Reformacija

Reformacijos Lietuvoje istoriografijoje, peržvelgus ją bendriausiais bruožais tuo požiūriu, kaip suvokiama pati Reformacija, išsiskiria kelios pagrindinės istorikų grupės. Lenki jos ir Vokietijos istorikai Lietuvos Reformaciją laiko jų kultūrų išspinduliuotu rezultatu. Reformacija vertinama kaip svetimų kultūrų sukeltas reiškinys. Z. Ivinskis Reformacijos plitimo Lietuvoje priežastimi laikė pačios katalikų bažnyčios silpnumą, žemutinio dvasininkų sluoksnio nepakankamą pasirengimą darbui ir kaimyninių protestantiškų valstybių įtaką.

Dėl Reformacijos pradžios Lietuvoje istorikai sutaria – tai XVI a. 4 dešimtmetis: 1536 m. Šilalėje evangeliškus pamokslus jau sakė Jonas Tartilavičius Batakietis, 1539 – 42 m. Vilniuje vveikė Abraomas Kulvietis, įkūręs mokyklą; į liuteronų pusę linko Jonas Radvila, Kęsgailos ir kt. Lietuvos istorikai buvo linkę Reformacijos pabaigą matyti jau tada, kai į Lietuvą atvyko jėzuitai, Kontrreformacijos pradžios laikotarpį priskirdami jau nebe Reformacijos raidai; dauguma jų paskutinio XVI a. Ketvirčio procesus priskyrė Kontrreformacijai, kaip dominuojančiai jėgai. Tačiau Reformacijos pabaiga laikomas XVII a. vidurys: 1658 m. Lenkijos – Lietuvos paskelbė baniciją arijonams, XVII a. vidurio karai su Švedija ir Rusija buvo kultūrinio ir politinio periodo pabaiga. Po šių įvykių naujos protestantų bendruomenės jau nnebesisteigė, evangelikų bažnyčių tinklas buvo sugriautas ir jis nebepajėgė visas atsikurti, naujos bažnyčios nebebuvo statomos, o svarbiausia – sumažėjo, nors visai ir neišnyko, evangelikų įtaka Lietuvos visuomeniniams procesams.

Laikotarpį, per kurį reformacijos galia Lietuvos visuomenėje buvo dominuojantis veiksnys, galima vadinti Reformacija. Reformacija v

vadiname procesus, kuriuos XVI – XVII a. sukėlė bažnyčios ir tikėjimo reformos. Taigi Reformacija, kaip aktyvus visuomeninis, religinis, kultūrinis judėjimas Lietuvoje truko apie 100 metų.
Reformacija Lietuvoje prasidėjo visuomenės dalyje, kurioje nuo XVI a. pirmojo ketvirčio labai ryškiai brendo poreikis naujovėms ir suvokimas, kad būtinos permainos daugelyje Lietuvos visuomeninio gyvenimo sričių: teismų sistemoje, valstybės valdyme, o ypač kultūros raidą organizuojančiuose institucijose bei kultūrinio gyvenimo turinyje, kurį tuo metu formavo katalikų bažnyčia. Visuomenėje buvo ryškiai subrendęs švietimo institucijų ir mokymo turinio reformos poreikis. Per šį šimtmetį pastebimas didelis atvirumas naujovėms. Stengiamasi suvokti, ko reikia amžininkams, mobilizuojamos intelektualinės jėgos kūrybiškai patenkinti visuomenės poreikius, kartu formuojant juos.

Pirmasis Reformacijos etapas Lietuvoje – XVI a. 4 – 5 dešimtmečiai – rėmėsi liuteronų idėjomis. Evangelikų palyginti dar buvo negausu, tačiau jų veikla buvo ittin rezultatyvi. Pirmieji liuteronybės pasekėjai Didžiojoje Lietuvoje buvo visų kilmingųjų luomo sluoksnių atstovai, miestiečiai bei miestelėnai: turtingieji žemvaldžiai Kęsgailos, Jonas Radvila, vidutiniai bajorai Venclovas Agripa, Abraomas Kulvietis, neturtingi Stanislovas Rapolionis, Jurgis Zablockis ir kt.
Iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilusios asmenybės padėjo pagrindus iš esmės naujiems trims reiškiniams Lietuvos kultūroje:
 Nescholastinės teologijos atsiradimui;
 Rašto lietuvių kalba viešam įteisinimui, t. y. knygų lietuvių kalba parengimui;
 Švietimo sistemos, jos institucijų bei turinio pertvarkymui.

