Kuno kalba

3879 0

TURINYS

ĮVADAS 3

1. Kūno kalbos samprata 4

2. Gestų kilmė 5

3. Kūno kalbos falsifikavimas 5

4. Svarbiausi kūno gestai 6

4.1 Veido lytėjimas rankomis 6

4.2. Rankų barjerai ir plaštakų gestai 8

4.3. Kojų barjerai 11

5. Kaip išmokti kūno kalbą 13

IŠVADOS 15ĮVADAS

Pastaruoju metu nežodinis bendravimas susilaukė vis didesnio mokslininkų dėmesio visame pasaulyje. Yra keletas priežasčių, skatinančių domėtis nežodinio bendravimo forma. Tyrinėtojų nuomone, tai universalinė kalba, nes, net nemokėdamas kalbėti, kūno signalų dėka žmogus gebės paaiškinti, kad jis yra alkanas, būdamas bet kuriame pasaulio krašte. Faktas, jog įvairių kultūrų atstovai savo stiprius jausmus išreiškia tokia pačia mimika, rodo, kad nežodinė kalba yra įtikinamesnė. Joje atsispindi emmocijos, kurias žmogus jaučia konkrečioje sitacijoje, ir lengviau jas perprasti netgi tuomet, kai kalbantysis nori jas užmaskuoti.

Kūno kalaba išreiškiama daugiau nei pasakoma žodžiais, todėl turėtumėte gerai žinoti jos elementus, nes, būdami svarbūs tiek dalykiniame, tiek ir tarpasmeniniame bendravime, jie gali pasitarnauti bendravino procesui, o kartais ir atvirksčiai – sumenkinti jį arba atnešti dviprasmiškumą. (Kaip akcentuojama ,,Bendravimo psichologija“ 2004,p.105-106)

Kūno kalba yra labai svarbi mūsų gyvenime todėl kad tai yra yra pirmoji mūsų kalba. Albertas Mehrabian’as teigia: ,, Kad bendravimo metu žodžiais (tekstu) perduodama voos apie 7% informacijos, tuo tarpu vokalas (balso tonas, moduliacija, papildomi garsai) perduoda 38%, o neverbaliniai signalai – net 55% informacijos. Profesorius Birdwhistel’is, analizuodamas neverbalinių signalų dalį žmonių trapusavio bendravime, taip pat gavo panašius rezultatus. Jo atlikti tyrimai parodė, kad žmogus kalba vidutiniškai apie de

ešimt – dvylika minučių per parą, o vidutinė sakinio trukmė teužima vos dvi su puse sekundės. Kaip ir Mehrabianas, jis nustatė, kad verbalinė tiesioginio bendravimo dalis yra mažesnė nei 35%, o virš 65% informacijos perteikiama neverbaliniu būdu.” (Pease A.,2003,p.14)

Darbo objektas – kūno kalba.

Darbo tikslas – Išanalizuoti kūno kalbą.

Darbo uždaviniai:

• Apibendrinti kas yra kūno kalba.

• Atskleisti gestų kilmę.

• Aptarti kūno kalbos falsifikavimą.

• Paaiškinti žmonių elgiasį pagal jų rodomą kūno kalbą.

Darbo metodai – Mokslinės literatūros analizė.1. Kūno kalbos samprata

Kūno kalba – tai sąvoka, apimanti dviejų ir daugiau žmonių bendravimo formą, naudojant ne garsus ar kitas priemones, o kūno judesius.

Kūno kalba taip pat yra viena iš efektyvios komunikacijos priemonių, padedančių geriau suprasti pašnekovą.

