Mąstymas kaip pažinimo procesasTikrovėje yra daiktų ir reiškinių, kurie žmogaus jutimais (pojūčiais, suvokimais) negali būti pažįstami. Pvz., kodėl vieni mokosi geriau, kiti – prasčiau, koks atstumas tarp kūnų. Jutimais nepažįstamas tikrovės sritis žmonės pažįsta mąstymu.Mąstymas – jutimais nepažįstamų tikrovės reiškinių ar daiktų bei sudėtingų santykių pažinimo procesas.
Tik mąstymu žmogus galėjo pažinti atomo sandarą ir gauti iš jo milžiniškas energijas. Taigi mąstymas labai išplečia aplinkos pažinimo galimybes ir patobulina žmonių adaptaciją prie aplinkos. Mąstydamas žmogus atranda nežinomus reiškinius, neišspręstas problemas.
• Kuo mąstymas skiriasi nuo jutiminio pažinimo?1. Vyksta panaudojant įvairų ankstesnį patyrimą (Neptūno, aštuntosios planetos vieta buvo atrasta pagal Urano planetos judėjimo apskaičiavimus). Taigi mąstymas yra netiesioginio pažinimo procesas.
2. Mąstymas laikomas apibendrinančiu pažinimu. Jutimais negalima numatyti nei to, kad rytoj po nakties vėl išauš diena. Tokią išvadą mes darome apibendrindami nuolat besikartojantį patyrimą: po nakties – diena, po dienos – vėl naktis .
Mąstymas nėra atskirtas nuo jutiminio pažinimo, kuris teikia mąstymo apibendrinimams ir žinioms medžiagą. Žinios išlaikomos atmintyje – vadinasi, mąstymas glaudžiai susietas su atminties procesais. Be to, mąstymas siejasi su emocijomis – jos skatina spręsti iškilusias problemas, valia padeda laikytis būtinos mąstymo krypties, atkakliai ieškoti sprendimo būdų. Mąstant pasireiškia žmogaus sugebėjimai, temperamento ypatybės, charakterio bruožai, asmenybės nuostatos.Mąstymo turinys ir formosMąstymo turinys – įvairiausios problemos apie tikrovės daiktų ir reiškinių ryšius, iškylančios ir sprendžiamos žmonių pažinimo procese.Turinys yra tiek įvairus, kiek ir pati tikrovė. Žmogus gali ieškoti atsakymo į klausimą “Kas yra žmogaus gyvenimo prasmė?”, “Kaip išsiversti, gaunant labai mažą atlyginimą?”. Koks bebūtų sudėtingas mąstymo turinys, jis pasireiškia apibrėžtomis formomis.
Mąstymo forma – turinio pasireiškimo būdas, tam tikra minčių sąranga.
Pagrindinės mąstymo formos yra šios: sąvokos, teiginiai, klausimai ir protavimai.
Sąvoka – mintis apie bendras ir esmines daiktų ar reiškinių savybes. Pvz., medis, žmogus. Lietuva. Pvz., turime trikampį . Žvelgiant į šį objektą, mes jį suvokiame – gauname suvokinį – objekto vaizdą. Jei nusisuksime ir sukelsime šį vaizdą atmintyje, tai turėsime anksčiau suvokto objekto vaizdinį. Mąstant mums iškyla trikampio sąvoka, į kurią įeina tik visiems pasauly esantiems, buvusiems ir būsimiems trikampiams būdingos esminės savybės, kurias apibrėžtume taip: geometrinė figūra, turinti tris kampus ir tris juos jungiančias kraštines. Medžiaga, iš kurios padarytas trikampis, dydis, spalva ir kitos neesminės visiems trikampiams savybės į šios sąvokos turinį neįeina. Galima išskirti gyvenimiškas ir mokslines sąvokas. Gyvenimiškos (buitinės) sąvokos – tai sąvokos, susiformavusios kaupiantis gyvenimo patyrimui, jos priklauso nuo kiekvieno individo gyvenimo patirties ir todėl jų turinys dažnai būna subjektyvus. Mokslinės sąvokos formuojasi apibendrinant mokslinius tyrimus.
Teiginiai – sudėtingesnė mąstymo forma. Tai mintis, kuri ką nors teigia arba neigia. Pvz., “Visi žmonės yra mirtingi”, “Mėnulyje nėra gyvybės”.
Dalis, kuriai kas nors priskiriama (žmonės, mėnulyje) yra vadinama teiginio subjektu ir žymima ženklu “S”. Antra dalis – teiginio predikatas, kuris nusako, kas priskiriama teiginio subjektui (mirtingi, nėra gyvybės). Predikatas žymimas ženklu “P”. Be to, kiekviename šių teiginių yra dalis, kuri jungia subjekto ir predikato sąvokas (yra, nėra, numatoma mintyse, bet nepažymėta žodžiu). Ši dalis vadinama jungtimi ir žymima – brūkšniu. Taigi paprasto teiginio formą užrašome taip: S – P.
