Visoje lietuvių liaudies poezijoje gausiausia yra piršlybų ir vestuvių dainų grupė. Vestuvių papročiai ir apeigos-esminis pagrindas, o kartu – ir varžtai šiai kūrybai. Taikomoje meno ir apeiginio veiksmo funkcijos susipina dovanų rinkimo dainose. Piršlybų dainos atskleidžia išgyvenimus ruošiantis vedyboms. Būsimųjų sutuoktinių širdis aitrina realybė ir troškimų, tėvų valios ir asmeninio pasirinkimo susidūrimai. Vestuvių dainose vyrauja graudūs atsisveikinimo su šviesia jaunyste, brangiais artimaisiais ir jaunimu, su gimtaisiais namais,bauginančio gyvenimo vyro namuose, laukiančio juodo vargo motyvai. Pro tradicinės kultūros nulemtus išgyvenimus iš piršlybų ir vestuvių dainų prasiveržia Taurus bendražmogiškas turinys, ir tai lemia šio meninio palikimo grožį ir nemirtingumą. Vestuvių dainos įvairiai susijusios su papročiais ir apeigomis. Vienos juos tik vaizduoja, kitos turi savitą paskirtį ceremoniale. Iš apeiginių funkcijų pažymėtinos dovanų rinkimo ir vaišių prašymo dainos. Galima teigti,kad tai taikomasis menas. Čia vestuvininkų širdims suminkštinti naudojamos įvairios gudrybės: jie ir giriami, glostoma jų savimeilė, ir peikiami, kai dovanoja smulkų varinį skatiką, netrunka dainininkai ir visokiais žodžiais išvadinti. Išjuokiant svočios pyragą dainuojama:
Ant ašakos Gali Kauną Atsistojęs Pamatyti, Gali Kauną Kaune žmones Pamatyti, Suskaityti.
Kitą ryškų vestuvių dainų žanrą sudaro vestuvininkų apdainavimai.Dauguma jų – komiški. Jais pašiepiami jaujieji, svočia, pajauniai ir pamergės, muzikantai… Apdainavimai labai atitiko vestuvių puotos, triukšmų ir išdaigų nuotaiką. Savo giliomis šaknimis jie siejasi su senu vestuvių apeigose apsimestiniu jaunojo ir jaunosios pusės priešiškumu, kova. Tas tariamai priešiškas nusiteikimas reikalavo išjuokti svetimo pulko žmonių išvaizdą, būdą, elgesį, protą… Tokiose dainose kartais pastebime, kad palyginamoji detalė užgožia viską, išauga iki savarankiško vaizdo. Štai kaip išjuokiami svoto dantys:
Tarp ratų dantų karklaliai augo. Ciuk ciuk, kiaulala, dobilalių ėsti, Ciba riba, ožkela, karklų griaužti, Pargydami piemenėliai rykščių laužtų.
Vėlesniuose apdainavimuose pasitaiko ir kitokio šmaikštavimo. Pavyzdžiui pajuokiamas svoto būdas; lakstymasis prieš menkystes:
Kalala vuodegialį Vikstėrėjo, Svotėlis kepuralį Kilstėrėjo.
Gebėjimas persikelti į apeiginę meninę tikrovę, atsiplėšti nuo kasdienybės, ją išjuokti prasimanymais – įdomus tradicinės kultūros reiškinys.
Svarbiausią piršlybų ir vestuvių poezijos dalį sudaro lyrinės dainos. Jų ryšys su apeigomis menkas, vos apčiuopiamas ( piršlybų dainos) arba žymus istoriškai, bet neriboja minties eigos, meninio apibendrinimo galimybių. Kompozicinių požiūriu jos labai įvairios. Vienos išoriškai griežtos kompozicijos, sudarytos iš dviejų ar kelių sugretinimų. Šitokios dainos plėtojamos tartum pagal muzikinį principą: panašios emocijos pasikartodamos viena kitą sustiprina, kartu išsilieja labai susiderinusios. Kitos lyrinės dainos– laisvesnės plėtotės. Čia susipina pasakojimas, aprašymas, dialogas. Retesnė ištisa išpažintis, monologas. Daugelyje dainų yra lyrinio siužeto užuomazgų. Jis plėtojamas emocionaliai, šokuojant nuo vieno vaizdo prie kito: čia tik pasvajota, o kitame posme- jau įvykę, trečiama mintimis nukeliaujama dar toliau- į ateitį. Tad dainų pasaulio visuma apžvelgia praeitį, dabartį ir ateitį, bet viskas išgyvenama lyg dabar. Piršlybų ir vestuvių dainų personažai – bernelis, mergelė, močiutė ir kt. – įprasti, aptinkami ir kitos tematikos dainose, tik jų mintys, jausmai reikšmingesni, stipresni ypatingą gyvenimo valandą. Lyrinėse dainose svarbi simbolių paskirtis. Šitaip savitai netikėtais vaizdais atskleidžiami jausmai. Perkeltinės prasmės pasakymai išgyvenimus pakylėja virš kasdienybės, poetizuoja juos. Simboliai dainų pasaulį nutvieskia tauria šviesa, įterpia į jį fantastinių bruožų. Vienas iš labai mėgstamų vestuvių dainų simbolių yra vainikas. Jis simbolizuoja mergelės jaunystę, mergystę, nekaltybę. Vestuvių dainose vaizduojama, kaip vainikas nuimamas nuo galvelės, uždedamas gaubtūrėlis.
