Lyčių skirtumai bendravime

BENDRAVIMO PROCESAS

Bendravimo procesas užsimezga tada, kada siuntėjas jaučia, kad asmuo, grupė ar organizacija pasiruošusi bendrauti su gavėju. Siunčiamas pranešimas privalo būti užkoduotas, kad gavėjas žinią atpažintų. Pranešimas gali būti perduodamas verbaliniu (žodiniu) ir neverbaliniu (nežodiniu) būdu. Pranešimai gali būti perduodami asmeniškai, raštiškai, memorandumu, per televiziją ir kitais būdais. Informacija gaunama per šiuos pojūčius: klausos, regėjimo, lytėjimo, uoslės, skonio. Gavėjas privalo iššifruoti gautą pranešimą. Bendraujant veikia grįžtamasis ryšys. Šis ryšys užtikrina efektyvų bendravimą. Grįžtamasis ryšys siejasi su gavėjo išsiųstu pranešimu siuntėjui, paasibaigus bendravimo procesui. Yra išskirti 5 bendravimo etapai (žingsniai).
SUVOKIMAS
Suvokimas yra pirmasis ir pats svarbiausias žingsnis bendravimo procese. Suvokimas apima viską, kas įvyksta iki pranešimo užkodavimo, t. y. iki informacijos persiuntimo.
UŽKODAVIMAS

Pranešimai gali būti persiunčiami dviem būdais: verbaliniu ir neverbaliniu. Verbalinis būdas – tai informacijos perdavimas žodžiu ar raštu. Neverbalinisbūdas – tai informacijos perdavimas kūno judesiais.Užkodavimo esmė yra – parinkti siuntėjui ir gavėjui suprantamus simbolius.
PERSIUNTIMAS
Persiuntimas – tai procesas, kada siuntėjas yra pasiruošæs išsiųsti žinią gavėjui. Pranešimą galima siųsti dviem kanalais:

1. Žodžiu. Tai yra garso bangomis.

2. Kitomis priemonėmis: kūūno judesiais, radiju, televizija ir t.t..
Visos perdavimo priemonės yra labai svarbios. Šių informacijos perdavimo priemonių paskirtis yra ne vienoda, tai priklauso nuo situacijos. Labai svarbu parinkti tinkamą informacijos perdavimo priemonæ.
IŠŠIFRAVIMAS

Informacija, gauta iš siuntėjo, turi būti iššifruota. Tuo užsiima informacijos ga

avėjas. Du iš karto išsiųsti pranešimai gali neigti vienas kitą. Labai svarbu teisingai iššifruoti užkoduotą informaciją.
TRIUKŠMAS
Triukšmas – tai dar vienas faktorius, su kuriuo dažnai susiduriame ben-draujant . Jis gali pasireikšti bet kuriame bendravimo etape. Kartais triukšamas bendraujant daro labai neigiamą įtaką . Pvz.:kartais dėl triukšmo klaidingai suprantama informacija, gaunamas neteisingas pranešimas.

VERBALINĖS BENDRAVIMO FORMOS

Verbalinės bendravimo formos yra dvi:

1. Informacija perduodama žodžiu.

2. Informacija perduodama raštu.

ŽODINIS BENDRAVIMAS
Daugiausia laiko mes praleidžiame bendraudami žodžiu. Tai yra kalbėdami ir klausydami. Pagrindiniai kalbėjo proceso elementai yra šie:

1. Kalbėjimas Kalbėjimo efektyvumas priklauso nuo: balso tono, moduliacijos, greičio, garso stiprumo ir slopinimo. Nuo šių elementų priklauso informacijos suvokimas, užkodavimas ir persiuntimas.
2. Pati kalba Kalba turi būti sklandi, tiksli ir aiški. Pasitaiko, kad vienas žodis turi kelias reikšmes ir bendraujant panaudojama netinkama žodžio reikšmė. Neetinkamai panaudotas žodis – pavojingiausias faktorius bendravimo procese. Reikia vengti sunkiai suprantamų , retai naudojamų žodžių. Tokiu būdu teisingas pranešimas dažniausiai tampa klaidingu. Geri kalbininkai privalo mokėti kalbėti aiškiai, slandžiai , tiksliai ir visiems suprantama kalba.
3. Balso tonas ir moduliacija Didelį dėmesį kreipiame į tai, kaip žmogus kalba, t. y. į balso toną. Balso tonas priklauso nuo to, kaip mes kalbame: užtikrintai, nedrąsiai, agresyviai, piktai, inertiškai, pasyviai, susinervinæ ir t.t.. Moduliacija – tai tono pasikeitimas, t. y, – garso pasikeitimas (pažeminimas ar paaukštinimas) pustoniu arba tonu. Valdytojai bendraujant tu

