Gaudamas informaciją jutimo organais, žmogus ją įvelka į žodžio rūbą. Mąstymo ir kalbos santykis įvairių psichologinių mokyklų ir krypčių atstovų suprantamas įvairiai.Kai kurie mokslininkai mano, kad mąstymas nepriklausomas nuo kalbos, o kalba laisva nuo mąstymo. Jie įrodo šios pozicijos teisingumą tuo, kad žmogus gali kalbėtis su kitais ir kartu galvoti visai apie ką nors kita. Be to, mintis gali būti išreikšta įvairiomis kalbomis ir pan. Vadinasi, mąstymas ir kalba egzistuoja lyg ir nepriklausomai vienas nuo kito. Biihevioristai, priešingai, tvirtina, kad mąstymas ir kalba tapatūs dalykai (Thorndike, Watson). Net tada, sako jie, kada žmogus galvoja, mąsto, vyksta paslėptas kalbos judinamojo aparato darbas. Kalba be garso – tai mąstymas, o garsinis mąstymas ir yra kalba.

Mąstimas

Įvairiausiais jutimais gaunama informacija ju

ungiama su jau atmintyje esančia, mintyse nagrinėjama, pertvarkoma, lyginama informacija, nustatomi atskirų faktų tarpusavio ryšiai, vienų reiškinių priklausomybė nuo kitų, jų nesuderinamumas ir t, t. Tokie sudėtingi psichikos procesai vadinami mąstymu.

Mąstymas apibūdinamas kaip apibendrintas ir netiesioginis tikrovės atspindėjimo sąmonėje procesas, leidžiantis pažinti ne tik tikrovės daiktus, įvykius ir kitus reiškinius, bet ir jų santykius bei priežastinius ryšius.4

Mąstymas vyksta ir vystosi žmogaus praktinėje veikloje pojūčių, suvokimų ir vaizdinių pagrindu. Darbas, mokymasis, žaidimas ir kitos žmogaus veiklos sritys reikalauja spręsti tam tikrus mąstymo uždavinius.Mąstymas – tai apibendrintas tikrovės pažinimas. Suvokiame ir įsivaizduojame pavienius objektus, pavyzdžiui, atskirą stalą, kėdę, medį, konkretų ginklą. Apibendrinimas leidžia suprasti ne pavienį objektą, o visą jų klasę. Mąstymas yra teorinis tikrovės pažinimas. Mąstydami naudojamės tarpinėmis priemonėmis. Tai galima daryti tiik žinant atskirų daiktų ir reiškinių ryšius.

Mąstymo rūšys 2

Mąstymo įvairovė yra labai didelė, dėl to jis klasifikuojamas pagal įvairius požymius.

Pirmiausiai mąstymas skirstomas rūšimis pagal atramos objektus, su kuriais atliekamos mąstymo operacijos. Veiksminis mąstymas vyksta atliekant fizinius veiksmus su daiktais, kurių santykius ar savybes norima pažinti. Pavyzdžiui, negalėdamas užvesti automobilio, vairuotojas tikrinakuro, elektros irki tas sistemas,kol randa gedimo priežastį. Vaizdinis mąstymas operuoja atmintyje turimais vaizdiniais. Pavyzdžiui, buriuotojas iš anksto numato atsirasti su savo jachta optimaliausioje vietoje prie unijos prieš patį starto si

ignalą. Abstraktus sąvokinis mąstymas operuoja mintimis, žodžiais ar kitais Ženklais (pvz., matematikoje). Abstraktus mąstymas sudaro galimybes spręsti tokius uždavinius, kurių turinys nėra prieinamas nei praktiniams veiksmams, nei vaizdams. Abstrakčiu mąstymu kuriamos fizikos teorijos, nustatomi logikos dėsniai, visatos kilmė bei sprendžiamos kitos, jutimais nepažįstamos problemos.

Sprendžiant sudėtingesnius uždavinius, dažnai dalyvauja visos minėtos mąstymo rūšys. Norėdamas nustatyti moksleivio nepažangumo priežastis, pedagogas abstrakčiu mąstymu iškelia hipotezes, vaizduojasi moksleivio veiklą, atlieka įvairius praktinius veiksmus.

