Monetarinė politika

MONETARINĖ POLITIKA

TURINYS

ĮVADAS 31. Monetarinė politika 42. Monetarinės politikos įgyvendinimas 73. Konfliktai tarp monetarinės politikos tikslų 94. Monetarinės politikos įgyvendinimo priemonės 104.1 Atviros rinkos operacijos 104.2. Komercinių bankų diskonavimas 114.3. Atsargų normos reglamentavimas 125. Monetarinės politicos sukeliamos problemos 126. Palūkanų normos traktavimas 137. Stabdančioji ir skatinančioji monetarinė politikos 157.1 Skatinančioji monetarinė politika 157.2 Stabdančioji monetarinė politika 168. Monetarinė politika ir euro įvedimas 16IŠVADOS 18CITUOTA IR NAUDOTA LITERATŪRA 19ĮVADASVisi mes žinome, kad reikia skatinti nacionalinio produkto gamybą, mažinti infliaciją ir nedarbo lygį, kad ekonomika Lietuvoje augtų Tačiau kartais net nesusimąstome, kokiomis priemonėmis visa tai galima padaryti. Juk tereikia tik giliau panagrinėti ir suprasime, kad visa tai įgyvendinama taikant monetarinę politiką. Darbo objektas – Monetarinė politikaDarbo tikslas – remiantis turima literatūta išsiaiškinti kas yra monetarinė politikaDarbo uždaviniai:• apžvelgti monetarinės politikos tikslus ir esmę;• išanalizuoti stabdanciąją ir skatinančiąją monetarines politikas;• apžvelgti monetarinės politikos įgyvendinimo priemones;• išsiaiškinti monetarinės poltikos problemas; Tyrimo metodai – Mokslinės literatūros analizė

1. MONETARINĖ POLITIKA

Monetarinė politika – tai centrinio banko politika, reguliuojanti pinigų masės didėjimo tempus ir palūkanų normos pokyčius. Pagrindinis monetarinės politikos tikslas yra skatinti nacionalinio produkto gamybą, užkirsti kelią nedarbo augimui ir infliacijai. Kiekvienu laikotarpiu šiuos tikslus rikiuoja bei konkrečiai formuluoja vyriausybė, o monetarinę politiką tiesiogiai realizuoja šalies centrinis bankas.(Kaip akcentuojama “Ekonomikos teorija” 2005,p.218) Monetarinę politiką susidaro:1. Grynųjų pinigų kiekio apyvartoje kontroliavimas. Šiuolaikiniais laikais, daugiausiai pinigų yra laikoma elektroniniame pavidale, mažesnė dalis yra popieriniai pinigai. Valstybė nustato kokia rezervinė pinigų dalis turi būti bankuose nuo jiems patikėtų pinigų. Didesnis grynųjų pinigų kiekis ir rezervas bankuose mažiną pinigų multiplikaciją, o tuo pačiu ir infliaciją. 2. Palūkanų normas. Valstybė pradeda skolintis pinigus už nacionaline valiutą, tokių būdu nurodo kokiomis orientacinėmis palūkanomis bankams skolinti pinigus. Įprastai valstybės paskolos palūkanos yra mažesnės negu bankų palūkanos kitiems klientams, nes valstybė laikoma patikimesniu partneriu ir reikia mažiau išlaidų kontroliuoti jos mokumą. 3. Valiutos kurso kontroliavimas. Valstybė kontroliuoja savų pinigų kursą. Tam imamasi įvairių priemonių, dažniausiai tai reguliuojama per valstybės biudžeto deficitą, koreguojant palūkanas, superkant nuosavą valiutą panaudojus kitų valstybių valiutų rezervus ar ją dalinai ar net visiškai devalvuojant. 4. Pinigų spausdinimas. Valstybė rūpinasi pinigų saugumu, techniniu apsaugojimu nuo valiutos klastojimo, taip pat numato kupiūrų dydį, nominalą, įvairių nominalų kiekį.Tarybų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas nuvažiavęs į JAV ir pamatęs dolerius1961 m. įvedė tokius pakeitimus: nurodė rublius spausdinti mažesnius dydžiu o nominalą padarė 10 kartų mažesnį (nubraukė po nulį). Taip pat nurodė visas kainas ir atlyginimus skaičiuoti 10 kartų mažesnėmis kainomis. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę pirmieji atspausdinti litai buvo nepatenkinamos kokybės ir siekiant nacionalinę valiutą apsaugoti nuo klastojimo buvo nuspręsta litus spausdinti geresnės kokybės. (http://lt.wikipedia.org/wiki/Pinig%C5%B3_politika)Jei ekonomika veikia nevisiškai panaudodama darbo išteklius, didinant pinigų pasiūlą išauga gamybos apimtis. Šiam tikslui centrinis bankas ir vyriausybė imasi vadinamos „lengvų pinigų“ taktikos – skatina palūkanų normos kritimą ir inveticinės veiklos pagyvėjimą. Tai vadinama ekspansine monetarine politika. Artėjant prie visiško užimtumo, pinigų pasiūlos didinimas skatina ne tik nacionalinio produkto augimą, bet ir kainų lygio kilimą. Tada ima grėsti ūkio „kaitimas“ su sparčia infliacija, ir pereinama prie „sunkiai prienamų“ pinigų politikos priemonių – vadinamosios varžančiosios monetarinės politikos. Šiuo atveju kredito sąlygos tampa sunkesnės, dalis investicijų atkrinta ir gamybos infliacinis tarpsnis palengva likviduojamas, o ekonomika ima veikti savo potencinių galimybių ribose. Monetarinė politika turi skatinti dar didesnį užimtumą, tačiau kartu nesukelti spartaus kainų lygio augimo.