Pirmasis jų sukurtas naujas Lietuvos padangėje kultūros reiškinys buvo teologijos teiginius interpretuojantys tekstai. Stanislovo R
Rapolionio daktarato gynimas Vitenberge “Apie atgailą” 1544 m., labai gera ir tiksli M. Liuterio tezės interpretacija ir argumentacija. Pirmasis savarankiškai parengtas nescholastinės teologijos tekstas buvo S. Rapolionio – jau Karaliaučiaus universiteto profesoriaus – 1544 m. Parašytos ir išspausdintos tezės “Disputas dėl bažnyčios ir jos požymių”. Kiek vėliau, nuo XVI a. 5 dešimtmečio prasidėjus kalvinistiškajam ir arijoniškajam Reformacijos laikotarpiui, Lietuvoje bei visoje Lietuvos DK vyko gausybė teologinių disputų, kurių pagrindu buvo leidžiamos knygos. Patys pirmieji antrojo laikotarpio teologiniai tekstai buvo kalvinistiški – tai Mikalojaus Radvilos Juodojo atsakymas popiežiaus nuncijui Aloyzui Lipomanui “Du laiškai”, 1556 m.
Visų evangelikų krypčių energingas teologijos teiginių aiškinimas, jų interpretavimas ir argumentavimas sukūrė situaciją, vertusią to paties imtis ir katalikų bažnyčią. Paskutiniajame XVI a. ketvirtyje katalikų bažnyčios profesūra Vilniaus universitete taip pat energingai polemizavo teologinėmis temomis, rengė disputus, kuriuos padarė sudėtine studentų mokymo dalimi.

Antrasis svarbus pirmojo Reformacijos periodo rezultatas buvo spaudos lietuvių kalba sukūrimas Raštija lietuvių kalba gyvavo ir iki pirmosios lietuviškos knygos. Tai buvo rankraščiai, jų nuorašai (maldų, evangelijų ištraukų vertimai, pastabos knygų paraštėse ), liturginių tekstų vertimai. Pirmosios knygos lietuvių kalba buvo naujovė, stipriai paveikusi visuomenės sąmonę: buvo sulaužytas nuo pat krikščionybės priėmimo įsitvirtinęs stereotipas, kad Lietuvoje kalbama vienaip, bet rašoma svetimomis rašto kalbomis (rytų slavų kalba arba lotyniškai ). Buvo pradėta laužyti Lietuvoje įsitvirtinusi i
ir šnekamosios kalbos dvikalbystės rūšys – diglosija.
Žymiausi XVI a. lietuviškų raštų autoriai – M. Mažvydas ir M. Daukša. Mažvydo raštų tekstai sudaro beveik šešis šimtus puslapių, kuriuose apstu liaudies kalbos dorojimo, norminimo elementų, akivaizdžios autoriaus pastangos sudaryti rašmenų sistemą žemaičių ir iš dalies aukštaičių tarmių garsams žymėti. Mažvydo pradėtą lietuvių kalbos norminimą tęsė B. Vilentas, J. Bretkūnas, S.Vaišnoras. Jie, remdamiesi mažvydine tradicija, nuosekliau pritaikė ir keik modifikavo savo pirmtakų rašybą, daugiau vartojo prūsų vakarų aukštaičių tarmės lyčių. Literatūrinės kalbos norminimui ir normų įtvirtinimui didelę reikšmę turėjo Danieliaus Kleino Lietuvių kalbos gramatika ir Kompendiumas. Šiose gramatikose ne tiktai teoriškai apibendrinta bei įtvirtinta ankstesnė aukštaitinė literatūrinės kalbos tradicija, bet ir nustatytos pastovesnės tos kalbos fonetikos, morfologijos, iš dalies sintaksės ir rašybos normos.
Pirmosios knygos lietuvių kalba ( katekizmas, elementorius, giesmynai, krikšto apeigų tekstai ) padėjo pagrindus lietuviškajai raštijai, buvo lietuviškai rašomos lietuvių literatūros epochos pradžia. Tam Didžiojoje Lietuvoje jau buvo subrendęs poreikis ir joje jau buvo žmonių, tinkamai tam darbui pasiruošusių, realizuoti nuostatą kiekvienos tautos gimtąja kalba pažinti Šv. Raštą bei tikėjimo teiginius. Per Reformacijos šimtmetį evangelikai ir liuteronai reformatai parengė du pilnus Šv. Rašto vertimus ( J. Bretkūno ir S. B. Chilinskio ). Šios asmenybės sugebėjo išnaudoti kunigaikščio Albrechto sumanytą Prūsijos kunigaikštystės visuomenės struktūros reformą ir s
suteiktas lėšas leidiniams išleisti. Lietuvos reformatai turėjo pasikliauti lietuviškomis knygomis, leidžiamomis Prūsijoje. 1546 m. pavasarį politiniais reikalais Vilniuje lankėsi Prūsijos hercogas Albrechtas ir kreipėsi į J. Biliūną, prašydamas, kad jis kaip galima greičiau atsiustų į Karaliaučių kelis mokytus ir gerai mokančius lietuvių kalbą vyrus, kurie galėtų būti kunigais tarp Prūsijos lietuvių. Tokių žmonių, kurie tuojau pat galėtų eiti kunigo pareigas, matyt, nebuvo, tačiau atsirado vyrų, norinčių mokytis Karaliaučiaus universitete. Jų tarpe buvo ir Martynas Mažvydas, vėliau, mokslą baigęs, paskirtas Ragainės klebonu. Hercogas Albrechtas 1557 m. Siuntė laišką Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai Juodajam ir prašė globoti J. Daubmaną, Karaliaučiaus spaustuvininką, vykstantį į Vilnių knygų pardavinėti.