Pagal problemų sprendimo metodusyra skiriamas diskursyvus-loginis ir intuityvus mąstymas. Loginis mąstymas vyksta nuosekliai -žingsnis po žingsnio einant prie problemos sprendimo. Intuityvus mąstymas, kaip jau buvo pažymėta kalbant apie insaitą (ir sutrumpintus protavimus), sprendžia problemas nesąmoningų nuojautų, staigių „prašviesėjimų” būdu. Man teko stebėti moters ir vyro elgseną 1 užsidegus primusui medinio namo

gonkose. Vyras ėmė svarstyti, kaip reikėtų gesinti: vanduo, girdėta, netinka, reikėtų smėlio, bet jo nėra; ieško užmesti kokios nors marškos. Moteris griebė primusą už kojos ir išmetė pro duris į kiemą. Tai ryškus diskursyvaus ir intuityvaus sprendimo pavyzdys (yra nuomonių, kad intuityvus mąstymas labiau būdingas moterims, o diskursyvus – vyrams).

Pagal originalumo lygius yra skiriamas reproduktyvus ir kūrybiškas_ (kreatyvus) mąstymas. Reproduktyvus mąstymas vyksta taisatvejais, kai uždavinių sprendimo metodai, taisyklės, algoritmai yra žinomi, mąstymo procese užtenka juos prisiminti (ar rasti žinynuose). Kūrybiško mąstymo reikalauja naujos problemos, kurių sp
prendimo metodai nėra žinomi (kaip išvengti vėžinių susirgimų? Kodėl didėja nusikalstamumas?

Pagrindinės mąstymo operacijos

Sudėtingoje mąstymo veikloje išsiskiria kai kurie veiksmai, būtini problemoms spręsti. Psichologijoje jie vadinami mąstymo operacijomis.

Daugeliu atvejų žmogaus mąstymas nepajėgia aprėpti sudėtingų problemų visumos. Dėl to susiformavo lyg elementari, tačiau labai reikšminga mintinio skaidymo visumos į dalis, arba analizavimo, operacija. Pvz., norint atsakyti į klausimą Ar Šis žmogus yra dorovingas?, reikia išskirti daugybę jo ypatybių – kaip jis bendrauja su kitais žmonėmis ir su pačiu savimi, kaip saugo gamtą, kaip myli tėvynę ir t.t

Analizavimo operacijos priešybė yra mintinio jungimo, arba sintezavimo, operacija. Aukščiau duotame pavyzdyje klausimas apie žmogaus dorovingumą bus išspręstas tik po to, kai atskirų jo savybių vertinimai bus susieti į visumą.

Analizavimo ir sintezavimo operacijos vyksta sprendžiant bet kokius uždavinius. Norėdami išversti sakinį iš vienos kalbos į kitą, mes pirmiau išsiaiškiname atskirų žodžių reikšmes, jų jungimo taisykles, randame atitikmenų kitoje kalboje ir, tik sujungę juos į visumą, gauname minties formulavimą kita kalba. Analizavimu ir sintezavimu sudaromos sąvokos, nes jos, kaip buvo aiškinama aukščiau, yra „mintysapie bendras ir esmines daiktų ir reiškinių savybes” (reikėjo išskirti tas savybes, reikėjo susieti į bendrą mintį).4

Lyginimo operacija žmogaus mąstymas nustato objektų panašumus, skirtumus ar tapatumus. Šiam nustatymui reikia objektus išskirti ir sugretinti. Sugretinami objektai, tarp kurių yra kokių nors ry

yšių. Pvz., nėra prasmės gretinti Krymo pusiasalį su pieštuku, tačiau reikia gretinti įvairius pusiasalius, pieštukus ir kt. tarpusavyje, kad būtų galima nustatyti jų panašumus, skirtumus ir kt. Sugretinti objektai išmatuojami pagal kokį nors vieną požymį – dydį, naudingumą žmogui, pastovumą ir daugelį kitų. Lyginimas baigiasi panašumo, skirtumo ar tapatumo išvadomis. Kai kas lyginimo operaciją laiko svarbiausia, teigdamas, kad mes viską pažįstame tik lyginimu (negalėtume pasakyti, ar apelsinas gražus, gardus, didelis ir kt., jei jis tik vienas pasaulyje būtų).

Abstrahavimas yra mintimis atskirų savybių ar objekto dalių atskyrimas nuo visumos. Pavyzdžiui, moksleivis turi daugybę savybių, o kai~ reikia sudaryti pavardžių sąrašą, kreipiamas dėmesys tik į raidą, kuria prasideda jo pavardė. Kai reikia įvertinti žinias, mes abstrahuojamėsnuo moksleivio ūgio, svorio, akių spalvos ir daugybės kitų savybių ir imame tik tam tikro dalyko žinių lygį. Sudarant sąvokas, abstrahuoįamasi nuo neesminių objektų savybių ir pan.