Teiginius, kaip matome, sudaro dvi ir daugiau sąvokų. Kalboje teiginiai įtvirtinami ir reiškiami sakiniais.
Klausimuose (“Ar parengei užduotis?”) nėra nei teigimo, nei neigimo, dėl to jie nelaikomi teiginiais. Klausimai yra teiginiui ar neiginiui parengianti mąstymo forma.
Protavimas – mąstymo forma, kai iš vieno ar kelių teiginių yra išvedami nauji teiginiai. Pvz., jei žinome, kad “Visi septynmečiai vaikai privalo lankyti mokyklą”, o “N.N. yra septynerių metų vaikas”, tai seka išvada “N.N. privalo lankyti mokyklą”. Čia turime protavimą, susidedantį iš 3 teiginių. Sprendžiant įvairias problemas, mąstymo procese vyksta protavimų grandinės. Protavimai gali būti:1. Deduktyvieji – kai bendrus atvejus pritaikome pavieniams atvejams (pateiktas pavyzdys).
2. Induktyvieji – kai nuo pavienius atvejus nusakančių teiginių einame prie bendrų išvadų. Pvz., “Algis gerai parašė kontrolinį darbą”, “Vytas gerai parašė kontrolinį darbą”, “Vaiva gerai parašė kontrolinį darbą” ir t.t. Išvada – “Visi klasės mokiniai gerai parašė kontrolinį darbą”. Jais yra nustatomi ir formuluojami įvairūs tikrovės dėsniai ir dėsningumai (Visos planetos sukasi apie saulę).Pagrindinės mąstymo operacijosMąstymo operacijos – veiksmai, būtini problemoms spręsti.
1. Analizavimo – visumos mintinis skaidymas į dalis. Ji reikalinga, nes žmogaus mąstymas nepajėgia aprėpti sudėtingų problemų visumos. Pvz., kai norime išsiaiškinti, ar šis žmogus dorovingas, reikia išskirti daugybę jo ypatybių – kaip jis bendrauja su kitais žmonėmis, su pačiu savimi, kaip saugo gamtą, myli tėvynę ir kt. 2. Sintezavimo – mintinis jungimas. Ši operacija yra priešinga analizei. Šios dvi operacijos vyksta sprendžiant bet kokius uždavinius. Pvz., norėdami išversti sakinį iš vienos kalbos į kitą, mes pirmiau išsiaiškiname atskirų žodžių reikšmes, jų jungimo taisykles, randame atitikmenų kitoje kalboje, ir tik sujungę juos į visumą, gauname minties formulavimą kita kalba.
3. Lyginimo – ja žmogaus mąstymas nustato objektų panašumus, skirtumus ar tapatumus. Šiam nustatymui reikia objektus išskirti ir sugretinti. Sugretinami objektai, tarp kurių yra kokių nors ryšių. T.y., negretinsime pieštuko su gėle, nes reikia gretinti įvairius pieštukus, gėles tarpusavyje, kad būtų galima nustatyti jų panašumus ir skirtumus. Sugretinami objektai išmatuojami pagal kokį nors požymį – dydį, naudingumą žmogui, originalumą. Lyginimas baigiasi panašumo, skirtumo ar tapatumo išvadomis. Kai kas lyginimo operaciją laiko svarbiausia, nes viską pažįstame lygindami.
4. Abstrahavimas – mintimis atskirų savybių ar objekto dalių atskyrimas nuo visumos. Pvz., moksleivis turi daug savybių, bet kai reikia sudaryti pavardžių sąrašą, kreipiamas dėmesys tik į raidę, kuria prasideda jo pavardė. Kai reikia įvertinti žinias, mes abstrahuojamės nuo mokinio ūgio, svorio, akių spalvos.
5. Apibendrinimas – mintimis bendrų ir esminių objektų savybių susiejimas ir gautos išvados išplėtimas netyrinėtiems atvejams. “Kas skaito, rašo – duonos neprašo” – teigia liaudies išmintis. Tokia išvada galėjo būti padaryta stebint atskirų raštingų žmonių pasiekimus (apima ir tuos, kurie nebuvo stebėti). Kartais apibendrinant galima ir suklysti – pvz., anksčiau buvo manoma iki Australijos žemyno atradimo, kad visos gulbės yra baltos (tik ten buvo rasta juodų).
