Kuno kalba

TURINYS

ĮVADAS 3
1. Kūno kalbos samprata 4
2. Gestų kilmė 5
3. Kūno kalbos falsifikavimas 5
4. Svarbiausi kūno gestai 6
4.1 Veido lytėjimas rankomis 6
4.2. Rankų barjerai ir plaštakų gestai 8
4.3. Kojų barjerai 11
5. Kaip išmokti kūno kalbą 13
IŠVADOS 15ĮVADAS
Pastaruoju metu nežodinis bendravimas susilaukė vis didesnio mokslininkų dėmesio visame pasaulyje. Yra keletas priežasčių, skatinančių domėtis nežodinio bendravimo forma. Tyrinėtojų nuomone, tai universalinė kalba, nes, net nemokėdamas kalbėti, kūno signalų dėka žmogus gebės paaiškinti, kad jis yra alkanas, būdamas bet kuriame pasaulio krašte. Faktas, jog įvairių kultūrų atstovai savo stiprius jausmus išreiškia tokia pačia mimika, rodo, kad nežodinė kalba yra įtikinamesnė. Joje atsispindi emmocijos, kurias žmogus jaučia konkrečioje sitacijoje, ir lengviau jas perprasti netgi tuomet, kai kalbantysis nori jas užmaskuoti.
Kūno kalaba išreiškiama daugiau nei pasakoma žodžiais, todėl turėtumėte gerai žinoti jos elementus, nes, būdami svarbūs tiek dalykiniame, tiek ir tarpasmeniniame bendravime, jie gali pasitarnauti bendravino procesui, o kartais ir atvirksčiai – sumenkinti jį arba atnešti dviprasmiškumą. (Kaip akcentuojama ,,Bendravimo psichologija“ 2004,p.105-106)
Kūno kalba yra labai svarbi mūsų gyvenime todėl kad tai yra yra pirmoji mūsų kalba. Albertas Mehrabian’as teigia: ,, Kad bendravimo metu žodžiais (tekstu) perduodama voos apie 7% informacijos, tuo tarpu vokalas (balso tonas, moduliacija, papildomi garsai) perduoda 38%, o neverbaliniai signalai – net 55% informacijos. Profesorius Birdwhistel’is, analizuodamas neverbalinių signalų dalį žmonių trapusavio bendravime, taip pat gavo panašius rezultatus. Jo atlikti tyrimai parodė, kad žmogus kalba vidutiniškai apie de

ešimt – dvylika minučių per parą, o vidutinė sakinio trukmė teužima vos dvi su puse sekundės. Kaip ir Mehrabianas, jis nustatė, kad verbalinė tiesioginio bendravimo dalis yra mažesnė nei 35%, o virš 65% informacijos perteikiama neverbaliniu būdu.” (Pease A.,2003,p.14)
Darbo objektas – kūno kalba.
Darbo tikslas – Išanalizuoti kūno kalbą.
Darbo uždaviniai:
• Apibendrinti kas yra kūno kalba.
• Atskleisti gestų kilmę.
• Aptarti kūno kalbos falsifikavimą.
• Paaiškinti žmonių elgiasį pagal jų rodomą kūno kalbą.
Darbo metodai – Mokslinės literatūros analizė.1. Kūno kalbos samprata
Kūno kalba – tai sąvoka, apimanti dviejų ir daugiau žmonių bendravimo formą, naudojant ne garsus ar kitas priemones, o kūno judesius.

