Kohlbergo individo moralinio išsivystymo teorija

1.Kohlbergo individo moralinio išsivystymo teorija
Tai, kad individo priimtas sprendimas daug priklauso nuo to, koks yra jo moralinio išsivystymo lygis (etapas), patvirtina ir JAV psichologo Lorenco Kohlbergo individo moralinio išsivystymo teorija. Pasak šio mokslininko, žmonių moralinė plėtotė apima 6 skirtingas moralinės plėtros pakopas (nuo vaikystės link senatvės).
Individas ir jo moralinis išsivystymas
L.Kohlbergas išskiria šešis individo moralinio išsivystymo etapus:
1 lygis Ikisutartinis (orientacija į save) 1 etapas “Bausmės vengimas”

2 etapas “Apdovanojimo siekimas”

4 etapas “Įstatymas ir tvarka”
3 lygis Posutartinis, autonomiškas ar
principu lygis 5 etapas “Socialinis kontraktas”
(universali orientacija) 6 etapas “Universalūs etiniai principai”

Pirmajame etape – moralinės motyvacijos stadija – žmonės yra motyvuoti baimės jausmo, tai “bausmės ir orientacijos į paklusnumą” stadija. Laikomasi taisyklių, siekiant išvengti bausmės. Versle, kas yra “gera”, priklauso nuo viršininkų sprendimo. Kitų individų interesai domina mažai. Šioje stadijoje vaikas kuria savo moralumą ir sieja jį su tam tikrų jo atliekamų fizinių veiksmų laukiamomis pasekmėmis (“Aš būsiu nubaustas, jeigu nuskriausiu brolį’), todėl jis priverstas skaitytis su kiekvieno, kuris yra už jį stipresnis, nuomone.
Antrajame etape – “orientacija į savitarpio priklausomybę”. Čia teisingas poelgis asocijuojasi su laukiama nauda, kuri re eikalinga žmogui. Visuomeniniai santykiai traktuojami naudos sau požiūriu Individai vertina veiksmus pagal tai, kiek pasitenkinimo šie suteikia jiems, retkarčiais – ir kitiems. Čia veikia principas: tu man – aš tau. Kitų individų interesai neignoruojami, bet jie nėra vertinami kaip “geri” ar “blogi”. (“