Kartais kūno kalba išduoda daugiau nei kalbantysis nori pasakyti. Jei atidžiai įsižiūrėtume į pašnekovo atliekamus gestus ar judesius, galėtume atskleisti jo vidinę būseną irr tai, kaip jis emociškai jaučiasi pokalbio metu. Tokia kūno “informacija” padeda geriau suprasti tiek klausytoją, tiek pašnekovą. Juk niekam ne naujiena, kad komunikuodami telefonu, prarandame daugiau nei 67% informacijos, kurią mums perduoda kitas žmogus. Svarbu yra ne tik balso tembras, kuris šiuo atveju yra vienintelis faktorius, galintis mums perduoti informaciją apie pašnekovo emocinę būseną, bet ir mimika bei kūno kalba, kurią tuo metu pašnekovas nesąmoningai naudoja, norėdamas geriau išsireikšti. (http://lt.wikipedia.org/wiki/K%C5%ABno_kalba)

Neįtikėtina, tačiau faktas, kad per milijoną ar daugiau žmogaus evoliucijos metų ne
ebverbaliniai žmonių bendravimo aspektai šiek tiek detaliau imti tyrinėti tik septintąjame parėjusio amžiaus dešimtmetyje. Apie neverbalinio bendravimo egzistavimą visuomenė sužinojo tik tuomet, kai 1970 metais Julius Fast’as išleido knygelę apie “kūno kalbą”, kurioje buvo apibendrinti iki tol biheivioristų atlikti neverbalinio bendravimo tyrimai. Tačiau netgi šendien dauguma žmonių apie “kūno kalbą” nieko nežino, jau nekalbant apie jos vaidmenį ir reikšmę mūsų gyvenime. (Pease A.,2003,p.13)

Stefan Spies teigia: “Kūno kalba – tai turtas, duotas kiekvienam is mūsų, tačiau daugelis juo naudojasi tik retkarčiais ir kaip pakliuvo. “ (.) “Kūnas kalba taip, kaip žmogus jaučia, mąsto ar veikia. Šiuo požiūriu kiekvienas kūno gestas, jei jo sąmonongai nekeičiame, yra natūralus. Natūralumo klausimas iškils tuomet, kai jūs bandysite tyčia pakeisti kūno kalbą. Pradėjus kontroliuoti savo elgesį ir judesius, iškyla pavojus pasijusti nejaukiai ir palikti aplinkiniams dirbtinumo įspūdį.

Yra daugybė profesijų, kurioms kūno kalba visiškai nesvarbi. Šie atvejai byloja, kad žmonės liko tokie, kokie buvo, arba teisingiau – kokie tapo, nes mūsų kūno kalba taip pat praėjo ilgą evoliucijos kelią ir yra veina iš daugelio bendro kolektyvinio modelio apraiškų. Jei savo kūno gestus suprantame ne kaip Dievo duotus, pirmapradžius, įgimtus arba tikrus, o kaip visą gyvenimą trunkančio vystymosi rezultatą, tuomet reikia ir sąmoningai siunčiamus kūno signalus suprasti ne tik kaip manipuliaciją, o ve
eikiau kaip sąmonongą kišimąsi į instinktyviai vykstančius procesus. Kūno kalbos išraiškos formų kitimui, paprastai jums to nestebint, didelės įtakos turi jus supantys žmonės ir visuomeninė aplinka. Jei kūno kalbai skirtumėte tinkamą dėmesį, visada sugebėsite spresti, kaip reikia elgtis. Kūno kalbos poveikiu kitiems, žmogus pirmiausia susidomi tais gyvenimo momentais, kai susiduria su profesijos keitimo sunkumais. Intuityviai arba atsižvelgdamas į aplinkinių kritiką jis peržiūri savo elgseną ir pamato, kad ji ne visada atitinka naujas elgiasio taisykles.” (Spies S.,2006,p.13-20)2. Gestų kilmė

Nežodinio bendravimo raidos pradžia – motinos į pasaulį išvydusio kūdikio sąveika (interakcija). Esama netgi nuomonių, kad kūdikiai, ateidami į pasaulį, jau yra pasiruošę socialiniai interakcijai. Maži kūdikiai siunčia nesudėtingus to paties pobūdžio socoalinius signalus, kaip ir bendraujantys suaugusieji. Tai garsas, judesys, žvilgsnis, šypsena. Šio nežodinio bendravimo elementų visiškai pakanka, kad mama suprastų, ko kūdikis nori. (Kaip akcentuojama ,,Bendravimo psichologija“ 2004,p.106)