Kūno kalba taip pat yra viena iš efektyvios komunikacijos priemonių, padedančių geriau suprasti pašnekovą.
Kartais kūno kalba išduoda daugiau nei kalbantysis nori pasakyti. Jei atidžiai įsižiūrėtume į pašnekovo atliekamus gestus ar judesius, galėtume atskleisti jo vidinę būseną irr tai, kaip jis emociškai jaučiasi pokalbio metu. Tokia kūno “informacija” padeda geriau suprasti tiek klausytoją, tiek pašnekovą. Juk niekam ne naujiena, kad komunikuodami telefonu, prarandame daugiau nei 67% informacijos, kurią mums perduoda kitas žmogus. Svarbu yra ne tik balso tembras, kuris šiuo atveju yra vienintelis faktorius, galintis mums perduoti informaciją apie pašnekovo emocinę būseną, bet ir mimika bei kūno kalba, kurią tuo metu pašnekovas nesąmoningai naudoja, norėdamas geriau išsireikšti. (http://lt.wikipedia.org/wiki/K%C5%ABno_kalba)
Neįtikėtina, tačiau faktas, kad per milijoną ar daugiau žmogaus evoliucijos metų ne
ebverbaliniai žmonių bendravimo aspektai šiek tiek detaliau imti tyrinėti tik septintąjame parėjusio amžiaus dešimtmetyje. Apie neverbalinio bendravimo egzistavimą visuomenė sužinojo tik tuomet, kai 1970 metais Julius Fast’as išleido knygelę apie “kūno kalbą”, kurioje buvo apibendrinti iki tol biheivioristų atlikti neverbalinio bendravimo tyrimai. Tačiau netgi šendien dauguma žmonių apie “kūno kalbą” nieko nežino, jau nekalbant apie jos vaidmenį ir reikšmę mūsų gyvenime. (Pease A.,2003,p.13)
Stefan Spies teigia: “Kūno kalba – tai turtas, duotas kiekvienam is mūsų, tačiau daugelis juo naudojasi tik retkarčiais ir kaip pakliuvo. “ (.) “Kūnas kalba taip, kaip žmogus jaučia, mąsto ar veikia. Šiuo požiūriu kiekvienas kūno gestas, jei jo sąmonongai nekeičiame, yra natūralus. Natūralumo klausimas iškils tuomet, kai jūs bandysite tyčia pakeisti kūno kalbą. Pradėjus kontroliuoti savo elgesį ir judesius, iškyla pavojus pasijusti nejaukiai ir palikti aplinkiniams dirbtinumo įspūdį.
Yra daugybė profesijų, kurioms kūno kalba visiškai nesvarbi. Šie atvejai byloja, kad žmonės liko tokie, kokie buvo, arba teisingiau – kokie tapo, nes mūsų kūno kalba taip pat praėjo ilgą evoliucijos kelią ir yra veina iš daugelio bendro kolektyvinio modelio apraiškų. Jei savo kūno gestus suprantame ne kaip Dievo duotus, pirmapradžius, įgimtus arba tikrus, o kaip visą gyvenimą trunkančio vystymosi rezultatą, tuomet reikia ir sąmoningai siunčiamus kūno signalus suprasti ne tik kaip manipuliaciją, o ve
eikiau kaip sąmonongą kišimąsi į instinktyviai vykstančius procesus. Kūno kalbos išraiškos formų kitimui, paprastai jums to nestebint, didelės įtakos turi jus supantys žmonės ir visuomeninė aplinka. Jei kūno kalbai skirtumėte tinkamą dėmesį, visada sugebėsite spresti, kaip reikia elgtis. Kūno kalbos poveikiu kitiems, žmogus pirmiausia susidomi tais gyvenimo momentais, kai susiduria su profesijos keitimo sunkumais. Intuityviai arba atsižvelgdamas į aplinkinių kritiką jis peržiūri savo elgseną ir pamato, kad ji ne visada atitinka naujas elgiasio taisykles.” (Spies S.,2006,p.13-20)2. Gestų kilmė
Nežodinio bendravimo raidos pradžia – motinos į pasaulį išvydusio kūdikio sąveika (interakcija). Esama netgi nuomonių, kad kūdikiai, ateidami į pasaulį, jau yra pasiruošę socialiniai interakcijai. Maži kūdikiai siunčia nesudėtingus to paties pobūdžio socoalinius signalus, kaip ir bendraujantys suaugusieji. Tai garsas, judesys, žvilgsnis, šypsena. Šio nežodinio bendravimo elementų visiškai pakanka, kad mama suprastų, ko kūdikis nori. (Kaip akcentuojama ,,Bendravimo psichologija“ 2004,p.106)
Buvo atlikta daug tyrimų ir vyko daug diskusijų, skirtų išsiaiškinti, ar neverbaliniai signalai yra įgimti, ar išmokti, ar perduodami kaip genetinė informacija, ar įsisavinami dar kokiu nors būdu. Duomenys buvo renkami tiriant elgseną aklų ir arba kurčių žmonių, kurie neverbalinių signalų negalėjo išmokti iš aplinkinių ar kitais vizualiniais kanalais. Taip pat buvo analizuojamos įvairioms pasaulio kultūroms būdingos gestikuliacijos subtilybės ir skirtumai bei tyrinėjama mūsų artimiausių antropologinių giminaičių – žmogbeždžionių ir be
eždžionių elgsena.