Reguliuodamas pinigų pasiūlą, centrinis bankas veikia… palūkanų normą ir leidžia veikti rinkos jėgoms, kurios sukelia atitinkamus geidžiamus verslo aktyvumo ir nacionalinio produkto gamybos dinamikos poslinkius. Nutaikyto postūmio „perdavimo mechanizmas“ yra toks: pinigų pasiūlos keitimu sukeliamas palūkanų normos kitimas, šis keičia investicijų apimtį (kylant palūkanų normai, investicijų mažėja, ir atvirkščiai), o investicijų apimties poslinkiai keičia visuminės paklausos dydį; tai ir sukelia nacionalinio produkto apimties kitimą (arba, blogai viską apskaičiavus, kainų kilimą).Visas laukiamas monetarinės politikos priemonių efektas pasiekiamas tik po gana ilgo laiko. Laiko tarpas nuo sprendimo priėmimo iki jo realizavimo vadinamas realizavimo lagu. Jo buvimas labai komplikuoja monetarinės politikos procesus. Realizavimo lagas kyla dėl šių priežasčių:• Atliekant atviros rinkos operacijas, praeina tam tikras laikas, kol vertybinius popierius centriniam bankui pardavę komerciniai bankai savo išaugusius rezervus iš tikrųjų realizuoja naujoms paskoloms;• Kryptingas poveikis palūkanų normai bus realizuotas (centrinio banko pastangomis didinant pinigų pasiūlą) tik po to, kai pakis šeimų turtoi, turinčio absoliutų arba didelį likvidumą, struktūra(t.y. pasikeis proporcijos tarp grinųjų pinigų, čekinių depozitų, terminuotų indėlių, valstybės iždo vekselių, trumpalaikių ir ilgalaikių paskolų obligacijų bei akcijų) ir šeimų intencijos turėti tarkime, mažiau grynųjų pinigų, o daugiau palūkanas nešančių aktyvų, realizuosis ti iki tokio lygio, kad pasikeis ir ilgalaikių paskolų palūkanų norma (ji, kaip žinome, yra nepalankiausia);• Iš palūkanų normos kitimo tikintis poveikio investicijų mastui, taip pat tenka laukti netrumpa laiką, kol tų investicijų prieaugis iš tikrųjų bus.• Iš investicijų prieaugio tikimasi visuminės paklausos didėjimo ir tuo pagrindu nacionalinio produkto gamybos išaugimo – tokiam efektui taip pat reikia laiko tarpsnio.Jei ekonomika funkcionuoja netoli visiško užimtumo, tai pinigų kiekio augimas gali grėsti sparčia infliacija ir ūkio dezorganizavimu. Todėl centrinis bankas sieks žūtbūt nedidinti pinigų pasiūlos. Vadinasi, norėdamas išsaugoti pinigų pasiūlą ankstesniu lygiu, jis turės imtis ryžtingų pasiūlą siaurinančių priemonių. (Kaip akcentuojama “Ekonomikos teorija” 2005,p.219-221. )Pinigų politika yra viena iš ekonominės politikos sričių. Ji atspindi monetarinius tikslus ir priemones jiems pasiekti. Pinigų politkos tikslai yra identiški ekonominės politikos tikslams: kainų stabilumas, ekonominis augimas, visiškas užimtumas, subalansuoti užsienio ryšiai. Tačiau šie tikslai nėra tiesiogiai susiję su pinigų politikos priemonėmis. Rgzistuoja betarpiški monetariniai tikslai, pvz.: pinigų politkos didinimas ar mažinimas, komercinių bankų likvidumo kontrolė, kreditų apimties reguliavimas, palūkanų normos reguliavimas, valiutos kurso stabilizavimas ir pan.