Apibendrinimas yra mintimis bendrų ir esminių objektų savybių susiejimas ir gautos išvados išplėtimas netyrinėtiems atvejams. „Kas skaito, rašo – duonos neprašo”, – teigia liaudies išmintis4. Tokia išvada galėjo būti padaryta stebint atskirų raštingų žmonių pasiekimus. Kartu ji apima ir tuos, kurie nebuvo stebėti, kurie ateityje, išmokę rašyti ir skaityti, užsitikrins pragyvenimą ir t.t. Darant apibendrinimus, ypač išplečiant juos netyrinėtiems atvejams, kartais ir suklystama. Pvz., stebėdami gulbes, žmonės buvo padarę apibendrinančią išvadą: „Visos gulbės yra baltos”. Atradus Australijos žemyną, paaiškėjo, kad gulbių yra ir juodos spalvos. Vadinasi, ankstesnis apibendrinimas turėjo būti pripažintas klaidingu.

Mąstymo veikloje išvardintos pagrindinės mąstymo operacijos siejasi vienos su kitomis. Palyginimai nėra galimi be analizavimo, nes anali-zuojant išskiriami objektai, jų savybės, lyginimo pagrindai, jie abstrahuojami nuo kitų objektų ir t. t. Apibendrinimai nėra įmanomi be kitų mąstymo operacijų, ypač abstrahavimo ir sintetinimo vaidmuo yra reikšmingas. Tik mokslinio tyrimo tikslais, kad geriau pažintume, šias operacijas mes abstrahuojame vieną nuo kitos ir atskirai aiškiname.

Mąstymo ypatybės

Mąstymas vyksta pagal bendrus dėsningumus, tačiau žmones mąsto nevienodai. Skiriamos Šios individualios mąstymo ypatybės: mąstymo platumas, konkretumas, gilumas, savarankiškumas, lankstumas, nuoseklumas ir greitumas.

Mąstymo platumas pasireiškia sugebėjimu aprėpti daug klausimų, kūrybiškai mąstyti įvairių mokslo ir praktikos sričių klausimais.

Mąstymo konkretumą rodo sugebėjimas ne tik aprėpti klausimo visumą su pačiais bendriausiais jo bruožais, bet ir nepraleisti svarbių detalių, atskirų esminių momentų.

Mąstymo gilumas pasireiškia mokėjimu įsigilinti į klausimo esmę. dalyko pagrindą, atskleisti gilesnes reiškinių priežastis, suvokti faktų pagrindą, suprasti įvykių prasmę, numatyti reiškinių ir [vykių padarinius. Giliam mąstymui būdingas sugebėjimas įvairiapusiškai nagrinėti klausimą, suprasti reiškinį ir visą jo ryšių ir santykių įvairovę. Giliu mąstymu pasižymi didieji mąstytojai, kurie paprastuose, kasdieniniuose gerai žinomuose faktuose žvelgia dideles problemas, atskleidžia jų svarbiausius dėsningumus, t. y. gamtos ir visuomenės gyvenimo dėsnius.

Mąstymo savarankiškumas pasireiškia sugebėjimu pačiam pamatyti sprendimo reikalaujantį klausimą ir pačiam rasti į jį atsakymą. Savarankiškas protas neieško paruoštų sprendimų, nesistengia remtis svetimomis mintimis ir teiginiais. Jis kūrybiškai susipažįsta su tikrove, ieško ir randa naujų jos tyrinėjimo kelių, naujų faktų ir dėsningumų, kelia naujus aiškinimus ir teorijas.

Mąstymo savarankiškumas glaudžiai susijęs su kritiškumu, su mokėjimu nepasiduoti sugestyviai svetimų minčių įtakai, griežtai ir teisingai jas vertinti, matyti jų pranašumus ir trūkumus, atskleisti tai, kas jose yra vertinga, ir tas klaidas, kurios jose slypi.

Kritiškai mąstantis žmogus griežtai vertina savo mintis, rūpestingai patikrina savo teiginius, nelaiko tiesa kiekvieno jam kilusio mąstymo uždavinio sprendimo, nebūna įsitikinęs, kad jis iš tikrųjų yra teisingas. Savikritiškumas yra būdinga kritiško proto ypatybė.Kritiškas mąstymas yra disciplinuotas. Taip mąstant plačiai naudojamasi vaizduote, remiamasi ja. kai kuriama kas nors nauja, bet kartu mokama ir sustabdyti fantazijos žaismą ten, kur ji pradeda vesti klaidingu keliu.

