Lyčių skirtumai

Įvadas 2
Lyčių panašumai ir skirtumai 2
LYTIS IR PAŽINTINIAI GEBĖJIMAI 3
LYTIS IR SOCIALINIS ELGESYS 4
Savarankiškumas ar tarpusavio priklausomybė. 4
Agresija. 6
Socialinis pirmavimas. 7
Seksualinė iniciatyva 7
Ar lemia biologija? 8
LYTINIAI HORMONAI IR SOCIALINIS ELGESYS. 8
EVOLIUCIJA IR LYČIŲ SKIRTUMAI 9
Socialinis lyties formavimas 10
LYTINĖ TIPIZACIJA 10
LYTINIAI VAIDMENYS 11Įvadas
Į kategorijas mes skirstome ir žmones, ir daiktus. Iš visų žmonių skirstymo būdų, pavyzdžiui, aukšti ar žemi, šviesiaplaukiai ar tamsiaplaukiai, liesi, raumeningi ar apkūnūs, mėlynakiai ar rudaakiai, du matmenys yra ypač svarbūs. Žmonių savivokai ir tapatybėms, draugų ir partnerių pasirinkimui, tam, kaip kiti juos vertina, etniškumas ir lytis yra daug svarbesni negu ūgis ar pllaukų spalva. Žmonės pirmiausia derinasi prie kito žmogaus etniškumo, o ypač prie lyties. Kai jūs gimėte, pirmasis dalykas, kurį žmonės apie jus norėjo sužinoti, buvo – „berniukas ar mergaitė?” Kai jūsų lytis būdavo neaiški, pavyzdžiui, jūs nebūdavote aprengtas rožinės ar mėlynos spalvos drabužėliais, žmonės nežinodavo, kaip reaguoti. Kaip bendri protėviai ir kultūros tradicijos lemia mūsų etniškumą, taip mūsų biologinė lytis lemia socialinę bei kultūrinę lyties sampratą – bruožus, iš kurių žmonės skiria, ar mes esame vyrai ar moterys. Apžvelgdami, kaip kultūra kuria soocialinę įvairovę, pažvelkime ir į prigimties bei ugdymo įtaką lytiškumui. Kiek vyrai ir moterys skiriasi vieni nuo kitų įvairiais savo gyvenimo tarpsniais? Kaip kultūrinė lyties samprata veikia mūsų požiūrį į save bei kitų žmonių požiūrį į mus?Lyčių panašumai ir skirtumai
Daug kuo abi lytys yr

ra panašios. Jūsų vyriškoji ar moteriškoji lytis neturėjo įtakos tam, kada jūs pradėjote sėdėti, vaikščioti ar jums prasikalė dantys (Maccoby, 1980). Sužinojęs jūsų lytį, niekas nieko negalėtų pasakyti apie jūsų žodyną, intelektą ar laimingumą. Tačiau yra keletas įdomių skirtumų. Vidutinė moteris, lyginant su vidutiniu vyru, turi 70% daugiau riebalų, 40% mažiau raumenų ir yra apie 13 cm žemesnė. Vyrai, lyginant su moterimis, dviem metais vėliau subręsta, 20 kartų didesnė tikimybė, kad yra sutrikęs jų spalvinis regėjimas ir, nors tai priklauso nuo šalies, miršta maždaug 10 metų anksčiau. Priešingai negu moterys, pusė vyrų apie 50-uosius gyvenimo metus praplinka. Ir, jeigu tai nors kiek paguodžia, vyrai dvigubai dažniau negu moterys geba judinti ausis.
Moterys dažniau vienodai sapnuoja ir vyrus, ir moteris, gali dar kartą seksualiai susijaudinti po patirto orgazmo, užžuosti silpnus kvapus. Moteris dvigubai dažniau kankina nerimo sutrikimai bei depresija ir galbūt 10 kartų dažniau valgymo sutrikimai. Vyrai tris kartus dažniau tampa alkoholikais ir nusižudo, vaikystėje jiems daug dažniau diagnozuojamas hiperaktyvumas, o suaugę jie dažniau tampa antisocialiomis asmenybėmis.LYTIS IR PAŽINTINIAI GEBĖJIMAI
Moksle, kaip ir gyvenime, daugiau dėmesio skiriama skirtumams, o ne panašumams. Kai kam gal bus naujiena, kad abi lytys nesiskiria savo vidutiniais verbaliniais gebėjimais, kurie vertinami žodyno, skaitymo supratimo ir analogijų testais (Hyde ir Linn, 1988), tačiau daugumai didesnė naujiena yra ta
a, kad tarp prastus įverčius gavusiųjų yra daugiau berniukų negu mergaičių. Berniukai dažnai vėliau pradeda kalbėti. Pagalbinėse skaitymo klasėse berniukų yra tris kartus daugiau negu mergaičių (Finucci ir Childs, 1981).
Pagal matematikos pažymius vidutinė mergaitė prilygsta vidutiniam berniukui arba net pralenkia jį (Kimball, 1989). Atlikus 100 tarpusavyje nesusijusių tyrimų, kurių metu daugiau kaip trims milijonams atstovaujamosios imties žmonių buvo pateikti matematikos testai, vyrų ir moterų vidutiniai įverčiai buvo beveik vienodi (Hyde ir kt., 1990). Tačiau, nepaisant daug didesnių skirtumų tarp tos pačios lyties atstovų negu tarp lyčių, buvo nustatyta ir tam tikrų grupinių skirtumų. Moterys geriau atlieka matematinius skaičiavimus, bet įvairių kultūrų vyrai gauna didesnius įverčius už matematinių problemų sprendimą (Benbow, 1988; Lummis ir Stevenson, 1990). Pavyzdžiui, vidurinių mokyklų abiturientai, atlikdami SAT matematinių gabumų testą, surenka vidutiniškai 50 balų daugiau negu abiturientės (vadinasi, atsakydami į 60 klausimų, jie aplenkia vidutiniškai keturiais teisingais atsakymais). Labiausiai skiriasi kraštutiniai rezultatai. Tarp gabių septintokų (kurių SAT matematinių gabumų testo įvertis didesnis kaip 700) berniukų ir mergaičių santykis yra 100:1 (Benbow, 1988). Kalbant apie ypatingą gebėjimą greitai mintyse apsukti trimačius objektus, net vidutinis vyrų ir moterų skirtumas tampa stulbinantis (Hal-pern, 1986; Linn ir Peterson, 1986; Sanders ir Soares, 1986). Tokie erdviniai gebėjimai gelbsti kraunant lagaminus į automobilio bagažinę, žaidžiant šachmatais arba sprendžiant tam tikras geometrines problemas.
