laimė

Kas yra laimė? Laimė – žodis, kurį žinome visi. Daug profesionalų bando padėti tiems nelaimėliams, kuriems jos trūksta. Politikai juos guodžia žadėdami šviesų rytojų, verslininkai šelpia, reklamos specialistai bando paaiškinti, jog tik jų sukurta dieta, tik jų išrasti sporto pratimai ar siūlomas naujas pirkinys atneš laimę. Vėliau, žinoma, paaiškėja, kad valdžios pažadai jais ir liko, labdara greitai baigėsi, o be trokštamų pirkinių irgi buvo galima išgyventi. O tada galima pradėti naujas laimės paieškas.
Dažniausiai laimingu gyvenimu laikoma malonių įvykių seka. Sveikas ir tuurtingas turi daugiau galimybių būti laimingas nei vargšas ir ligotas. Antra vertus, ne kiekvienas pasinaudoja galimybe džiaugtis.
Seniai aišku, kad pradedame priekabiai galvoti apie laimę tada, kai pasijuntame esą nelimingi. Nesirūpiname laime, o ieškome būdų, kaip išvengti nelaimės. Laimės pojūtis, suprantamas tik kaip būdas nelaimei nugalėti, nublanksta, o giliai likęs nelaimės jausmas, jos baimė ir toliau kelia nuolatinę įtampą ir nerimą.
Vienas žymiausių mūsų amžiaus psichologų V. Frankl atskleidė labai įdomų paradoksą: nėra prasmės siekti laimės. Maža to, veržtis į ją negalima, nes įttampa, kuri atsiranda vejantis “žydrąją paukštę”, verčia ją išsprūsti ir vis tolti už horizonto. Žodžiu, normalaus laimės jausmo jokiu būdu negalima suprasti kaip užsibrėžto tikslo. Jis atsiras savaime, jei tik suteiksime jam galimybę atsirasit.
Dažnai laimė siejama su nuo žmogaus nepriklausančiomis ap

plinkybėmis. Tačiau aplinkybės egzistuoja nepriklausomai nuo to, patinka mums tai ar ne. Labiausiai laimės jausmas priklauso nuo pasaulio suvokimo. Jei nejaučiame laimės, priežastys gali būti santykiai su tikrove. Mes paprastai elgiamės priešingai – kaltiname visus ir viską aplinkui. Laimė visada gali būti su mumis, jei tik sugebėsime leisti jai pasireikšti, prasiskverbti pro kasdienę rutiną, didelius ir mažus rūpesčius.
Kaip susikuria laimės jausmas? Naujausių tyrimų duomenimis, žmogaus jausmai yra ne kas kita, kaip naujų pojūčių vertinimas, remiantis sukaupta patirtimi. Naujų pojūčių įvertinimas vyksta limbiniuose smegenų centruose. Po to didieji pusrutuliai atsiunčia anksčiau sukauptą informaciją. Iš sugretinimo atsiranda nauji vertinimai – emocijos.
Poreikių patenkinimas yra pagrindinė laimingo gyvenimo, nepatenkinimas – nelaimingo gyvenimo sąlyga. Poreikių patenkinimas, ir jų nepatenkinimas sukelia atitinkamus jausmus, išgyvenimus. Poreikių patenkinimas susijęs su teeigiamomis emocijomis, nepatenkinimas – su neigiamomis. Teigiamos emocijos, ypač pasitenkinimo gyvenimu emocijos, yra pagrindinis laimės komponentas. Kadangi kiekvienas žmogus turi įvairių poreikių, jų tenkinimas sukelia įvairaus laipsnio ir pobūdžio pasitenkinimą.
Realiai visiška laimė nepasiekiama. Realiajame gyvenime jaustis visiškai laimingu neįmanoma. Taip yra dėl to, kad niekada negali būti patenkinami visi žmogaus poreikiai, visi norai ir geismai. Būdami patenkinti dėl vienų dalykų žmonės paprastai jaučiasi nepatenkinti dėl kitų, teigiamus išgyvenimus neišvengiamai lydi neigiami. Jaustis visiškai laimingu neįmanoma dar ir dėl to, kad žmogus ps
sichologiškai negali be partraukos vien mėgautis.
Apie laimę, kaip visapusišką ir pastovų pasitenkinimą gyvenimu, galime kalbėti tik kaip apie idealą. Kaip ir kiti idealai, laimė yra ne kas kita, kaip iš vienų teigiamybių kuriamas idealus modelis, funkcionuojantis visuomeninėje sąmonėje, dvasinės kultūros formose. Kiekvienas žmogus susikuria savo laimės idealą, į kurį, sąmoningai ar ne, gyvenime orientuojasi.
Relioji laimė yra nepaprastai individuali, intymi, tiksliai neapibrėžiama išgyvenimų visuma.
Žmogus yra realiai laimingas, jeigu jo gyvenime teigiami įvykiai, išgyvenimai ir mintys viršija neigiamąsias ir jis, šitai įsisavindamas, yra iš esmės patenkintas savo gyvenimu.