uri skirti ypatingą dėmesį į balso toną ir moduliaciją. Tai labai svarbūs bendravimo elementai, užtikrinantys efektyvų bendravimą.
4. Greitis ir garso stiprumas Bendravimo efektyvumas priklauso nuo to, kaip mes kalbame, greitai ar lėtai. Nervuoti žmonės dažniausiai kalba daug greičiau, negu savimi pasitikintys, ramūs. Geriausi rezultatai pasiekiami, kai kalbame nei per greitai, nei per lėtai (turi būti pusiausvyra). Garso stiprumas gali būti streso rezultatas. Tvirtai pasakytas sakinys įrodo, kad jis yra svarbus. Nereikšminga informacija nėra užtvirtinama ir pabrėžiama. Tokie reiškiniai sąlygoja garso stiiprumą.
5.Garso silpnumas (tyla) Pauzės, nutylėjimai, nustebimai ir žiopsojimai sąlygoja garso silpnumą arba,kitaip tariant, tylą. Tačiau ne visada pauzės daromos tada, kai neturime ką pasakyti, kartais pauzė daroma tada, kai ruošiamės užakcentuoti labai svarbią informaciją.
6. Klausymas Tai antra labai svarbi žodinio bendravimo proceso dalis. Patarimai,reikalingi, kad klausymas būtų efektyvus.
1. Kalbėdami nesiblaškykite.
2. Būkite oportunistas.Suraskite bendrų interesų tarp savęs ir
pašnekovo
3. Jokiu būdu nežiovaukite ir nesvajokite, jei pašnekovas kalba lėtai ir neįdomiai.
4. Stenkitės suprasti pašnekovo tikslą .

BENDRAVIMAS RAŠTU
Balso tono.moduliacijos, greičio, garso silpnumo ir stiprumo atžvilgiu, bendravimas raštu yra efektyvesnis, negu žodžiu. Tačiau nėra jokio skirtumo, kaip bendraujame, svarbu, kad bendravimas būtų efektyvus. Bendraujjant raštu svarbiausia, kad raštu perduota informacija būtų išreikšta aiškiai, tikslai ir suprantamai.

NEVERBALINĖS BENDRAVIMO FORMOS

Neverbalinis bendravimas – tai bendravimas, vykstantis ne žodžiu ar raštu bet kūno ka

alba, t. y. pasireiškia veido išraiška, gestais, judesiais ir aki-
mis.

1. Veido išraiška (mimika). Piktu žvilgsniu išreiškiame nepasitenkini-
mą; šypsena – draugystæ, laimæ, meilæ; pakeltais antakiais – abejojimą, nustebimą,siauromis akimis ir suspaustomis lūpomis – pyktį.
2. Akys (žvilgsnis). Akies mirksnis parodo susidomėjimą žmogumi, gundymą, vyliojimą.

3.Gestai . Rodydami pirštu į ką nors, mes parodome nepasitenkinimą tuo žmogumi, pirštu rodome ir į asmenį.

4.Kūno judesiai. Nervingi judesiai parodo nuobodulį, ant klubų sudėtos rankos – pyktį, pečių traukymas – abejojimą ir t.t..
Išvada: kūno kalba yra labai svarbi nežodinio bendravimo forma.

KITI BENDRAVIMO ASPEKTAI

Kas dar labai svarbu bendravimo procese? Labai svarbi bendravimo vieta, laikas, asmeninė padėtis ir t.t.. Kokiu atstumu mes kalbame su pašnekovu? Kodėl kalbant su vienu pašnekovu atstumas yra mažesnis, o su kitu – didesnis?
Žmonės, kaip ir gyvūnai, į savo teritoriją neįleidžia priešų. Su vienais žmonėmis mes bendraujame artimiau, su kitais didesniu atstumu. Edward T. Hall erdvę suskirstė į keturias dalis: intymiąją, personalinæ, socialinæ-patariamąją ir viešąją. Nuo erdvės priklauso bendravimo intymumas ir ji yra labai svarbus faktorius bendravimo procese.