Taigi, ar įgimti lyčių skirtumai paaiškina, ko
odėl dauguma matematikų, daugiau kaip 9 iš 10-ties garsiausių šachmatininkų ir amerikiečių architektų, yra vyrai? Prieš sakydami „taip”, aptarkime, kaip mergaičių ir berniukų interesus bei gebėjimus lemia socialiniai lūkesčiai (Eccles ir kt., 1990). Daugelis Šiaurės Amerikoje gyvenančių tėvų siunčia savo sūnus į kompiuterininkų stovyklas, o savo dukteris ragina mokytis anglų kalbos. Galima spėti, kad vyrų pranašumas sprendžiant matematines problemas didėja su amžiumi, o išryškėja tik baigus pradinę mokyklą. Atliekant SAT, aukštus įverčius gavusių berniukų daugiau iš dalies dėl to, kad yra mažesnė pažangių testą atliekančių berniukų imtis. Kadangi dabar vis daugiau merginų skatinamos lavinti savo matematinius ir mokslinius gebėjimus, atotrūkis tarp lyčių mažėja. Palyginus atstovaujamąsias vidurinių mokyklų jaunesniųjų moksleivių imtis pagal preliminaraus mokyklinių gebėjimų testo (PSAT) rezultatus, nustatyta, kad berniukų pranašumas tarp 7-ojo ir 9-ojo dešimtmečio vidurio išnyko (Linn ir Hyde, 1991).LYTIS IR SOCIALINIS ELGESYS
Vyrų ir moterų psichologijos tyrimai iškelia klausimą: ar, žinant žmonių domėjimąsi skirtumais, vyrų ir moterų skirtingumo tyrimai nestiprina esamų lyties stereotipų? Atspindėdama 8-ojo dešimtmečio nuotaikas, sociologė Jessie Bernard (1976, 13 p.) įspėjo, kad mokslinis lyčių skirtumų atskleidimas dažnai tampa „kovos prieš moteris ginklu”. Kai vienos grupės padėtis aukštesnė ir ji galingesnė, grupės skirtumai dažnai vertinami kaip silpnesnės grupės trūkumai.
Devintajame dešimtmetyje mokslininkai pasijuto laisvesni ieškoti lyčių skirtingumų ir juos moksliškai patvirtinti. Kai ku
urie jų, pavyzdžiui, Alice Eagly (1986), teigė, kad „silpnindami išpūstus lyties stereotipus, lyčių skirtumų tyrimai galbūt skatina lyčių lygybę”. Kiti tyrėjai tikino, kad lyčių skirtumai nerodo moterų trūkumų. Pavyzdžiui, tai, kad moterys yra labiau socialiai susietos, dažniau rodo sveiką negu pernelyg priklausomą asmenybę. Nesvarbu, ar šis skirtumas pagrįstas biologiškai ar socialiai, jis gali būti pripažįstamas ir netgi vertingas. Todėl palyginkime lyčių savarankiškumą, agresyvumą, socialinį pirmavimą ir seksualinę iniciatyvą.Savarankiškumas ar tarpusavio priklausomybė.
Atskiri vyrai ir moterys yra skirtingi: nuo švelniai globojančių iki ryškiai rungtyniaujančių. Tačiau yra skirtumų ir tarp tos pačios lyties atstovų, ir tarp lyčių. Psichologai Nancy Chodorow (1978, 1989), Jeanas Bakeris Milleris (1985) ir Carol Gilligan su bendradarbiais (1982, 1990), klausydami moterų samprotavimų ir rūpesčių, padarė išvadą, kad santykiams daugiau reikšmės teikia moterys negu vyrai. Priešingai negu berniukai, kurie privalo apibūdinti save atskirai nuo savo dažniausiai moteriškosios lyties globėjos, mergaitės lengvai susitapatina su savo motinomis ir išsiugdo tapatumą, paremtą jų socialiniais ryšiais. Tolesnė patirtis stiprina vyrų savasties savarankiškumą ir moterų savasties abipusį priklausomumą. Moterys pokalbiu nagrinėja santykius, o vyrai juo perduoda savo sprendimus. Moterys pabrėžia rūpinimąsi; jos dažniausiai rūpinasi ir labai jaunais, ir labai senais žmonėmis. 69% žmonių teigia apie savo artimus ryšius su tėvu, o 90% – su motina (Hugick, 1989). Vyrai, kaip ir apskritai visi stiprūs žmonės, pabrėžia laisvę ir pasitikėjimą savimi.
Stipresni moterų socialiniai ryšiai pasireiškia ne tik tuo, kad jos globoja ir remia savo ikimokyklinio amžiaus vaikus bei senstančius tėvus, bet ir atsispindi jų nuostatose bei pasirenkant karjerą. Daugumą globojančiųjų profesijų – socialinių darbuotojų, mokytojų, auklėtojų – renkasi moterys. 1990 metais apklausus 194 000 Amerikos universitetų pirmakursių, 51% vyrų ir 71% moterų atsakė, kad Į „pagelbėti žmonėms, esantiems bėdoje”, yra labai svarbu. Stipresni moterų ryšiai išryškėja anksti, dar žaidžiant. Berniukai paprastai žaidžia didelėmis grupėmis, daugiau reikšmės skiria veiklai, mažai — intymiems pašnekesiams. Mergaitės žaidžia mažesnėmis grupėmis, dažnai tik su vienintele drauge. Žaisdamos mergaitės mažiau negu berniukai rungtyniauja tarpusavyje, dažniau pamėgdžioja socialinius santykius (Lever, 1978). Ir žaisdamos, ir vėliau ko nors siekdamos, moterys yra atviresnės ir jautresnės grįžtamajam ryšiui negu vyrai (Maccoby, 1990; Roberts, 1991). Paauglystėje mergaitės daugiau negu berniukai laiko praleidžia su draugais ir mažiau būna vienos (Wong ir Csikszentmihalyi, 1991).