Mąstymo savarankiškumas ir kritiškumas yra būtina kūrybinės, naujos žmogaus veiklos prielaida.

Mąstymo lankstumas yra mokėjimas pakeisti numatytą sprendimą arba sprendimo būdą, jei jie pasirodo neteisingi, rasti naujų galimybių tirti, naujai pažiūrėti į mąstymo objektą. Lankstaus mąstymo žmogus yra laisvas nuo iš anksto prisiimtų prielaidų, nuo šabloniško uždavinio sprendimo. Jis atsižvelgia į konkrečias veiksmų. įvykių aplinkybes ir į tuos jų pasikeitimus, kurie reikalauja pakeisti klausimą, atsisakyti ankstesnio sprendimo ir priimti naują.

Mąstymo nuoseklumas pasireiškia sugebėjimu laikytis loginės tvarkos nagrinėjant klausimą, logiško samprotavimų pagrindimo, griežtos mąstymo logikos. Nuosekliai mąstydamas žmogus nenukrypsta nuo temos, nesi-blaško, nepuola nuo vienos minties prie kitos. Nagrinėdamas sudėtingą klausimą žmogus laikosi tam tikro nagrinėjimo principo. Dėstydamas mintis jis atidžiai seka dėstymo tvarką, laikosi tam tikro plano. Jo samprotavimuose nėra loginių klaidų. Pripažinęs, kad tam tikri teiginiai yra teisingi, jis nebijo padaryti visų iš jų išplaukiančių išvadų. Savo sprendimus stengiasi kuo geriau argumentuoti. Nuoseklus mąstymas yra griežtai logiškas. Mąstymo greitumas reikalingas tais atvejais, kada žmogui reikia greitai apsispręsti. Minties greitumą reikia skirti nuo mąstymo skubumo, kai žmogus ką nors apgalvoja „paskubomis”, bet kaip, griebiasi pirmų jam šovusių į galvą prielaidų, jų nepatikrina, nekreipia dėmesio į visus esminius duomenis, reikalingus klausimui spręsti. Mąstymo veiklos greitumas negali būti atliekamas jo kokybės, minties platumo, gilumo, nuoseklumo, teisingumo sąskaita.

Mąstymo turinys ir mąstymo formos

Mąstymo skiriamas turinys ir formos. Mąstymo turinį sudaro įvairiausios problemos apie tikrovės daiktų ir reiškinių ryšius, iškylančios ir sprendžiamos Žmonių pažinimo procese2. Mąstymo turinys tiek pat įvairus, kaip ir” pati tikrovė. Žmogus gali ieškoti atsakymo į globalinį klausimą, kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė, mąstyti apie optimaliausius metodus moksleiviams mokyti, kaip išsiversti gaunant nedidelį atlyginimą ir t.t. Tačiau koks bebūtų sudėtingas mąstymo turinys, jis pasireiškia tik apibrėžtomis formomis. Pagrindinės mąstymo formos yra šios: sąvokos, teiginiai, klausimai ir protavimai. Mąstymo forma yra turinio pasireiškimo būdas – tam tikra minčių sąranga2. Formos ir turinio skirtumus geriau suprasime panagrinėję atskiras mąstymo formas.

Sąvokų yra daug rūšių. Detaliau jas (kaip ir kitas mąstymo formas) tyrinėja logikos mokslas. Mes apsiribosime čia išskirdami dvi psichologiniu požiūriu skirtingas – gyvenimiškų ir mokslinių – sąvokų rūšis.

Gyvenimiškomis {kai kas vadina „buitinėmis”) laikomos sąvokos, susiformavusios kaupiantis gyvenimo patyrimui. Mokslinės sąvokos formuojamos apibendrinant mokslinius tyrimus. Gyvenimiškos sąvokos priklauso nuo kiekvieno individo patirties, todėl jų turinys dažnai būna subjektyvus. Pavyzdžiui, dažnai aptinkant įvairiuose kontekstuose žodį kibernetika, vienam ji asocijuojasi su kompiuterių gamyba, kitam su darbo procesų modernizacija ir automatizacija. Mokslinis šios sąvokos apibrėžimas yra toks: „Kibernetika yra mokslas, tiriantis įvairių sistemų bendruosius valdymo procesus, kurie vyksta renkant, perduodant, laikant ir perdirbant informaciją”. Psichologijoje formuojamos „vaizduotės”, „emocijos”, „temperamento” ir kitos mokslinės sąvokos, kurios apytikriai buvo suprantamos iš kiekvieno asmeninės patirties.