Šio tyrimo išvados byloja, kad įvairūs gestai priskirtini skirtingoms kategorijoms. Pavyzdžiui, dauguma primatų naujagimių turi įgimtą sugebėjimą čiulpti – tai rodo, kad šis sugebėjimas yra arba įgimtas, arba genetinis. Vokiečių mokslininkas Eibl-Eibesfeldt’as nustatė, kad akli ir kurti gimę naujagimiai po kurio laiko išmoksta šypsotis lygiai kaip ir regintieji. Taigi, pasirodo, ir šis gestas nėra išmokstamas ar nukopijuojamas, o įgimtas. Ekman’o, Friesen’o ir Sorenson’o tyrimai paremia darvino įsitikinimą, kad dauguma gestikuliacijos elementų yra įgimti. Šie mokslininkai studijavo penkių iš esmės skirtingų kultūrų atstovų veido išraiškas. Jie atrado, kad kiekvienoje kultūroje atitinkamos emocijos išreiškiamos tomis pačiomis veido išraiškomis. Mokslininkai priėjo išvados, kad emocijas išreiškianti veido mimika taip pat yra įgimta. (Pease A.,2003,p.16)3. Kūno kalbos falsifikavimas
Dažnai pateikiamas klausimas – ar įmanoma sufalsifikuoti savo paties “kūno kalbą”? Atsakymas neigiamas, nes pasiekti visiško žodžių , gestų ir kūno “mikrosignalų” atitikimo praktiškai neįmanoma. Pavyzdžiui, atviri delnai siejami su nuoširdumu, tačiau kai meluojantis žmogus, besistengiantis sufalsifikuoti savo kūno kalbą, šypsosi ir laiko darbus atverstus į viršų, imituodamas, jog kalba teisybę, jį išduoda mikrogestai – susitraukusios akių lėliukės, pakeltas vienas antakis, trūkčiojantis lūpų kamputis ir panašiai. Visi šie signalai prieštarauja atviriems delnams ir “nuoširdžiai” šypsenai. Todėl kalusytojas, nepaisant visų kalbančiojo pastangų, nelinkęs tikėti jo žodžiais. Atrodo, žmogaus sąmonė turi savotišką “apsaugos nuo klaidų mechanizmą”, kuris registruoja kiekvieną neverbalinio pranešimo prieštaravimą kalbos turiniui. Visgi gyvenime yra keletas situacijų, kai kūno kalba sąmoningai ir maždaug sėkmingai sufabrikuojama siekiant vienokios ar kitokios naudos. Prisiminkime, kad Mis America ar Mis Visata rinkimus, kurių metu kiekviena varžybų dalyvė demonstruoja išmoktus kūno kalbos elementus, siekdama sukurti šilumos bei nuoširdumo įspūdį. Nuo to, kaip sėkmingai mergina sugeba “įteigti” šiuos signalus, priklauso teisėjų jai skiriami taškai. Tačiau net gi ekspertas savo kūno kalba tegali manipuliuoti tik trumpą laiką, nes galiausiai kūnas ima skleisti kalbančiojo valiai nepaklūstančius signalus. Tikri kūno kalbos falsifikavimo ekspertai yra dauguma poltikų, nes jiems būtina įtikinti balsuotojus, jog tai, ką jis kalba, yra gryniausia ir nediskutuotina tiesa. Politikas, kuris sėkmingai manipuliuoja savo neverbalinius signalus, laikomas “turinčiu charizmą”.
Siekiant užmaskuoti melą, dažniau nei bet kuri kita kūno dalis pasitelkiamas veidas. Melą mes stengiamės paslėpti “nuoširdžia” šypsena, galvos linčiojimu, mirkčiojimu. Deja, mūsų nelaimei, išduoda kiti mūsų kūno signalai – dažniausiai akivaizdus veido signalų gestikuliacijos neatitikimas. Veido signalų analizė yra ištisas menas.
Tad apibendrinant galima pasakyti, kad bent kiek ilgesnį laiką falsifikuoti kūno kalbą yra sunku, tačiau, kaip pamatysime, bendraujant naudinga išmokti ir praktikuoti teigiamus, atvirus gestus bei eliminuoti tuos gestus, kurie yra laikomi negatyvių signalų išraiška. Tai gali padaryti malonesnį jūsų bendravimą su žmonėmis, o jus padaryti patrauklesniu bendravimo partneriu. (Pease A.,2003,p.28-29)4. Svarbiausi kūno gestai
4.1 Veido lytėjimas rankomis
Vienas iš dažniausiai naudojamų sukčiavimo simbolių – trys išmintingos beždžionės, kurios negirdi, nekalba ir nemato nieko blogo. Šio simbolio apibūdinimas veido lytėjimas rankomis ir išreiškia sukčiavimo gestikuliacijos esmę. Kitais žodžiais tariant, kai mes matome, kalbame ir girdime netiesą ar suktybę, dažniausiai stengiamės rankomis uždengti savo burną, akis ir ausis. Vaikai šiuos akivaizdžius sukčiavimo gestus naudoja gana atvirai. Jei mažas vaikas sako neteisybę, jis netretai uždengia burną rankutėmis, lyg bandydamas sulaikyti per ją besiskverbiančius melagingus žodžius. Jei jis nenori girdėti barančio tėvo, delniukais užsidengia ausis. Jei pamato tai, į ką nenori žiūrėti, delniukais arba rankutėmis užsidengia akis. Kai vaikas šiek tiek paūgėja, minėti jo veido litėjimo gestai analogiškomis aplinkybėmis tampa kur kas subtilesni ir mažiau akivaižsūs, tačiau jų neatsisako. Be melo, veido lytėjimo gestai gali reikšti abejonę, neapibrėžtumą ar bandymą hiperbolizuoti.
Jei žmogus demonstruoja gestą “plaštaka prie veido”, tai dar nereiškia, kad jis meluoja. Tai tik rodo tokią galimybę, kurią patvirtins ar paneigs tolimesnis jo gestų grupių stebėjimas. Svarbu gesto “plaštaka prie veido” nemėginti vertinti atsieti nuo kitų gestų ir aplinkybių.