Bendraujant labai svarbu jausti laiko tėkmę. Vėluodami į darbą, susirin-
kimą, pobūvį, ar kur kitur, mes pirmiausia pasielgiame nemandagiai, mums būna nuobodu ir neįdomu, nes galbūt mes neišgirdome svarbios informacijos JAV, Kanada ir dauguma Vakarų Europos šalių sako, kad “laikas – tai pinigai”.
Tai labai aktuali taisyklė, nes kuo daugiau dirbi, tu

uo daugiau uždirbi,todėl labai svarbu išnaudoti laiką naudingai.
Kokią įtaką bendraujant turi pašnekovo išvaizda ir drabužiai ?

Manoma, kad biznio pasaulyje apranga ir išvaizda yra labai svarbūs faktoriai bendravime. Firmos vadovas visada turėtų rengtis tvarkingai ir skoningai. Prestižinės firmos vadovas privalėtų dėvėti kostiumą, tačiau tai yra kiekvieno vadovo reikalas.

LYČIŲ SKIRTUMAI

Nuolat girdime kalbant apie vyrų ir moterų skirtumus. Ar iš tikrųjų lytys skiriasi labiau, negu kiekvienas pastebime? Ar yra universalių psichologinių skirtumų?
Atsakyti į šį klausimą galima įvertinant kultūrinį kontekstą. Jeigu pažvelgtume į tyrimus, kurie daryti šimtmečio pradžioje ir palygintume juos su tyrimais, kurie atliekami dabar, pamatytume, kokių skirtingų dalykų juose randama. Šimtmečio pradžioje tyrimai rodydavo, kad vyrų ir moterų psichika ir psichologija skiriasi: vyrai pranašesni srityse kurios reikalauja abstraktaus mąstymo, jie yra drąsesni ir ištvermingesni, o moterys yra švelnesnės, konkretesnio mąstymo, na, ir šiaip lyg paprastesnės, “naminės” būtybės. Šiuolaikiniai psichologijos tyrimai tų skirtumų neberanda. Labai įdomu, kad tuo metu išplito feministinis judėjimas, vis daugiau tyrimų konstatuodavo, kad esminių psichologinių skirtumų tarp vyro ir moters apskritai nėra, o matomi skirtumai formuojasi dėl nevienodo auklėjimo ir moterų suvaržymo. Artėta prie teiginių, prieštaraujančių sveikam protui ir gyvenimiškai patirčiai – vyrai ir moterys yra tokie pat. Dabar, keičiantis ideologijai, populiarėja teiginys, kad vyrai ir moterys yra skirtingi, bet vienodai vertingi. Pasižiūrėję į tyrimus, kuriuose taikomi šiuolaikiniai tyrimo metodai, randame įdomesnių, subtilesnių ir labiau pagrįstų skirtumų. Dažnai konstatuojama, kad vyrai sunkiau išreiškia emocijas, nesugeba jų įvardinti, atsilieka kalbinės raiškos srityse, yra mažiau empatiški, labiau agresyvūs ( tai, beje, patvirtina vyrų ir moterų smegenų veiklos tyrinėjimai). Skiriasi ne tik vyrų ir moterų agresyvumo lygis, bet ir agresijos išraiška. Vyrai linkę agresiją rodyti fiziškai, o moterų agresyvumas dažniausiai apsiriboja žodžiais. Yra tyrimų, rodančių vyrų ir moterų suvokimo skirtumus: moterys jautresnės akustiniams (girdimiems ) stimulams, o vyrai regimiesiems. Ne veltui sakoma, kad vyrai myli akimis, o moterys – ausimis. Moterų labiau išvystyta girdimoji atmintis, vyrų – regimoji. Vyrai labiau orientuojasi į objektyvųjį pasaulį, moterys – į subjektyvųjį. Veikloje vyrai dažniausiai siekia karjeros, prestižo, moterys – geros darbo atmosferos. Joms labiau rūpi žmonės jų tarpusavio santykiai, jausmų pasaulis.