Apklausiamos moterys taip pat daug dažniau negu vyrai laiko save empatiškomis. Būdami empatiški, jūs susitapatinate su kitais žmonėmis. Jūs džiaugiatės su tais, kurie džiaugiasi, ir verkiate su tais, kurie verkia. Jūs įsivaizduojate, kaip turi jaustis neįgalūs žmonės, ką reiškia labai stengtis nustebinti žmones, kaip smagu laimėti apdovanojimą. Fiziologiniai empatijos matai, pavyzdžiui, žmogaus pulso dažnumas matant kito žmogaus nelaimę, rodo mažesnius empatiškumo skirtumus tarp lyčių negu apklausų duomenys (Eisenberg ir Lennon, 1983). Tačiau moterys labiau linkusios reikšti empatiją – verkti ir sakyti, kad jos sielvartauja matydamos kito žmogaus kančią.
Be to, tiriant daug kartų nustatyta, kad moterys geriau supranta žmonių emocinius ženklus (Hali, 1987). Stebėdamos begarsę, 2 sekundžių trukmės filmuotą ištrauką, kurioje rodomas sujaudintos moters veidas, moterys geriau negu vyrai pajunta, ar ji yra pikta, ar svarsto skyrybų klausimą. Moterų jautrumas nežodinei išraiškai padeda paaiškinti, kodėl ir vyrai, ir moterys sako, kad jų draugystė su moterimis yra intymesnė, malonesnė ir ugdanti (Rubin, 1985; Sa-padin, 1988). Ieškodami žmogaus, kuris suprastų, su kuriuo būtų galima pasidalyti savo rūpesčiais ar skausmu, ir vyrai, ir moterys paprastai kreipiasi į moteris.
Bendraujant tokios savybės dažnai yra didelis turtas (Kurdek ir Schmitt, 1986; Orlofsky ir O’Heron, 1987). Johnas Antillis (1983), ištyręs 108 australų sutuoktinių poras, nustatė, kad tada, kai vienas iš sutuoktinių (o dar geriau – abu) turi tradicinių moteriškųjų bruožų – yra švelnus, jautrus, nuoširdus, – santuoka yra laimingesnė. Nors vyriškieji bruožai gali gerinti savivaizdį, sako Antillis, tačiau „matyt, ne jie lemia laimingus, ilgalaikius santykius”.
Atsižvelgdami į tai, kad vakarietiškoje visuomenėje taip menkai vertinama globa (t.ai rodo mažai apmokamos tradiciškai moteriškos profesijos, pavyzdžiui, darželio auklėtojos ar socialinės darbuotojos), kai kurie psichologai klausia, ar patvirtinimas moterų globėjiškumo nerodo, kas turėtų būti keičiama? Ar turėtų vakarietė moteris išsiskirti iš savosios kultūros individualizmo?
Geriau, kad moterys nustotų būti priklausomos nuo kitų ir taptų savimi pasitikinčios individualistės. Kiti psichologai įrodinėja, kad moterų požiūris į gyvenimą gali teikti vilčių pakeisti jėga paremtą, individualistinę visuomenę į labiau kitais žmonėmis besirūpinančią bendruomenę. Kai daugėja benamių, apleistų, skriaudžiamų vaikų, depresiją kenčiančių žmonių, neatrodo, kad per didelė globa būtų didžiulė socialinė problema.
„Naujas” žmonių sąsajų įsivaizdavimas yra labai panašus į vyraujančias kolektyvinių kultūrų tradicines vertybes. Feministinių pažiūrų ir įvairias kultūras tyrinėjantys mokslininkai kelia idėją, kurią Hazelis Markusas ir Shinobu Kitayama (1991) vadina naująja priklausomumo samprata. „Būti priklausomam – tai nebūtinai būti bejėgiam, neturinčiam galios ar kontrolės. Dažnai tai reiškia būti susijusiam”. Tai reiškia, kad mes veikiame kitus žmones ir patys jiems atliepiame, teikiame ir gauname paramą, pasitikime kitais ir mumis pasitikima. Tai reiškia, kad žmogus* apibūdina save, remdamasis ryšiais su kitais žmonėmis, kad jis suvokia save ne kaip vienišą salą, o prisirišusį prie kitų jam svarbių žmonių.Agresija.
Apklausiami vyrai prisipažįsta esą gerokai labiau priešiški ir agresyvūs negu moterys. Atliekant laboratorinius eksperimentus, kur vertinama fizinė agresija, vyrai tikrai elgiasi agresyviau, nukreipdami stipresnius, jų manymu, skausmingus elektros smūgius (Eagly, 1987; Hyde, 1986a). Remiantis nusikaltimų suvestinėmis, visose visuomenėse vyrai daug dažniau smurtauja fiziškai (Kenrick, 1987). Jungtinėse Amerikos Valstijose 1989 m. už žmogžudystę suimtų vyrų ir moterų santykis buvo 7,4:1, suimtų už apiplėšimus – 10,6:1. Visame pasaulyje medžioklė, peštynės ir karai visų pirma yra vyrų užsiėmimai.Socialinis pirmavimas.