“Burnos apsauga” yra vienas išgestų , kurie vienodai akivaizdūs tiek suaugusiems, tiek vaikams. Burna uždengiama plaštaka, o nykštys spaudžiamas prie žando, nes pasamonė rankai duoda “instrukciją” sulaikyti sakomą netiesą. Kartais šis gestas pasireiškia, kad vos keliatas prie burnos pridėtų pirštų arba netgi prie jos priglaustas suspaustas kumštis, tačiau prasmė išlieka ta pati.

Daugelis žmonių “burnos apsaugos gestą” mėgina užmaskuoti imituodami tariamą kosulį. Vaidindamas ganksterį ar eilinį nusikaltėlį, Humphery’us Bogart’as neretai naudodavo šį gestą aptardamas nusikaltimų planus su kitais gaujos nariais arba tardomas policijos, taip duodamas neverbalinį signalą, kad kalba nenuoširdžiai.
Jei žmogus demonstruja šį gestą kalbėdamas, tai rodo, kad jis tikriausiai kalba netiesą. Tačiau jei jis prisidengia burną tuo metu, kai kalbate jūs, šis gestas liudija jo įsitikinimą, jog jūs meluojate.
Dar vienas gestas yra nosies lytėjimo gestas ir šis gestas yra rafinuota ir užmaskuota burnos apsaugos gesto forma. Jis gali susidaryti iš kelių švelnių panosės palytėjimų arba vieno greito, beveik nepastebimo prilietimo. Kai kurios moterys šy gestą sugeba atlikti labai nežymiai ir atsargiai, nesugadindamos makiažo.
Vienas iš šio gesto kilmės paaiškinimų yra tas, kad, užvaldžius negatyviai minčiai, pasąmonė siunčia nurodimą rankai skubiai pridengti burną., tačiau paskutinę akimirką, siekiant, kad gestas būtų itin akivaizdus, plaštaka atitraukiama nuo burnos, ir šio judesio rezultatas yra staigus trumpas nosies palytėjimas. Kitas paaiškinimas – spėjama, kad melavimas dirgina ploniausias nosies nervų galūnes, ir tyrimo veiksmas skirtas atsiradusiam nemaloniam pojučiui numaldyti. Tačiau gali kitli natūralus klausimas – o kas, jei žmogui paprasčiausiai niežti nosį? Nosies niežtėjimas dažniausiai numalšinamas labai sąmoningu ir akivaizdžiu trynimo ar kasymosi veiksmu, mažai ką bendro teturinčiu su subtiliu nosies palytėjimo gestu. Kaip ir burnos palytėjimo gestą, jį gali naudoti tiek kalbėtojas, maskuojantis savo melą, tiek ir klausytojas, abejojantis kalbėtojo žodžių tesingumu.
Akies trynimo gestas yra smegenų bandymas ignoruoti apgavystę ar melą, kurį ta akis mato, arba bandymas išvengti būtinybės žiurėti į veidą žmogui, kuriam sakoma netiesa. Vyrai savo akis dažniausiai trina energingai ir, ypač jei melas akiplėšiškas, žiūri kažkur į širdį, dažniausiai šiek teik žemyn. Moterys naudoja švelnesnį ir subtilesnį trinamąjį judesį paakyje – gal dėl to, kad yra išauklėtos vengti grubių, netradicinių judesių, o gal saugodamos veido makijažą. Pašnekovo žvilgsnio jos vengia žiūrėdamos ne į grindis , bet į lubas.
Ausies trynimas – tai faktiškai yra melo klausytojo bandymas “negirdėti nieko blogo”. Šis .gestas išreiškia pasąmoningą impulsą ranka “užblokuoti” girdimus žodžius, pridedant plaštaką prie ausies ar kur nors netoli jos. Tai suaugusiųjų subtiliai transformuotas “rankos ant abiejų ausų” gestas, kurį naudoja maži vaikai, norėdami atsiriboti nuo tėvų išsakomų priekaištų. Ausies trynimo gesto variacijos yra ausies kaušelio nugarėlės pusės trynimas, “pirštas atsuktuvas” (kai pirštas, įkištas į ausį, suliojamas į abu puses), ausies spenelio tempimas arba ausies kremzlės užlenkimas, užsengiant auises angą. Pastarasis gestas simbolizuoja, kad klausytojas jau pakankamai prisiklausė arba laukia progos pasisakyti pats.
Pirštai į burną kišami tuomet kai žmogus jaučia spaudimą ar grėsmę. Tai pasamoningas žmogaus bandymas susigrąžinti pirmykštę saugumo būseną, kurią išgyvendavo kudikystėje, čiulpdamas motinos krūtį. Nors dauguma įvairių burnos litėjimo ranka gestų atspindi melą ar sukčiavimą , gestas “pirštas burnoje” yra vidinio poreikio atgauti pasitikėjimą aplinka išraiška. Pastebėjus šį gestą, tinkamas žodis yra patikinti pašnekovą, kad jis yra visapusiškai saugus. (Pease A.,2003,p.76-95)
Veido gestai neabejotinai yra labia reikšmingi žmogaus bendrosios išvaizdos elementai, taigi jie vaidana nė kiek ne mažesnį vaidmenį, papildydami žodinį bendravimą.