VYRŲ IR MOTERŲ JAUSMAI

Vyro ir moters jausmai nėra labai skirtingi. Skiriasi sugebėjimas suprasti, kas žmoguje vyksta. Moterys daug geriau supranta, kokie jausmai jas valdo, jos sugeba subtiliau suvokti jausmų skirtumus ir juos įvardyti. Šiuo požiūriu labai įdomūs anatominiai tyrimai. Tiriant vyro ir moters kairiojo ir dešiniojo pusrutulių nervines jungtis, buvo nustatyta, kad kairysis moters pusrutulis su dešiniuoju sujungtas daug didesniu jungčių kiekiu, negu vyro. Žinome, kad dešinysis pusrutulis fiksuoja labiau jausminę informaciją, o kairysis atsakingas už loginį mąstymą. Todėl šitie duomenys teikia anatominį paaiškinimą, kodėl vyras sunkiau įvardina tai, kas su juo vyksta. Dažnai vyras, nors ir graužiasi dėl ko nors, nesugeba įvardinti patiriamo jausmo, pavyzdžiui, išgyvendamas stiprų nerimą ar liūdesį, tepasako, kad yra pavargęs ar jam galvą skauda. Šie skirtumai taip pat paaiškina, kodėl moterys daug dažniau kreipiasi į psichologą: jos daug lengviau loginiu mąstymu suvokia, kad problemos slypi jose pačiose, jų prieštaringuose jausmuose ir panašiai. Moterys ne tik geriau susigaudo savo jausmuose, joms yra svarbūs aplinkinių žmonių jausmai, santykis į jas. Vyrai sėkmingai funkcionuoja konkurencinėje, netgi priešiškoje aplinkoje, o tuo tarpu moterų sugebėjimai labiau atsiskleidžia palaikančioje, draugiškoje atmosferoje. Moterys kritiką ir pritarimą yra linkusios vertinti kaip aplinkinių meilės ar priešiškumo pasireiškimą, o vyrai – kaip jų pasiekimų įvertinimą. Didesnis jautrumas savo jausmams ir didesnė priklausomybė nuo aplinkinių žmonių jausmų skatina moteris dažniau ieškoti psichologų pagalbos.
Moterų pranašumas jausmų pasaulyje dažnai leidžia manyti, kad žmona šioje srityje galėtų tarsi padėti savo vyrui. Šiaip jau ir moteris ir vyras, gyvenantys šeimoje, yra suaugę žmonės ir atsakingi už savo emocinę gerovę. Dažnai girdėti, kad moteris turėtų būti šeimos židiniu ar ta žvakele, aplink kurią viskas sukasi, kaklu, kuris galvą sukioja. Visi šie pasakymai atspindi nuostatą, skiriančią moteriai labai neparankią vietą, t.y., užkrauna didelę atsakomybę už dalykus, kurių ji negali valdyti, pavyzdžiui, už kito žmogaus jausmus, už tai, kas šeimoje vyksta ne taip. Šiuolaikinėje visuomenėje šis požiūris geriausiu atveju naivus. Bet vis dėlto sunku nesutikti su nuomone, kad moteris sugeba greičiau pastebėti ir lengviau spręsti santykių bei emocines problemas.
Jei šiuo požiūriu vyras ir moteris skiriasi, vadinasi, kažkada šie skirtumai turėjo įtakos skirtingų lyčių individų išlikimui. Jeigu persikeltume į tolimą praeitį ir pažiūrėtume, kokia evoliucinė skirtumų prasmė, tai pamatytume, kad moteris turėjo gerai sugyventi su kitomis moterimis, sugebėti kartu auginti vaikus, palaikyti gerus santykius ir su vaiko tėvu, ir su kitais vyriškos lyties atstovais. Kitaip ir jos palikuonys negalėjo būti saugūs. Matyt , per tūkstantmečius moteris išsiugdė bendravimo sugebėjimus, kurie genetiškai buvo perduodami iš kartos į kartą. Vyras ilgus tūkstantmečius buvo laisvas medžiotojas, kurio praktinis intelektas ir agresyvumas, ko gero, turėjo daug didesnę reikšmę, negu kiti dalykai. Šeimoje jo vaidmuo buvo “padaryti” vaikus, aprūpinti maistu ir apginti. Bėgantys tūkstantmečiai taip lengvai nepakeitė moters – globėjos ir vyro – medžiotojo prigimties: vyras yra grubesnis, kreipiantis mažiau dėmesio į tarpasmeninius santykius, labiau siekiantis kažkokio konkretaus tikslo. Dabartis kelia naujus reikalavimus, tačiau netaip lengva pakeisti prigimtį, o ir pastovaus noro keistis taip pat reikia. Labai svarbu šeimyniniame gyvenime išsakyti savo norus ir laukimus, nes pavyzdžiui žmona, norinti, kad jos vyras būtų jautresnis jos nuotaikų kitimams arba dažniau pasipasakotų savo išgyvenimus, ir nesugebanti apie tai pasakyti, bus pasmerkta nepasitenkinimui, susierzinimui, pykčiui. Padėti irgi galima tik tada, kai žmogus pagalbos nori ir yra pasiruošęs ją priimti. O gan dažnai pvz., vyrai yra linkę manyti, kad “tikras” vyras su visais sunkumais turi susitvarkyti pats. Ši problema yra aktuali tiek vyrams, tiek moterims, o sugebėjimas priimti pagalbą yra asmenybės brandos dalykas. Kartais, kai kalbama apie vyro ir moters skirtumus, užmirštama, kad kalbama apie abstrakčius skirtumus, kurie būdingi visai žmonijai, o ne konkrečiam vyrui ar konkrečiai moteriai. Todėl pvz,. kiekvienas vyras yra unikalus, ir jis gali turėti daug turtingesnį jausmų pasaulį ir gebėjimą kalbėti apie jį, negu šalia esanti moteris. Tokiu atveju moteriai reikia vyro pagalbos susigaudyti jausmuose, tinkamai juos išreikšti. Negalime bendrų teiginių taikyti konkretiems asmenims, nes tada esame neteisūs ir žeidžiantys. Iš tiesų, dviejų konkrečių vyrų arba dviejų moterų psichikos, taip pat ir emociniai ypatumai gali būti labai skirtingi. Yra gi labai emocianalių vyrų ir, atvirkščiai, emociškai gana šaltų moterų.

