Mąstymas ir kalba

ĮVADAS 3psl.
I.Mąstymas 4psl.
II.Mąstymo operacijos 5psl.
2.1 Analizė 5psl.
2.2. Sintezė 5psl.
2.3 Palyginimas 6psl.
2.4 Apibendrinimas 6psl.
2.5 Sisteminimas 7psl.
2.6 Atsiejimas (abstrahavimas) 7psl.
2.7 Konkretizavimas 8psl.
III. Sąvokos (sąvokinis mąstymas) 9psl.
IV. Problemų sprendimas 11psl.
V.Problemų sprendimo stadijos: 11psl.
5.1 Problemos apibūdinimas 11psl.
5.2 Sprendimo strategijos (būdo) ieškojima 12psl.
5.3 Veikimas pagal pasirinktą strategiją 12psl.
5.4 Įsitikinimas, ar pasirinkta strategija yra tinkama 12psl.
5.5 Inkubacija. 12psl.
VI.Kliūtys problemų sprendimu (pažintinės veiklos ypatumai): 13psl.
6.1 Polinkis ieškoti patvirtinimo 13psl
6.2 Fiksacija 13psl.
6.3 Polinkis pervertinti savo žinojimą ir vertinimo tikslumą 13psl.
6.4 Formulavimo poveikis 13psl.
6.5 Euristikos 13psl.
VII.Kalba 14psl.
7.1 Kalbos raidos aiškinimas 16psl.
VIII.Mąstymas ir kalba 17psl.
IX.Išvados 20psl
X.Literatūra 21psl

MĄSTYMAS IR KALBA

ĮVADAS
Mąstymas ir kalba sudėtingai persipina.Klausimas, kas yra pirmesnis – yra vienas iš psichologijos „vištos-ar-kiaušinio“ klausimas.Ar pirmiau kyla idėja,kuri paskui išreiškiama žodžiais?Ar mintis yra žodžiuose, ir be žodžių negalima?(Myers David 2000).Mano manymu kalba ir mąstymas yra lygiaverčiai.Tačiau yra daug žmonių, kaip irr daug nuomonių.Jos yra skirtingos, tačiau žinoma ir kažkokiu aspektu panašios.
Taigi panagrinėsiu atskirai mąstymą ir kalbą, o paskui šiek tiek juos bendrai ir pabandysiu padaryti išvadą, kas visgi svarbesnis ir pirmesnis yra mąstymas ar kalba, ar jie visgi visaverčiai ir papildo vienas kitą.Panagrinėsiu Myers David, Lapės Juvencijaus, Naviko Gedimino, Legausko bei kitų rašytojų nuomonę bei požiūrį į mąstymą ir kalbą ir tada padarysiu išvadą.

MĄSTYMAS
Tikrovės daiktai ir reiškiniai veikdami mūsų jutimo organus leidžia pažinti jų savybes ir juos pačius kaip nedalomą visumą. Deeja, daugelis reiškinių neprieinami mūsų jutimams.Daugelį tikrovės reiškinių, neprieinamų jutiminiam pažinimui, pažystame dėl sudėtingų psichikos procesų. Jau suvokiant daiktą sąmonėje sujungiami ne tik skirtingos kokybės jutimai (regos, klausos, kvapo ir kt.), bet į suvokiamo objekto vaizdo visumą įtraukiami elementai iš ankstesnės pa

