Kūrybiškumą lemiantys ir slopinantys veiksniai

Kūrybiškumą lemiantys veiksniai
Kūrybiškumą slopinantys veiksniai

1) Per vėlai pradėtas vaiko skatinimas aktyviai kurti. Jeigu šeimoje vaikas nebuvo skatinamas kūrybai, nebuvo organizuota vaikui tinkama žaidimų veikla, tai vėliau, mokykloje, atsiras mąstymo stereotipiškumas, susiformuos iškreiptas savojo „aš“ vaizdas.
Pirmosios kūrybiškumo apraiškos pasirodo gan anksti – vaikui pradėjus žaisti su žaislais. Vaikystėje viskas, kas trukdo žaidimo veiklai, trukdo ir kūrybiškumo plėtotei. Jeigu šeimoje pirmaisiais vaiko gyvenimo metais kūrybiškumas nebus pakankamai skatinamas, tai pradėjus lankyti mokyklą, susidariusią spragą bus sunku ar net neįmanoma užtaisyti. Vaikas jau bus įpratęs mąąstyti stereotipiškai, elgtis pagal kitų nurodymus. Labai svarbu laiku pastebėti vaiko kūrybines potencijas. Kai vaikas jau gali reikštis kaip kūrybiška individualybė, gali būti jau daug kas „pražiopsota“. Todėl, kol nėra patikimų būdų atskleisti vaikų kūrybines potencijas, vienintelė išeitis – remtis prielaida, kad kiekvienas vaikas turi kūrybinių gebėjimų, tiesa, nevienodai ir skirtingų sričių. Ugdant visų vaikų kūrybiškumą, atsiskleis kiekvieno vaiko kurios nors veiklos srities kūrybinės potencijos.
2) Perdėta vaiko globa, slopinanti jo savarankiškumą. Tai ypač trukdo pačiam vaikui ieškoti, veikti, kurti nauja.
3) Per didelis sėėkmės pabrėžimas ir dideli apdovanojimai. Dideli apdovanojimai vaikus vilioja, kiekviena jų veikla tada nukreipta tik į tą apdovanojimą. Vaikas bando savo tikslą pasiekti greitai; tada jis nesistengia eksperimentuoti ir pasidžiaugti, o tik siekia apdovanojimo, kuris jam svarbiausias. Tai gali tapti įpročiu.
4) Perdėtas sa