Buvo atlikta daug tyrimų ir vyko daug diskusijų, skirtų išsiaiškinti, ar neverbaliniai signalai yra įgimti, ar išmokti, ar perduodami kaip genetinė informacija, ar įsisavinami dar kokiu nors būdu. Duomenys buvo renkami tiriant elgseną aklų ir arba kurčių žmonių, kurie neverbalinių signalų negalėjo išmokti iš aplinkinių ar kitais vizualiniais kanalais. Taip pat buvo analizuojamos įvairioms pasaulio kultūroms būdingos gestikuliacijos subtilybės ir skirtumai bei tyrinėjama mūsų artimiausių antropologinių giminaičių – žmogbeždžionių ir be
eždžionių elgsena.

Šio tyrimo išvados byloja, kad įvairūs gestai priskirtini skirtingoms kategorijoms. Pavyzdžiui, dauguma primatų naujagimių turi įgimtą sugebėjimą čiulpti – tai rodo, kad šis sugebėjimas yra arba įgimtas, arba genetinis. Vokiečių mokslininkas Eibl-Eibesfeldt’as nustatė, kad akli ir kurti gimę naujagimiai po kurio laiko išmoksta šypsotis lygiai kaip ir regintieji. Taigi, pasirodo, ir šis gestas nėra išmokstamas ar nukopijuojamas, o įgimtas. Ekman’o, Friesen’o ir Sorenson’o tyrimai paremia darvino įsitikinimą, kad dauguma gestikuliacijos elementų yra įgimti. Šie mokslininkai studijavo penkių iš esmės skirtingų kultūrų atstovų veido išraiškas. Jie atrado, kad kiekvienoje kultūroje atitinkamos emocijos išreiškiamos tomis pačiomis veido išraiškomis. Mokslininkai priėjo išvados, kad emocijas išreiškianti veido mimika taip pat yra įgimta. (Pease A.,2003,p.16)3. Kūno kalbos falsifikavimas

Dažnai pateikiamas klausimas – ar įmanoma sufalsifikuoti savo paties “kūno kalbą”? Atsakymas neigiamas, nes pasiekti visiško žodžių , gestų ir kūno “mikrosignalų” atitikimo praktiškai neįmanoma. Pavyzdžiui, atviri delnai siejami su nuoširdumu, tačiau kai meluojantis žmogus, besistengiantis sufalsifikuoti savo kūno kalbą, šypsosi ir laiko darbus atverstus į viršų, imituodamas, jog kalba teisybę, jį išduoda mikrogestai – susitraukusios akių lėliukės, pakeltas vienas antakis, trūkčiojantis lūpų kamputis ir panašiai. Visi šie signalai prieštarauja atviriems delnams ir “nuoširdžiai” šypsenai. Todėl kalusytojas, nepaisant visų kalbančiojo pastangų, nelinkęs tikėti jo žodžiais. Atrodo, žmogaus sąmonė turi savotišką “apsaugos nuo klaidų mechanizmą”, kuris registruoja kiekvieną neverbalinio pranešimo prieštaravimą kalbos turiniui. Visgi gyvenime yra keletas situacijų, kai kūno kalba sąmoningai ir maždaug sėkmingai sufabrikuojama siekiant vienokios ar kitokios naudos. Prisiminkime, kad Mis America ar Mis Visata rinkimus, kurių metu kiekviena varžybų dalyvė demonstruoja išmoktus kūno kalbos elementus, siekdama sukurti šilumos bei nuoširdumo įspūdį. Nuo to, kaip sėkmingai mergina sugeba “įteigti” šiuos signalus, priklauso teisėjų jai skiriami taškai. Tačiau net gi ekspertas savo kūno kalba tegali manipuliuoti tik trumpą laiką, nes galiausiai kūnas ima skleisti kalbančiojo valiai nepaklūstančius signalus. Tikri kūno kalbos falsifikavimo ekspertai yra dauguma poltikų, nes jiems būtina įtikinti balsuotojus, jog tai, ką jis kalba, yra gryniausia ir nediskutuotina tiesa. Politikas, kuris sėkmingai manipuliuoja savo neverbalinius signalus, laikomas “turinčiu charizmą”.