atirties.Pavyzdžiui, valgykloje matydami atnešamą patiekalą ne tik matome jo formą, spalvas, juntame kvapą, bet žinome ir jo skonį. Įvairiausiais jutimais gauname informacija jungiama su jau atmintyje esančia, mintyse nagrinėjama, pertvarkoma, lyginama informacija, nustatomi atskirų faktų tarpusavio ryšiai, vienų reiškinių priklausomybė nuo kitų, jų nesuderinamumas ir t.t.Tokie sudėtingi psichikos procesai vadinami mąstymu (Lapė Juvencijus, Navikas Gediminas, 2003).
Taigi, mąstymas (arba pažinimas) – tai proto veikla, susijusi su informacijos supratimu, apdorojimu ir perteikimu.Mąstymas yra jutimais nepažystamų tikrovės daiktų ar reiškinių bei sudėtingų santykių pažinimo procesas.Tik mąstymu žmogus galėjo pažinti atomo sandarą ir gauti iš jo milžiniškas energijas, tik mąstydamas žmogus vis geriau pažįsta visatos dėsnius ir paties žmogaus psichikos reiškinius.Pažindamas daiktų bei reiškinių atsiradimo priežastis ir jų raidos dėsnius, žmogus prognozuoja gamtos ir visuomenės reeiškinių ateities perspektyvas.Iš viso to aišku, kad mąstymas labai išplėčia aplinkos pažinimo galimybes ir patobulina žmonių adaptaciją prie aplinkos.Mąstydamas žmogus atranda nežinomus reiškinius, neišspręstas problemas ir skiria gautos informacijos patikimumo lygius. Mąstydami manipuliuojame patyrimo informacija, kuri gaunama suvokimo dėka, atgaminama iš atminties bei sukuriama vaizduotės. Mąstymas labai išplečia aplinkos pažinimo galimybes ir patobulina žmonių prisitaikymą aplinkoje.
Mąstymas laikomas netiesioginio pažinimo procesu (mąstydami manipuliuojame ne tiesiogiai patyrimo objektais, bet jų tarpiškomis išraiškomis, t.y. pažįstame tarpininkaujant ankščiau įgytoms žinioms). Taigi mąstymas nėra at
tsietas nuo jutiminio pažinimo, kuris teikia mąstymui medžiagą. Ankščiau įgytos žinios laikomos atmintyje, tad mąstymas glaudžiai siejasi su atminties procesais. Be to, mąstymas susijęs ir su kitais procesais: emocijos skatina spręsti iškilusias problemas, valia padeda atkakliai ieškoti sprendimo būdų. Mąstant pasireiškia žmogaus intelektas, temperamento ypatybės, charakterio bruožai, asmenybės nuostatos.
Mąstymo operacijos. Mąstymas vyksta kaip ypatingos protinės operacijos: tai analizė, sintezė, palyginimas, apibendrinimas, sisteminimas, atsiejimas (abstrahavimas) ir konkretizavimas. Mąstymo metu vykdomas manipuliacijas galima apibūdinti per mąstymo operacijas, t.y. veiksmus, kuriais yra keičiamas mąstymo turinys. Jos yra būtinos mąstymo problemoms spręsti.Pagrindinės mąstymo operacijos yra analizė ir sintezė.Jos neatskiriamai susijusios.Taigi mąstymo operacijos :
• Analizė – tai mintinis visumos skaidymas į dalis arba mintinis jos atskirų savybių arba dalių išskyrimas.Būdama mąstymo operacija, analizė gali vykti ir suvokiant kokį nors daiktą arba reiškinį, ir įsivaizduojant ką nors konkrečia forma, ir tada, kai žmogus apie ką nors galvoja apibendrintu pavidalu, atitrūkdamas nuo atskirų minties objekto ypatybių.Skiriamos dvi analizės rūšys: analizė – mintinis visumos skaidymas į jos sudėtines dalis, ir analizė – mintinis išskyrimas iš visumos jos atskirų požymių, savybių ar dalių.Mintimis į dalis galima suskaidyti įvairius daiktus, augalus, gyvūnus, galima atskirai galvoti apie stalo viršų, jo koją, apie augalo stiebą, šaknį, žiedą, lapus ar pan.Kiekvieną veiklą mintimis galima suskaidyti į atskirus apsakymo epizodus, atskiras mu
uzikos kūrinio melodijas; kiekvieną procesą ar įvykį galima suskirstyti į atskirus etapus, laikotarpius ir t.t Analizės, kaip mintinio daiktų atskirų požymių, savybių ar dalių išskyrimas, pavyzdys galėtų būti daiktų spalvos, dydžio, formos, atskirų žmogaus elgesio arba charakterio bruožų ypatybių, literatūros kūrinio kalbos ypatumų, kokios nors medžiagos cheminių savybių aprašymas ir pan. Analizė yra būtina operacija, nes daugeliu atvejų žmogaus mąstymas nepajėgia aprėpti sudėtingų problemų visumos.
• Sintezė ,priešingai nei analizė, yra daiktų ar reiškinių dalių jungimas arba jų požymių, savybių ar dalių suderinimas mintimis, tai mintinis dalių jungimas į visumą.Skiriamos dvi sintezės rūšys: sintezė – mintinis visumos dalių jungimas, ir sintezė – mintinis tikrovės daiktų ir reiškinių įvairių požymių, savybių, dalių derinimas.Pirmosios rūšies pavyzdys gali būti kokio nors mechanizmo konsravimas mintimis, literatūros kūrinio kompozicijos apgalvojimas, mintinis nežinomų daiktų, augalų įsivaizdavimas pagal jų dalių aprašymą ir t.t.Antrosios rūšies pavyzdys gali būti mintinis kokio nors daikto ar reiškinio įsivaizdavimas remiantis jų atskirų savybių arba požymių aprašymu.
Sintezė ir analizė vyksta sprendžiant bet kokius uždavinius. Norėdami išversti sakinį iš vienos kalbos į kitą, mes pirmiau išsiaiškiname atskirų žodžių reikšmes, jų jungimo taisykles, randame atitikmenį kitoje kalboje ir, tik sujungę juos į visumą, gauname minties formulavimą kita kalba.Taigi sintėzė ir analizė susijusios viena su kita.
• Palyginimas – tai atsirų daikto dalių arba savybių išskyrimas mintimis, le