Su šia naujove siejosi ir dvi švietimo reformos kryptys, numatytos Reformacijos pradžioje:
 M. Mažvydo pradėtas namų mokyklos su rašto lietuvių kalba mokymu kūrimas bei rašto demokratizacija; M. Mažvydo Katekizmo pratarmėje, kad reformatai maldą siejo su šventraščio skaitymu. Jų įsitikinimu, skaitomas, teksto emocinis suvokimas ir apmąstymas yra būtini geram krikščioniui. Todėl reformacija plisdama mokė žmonės skaityti ir rašyti jų šnekamąja kalba. Aišku taip pat, kad M. Mažvydo Katekizmas skirtas prastiems žmonėm, kilmingieji raginami leisti juos prie mokslo, o knygelės pačios prašosi skaitomos, taip sakoma kreipimesi, prasidedančiame “Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit”.
 Abraomo Kulviečio padarytas Lietuvos švietimo sistemos papildymas. Jis į Lietuvos istoriją įėjo ne kaip reformacijos pardininkas, o kaip aukštesnio tipo mokyklos – kolegijos įsteigėjas Vilniuje. Jo mokykla buvo atidaryta be vyskupo sutikimo, turėjo apie 60 mokinių, kelis mokytojus ir veikė 1539 – 1542 metais. A. Kulvietis kilęs iš pasiturinčių bajorų šeimos, pažinęs daugelį Europos universitetų, teisės mokslų daktaras. A. Kulvietis paskelbė nuostatą, kad švietimo reikalams pirmiausia turi būti skirtas bažnyčios sukauptas turtas, ir pradėjo viešą svarstymą, kaip šis turtas turi būti naudojamas. Šiame svarstyme buvo aiški kritinė dalis: A. Kulvietis piktinosi, kad šis katalikų bažnyčios turtas asmeninei dvasininkų naudai, ir pozityvioji – programinė dalis: turtas privaląs būti panaudotas kukliam dvasininkų išlaikymui bei švietimo reikalams. A. Kulvietis prieina prie antrojo labai svarbaus visuomeninio klausimo, būtent prie bažnyčios turtų ir liaudies švietimo