VYRIŠKA – MOTERIŠKA

Jau ankstyvoje vaikystėje berniukai ir mergaitės pradedami auklėti diegiant jiems “tai tik mergaitėm” arba “tai tinka tik berniukams”. Todėl tradiciniuose darželiuose mergaitės yra skatinamos žaisti su lėlėmis, o berniukai su mašinomis ir kaladėlėmis. Tačiau čia slypi pavojus neleisti atsiskleisti unikaliems augančio žmogaus sugebėjimams. Maisto gaminimas – tradiciškai moteriška sritis. Tačiau geriausiuose pasaulio restoranuose virėjai dažniausiai vyrai. Fizika – vyriškas mokslas , bet turbūt kiekvienas girdėjo apie Marijos Skladovskos Kiuri pasiekimus. Galima teigti, kad specializuotas auklėjimas arba mergaičių kreipimas į vieną pusę, o berniukų į kitą, daro žalą. Moterys kurios negali įkalti vinies į sieną, kurios yra visiškai bejėgės, kai sugenda elektros jungiklis arba kai mašinai gatvėje nuleidžia padangą, gyvena nesaugiame pasaulyje ir jaučiasi priklausomos nuo vyrų. Lygiai taip pat vyrai, kurie nesugeba įsisiūti sagos, išsilyginti kelnių arba išskalbti marškinių, sako “ Na, be moters aš prapuolęs”. Tvirtos nuostatos, kas vyriška, o kas moteriška, daro žmones infantiliai priklausomus vieną no kito. Tada vyras ir moteris vaikšto tarsi surišti vienas su kitu ir nuolat vaikiškai priekaištauja vienas kitam: kodėl tu nepadarai to, tu juk vyras, o kodėl tu nepadarai to, tu gi moteris. Tai viena medalio pusė, tačiau yra ir ta pusė, kuri ateina su evoliucija ir su žmogaus prigimtimi. Aišku , kad moteris genetiškai užprogramuota atidžiau elgtis su palikuonimis. Ir dėl to mergaites labiau, negu berniukus, traukia lėlės, o berniukus – kuokos ir ietys. Tai labai natūralus prigimties dalykas. Bet tada, kai jis per daug eksploatuojamas, kai prie jo klijuojami kultūriniai stereotipai, ką turi daryti mergaitė, o ką berniukas, daroma daugiau žalos, negu atnešama naudos. Ir tai suprantama, nes kultūriniai stereotipai formuoja ne tik interesus ir elgesį, bet ir jausmų išraišką. Juk labai dažnai mama ar tėtis gėdina mažą berniuką: koks tu vyras, jei verki. Taip palaipsniui iš vyrų atimama galimybė rodyti savo liūdesį ar skausmą. Panašiu būdu modeliuojamos ir mergaitės: “Nešokinėk, nesistumdyk, nesimušk – tu juk mergaitė”. Tai ne agitacija už moterų agresyvumą, tačiau ribojant jį formuojamas moterų nesugebėjimas pakovoti už savo nuomonę, teises arba akivaizdžiai pademonstruoti savo pranašumą.
Manoma, kad darbų skirstymas į vyriškus ir moteriškus yra kultūrinių stereotipų išraiška. Aišku nejauku stebėti, kaip moterys kloja asfaltą ar dirba kitus sunkius fizinius darbus. Kaip bebūtų, moterys yra fiziškai silpnesnės už vyrus. Tačiau sakykim mes Lietuvoje galvojame, kad arti laukus, tampyti akmenis arba dirbti kitus sunkesnius žemės ūkio darbus dirbti yra vyrų reikalas, o tuo tarpu vienos Afrikos genties moterys teigia, kad tie visi darbai yra tik moterų reikalas. Kai buvo pabandyta išsiaiškinti tokios nuomonės priežastis, pasirodė, kad toje gentyje vyrai, sulaukę brandaus amžiaus, dėl nuolatinio gėrimo tiesiog negali tų darbų atlikti. Genetiškai užprogramuota didesnė moterų atsakomybė už palikuonis, matyt, lemia tai, kad moterys rečiau gyvenimo sunkumus skandina svaigaluose ar narkotikuose. Moterys yra labiau prisitaikiusios, lankstesnės.