eidžiantis nustatyti jų panašumą, skirtumą arba tapatumą. Lyginama visada kokiu nors apibrėžtu atžvilgiu: daiktai ar reiškiniai visada lyginami pagal tą ar kitą jų požymį, savybę, pagal vienokią ar kitokią ypatybę (spalvą, formą, judėjimo greitį, konstrukciją, daikto paskirtį ir pan.).Kai kurie autoriai palyginimo operaciją laiko svarbiausia, teigdami, kad mes viską pažįstame tik palygindami (negalėtume pasakyti, ar apelsinas gražus, skanus, didelis, jei jis pasaulyje būtų tik vienas).Norint ką nors su kuo nors palyginti reikia išskirt tam tikrus daiktų požymius ir tik nuosekliai išskyrus vieną požymį po kito ir nustačius, kokie jie yra kiekvieno iš lyginamųjų objektų, galima spręsti, kuo daiktai vienas į kitą panašūs ir kuo skiriasi.Be nuosekliai atliekamos analizės, palyginimas, kaip mąstymo veiksmas, vykti negali.Analizė yra būtina sudėtinė lyginimo dalis.Tačiau palyginimas nesibaigia analize.Jis visada nustato tam tikrą daiktų, išskirtų jų savybių ar dalių santykį, todėl jis visada tuo pat metu yra ir sintezinė operacija, t.y. apima ir sintezę, kaip būtiną savo dalį.Tik lygindamas daiktus ar reiškinius žmogus gali susivokti aplinkiniame pasaulyje, vienodai reaguoti į daiktų panašumus ir veikti skirtingai atsižvelgiant į skirtumus, glūdinčius tuose daiktuose.
• Apibendrinimas – tai mintinis bendrų ir esminių objektų savybių susiejimas ir gautos išvados išplėtimas netyrinėtiems atvejams; pvz.: “kas skaito, rašo – tas duonos neprašo” – tokia išvada galėjo būti padaryta tik stebint ir analizuojant atskirų raštingų žmonių pasiekimus. Kartu ji apima ir tuos, kurie nebuvo stebėti, bet ateityje, įgiję išsilavinimą, užsitikrins sau pragyvenimą.Tik lygindamas žmogus atskleidžia tai, kas jiems yra bendra, jeigu jie panašūs vienas į kitą, ir tik lygindamas tikrovės daiktus bei reiškinius ir nustatydamas jų bendrus požymius žmogus gali mintimis juos sujungti į vieną grupę ir apibendrinti.Svarbiausią reikšmę turi apibendrinimas, pagrįstas ne tik tų daiktų bendrų, bet ir esminių požymių išskirymu.Būtent toks apibendrinimas leidžia sudaryti sąvokas, atskleisti dėsnius, pažinti dėsningus ryšius ir santykius.Žmogus mąsto apie tai, kas bendra, tai išskyręs iš pavienio reiškinio padedamas žodžio, kuriuo pažymima tai, kas bendra.Šios mąstymo operacijos mąstymo veikloje glaudžiai susiję: palyginimai nėra galimi be analizavimo, apibendrinimai neįmanomi be kitų operacijų.
• Sisteminimas.Išskirdamas daiktų ar reiškinių bendrybes, o kartu atskleisdamas ir jų skirtumus žmogus įgija galimybę tuos daiktus arba reiškinius sisteminti.Daiktų ar reiškinių sisteminimas arba klasifikavimas yra mintinis jų suskirstymas į grupes ar pogrupius atsižvelgiant į jų tarpusavio panašumą ir skirtumą.Tuos pačius daiktus galima sisteminti įvairiai.Tai priklauso nuo to, koks požymis yra imamas klasifikavimo pagrindu.Klasės mokinius galima suskirstyti į grupes pagal lytį, ūgį, pažangumą, elgesį ir t.t.
• Atsiejimas (abstrahavimas) – tai mintinis atskirų savybių ar objekto dalių atskyrimas nuo visumos; pvz., moksleivis turi daugybę savybių, o kai reikia įvertinti moksleivio žinias, mes abstrahuojamės nuo tokių moksleivio savybių kaip ūgis, svoris, akių spalva, zodiako ženklas ir pan. Sudarant sąvokas abstrahuojamasi nuo neesminių objekto savybių.Atsiejimas ir apibendrinimas yra glaudžiai tarpusavyje susiję.Žmogus negalėtų apibendrinti, jeigu neatitrūktų nuo apibendrinamų dalykų skirtumų.Negalima mintimis apibendrinti visų medžiagų neatitrūkus nuo jų tarpusavio skirtumų.Atsiejimas, kaip ir apibendrinimas, yra glaudžiai susijusi su žodžiu.Galvoti apie ką nors atitrūkus nuo pavienio daikto visumos vaizdo galima tik todėl, kad tai leidžia daryti žodžiai.Jie yra atitrūkimas nuo tikrovės ir leidžia apibendrinti; tai ir sudaro mūsų atskirą, žmogiškąjį, aukštąjį mąstymą.
• Konkretizavimas – tai galvijimas apie dalinį atvejį, kuris atitinka tam tikrą bendrą reiškinį.Tai atsiejimui priešingas procesas.Mintis apie konkretų dalyką neatskiriamai susijusi su mintimi apie tai, kas yra bendra.To, kas bendra, konkretizavimas suteikia galimybę geriau tai suprasti siejant su tuo, kas yra sukaupta kaip jutiminė patirtis. Konkretizavimas priartina prie to, kas yra labiau vaizdinga, geriau pažįstama.Tuo ir pasireiškia pagrindinis jo vaidmuo, padedantis pažinti tai, kas bendra.Tačiau konkretizavimas neprivalo atitraukti minties nuo bendrų bruožų.
Taigi matome, kad mąstymo operacijos yra gana glaudžiai susijusios viena su kita, ir vykstant vienai kitos operacijos ją papildo.
Mąstymo įvairovė yra labai didelė, dėl to jis klasifikuojamas pagal įvairius požymius.Pirmiausiai mąstymas skirstomas rūšimis pagal atramos objektus, su kuriais atliekamos mąstymo operacijos.Veiksminis mąstymas vyksta atliekant fizinius veiksmus su daiktais, kurių santykius ar savybes norima pažinti.Pavyzdžiui, negalėdamas užvesti automobilio, vairuotojas tikrinakuro, elektros ir kitas sistemas, kol randa gedimo priežastį.Vaizdinis mąstymas operuoja atmintyje turimais vaizdiniais.Pavyzdžiui, buriuotojas iš anksto numato atsirasti su savo jachta optimaliausioje vietoje prie linijos prieš patį starto signalą.Abstraktus sąvokinis mąstymas operuoja mintimis, žodžiais ar kitais ženklais (pavyzdžiui, matematikoje). Abstraktus mąstymas sudaro galimybes spręsti tokius uždavinius, kurių turinys nėra prieinamas nei praktiniams veiksmams, nei vaizdams. Abstrakčiu mąstymu kuriamos fizikos teorijos, nustatomi logikos dėsniai, visatos kilmė bei sprendžiamos kitos, jutimais nepažįstamos problemos.
Mąstymo struktūra .Mąstymui svarbiausia yra mąstymo turinys (žinios, informacija, mintys), kuris apipavidalinamas tam tikromis formomis – sąvokomis, sprendimais, protavimu. Žmogus gali ieškoti atsakymo į globalinį klausimą, kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė, mąstyti apie optimaliausius metodus moksleiviams mokyti, kaip išsiversti iš minimalios algos ir t.t.Tačiau koks bebūtų sudėtingas mąstymo turinys, jis pasireiškia tik apibrėžtomis formomis.Pagrindinės mąstymo formos yra šios: sąvokos, teiginiai, klausimai ir protavimai.Mąstymo forma yra turinio pasireiškimo būdas – tam tikra minčių sąranga.