Vestuvių dainų simbolių gana daug. Čia vaizduojami paukščiai (gegutė, gulbinas, balandis ir kt.) , kiti gyvūnai ( žirgas, kiškis, lydys ir kt.) , augalija ( ąžuolas, klevas, liepa, obelis ir kt.) , žmonių buities, aplinkos dalykai ( laivas, tiltas, žiedas, kepurė ir t.t). dainų simboliai neretai iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšmingos smulkmenos. Piršlybų ir vestuvių dainų leitmotyvai. Piršlybų dainos atskleidžia išgyvenimus renkantis „ širdies draugalėlį ” , rengiantis vesti. Išryškėja idealai, kuriais vadovaujamasi kuriant šeimą. Siekiai ir žmogaus vertės matai esti įvairūs – ūkiniai, doroviniai, estetiniai. Antai vienas svarbių tradicinės idealios nuotaikos bruožų – darbų mokėjimas. Ji turi būti ir verpėja, ir audėja, linų rovėja ir t.t. Kuo dainos bernelis džiaugiasi, matyti iš šitokio posmo:Tu mano mergužėle, Tas tavo grėblužėlis, Mergele lelijėle, Tas tavo klevinėlis, Tai aš tavim gerėjaus, Tai jis gražiai švytavo, Kai tu šienelį grėbei. Šienelį sugriebdamas.
Dainose trokštama darbščios, gražios, doros, protingos ir atjaučiančios nauotakos. Jose iškyla ir trokštamo bernelio paveikslas – jis geras artojas, šienpjovys. Bijoma grubaus, šiurkštaus, nemylimo, seno, o ypač girtuoklio. Paskutiniaisiais šimtmečiais vis daugiau norėta,kad būtų atsižvelgta į asmeninį prielankumą. Natūralu, kad ieškoma nuotaikos, žvalgomasi jaunikio iš savos aplinkos, iš valstiečių. Kitų socialinių sluoksnių žmones supeikdavo. Didėjant valstiečių diferencijai vis svarbesnis kuriant šeimą tampa turtas. Tai atsispindėjo ir dainose. Bet vyrauja tikrai humanistinė nuostata, kad tuokiantis svarbiausia ne turtas, o asmeninės žmogaus savybės. Vedybų reikalus senovės šeimoje tvarkydavo tėvai, neretai atsižvelgdami į jaunųjų norus. Dėl šio papročio kildavo aštrių konfliktų, skaudžių išgyvenimų. Dainų mergelė skundžiasi, kad tėvas žada išleisti už seno našlio. O apie meilę, svarbiausią vedybų priežastį, kalbama gana santūriai ir lakoniškai, užuolankomis.