VAIKŲ AUKLĖJIMAS

Šios nuostatos yra koduojamos pačios visuomenės, visuomenės įstatymų, visuomenės tradicijų. Todėl dekretinių atostogų mūsuose eina tik moterys. Atrodytų, abu tėvai, jei nereikia žindyti, galėtų rūpintis vaiku: ir vienas, ir kitas gali taip pat sėkmingai keisti vystyklus. Tačiau, kai kalbame apie vyro dekretines atostogas, tai kelia juoką arba nesupratimą. Ši nuostaba rodo tam tikras labai giliai mumyse įsišaknijusias nuostatas, kurios verčia moteris ir vyrus elgtis tik tam tikru, tradiciniu būdu, kuris gali prieštarauti tam, kas reikalinga ir prasminga šiuolaikiniame pasaulyje. Tai pasakytina ir apie patį vaikų auklėjimą. Pasąmonėje esančios nuostatos, net mums patiems nepastebint verčia mus elgtis stereotipiškai, nors ir galvojame, kad esame jas jau įveikę: “Reikia sutaisyti mašinėlės sulūžusį ratą? Tėvas tau padės”, “Tau liūdna? Batelių negali užsirišti? Eik pas mamytę”. Taip jau yra, kad su vaikais, bent jau pirmaisiais jų gyvenimo metais, daugiau laiko praleidžia mamos. Mama rengia, prausia t.y.,tenkina elementariausius poreikius. Tėvui, mažiau įtrauktam į vaiko kasdienybę, lieka “dėkingesnis” vaidmuo: žaidimai, pokalbiai, pramogos. Tačiau tai yra tradicinis ir supaprastintas modelis. Realiai tėvai ne prasčiau už mamas sugeba pakeisti vystyklus ar sumaitinti košelę. Tad nors vyrai dekretinių atostogų neišeina, tai nereiškia, kad nėra šeimų, kuriose didesnę laiko dalį vaiką prižiūri tėvas. Griežtos nuostatos, kaip turi elgtis vyras ir kaip moteris, kokia turi būti šeima, dažniausiai atkeliauja iš praeities ir neatspindi to, kokie mes sąmoningai norėtume būti, o kartais yra tiesiog priešingos mūsų norams. Pavyzdžiui, populiari visuomenėje stabilios šeimos ir tėvo, – šeimos galvos, vizija, šeimos, kurioje vyrauja disciplina, tvarka, besąlygiškas vaikų paklusnumas ir pagarba vyresniems, atkeliauja iš patriarchalinės feodalinio laikotarpio šeimos, bet vargu, ar daug kas sąmoningai norėtų tokioje šeimoje gyventi. Ne visos praeities tradicijos, kad ir kokios, gali kryžmintis su dabartiniu dinamišku gyvenimu, derėti su žmonių noru gyventi laisvą ir unikalų gyvenimą. Šiuolaikinis žmogus turėtų ne vadovautis stereotipais, bet sąmoningai pasirinkti, kokios šeimos jis nori (ir ar nori), ką jis toje šeimoje veiks, už ką jis prisiims atsakomybę. Žmonės, kurdami šeimą, turėtų ne vadovautis principu “kaip visi”, bet kurti kažką, kas jiems labiausiai tinka, kažką unikalaus, kad formuotų savitas tradicijas, savitą pareigų pasiskirstymą, bendravimą.
SKIRTUMAI IR KONFLIKTAI