Sąvokos (sąvokinis mąstymas). Kad žmogus galėtų mąstyti apie daugybę įvykių, objektų ir žmonių, mąstant šie dalykai yra supaprastinami. Mintyse jie yra suskirstomi į grupes, vadinamas sąvokomis. Sąvoka – tai simbolis (dažniausiai žodis), kuris reprezentuoja objektų ar įvykių, turinčių panašumų, klasę.Tai mintis, kurioje užfiksuoti giminingų daiktų ir reiškinių bendri ir esminiai požymiai.Kas yra tai, apie ką mes mąstome, koks yra šis mąstymo objektas, visų pirma, padeda nustatyti jutiminės žinios, ypač sudėtingiausia jų forma – vaizdiniai. Vaizdiniai – kartu ir pradinė minties forma.Vaizdiniai ir sąvokos turi bendrų bruožų: juose apibendrintai atspindi tikrovės daiktai ir reiškiniai, dažnai žymimi tuo pačiu žodžiu ir kt. Tarp jų nėra griežtos ribos.Nelengva nustatyti, pavyzdžiui, kada vaikas turi tik objekto vaizdinį, kada ir jo sąvoką; tačiau aišku, kad be objekto vaizdinio vaikas nesusidarytų jo sąvokos.Užfiksuodami išorinį tos pačios rūšies daiktų panašumą, vaizdiniai padeda išskirti mąstymo objektą: jais remdamiesi, galime atsakyti į klausimą: „kas tai?“ („katė“, „skaičius“, „kėdė“ ir t.t.).Tačiau vaizdinio nepakanka, kad atsakytume į klausimą, kas šis išskirtasis objektas, kokie jos esminiai požymiai.Remiantis tik vaizdiniais, galima neatpažinti vienarūšių, bet išore labai panašių daiktų.Vaizdiniuose užfiksuoti bendtrieji požymiai ne visada kartu yra ir esminiai, be to, jie čia dar neatskirti nuo indvidualių, antraeilių ar visai atsitiktinių požymių.Sąvokos nuo vaizdinių skiriasi didesniu žinių apibendrinimu ir organizacija.Esminis sąvokos bruožas – jos ryšiai su kitomis sąvokomis, yra tam tikra vieta giminingų sąvokų sistemoje.Viena, izoliuota nuo kitų, sąvoka neegzistuoja.Jos vieta sąvokų sistemoje priklauso nuo turinio, t.y. visiems šios klasės nariams, bendrų ir esminių požymių savybių ir santykių).Apimtis ir turinys yrasąvokos esmė, jos „šerdis“.Į ją neieina daugelis mažiau svarbių žinių.Tačiau sąvoka nėra skurdesnė už vaizdinį; ją praturtina ryšiai su kitomis sąvokomis, su visa jų rūšių ir porūšių įvairove.Stiprūs jos ryšiai ir su jutiminiais vaizdais.Kai kurie jų įsijungia į sąvokos sruktūrą kaip jos sudėtinė dalis.Žmogus įgyja sąvoką tada, kai žino ne tik jos apimamų daiktų ar reiškinių bendruosius požymius, bet ir dalines, indvidualias jų savybes.Sąvokos struktūra visada daugiasluoksnė, joje užfiksuota skirtingo bendrumo – giminės, rūšies ir atskiro objekto – savybės bei santykiai.Sąvoka yra pagrindinė turimų ir naujai įgyjamų žinių susiejimo, organizavimo, struktūrinimo priemonė.Sudarant naujas sąvokas, ypač didelis vaidmuo tenka kalbai.Sąvokos ir žodžio sąryšis – būtina sąvokų formvimosi ir raidos sąlyga.Žodžiai savo išore nepanašūs į tai, ką jie žymi( garsu ar grafinių ženklų kompleksas “Stalas“ išoriškai nepaliginamas su daiktu – stalu). Tai teikia neribotas galimybes apibendrinamui. Pažintinė žodžio paskirtis, visų pirma, ir yra apibendrinti daiktus ir reiškinius. Tuo pačiu žodžiu vadiname daugelį daiktų, o tapatį daiktą – skirtingais, siauresnės ar bendresnės reikšmės žodžiais ( pvz., „Botanika“, vadovėlis, knyga). Žodžiai padeda atskirti bendrasias ir esmines daiktų savybes bei santykius, juos atsieti nuo kitų, todėl pagreitina sąvokų įgyjimą. Sąvokos, kuriose sukaupta istorinė visuomenės patirtis, formavosi tūkstantmečiais, o mokantis jas galima įgyti greitai. . Sąvokos užtikrina mūsų mąstymo, kalbos ekonomiškumą. Mums nereikia kiekvieno objekto suvokti kaip unikalaus, priskiriant jam tam tikrą (tik jam vienam tinkantį) pavadinimą. Jis suvokiamas kaip kažkokios objektų klasės (kuriai būdingas tam tikras požymių rinkinys) atstovas. Pvz., įvairiausios konkrečios kėdės – vaikiška kėdutė, supamoji kėdė, virtuvinė kėdė, sudedama (turistinė) kėdė yra apibendrinamos kėdės sąvoka. Mat beveik visos jos turi bendrų savybių, t.y. kojas, atlošą, ant jų galima sėdėti.(Lapė Juvencijus, Navikas Gediminas 2003).
Taigi, nuspręsdami, kad objektas gali būti apibūdintas tam tikra sąvoka, mes priskiriame objektą tam tikrai klasei, t.y. jį kategorizuojame. Objekto kategorizacija leidžia mums žinoti ne tik tiesiogiai suvokiamas jo savybes, bet ir tas savybes, kurių konkrečiu momentu savo jutimais suvokti negalime, tačiau žinome, kad tos klasės objektai šia savybe pasižymi, pvz., žiūrėdami į obuolį, mes žinome jog jo viduje yra kauliukai. Tad sąvokos ir objektų kategorizacija leidžia mums prognozuoti informaciją.
Dar labiau paprastindami dalykus, sąvokas tvarkome hierarchiškai, jas jungiame tarpusavyje į aukštesnio apibendrinimo lygio sąvokas – taip sudarydami hierarchijas. Pvz.: pirmieji gamtininkai, paprastindami ir tvarkydami, visas gyvas būtybes, kurių yra apie penki milijonai rūšių, suskirstė į dvi pagrindines kategorijas – augalų pasaulį ir gyvūnų pasaulį. Paskui šias pagrindines kategorijas jie suskirstė į smulkesnes – stuburinius, žuvis ir, dar labiau konkretindami, pavyzdžiui, į ryklius. Toks klasifikavimas pažinimą padaro veiksmingesnį.