Lamės grėsmė: per vieną dieną žmogus gali sukurti savo gyvenimo pragarą

Žmogus sunkiausiai prisitaiko prie laimės ir sekmės. Pensininkas sutaupo kelis šimtus dolerių, bet vietoj to, kad nusipirktų kailinius ir nors pusdienį pabūtų laimingas, skolina juos sukčiams ir keikia save bei valdžią kelerius metus. 95 proc. jaunavedžių tvirtina, kad vestuvės – gražiausia diena jų gyvenime, kad tuokiasi iš meilės. Tačiau pusė jų apkartina savo ir vaikų gyvenimą barniais ir skyrybomis.
Kovą su laimę atspindi ir menas. Pakanka prisiminti mokyklinį lietuvių ir pasaulio literatūros kursą. Tragedijos, nusikaltimai, prievarta ir pavojai – mėgstamiausi rašytojų siužetai. Kad dar labiau išryškėtų nesėkmės, jie kartas užsimena apie laimę.
Abejojantys vyraujančiu polinkiu nelaimei gali apklausti artimuosius ir gimines. Vargu ar nors keli jų įžūliai ims tvirtinti esą laimingi. Ge

eras tonas reikalauja skųstis bent blogu oru. Taigi žmogus nenori būti laimingas arba to nesiekia. Nepaisydami šios akivaizdžios tiesos, psichologai ir šiaip mėgėjai rūpintis kitais vis dar siūlo patarimus: kaip įsigyti draugų, kaip ištekėti, kaip tapti turtingam ir pan. Bet kas ištiktų visus, jei jų patarimais žmonės pasinaudotų? Tuo atveju katastrofa neišvengiama. Sveikai ir laimingai gyvenantys sužlugdytų ir taip skurstančius vaistininkus. Pasirūpinus invalidais, sunyktų socialiniai darbuotojai. Patenkinti savimi ir kitais, įstatymų besilaikantys žmonės atimtų duonos kasnį iš teisėjų, policininkų ir prokurorų.
Numatyti gerų patarimų pasekmes sugeba retas žmogus. Vienas suvokusių laimės grėsmę – JAV psichologas Paulas Watzlawickas. Jo siūlymai kiekvienam padės savarankiškai sukonstruoti mažutį asmeninį pragarą. Šį pragarą kurti pradedama nuo kelių paprastų pratimų. Juos atliekantys žmonės, panašiai kaip ir užsiimantys saviįtaiga, turi atsisėsti patogiame krėsle ir užsimerkti. Toliau reikia sekti nurodymus ir vykdyti įvairius pratimus.
Pasiūlyti pratimai tėra nelaimingo likimo matmenys. Pagal juos galima ir reikia kurti nuosavą nesėkmę. Jei iš pirmo karto nepavyksta, nenuleiskite rankų. Papulti į beviltišką padėti sugeba ir vidutinių sugebėjimų žmogus. Tam nereikia užsispyrimo ir nuoseklumo. Ar bendyti nuslėpti nuo savęs paties šį tikslą? Tada tikrai pajusite bejėgiškumą prieš tamsos jėgas ir liūdesį. Gal netgi pavyks pasidalyti nelaimėmis su artimaisiais!