Realūs ar menami vyrų ir moterų skirtumai dažnai yra panaudojami kaip ginklai: pvz., virtuvėje susėda draugės ir šneka: “Tie vyrai šiokie ir anokie”. Ta kalba lyg abstrakti, bet aišku, kad kiekviena kalba apie vyrą arba bičiulį. Šalia sėdintys vyrai girdi tai ir pradeda šnekėtis apie moteris. Taip po truputį mezgasi lyčių karas. Žmonės, užuot, mylėjęsi, džiaugiasi lyčių skirtumais, pradeda muštis dėl jų galvose tūnančių lytinių stereotipų. Kai vyras ir moteris gerai sutaria, jie labai greitai randa, kuo jie skiriasi vienas nuo kito, ir išmoksta džiaugtis tuo arba apeiti galimas konflikto sritis. Pavyzdžiui, vyras, važiuodamas mašina, kiekvieną kartą, kai šaligatviu eina kokia ilgakojė, atkreipia į ją dėmesį. Juk tai nėra taip svarbu, ar šis bruožas nulemtas genetiškai, ar tai jo paties išsiugdytas refleksas. Jei tai priimtina žmonai – viskas tvarkoje. Tačiau jei ne, abiem verta surasti išeitį, kad toks elgesys abiem pusėms nesugadintų nuotaikos. Tačiau aš manau, kad vyrų ir moterų skirtumai bendravimą daro įvairiapusiškesnį, leidžia pajusti gyvenimo pilnatvę. Psichologinės žinios ir geranoriškumas taip pat gali nemažai padėti. Kiekvienas iš mūsų bendraujame, gyvename, mylimės su konkrečiu žmogumi. Svarbu tą konkretų žmogų matyti, girdėti, suprasti, priimti tokį, koks jis yra, ir nebandyti traukti ant savo kurpaliaus. Populiaru ieškoti lyčių skirtumų ir jais aiškinti asmeninę nedarną su kažkokiu konkrečiu žmogumi. Tokiu būdu dažnai dangstomasi ir bėgama nuo būtinybės išsiaiškinti santykius su artimiausiu draugu, atrasti tokį bendravimo būdą, kuris būtų priimtinas ir vyrui, ir moteriai. Ir nesvarbu, ar kalbame apie lytinius santykius, apie buitinius darbus, ar apie vaikų auklėjimą.

LITERATŪRA

1.Myers D.G. Psichologija. Kaunas 2000
2.2.preiga per interneta: www.psichologijatau.lt
3.” Psichologija tau” 97-3
4. “psichologija tau” 96-2

Leave a Comment