Antroji Reformacilos banga, prasidėjusi XVI a. 5 dešimtmetyje, dominuojant evangelikų reformatų tikybai, pradėtą naujovių pritaikymo ir jų kūrimo kelią Lietuvoje plėtojo gana prieštaringai. Tačiau evangelikų veikla išliko visos Lietuvos DK kultūrinį gyvenimą programuojančia jėga. Ši programuojančioji jos galia ir buvo didžioji Reformacijos Lietuvoje reikšmė.
Mažojoje Lietuvoje pirmajame etape liuteronų sėkmingai pradėtą raštijos lietuvių kalba kūrimą toliau tęsė iš Didžiosios Lietuvos atvykusių veikėjų palikuonys ir jų kultūriniu požiūriu išugdyti vietiniai lietuviai. Antroji Mažosios Lietuvos evangelikų karta raštiją lietuvių kalba pakylėjo į naują pakopą: buvo ne tik verčiama į lietuvių kalbą, bei ir rašomi originalūs, autoriniai tekstai. 1591 m. buvo išleista J. Bretkūno parašyta Postilė. Pirmasis visas Šv. Rašto vertimas į lietuvių kalbą – J Bretkūno Biblija ( versta 1579 – 1590 metais ).

Kiek kitaip klostėsi literatūrinės kalbos kūrimas ir norminimas LDK. Tai vyko lėčiau, nors M. Daukšos Katekizme ir ypač Postilėje pastebimos net didesnės ir visapusiškesnės pastangos pritaikyti liaudies šnekamąją kalbą vidurio aukštaičių ir iš dalies žemaičių tarmės literatūrinės kalbos paskirčiai, negu M. Mažvydo darbuose. M. Daukša savo raštuose sistemingai žymėjo kirčio vietą.
LDK buvo mažiau lietuviškų raštų autorių, be to, ilgiau nepasirodė įtakingesnių norminių lietuvių kalbos gramatikų. Bibliografų minima K. Sirvydo gramatika, ligi šiol nerasta ir reikia abejoti, ar ji buvo išspausta. Be to, čia kur kas didesnėje lietuvių gyvenamoje teritorijoje buvo daugiau tarmių ( žemaičių, vakarų, rytų bei vidurio aukštaičių ), kurios dar skaidėsi į šnektas. Kalbos norminimui čia stigo aiškesnių teorinių pagrindų. Didžiojoje Lietuvoje antrosios evangelikų reformatų bangos veikloje pastebima tendencija raštui naudoti šnekamąją kalbą ir griauti diglosijos situaciją buvo labai prieš taringai, arba tiksliau sakant, ši situacija dažniausiai nebuvo įveikiama, o kai kuriuose visuomenės sluoksniuose gilinama ir pereinama prie realios dvikalbystės. Mikalojus Radvila Juodasis suorganizavo ir finansavo visos Biblijos vertimą į lenkų kalbą, įsteigė spaustuvę jai spausdinti ir finansavo vadinamosios Brastos Biblijos 1563 m. – pirmo visos Biblijos vertimo į lenkų kalbą – spausdinimą. Tuo jis stipriai parėmė lenkų kalbos pozicijas Lenkijos ir Lietuvos DK evangelikų bažnyčioje
Praėjus apie 30 metų nuo pirmosios knygos pasirodymo, knygų lietuvių kalba rengimą vertinga naujove pripažino ir katalikų kultūros veikėjų grupė, susitelkusi apie Žemaitijos vyskupą Merkelį Giedraitį. XVI a. paskutinį ketvirtį katalikų parengtos knygos lietuvių kalba buvo vertimai – lietuvių raštija kartojo pirmųjų protestantų realizuotą lygį. Iš viso XVI a. lietuvių kalba išėjo dvidešimt knygų, be paskelbtų keturių Prūsijos hercogo teisinių – administracinių potvarkių. Knygos skyrėsi savo turiniu, nes buvo verstos iš įvairių religijos autorių, tačiau jas visas jungė kalba, pasidariusi lietuvių literatūrine kalba. Versi jas buvo labai sunku ir nedėkingas darbas, nes religiniai tekstai ne literatūriniai, juose pilna abstrakčių sąvokų. Šiame darbe literatūrine kultūra išsiskyrė Mikalojus Daukša. Vertimas atsileidžia vertėjo stilistinius polinkius, jo sugebėjimą išsireikšti vaizdingai ir glaustai, plačiai panaudoti lietuvių kalbos žodžių išteklius.