Visame pasaulyje vyrai laikomi pirmaujančiais. Suomijoje ir Prancūzijoje, Peru ir Pakistane, Nigerijoje ir Naujoje Zelandijoje vyrai vertinami kaip valdingesni, agresyvesni, labiau siekiantys laimėjimų, o moterys – pagarbesnės, globojančios ir prisiderinančios (Williams ir Best, 1990). Iš tiesų, visose visuomenėse vyrai yra socialiai vyraujantys. Formuojantis grupėms, paprastai vadovauti imasi vyrai. Vadovaudami vyrai dažniausiai būna direktyvūs, net autokratiški, o moterys demokratiškesnės (Eagly ir Johnson, 1990). Bendraudami vyrai labiau linkę išreikšti savo nuomonę, o moterys – paramą (Aries, 1987; Wood, 1987). Kasdieniame gyvenime vyrai dažnai elgiasi kaip ir visi galingieji – kalba tvirtai, įsiterpia į pokalbį, pradeda fizinį kontaktą, mažiau šypsosi, įdėmiai žiūri (J. Hali, 1987; Major ir kt., 1990)
Tokia elgsena padeda išlaikyti socialinės jėgos nelygybę. Politiniais vadais paprastai išrenkami vyrai. Tradiciškai vyriškų profesijų darbas geriau apmokamas. Apklausų duomenimis, moterys dažnai tikisi mažesnio atlyginimo negu panašios kvalifikacijos vyrai (Major, 1987). Per vieną mėnesį iš visų “The New York Times” pirmajame puslapyje cituotų žmonių tik 6% buvo moterys. Teisindamasis laikraščio vyriausiasis redaktorius pasakė, jog tai ne Times kaltė, kad dauguma valstybės ar pasaulio veikėjų, susijusių su pirmajame puslapyje spausdinamomis temomis, buvo vyrai (Leo, 1990).Seksualinė iniciatyva
„Visame pasaulyje, tik su keliomis išimtimis, vyrai dažniau negu moterys yra lytinių santykių iniciatoriai” – teigia kultūros psichologas Marshallas Segallas ir jo bendradarbiai (1990, 244 p.). Susan Hendrick ir bendraautoriai (1985) mano, kad lyčių seksualinės nuostatos yra skirtingos: moterų požiūris į atsitiktinius lytinius santykius yra „santykinai konservatyvus”, o vyrų – „santykinai liberalus”. Tai liudija kasmetinė naujai įstojusių į Amerikos universitetus studentų apklausa: su teiginiu, kad „du žmonės, kurie vienas kitam labai patinka, gali pradėti lytiškai santykiauti net pažindami vienas kitą labai trumpai”, sutiko 66% vyrų, bet tik 38% moterų (Astin ir kt., 1991).
Vyrai greičiau linkę kieno nors draugiškumą suvokti kaip kvietimą lytiniam ryšiui. Tai dar vienas elgesio priežasčių aiškinimo praktinis padarinys. Tyrimai rodo, kad vyrai daug dažniau negu moterys moters draugiškumo priežastis aiškina jos seksualiniais interesais (Abbey, 1987; Saal ir kt., 1989). Taip klaidingai aiškinamas moters nuoširdumas padeda suprasti didesnį vyrų atkaklumą siekiant seksualinių santykių (Kenrick ir Trost, 1987). Nepageidautini padariniai gali būti įvairūs – nuo nedidelio seksualinio priekabiavimo iki išprievartavimo per pasimatymą (Kane-kar ir Nazareth, 1988; Muehlenhard, 1988; Shotland, 1989).Ar lemia biologija?
Kaip paaiškinti mūsų lytinius skirtumus? Ar juos lemia biologija? Ar formuoja kultūra? Ar biologijos ir kultūros sąveika? Apsvars-tykime kai kurias galimybes. Pirmiausia, ar vyrų ir moterų hormoniniai bei lytiniai skirtumai turi įtakos jų socialiniam elgesiui? „Bio-socialinio” požiūrio į lytį atstovai sakytų „taip” – galbūt netiesiogiai, per socialinius fizinių skirtumų padarinius, tačiau turi įtakos.LYTINIAI HORMONAI IR SOCIALINIS ELGESYS.
Vyrai ir moterys yra vienos rūšies atmainos. Praėjus 8 savaitėms nuo apvaisinimo, jų anatomija niekuo nesiskiria. (Pavyzdžiui, abiejų lyčių atstovai turi spenelius, nors tik moterys vėliau maitins.) Vėliau mūsų genai formuoja biologinę lytį. XY lytinės chromosomos lemia vyro raidą; XX chromosomos – moters raidą. Susiformavusios vyriškojo embriono sėklidės pradeda išskirti testosteroną – svarbiausią vyriškąjį hormoną. Testosteronas skatina formuotis išorinius vyriškuosius lytinius organus. Kai jo nėra, formuojasi moteriškieji lytiniai organai.
Kaip manote, kas atsitinka, kai dėl nenormaliai veikiančių liaukų ar įšvirkštus hormonų moters embrione susidaro testosterono perteklius? Genetiškai moteriškosios lyties kūdikiai gimsta su vyriškai atrodančiais lytiniais organais, kurie gali būti atitaisomi chirurgiškai. Iki lytinės brandos tokios moterys paprastai elgiasi „padaužiškai”, agresyviau negu dauguma mergaičių, jų drabužiai bei žaidimai būdingesni berniukams negu mergaitėms (Ehr-hardt, 1987; Money, 1987).
Ar jų elgesį lemia iki gimimo veikiantys hormonai? Galbūt. (Eksperimentai su daugelio rūšių gyvūnais, nuo žiurkių iki beždžionių, patvirtina, kad moteriškosios lyties embrionų, gavusių vyriškųjų hormonų, išvaizda ir elgesys vėliau yra vyriškesni [Hines, 1982].) Tačiau šios mergaitės dažnai atrodo vyriškos, be to, yra žinoma, kad jos „kitokios”, todėl galbūt ir žmonės elgiasi su jomis panašiai kaip su berniukais. Taigi ankstyvasis lytinių hormonų poveikis turi ir tiesioginę (fizinę) įtaką, ir veikia netiesiogiai – per asmenį formuojantį patyrimą. Biologiniai reiškiniai turi socialinių padarinių.
Tyrėjai diskutuoja dėl lytinių hormonų įtakos erdviniams gebėjimams. Melissa Hines (1990) teigia, kad mergaičių, kurių liaukos gamina daug testosterono, erdviniai gebėjimai yra tokie pat kaip vidutinio berniuko. Doreen Kimura (1989) teigia, kad berniukų, kurių liaukos gamina per mažai testosterono (ir kurie todėl negali normaliai lytiškai bręsti), erdviniai gebėjimai prilygsta vidutinės mergaitės gebėjimams. Be to, yra tam tikras polinkis – geriausiu atveju labai neryškus, teigia skeptikai (Benderly, 1989) – rodantis, kad moterų erdviniai veiksmai kinta kartu su hormonų pokyčiais per mėnesinių ciklą.