“Tu padedi man, aš padėsiu tau – abu turėsime iš to naudos”).
Trečiajame etape “- “orientacija į gerą berniuką ar mergaitę”.Priimant moralinį sprendimą, atsižvelgiama pirmiausia į tai, ar šį sprendimą palaimina “svarbūs, reikalingi žmonės” ar ne. Visa, kas atitinka visuomenės lūkesčius laikoma, “teisingu” poelgiu. Geras elgesys toks, kuris padeda kitiems ir yra gerai vertinamas kitų (draugų, šeimos narių ar pan.), nesirūpinant moraliniais skrupulais”. Šiame etape grupės interesai turi didžiulę reikšmę.
Individo moralinis vystymasis dažnai sustoja ketvirtajame lygyje. L.Kohlbergas teigia, kad du iš trijų suaugusiųjų amerikiečių pagal savo moralinį išsivystymą priklauso šiai ketvirtajai stadijai. Likuriesi geba pasiekti aukštesnę moralinio išsivystymo pakopą (penktą ar šeštą). Šioje stadijoje – “orientacija į įstatymą ir tvarką”. Šioje moralinio išsivystymo pakopoje esantys žmonės suvokia savo moralinius įsipareigojimus kaip pareigas ir įstatymo laikymąsi. Etinė dilema sprendžiama pa aklūstant išorinei valdžiai: įstatymui, valstybei, viršininkui. Individas supranta, kad jo teisės ir jo grupės teisės turi būti suderintos su visuomenės siekiais bei galiojančiomis taisyklėmis. Pareigos visuomenei vykdymas – geras elgesys. Elgiamasi “teisingai”, remiantis visuomenėje galiojančiais įstatymais ir tvarka.
Penktajame moralinio išsivystymo etape – “orientacija į visuomeninį teisinį susitarimą”. Individai siekia darnos pliuralistinėje visuomenėje. Čia individas sugeba kritiškai įvertinti visuomenę ir joje puoselėjamas vertybes. Gėris ir blogis vertinamas pagal tai, kiek visuotinai pripažįstamos moralinės ir teisinės vertybės yra priimtinos individui. Teisingi veiksmai – tai kitų teisių pr
ripažinimas, remiantis visos visuomenės išdiskutuotais standartais. Tačiau griežti standartai ar taisyklės ne tokie svarbūs kaip kompromiso tarp konfliktuojančiųjų grupių siekimas. Asmuo supranta vertybių reliatyvumą ir toleruoja skirtingus požiūrius. Ši orientacija yra priešinga ketvirtajai stadijai, nes teigia: įstatymas yra sukurtas žmonėms, o ne žmonės įstatymui.
Šeštajame išsivystymo lygyje –“orientacija į etinių principų visuotinumą. Šioje stadijoje esantis individas savo veiksmus grįs etiniais principais (t.y. vadovausis “auksine’ I. Kanto kategorinio imperatyvo taisykle: “Elkis taip, kaip norėtum, kad su tavimi būtų elgiamasi”). Kai šie savarankiškai egzistuojantys visuotiniai moraliniai principai sueina į konfliktą su visuomeninėmis ir teisinėmis normomis, visuotiniai etiniai principai laikytini prioritetiniais (jiems teikiama viršenybė, jais remiantis priimami sprendimai). Individas gyvena pagal savo sąžinę.Elgiamasi remiantis universaliais teisingumo ir teisių principais, individas pats principus, kuriais remiasi gyvenime ir yra pasiruošęs elgtis pagal juos, nes tvirtai jais tiki. Jis žino, kur jis yra, kuo tiki ir kodėl, visuomet elgiasi pagal savo įsitikinimus.

L.Kohlbergas laikosi pažiūros, kad “moralinės patirties nepastovumas” (kitimas) yra esminė individo moralinės plėtros prielaida. Jeigu žmogus yra patenkintas atitinkamu moralinio išsivystymo lygiu, tai yra pavojus išlikti šioje išsivystymo pakopoje ilgam. Tačiau jeigu žmogus sueina į konfliktą sprendžiant moralės klausimus ir šio konflikto sprendimas yra už jo esamo moralinio išsivystymo pakopos galimybių, tai pažintinis nepastovumas (pastangos rasti atitinkamą atsakymą) sudaro ja
am galimybę pakilti į kur kas aukštesnę moralinės plėtotės pakopą.

L.Kohlbergas pastebi, kad žmonės progresuoja nuo ketvirtosios link penktos ar šeštos pakopos, tačiau kartu linkę pasitraukti į antrą pakopą, kuriai būdinga pasitenkinimas savimi. Kai kurie iš jų, kaip pastebi L. Kohlbergas, dalyvauja antiįstatymiškuose veiksmuose, kuriems būdingi nusikalstamumo požymiai. “Atsitraukimo” periodas (pvz.: mokymasis antrais metais koledže) sudaro galimybę žmogui atskirti save nuo tėvų moralinių įsivaizdavimų ir savo patirties dėka išmėginti moralinio santykinumo principą. Paprastai tie, kurie “atsitraukia” į antrą stadiją būdami trisdešimties, ilgainiui kopia į penktą ir šeštą pakopas.