( Paliulytė R.,2004. p. 65.)Šiuolaikinėje ekonomikoje pinigų kiekis priklauso nuo :1. Kainų lygio;2. Nacionalinio produkto apimties.Pinigų kiekis – tai pirkimo priemonių, naudojamų tvarkant ūkinę apyvartą ir priklausančių privatiems asmenims, įmonėms ir valstybėms, visuma. Šalies ūkio vystymasis labai priklauso nuo to, kaip vyriausybė geba kontroliuoti ir reguliuoti pinigų kiekį, kurio reikia tvarkant ūkį. Organizuojant pinigų apyvartą būtina išmanyti, kiek yra pinigų ir su jais susijusius pasikeitimus, kokių čia yra pokyčių. Pinigų kiekis – tai pirkimo ir mokėjimo priemonių, reikalingų tvarkant ūkio apyvartą ir priklausančių privatiems asmenims, įmonėms bei valstybei, kiekis. Pagrindinė pinigų sudėtis yra šitokia:1. Pinigai siaurąja prasme, kurie naudojami tvarkant įvairius sandorius ir perkant bei parduodant įvairias prekes, mokant už paslaugas. Juos sudaro gryni pinigai (banknotai, monetos) ir pinigai, esantys einamosiose sąskaitose banke (banko depozitai – banko pinigai).
2. Pinigai plačiąja prasme. Į juos įeina pinigai siaurąja prasme ir Kvazi pinigai. Prie Kvazi pinigų priklauso terminuoti in…dėliai sąskaitose komerciniuose bankuose arba kitose kredito įstaigose; užsienio valiutų depozitai.Šiuolaikinės pinigų ypatybės modifikuoja ir pinigų kiekio cirkuliaciojos dėsnį. Esant metalinių pinigų cirkuliacijai pinigų kiekis priklausė nuo prekių ir paslaugų masės bei kainų masto. Tie dydžiai buvo santykinai pastovūs, dėl to pinigų kiekį buvo lengva apskaičiuoti. Šiandieninis rinkos ūkis gali sunaudoti bet kokį popierinių pinigų kiekį, todėl su visu tuo turtu turi būti susietos prekių kainos bei jų mastas. Lietuvos bankas vykdo monetrainę politiką, kuri gali paveikti gamybos apimtį ir kainas. Norint suvokti Vyriausybės vykdomą politiką, būtina suprasti pinigų rinkos mechanizmą. Pinigų rinką sudaro pinigų pasiūlos ir paklausos reguliavimas.Pinigų paklausa – yra turto kiekis, kurį visi ūkio subjektai nori turėti pinigais. Pinigų rinkoje puiki padėtis būna tada, kada pinigų pasiūla atitinka pinigų paklausą – tai yra rinkos pusiausvyra. Dažniausiai rinkoje susidaro svyravimai:1. Kada pinigų pasiūla yra didesnė už paklausą, rinkoje yra pinigų perteklius;2. Kada pasiūla yra mažesnė už paklausą, tada rinkoje trūksta pinigų.Pinigų rinkos pusiausvyrai nustatyti yra taikomi tokie veiksniai: pinigų kiekio keitimas ir palūkanų normos keitimas. Šalies Vyriausybė, vykdydama pinigų politiką gali panaudoti tokias priemones pinigų kiekiui padidinti:1. Supirkti valstybės vertybinius popierius;2. Sumažinti būtinųjų atsargų normą;3. Skatinti komercinius bankus skolintis pinigus.Padidėjus pinigų kiekiui bankas privalo taikyti priemones, kurios sumažintų pinigų kiekį apyvartoje, tai yra: didinti palūkanų normą, parduoti vertybinius popierius, padidinti būtinųjų atsargų normą, apriboti paskolų išdavimą. (Buckūnienė O.,2002.p.19-20)