XVI a. antrosios pusės kultūros raidoje nauja buvo bandymas suvokti lietuvių tautos kultūros visumą. Pradėjo tai M. Mažvydas – jis XVI a. pirmasis pamatė lietuvių tautą visame plote. Iš jo raštu galima suprasti, kad tautą suburiančiais ryšiais jis laikė teritoriją, kalbą ir kilmę, tačiau tuo metu jis paliko nuošalyje kitų liaudies kultūros klodų, o ypač papročius. Jis nuosekliai bandė išvalyti krikščionybę nuo joje slypėjusios ir per tūkstantmetį paveldėtos sintezės su pagoniškuoju sluoksniu. Tai reiškėsi ir tikėjimo apeigų didesniu suabstraktinimu, ir kova paveikslų, statulų, šventųjų garbinimu – daugeliu regimųjų katalikybės įtaigos formų. O 1587 m. žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis šaukėsi jėzuitų pagalbos ir rašė, kokia pavojinga padėtis jo diecezijoje: valstiečiai neina išpažinties, nemoka ne tik poterių, bet ir žegnotis, nėra nė vieno, kuris ką nors žinotų apie tikėjimo paslaptį.
Katalikas Mikalojus Daukša po 50 metų lietuvių tautą pamatė panašiai, bet kiek kitaip – tautos požymiais jis skelbė kalbą, teritoriją ir kilmę su liaudies papročiais, t.y. liaudies kultūra. Svarbiausiu tautybės požymiu jis laikė kalba. Daukša teigė: “Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą”.

Buvo ir dar viena sfera, kurioje Lietuvos protestantai buvo naujovių reiškėjai: jie išjudino visuomenės savivokos klausimus, pradėjo svarstyti visuomenės teorijos dalykus, aiškintis jos kilmę ir struktūrą, kas yra visuomenė, koks galėtų būti jos modelis. Buvo motyvuojamas ir argumentuojamas perėjimas iš feodalinės visuomenės struktūros, paremtos luomais, prie visuomenės, sudarytos iš įvairiais ryšiais susietų individų. Valstybėje, bajorija buvo bebaigianti užsitikrinti sau privilegijuotas pozicijas visose gyvenimo srityse, protestantai įrodinėjo miestiečių luomo svarbą visuomenei ir valstybei. Lietuvos miestai tvarkėsi pagal Vakarų Europos miestų pavyzdį: turėjo renkamą magistratą, pirkliai – gildijas, amatininkai – cechus. Miestiečiams reikalinga buvo laisvė ir lygybė. Nors jie buvo laisvi nuo baudžiavinės priklausomybės, bet savo teisėmis nebuvo lygūs su bajorais – negalėjo užimti valstybinių vietų, būti aukštaisiais dvasininkais; XVI a. miestiečiai dar galėjo įsigyti žemės, bet ta teisė vis labiau buvo varžoma. Visai lengva suprasti, kokią žalą darė pirkliams į 1566 m. Lietuvos Statutą įrašyta privilegija, leidžianti bajorams savo dvarų gaminius išvežti ir prekes sau ir savo valstiečiams atsivežti iš užsienio, nemokant muitų ir kitokių rinkliavų. Todėl reformatai stengėsi koreguoti Lietuvos DK įstatymus, kad šie būtų palankesni miestiečiams ir pirkliams. Šiuos visuomenės teorijos dalykus ir naujų laikų visuomeninio elgesio nuostatas bandė formuoti Mykolas Lietuvis, Venclovas Agripa, Andrius Volanas, Adomas Rasijus.

Vertinant Reformaciją Lietuvoje reikia išskirti du aspektus: tai, ką jos veikėjai sukūrė patys savo pozityvia veikla, ir tai, ką jį, kaip pozityvi opozicija, paskatino sukurti: jos kūrybinė galia vertė katalikiškąją visuomenės dalį ir pačią katalikų telkti jėgas, peržiūrėti senąsias nuostatas ir keisti santykį su visuomene. Kaip šiame šimtmetyje buvo reaguojama į prasidėjusią Reformaciją Lietuvoje? Pirmajame, liuteroniškajame, etape katalikų bažnyčia, nieko nekeisdama savo laikysenoje ir institucijose, bandė išlaikyti seną veiklos pobūdį ir padėtį. tai buvo siekiama padaryti draudimais, baudimu, jėga. Esminė nuostata buvo draudimas: 1526 m. Vilniaus vyskupystės sinode buvo uždrausta priimti mokytojus, studijavusius protestantiškuose universitetuose; 1539 m. J. Vilamovskiui uždrausta atidaryti mokyklą Vilniuje; 1536 m. Žygimantas Senasis įsaku uždraudė įvežti į Lietuvos DK M. Liuterio knygas. Tačiau šie draudimai, kuriam laikui užkonservavę katalikų bažnyčios turėtąją padėti, pačiai katalikų bažnyčios veiklai nieko nedavė.