augumo troškimas. Kūrybiški sprendimo metodai visada turi tam tikros rizikos. Yra pavojus kuriam laikui prarasti po kojomis pagrindą. Iš anksto tiksliai negalima nusakyti eigos ir rezultatų. Pirmiausia daromas eksperimentas, o tam tikra prasme tai reiškia: sulaukti, kas iš to išeis. Jei tai nepavyksta, logoška, kad ima veikti kaip kūrybiškumo stabdys.
5) Konservatyvi aplinka. Kai tėvai ar mokytojas bijo nukrypti nuo visuotinai pripažinto elgesio modelio, nepritaria vaiko išmonei, fantazijoms, – apriboja pažinimo sritį, interesus, savarankiškumą ir kūrybiškumą. Konservatyvūs suaugusieji dažniausiai nepritaria vaikų išmonei, fantazijai, manydami, kad tai esąs tik laiko gaišimas. Bet kokia sufantazuota, nereali idėja kelia jiems siaubą; jie iš kailio neriasi, kad auklėtiniai būtų realistai.
6) Autoritariniai santykiai, griežta tvarka, drausmės sureikšminimas šeimoje ir mokykloje. Autoritarinėje aplinkoje visiškai neatsižvelgiama į individualius interesus bei polinkius, slopinamos kūūrybiškumo galios. Autoritarinis auklėjimas namie ir mokykloje reikalauja visiško bendramintiškumo, t. y. kad visi šeimos ar klasės nariai viską darytų kartu ir taip pat.
Nors visur deklaruojama, kad mokykla ugdanti savarankišką, kūrybišką visuomenės narį, iš tikrųjų nei savarankiškumo, nei kūrybiškumo mokykla beveik neskatina. Dažnai nesąmoningai slopinami kūrybiški vaikai, nes jie būna nenuoramos, išsišokėliai, trukdo mokytojui dirbti. Taip žlugdoma kūrybinė asmenybė.
7) Perkrauti mokymo planai mokykloje ugdo „vaikščiojančias enciklopedijas“, o ne kūrybiškai mąstančias asmenybes; netinkamas vaiko mokymosi proceso organizavimas, kai nelieka laisvalaikio kūrybinei ve
eiklai. Kūrybinio mąstymo formavimąsi skatina ne tai, ko vaikai mokomi, o kaip jie mokomi. Tai lemia kiekvieno mokytojo asmenybė, jo gebėjimas dėstyti savo dalyką taip, kad ugdytų kūrybinį mąstymą. Mokykloje vaikai greitai įsitikina, kad kūrybiškumas mažiau vertingas nei aukštas intelektas, kurio prioritetas vertinant mokymosi rezultatus yra akivaizdus.
Jeigu vaiko diena labai perkrauta organizuotais „užsiėmimais“, jam gali nebelikti laiko daryti tai, ką jis mėgsta. Žemesniųjų klasių mokiniai būtinai turėtų bent 2 valandas praleisti taip, kaip jie nori. Šio amžiaus vaikams dar labai tinka konstrukciniai žaidimai (konstravimas, modeliavimas, piešimas, lipdymas ir pan.). Žaidžiančio vaiko nederėtų pajuokti, kad jis gaišta laiką tokiems niekams, o ne rimtiems darbams – šiame amžiuje žaidimas labai ugdo intelektą ir kūrybiškumą.
8) Neigiama mokytojo reakcija ir kritika. Jeigu pats mokytojas neturi kūrybinių gebėjimų, tai jo pamokose gabus mokinys nerealizuos savo galimybių. Toks mokytojas pirmenybę atiduos tam psichologiniam tipui, kuriam priklauso pats. Tokie mokytojai griežtai reikalauja atsakyti į klausimą vienareikšmiškai, moko vaiką būti realistu, pavyzdžiui, „nefantazuok“, „taip juk nebūna“, „nesvajok“, „užsiimk kuo nors rimtesniu“ ir pan. Mokytojas stengiasi primesti mokiniui savo sprendimus. Jei mokinys suklysta – kritikuoja jį, smerkia, peikia, o kartu žlugdo jo kūrybiškumą ir asmenybę. Nepalankus kūrybiškų mokinių traktavimas ne tik slopina jų kūrybinę saviraišką, bet ir formuoja iškreiptą savojo „Aš“ vaizdą. Jie ima bo
odėtis savo poreikio ką nors padaruti kitaip, sugalvoti ką nors naujo, originalaus, ima galvoti apie save kaip išsišokėlius, nevykėlius. Nesuprastiems vaikams labai sunku pritapti prie bendraamžių.
9) Didelis vaikų skaičius klasėje. Tai neišvengiamai kelia būtinumą siekti griežtos drausmės klasėje, kad visi vaikai susipažintų su mokomąja medžiaga. Didelis vaikų skaičius labai apsunkina mokymo individualizavimą ar bent jau diferenciavimą. Dirbant su didele klase, pasitenkinama konvergentiniu mąstymu, pagrįstu mokomosios medžiagos įsiminimu ir atgaminimu. Mokiniai retai skatinami savarankiškai kelti problemas ir jas spręsti, ieškoti nestereotipinių sprendimo būdų bei rezultatų.