Siekiant užmaskuoti melą, dažniau nei bet kuri kita kūno dalis pasitelkiamas veidas. Melą mes stengiamės paslėpti “nuoširdžia” šypsena, galvos linčiojimu, mirkčiojimu. Deja, mūsų nelaimei, išduoda kiti mūsų kūno signalai – dažniausiai akivaizdus veido signalų gestikuliacijos neatitikimas. Veido signalų analizė yra ištisas menas.

Tad apibendrinant galima pasakyti, kad bent kiek ilgesnį laiką falsifikuoti kūno kalbą yra sunku, tačiau, kaip pamatysime, bendraujant naudinga išmokti ir praktikuoti teigiamus, atvirus gestus bei eliminuoti tuos gestus, kurie yra laikomi negatyvių signalų išraiška. Tai gali padaryti malonesnį jūsų bendravimą su žmonėmis, o jus padaryti patrauklesniu bendravimo partneriu. (Pease A.,2003,p.28-29)4. Svarbiausi kūno gestai

4.1 Veido lytėjimas rankomis

Vienas iš dažniausiai naudojamų sukčiavimo simbolių – trys išmintingos beždžionės, kurios negirdi, nekalba ir nemato nieko blogo. Šio simbolio apibūdinimas veido lytėjimas rankomis ir išreiškia sukčiavimo gestikuliacijos esmę. Kitais žodžiais tariant, kai mes matome, kalbame ir girdime netiesą ar suktybę, dažniausiai stengiamės rankomis uždengti savo burną, akis ir ausis. Vaikai šiuos akivaizdžius sukčiavimo gestus naudoja gana atvirai. Jei mažas vaikas sako neteisybę, jis netretai uždengia burną rankutėmis, lyg bandydamas sulaikyti per ją besiskverbiančius melagingus žodžius. Jei jis nenori girdėti barančio tėvo, delniukais užsidengia ausis. Jei pamato tai, į ką nenori žiūrėti, delniukais arba rankutėmis užsidengia akis. Kai vaikas šiek tiek paūgėja, minėti jo veido litėjimo gestai analogiškomis aplinkybėmis tampa kur kas subtilesni ir mažiau akivaižsūs, tačiau jų neatsisako. Be melo, veido lytėjimo gestai gali reikšti abejonę, neapibrėžtumą ar bandymą hiperbolizuoti.

Jei žmogus demonstruoja gestą “plaštaka prie veido”, tai dar nereiškia, kad jis meluoja. Tai tik rodo tokią galimybę, kurią patvirtins ar paneigs tolimesnis jo gestų grupių stebėjimas. Svarbu gesto “plaštaka prie veido” nemėginti vertinti atsieti nuo kitų gestų ir aplinkybių.

“Burnos apsauga” yra vienas išgestų , kurie vienodai akivaizdūs tiek suaugusiems, tiek vaikams. Burna uždengiama plaštaka, o nykštys spaudžiamas prie žando, nes pasamonė rankai duoda “instrukciją” sulaikyti sakomą netiesą. Kartais šis gestas pasireiškia, kad vos keliatas prie burnos pridėtų pirštų arba netgi prie jos priglaustas suspaustas kumštis, tačiau prasmė išlieka ta pati.

Daugelis žmonių “burnos apsaugos gestą” mėgina užmaskuoti imituodami tariamą kosulį. Vaidindamas ganksterį ar eilinį nusikaltėlį, Humphery’us Bogart’as neretai naudodavo šį gestą aptardamas nusikaltimų planus su kitais gaujos nariais arba tardomas policijos, taip duodamas neverbalinį signalą, kad kalba nenuoširdžiai.