Šiek tiek mažiau abejonių kelia testosterono įtaka agresijai. Didinant testosterono kiekį, galima padidinti įvairių gyvūnų agresyvumą. Kalbant apie žmones, žiaurius nusikaltimus įvykdžiusių vyrų testosterono kiekis vidutiniškai yra didesnis už normalų (Dabbs ir kt., 1987). Nacionalinės futbolo lygos žaidėjai turi daugiau testosterono už dvasininkus (Dabbs ir kt., 1990). Be to, lyčių agresyvumo skirtumai išryškėja ankstyvuoju gyvenimo tarpsniu ir būdingi daugeliui žinduolių rūšių. Su amžiumi testosterono kiekiui mažėjant, žmonių agresyvumas silpsta. Nė vienas iš šių atradimų nėra galutinis, bet duomenų sutapimas perša mintį, kad vyrų agresyvumas turi biologines šaknis. Vėliau paaiškės, kad jis turi ir socialines šaknis.EVOLIUCIJA IR LYČIŲ SKIRTUMAI
Žvelgdami sociobiologijos, kuri tyrinėja socialinio elgesio evoliuciją, požiūriu, kai kurie psichologai lyčių skirtumus aiškina skirtingomis vyrų ir moterų dauginimosi strategijomis (Kenrick ir Torst, 1989). Natūrali atranka palanki organizmams, kurie perduoda savo genus ateities kartoms per palikuonis, išgyvenančius tam, kad daugintųsi. Šie tyrėjai sako, kad draugiškumą vyrai dažniau suvokia kaip seksualinį interesą ir greičiau inicijuoja seksualinius santykius todėl, kad spermijai daug nekainuoja. (Per laiką, kurio reikia šiam sakiniui perskaityti, vyrai pagamins apie 2000 naujų spermijų.) Patinai, sėkmingai nurungiantys kitus patinus, kad apvaisintų kuo daugiau patelių, yra genetinių lenktynių nugalėtojai, nes sukurs daugiau palikuonių, kurie turi jų genų ir bruožų. Taigi prigimtinis poravimosi žaidimas padeda vyrų seksualinei iniciatyvai ir agresyviam vyravimui rungiantis su tais vyrais.
Patelių dauginimosi strategija, pasak sociobiologų, visiškai skirtinga. Patelė turi santykinai mažai kiaušinėlių ir skiria labai daug laiko bei energijos, kad išnešiotų bei prižiūrėtų vieną palikuonį. Kad tuščiai neišeikvotų savo nedidelių dauginimosi galimybių, patelė atsargiai renkasi patiną. Ji reaguoja į sveikatos ir jėgos požymius, o kalbant apie žmones, ir į galimybę skirti išteklių bei laiko jaunikliams apsaugoti ir globoti. Pasak psichologo Davido Busso (1989), – tai padeda paaiškinti nevienodas seksualines vertybes, skirtingą partnerių pasirinkimą ir vyrų bei moterų elgesį. Jis įspėja, kad kultūra ir individualūs skirtumai rodo, jog ne tik nuo genų priklauso lyčių skirtumai. Tyrimai, atlikti su 37 kultūrų atstovais, parodė, kad viso pasaulio vyrai panašūs tuo, ką jie mano esant patrauklu moteryje (bruožai, rodantys vaisingumą), ir visų moterų panašią nuomonę, kuo patrauklūs vyrai (turtas, galia, garbės troškimas). Busso nuomone, tai rodo, kad svarbus ir mūsų evoliucijos paveldas.
Kritikai abejoja šia evoliucine psichologija. Suprantama, mūsų bendroji biologija apdovanoja mus įvairiapusiškais panašumais. Tačiau kalbant apie sudėtingą socialinį elgesį, pavyzdžiui, tėvo indėlį rūpinantis kūdikiu ar santykius tarp lyčių, kultūrų įvairovė yra milžiniška. Santuokos pobūdis skiriasi nuo monogamijos (vienas sutuoktinis), serijinės monogamijos (sutuoktinių seka), poligamijos (kelios žmonos), poliandrijos (keli vyrai) iki mainų sutuoktiniais.
Be to, anot sociobiologijos kritikų, evoliucijos požiūris aiškina įvykusį faktą. Žinodami apie dvigubas seksualines normas, galime įsivaizduoti, kaip natūrali atranka gali lemti vyrų polinkį ištvirkauti. Tačiau paaiškinkime ir daugelio vyrų, kurie yra ištikimi vienai moteriai, elgesį. Žinoma! Dviejų atsidavusių tėvų, kurie paremia vienas kitą, palikuonys turi didesnę tikimybę išlikti. Arba įsivaizduokite, kad moterys yra agresyvesnė lytis. Žinoma, kai kas galėtų paaiškinti, kad stiprios ir agresyvios moterys sėkmingiau gina savo vaikus.
Kaip rodo naujas tarpkultūrinis partnerių pasirinkimo tyrimas, sociobiologai dabar siūlo ne tik paaiškinti praeities įvykius, bet mėgina patikrinti numatymus. Be to, abi pusės sutaria dėl dviejų dalykų. Pirma, lyčių skirtumai, kurie galbūt leido mūsų protėviams išlikti medžiojant ir renkant šaknis, dabar gali nebepadėti prisitaikyti. Evoliucijos išmintis atspindi, kas buvo naudinga praeityje, o ne tai, kas yra pagirtina ar neišvengiama šiandien. Antra, vyrus bei moteris kūrė ne tik žinduolių ir žmonių, bet ir jų kultūros istorija. Gamta apdovanojo žmones ypatinga dovana – didelėmis galimybėmis mokytis ir prisitaikyti. Čia glūdi kultūros galia kurti mūsų lyties sampratą.Socialinis lyties formavimas
Tai, ką biologija pradeda, aplinka išryškina. Visuomenė kiekvieną mūsų – net tais retais atvejais, kai biologinė lytis gimus yra neaiški, – priskiria vyro ar moters socialinei kategorijai. Neišvengiamas šio priskyrimo padarinys – ryškus lytinis tapatumas (suvokimas, kad esame vyras ar moteris). Mes taip pat tampame įvairiai lytiškai tipiški, t. y. kai kurie berniukai daugiau už kitus turi tradicinių vyriškųjų bruožų ir interesų, o kai kurios mergaitės daugiau už kitas tampa išskirtinai moteriškos.LYTINĖ TIPIZACIJA
Freudas lytinę tipizaciją aiškino teorija, kad 5-6 metų vaikai įtampą, kilusią dėl jų potraukio kitos lyties tėvui, sumažina susitapatindami su tos pačios lyties tėvu ir perimdami jo ar jos ypatybes. Tačiau tai negali būti vienintelis paaiškinimas, nes vaikai tampa lytiškai tipiški daug anksčiau negu jiems sueina šešeri, ir net tada, kai nėra tos pačios lyties tėvo (Frieze ir kt., 1978; Stevenson ir Black, 1988).