Sudėtingesnė mąstymo forma yra teiginiai. Teiginys yra mintis, ku ri ką nors teigia arba neigia. Pvz.: Visi žmonės yra mirtingi. Mėnulyje nėra gyvybės, Lietuva – Šalis gimtoji ir pan. šių trijų teiginių turinys labai skirtingas, tačiau forma jie visiškai vienodi. Kiekviename jų išsiskiria dalis, kuriai kas nors priskiriama (žmonės, Mėnulis, Lietuva). Ji yra vadinama teiginio subjektu ir žymima ženklu „S”. Antra dalis – teiginio predikatas, kuris nusako, kas priskiriama teiginio subjektui (mirtingi, nėra gyvybės. Šalis gimtoji). Predikatas žymimas ženklu „P”. Be to, kiekviename iš teiginių yra dalis, kuri jungia subjekto ir predikato sąvokas (yra, nėra, numatoma mintyse, bet nepažymėta žodžiu). Ši dalis vadinama jungtimi ir žymima – brūkšniu. Pasinaudodami iš seno priimtais simboliais, paprasto teiginio formą užrašome taip:S-P.

Yra sudėtingesnių teiginių, turinčių po kelis subjektus ar predikatus.Teiginius, kaip matėme iš pavyzdžių, sudaro dvi ir daugiau sąvokų. Klausimai yra teiginiui ar neiginiui parengianti mąstymo forma. ‘ Protavimas yra mastymo forma, kai iš vieno ar kelių teiginių yra išvedami nauji teiginiai. Cia turime protavimą, susidedantį iŠ trijų teiginių. Sprendžiant įvairias problemas, mąstymo procese vyksta protavimų grandinės. Pateiktas pavyzdys priklauso deduktyviųjų protavimų rūšiai. Šios rūšies protavimai vyksta tais atvejais, kai bendrus teiginius reikia pritaikyti pavieniams atvejams. Induktyvieji protavimai vyksta tada, kai nuo pavienius atvejus nusakančių teiginių einame prie bendrų išvadų. Dažnai mes sprendžiame uždavinius trumpindami protavimus.

Mąstymo uždavinių sprendimas

Kaip jau buvo pažymėta, mąstymas yra atsakymo ieškojimas į neaiškų klausimą. Kitaip tariant – jis yra problemų ar uždavinių sprendimo procesas. “Kadangi problemos gali būti skirtingo turinio ir sudėtingumo, tai atsiranda įvairių skirtumų ir jų sprendimų metu. Tačiau pastebėti ir kai kurie bendri sprendimų procesų struktūros ypatumai. Mąstymas prasideda nuo probleminės situacijos. Tokia situacija susidaro individo iniciatyva tada, kai jis supranta kažką neaiškaus, ką jam reikėtų pažinti. Yra nustatyta, kad daugiau problemų iškyla tiems žmonėms, kurių išsilavinimas platesnis ir mąstymas lankstesnis. Probleminės situacijos susidaro iškeliant klausimus ir kitiems asmenims. Mokyklose sprendžiami įvairūs matematikos, fizikos ir kitų sričių uždaviniai formuoja sąlygas ir problemas. Moksleiviams reikia tik pritaikyti žinomus sprendimo būdus, arba jiems kyla klausimų, kokiais metodalis Šie uždaviniai gali būti išsprendžiami.

Antras etapas, sprendžiant mąstymo uždavinius, yra duomenų, būtinų sprendimui, ieškojimas. Kai kada tų duomenų sprendžiantysis randa savo atmintyje. Pvz., norint nustatyti, kuris iš duoto sakinio žodžių yra veiksnys, reikia prisiminti veiksnio apibrėžimą. Kitais atvejais duomenų tenka ieškoti gamtoje, archyvuose, žmonių sambūriuose ir pan.Sprendžiant sudėtingesnius uždavinius, išsiskiria sprendimo būdo ieškojimo etapas. Tyrimais nustatyti trys tokių ieškojimų tipai:2

1. Mėginimų ir klaidų būdas. Jis taikomas tais atvejais, kai sprendžiantysis neturi apibrėžtos sprendimo programos. Mėgindamas vienaip ar kitaip spręsti uždavinį, jis lygina gautus rezultatus su tikslais, mokosi iš klaidų ir kai kada suranda tinkamą sprendimą

2. Algoritmų panaudojimas. Algoritmas yra tiksliai apibrėžtų operacijų seka, kuri užtikrina tam tikros rūšies uždavinių teisingus sprendimus. Pvz., norint pakelti skaičių tam tikru laipsniu ar ištraukti šaknį, naudojami atitinkami algoritmai. Algoritminiai sprendimai taikomi ne tik matematikos, o ir visų kitų uždavinių sprendimui, kurių sprendimo taisyklės yra žinomos.