Jei žmogus demonstruja šį gestą kalbėdamas, tai rodo, kad jis tikriausiai kalba netiesą. Tačiau jei jis prisidengia burną tuo metu, kai kalbate jūs, šis gestas liudija jo įsitikinimą, jog jūs meluojate.

Dar vienas gestas yra nosies lytėjimo gestas ir šis gestas yra rafinuota ir užmaskuota burnos apsaugos gesto forma. Jis gali susidaryti iš kelių švelnių panosės palytėjimų arba vieno greito, beveik nepastebimo prilietimo. Kai kurios moterys šy gestą sugeba atlikti labai nežymiai ir atsargiai, nesugadindamos makiažo.

Vienas iš šio gesto kilmės paaiškinimų yra tas, kad, užvaldžius negatyviai minčiai, pasąmonė siunčia nurodimą rankai skubiai pridengti burną., tačiau paskutinę akimirką, siekiant, kad gestas būtų itin akivaizdus, plaštaka atitraukiama nuo burnos, ir šio judesio rezultatas yra staigus trumpas nosies palytėjimas. Kitas paaiškinimas – spėjama, kad melavimas dirgina ploniausias nosies nervų galūnes, ir tyrimo veiksmas skirtas atsiradusiam nemaloniam pojučiui numaldyti. Tačiau gali kitli natūralus klausimas – o kas, jei žmogui paprasčiausiai niežti nosį? Nosies niežtėjimas dažniausiai numalšinamas labai sąmoningu ir akivaizdžiu trynimo ar kasymosi veiksmu, mažai ką bendro teturinčiu su subtiliu nosies palytėjimo gestu. Kaip ir burnos palytėjimo gestą, jį gali naudoti tiek kalbėtojas, maskuojantis savo melą, tiek ir klausytojas, abejojantis kalbėtojo žodžių tesingumu.

Akies trynimo gestas yra smegenų bandymas ignoruoti apgavystę ar melą, kurį ta akis mato, arba bandymas išvengti būtinybės žiurėti į veidą žmogui, kuriam sakoma netiesa. Vyrai savo akis dažniausiai trina energingai ir, ypač jei melas akiplėšiškas, žiūri kažkur į širdį, dažniausiai šiek teik žemyn. Moterys naudoja švelnesnį ir subtilesnį trinamąjį judesį paakyje – gal dėl to, kad yra išauklėtos vengti grubių, netradicinių judesių, o gal saugodamos veido makijažą. Pašnekovo žvilgsnio jos vengia žiūrėdamos ne į grindis , bet į lubas.

Ausies trynimas – tai faktiškai yra melo klausytojo bandymas “negirdėti nieko blogo”. Šis .gestas išreiškia pasąmoningą impulsą ranka “užblokuoti” girdimus žodžius, pridedant plaštaką prie ausies ar kur nors netoli jos. Tai suaugusiųjų subtiliai transformuotas “rankos ant abiejų ausų” gestas, kurį naudoja maži vaikai, norėdami atsiriboti nuo tėvų išsakomų priekaištų. Ausies trynimo gesto variacijos yra ausies kaušelio nugarėlės pusės trynimas, “pirštas atsuktuvas” (kai pirštas, įkištas į ausį, suliojamas į abu puses), ausies spenelio tempimas arba ausies kremzlės užlenkimas, užsengiant auises angą. Pastarasis gestas simbolizuoja, kad klausytojas jau pakankamai prisiklausė arba laukia progos pasisakyti pats.

Pirštai į burną kišami tuomet kai žmogus jaučia spaudimą ar grėsmę. Tai pasamoningas žmogaus bandymas susigrąžinti pirmykštę saugumo būseną, kurią išgyvendavo kudikystėje, čiulpdamas motinos krūtį. Nors dauguma įvairių burnos litėjimo ranka gestų atspindi melą ar sukčiavimą , gestas “pirštas burnoje” yra vidinio poreikio atgauti pasitikėjimą aplinka išraiška. Pastebėjus šį gestą, tinkamas žodis yra patikinti pašnekovą, kad jis yra visapusiškai saugus. (Pease A.,2003,p.76-95)

Veido gestai neabejotinai yra labia reikšmingi žmogaus bendrosios išvaizdos elementai, taigi jie vaidana nė kiek ne mažesnį vaidmenį, papildydami žodinį bendravimą.