4.2 Rankų barjerai ir plaštakų gestai

Slėpimasis už barjero yra normali žmogiška reakcija, kurios savisaugos tikslais mes išmokstame dar labai ankstyvame amžiuje. Vaikystėje, pasijutę nesaugiai, slepiamės už įvairių daigtų – stalų, kėdžių, motinos sijono. Paūgėjus slapstymasis, kaip ir visa kita, tampa subtilesnis, ne toks tiesioginis. Būdami šešerių metų, kai spapstymasis už daigtų tampa nebepriimtinas, mes išmokstame grėsmės akivaizdoje tvirtai sunerti rankas ant krūtinės. Paauglystėje šią pozą įgundame užimti ne taip demonstratyviai, šiek tiek atpalaiduodami rankas ir pozą papildydami sukryžiuotų kojų gestu.
Bręsdami gudrėjame ir taip išgryniname “sunertų rankų” gestą, jog jis tampa beveik nepastebimas aplinkiniams. Sulenkdami vieną arba abi rankas skersai krūtinės, suformuojame barjerą, kuris faktiškai yra pasąmoningas mėginimas apsisaugoti nuo gresiančių nemalonumų ir nepageidaujamų aplinkybių. Aišku viena – jei žmogus susinervinęs, kupinas negatyvių minčių ar nusiteikęs gintis, jis kryžiuoja savo rankas ant krūtinės; šis gestas – tai aiškus signalas, kad žmogus jaučia grėsmę.
Abi rankos, sukryžiuojamos ant krūtinės, išreiškia pasąmoningas pastangas “pasislėpti” nuo nemalonios situacijos. Dažniausiai jis demonstruojamas tuomet, kai atsiduriama nepažįstamų žmonių grupėje viešuose susirinkimuose, eilėse, kavinėse, liftuose ar bet kur kitur, kur tik galima jausti įtampą ir nesaugumą.
Jei pilną sunertų rankų gestą papildo sugniaužti kumščiai, tai rodo griežtai nedraugišką nusiteikimą ir besąlygišką norą priešintis. Šią gestų grupę neretai lydi sukąsti dantys ir paraudęs veidas — tokiu atveju galima ir žodinė ar fizinė ataka. Jei tokio priešiško gesto priežastis nėra akivaizdi, reikia pamėginti ją išsiaiškinti, tačiau būtina kalbėti nuolaidžiai ir atvirai, naudojant gestą „delnai aukštyn”. Ši gestų grupė reiškia pasirengimą atakuoti. Sunertų rankų gestas yra grynai gynybinio pobūdžio.
Dar vienas „sunertų rankų” gesto variantas pasižymi tuo, kad abiejų rankų plaštakos tvirtai laiko priešingos rankos žastą, taip sutvirtindamos savo padėtį ir užkirsdamos kelią bandymams išardyti šį gestą bei atverti krūtinę. Rankų žastai neretai laikomi taip tvirtai, kad sutrinka kraujo cirkuliacija pirštų galuose ir jie pabąla. Tokia rankų pozicija būdinga žmonėms, sėdintiems gydytojo ar dantisto priimamajame arba pirmą kartą įlipusiems į lėktuvą ir laukiantiems, kol jis pakils. Ji rodo valdomą negatyvų nusiteikimą — baimę, pyktį ir panašiai.
Dalinis rankų barjeras neretai demonstruojamas susitikimų metu, kai šį gestą rodantis žmogus yra nepažįstamas daugumai ar stokoja pasitikėjimo savimi. Kita populiari dalinio rankų barjero versija yra „sauja saujoje” kūno priešakyje. Šį gestą dažnai. naudoja žmonės, kurie minios akivaizdoje turi atsiimti apdovanojimą ar pasakyti kalbą. Desmond’as Morris’as teigia, kad šis gestas leidžia žmogui pakartotinai išgyventi emocinio saugumo pojūtį, patirtą vaikystėje, kai kuris nors iš tėvų ranka užstodavo nuo bauginančių ir nemalonių situacijų.
Užmaskuoti „sunertų rankų” gestai yra labai sudėtingi ir rafinuoti, juos naudoja asmenys, kurie nuolatos yra žmonių akivaizdoje. Tai visų pirma politikai, prekybos agentai, televizijos laidų vedėjai ir kiti, kurie nenori, kad jų auditorija pastebėtų, jog jie jaučiasi neužtikrintai ar nervinasi. Vienas iš šių gestų yra toks: viena ranka siekia kitos rankos, tačiau, užuot jos įsitvėrusi, ji tik liečia rankinę, apyrankę, laikrodį, rankogalį ar kitą daiktą, esantį ant kitos rankos ar netoli jos. Šiuo gestu suformuojamas tas pats apsauginis barjeras ir pasiekiamas trokštamas saugumo pojūtis. Kai buvo populiarūs rankogalių segtukai, neretai buvo galima išvysti, kaip vyriškiai, eidami skersai konferencijų ar šokių salės ir būdami matomi daugeliui žmonių uoliai juos taisosi. Kai rankogalių segtukai išėjo iš mados, vyrai, būdami dėmesio centre, gindamiesi nuo įtampos įprato taisytis laikrodžių dirželius, knistis po savo pinigines, spausti sukabintas plaštakas ar trinti delnus, sukioti rankogalių sagas ar naudoti kitus gestus, kurie leistų sujungti rankas kūno priešakyje. Tačiau akylam stebėtojui šie gestai kelia tik šypseną, nes jis žino, kad tai tik akivaizdus ir bergždžias bandymas paslėpti jaudulį. Patogu šiuos gestus stebėti ir tyrinėti tenai, kur žmonės vaikšto daugelio žiūrovų akivaizdoje — kad ir šokių salėje, kurią nuolat kerta jauni vyriškiai, kviesdami šokiui dailias jaunas merginas, arba viešoje apdovanojimų ceremonijoje.