Kai kurias sąvokas sudarome jas apibrėždami. Žinodami, kad trikampis turi tris kraštines, paskui visas trikraštes geometrines figūras priskiriame trikampiams. Kiek dažniau sąvokas susidarome, išskirdami prototipus – būdingiausią tam tikros kategorijos atstovą. Ir kuo lengviau objektai atitinka sąvokos prototipą, tuo lengviau mes juos atpažįstame kaip tos sąvokos pavyzdžius. Pvz., ir žvirblis, ir žąsis yra paukščiai, tačiau žmonės greičiau patvirtina teiginį “žvirbliai yra paukščiai” nei teiginį “žąsys yra paukščiai”. Mat žvirblis labiau atitinka paukščio prototipą. Dar sunkiau sekasi paukščiams priskirti pingvinus (juk jie neturi tokios paukščiams būdingos savybės kaip gebėjimo skraidyti).
Problemų sprendimas.Mes esame racionalūs, nes gebame sudaryti sąvokas ir jomis naudotis.Mes taip pat mokame spręsti problemas – susidoroti su naujomis situacijomis, kai nežinome tikslaus atsakymo. Žodis “problema” gali apibūdinti įvairiausius įvykius, pradedant mokymusi užsirišti batus ir baigiant branduolinio karo grėsmės mažin `mu. Problemų sprendimas gali būti apibūdinamas kaip į tikslą nukreiptas procesas, kilęs dėl tam tikrų kliūčių ir dėl akivaizdaus sprendimo nebuvimo. Į problemų sprendimą psichologai žiūri kaip į procesą, apimantį kelias problemų sprendimo stadijas:
1) Problemos apibūdinimas. Tai pradinė problemų sprendimo pasiruošimo stadija. Ji apima informacijos apie problemą rinkimą. Kas tai per problema? Kokios jos sprendimo kliūtys? Kokios informacijos reikia, kad galima būtų rasti sprendimą? Jeigu problema primena kažkada jau turėtą, tai reproduktyvaus mąstymo dėka prieinama prie sprendimų, kurie anksčiau buvo sėkmingi.
2) Sprendimo strategijos (būdo) ieškojimas. . Antrojoje problemos sprendimo stadijoje pradedami generuoti potencialūs sprendimo būdai.Tyrimais nustatyti trys tokių ieškojimų tipai:
• Bandymų-klaidų metodas. Taip spręsdamas problemą žmogus bando vieną būdą po kito, kol atsitiktinai neaptinka reikiamo sprendimo. Ši strategija gali būti palyginta su bandymu atidaryti seifą, nežinant šifro kombinacijos.
• Algoritmų panaudojimas. Tai nuoseklus problemos sprendimas, einant žingsnis po žingsnio. Naudojant algoritmą galima nesunkiai išspręsti problemą, nors žmogus gali netgi ir nesuprasti paties algoritmo. Pvz., taisyklė, kaip rasti apskritimo plotą, kai žinomas jo ilgis, vadinama algoritmu. Deja, daugumos problemų atveju, vienintelis egzistuojantis algoritmas yra varginančios paieškos. Pvz., norint rasti kitą žodį, kuriame yra raidės SPIRTIS, mes galime nuosekliai išmėginti kiekvienos raidės visas pozicijas.
• Euristinis būdas. Euristikos – atsakymų ieškoma, remiantis patyrimu ir praktiniais veiksmais, tai patyrimu paremtos taisyklės, kurios paprastai būna teisingos. Pvz.: pamiršę kur padėjome laikrodį, mes jo ieškome tose vietose, kur paprastai jį paliekame. Mažai tikėtina, kad jis bus ore ar patalynės dėžėje.
3) Veikimas pagal pasirinktą strategiją – kilus klausimui ar uždaviniui svarbu jį teisingai suprasti ir pasirinkti tinkamą strategiją, kuri padėtų greičiausiai ir tiksliausiai išspręsti uždavinį ar atsakyti į klausimą.
4) Įsitikinimas, ar pasirinkta strategija yra tinkama. Šioje stadijoje atliekamas sprendimo įvertinimas. Jeigu sprendimas atitinka visus pageidaujamus kriterijus, tada problema laikoma išspręsta. Jeigu ne, tada vėl grįžtama į produkavimo stadiją ir asmuo bado generuoti papildomus sprendimus. Kai kuriais atvejais gali būti sukuriama keletas sprendimų, kurie visi pajėgūs išspręsti problemą. tačiau vieni sprendimai gali būti geresni nei kiti. Šie alternatyviniai sprendimai yra palyginami būtent įvertinimo stadijoje.
5) Inkubacija. Kai kurių problemų sprendime ši stadija yra, kai kurių – ne. Ši stadija pasireiškia tuomet, kai problema atidedama į šalį, t.y. kai asmuo nustoja galvojęs apie problemą ir įsitraukia į kitą veiklą. Šioje inkubacijos stadijoje staiga gali iškilti sprendimas arba naujas metodas, kas priverčia asmenį sugrįžti į produkavimo stadiją, kur gali būti priimtas sprendimas. Tyrinėtojai nėra tikri dėl to, kas vyksta inkubacijos stadijos metu. Vien iš versijų, kad šios stadijos metu asmuo pailsi nuo protinio nuovargio, kuris kilo sprendžiant problemą.
Kliūtys problemų sprendimui. Deja, išradingai spręsti problemas dažnai trukdo kai kurie pažintinės veiklos ypatumai:
1) Polinkis ieškoti patvirtinimo – tai noras ieškoti tokios informacijos, kuri patvirtintų mūsų mintis. Jis mus kreipia patvirtinti hipotezes, o ne jomis abejoti. Mes labiau trokštame turėti įrodymų, patvirtinančių mūsų mintis. Pvz., verslo vadybininkai linkę daugiau domėtis sėkmingu darbu tų žmonių, kuriuos priėmė į darbą, o ne tų, kurių nepriėmė, nes tai padeda jiems patvirtinti savo įsivaizduojamą gebėjimą pasirinkti tinkamus darbuotojus.
2) Fiksacija. Mes dažnai sprendžiame pagal analogiją, įprastais sprendimo būdais, tačiau, susidūrus su naujomis situacijomis, problemomis, įprasti sprendimo būdai gali tapti stabdžiu, trukdančiu rasti naujo uždavinio sprendimą: mes fiksuojamės prie įprastų sprendimo būdų. Taigi, fiksacija – tai negebėjimas pažvelgti į problemą kitu žvilgsniu.
3) Polinkis pervertinti savo žinojimą ir vertinimo tikslumą. Šis polinkis siekia, kad hipotezė būtų patvirtinta, ir naudojasi greitais bei paprastais euristiniais būdais, kad neleistų pastebėti mūsų silpnybės klysti.
4) Priimti sprendimą gali sutrukdyti formulavimo poveikis. T.y. klausimų formulavimas gali smarkiai paveikti atsakymus. Pvz, naujas gydymo metodas, apie kurį sakoma, jog jį naudojant, 50% pavyksta išgyti, atrodo priimtinesnis, sėkmingesnis, nei kai sakoma, kad 50% nepavyksta pagydyti.