Akivaizdu, kad moralinio išsivystymo lygis turi įtakos individo moralinėms nuostatoms ir vertybėms. Antai du žmonės gali turėti bendras pažiūras į gyvenimą, tačiau gali gerokai skirtis jų puoselėjamos moralinės vertybės, kol vienas iš jų yra antroje moralinio išsivystymo pakopoje, o kitas – šeštoje. Be to, jei žmonės, gyvendami savo visuomenėje, paklūsta valdžiai dėl valdžios ir menkai šį paklusnumą grindžia savo moralinėmis vertybėmis, tai sunku tikėtis, jog ta visuomenė pakels savo bendrą etinį lygį.

Norėdami paaiškinti šį reiškinį, panagrinėkime tokią hipotetinę situaciją, kur egzistuoja vadybininkas, turintis galimybę vogti ir negali būti pagautas, nes atiduotas į sandėlį neįregistruotas kompiuteris. Vadybininkas, būdamas sąžiningas žmogus, samprotaus įvairiai, pagal savo moralinio išsivystymo pakopą.

Pirma stadija – “orientacija į bausmę”: “Nors aš žinau, kad galiu pavogti kompiuterį ir nebūti demaskuotas, tačiau nesu ab
bsoliučiai tikras, kad sugebėsiu jį išnešti iš sandėlio niekieno nepastebėtas. Aš labai norėčiau kompiuterį iš sandėlio išnešti, bet bijau būti pagautas”.

Antroji stadija – “orientacija į save”: “Jeigu aš pavogsiu kompiuterį ir būsiu sugautas, mano karjera žlugs. Būtų gerai atkreipti vadovo dėmesį į tai, jog sandėlyje yra neįregistruotas kompiuteris. Gal tuomet man pavyks pakilti karjeros laipteliais.”

Trečioji stadija – “orientacija į pritarimą”: “Geri vadybininkai nevagia kompiuterių, nors turi galimybių tai padaryti. Aš noriu būti geras vadybininkas, ir negaliu net pagalvoti, kad galėčiau pavogti kompiuterį”.

Ketvirta stadija – “orientacija į įstatymą ir tvarką” : “Vogti – yra nusikaltimas įstatymui. Nors daugelis žmonių pažeidžia šį įstatymą, tačiau aš to negaliu daryti: įstatymas yra įstatymas”.

Penkta stadija – “Orientacija į visuomenės poreikius”: “jeigu aš paimsiu kompiuterį, tai padarysiu žalą savo firmai ir darbuotojams. Šis kompiuteris gali padidinti darbo našumą, ir aš negaliu ignoruoti mūsų sėkmės”.

Šešta stadija – “orientacija į visuotinį teisingumą”: “Vagystė yra blogis visais atvejais, nors tai galbūt ir neišvengiama gyvenimo ir sveikatos labui (pvz.: net ir tuo atveju, jei vagystė yra vienintelis būdas išmaitinti šeimą). Kompiuteris priklauso firmai, aš negaliu jo paimti savo reikmėms.”
Dažnai vienam turbūt iškyla klausimas, kaip pasiekti 6-ąjį moralinio išsivystymo lygį?

L.Kohlbergas siūlo:
• bendradarbiauti tarpusavyje, vertinant situacijas, siekiant išspręsti moralines dilemas;
• pasistengti suprasti kito požiūrį;
• diskutuoti ir argumentuoti, ginant savo požiūrį;
• nuolat gilinti savo žinias sprendimams pateisinti;
• bendradarbiauti su žmonėmis, pasiekusiais aukštesnį moralinio išsivystymo lygį;
• apie etiką mąstyti principingai.
2.Utilitarizmas

Utilitarizmas (utilitaris – lot. nauda), kaip etinė teorija, paprastai siejamas su 19 amžiaus anglų filosofų Jeremy Benthamo (1748-1832) ir Johno Stiuarto Millio (1806-1873) vardais. Utilitarizmo etika, spręsdama klausimą, kaip žmogus privalo elgtis, formuluoja tokį moralumo kriterijų: tam tikras poelgis laikomas geru ar blogu priklausomai nuo jo pasekmių. Tikslas pateisina priemones, panaudotas tikslui pasiekti. Moralinis utilitarizmo autoritetas – numatytos veiksmo pasekmės, nepaisant kitų principų, kurie lemia veiksmo priemones ir motyvus.