Moterų maskuojamą susijaudinimą atspindintys rankų barjerai yra ne tokie akivaizdūs, nes keblią akimirką jos gali nusitverti rankinuką, kurį dažniausiai nešiojasi su savimi. Viena populiariausių šio gesto versijų — vyno taurės laikymas abiem rankomis. Ar jums yra pasitaikę, jog, laikydami vyno taurę, nepasitenkintumėte viena ranka? Abiejų rankų naudojimas keblioje situacijoje leidžia žmogui suformuot ibeveik nepastebimą rankų barjerą. Stebėdami, kaip ir kokiomis aplinkybėmis žmonės naudoja užmaskuotus rankų barjero signalus, mes nustatėme, kad šiuos gestus naudoja absoliuti dauguma žmonių. Rankų barjerus, visiškai to nė neįtardami, įtemptose situacijose naudoja daugelis gerai visuomenei žinomų asmenybių.
Sunertos plaštakos iš pažiūros esąs pasitikėjimą savimi atspindintis gestas, nes jį naudojantys žmonės dažniausiai šypsosi ir atrodo laimingi. Nierenberg’o ir Calero atlikti šio gesto tyrimai leidžia daryti išvadą, kad sunertų plaštakų gestas išreiškia nusivylimą; tokiu būdu žmogus pasąmoningai stengiasi sulaikyti neigiamas emocijas.
Keletas žinomų Britanijos Karališkosios šeimos narių yra pagarsėję pomėgiu vaikščioti aukštai pakėlę galvą, atstatę smakrą, vienos rankos plaštaka už nugaros laikydami kitą ranką. Šį gestą naudoja ne vien tik Britanijos Karališkosios šeimos nariai. Jis yra paplitęs ir kitų šalių monarchų šeimose. Visuomenėje šio gesto galima tikėtis iš patruliuojančio policininko, per mokyklos kiemą einančio kaimo mokyklos direktoriaus, aukštesnį laipsnį turinčio kariškio ir t.t. Taigi, jį mėgsta didesnę ar mažesnę valdžią turintys asmenys.
Šis gestas išreiškia pranašumą aplinkinių atžvilgiu ir pasitikėjimą savimi. Tai pasąmoningas drąsos aktas, atveriant pavojui jautriausias pilvo, krūtinės ir gerklės sritis. Mūsų visų patirtis byloja, kad, jei šį gestą naudosime įtemptoje situacijoje, kaip antai, laikraščių korespondentų apsuptyje arba laukdami už dantų gydytojo kabineto durų, pasijusime atsipalaidavę, įgysime pasitikėjimo savimi, tapsime netgi šiek tiek valdingi.
Chiromantijoje nykštys apibūdina ego ir charakterio stiprumą. Neverbalinis nykščio naudojimas atitinka chiromantijos teiginius. Nykštys naudojamas dominavimui, pranašumui ar netgi agresijai išreikšti. Nykščio gestai dažniausiai yra antrin.iai, gestų grupes papildantieji elementai. Bet koks nykščio rodymas yra pozityvus signalas, neretai naudojamas kaip tipinis „kieto” viršininko gestas pavaldinių tarpe. Besimeilinantis vyriškis jį demonstruoja bendraudamas su potencialia partnere. Taip pat įvairūs nykščio gestai būdingi žmonėms, dėvintiems prabangius ar prestižinius drabužius. Žmonės, dėvintys naujus, akį traukiančius drabužius nykštį demonstruoja kur kas dažniau nei tie, kurių drabužiai senesni ir nebemadingi.
Nykščiai dažniausiai kyšo iš kišenių, kartais netgi užpakalinių. Šis gestas — tai slaptas bandymas užmaskuoti savo pranašumo pojūtį. Moterys šį gestą taip pat mėgsta naudoti. Be to, tokie nykščių rodytojai turi polinkį sūpuotis ant pirštų, pasąmoningai siekdami sudaryti įspūdį, kad yra aukštesni nei iš tikrųjų.
Dar vienas populiarus nykščių gestas — rankos sunertos ant krūtinės su kyšančiais į viršų nykščiais. Tai dvigubas signalas, turintis sykiu neigiamą gynybinę potekstę (sunertos rankos) ir liudijantis numanomą pranašumą (demonstruojami nykščiai). Žmogus, naudodamas šį dvigubą gestą, dažniausiai judina nykščius ir, jei stovi, supasi ant pirštų galų.