2. MONETARINĖS POLITIKOS ĮGIVENDINIMAS

Įgyvendinti makroekonominius tikslus nėra paprasta. Juos galima spręsti remiantis monetarine politika. Tarkime, ekonomikoje atsirado nedarbas, ėmė kilti kainos. CB(centrinis bankas) nutarė padidinti pinigų pasiūlą, skatindamas išteklių naudojimą. Norint padidinti pinigų pasiūlą, reikia didinti perteklinius rezervus. Tai galima padaryti šiais būdais:• CB turi supirkti vertybinius popierius atviroje rinkoje. Šis supirkimas padidins KB(komercinis bankas) rezervus;• Turi būti sumažinta privalomųjų rezervų norma, o tada automatiškai rezervai pervedami į perteklinius, ir padidėja pinigų multiplikatorius;• Sumažinti diskonto normą ir skatinti KB imti kreditus iš CB.Dėl suprantamų priežasčių šie sprendimai vadinami skatinančiąja monetarine politika. Jos laikantis, kreditas lengvai gaunamas ir pigus, todėl padidėja išlaidos ir užimtumas.Tarkime, nereikalingos išlaidos didina ekonomikoje infliaciją. CB gali pabandyti sumažinti bendrąsias išlaidas, ribodamas ar sumažindamas pinigų pasiūlą, ir tai gali išspręsti mažindamas bankų rezervus:• CB turi parduoti vertybinius popierius atviroje rinkoje, tai sumažins KB rezervus;• Privalomųjų rezervų normos padidinimas umažins perteklinius rezervus ir pinigų multiplikatorių;• Diskonto normos padidinimas mažina KB norus didinti savo rezervus, skolinantis pinigus iš CB.Šie sprendimai atitinkamai vadinami stabdančiąja monetarine politika. Jos tikslas – sumažinti pinigų pasiūlą, kad sumažėtų išlaidos ir infliacija.Monetarinės politikos efektyvumas – sudėtingas klausimas, nes monetarinė politika turi savus privalumus ir ribotumus. Monetarinės politikos privalumai:1. Greita ir lanksti. CB gali kasdien numatyti vertybinių popierių pirkimą ar pardavimą atviroje rinkoje.2. Izoliuota nuo politikos.jai neturi įtakos politiniai sprendimai, lengviau priima ilgojo laikotarpio priemones,nesivaikant trumpalaikių poveikių.3. Monetarizmas. Pabrėžiant ypač svarbų pinigų vaidmenį, ekonomikoje susiformavo ekonomikos teorija – monetarizmas. Ekonomistai pabrėžia,, kad pinigų pasiūlos pasikeitimai – esminis veiksnys, nustattant ekonomikos aktyvumo lygį.