5) Sutrumpinti ir supaprastinti mąstymo veiksmai, kurie vadinami euristikomis, dažnai padeda padaryti protingus patirtimi pagrįstus sprendimus. Tačiau kartais jie gali tapti kliūtimi efektyviam problemos sprendimui. Pvz.:
• Prieinamumo, pasiekiamumo euristika – mes linkę manyti, kad didesnė tikimybė yra tų įvykių, kuriuos lengviau atsimename. Jei su kokiu nors dalyku susiję pavieniai pavyzdžiai lengvai prisimenami, darome prielaidą, kad tai yra įprasta. Pvz.: daugiau žmonių patiria daugiau baimės, nesaugiau jaučiasi skrisdami lėktuvu, nei važiuojant mašina, nors statistika byloja apie didesnę autokatastrofų tikimybę.
• Tipiškumo euristika – Kai apie reiškinio ar daikto tikimybę sprendžiama pagal tai, kaip gerai jis atitinka tam tikrą prototipą. Manome, kad didesnė tikimybė atsitikti įvykiui, kuris geriau atitinka šį prototipą. Jei žmogus labai panašus į prototipinį (charakteringą) tam tikros žmonių grupės atstovą, mes linkę manyti, kad yra didelė tikimybė, jog jis realiai priklauso tai grupei.
• “Pradinio lygio ir pataisymų” euristika. Vertindami skaičius, iš patirties mes nustatome pradinį laukiamą lygį, po to pagal gaunamą informaciją po truputį tą lygį koreguojame. Pradinis lygis iškraipo tolesnius vertinimus. Lyginant su pradiniu lygiu, mūsų mintyse daromi pataisymai linkę būti nedideli. Pvz.: Jei iš pradžių nurodoma nerealiai didelė kaina (pradinis lygis), o po to prekė dosniai nukainuojama, naujoji kaina žmogui atrodo visai nedidelė, nes lyginama su pradine kaina o ne su realia rinkos kaina.
Taigi matome yra įvairių problemų sprendimo būdų, tačiau kliūčių irgi nemažai.
Kalba
Dabar pasaulyje yra per 3000 kalbų, kurios pagal kilmę yra grupuojamos į daugelį giminiškų kalbų šeimų. Kiekviena šeima apima iš vienos kalbos, vadinamos prokalbe, kilusias ir šiuolaikiniam žmogui sunku įsivaizduoti, kad kažkada žmonės nemokėjo kalbėti. Sunku netgi įsivaizduoti tokia bekalbę būtį. Net būdamas vienas, tyloje žmogus mąsto tam tikromis žodinę išraišką turinčiomis sąvokomis. Kalbančiajam sunku įsivaizduoti, kaip gyvena kurčiasis ar nebylys, kaip jis suvokia pasaulį.
Kada gi žmonės pradėjo kalbėti? Dabar yra manoma, kad neandertaliečiai paprasčiausiai nemokėjo ištarti tų garsų, kuriuos naudoja šiuolaikinis žmogus, dėl tam tikrų anatominių trūkumų. Grandiozinė mutacija, įvykusi maždaug prieš 35 tūkstančius metų, pakeitė žmogaus gerklų struktūrą ir tuo pačiu panaikino minėtuosius ribojimus. Atsirado galimybė aiškiai tarti kalbinius garsus.
Aiškiausiai mūsų mąstymo galią rodo kalba – ištarti, parašyti ar gestais parodyti žodžiai ir tai, kaip mes juos deriname mąstydami ir bendraudami ir perduodami sukauptas žinias iš kartos į kartą. Bendravimas yra suprantamas kaip informacijos perdavimas iš vieno organizmo kitam ir daugelis gyvūnų taip pat turi šį sugebėjimą. Tačiau kalba, kaip bendravimo forma, yra būdinga tik žmogui. Sakytinė, rašytinė arba gestų kalba leidžia žmonėms keistis tarpusavyje sudėtingomis mintimis ir perduoti civilizacijos sukauptas žinias iš kartos į kartą. Kalba- tai ženklų sistema, atliekanti pažintinę (informacijos tikslų, jausmų), bendravimo(komunikacijos, informacijos perdavimo, dvasinio bendravimo)funkciją.
Anot Atkinson ir jo kolegų, kalbą galima sąlyginai suskaidyti į 3 lygius: kalbos garsai, žodžiai, sakiniai.Žemiausiame lygyje yra kalbos garsai. Kiekviena kalba turi baigtinį garsų skaičių, tačiau skirtingose kalbose vartojami garsai kartais kiekie skiriasi. Todėl mokantis kitos kalbos yra ne tik sunku ištarti tuos garsus, kurių mūsų kalboje nėra, bet kartais taipogi sunku juos išgirsti (pvz., suaugusiam anglų kalbos nesimokiusiam japonui yra sunku skirti anglų kalbos garsus “ra” ir “la”, nes japonai turi tik vieną, tarpinį garsą.
Garsus jungiame į žodžius ir kitus prasmingus junginius (priesagas, priešdėlius). Žodžiai tampa mąstymo kategorijų ar sąvokų išraiška. Prasmingumas yra pagrindinė žodžių savybė, tačiau vienas žodis gali turėti keletą reikšmių. Tad išgirdę žodį, mes turime nuspręsti, kokią prasmę jis turi. Paprastai mums padeda kontekstas ir šis procesas vyksta neatsispindėdamas sąmonėje. Tačiau jei kontekstas nesuteikia vienareikšmių nuorodų, tuomet pradeda sąmoningai svarstyti, kokia yra žodžio reikšmė.
Iš žodžių suformuojamos frazės ir sakiniai. Sakiniais išreiškiama mintis. Sakiniai formuojami, naudojantis gramatinėmis taisyklėmis. Šis procesas yra įprastas (automatizavęsis) ir vyksta be sąmonės pastangų. Tačiau kalbant užsienio kalba (kai ji dar nėra pakankamai gerai įvaldyta), šis procesas yra sąmoningas: mes stengiamės prisiminti taisykles, pagal kurias šios kalbos žodžiai yra dėliojami į sakinius.
Du svarbūs kalbos aspektai yra kalbos formulavimas (ekspresyvioji kalba) – minčių pavertimas šnekamąja, rašytine kalba ir gestais ir kalbos supratimas (impresyvioji kalba) – prasmės ištraukimas iš girdimų garsų. Kalbėjimo ir kalbos supratimo procesai per kalbos lygius (kalbos garsus – žodžius – sakinius) keliauja priešingomis kryptimis.
Kalbėdami pradedame nuo bendros būsimo sakinio minties, paskui parenkame žodžius, kurie tą mintį išreikštų, galiausiai, žodžius reiškiame garsais. Klausydami kalbos, pirmiausiai išgirstame garsus, juos sujungiame į prasminius junginius (žodžius) ir toliau, jungdami žodžius, suprantame sakinį. Schematiškai tai atrodytų taip:

Sakinio suformulavimas

Sakinio supratimas

Už kalbos formulavimą ir supratimą (ekspresyviąją ir impresyviąją kalbą) yra atsakingos skirtingos galvos smegenų žievės sritys.
Kalbos raidos aiškinimas. Mėginimai atsakyti į klausimą, kaip išmokstama kalba, sukėlė gyvą intelektualinį ginčą. Jis vyksta tarp bihevioristų požiūrio apie lengvai formuojamą individą ir požiūrio, kad kiekvienas individas gimsta biologiškai pasirengęs išmokti tam tikrų ryšių. Bihevioristas B.F. Skinner’is (1957) manė, kad kalbos raidą galima paaiškinti mums žinomais mokymosi dėsniais, pvz., asociacijomis (daiktų vaizdą siejant su žodžių skambesiu), mėgdžiojimu (kitų sumodeliuotų žodžių ir sintaksės) ir pastiprinimu (sėkme, šypsenomis ir priglaudimu, kai vaikas ką nors gerai pasako). Lingvistas N. Chomsky’is (1959, 1987) Skinner’io požiūrį į kalbos mokymąsi laiko naiviu. Jo įsitikinimu, kalbos raida yra panaši į lytinį brendimą – tinkamai auklėjamam vaikui “tai tiesiog ima ir atsitinka”. Įgimtos “universaliosios gramatikos” dėka vaikas lengvai išmoksta bet kurios jo girdimos kalbos gramatiką.
Vaikai, bendraudami su jais prižiūrinčiais ir auklėjančiais žmonėmis, yra biologiškai pasirengę išmokti kalbos. Skinner’io mokymąsi pabrėžiantis požiūris padeda paaiškinti, kodėl vaikai išmoksta kalbą, kurią girdi, ir kaip jie papildo savo žodyną naujais žodžiais. Chomsky’io pabrėžiama mumyse glūdinti parengtis išmokti gramatikos taisykles padeda paaiškinti, kodėl ikimokyklinukai taip lengvai išmoksta kalbą ir taip gerai taiko gramatiką. Tai rodo, kad prigimtis ir patirtis veikia išvien.
Kitas dažnai diskutuojamas klausimas – ar kalba būdinga tik žmogui. Akivaizdu, kad gyvūnai bendrauja. Pvz. bitės įmantriu šokiu perduoda informaciją apie maisto šaltinio vietą (Karlas von Frischas, 1950). Keletas psichologų komandų mokė įvairių rūšių beždžiones, susikalbėti su žmonėmis ir tarpusavyje gestais ar spaudant kompiuterio mygtukus. Žmogbeždžionės išmoko gana daug žodžių. Jos jungė žodžius, kad perteiktų prasmę, prašydamos ką nors padaryti be to suprasdavo ir įvykdydavo tam tikrus paliepimus. Gestų išmokytos beždžionės, juos naudoja bendraujant tarpusavyje, prašydamos pakutenti, ateiti, apkabinti. Mokantys gestų kalbą žmonės gali slapčia klausytis beždžionių ir jie beveik visuomet sutaria, ką beždžionės sako: 90% beždžionių kalbos siejasi su tarpusavio bendravimu, raminimu ar žaidimu. Skeptikai argumentuoja, kad beždžionių žodynas yra skurdus, jos naudoja simbolius, tačiau pagal gebėjimą sintaksiškai sutvarkyti žodžius, jos negali prilygti net 3m. vaikui. Taigi, atsakymas į klausimą, ar gyvūnams yra būdinga kalba, priklauso nuo to, kaip mes tą kalbą apibrėšime. Jei kalba – tai žodžiais ar gestais išreiškiama sudėtinga gramatika, tai galime teigti, kad kalba būdinga tik žmonėms. Tačiau jei kalba suprantama paprasčiau – tik kaip gebėjimas bendrauti prasmingos simbolių sekos dėka, tuomet galima teigti, kad ir beždžionės geba vartoti kalbą.Taigi kiekvieno žmogaus požiūris šiuo klausimu yra indvidualus, todėl kiekvienas gali turėti savo požiūrį.