Pačių vestuvių dainų leitmotyvai kiek kitokie negu piršlybų dainų. Vestuvių dainos vaizduoja svarbiąsias būsenas, kurias patiria žmogus, žengdamas šį gyvenimo žingsnį. Senoviška šeimos sankloda lėmė, kad vedybos nuotakai būdavo didelė drama.Verkti per vestuves reikalaudavo tradiciniai papročiai. Bet ir patirtis nebūdavo džiuginanti: per vestuves nuotaka atplėšiama nuo tėvų ir gimtųjų namų. Prasidėdavo ne tik sunkūs ištekėjusios moters darbai ir rūpesčiai, bet ir tekdavo paklusti vyro tėvų valiai, ji prarasdavo paskutiniuosius savarankiškumo trupinius. Todėl taip graudžiai atsisveikinama su jaunyste, mergyste, taip gaila išsiskirti su jaunimu. Šie jausmai ir yra vienas iš vestuvių dainų leitmotyvų. Atsisveikinimo su jaunyste, mergyste išgyvenimai atskleidžiami per simbolius: apgailima kaselė, rūta, vainikas ir kt. Aitrinama širdis, kad nebematys visko, prie ko taip prisirišta, kad jau daugiau nebedirbs, nebepadės tėvams, nebeslaugys jų. Dažnai viename kūrinyje susipina atsisveikinimo su „jaunomis dienelėmis”‚ „rūtele” ir tėvais, namiškiais motyvais. Dar vienas ryškus vestuvių dainų leitmotyvas – vargas, laukiantis anytos namuose. Piršlybų dainose šie vargo vaizdai dar toli, o vestuvių dainose – čia pat. Apie vargą dainuojama ir vežant kraitį, ir pinant vainiką, kai prašoma neįpinti „vargios rūtelės” ‚ „juodo vargelio” ‚ išvažiuojant pas jaunąjį‚ per gaubtuves ir kt. Toks poetinis mintinis vaizdinys, sukurtas iš karčios moters patirties, buvo gludintas tūkstantmečius. Tiesa, įsiterpia naivi viltis:
Kad išeitų brolelis, Ir išėjo brolelis, Išsineštų kardelį, Išsinešė kardelį, O kad iškirstų mano vargelį O ir iškirto vartų lentelę, Iš anytos vartelių. Tikt ne mano vargelį.
Jaudina noras išsiveržti iš vargo, nors nebūta jokių galimybių. Panašus vidinis nerimas tarpais plūsteli iš šios dainos elegiškos nuotaikos melodijos.
Meno aukštumos. Lyrinės piršlybų ir vestuvių dainos jaudina dramatišku turiniu, patraukia humaniškumu ir kitomis idealiomis paskatomis. Jos peržengė taikomojo apeiginio meno ribas, iškilo į tikrojo meno erdves. Bendro reikšmingumo nutvieksti saviti balanos gadynės žmogaus piršlybų ir vestuvių išgyvenimai pateikiami labai poetiškai. Dainos atveria taurų dvasinį pasaulį, žavi nuotaikingumu, jausmingai išreiškia žmogiškojo grožio idealus. Šitokio žavesio kupina kiekviena meniška daina. Štai kompozitoriaus Juozo Naujalio išgarsinta daina „Oi,žiba žiburėlis˝ prasideda tikroviškais įspūdžiais:Oi, žiba žiburėlis Kaip aukso liktorėlis, Oi, ar laukia mano močiutė Dukrelės parvažiuojant?
Bet iš karto plūsteli iš dainos neramus namų pasiilgimas, prasiveržia didelis nuotaikos noras, kad rūpintųsi jos dalia, šeimoje lauktų pats artimiausias žmogus. Kartu jaučiamas dvasinis netikrumas, sąmyšis, tarsi dukrelė save stebėtų iš šalies. Iš gilumos tuoj plūsteli kitas jausmas: savo jaunystės, mergiškų dienų nugailėjimas. Juk ir į tėvų namus grįžo tikėdamasi susigrąžinti valią valužę- „rūtelių vainikėlį”. Tolesnė dainos dalis ištisai simboliška:
Važiavau pamaružiu, Nupūtė vainikėlį Mėlynais akmenužiais, Į gilų dunojėlį, Vai ir ištiko šiaurus vėjelis- Ataplaukia, atalinguoja. Nupūtė vainikėlį. Du raibi gaigalėliai.
– Jūs raibi gaigalėliai,O jūs raibaplunksneliai,Oi, pasinerkit in dunojėlį,Išimkit vainikėlį.
Simbolika kelia dainą iš konkrečių vakaro įspūdžių į išmonės plotmę, taip pat savaip spalvinga ir gyva, kurioje ir pats atsisveikinimas su mergyste nebe toks skaudus, meninės išmonės supoetintas. Jausmo atvirumas dainos pradžioje ta jaudinančia nuotaika apgaubia visus tolesnius posmus. Tiesa, ne visi itin meniški kūriniai įsiliejo į bendrą populiarių XX a. lietuvių dainų fondą. Kai kurie dėl savitos melodijos bei kitų priežasčių kol kas tebėra populiarios tradicinės kūrybos šalikelėje. Bet žmonių sąmonėje jie gyvuoja kaip tautos, poezijos viršukalnės.
Tikėkimės, kad liaudies dainos išpopuliarės ir jas dainuos mūsų vaikai bei anūkai…