Monetarinei politikai būdingi ir saviti ribotumai:1. Ciklinis asi…metriškumas. Veiksminga stabdančioji monetarinė politika tikrai gali greitai sumažinti KB rezervus, bankai sumažins kreditus, pinigų pasiūla sumažės. Tačiau skatinančioji monetarinė politika gali užstrikti: sudarius sąlygas pigiems kreditams, tačiau nėra garantijų, kad bankai iš tikro duos paskolų, ir pinigų kiekis padidės.2. Pinigų apyvartos greičio pasikeitimai. Pinigų apyvartos greitis kinta atvirkščiai pinigų pasiūlos kitimui, kartu stabdydamas ar net panaikindamas pinigų pasiūlos pokyčius. Infliacijos metu, kai pinigų pasiūla mažinama, pinigų apyvartos greitis turi tendenciją didėti. Ir priešingai, kada imamasi politinių priemonių, didinančių pinigų pasiūlą nuosmukio laikotarpiu, pinigų apyvartos greitis gali sumažėti.3. Investicijų tipas. Kai kurie ekonomistai abejoja, ar monetarinė politika gali taip stipriai veikti investicijas.• Taigi norint įgyvendinti makroekonominius tikslus reikia remtis stabdančiąja ir skatinančiąja monetarine politika. Norint padidinti pinigų pasiūlą reikia remtis skatinančiąja monetarine politika, o norint sumažinti pinigų pasiūlą – stabdančiąja monetarine politika. Kaip ir kiekviena politika, taip ir monetarinė politika turi savų privalumų ir savų ribotumų, kurie nusprendžia monetarinės politkos taikymo efektyvumą. (Kaip akcentuojama “Makroekonomika” ,2001,p,257-258)

3. KONFLIKTAI TARP MONETARINĖS POLITIKOS TIKSLŲ

FRS (Fisheries research services) turi įvairių tikslų. Ar jie dera vienas su kitu, t. y., ar siekdama vieno iš jų FRS kartu siekia ir kitų tikslų, ar jie konfliktuoja, ir todėl FRS turi rinktis kurį nors iš jų?Noras susikoncentruoti į trumpą laikotarpį ir, užuot siekus kainų stabilumo ar mažesnės infliacijos (o tai dažnesnis atvejis), siekti sumažinti nedarbą greičiausiai reiškiasi taip. FRS operacijų atvirojoje rinkoje komite tas daro sprendinius neapibrėžtomis sąlygomis. Jis turi nuspręsti, ar tuo metu, kai jo politika taps efektyvi, visuminė paklausa bus per didelė ar per maža. Jeigu labai stengiamasi sumažinti nedarbą, tai dažniausiai suklystama — daroma netiksli prielaida, kad visuminė paklausa ateityje bus nepakankama. Padarius tokią prielaidą, imamasi plėtros politikos. Po to kurį laiką paklausa iš tiesų bus nepakankama, ir tokia politika bus teisinga. Tačiau dažnai visuminė paklausa ne tiek sumažėja, kaip buvo prognozuota, ir dėl plėtros politikos atsiradusi papildoma paklausa pasidaro infliacinė. Antrasis užimtumo ir kainų stabilumo tikslų konfliktavimo atvejis — FRS reakcija į pasiūlos šokus. Tarkime, kad dėl pasiūlos šoko padidėjus kainoms, FRS išleidžia papildomų pinigų, kad būtų išlaikytas balansas. Tai apsaugo nuo, didelio nedarbo, kurio kitaip nebūtų išvengta. Tačiau kainos padidėja. Trečiasis užimtumo ir kainų stabilumo tikslų konfliktas susidaro dėl valiutos kursų. Sumažinusi dolerio kursą, FRS skatina eksportuojančias ir konkuruojančias su importu pramonės šakas. Tačiau tokia politika yra infliacinė.Kitas tikslas — tinkamas valiutos kursas — trumpą laikotarpį konfliktuoja su dideliu užimtumu ir stabiliomis kainomis taip: žemesnis valiutos kursas padidintų užimtumą, o aukštesnis sumažintų infliaciją. Taigi, jei FRS nori sumažinti nedarbą, ji turi numušti valiutos kursą iki žemesnio kaip normalaus lygio, o jei nori sumažinti infliaciją, turi padaryti valiutos kursą aukštesnį negu normalus. Bet, tarkime, FRS tiktai nori, kad valiutos kursas nedidintų nei nedarbo, nei infliacijos. Tada, laikantis tinkamo valiutos kurso, t. y. tokio, kuris teisingai atspindi dolerio ir kitų užsienio valiutų perkamosios galios santykį, nėra konflikto su kitais dviem tikslais.