Žmogaus elgesio šaltinis – asmeninis interesas. Veiksmas yra moraliai teisingas, jei suteikia daugiau naudos didesniam žmonių skaičiui.

Utilitarizmo esmė tokia: žmogus savo veikloje vadovaujasi naudos principu. Šis principas yra kiekvieno normatyvinio, moralinio svarstymo pagrindas. Naudingumas yra aukščiausia laimės išraiška.

Pagrindiniai J. Benthamo etikos teiginiai:
• Bet kokios žmonių veiklos šaltinio reikia ieškoti žmonių pojūčiuose, nes dorovės pagrindas-jaučiantis žmogus.
• Malonumas suprantamas kaip elgesio kriterijus, vadinamas nauda.
• Naudos principu suprantamas principas, atitinkantis arba neatitinkantis veiksmą, kuriuo siekiama padidinti arba sumažinti laimę tų, kurių interesais rūpinamasi.
• Pagal suformuluotą naudos principą J. Benthamas konstruoja savo etinę sistemą: vienintelis žmogaus elgesio kriterijus- nauda. Jis atmeta bet kokį nesavaudiškumą, kurį laikyti dorybe, jo nuomone, yra tas pats kaip politinėje ekonomijoje išlaidumą-nuopelnu. Apie pareigą (jeigu J.Benthamo mintis lyginti su I. Kanto) galima kalbėti tik tuo atveju, jei jos atlikimas neprieštarauja asmeniniams interesams. Pats žodis pareiga reiškia kažką atstumiančio, nemalonaus. Sąmoningas savo intereso ignoravimas yra blogis.
• Visuomeniniuose santykiuose atskiro žmogaus nauda yra susijusi su kitų žmonių nauda per sankcijas ir simpatiją. Sankcijos- tai priemonės, taikomos, kai ignoruojami kitų visuomenės narių interesai. Tai – viešosios nuomonės pasmerkimas ar įstatymų numatyta bausmė. Simpatijos – tai malonumas, kurio šaltinis – kito žmogaus malonumas. Žmogus, norėdamas patirti malonumą, siekia kitų žmonių laimės ir draugystės, atsisakydamas savo interesų ir apribodamas savo egoizmą.
• Žmogus, siekdamas asmeninės laimės, kartu siekia visų būtybių laimės, t.y. “kuo didesnės laimės kuo didesniam žmonių skaičiui”, ir priešingai – didindamas kuo didesnio žmonių skaičiaus laimę, jis didina savo paties laimę (tai J.Benthamo etikos doro elgesio tikslas, moralumo kriterijus).
• J.Benthamas siekia surasti objektyvų malonumų tyrimo būdą. Etika, pasak jo, – tai moralinė aritmetika (laimę sudaro patirti malonumai, o malonumas – tai subjektyvus dalykas, todėl malonumas – tai subjektyvus dalykas, todėl malonumus reikia tirti atsižvelgiant į jų kiekybines savybes – intensyvumą, vaisingumą, apibrėžtumą, trukmę, taip pat juos klasifikuoti pagal pasekmes. Kaip galutinis rezultatas gerai apskaičiuotas, turime dorovingumą, o kai klaidingai – ydingumą). J.Benthamas pateikia malonumų katalogą, kuris yra lyg ir orientyras žmonių praktikoje, ir žmonės turi galimybę sąmoningai pasirinkti atitinkamą elgesį ir protingai realizuoti savo interesą.