10) Draugų netolerancija. Dažnai mokinių naujos, neįprastos, o kartais net keistos idėjos sukelia klasėje juoką ar pašaipą. Tokia klasės reakcija tikrai nepaskatina ir nepadrąsina mokinio. Priešingai – išjuoktas ir pažemintas jis užsisklendžia savyje, savo minčių ir idėjų pasaulyje.
11) Nepasitikėjimas savimi, savikritiškumas, neigiamas savęs vertinimas (pavyzdžiui, „aš esu tikras nevykėlis“, „aš niekada negalvoju nieko ypatingo“). Tokiam mokiniui bendravimas teikia daugiau nerimo negu pasitenkinimo, jo savijauta priklauso nuo kitų žmonių pritarimo arba atstūmimo. Vaikas nepajėgia drąsiai reikšti savo minčių, būna lengvai pažeidžiamas, sunkiai susikaupia per pamokas, o atsakomybę už savo gyvenimą atiduoda į kitų žmonių rankas ir juos kaltina dėl savo nesėkmių. Tokiam mokiniui ypač svarbus mokytojo paskatinimas.
12) Darbo grupėje du nesuderinami mokinių tipai. Žmonių, būnančių kartu, interesai neišvengiamai susiduria ir kyla konfliktų. Kūrybiškas da
arbas neįmanomas grupėje, jei konflikte dalyvauja „aršių kovotojų“ tipo mokiniai. Sudarant darbo grupes svarbu atsižvelgti į psichologinį suderinamumą, nustatyti būsimus lyderius, tinkamai paskirstyti užduotis.
13) Per stipri išorinė mokymosi motyvacija. Motyvacija priežasiniais ryšiais susieta su mokymosi rezultatais. Negabus, nekūrybingas mokinys, turintis gerus pažymius, turi stiprią išorinę motyvaciją: jis mokosi, kad būtų gerai įvertintas. Kuo stipresnė mokinio išorinė motyvacija, tuo daugiau jis mokosi, „kala“ ir nori geresnio įvertinimo, o pažinimas ir kūrybiškumas apribojamas. Mokytojas turėtų orientuotis į vidinę mokymosi motyvaciją, daugiau laiko skirti darbui be vertinimo, nesureikšminti pažymio ir nuolat tobulinti vertinimo sistemą.
14) Baimė, nerimas, psichologinė įtampa – vieni iš pavojingiausių kūrybiškumo priešų. Jei mokinys bijo suklysti, pasakyti ne tą žodį ar mintį, būti už klaidas nubaustas, sukritikuotas, jis negali būti kūrybingas, bandantis, ieškantis. Jis vis dažniau pasitenkina tuo, kas jau žinoma, suprasta, pasiekta, ir išnyksta jo intuicija, sukaustoma vaizduotė, iniciatyva, „protingas mąstymas“.
15) Vidinė ir išorinė mąstymo cenzūra. Jeigu vaikai bijo savo pačių naujų idėjų, jie neišvengiamai pasidaro pasyvūs ir nelinkę bent kiek kūrybiškiau spręsti kylančias problemas. Neretai vidinė kontrolė yra tokia stipri, kad vaikas net nepajėgia įsisamininti savo minčių – joms iš anksto užkertamas kelias, kaip nevykusioms.
a) Mąstymo rigidiškumas, t. y. nelankstumas, sustabarėjimas, nepaslankumas.
b) Noras nedelsiant rasti teisingą atsakymą. Empiriniai duomenys rodą, kad naujos idėjos, nauji atradimai gimstančios tuomet, kai tariamės jau užmiršę kankinusią mus problemą. Taigi kūrybinis problemos sprendimas reikalaująs laiko ir distancijos.
c) Nekritiškas žavėjimasis savo idėjomis. Juk sprendimų gausumas dar nerodąs jų kokybės. Sprendžiant problemas, būtina atrinkti tai, kas vertingiausia, o tam reikia objektyvaus, kritiško vertinimo.
d) Hiperaksiomatizacija, t. y. kai pervertinamas vienas sėkmingas, o atmetami kiti galimi sprendimai. Nustatyta, kad neapibrėžtoje situacijoje, abejojant dėl sprendimo teisingumo, pasirenkamas toks sprendimo būdas, kuris yra sprendėjui artimiausias, labiausiai patvirtinantis jo hipotezes, nors ir būtų aiškiai klaidingos. Vėliau labai nenoriai atsisakoma neteisingo sprendimo būdo – visais įmanomais būdais stengiamasi patvirtinti savo tiesą, atmetant visą sau nepalankią informaciją. Tai galima pavadinti fiksuotąja nuostata.
16) Per didelis tikslingumas, ilgalaikių ir tikslių planų kūrimas. Kai mokinys per ilgai siekia įgyvendinti tam tikrą tikslą, jo dėmesio centre atsidūrusi problema pasidaro ypač reikšminga. Dėl to mokinys tampa vienašališkas, jis pervertina savo vaidmenį, sprendimus, jo kūrybiškos mintys išsenka, nes jis pasidaro vienos idėjos fanatikas.
17) Negatyvi socialinė aplinka. Mokiniai iš asocialių šeimų, gyvenančių kaime, kurių tėvai mažiau išsimokslinę, yra riboto kūrybiškumo.