Nelaimingas, nors viskas gerai

Kartais jaučiamės nelaimingi, nors, atrodo, nieko blogo neįvyko. Je

ei tas jausmas gilus ir nuoširdus, tai su juo visų pirma reikia susitaikyti. Paskui įdėmiau patyrinėti savo gyvenimą. Tikriausiai kur nors atsirado tuštuma, kurios dar nematyti, bet galima pajusti. Kaip elgtis? Pirmiausia – pripažinti, kad tuštuma iš tiesų egzistuoja. Dažniausiai mes nusisukame nuo tokių faktų: “Na, ir kas, kad kas nors man nepasisekė, užtat aš turiu tiek viso kito!” Taip, viso kito yra, tačiau yra ir skylė, tuštuma.
Laimės nebuvimo pojūtis dažnai susijęs su vienatve, netektimi. Kai žmogus nuolatos bijo ką prarasti, negali pasiekti savo tikslo, gyvenimas galų gale praranda bet kokią prasmę. Šie išgyvenimai gali būti labai stiprūs ir žmogus saugodamas save juos neigia, išstumia iš savo sąmonės. Nelaimė gali tapti realiu impulsu, verčiančiu ko nors griebtis arba atvirkščiai – priversti žmogų nuleisti rankas, užsidaryti, pasislėpti, pasiduoti.

Laimės receptai

Žmonija yra atradusi daugybę būdų, kaip tapri laimingu. Vienas iš jų – būti dėkingiems, mokytis nuoširdžiai sakyti “ačiū” už viską, ką turime. Kitas žingsnis – išmokti stabtelėti, išgyventi kiekvieną akimirką. Mintys dažnai sukasi apie kokį nors šiuo metu nereikšmingą praeities įvykį, mes nuolat beriam druską ant senų žaizdų. Arba spėliojame, kas bus ateityje. Bet jei įstengiame galvoti apie tai, kur iš tikrųjų šiuo metu esame ir ką darome, galime su nuostaba pajusti, kaip atslūgsta įtampa ir nuoširdžiai džiaugtis dėl to, kad gyvename čia ir dabar.
Norint jaustis laimingam, svarbu sugebėti neprisirišti. Tai nėra abejingumas ir atsiskyrimas. Tai papraščiausiai padeda apsisaugoti nuo neigiamų emocijų.

Tyrimai rodo, jog laimingiausi žmonės dažniausiai turi realius tikslus ir ketinimus, teigiamai save vertina, kontroliuoja savo gyvenimą, turi optimizmo. Jų tarpusavio santykiams būdingas nuoširdumas ir glaudus bendradarbiavimas, jie kūrybiškai dirba ir aktyviai ilsisi. Tiki, kad patirs aplinkinių paramą, ištikus nesėkmei.
Daug žmonių šiandien mano, kad laimę suteikia pinigai. Nors ir nedaugelis sutiks, kad pinigai tiesiogiai užtikrina laimingą gyvenimą, didelė žmonių dalis vilsis, kad truputis daugiau pinigų padarys juos laimingais.
Praeito tūkstantmečio pabaigoje, girdėjome balsų, tarp jų daugelio feminisčių bei tų, kurie susipažinę su Azijos ir trečiojo pasaulio šalimis, teigiančių, jog šiuolaikinis laimės apibūdinimas yra ne tik per daug materialistinis, tačiau ir per daug individualus. Puiku suvokti save. Bet lygiai taip pat vertingi ir artimi tarpusavio santykiai, jautrumas kitam žmogui, sugebėjimas suteikti ir priimti pagalbą.

Žmogus gali būti laimingas, jeigu realiomis savo gyvenimo aplinkybėmis sugeba tinkamai veikti ir elgtis, o tuo pačiu moka savo laimę suprasti, ją vertinti, saugoti, jos siekti. Tie, kurie sakosi esą laimingi, tokie paprastai atrodo ir aplinkiniams. Jie atvirai šypsosi, nuoširdūs, mielai bendrauja, kalbantys. Laimingi žmonės yra aktyvesni. Kai žmogus turi didžiulių gerovės atsargų, vidinį energijos jausmą, yra pajėgus geriau galvoti apie tai, ką daryti, kad taptų laimingas. Tuomet juk nesedėsi užsidaręs ir nuleidęs rankas, o aptiksi tai, kas tau suteiks laimę. Žmogus yra pats savo laimės kalvis. Jei jis pats nenorės būti laimingas, jis ir nebus. Laimė pati neateis. Reikia jos ieškoti ir siekti, kitaip gyvenimas atrodys niūrus ir liūdnas. O ir aplinkiniai, kurie yra laimingi, atrodys kaip klounai, perkreiptais veidais. Jie atrodys kaip kvailiai, besivaikantys tuščias svajones. Bet be svajonės žmogus dar nėra žmogus. Nes kiekvienos scajonės išsipildymas atneša džiaugsmo, o kartu ir laimės į gvenimą.

Leave a Comment