3. Euristinis kelias. Taikomas tais atvejais, kai uždavinio sprendimo metodai nėra žinomi. Paprasčiausias pavyzdys – uždavinys „Penki taškai”,kuriuos reikia užbraukti keturiomis tiesiomis linijomis, neatkeliant nuo popieriaus pieštuko. Bandymai spręsti Šį uždavinį mėginimų ir klaidų metodu dažniausiai būna nesėkmingi.

Uždavinys išsprendžiamas tik atsisakius klaidingos prielaidos, kad tiesės negali išeiti už kvadrato ribų (uždavinio sąlyga leidžia)

Patologinio mąstymo bruožai

Mąstymas yra glaudžiai susijęs su visa žmogaus asmenybe. įvairios tos asmenybės savybės atsispindi mąstyme ir suteikia jam savitumo. Nurodysime būdingiausius skirtumus.2

l. Mąstymo savarankiškumas. Tai gebėjimas pačiam įžvelgti problemas. Mąstymo savarankiškumas siejasi su intelektualaus aktyvumo ir mąstymo išlavėjimo lygiais. Ribotas intelektinis aktyvumas pasireiškia tuo, kad žmogui viskas aišku, nekyla problemų (A. Enšteinas yra rašęs, kad žmonių, kuriems viskas yra aišku, reikia bijoti).

2. Mąstymo tempai labai skirtingi. Mokytojas J. įtarinėjo mokinį, gerai raštu sprendžiantį uždavinius ir nesugebantį tai atlikti prie lentos, nusirašinėjimu. Nuodugnesni tikrinimai parodė, kad pagrindinė šių skirtumų priežastis buvo lėti mokinio mąstymo tempai, kuriuos mažiau varžė sprendimai raštu. Greiti mąstymo tempai būtini kai kuriomis ekstremaliomis situacijomis: karų ir stichinių nelaimių, sportinių varžybų metu ir kitur. Moksliniuose tyrimuose dėl skubotumo atsiranda klaidų.

3. Mąstymo originalumas pasireiškia naujų problemų ir jų sprendimo metodų atradimais. Originalaus mąstymo asmenybės dažnai pabrėžtinai vengia stereotipinių sprendimų, pabrėžia savo intelektualinę nepriklausomybę.

4. Mąstymo lankstumas. Jo priešybė yra mąstymo inertiškumas. Lankstaus mąstymo žmonės lengviau keičia problemas, greičiau atsisako fiksuotų sprendimo metodų, nepadedančių išspręsti problemų. K. Gotšaldo tyrimai parodė, kad pagalbinių mokyklų moksleivių mąstymas skiriasi nuo masinių mokyklų moksleivių mąstymo labiausiai tuo, kad pastarieji sugeba lengviau keisti sprendimo metodus. Reliatyviai pastovus atskirų individų mąstymo būdai yra vadinami mąstymo tipais. Vieniems labiau būdingas vaizdinis, kitiems veiksminis, tretiems – abstraktus-sąvokinis mąstymas. Mąstymo tipais pasireiškia ir savarankiškumo, originalumo, lankstumo ir tempų ypatybės. Mąstymo tipai priklauso, kaip ir visa asmenybė, tiek nuo įgimtų psichofiziologinių, tiek nuo lavinimo, profesine ar kita veikla įgytų savybių.

Pasitaiko ir patologinio (gr. pathos – liga) arba liguisto mąstymo bruožų, nors asmenybė, kaip sistema, yra sveika.Dažniausiai pasitaiko šių patologinio mąstymo bruožų:

1) mąstymo pagreitėjimas. Minčių daug, tačiau problemos paviršutiniškos, greit keičia viena kitą. Pasireiškia greita kalba, šokinėjimu nuo vienos prie kitos skirtingos problemos;

2) mąstymo sulėtėjimas. Lėta minčių eiga, kalba su pauzėmis, kartoja tuos pačius žodžius;

3) mąstymo klampumas. Ištęsia samprotavimus, paskęsta nereikšmingose smulkmenose, negali užbaigti pasakojimų, vis klimpstama į naujas detales;

4) rezonieriškas mąstymas. Pasireiškia tuo, kad asmuo kebą įvairias nereikšmingas problemas, linksta į tuščius svarstymu s, nepajėgia atrinkti pirmaeilės reikšmės problemų ir ieškoti jų sprendimo;