Socialinio mokymosi teorija teigia, kad vaikai išmoksta lyčiai būdingo elgesio stebėdami ir pamėgdžiodami, gaudami atlygį arba baudžiami. „Susie, tu tokia gera mama savo lėlėms”, „Dideli berniukai neverkia, Dickai”. Tačiau tai irgi ne viskas, nes skirtingas berniukų ir mergaičių auklėjimas nepakankamai paaiškina lytinę tipizaciją (Lytton ir Romney, 1991). Net tada, kai šeima neskatina tradicinės lytinės tipizacijos, vaikai patys pasiskirsto į berniukų ir mergaičių pasaulius, kurių kiekvieną valdo taisyklės, apibrėžiančios, ką daro berniukai, ir ką daro mergaitės.LYTINIAI VAIDMENYS
Tapdami lytiškai tipiški, mes išmokstame atlikti socialinį vaidmenį, kuris laikomas tinkamu mūsų lyčiai. Tradiciškai vyrai pradeda draugystę, skirdami pasimatymus, vairuoja automobilį, apmoka sąskaitas; moterys gamina valgį, perka vaikams drabužius ir skalbia. Tokios taisyklės daro sklandes-nius socialinius santykius, saugo nuo nepatogių sprendimų, kas ką turi daryti. Tačiau tai turi savo kainą. Kai nukrypstame nuo sutartinio socialinio elgesio, pavyzdžiui, kai moteris pasiūlo oficialų pasimatymą su vyriškiu, mes galime pajusti nerimą arba į mus gali žiūrėti kaip į keistuolius (Green ir Sandos, 1983).
Eksperimentai rodo, kad daugelis žmonių elgiasi taip, kad atitiktų iš lytinių vaidmenų kylančius lūkesčius. Pavyzdžiui, Markas Zanna ir Susan Pack (1975) paprašė studenčių raštu apibūdinti save aukštam, nevedusiam aukštesniojo kurso vaikinui, su kuriuo rengėsi susitikti. Tos, kurios tikėjosi sutikti vyrą, mėgstantį netradicines moteris, apibūdino save kaip gana netradiciškas. Tos, kurios žinojo, kad jis pritaria tradiciniams lytiniams vaidmenims, apibūdino save kaip tradiciškai moteriškas; jos taip pat prasčiau atliko mokslumo testą – išsprendė 15% mažiau užduočių. Su lytimi susiję lūkesčiai padeda sukurti lyčių skirtumus.
Įvairiose kultūrose ir įvairiais laikmečiais lytiniai vaidmenys, kitaip negu biologiniai skirtumai, yra nevienodi. Tokia įvairovė rodo, kad lyties samprata yra socialiai kuriama.

Kultūriniai lytinių vaidmenų skirtumai

Visame pasaulyje dažniausiai vyrai kariauja ir medžioja, o moterys – rūpinasi kūdikiais. Tačiau įvairios visuomenės rengia savo vaikus skirtingiems lytiniams vaidmenims. Klajojančioje maistą renkančių žmonių visuomenėje abiejų lyčių darbai yra panašūs. Taigi berniukai ir mergaitės auklėjami panašiai. Žemdirbių visuomenėje moterys laikosi arčiau namų, laukuose ir su vaikais, o vyrai laisviau keliauja. Tokia visuomenė paprastai rengia vaikus skirtingiems lytiniams vaidmenims (Segall ir kt, 1990; Van Leeunwen, 1978).
Vyrai ir moterys, prisiėmę skirtingus vaidmenis, išsiugdo įgūdžių ir nuostatų, kurie padeda paaiškinti jų skirtingą socialinį elgesį (Eagly ir Wood, 1991). Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur moterys sudaro 3% pelningiausių šios šalies pramonės korporacijų vadovų, 4% laivyno korpuso, 97% slaugių ir 99% sekretorių, vyrų ir moterų atliekami vaidmenys turi psichologinių padarinių (Castro, 1990; Williams, 1989). Vadovaujantys vaidmenys ugdo atkaklumą; globos vaidmenys puoselėja rūpestingumą.