Nykštys, kai juo rodoma į kitą žmogų, taip pat gali būti naudojamas kaip „kvailinimo” ar nepagarbos ženklas.

Nedera pamiršti ir to fakto, kad siunčiamo neverbalinio pranašumo prasmė gali būti vienokia, o priimto – kitokia. Gal laikyti rankas ant krūtinės ir sėdėti įtempta nugara bei sprandu jums paprasčiausiai ‚,patogu“, tačiau tyrimai rodo, kad jūsų pašnekovai šiuos gestus bus linkę vertinti kaip jūsų neigiamo nusiteikimo apraiškas. (Pease A.,2003,p.96-108)

4.3 Kojų barjerai

Kaip ir rankų barjero gestai, „koja ant kojos” yra signalas, kad žmogus tikriausiai pasiruošęs gintis ar yra kaustomas negatyvių minčių. Sunertų ant krūtinės rankų pirmykštė prasmė buvo širdies srities apsauga, o sukryžiuotos kojos išreiškia pastangas apsaugoti genitalijų sritį. Sunertos rankos liudija didesnį minčių negatyvumą nei sukryžiuotos kojos; be to, sunertų rankų gestas yra ir labiau akivaizdus. Moterų „koja ant kojos” gestą reikia vertinti atsargiai, nes daugelis iš jų nuo vaikystės buvo mokomos, kad „taip sėdi tikra panelė”. Deja, šis gestas išreiškia ne tiek moteriškumą, kiek neužtikrintumą ir psichologinę gynybą. Yra dvi pagrindinės pozos „koja ant kojos” padėtys — standartinė ir „skaičiaus 4″ poza.
Europietiška koja ant kojos poza tai kai viena koja grakščiai užmetama ant kitos, dažniausiai dešinioji ant kairiosios. Tai normali Europoje paplitusi „koja ant kojos” poza, kuri išreiškia nervingumą, skepticizmą ar gynybinį nusiteikimą. Tačiau tai dažniausiai būna tik papildantis gestas, lydintis kitus negatyvius gestus, todėl jis neturi būti interpretuojamas atskirai ar atsietai nuo konteksto. Pavyzdžiui, žmonės dažnai taip sėdi paskaitų metu, ypač jei ilgą laiką tenka praleisti ant nepatogios kėdės. Taip pat dažnai šį gestą naudoja šaltą dieną lauke sėdintys žmonės. Kai „koja ant kojos” gestas demonstruojamas drauge su sunertomis rankomis, ši gestų grupė išreiškia žmogaus atsiribojimą nuo vykstančio pokalbio. Ši poza daugelyje šalių populiari tarp moterų, ypač išreiškiant jų nepasitenkinimą vyro ar draugo elgesiu.
“Kojų surakinimo” gestas rodo, kad žmogus yra pasirengęs ginčytis ar varžytis. Tai tipiška daugelio į polemiką linkusių amerikiečių vyriškių sėdėsena. Kadangi amerikiečiai mėgsta polemizuoti, ši poza pokalbio metu mažai ką pasako apie amerikietį, tačiau kur kas akivaizdesnė ir informatyvesnė yra tuomet, kai ją panaudoja britas.
Asmuo, kuris ginčo ar diskusijos metu laikosi aštrios ir kietos pozicijos, neretai viena ar abiem rankomis kaip spaustuvais laiko nusitvėręs savo koją aukščiau čiurnos. Si pozicija — tai ženklas, jog turite reikalą su kietakakčiu, užsispyrusiu žmogumi, kurio pasipriešinimui palaužti gali prireikti neeilinių sugebėjimų.
Kai kitą kartą teks dalyvauti susitikime ar ceremonijoje, atkreipkite dėmesį į stoviniuojančias nedideles žmonių grupeles. Vienose grupėse visi dalyviai bu.s ant krūtinės sunertomis rankomis ir sukryžiuotomis kojomis. Atidžiau patyrinėję pastebėsite, kad jie stovi didesniu nei įprastas atstumu vienas nuokito, o jei dėvi švarkus ar apsiaustus, jie dažniausiai užsagstyti. Susipažinę su tais žmonėmis sužinotumėte, kad vienas iš jų arba ir visi yra nepažįstami ar menkai pažįstami likusiems grupelės nariams. Būtent taip dauguma žmonių stovi nepažįstamų ar menkai pažįstamų asmenų draugijoje.
Netrukus tikriausiai atkreipsite dėmesį, kad yra ir kitokių žmonių grupelių, kuriose žmonės stovi nesunėrę rankų, atvirais delnais, atsagstytais apsiaustais, atsipalaidavę, kartais vieną koją atstatę link kitų grupelės narių, neretai — pažeisdami vienas kito intymiosios zonos ribas. Jei pasidomėtumėte, paaiškėtų, kad šie žmonės vieni kitiems yra draugai arba geri pažįstami. Pažymėtina tai, kad žmonės, naudojantys „uždarų rankų ir kojų” stovėseną, taip pat gali atrodyti atsipalaidavę, jų pokalbis gali būti laisvas ir nevaržomas, tačiau tai tik „fasadas” — sunertos rankos ir sukryžiuotos kojos byloja, kad viduje juos kausto įtampa ir tarpusavio pasitikėjimo stoka.
Sunertos rankos ar sukryžiuotos kojos, kaip pamename, byloja apie negatyvų nusistatymą ar pasirengimą gintis. Tą patį reiškia ir „surakintų kulnų” gestas. Vyriškoji šio gesto versija neretai yra lydima ant kelių padėtų sugniaužtų kumščių ar tvirtai įsikibusių į kėdės porankius delnų. Moteriškoji šio gesto versija yra kiek kitokia. Keliai paprastai būna suglausti, pėdos pasuktos į vieną pusę, o rankos šalia viena kitos ar viena ant kitos padėtos ant kelių.
Kulnų surakinimo gestas atitinka „lūpos prikandi-mą” mintimis. Šis gestas išreiškia slopinamas negatyvias emocijas, nervingumą ar baimę. Vieni žinomiausių derybų technikos specialistų, Nierenberg’as ir Calero’as, nustatė, kad, jei vienas iš derybų dalyvių pokalbio metu užima „surakintų kulnų” poziciją, tai neretai reiškia, kad jis nenori išsiduoti svarstąs nuolaidos galimybę. Pasirodo, pritaikius tam tikrą klausinėjimo metodiką, neretai pavyksta „atrakinti” tokio derybininko kulnus ir atskleisti nuolaidą, kurią jis turi omenyje.
Visuomet atsiranda žmonių, teigiančių, kad „surakintų kulnų” ar kuri kita rankų arba kojų pozicija jiems yra natūrali, nes tik ją užėmę jie jaučiasi patogiai. Jei esate vienas iš tokių žmo nių, žinokite, kad tai, jog jums patogi bet kuri uždara rankų ar kojų pozicija, rodo, kad esate užsidarę, kad jūsų galvoje nuolat sukiojasi skeptiškos ar negatyvios mintys. Žinant, kad negatyvus gestas gali užtęsti negatyvią nuostatą, o taip pat tai, kad jis skatins kitus žmones apie jus galvoti kaip apie užsidariusį ar piktą žmogų, peršasi viena išvada — mokykitės naudoti pozityvius ir atvirus gestus, nes taip ne tik sustiprinsite pasitikėjimą savimi, bet ir pagerinsite santykius su kitais žmonėmis.