Didelio užimtumo ir ekonomikos kilimo tikslai nekonfliktuoja. Didelis užimtumas skatina ekonomikos kilimą. Kai firmos veikia tokiu pajėgumu, koks būtų tinkamas didelio užimtumo sąlygomis, jos labiau suinteresuotos investuoti į plečiamą gamybą, negu tada, kai jų pajėgumai per dideli.Daug sudėtingesnis ryšys yra tarp ekonomikos kilimo ir kainų stabilumo tikslų. Jie konfliktuoja trumpą laikotarpį. T…ada pernelyg nukreiptos į plėtrą ir todėl keliančios infliaciją politikos veiksmais galima pasiekti, kad ekonomika sparčiau augtų. Tai pasiekiama taip:1) pasistengiama, kad daugeliui firmų trūktų pajėgumų ir todėl jos imtų investuoti,2) laikinai sumažinamas nedarbas3) didinamas darbuotojų skaičius.Tačiau infliacija mažina ir efektyvumą ir per ilgesnį laiką turbūt mažina investavimus. Todėl per ilgesnį laiką spartus ekonomikos augimas ir žemas infliacijos lygis papildo vienas kitą, o ne konfliktuoja.

4. MONETARINĖS POLITIKOS ĮGYVENDINIMO PRIEMONĖS

Monetarinė politika įgyvendinama 3 pagrindinėmis priemonėmis:1) atviros rinkos operacijomis2) komercinių bankų diskontavimu3) atsargų normos reglamentavimu. (Kaip akcentuojama “Makroekonomika” ,2005,p,285)

KOMERCINIS BANKAS (KB) – surenka laikinai grynuosius pinigus iš gyventojų, firmų; skolina pinigus verslininkams, individualiems asmenims; prisilaiko centrinio banko keliamų reikalavimų.