Įvairiose pramoninėse šalyse vaidmenys yra labai skirtingi (19-3 pav.). Šiaurės Amerikoje medicinos ir stomatologijos srityje vyrauja vyrai; buvusioje Sovietų Sąjungoje dauguma gydytojų, o Danijoje dauguma stomatologų – moterys. Labai skiriasi ir sociali-zacijos procesas. Viso pasaulio šalyse mergaitės daugiau laiko negu berniukai praleidžia padėdamos tvarkytis namie ir prižiūrėti vaikus; berniukai daugiau laiko skiria neprižiūrimam žaidimui (Ed-wards, 1991). Pavyzdžiui, Centrinės Indijos kaimo vietovėse mergaitės 2/3 savo laiko praleidžia tvarkydamos namus, iš jų pusantros valandos – nešdamos vandenį; berniukai 2/3 savo laiko yra laisvi (Saravvathi ir Dutta, 1988). Izraelyje arabų paauglių lytiniai vaidmenys labiau skiriasi tarpusavyje negu žydų paauglių: taip pasirengiama ir skirtingesnėms vyrų bei moterų elgesio normoms suaugusių arabų pasaulyje (Seginer ir kt., 1990). Panašiai Meksikos jaunimo idealai, lyginant su keturiolikmečių amerikiečių idealais, yra labiau lytiškai tipiški

Lytinių vaidmenų skirtumai įvairiais laikmečiais

Įvairiais laikmečiais ir jvairiosc kultūrose lytiniai vaidmenys skiriasi. 1938 metais (ik 1 iš 5 amerikiečių pritarė teiginiui, kad „ištekėjusi moteris turinti vyrą, kuris ją gali išlaikyti, uždirba pinigus, užsiimdama verslu arba dirbdama pramonėje”; apie 1988 metus šiam teiginiui pritarė 4 iš 5 (Niemi ir kt., 1989). Amerikos studenčių, norinčių būti tik namų šeimininkėmis, skaičius sumažėjo septintojo dešimtmečio pabaigoje – aštuntojo dešimtmečio pradžioje
P.asikeitė ir elgesys. 9-ajame dešimtmetyje labai sumažėjo moterų, siekiančių pedagogikos mokslinių laipsnių, bet padaugėjo moterų, gavusių verslo vadybos laipsnius (19—6 pav.). Be to, nuo 1960 iki 1990 metų dirbančių moterų skaičius Amerikoje padidėjo nuo 1 iš 3 iki 3 iš 5. Dėl šių pokyčių tuo pat metu septynis kartus padaugėjo moterų gydytojų, 24 kartus – moterų teisininkių ir inžinierių (Wallis, 1989).
Mažiau kito vyrų vaidmenys. Nuo 1965 metų amerikiečiai vyrai vis daugiau laiko skyrė darbams šeimoje (19-7 pav.). Vis daugiau vyrų sutinkama prie viryklių, vystymo staliukų ar su siurbliais rankose. Tačiau kultūriniai skirtumai lieka dideli: vidutinis vedęs japonas namų ruošai skiria nuo 3 iki 5 valandų per savaite (t.y. 1/ 9 jo žmonos skiriamo laiko); švedas priskaičiuoja 18 „namų” valandų per savaitę (Juster ir Stafford, 1991). Net tose šalyse, kurios puoselėja lygybę, soeialiniai iyčių skirtumai išlieka. Rusijoje, Kinijoje ar Švedijoje atsakymai į klausimus: „Kas dirba vaikų darželiuose? Kas gamina valgį? Kas vadovauja šaliai?”, yra tokie pat kaip ir Šiaurės Amerikoje.
„Kaip etninės kultūros, jaučiančios grėsmę išnykti vyraujančios grupės kultūroje, taip ir tradicinis namų šeimininko indėlis iš pradžių buvo nuvertintas vyrų, o dabar jį nuvertina vis daugiau moterų,” – teigia sociologas Arlie Hochschildas (1989, 267 p.). „Šį nuvertinimą galima būtų atitaisyti, jei vyrai pasidalytų šiuo nuvertintu darbu ir jį įvertintų iš naujo”. Didėjantis namų ruošos darbų pasidalijimas taip pat stiprina santuoką. Hochschildas teigia, kad moterys, kai santuokoje vyrauja abipusė parama, rečiau svarsto skyrybų galimybę.

Ar būtini lytiniai vaidmenys?
Ar reikėtų išsaugoti skirtingus lytinius vaidmenis? Psichologė Sandra Bem (1985) atsako – „ne”: „Žmonių elgesys ir asmenybės savybės neturėtų daugiau būti siejamos su mūsų lytimi”. Jeigu tam reikia diegti lygiateisiškumo vertybes savo vaikams, tai tą ir reikia daryti, – teigia Bem. Tėvai, kurie turi gilių socialinių, politinių ar religinių įsitikinimų, neturėtų drovėtis perduoti savo įsitikinimų vaikams. Vaikai, kurie neperima ideologijos ar vertybių namie, jų įgyja kitur. Norint išauklėti mažiau lytiškai tipiškus vaikus, Bem siūlo stengtis, kad virimo, indų plovimo darbai bei žaislai nebūtų siejami su lytimi. Suteikite berniukams ir mergaitėms tas pačias lengvatas ir pareigas. Išmokykite juos atpažinti subtilias lytinių stereotipų ir diskriminacijos apraiškas.
Kai kurie psichologai abejoja, ar kada nors išnyks pasaulyje plačiai paplitę ir stipriai įsigalėję lytiniai vaidmenys. Douglas Kenrickas (1987) mano, kad, nors ir labai stengsimės pakeisti mūsų lyčių sampratą,nepakeisime rūšies evoliucijos istorijos, o kai kurie iš mūsų skirtumų neabejotinai yra šios istorijos padarinys”. Tiesa, lytys turi daug bendrų ypatybių ir gebėjimų.Tačiau kiekvienai lyčiai būdingi ir specialūs gabumai. Atskirti dvi vyno rūšis, kompozitorius ar lytis – vadinasi, vienodai juos pripažinti įžvelgiant jųatskiras gerąsias ypatybes. Todėl mes už lygybę ir laisvę,kurias gali pasirinkti; bet prieš vienodumą.
Kiti teigia, kad biologiniai skirtumai socialiniame gyvenime yra nesvarbūs. Žmonės – ir vyrai, ir moterys – turėtų būti išlaisvinti nuo viso, kas trukdo būti visaverčiais žmonėmis: atkakliai ginančiais savo teises ir globojančiais, savimi pasitikinčiais ir švelniais, nepriklausomais ir užjaučiančiais. Bem (1987) pripažįsta,kad gali būti „biologiškai pagrįsti lyčių elgesio skirtumai”, bet ji mano, kad socialinis lyties sampratos kūrimas juos labai padidina. Todėl, sako ji, jeigu, esant lygybę skatinančioms socialinėms sąlygoms, „paaiškėtų, kad daugiau vyrų negu moterų tampa inžinieriais arba daugiau moterų negu vyrų nusprendžia pasilikti namie su vaikais, aš laimingai gyvenčiau su šiais lyčių skirtumais kaip ir su visais kitais, kurie išryškėtų. Tačiau aš galiu lažintis, kad lyčių skirtumai, kurie pasireikštų šiomis sąlygomis, nebūtų tokie dideli ar tokie įvairūs, kaip tie, kurie dabar egzistuoja mūsų visuomenėj.e”.