Pagrindiniai J.Millio etikos teiginiai:
• Asmeninės laimės siekimas negali būti gyvenimo tikslas.
• Žmogus, galvodamas apie savo interesus, neišvengiamai galvoja ir apie kitų žmonių interesus. Žmogus ne tik negalės siekti asmeninės naudos, kartu nenorėdamas ir bendros, bet net negalės įsivaizduoti pirmosios be antrosios.
• Ieškodamas vidinio ryšio tarp egoizmo ir altruizmo, jis kiek išplečia malonumo sąvokos turinį, siedamas jį su dvasinėmis žmogaus prigimties savybėmis: egzistuoja ne tik veiksmai, kurių rezultatas bendras gėris, bet ir ketinimai, norai, kurių tikslas – visuotinė gerovė, kurios siekiant nesiskaitoma su asmenine nauda.
• Moralaus elgesio kriterijų sudaro tokios elgesio taisyklės, kurių laikymasis užtikrina daugiausia malonumų visai žmonijai. Taigi jo moralumo kriterijus yra ne asmeninė nauda, o didžiausia bendra laimė, kuri ir turi būti žmogaus veiklos tikslas.
• Taikydamas savo moralumo kriterijų gyvenimo praktikoje, jis tvirtina, kad laimės turinys priklauso ne nuo malonumų kiekybės, o nuo jų kokybės. Kaip apibrėžti, kuris malonumas vertingesnis? Į šį klausimą J.Millis atsako, kad malonumų kokybę lemia bendra nuomonė daugumos tų, kurie patyrė abu malonumus.
• Visuomeniniuose santykiuose J. Millis didelę reikšmę teikia sankcijoms – sąžinės ir įstatymų teismui, pirmenybę atiduodamas jo sugrąžintai į etiką sąžinei (vidinėms sankcijoms – sąžinės balsui). Sąžinę jis laiko tik pusiau įgimta moralinės sąmonės savybe, kurios ugdymui didelę reikšmę turi visuomenė.

Utilitarizmas, kiek modifikuotas, egzistavo iki 20 amžiaus pradžios. Jam labai didelį smūgį sudavė anglų filosofo G.E.Moore (1873-1958) knyga “Etikos principai” (1903 m.). Ši knyga laikoma savotiška riba tarp klasikinės ir šiuolaikinės etikos.

Tačiau maždaug šeštame XX a. dešimtmetyje prasidėjo savotiškas utilitarizmo etikos renesansas, kuris tebesitęsia ir dabar. Atsiranda taisyklės ir poelgio utilitarizmo atmainos:
 Poelgio (act) utilitarizme kiekvienas konkretus poelgis vertinamas atsižvelgiant tik į jo rezultatus. Čia pabrėžiamas ryšys tarp elgesio naudingumo ir jo moralumo.
 Taisyklės (rule) utilitarizme poelgio moralumas siejamas su tuo, kaip jis atitinka tam tikrą taisyklę, kuria vadovaujantis elgiamasi.

Mūsų amžiuje utilitaristinėmis koncepcijomis dažnai vadovaujasi valdininkai, ekonomistai ir verslininkai. Nes jis naudingas sprendimo vykdytojui, verčiantis:
• apsvarstyti grupinius ir atskirų suinteresuotųjų interesus;
• formuluoti įvairias alternatyvas, pagrįstas didžiausia nauda visiems, kuriuos paliečia sprendimas;
• įvertinti išlaidas ir pelną pagal alternatyvas įvairios grupėms.