CENTRINIS BANKAS (CB) – atsako už pinigų kiekio kontrolę; spausdina popierinius pinigus ir reguliuoja jų išleidimą; skolina pinigus komerciniams bankams; prižiūri ir inspektuoja komercinius bankus ir kitas finansines institucijas; veikia kaip vyriausybinis bankas.4.1 Atviros rinkos operacijosTai svarbiausia pinigų kontrolės priemonė. “Atvirosios rinkos operacijos” reiškia, jog valstybines obligacijas CB parduoda ir perka atvirojoje rinkoje, t.y. komerciniai bankai, firmos, namų ūkiai gali jas pirkti. Vertybinių popierių pirkimas. Tarkime, CB priėmė sprendimą pirkti valstybines obligacijas atviroje rinkoje. Jas galima pirkti iš komercinių bankų arba žmonių, bet kuriuo atveju rezultatas tas pats – komercinių bankų rezervai didėja – kreditavimo galimybės didėja. Paseksime, kaip CB superka valstybines obligacijas iš komercinių bankų:• komerciniai bankai parduoda dalį savo vertybinių popierių CB;• CB apmoka šiuos vertybinius popierius, ir jų sumą padidina komercinių bankų rezervus, pinigų pasiūla didėja. Vertybinių popierių pardavimas analogiškai turėtų mažinti KB (komercinis bankas) rezervus. Tarkime, CB parduoda vertybinius popierius KB atviroje rinkoje:• CB parduoda vertybinius popierius, kuriuos įsigyja KB;• KB sumoka už šiuos vertybinius popierius – išrašo čekį savo indeliams CB, t.y. rezervams, juos sumažindami. (Kaip akcentuojama “Makroekonomika” ,2002,p,285-288)O.Henrey teigia: “Atvirosios rinkos operacijos, t.y. kai Federalinis rezervas perka ar parduoda vyriausybines obligacijas ar trumpesnių terminų vertybinius popierius” (…) “Šią svarbiausią poveikio priemonę valdo Federalinis atvirosios rinkos operacijų komitetas (Federal open Market Committee-FOMC), kurį sudaro septyni Valdytojų tarybos nariai ir penki 12-kos regioninių Federalinio rezervo bankų prezidentai. Niujorko Federalinio rezervo banko prezidentas yra nuotolinis FOMC narys, kiti regioninių bankų prezidentai keičiasi. FOMC leidžia direktyvas Niujorko Federalinio rezervo prekybos namams, kuriuose tiesiogiai perkami ar parduodami vertybiniai popieriai.”(Wonnacott P., Wonnacott R.1994,p.223-225)

4.2 Komercinių bankų diskontavimas

Diskonto politika reiškia CB nustatoma diskonto, t.y. palūkanų normą už išduodamas komercinių bankų paskolas ir tų paskolų terminus. Tai seniausiai taikoma CB politika pasiūlai reguliuoti. Diskonto norma (discount rate) – speciali finansiniams tarpininkams CB teikiamų paskolų palūkanų norma. KB, imantčio paskolą iš CB, atsargos CB padidėja. CB balancinėje ataskaitoje paskolos KB yra aktyvus. Komerciniai bankai iš CB įrašo į pasyvą. Taigi imant paskolą, KB atsargos padidėja CB ir, kadangi paskolai iš CB nereikia privalomūjų atsargų, visos naujos atsargos , gautos iš CB, yra perteklinės. Šis sandoris būna toks pat, kai privatūs asmenys ima paskolas iš KB. (Kaip akcentuojama “Makroekonomika” ,2005,p,291)

O.Henrey teigia: “Diskonto normos pakeitimai. Tai pakeitimai palūkanų normos, kuria nustato Federalinis rezervas, teikdamas paskolas kitiemas bankams” (…) “Diskonto normos pakeitimai. Regioniniai Federalinio rezervo bankai siūlo pakeitimus, kurios tvirtina federalinio rezervo Taryba” (Wonnacott P., Wonnacott R.1994,p.223-225)