MĄSTYMAS IR KALBA
Išskirtinę reikšmę mąstymo procesams turi kalba ir kalbėjimas. Psichologijoje yra buvę labai skirtingų nuomonių mąstymo ir kalbos ryšių klausimais. „ Grynojo mąstymo“ teorijų šalininkai laiko, kad šie procesai siejasi tik bendraujan – kalba padedanti apsikeisti mintimis. O problemų sprendimams kalba tik trukdanti ( tikras mąstytojas tik tas, kurio mątymas atsiskyres nuo konkrečios kalbos). Kai kurie bihevioristinių nuostatų psichologai nukrypo į kitą kraštutinumą, pavadindami mąstymą „ kalbejimu be garso“ . Šiuo metu dauguma psichologų mano, kad minėtos krštutinės hipotezės tikrų ryšių neaprašo. Kalbos žodžiai ir sakiniai dalyvauja įtvirtinant mąstymą bendrąsias sąvokas bei teiginius. Žodinės formuluotės padeda geriau apibrėžti problemas, pasiekti loginės protavimo tvarkos ir kt. Tačiau žmogus susiduria ir su įvairiais neverbaliniais uždaviniais, kurie sprendžiami rementis tikrovės vaizdiniais, schemomis, emocijų pažadintų, apibendrintu, apibendrintu intuityvumu ir patirimu bei kt. Tokio mąstymo apraiškų yra daug meninės , mokslinės ir techninės kūrybos veikloje
Lingvistas B.L. Whorf’as tvirtino, kad kalba lemia mūsų mąstyseną. Whorf’o (1956) lingvistinio reliatyvumo hipotezė teigia, kad skirtingos kalbos turi įtakos skirtingoms tikrovės sampratoms. Whorf’o idėja retai ateina į galvą žmonėms, kalbantiems tik viena kalba. Jiems ji yra tik priemonė mintims reikšti. Tačiau žmonėms, kurie kalba dviem nepanašiomis kalbomis atrodo savaime suprantama, kad skirtingomis kalbomis skirtingai ir mąstoma. Pavyzdžiui, anglų kalboje yra vienas žodis, reiškiantis sniegą. Eskimų kalboje tokių žodžių yra keletas. Tai, pasak Whorf’o, leidžia eskimams suvokti sniego skirtumus, kurie kita kalba kalbančių žmonių liktų nepastebėti. Kalbos ir mąstymo sąsaja stebima ir gramatikos lygmenyje. Hopi indėnai neturi veiksmažodžių būtojo laiko, todėl, kaip teigė Whorf’as, jiems sunkiau mąstyti apie praeitį.

Kritikuojantieji požiūrį, kad kalba lemia mąstymą, teigia, kad žodžiai greičiau atspindi mūsų mąstymo būdą nei jį kuria. Pats eskimų gyvenimas verčia juos atpažinti skirtingas sniego ir ledo rūšis, tad jiems reikia žodžių šiems skirtumams nusakyti.
Visgi kalba gali veikti mąstymą, todėl ugdant vaiką labai svarbu formuoti žodyną. Kalbos plėtra reiškia mąstymo gebėjimų plėtrą. D. Premack’as (1983) pastebėjo, kad net ir šimpanzės mokomos kalbos geriau geba abstrakčiai mąstyti ir protauti pagal analogiją.
Kai kurios idėjos, pavyzdžiui, gebėjimas suvokti ir įsiminti skirtingas spalvas, nepriklauso nuo kalbos.Kartais mąstoma vaizdiniais, o ne žodžiais; be to, sukuriama naujų žodžių naujoms idėjoms išreikšti.

IŠVADOS
Tad koks gi yra kalbos ir mąstymo santykis?Galima būtų pasakyti, jog mąstymas veikia mūsų kalbą, kuri veikia mąstymą.Taigi, mąstymas veikia mūsų kalbą, kuri savo ruožtu veikia mąstymą.Kritikuojantieji požiūrį, jog kalba lemia mąstymą, teigia, kad žodžiai greičiau mūsų mąstymo būdą atspindi negu kuria.Taigi, nors būtų per drąsu sakyti, kad kalba lemia mūsų mąstymo būdą, bet mūsų žodžiai tikrai gali paveikti tai, ką mes mąstome (Holfman ir kt. 1986). Todėl gerai darome, rūpestingai ir atidžiai rinkdamiesi žodžius.Štai dėl ko dauguma vadovėlių supažindina su naujais žodžiais – kad atskleistų naujų idėjų bei naujų mąstymo būdų.Suprantame, kad kalba daro įtaką mąstymui.Tačiau jeigu mąstymas taip pat neveiktų kalbos, tuomet niekad neatsirastų nė vieno naujo žodžio.Nauji žodžiai išreiškia naujas mintis.Taigi paprastai – mąstymas veikia mūsų kalbą, kuri savo ruožtu veikia mąstymą.Nes visi žodžiai yra kabliai, ant kurių kabinamos mintys (Henry Wardas Beecheris) .Kalba ir mąstymas yra visaverčiai ir papildo vienas kitą.

LITERATŪRA

1.Legauskas „ Psichologijos įvadas“.Kaunas 2001m.
2.Lietuvos teisės universitetas Lapė Juvencijus, Navikas Gediminas .Psichologijos įvadas.Vilnius 2003m.
3.Matukienė. „Psichologija studentui“.Kaunas 2005m.
4.Myers David G.“Psichologija“.Poligrafija ir informatika 2000m
5.http://www.straipsniai.lt/articles.php?id=5027
6.http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/horizontai/20031001/2-1.html

Leave a Comment