Utilitarizmo problemos ir trūkumai:
1. Nėra susitarta, kas tai yra maksimali nauda visiems suinteresuotiesiems įvairiose situacijose. Ar tai tiesa, pelnas, kainų sumažinimas, malonumai, nacionalinis saugumas? Iškyla dar svarbesnis ir atsakingesnis klausimas: kas nuspręs kas man yra gerai? Kieno interesai yra pirmesni?
2. Utilitarizmas nesvarsto veiksmų teisingumo ar klaidingumo, o tik jų pasekmes. Kas, jei veiksmai savaime yra netinkami, nemoralūs? Ar sprendimo vykdytojas turi galvoti tik apie pasekmes?
3. Kaip išmatuoti naudą ir išlaidas jiems tokių dalykų kaip sveikata, saugumas, visuomenės gerovė? Kas, jei žalingos veiksmo pasekmės pasireikš tik po ilgo laiko, pav., po 20, 30metų? Ar gali būti pasirinktas ir pateisintas toks veiksmas?
4. Utilitarizmo principas netaikomas individui. Jis yra kolektyvinis, bendras.
5. Utilitarizmas ignoruoja teisingumo ir teisių principus. Teisingumo principas liečia naudos pasiskirstymą, o ne visą jos apimtį priimant sprendimą. Teisių principas liečia individualias teises, nepaisant kolektyvinės naudos. Utilitarizmas tų problemų nesprendžia.

Oficialus Katalikų Bažnyčios požiūris į utilitarizmą:
1. “Utilitarizmas yra produkcijos ir vartotojiškumo, „daiktų”, ne „asmenų“ civilizacija, kurioje asmenimis naudojamasi kaip daiktais. Vartotojiškumo civilizacijoje moteris gali tapti vyrui daiktu, vaikai – tėvams našta, šeima – ją sudarančių asmenų laisvei trukdančia institucija.”
2. Etinio utilitarizmo pagrindas, kaip žinoma, yra nuolatinis siekimas laimės „maksimumo“. Tačiau ta utilitaristine „laime“ laikomas tiktai malonumas, skubus vien tik atskiro individo patenkinimas, nepaisant objektyvių tikrojo gėrio reikalavimų ar net jiems prieštaraujant. Tokia utilitarizmo programa, pagrįsta individualistiškai orientuota laisve, tai yra laisve be atsakomybės, yra meilės priešprieša, net jeigu ji ir laikoma visos žmogiškosios civilizacijos išraiška. (Jonas Paulius II, Laiškas šeimoms, Gratissimam sane, 13)
3. Neretai visuomenės komunikavimo priemonės populiarina etinį reliatyvizmą ir utilitarizmą, pagrindžiančius šiandienę mirties kultūrą. (Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių taryba, Visuomenės komunikavimo etika,15)
4. “Gilūs ir staigūs pokyčiai itin griežtai reikalauja, kad niekas, nekreipdamas dėmesio į dalykų raidą arba tingumo apimtas, nesitenkintų vien individualistine etika.”(Vatikano II Susirinkimo pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje, Gaudium et spes, 30)

Susidūrę su utilitarizmu, turėtume atkreipti dėmesį į tokius aspektus:
1. Apibrėžti, kaip galima išmatuoti išlaidas ir naudą pasirenkant tam tikrą veiksmą.
2. Kokios informacijos jums reikia išlaidoms ir naudai apibrėžti, kai lyginate įvairius pasirinkimo variantus.
3. Nustatykite savo veiksmus ir politiką, kuria remdamiesi jūs pateisinate savo išlaidų ir naudos analizę.
Paklauskite, kokių moralinių įsipareigojimų turėsite kiekvienam suinteresuotajam po to, kai įvertinsite išlaidas ir naudą kiekvienai atskirai strategijai.