Operacijos siejasi viena su kita. Palyginimai nėra galimi be analizavimo, nes analizuojant išskiriami objektai, jų savybės, jie abstrahuojami nuo kitų objektų.Mąstymo uždavinių sprendimasMąstymas yra atsakymo į neaiškų klausimą atsakymo ieškojimas. Taigi, jis yra problemų ar uždavinių sprendimo procesas, turintis tam tikrus etapus:1. Probleminės situacijos susidarymas. Tokia situacija susidaro individo iniciatyva tada, kai jis supranta kažką neaiškaus, ką jam reikėtų pažinti. Pvz., “Kodėl mėnulis nenukrenta ant žemės?”, “Ar esama nežemiškų civilizacijų?”. Yra nustatyta, kad daugiau problemų iškyla tiems žmonėms, kurių išsilavinimas platesnis ir mąstymas lankstesnis.Probleminės situacijos susidaro ir tada, kai klausimus iškelia kiti asmenys. Mokyklose sprendžiami įvairūs matematikos, fizikos ir kitų sričių uždaviniai formuoja sąlygas ir problemas. Mokiniams reikia tik pritaikyti žinomus sprendimo būdus arba jiems kyla klausimų, kokiais metodais šie uždaviniai gali būti išsprendžiami.
2. Duomenų, būtinų sprendimui, ieškojimas. Kai kada tų duomenų sprendžiantysis randa savo atmintyje (norint nustatyti, kuris iš duoto sakinio žodžių yra veiksnys, reikia prisiminti veiksnio apibrėžimą). Kitais atvejais duomenų tenka ieškoti gamtoje (kiek užterštas Baltijos jūros vanduo), archyvuose (istoriniai faktai).
3. Sprendimo būdo ieškojimas. Šis etapas būna sprendžiant sudėtingesnius uždavinius. Nustatyti 3 tokių ieškojimų tipai:a) mėginimų ir klaidų būdas – taikomas tada, kai sprendžiantysis neturi apibrėžtos sprendimo programos. Mėgindamas vienaip ar kitaip spręsti uždavinį, jis lygina gautus rezultatus su tikslais, mokosi iš klaidų ir suranda tinkamą sprendimą.
b) algoritmų panaudojimas. Algoritmas – tiksliai apibrėžtų operacijų seka, kuri užtikrina tam tikros rūšies uždavinių teisingus sprendimus. Pvz., norint pakelti skaičių tam tikru laipsniu ar ištraukti šaknį, naudojami atitinkami algoritmai. Algoritminiai sprendimai taikomi ne tik matematikos, bet ir visų kitų uždavinių sprendimui, kurių sprendimo taisyklės yra žinomos.
c) Euristinis kelias – taikomas tais atvejais, kai uždavinio sprendimo metodai nėra žinomi. Tokių uždavinių sprendimas reikalauja kūrybiško (kreatyvinio) mąstymo, o jam būdinga hipotezės ir įžvelgimas (insaitai). Hipotezės – išankstinis spėjimas apie uždavinio sprendimo rezultatus. Jos tikrinamos teoriniais ir praktiniais pritaikymo būdais. Pvz., teoriškai samprotaujant kolektyvinė – valstybinė nuosavybės forma atrodė tobulesnė, tačiau TSRS praktika parodė, kad ši hipotezė klaidinga – tik privati nuosavybė geriausiai skatina šeimininkus ją branginti ir gaminti. Įžvelgimas (insaitas) – staigus pažangos momentas sprendžiant uždavinį. Jis atsiranda staiga po ilgų nevaisingų bandymų išspręsti sudėtingą uždavinį.Mąstymo rūšysMąstymas yra klasifikuojamas pagal įvairius požymius. Pagal objektus, su kuriais atliekamos mąstymo operacijos, yra skiriama:1. Veiksminis mąstymas – vyksta atliekant fizinius veiksmus su daiktais, kurių santykius ar savybes norima pažinti. Pvz., negalėdamas užvesti automobilio, vairuotojas tikrina kuro, elektros sistemas ir kt., kol randa gedimo priežastį.
2. Vaizdinis mąstymas – operuoja atmintyje turimais vaizdiniais. Pvz., buriuotojas iš anksto numato atsirasti su jachta optimaliausioje vietoje prie linijos prieš patį starto signalą.
3. Abstraktus sąvokinis mąstymas – operuoja mintimis, žodžiais ar kitais ženklais (matematikoje). Abstraktus mąstymas sudaro galimybes spręsti tokius uždavinius, kurių turinys nėra prieinamas nei praktiniams veiksmams, nei vaizdams. Abstrakčiu mąstymu kuriamos fizikos teorijos, nustatomi logikos dėsniai, visatos kilmė.