Kūrybiškumą skatinantys gebėjimai

Paveldėti veiksniai turi lemiamos įtakos vaiko kūrybiniams gebėjimams. Nors visi vaikai yra daugiau ar mažiau kūrybingi, kūrybiškumo ugdymą reikia pradėti kuo anksčiau ir tinkamai, nes nelavinami kūrybiniai gebrėjimai nyksta. Palankiausias amžiaus tarpsnis ugdyti kūrybiškumą – vaikystė, ypač nuo 3 iki 5 metų, kai vaikas yra ypatingai imlus viskam.

Iš išorinių veiksnių, turinčių įtakos kūrybiškumo plėtotei, reikšmingiausi, be abejo, yra tie organizuoti ir stichiniai pedagoginiai poveikiai, kuriuos vaikas gauna iš tėvų, iš mokytojų ir iš gyvenimo apskritai. Galima išskirti pagrindinius veiksnius, skatinančius vaikų kūrybiškumą:
1) Turtinga, įvairi aplinka, skatinanti tyrinėti, eksperimentuoti ir kurti. Kuo daugiau jis turi priemonių, skatinančių eksperimentuoti, tyrinėti, kuo daugiau vaikas gali gauti pageidaujamos informacijos, tuo geresnės sąlugos jo kūrybiškumo plėtotei. Kuo turtingesnis žmogaus patyrimas, tuo daugiau peno jis teikia vaizduotei, tuo tvirtesnis kūrybinės veiklos pamatas.
2) Nors vaikai ir daug būtų pasiekę, vis vien būtina stimuliuoti jų kūrybinę veiklą. Ir ypač svarbu saugoti juos nuo išjuokimo ir niekinamosios kritikos, su kuria labai dažnai susiduria kūrybiški vaikai. Suaugusiems nederėtų pajuokti ar kritikuoti vaikų pastangas ką nors kurti, nederėtų vertinti jų kūrybos rezultatą kaip nevykusį, kaip „nesąmonę“. Juk dažnai tai, kas suaugusiam atrodo nesąmonė, netikęs darbas, vaikui labai savarbu ir reikšminga.
3) Demokratiški aplinkinių santykiai su vaikais (tėvų, auklėtojų, mokytojų). Tolerantiškas elgesys vaiko atžvilgiu, neperdėta, neslopinanti vaiko globa ugdant savarankiškumo, nepriklausomumo ir pasitikėjimo savimi jausmą.
4) Tam tikra autonomija, savarankiškumas ir laisvo pasirinkimo galimybė. Vaikui būtina turėti savo erdvę, kurioje galėtų netrukdomas veikti, ir turėti savo laiką, kurį galėtų panaudoti savo nuožiūra. Namuose augančiam vaikui tokias sąlygas sudaryti nėra labai sunku – pakanka pasikliauti jo savarankiškumu ir leisti jam nuolat pabūti vienam. Kur kas sudėtingesnė situacija ikimokyklinėse vaikų įstaigose bei mokykloje, kur daug vaikų, trukdančių vienas kitam, ir kur laikomasi nuomonės, kad kiekviena vaiko minutė turi būti „organizuota“. Laisvo pasirinkimo jausmas – kūrybinės veiklos pagrindas. Ir klasės, ir namų užduotys turinčios būti pateiktos taip, kad vaikai su džiaugsmu priimtū tai kaip žaidimą, kaip laisvai pasirinktą veiklą, teikiančią jiems malonumo. D. Bogojavlenskaja, rašydama apie kūrybiškos asmenybės ugdymą, nurodo 3 pgrindinius principus, leidžiančius atsiskleisti vaiko kūrybinėms galioms: a) labai svarbu neapriboti vaiko veiklos, neapibrėžti „rėmų“, kurių peržengti vaiko minčiai nevalia; b) nedera skubinti vaiką atlikti užduotį, darbo tempas – individualus dalykas; c) kūrybinėms užduotims būtina skirti pakankamai laiko, kad galėtų atsiskleisti vaiko kūrybinės galios. Reikia pažymėti, kad vaiko subjektyvus laisvės pojūtis yra nulemtas vadinamojo psichologinio saugumo jausmo. Saugumo jausmą vaikui gali suteikti tik tėvai – jų aiški pozicija, pasitikėjimas savimi, tvirta, bet vaiko iniciatyvos neslopinanti šeimos tvarka. Visa tai teikia vaikui ramybę, padeda jaustis saugiai ir tvirtai, nes pats savarankiškai priėmė tėvų valią. Vaikas jausis laisvas tada, kai žinos, kas, kiek ir kada galima, kad už tai, ką jis padarys, nebus baudžiamas.
5) Tikrąjį kūrybiškumą ugdo vienatvė. Tik ištrūkęs iš kitų (aplinkinių, visuomenės grupės) spaudimo ir reikalavimų, elgesio ir vertinimų reglamentavimo vaikas gali ką nors kurti.