5) mąstymo susiskaidymas. Pasireiškia minčių nenuoseklumu, netiketais šuoliais, nesąryšingais svarstymais, liudijančiais apie Šizofrenijos pradmenis (gr. schizo – skaldau, perskirtu);

6) fiksuotos idėjos. Jos labai įvairios. Fobijos – tai baikštumas užsikrėsti kokia liga, likti vienam, bijoti aukštumos, tamsos ir kt. Didybės manijos (genijus, išradėjas ir pan.), nihilistinės idėjos (neverta gyventi, nieko nėra vertinga ir pan.), persekiojimo idėjos (man daug kas nori pakenkti, apšmeižti ir pan.), pavydo idėjos (turto, garbės, pasisekimų, vyro ir žmonos liguisto pavydo pasireiškimai ir kt.).

Prie mąstymo patologinių bruožų reikėtų priskirti ir perdėtą prietaringumą, mąstymo nekritiškumą savo ir kitų asmenų pseudoproblemų atžvilgiu, fanatišką jų iškėlimą virš realios praktikos.

Reikia pažymėti, kad nedidelius mąstymo patologinius pakitimus nėra labai lengva skirti nuo normų. Todėl Čia reikia vengti skubotų apibendrinimų (kaip vienos iš mąstymo klaidų, priežasčių), galinčių žeminti kito žmogaus asmenybe..

Kalba

Kalba – tai ženklų sistema, atliekanti pažintinę (informacijos gavimo, perdirbimo, išlaikymo), išreiškimo (ekspresinę, norų, tikslų, jausmų), bendravimo (komunikacijos, informacijos perdavimo, dvasinio bendravimo) funkciją.4 Manoma, kad pasaulyje yra apie 3000 kalbų.

Bet kokia mintis kyla ir plėtojasi kartu su kalba: kuo aiškiau įsisąmoninama mintis, tuo aiškiau ji išreiškiama žodžiais -sąvokomis, sakytine arba rašytine kalba.

Kalbą, kaip ženklų sistemą, jos struktūrą, funkcionavimą, raidą ir atskirų kalbų grupių ryšius tiria kalbotyra

Psichologija tiria Kalbas kaip pažinimo, mąstymo ir b

. . .

Kalbos suvokimas ir supratimas

Kalbos suvokimas yra materialinių kalbos vienetų, t. y. įvairių kalbos garsų ir jų požymių analizė ir sintezė, tačiau garsai junginiuose su kitais garsais (skiemenyse, žodžiuose) keičia kai kuriuos savo pažymius. Suprasti kalbą padeda jos leksika, t. y. žodžiai. Leksika turi savo sistemą, pagrįstą dalykine žodžių reikšme. Žodžiai yra glaudžiai susiję su sąvokomis, kurios jais išreiškiamos, tačiau savo garsine sudėtimi artimi žodžiai gali turėti visiškai skirtingą prasmę ir priklausyti skirtingoms žodžių grupėms. Svarbiausia žmogui yra dalykinė žodžio reikšme, todėl žodžiai, artimi savo prasme, bet skirtingos garsinės sudėties, sukelia panašią reakciją. Kita vertus, artimos garsinės sudėties, bet skirtingos prasmės žodžiai sukelia skirtingą reakciją. Atskirai paimto žodžio reikšmė nėra pakankamai tiksliai apibrėžta, t. y. susieta tik su vienu daiktu ar reiškiniu. Tas pats daiktas skirtingose kalbose žymimas kitokiu žodžiu. Net ir toje pačioje kalboje tas pats daiktas gali būti įvardytas keliais žodžiais

Kalbos supratimas – tai minties elementų analizė ir sintezė, t. y. sąvokų ir sprendimų, užfiksuotų kalbos materialinėmis priemonėmis ir atspindinčių tikrovės daiktų ir reiškinių santykius, analizė ir sintezė.

Abu procesai – kalbos suvokimas ir supratimas – tarpusavyje artimai susiję. Nesuvokus materialinių kalbos priemoniųjos suprasti neįmanoma, Žodžių prasmė suprantama lik tada, kai dėl tų materialinių priemonių analizės ir sintezės suvokiame pačią kalbą. Suvokimas nesupratus minties gali nebūti pakankamai tikslus. Klausydamas pranešimo jam nežinoma arba mažai žinoma kalba žmogus blogai suvokia ir garsinę žodžių išraišką.