3.Pagrindiniai socialinio darbo etikos principai ir vertybės:
• Kiekvienas žmogus yra vertybė savo individualumu ir asmenybiškumu, kurią reikia vertinti ir gerbti;
• Kiekvienas žmogus turi teisę į savęs realizaciją, todėl privalo įnešti indėlį į visuomenės gerbūvį;
• Kiekviena visuomenė, nepriklausomai nuo jos formos, privalo taip funkcionuoti, kad suteiktų savo nariams maksimalią gerovę;
• Savo veikloje socialinis darbuotojas privalo vadovautis socialinio teisingumo principais;
• Socialiniai darbuotojai privalo visas savo žinias ir įgūdžius skirti pagalbos teikimui individams, grupėms, bendruomenėms, jų vystymui ir konfliktų tarp asmens ir visuomenės sprendimui;
• Socialinis darbuotojas privalo suteikti pagalbą kiekvienam, kam jos reikia;
• Socialinis darbuotojas užlaiko asmens neliečiamybės ir konfidencialumo principus, atsakingai panaudoja informaciją savo veikloje;
• Socialinis darbuotojas tampriai bendradarbiauja su klientais jo gerovei pasiekti, tačiau saugodamasis, kad tuo nebūtų padaryta žala likusiems asmenims; klientai yra skatinami dalyvauti ir veikti kartu su socialiniu darbuotoju;
• Socialinis darbuotojui dera kuo minimaliau panaudoti teisinę prievartą sprendžiant kliento problemas;
• Socialinis darbas nesuderinamas su tiesiogine ar netiesiogine valdžios struktūrų individams teikiama pagalba, tačiau naudojant terorą, kankinimus ar kitus veiksmus, engiančius žmones;
• Socialiniai darbuotojai savo veikloje panaudoja tik etiškai pagrįstus veiksmus ir laikosi priimtų jų šalyse socialinių darbuotojų etikos kodeksų;

Socialinio darbuotojo veikla – tai pasitikėjimo tarp žmonių zona, kelias į abipusį supratimą ir apmokymą. Tai ypač svarbu dabar, kada griūva tradiciniai ryšių tarp žmonių tipai, dažnai pasireiškia valstybinių struktūrų silpnumas, asmuo ir šeima atsiduria socialiai ekstremaliose situacijose. Greita ideologijų kaita, kuomet nuo visa reguliuojančios valstybės įtakos pereinama prie savarankiškumo, sukūrė situaciją, kuomet dėl objektyvių priežasčių daugėja žmonių skaičius nesugebančių konkuruoti ir kovoti už žmogaus vertą gyvenimą. Šiandieninės visuomenės transformacijos giliai pažeidžia viešąją etiką socialinės gerovės atžvilgiu. Globalizacija nevienam asmeniui atima stimulą ne tik vykdyti savo pareigas, bet ir pasinaudoti savo teisėmis. Gražiausi demokratijos projektai neretai praranda savo esmę ir pasiduoda “technokratijai.” Daugelis plėtros problemų yra etinio ir moralinio pobūdžio, jų sprendimas reikalauja smarkiai keisti šiandienės civilizacijos vartojimo bei gamybos modelius, ypač turtingose šalyse. Svarbus subalansuotos plėtros prioritetas yra kaimo plėtra, nes vargšai dažnai neturi galimybių gauti pagrindinių socialinių patarnavimų. Didėjanti žmonių, šeimų, įmonių ir tautų tarpusavio priklausomybė, vadinamoji globalizacija, smarkiai pakeitė bendravimą bei viešuosius santykius. Greta teigiamų aspektų ji taip pat lėmė tautų bei jų ekonomikų nelygybę, todėl dabar iš naujo būtina apmąstyti solidarumo klausimą.