Sprendžiant sudėtingesnius uždavinius, dažnai dalyvauja visos minėtos mąstymo rūšys. Pagal problemų sprendimo metodus yra skiriamas:1. Diskursyvus – loginis mąstymas – vyksta nuosekliai – žingsnis po žingsnio einant prie problemos sprendimo.2. Intuityvus mąstymas – sprendžia problemas nesąmoningų nuojautų, staigių “prašviesėjimų” būdu. Jis labiau būdingas moterims.Pagal originalumo lygius yra skiriamas:1. Reproduktyvus mąstymas – vyksta tais atvejais, kai uždavinių sprendimo metodai, taisyklės, algoritmai yra žinomi, mąstymo procese užtenka juos prisiminti ar rasti žinynuose.2. Kūrybiškas (kreatyvus) mąstymas – jo pareikalauja naujos problemos, kurių sprendimo metodai nėra žinomi (kaip išvengti vėžinių susirgimų).Individualūs mąstymo skirtumai1. Mąstymo savarankiškumas – tai gebėjimas pačiam įžvelgti problemas. Jis siejasi su intelektualaus aktyvumo ir mąstymo išlavėjimo lygiais. Ribotas intelektinis aktyvumas pasireiškia tuo, kad žmogui viskas aišku, nekyla jokių problemų. Einšteinas yra rašęs, kad žmonių, kuriems viskas yra aišku, reikia bijoti.
2. Skirtingi mąstymo tempai . Pvz., mokytojas įtarinėjo mokinį, gerai sprendžiantį raštu uždavinius ir nesugebantį tai atlikti prie lentos, nusirašinėjimu. Nuodugnesni tyrimai parodė, kad pagrindinė šių skirtumų priežastis yra lėti mokinio mąstymo tempai, kuriuos mažiau varžė sprendimai raštu. Greiti mąstymo tempai būtini kai kurioms ekstremalioms situacijoms – karų ar stichinių nelaimių, sportinių varžybų metu ir kitur. Moksliniuose tyrimuose dėl skubotumo atsiranda klaidų.
3. Mąstymo originalumas – pasireiškia naujų problemų ir jų sprendimo metodų atradimais. Originalaus mąstymo asmenybės dažnai pabrėžtinai vengia stereotipinių sprendimų, pabrėžia savo intelektualinę nepriklausomybę.
4. Mąstymo lankstumas – jo priešybė – mąstymo inertiškumas. Lankstaus mąstymo žmonės lengviau keičia problemas, jei jos neatitinka poreikių ir tikslų, greičiau atsisako fiksuotų sprendimo metodų, nepadedančių išspręsti problemų. Tyrimai parodė, kad pagalbinių mokyklų mokinių mąstymas nėra toks lankstus, koks masinių mokyklų mokinių.
Be to, vieniems būdingas labiau vaizdinis, kitiems – veiksminis, tretiems – abstraktus sąvokinis mąstymas. Tai priklauso nuo įgimtų psichofiziologinių ypatybių, lavinimo bei profesinės veiklos.
Patologinio mąstymo bruožaiJis dar vadinamas liguistu mąstymu, nors asmenybė, kaip sistema, yra sveika. Dažniausiai pasitaiko šie bruožai:1. Mąstymo pagreitėjimas – minčių daug, tačiau problemos paviršutiniškos, greitai keičia viena kitą. Pasireiškia greita kalba, šokinėjimu nuo vienos prie kitos skirtingos problemos.
2. Mąstymo sulėtėjimas – lėta minčių eiga, kalba su pauzėmis, tų pačių žodžių kartojimas.
3. Mąstymo klampumas – ištęsia samprotavimus, paskęsta nereikšmingose smulkmenose, negali užbaigti pasakojimų, vis klimpstama į naujas detales.
4. Rezonieriškas mąstymas – pasireiškia tuo, kad asmuo kelia įvairias nereikšmingas problemas, linksta į tuščius svarstymus, nepajėgia atrinkti pirmaeilės reikšmės problemų ir ieškoti jų sprendimo.
5. Mąstymo susiskaidymas – pasireiškia minčių nenuoseklumu, netikėtais šuoliais, nesąryšingais svarstymais, liudijančiais apie šizofrenijos pradmenis (šizo – skaldau, skiriu).
6. Fiksuotos idėjos. Jos labai įvairios. Fobijos – tai baikštumas užsikrėsti kokia nors liga, likti vienam, bijoti aukštumos, tamsos. Didybės manijos – jaučiasi genijumi, išradėju; nihilistinės idėjos – neverta gyventi, nieko nėra vertinga; persekiojimo idėjos – man daug kas nori pakenkti; pavydo idėjos – turto, garbės, pasisekimų, vyro ar žmonos liguisto pavydo pasireiškimai.
Prie mąstymo patologijos reikėtų priskirti ir perdėtą prietaringumą, mąstymo nekritiškumą savo ir kitų asmenų problemų atžvilgiu.Nedidelius mąstymo patologinius pakitimus labai sunku atskirti nuo normų. Todėl reikėtų vengti skubotų apibendrinimų, nes galime pažeminti kitą žmogų kaip asmenybę.