Kalbai išmokti bei ją suprasti svarbią reikšmę turi gramatikos dėsniai. Gramatinės formos reiškia vienokius arba kitokius dalykinės žodžių reikšmės atspalvius ir sudaro tam tikras gramatinių reikšmių sistemas. Toks kalbos sistemiškumas, kurio pagrindas yra dalykine žodžių ir jų gramatinių formų reikšmė, sudaro galimybę išmokti ir vartoti milžinišką kiekvienos kalbos žodžių kiekį.

Žmogus gali perprasti kalbos sistemą visiškai apie tai negalvodamas. Jis gali nemokėti gramatikos, neturėti jokių kalbos istorijos žinių, nežinoti kalbos dėsnių, tačiau kalbėti ta kalba taisyklingai ir tiksliai. Tai paaiškinama tuo, kad žmogus kalbą išmoksta bendraudamas su kitais žmonėmis ir perima ne tik žodžius, susiedamas juos su atitinkamais daiktais ir reiškiniais. Bendraudami perimame ir kalbėjimą reguliuojančias taisykles. Kalbėdami apie jas negalvojame, o dėmesį sutelkiame į dalykines posakių reikšmes ir turinį. Jeigu prieš sakant sakinį reikėtų atsiminti būtinas tam sakiniui sudaryti taisykles, bendrauti būtų labai sudėtinga ir sunku.

Teisingas praktinis kalbos vartojimas vadinamas kalbos jausmu. Tas „jausmas” tarytum pasako mums žodžio kirčio vietą, gramatinę formą, kaip derinti žodžius. Neteisingas posakis „rėžia ausį”.

Tačiau kalbos išmokimas gali pakilti iki sąmoningo jos išmokimo lygio. Galima, o kartais net būtina aiškiai suprasti kalbos taisykles, kad būtų galima taisyklingai kalbėti, ypač rašyti.

. Kalbos poveikis

Kiekviena kalba yra ne tik informacijos perdavimas, bet ir kreipimasis į kitą žmogų tikintis jį paveikti, pakeisti jo minčių eigą, tam tikra linkme pakreipti jo elgesį, pripažinti ar atmesti tai. kas pasakyta. Net paprastas klausimas, keliamas pašnekovui. įpareigoja jį vienaip ar kitaip atsakyti. Nuo to. kaip norime paveikti klausytojus, priklauso žodžių, sakinių ir ypač kalbos intonacijos parinkimas. Tas pats žodis, pavyzdžiui, „atsistokite”, .įvairiomis sąlygomis įgyja įvairią intonaciją: jis gali būti suprastas kaip prašymas, reikalavimas, patarimas, įspėjimas. įsakymas.

Kalbos poveikio pobūdį daugiausia lemia intonacija. Joje pasireiškia subtilūs ir sudėtingi emocinio ir valingo poveikio atspalviai. Intonacija parodo ir kalbančiojo būseną, nuovargį, susijaudinimą, nuotaiką, pasitikėjimą arba nepasitikėjimą savimi ir pan. Visa tai atsispindi kalbos intonacijoje, kuri gali nulemti galimybę pasiekti norimą tikslą.

Išvados

Mąstymo proceso pagrindinė funkcija yra ne komunikacija, bet pažinimas dalykų, kurie tiesiogiai suvokiant lieka nepažintini. “Mąstymas yra savitas įvairiais (nebūtinai kalbos) kodais gautos informacijos pertvarkymo procesas. Tuo tarpu kalba yra vienas iš daugelio informacijos priėmimo ir perteikimo kodų” (Jacikevičius, 1970).

Žmogui įsisavinus kalbą, faktiškai visoks mąstymas vyksta kalbos pagrindu, anksčiau įgytomis sąvokomis, kurios išsilaiko atmintyje ir aktualizuojasi vidinėje kalboje. Mąstymas neįmanomas be kalbos. Bet kuri mintis yra įvilkta į žodinę formą. Neįmanoma mąstyti ne žodžiais. Tik žodžio dėka mintį galima užfiksuoti, išreikšti ženklais, t.y. ją išsaugoti.Taigi galima teigti, kad žmogus pažįsta aplinkinį pasaulį analizuodamas, sintezuodamas, apibendrindamas, lygindamas, t.y. mąstydamas žodžiais-sąvokomis 3. Žodis nukreipia ir stimuliuoja mintis; kalba generuojamos mintys.

Literatūra

1. Furst M. „Psichologija“. V. 1998

2. A. Jacikevičius. „Siela,moklslas gyvensena“ V. 1994

3. R. Kaffemanas „Mąstimo psichologija“ Š. 2001

4. J. Lapė, G. Navikas „Psichologijos Įvadas“ V. 2003

Join the Conversation

×
×