Lytinių vaidmenų kitimas per žmogaus gyvenimą
Draugingumo, agresijos, pirmavimo ir seksualinės iniciatyvos lytiniai skirtumai ryškiausi yra vėlyvosios paauglystės ir jaunystės laikotarpiais, kurie dažniausiai ir tyrinėjami. Daugelis tyrimų rodo, kad su amžiumi lytiniai skirtumai mažėja. Moterys darosi atkaklesnės ir labiau savimi pasitikinčios, o vyrai – empatiškesni ir mažiau pirmaujantys (Helson ir Moane, 1987; Pratt ir kt., 1990; Turner, 1982). Pavyzdžiui, Florine Livson (1976) stebėjo, kaip kinta 80 mergaičių ir berniukų lytiniai skirtumai nuo paauglystės iki 50 metų. Paauglės mergaitės darėsi mažiau atkaklios ir labiau koketiškos; berniukai pradėjo daugiau vyrauti ir mažiau reiškė savo jausmus. Tačiau apie 50-uosius metus šie skirtumai sumažėjo. Vyrai rodė šiltesnius jausmus kitiems, moterys tapo atkaklesnės. Kitame tyrime M. F. Lowenthalis su bendradarbiais (1975) klausė vedusių porų: „Kas yra jūsų šeimos galva?” Kuo vyresni buvo sutuoktiniai, tuo rečiau abu išskirdavo vyrą.
Kodėl skirtumai tarp lyčių iš pradžių didėja, o su amžiumi -mažėja? Asmenybės teoretikas Carlas Jungas (1933) manė, kad kiekvienas žmogus turi vyriškųjų ir moteriškųjų polinkių, kad antrojoje gyvenimo pusėje atsiskleidžia anksčiau slopinti moteriškieji ar vyriškieji aspektai. Kiti samprotauja, kad piršimosi ir ankstyvosios tėvystės metu socialiniai lūkesčiai skatina abiejų lyčių asmenis toms savybėms, kurios trukdo jų vaidmeniui, teikti mažiau reikšmės. Kadangi iš vyrų tikimasi, kad jie aprūpins ir gins šeimą, tai vyrai slopina savo priklausomumą ir švelnumą (Gutmann, 1977). Kadangi iš moterų tikimasi, kad jos bus globėjos, tai jos sulaiko savo impulsus, skatinančius užsispyrimą ir nepriklausomybę. Vyrai ir moterys, perėję į vėlesnį gyvenimo tarpsnį, pradeda laisviau reikšti savo anksčiau slopintus polinkius.
Taigi, kaip mes galime apibendrinti faktus apie lytinius skirtumus? Pirma, lyčių panašumai, ypač vidutinio ir senyvo amžiaus tarpsniais, yra įspūdingi. Lyginant su milžiniškais skirtumais tarp individų, skirtumai tarp lyčių yra maži. Antra, mes galime pripažinti atskleidžiamus skirtumus, bet neatsižvelgti į juos vertinant individus Kadangi dauguma pazintinių ir socialinių skirtumų yra ne tokie ryškus kaip gyvenimo trukmės skirtumai, tai prasmingiau žmones kaip individus vertinti, remiantis šiais matmenimis. Žinojimas, kad jūs vyras ar moteris, mums mažai ką pasako; pažindami jus kaip individą, sužinome gerokai daugiau.
Kadangi vyriškosios ir moteriškosios savybės iš dalies sutampa, tyrinėtojas Laurcnas Harrisas (1978) teigia, kad nereikėtu galvoti apie moteris ir vyrus kaip apie priesingas lytis: ,,Nei fiziologine, nei psichologine prasme vyrų ir moterų prigimtis bei polinkiai nėra priešingi arba priešstatomi, visiškai priešpriešinami ar apskritai skirtingi”.

Pabaiga

Aptardami, kaip kultūra formuoja socialinę įvairovę, mes taip pat turime apžvelgti prigimties ir ugdymo įtaką lyčiai.
Lyčių panašumai ir skirtumai. Lytys daug kuo yra panašios, bet labiau domimasi jų skirtumais. Nors mergaičių skaitymo ir kalbos sutrikimai retesni, vyrai ir moterys pastebimai nesiskiria savo vidutiniais žodiniais gebėjimais. Tačiau vyrai yra truputį pranašesni gebėjimu spręsti matematikos problemas, ypač kai kurias erdvines užduotis. Vyrai ir moterys, panašiai kaip azijiečiai bei šiaurės amerikiečiai, skiriasi savo socialiniais ryšiais. Berniukai apibūdina save atskirai nuo savo globėjų ir draugų, mergaitės – per savo socialinius ryšius. Suaugusios moterys paprastai būna rūpestingesnės, palaikančios ir empatiškos, o vyrai – labiau nepriklausomi, savimi pasitikintys ir nereiškiantys jausmų. Moksliniai tyrimai atskleidžia vyrų ir moterų agresyvumo, socialinio pirmavimo ir seksualinės iniciatyvos skirtumus.
Ar lemia biologija? Hormonų skirtumai padeda paaiškinti kai kuriuos lyčių skirtumus. Tačiau ne viską lemia biologija. Tai, ką pradeda biologija, išryškina kultūra.
Socialinis lyties formavimas. Kultūrinė socializacija paaiškina, kodėl vieni v.aikai tampa labiau lytiškai tipiški negu kiti ir kodėl lytiniai vaidmenys įvairiose kultūrose ir įvairiais laikmečiais taip stipriai skiriasi.
Lytinių vaidmenų kitimas per žmogaus gyvenimą.
Didžiausi vyrų ir moterų socialiniai skirtumai išryškėja vėlyvojoje paauglystėje ir jaunystėje, vėliau, kai baigiasi tradicinis piršlybų laikotarpis ir jaunų tėvų vaidmuo, skirtumai akivaizdžiai sumažėja.

Leave a Comment