Socialinė etika, kaip disciplina, priklauso moralės mokslų sričiai, – ji nagrinėja elgesio etiką socialiniuose santykiuose iš vienos pusės ir etinius pagrindus socialinėse ir juridinėse normose.Visų pirma reikia pabrėžti, jog socialinė etika yra modernios visuomenės vaisius, nes ieško elgesio, santykių ir normų etinio pagrindo.Taigi, modernioji etika ieško “normų” ir jas apibrėžiančių kriterijų teisėtumo. Etikos ir humanizmo veikimo sferos iš esmės sutampa, t.y. ir etika ir humanizmas pripažįsta, jog būtina atsižvelgti į pavienės žmogiškosios būtybės gyvenimą ir laimę. Modernūs laikai iškelia teisių vertės principą, kaip individo ir piliečio globos, apsaugos ir jo teisių garantą. Tačiau sankcijų ir įstatymų nepakanka, kad piliečiai jaustųsi saugūs šių laikų visuomenėje. Didelį dėmesys privalo būti skiriamas žmogaus asmenybės ugdymui, brandai, dorai. Štai kodėl pastaraisiais dešimtmečiais vis labiau ir aktualiau iškyla prevencinių programų svarba. Visuomenė savo teises ir pareigas, laisves ir suvaržymus, sąmoningiau priima dėka edukacinio proceso.
Šių laikų paradoksas glūdi tame, kad politinės jėgoms atrodo, kad jos greičiau pasieks siekiamo rezultato teisinėmis normomis ar ekonominiais sprendimais, paminant po kojomis edukacinį ir dorinį visuomenės auklėjimo aspektą. Kai tuo metu edukacinis kelias padeda susiformuoti asmeniui moralinę motyvaciją ugdyti, palaikyti ir ginti socialinę gerovę. Moralinės taisyklės einančios pirm įstatymų padeda asmenybei giliu suvokti savo vertę ir tuo pačiu labiau vertinti tarpasmeninius santykius. Socialiniai klausimai negali būti pradėti spręsti be moralinio pagrindo.
Visada egzistuoja rizika nejučia atsidurti aplinkoje kur egzistuos dvi visuomenės: priimtųjų visuomenė – kurie susikuria savo gerbūvį ir nepriimtųjų visuomenė – tų kurie dėl vienokių ar kitokių sąlygų ar aplinkybių atskirtyje. Atskirties klausimas yra aktuali XXI a. problema, nes socialinių ryšių išnykimas ir visuomenės diferenciacija ryškiai demonstruoja etikos pagrindų išnykimą visuomenėje. Vis daugiau ir daugiau sutinkame žmonių pasižyminčių minimalistine etika. Jeigu visuomenėje egzistuoja tik ekonominių ryšių prioritetas, tuomet ekonominių ryšių etika išaukština egoizmo, jėgos, paniekos silpniems ir neįgaliems kultą.
Socialinės gerovės politikai visais laikais buvo sunkus kelias į savo idėjų realizaciją. Viskas prasideda nuo socialinės padėties ir individualios atsakomybės santykio. Kiekvienas turime jausti moralinę atsakomybė už tą socialinę aplinką kurioje gyvename mes ir kurioje gyvens mūsų vaikai.
Šiandieninis socialinių patarnavimų teikėjas negali pavirsti tik funkcionieriumi turinčiu juridinę galią, bet visų pirma jis privalo aktyviai kovoti su socialinėmis krizėmis valstybėje. Kokie bebūtų aukšti ir kilnūs valstybės idealai, jie visi atsiremia į ją sudarančių asmenų kokybę ir jų veiklą. Tačiau socialinių patarnavimų teikėjas nėra vienas karys mūšio lauke: jis yra tarp daugelio kitų tarnaujančių visuomenei atsakingų patarnavimų: kaip pav.: juristas, medikas, teisėjas, sociologas, psichologas. Socialinei patarnavimai nėra opozicija Valstybei, bet integrali socialinės politikos, socialinės etikos dalis. Tai žymus indėlis atstatant pusiausvyrą socialiniuose santykiuose ir panaikinimą ribų tarp priimtos ir nepriimtos visuomenių – tai svarbi figūra vykdanti Valstybės socialinius tikslus garantuojant pagrindines piliečių teises ginamas Konstitucijos. Ypač pabrėžiant nepakeičiamą ir didelę etikos rolę.

Socialinių patarnavimų realizacijos kaita neišvengiamai pagimdo naujas socialines kolizijas, kurios yra labiau ne tiek surištos su pačia realybe, kiek su santykių su žmonėmis proceso kaita. Tai iškelia būtinybę panaudoti adekvačius veikos principus ir metodus pritaikytus naujoms situacijoms (pav.: augančiam nestabilumui valstybėje).

Leave a Comment