4.2 Rankų barjerai ir plaštakų gestai

Slėpimasis už barjero yra normali žmogiška reakcija, kurios savisaugos tikslais mes išmokstame dar labai ankstyvame amžiuje. Vaikystėje, pasijutę nesaugiai, slepiamės už įvairių daigtų – stalų, kėdžių, motinos sijono. Paūgėjus slapstymasis, kaip ir visa kita, tampa subtilesnis, ne toks tiesioginis. Būdami šešerių metų, kai spapstymasis už daigtų tampa nebepriimtinas, mes išmokstame grėsmės akivaizdoje tvirtai sunerti rankas ant krūtinės. Paauglystėje šią pozą įgundame užimti ne taip demonstratyviai, šiek tiek atpalaiduodami rankas ir pozą papildydami sukryžiuotų kojų gestu.

Bręsdami gudrėjame ir taip išgryniname “sunertų rankų” gestą, jog jis tampa beveik nepastebimas aplinkiniams. Sulenkdami vieną arba abi rankas skersai krūtinės, suformuojame barjerą, kuris faktiškai yra pasąmoningas mėginimas apsisaugoti nuo gresiančių nemalonumų ir nepageidaujamų aplinkybių. Aišku viena – jei žmogus susinervinęs, kupinas negatyvių minčių ar nusiteikęs gintis, jis kryžiuoja savo rankas ant krūtinės; šis gestas – tai aiškus signalas, kad žmogus jaučia grėsmę.

Abi rankos, sukryžiuojamos ant krūtinės, išreiškia pasąmoningas pastangas “pasislėpti” nuo nemalonios situacijos. Dažniausiai jis demonstruojamas tuomet, kai atsiduriama nepažįstamų žmonių grupėje viešuose susirinkimuose, eilėse, kavinėse, liftuose ar bet kur kitur, kur tik galima jausti įtampą ir nesaugumą.

Jei pilną sunertų rankų gestą papildo sugniaužti kumščiai, tai rodo griežtai nedraugišką nusiteikimą ir besąlygišką norą priešintis. Šią gestų grupę neretai lydi sukąsti dantys ir paraudęs veidas — tokiu atveju galima ir žodinė ar fizinė ataka. Jei tokio priešiško gesto priežastis nėra akivaizdi, reikia pamėginti ją išsiaiškinti, tačiau būtina kalbėti nuolaidžiai ir atvirai, naudojant gestą „delnai aukštyn”. Ši gestų grupė reiškia pasirengimą atakuoti. Sunertų rankų gestas yra grynai gynybinio pobūdžio.

Dar vienas „sunertų rankų” gesto variantas pasižymi tuo, kad abiejų rankų plaštakos tvirtai laiko priešingos rankos žastą, taip sutvirtindamos savo padėtį ir užkirsdamos kelią bandymams išardyti šį gestą bei atverti krūtinę. Rankų žastai neretai laikomi taip tvirtai, kad sutrinka kraujo cirkuliacija pirštų galuose ir jie pabąla. Tokia rankų pozicija būdinga žmonėms, sėdintiems gydytojo ar dantisto priimamajame arba pirmą kartą įlipusiems į lėktuvą ir laukiantiems, kol jis pakils. Ji rodo valdomą negatyvų nusiteikimą — baimę, pyktį ir panašiai.

Dalinis rankų barjeras neretai demonstruojamas susitikimų metu, kai šį gestą rodantis žmogus yra nepažįstamas daugumai ar stokoja pasitikėjimo savimi. Kita populiari dalinio rankų barjero versija yra „sauja saujoje” kūno priešakyje. Šį gestą dažnai. naudoja žmonės, kurie minios akivaizdoje turi atsiimti apdovanojimą ar pasakyti kalbą. Desmond’as Morris’as teigia, kad šis gestas leidžia žmogui pakartotinai išgyventi emocinio saugumo pojūtį, patirtą vaikystėje, kai kuris nors iš tėvų ranka užstodavo nuo bauginančių ir nemalonių situacijų.