Antrosios Reformacijos bangos Lietuvoje metu, jau įsitvirtinus evangelikų reformatų bažnyčiai, kurioje susibūrė apie 200 bendruomenių, Lietuvoje palengva pradėta įsiklausyti į visuomenės poreikius, o susidarius pajėgių intelektualų centrams, prasidėjo ir protestantų kurti naujovių perėmimas. Antai, jei A. Kulviečio teiginys, kad bažnyčių turtas turi būti kitaip naudojamas, 1542 m. buvo laikomas erezija, tai 1569 -70 m. vyskupas V. Protasevičius oriai įvykdė nuostatą skirti lėšas švietimo institucijai ir padėjo materialinius pagrindus Vilniaus universitetui. Protestanto M. Radvilos Juodojo Vilniaus rūmuose veikusi mokykla ir ketinimai kelti jos lygį, testamentu užrašytas visas Brastos Biblijos tiražas mokyklai bei 1568 m. bajorų seimo prašymai įkurti Vilniuje kolegiją, kuri pagal susiklosčiusias aplinkybes galėjo būti ir protestantiška, paspartino Vilniaus jėzuitų kolegijos 1570 m. ir universiteto, katalikų administruojamo, įkūrimą 1579 m.
Katalikų bažnyčia, įkūrusi Vilniaus kolegiją ir universitetą, pozityvią veiklą bandė derinti su draudimais ir jėgos panaudojimu, siekdama užsitikrinti monopoliją, tačiau to meto jėgų santykis leido nekreipti dėmesio į draudimus ir atvirumas naujovėms švietimo Skrityje buvo išlaikytas iki pat XVII a. vidurio. Tokiu būdu sudaryta kūrybinė ir pozityvios veiklos įtampa tarp evangeliškos visuomenės dalies ir persitvarkančios katalikų bažnyčios sudarė galimybes per palyginti trumpą laiką Lietuvoje susikurti švietimo sistemai.

Panaši situacija susidarė ir lietuvių raštijos kūrime: pirmosios liuteroniškosios bangos veiklos sėkmė sąlygojo tolygų tos raštijos brendimą Mažojoje Lietuvoje nuo XVI a. vidurio, o per paskutinį amžiaus ketvirtį padėjo šiai veiklai susiburti ir katalikiškosios pusės intelektualams su vyskupu Merkeliu Giedraičiu priešakyje Žemaitijoje. Vilniaus universitetas telkė aktyviausias intelektualines pajėgas ir palyginti greitai jis tapo bei iki XVII a. vidurio buvo mokymo ir mokslo centru, kuriame vyko sparti pažanga; jis nedaug teatsiliko nuo panašaus pobūdžio Centrinės Europos universitetų. Vilniaus universitete antroji, K. Sirvydo, karta sukūrė originalias naujoves ir lietuvių raštijoje: dienos šviesą išvydo pirmieji leksikografiniai darbai. Tie Reformacijos dešimtmečiai, kai kūrybinė įtampa buvo pasiekta pozityviu darbu, o ne draudimais ir griovimu, kai pavyko pasiekti abiejų pusių sąveikos, buvo ypač intensyvus XVI a. antrosios pusės ir XVII a. pirmosios pusės Lietuvos kultūros kilimo metas. XVII a. antrojoje pusėje Lietuvoje ėmė dominuoti viena religija. Katalikybė tapo galingiausia ir privilegijomis apsaugota pasaulėžiūra. Tai neskatino sparčios kultūros raidos. XVII a. antrosios pusės – XVIII a. pirmosios pusės kūrybinės visuomenės veiklos rezultatai, deja, buvo apgailėtini. Tuo tarpu pozityvios įtampos Reformacijos šimtmetyje dar ir šiandien verta semtis patyrimo.

Leave a Comment