Be išorinių, kūrybiškumui didelę reikšmę turi ir vidiniai veiksniai, kuriems galėtume skirti intelektinius gebėjimus bei asmenybės bruožus.
Kūrybiškumą gerai ugdo įgytos ar paties susiformuotos tam tikros nuostatos bei dvasinės vertybės, t. y. savoji gyvenimo pozicija. Tos pozicijos pobūdis labiausiai priklauso nuo šeimos, ypač nuo tėvų, požiūrių bei nuostatų.

Remdamiesi kūrybiškų asmenų tyrimų duomenimis, M. Delas ir E. Gajeris daro tokią išvadą: kūrybiška asmenybė pasižymi tam tikra psichinių bruožų sistema, kurioje interesai, nuostatos, polinkiai, siekimai yra daug reikšmingesni negu intelektualiniai gebėjimai. Iš pažintinių gebėjimų, labiausiai susijusių su kūrybiškumu, galima išskirti aukštesnį nei vidutinis intelektą (ir būtinai efektyvų jo panaudojimą), polinkį į neįprastus ir įdomius sumanymus, ypatingą proto imlumą ir lengvą žinių interiorizavimą, minčių sklandumą ir polinkį sieti iš pažiūros prieštaringus teiginius, stebėjimo skvarbumą ir bendrą pažinimo lankstumą. Kūrybiški individai turi stiprų „Aš“ jausmą ir pozityvų, konstruktyvų reagavimo į problemas būdą.

Intuicija – taip pat kūrybiškiems asmenims būdinga ypatybė. Dėl to jiems dėsningas nuostatų savarankiškumas ir asmenybės plėtotės autonomiškumas.
Savireguliacija – remdamasis savireguliacija, individas nukreipiąs visas savo jėgas į kurios nors problemos sprendimą. Savireguliacija padedanti vaikui ugdytis darbštumą ir nuoseklumą, dėmesingumą, mąstymo lankstumą ir nuoseklumą.
Motyvacija yra labai reikšminga kūrybinei veiklai. Nustatytas toks dėsningumas: kai motyvacijos intensyvumas kūrybiniame procese didėja, didėja ir darbo efektyvumas, tačiau iki tam tikros ribos. Peržengus šią ribą, motyvacijos stiprėjimas ima neigiamai veikti kūrybinę veiklą – rezultatas būna prastesnis. Optimalus motyvacijos intensyvumas priklauso nuo individo, nuo jo asmeninių savybių. Ryšys tarp kūrybiškumo ir emocijų labai glaudus. Taigi susidomėjimas, užsidegimas, polėkis – būtini kūrybinės veiklos komponentai, jie atlieka katalizatoriaus vaidmenį.

LITERATŪRA

1. Ingeborg Becker – Textor. Kūrybiškumas vaikų darželyje. V., 2001
2. V. Jonynienė. Jaunesniųjų moksleivių kūrybinio mąstymo ugdymas. V., 1987

Leave a Comment