Užmaskuoti „sunertų rankų” gestai yra labai sudėtingi ir rafinuoti, juos naudoja asmenys, kurie nuolatos yra žmonių akivaizdoje. Tai visų pirma politikai, prekybos agentai, televizijos laidų vedėjai ir kiti, kurie nenori, kad jų auditorija pastebėtų, jog jie jaučiasi neužtikrintai ar nervinasi. Vienas iš šių gestų yra toks: viena ranka siekia kitos rankos, tačiau, užuot jos įsitvėrusi, ji tik liečia rankinę, apyrankę, laikrodį, rankogalį ar kitą daiktą, esantį ant kitos rankos ar netoli jos. Šiuo gestu suformuojamas tas pats apsauginis barjeras ir pasiekiamas trokštamas saugumo pojūtis. Kai buvo populiarūs rankogalių segtukai, neretai buvo galima išvysti, kaip vyriškiai, eidami skersai konferencijų ar šokių salės ir būdami matomi daugeliui žmonių uoliai juos taisosi. Kai rankogalių segtukai išėjo iš mados, vyrai, būdami dėmesio centre, gindamiesi nuo įtampos įprato taisytis laikrodžių dirželius, knistis po savo pinigines, spausti sukabintas plaštakas ar trinti delnus, sukioti rankogalių sagas ar naudoti kitus gestus, kurie leistų sujungti rankas kūno priešakyje. Tačiau akylam stebėtojui šie gestai kelia tik šypseną, nes jis žino, kad tai tik akivaizdus ir bergždžias bandymas paslėpti jaudulį. Patogu šiuos gestus stebėti ir tyrinėti tenai, kur žmonės vaikšto daugelio žiūrovų akivaizdoje — kad ir šokių salėje, kurią nuolat kerta jauni vyriškiai, kviesdami šokiui dailias jaunas merginas, arba viešoje apdovanojimų ceremonijoje.

Moterų maskuojamą susijaudinimą atspindintys rankų barjerai yra ne tokie akivaizdūs, nes keblią akimirką jos gali nusitverti rankinuką, kurį dažniausiai nešiojasi su savimi. Viena populiariausių šio gesto versijų — vyno taurės laikymas abiem rankomis. Ar jums yra pasitaikę, jog, laikydami vyno taurę, nepasitenkintumėte viena ranka? Abiejų rankų naudojimas keblioje situacijoje leidžia žmogui suformuot ibeveik nepastebimą rankų barjerą. Stebėdami, kaip ir kokiomis aplinkybėmis žmonės naudoja užmaskuotus rankų barjero signalus, mes nustatėme, kad šiuos gestus naudoja absoliuti dauguma žmonių. Rankų barjerus, visiškai to nė neįtardami, įtemptose situacijose naudoja daugelis gerai visuomenei žinomų asmenybių.

Sunertos plaštakos iš pažiūros esąs pasitikėjimą savimi atspindintis gestas, nes jį naudojantys žmonės dažniausiai šypsosi ir atrodo laimingi. Nierenberg’o ir Calero atlikti š

. . .

CITUOTA IR NAUDOTA LITERATŪRA

1. Peace A. Kūno kalba. – Kaunas: Dajalita, 2003. P. 13-124

2. Spies S. Kūno kalba. – Vilnius: Vaga, 2006. P. 13-20

3. Kauno technologijos universitetas, Bendravimo psichologija. – Kaunas: Technologija, 2004. P. 105-106

4. http://lt.wikipedia.org/wiki/K%C5%ABno_kalba 2006-11-29, 13:25

5. http://www.sociumas.lt/Lit/gestai/gestai.asp 2006-11-29, 13:15

Join the Conversation

×
×