“Pėdos surakinimo”gestą beveik išimtinai vartoja tik moterys. Vienos pėdos viršumi apkabinama kita koja. Išvydę šį gestą, galite būti tikri, kad moteris mintimis yra atsiribojusi nuo aplinkinių arba kaip vėžlys įlindusi į savo „kiautą”. Praverti šią „užsivėrusią kriauklę” gali tik šiltas, draugiškas ir paprastas pokalbis. Šią poziciją mėgsta drovios ir nedrąsios moterys.
Tačiau kojų gestai ne visada pasako teisybę. Pavyzdžiui moterys, kurios mini sijonėlių mados laikotarpiu buvo paauglės, savo kojas ir kelius sėdėdamos įprato sukryžiuoti dėl visiems suprantamų priežasčių. Paauglystėje išsiugdžiusios tokį įprotį, jos ir dabar dar sėdėdamos dažnai užima tokią pozą, kurią kiti gali suprasti klaidingai ir, bendraudami su tokia moterimi, gali laikytis atsargiai, per distanciją. Tad, prieš pereinant prie išvadų apie moterų gestus, svarbu nepamiršti moteriškų mados vingių faktoriaus, kuris gali būti paveikęs moters sėdėjimo stilių ir kitas manieras. (Pease A.,2003,p.109-124).5. Kaip išmokti kūno kalbą
Kasdien paskirkite bent penkiolika minučių kitų žmonių bei savo pačių gestų stebėjimui ir analizavimui. Tokiam stebėjimui tinka bet kuri žmonių susiburimų ir bendravimo vieta. Plačiausią žmonių gestikuliacijos spektrą galima išvysti oro uoste, nes ten žmonės atvirai reiškia nekantravimą, pyktį, liūdesį, laimę, ilgesį ir daugelį kitų emocijų. Taip pat tinkamos tokiam stebėjimui vietos yra viešosios ar verslo įstaigos, pobūviai bei vakarėliai. Išmokę kūno kalbą, jūs galite nueiti į vakarėlį ir visą vakarą prasėdėti kampe kaip vazoninė gėlė, su didžiausiu malonumu stebėdami kitų žmonių kūno kalbos ritualus! Gera priemonė mokytis neverbalinio bendravimo subtilybių yra televizorius. Išjungę garsą ir vien tik iš ekrane matomų žmonių elgiasio pamėginkite susigaidyti, apie ką jie kalba. Kas penkias minutes įjunkite garsą ir pasitikrinkite, ar teisingai supratote filmo aktorių ar laidos dalyvių skleidžiamą neverbalinę informaciją. Tikriausiai neprireiks daug laiko, kad ištobulintumėte savo įgūdžius tiek, kad galėtumėte, išjungę garsą, žiurėti visą ladą ar filmą ir suprasti jo turinį, lygiai taip, kaip sugeba kurtieji. (Pease A.,2003,p.31)IŠVADOS
1. Kūno kalba – tai sąvoka, apimanti dviejų ir daugiau žmonių bendravimo formą, naudojant ne garsus ar kitas priemones, o kūno judesius.
Sakoma, kad žodine kalba žmogus naudojasi norėdamas nuspėti savo mintis. Tačiau tai, ką jis nori nuslėpti kakbėdamas, pasako nežodine (neverbaline) arba kūno kalba, nes kiekvieną pasakymą lydi nežodiniai signalai. Jie tiesiogiai atspindi žmogaus fiziologines reakcijas, todėl yra greitesni už kalbą. Mes kalbme balsu tačiau bendraujame visu kūnu.
2. Buvo atlikta daug tyrimų ir vyko daug diskusijų, skirtų išsiaiškinti, ar neverbaliniai signalai yra įgimti, ar išmokti, ar perduodami kaip genetinė informacija, ar įsisavinami dar kokiu nors būdu. Vis dėl to didesnę savo neverbalinės elgsenos elementų dalį mes išmokstame, o judesių ir gestų prasmę nulemia kultūrinė aplinka.
3. Bent kiek ilgesnį laiką falsifikuoti kūno kalbą yra sunku, tačiau, bendraujant naudinga išmokti ir praktikuoti teigiamus, atvirus gestus bei eliminuoti tuos gestus, kurie yra laikomi negatyvių signalų išraiška. Tai gali padaryti malonesnį jūsų bendravimą su žmonėmis, o jus padaryti patrauklesniu bendravimo partneriu.
4. Įvairūs kūno gestai turi savitą prasmę. Pavyzdžiui veido lytėjimo gestai gali reikšti melą, abejonę, neapibrėžtumą ar bandymą hiperbolizuoti. Sunertų rankų gestai dažniausiai yra grynai gynybinio pobūdžio, o sukryžiuotos kojos išreiškia pastangas apsaugoti genitalijų sritį. Tačiau nedera pamiršti ir to fakto, kad siunčiamo neverbalinio pranašumo prasmė gali būti vienokia, o priimto – kitokia. Gal laikyti rankas ant krūtinės ir sėdėti įtempta nugara bei sprandu jums paprasčiausiai ‚,patogu“, tačiau tyrimai rodo, kad jūsų pašnekovai šiuos gestus bus linkę vertinti kaip jūsų neigiamo nusiteikimo apraiškas.

CITUOTA IR NAUDOTA LITERATŪRA

1. Peace A. Kūno kalba. – Kaunas: Dajalita, 2003. P. 13-124
2. Spies S. Kūno kalba. – Vilnius: Vaga, 2006. P. 13-20
3. Kauno technologijos universitetas, Bendravimo psichologija. – Kaunas: Technologija, 2004. P. 105-106
4. http://lt.wikipedia.org/wiki/K%C5%ABno_kalba 2006-11-29, 13:25
5. http://www.sociumas.lt/Lit/gestai/gestai.asp 2006-11-29, 13:15

Leave a Comment