4.3 Atsargų normos reglamentavimas

Tai tam tikros KB atsargų apimties, privalomos turėti grynaisiais ar CB, nustatymas. Privalomųjų (reikalaujamųjų) rezervų norma (required reserve ratio) – mažiausias grynų pinigų kiekis, kurį kaip būtinas atsargas centrinis bankas nustato procentais nuo visų komercinio banko indėlių sumos. Privalomasias atsargas sudaro KB indėliai centriniame banke ir grynieji pinigai jo seifuose. KB atsargas gali sudaryti ir daugiau pinigų, bet ne mažiau kaip reikalaujama. Jeigu faktiškosios KB atsargos mažesnės nei reikalaujamosios, privalu skolintis iš CB privalomajam lygiui atkurti. Norėdamas padidinti atsargas, KB gali parduoti dalį savo vertybinių popierių. Tuomet pinigų pasiūla sumažės. Kita vertus privalomųjų atsargų normos sumažėjimas padidina perteklines atsargas, KB kreditavimo galimybes ir naujųjų pinigų kūrimą. Taigi privalomųjų atsargų normos kitimas veikia bankų sistemos gebėjimą kurti banko pinigus dvejopai:• Keičia perteklines atsargas;• Keičia pinigų multiplikatoriaus vertę; (Kaip akcentuojama “Makroekonomika” ,2005,p,292-…293) O.Henrey teigia:”Būtinojo rezervo normos pakeitimai. Tai rezervas, kurį bankai privalo laikyti kaip savo čekinių ir terminuotų indėlių procentinę dalį.” (…) “Būtinojo rezervo normos pakeitimai. Teisė keisti šias normas priklauso Federaliniai rezervo Tarybai Vašingtone pagal tuos įgaliojimus , kuriuos jeisuteikia Kongresas” (Wonnacott P., Wonnacott R.1994,p.223-226)

5. MONETARINĖS POLITIKOS SUKELIAMOS PROBLEMOS

Vyriausybės deficitai gali padidinti palūkanų normą. Investicijų ribojimas prasideda tada, kai išplėstinė fiskalinė politika didina palūkanų normą, o ji savo ruožtu mažina investicijų paklausą. Atmesdami abejones dėl deficitinių išlaidų veiksmingumo, monetaristai daro vieną svarbų apibendrinimą. Centrinis bankas, pirkdamas papildomų obligacijų, kurias vyriausybė turi parduoti, kad galėtų padengti biudžeto deficitą, priverstas padidinti pinigų masę. Naujieji pinigai turės stiprų ekspansyvų poveikį visuminei paklausai. Monetaristai didesnę paklausą kildina iš pinigų masės pokyčio, o ne vyriausybės biudžeto deficito. (Kaip akcentuojama “Ekonomikos teorija” 2005,p.224-225)Pinigų pasiūlos ir palūkanų normos dilema – tai monetarinės politikos pagrindinė problema. Ką turi kontroliuoti CB: pinigų pasiūlą ar palūkanų normą. Stabilizuoti abiejų rodiklių vienu metu negalima.Tarkime, kad CB politikos tikslas – palūkanų normos stabilizavimas. Kadangi palūkanų normos svyravimai destabilizuoja investicijas, tai, pasikeitus pajamų multiplikatoriui, destabilizuojama ir visa ekonomika. Jeigu dėl ekonomikos augimo didėja BVP, šis savo ruožtu didina sandėrių pinigų paklausą, o kartu ir bendrą pinigų paklausą. Pusiausvyros sąlygomis palūkanų norma didėja. CB, norėdamas stabilizuoti palūkanų normą, turi padidinti pinigų pasiūlą. Tačiau pinigų kiekio gali sukelti infliacinį bumą, kurio CB negali leisti. Analogiška scenarijus bus, jeigu BVP mažėja. Tuomet pinigų paklausa ir palūkanų norma mažėja. CB turi sumažinti pinigų pasiūlą. Tačiau pinigų sumažėjimas mažina išlaidas, todėl didėja ekonomikoje nuosmukis.Jeigu CB politikos tikslas – pinigų pasiūlos, o ne palūkanų normos stabilizavimas, tai šiuo atveju CB turi susitaikyti su palūkanų normos svyravimais, kurie lemia ekonomikos nestabilumą. (Kaip akcentujama “Makroekonomika”. 2001.p. 262-263)

6. PALŪKANŲ NORMOS TRAKTAVIMAS

Skirtingos pažiūros palūkanų normos klausimu atsiskleidžia, įvertinant jos poveikį pinigų paklausai, pinigų pasiūlai ir numatomų išlaidų apimčiai.

Pinigų paklausa, kaip jau žinome, yra susijusi su jų turėjimo kaštais, kuriuos apibrežia palūkanų normos dydis – kuo ši norma didesnė, tuo brangiau atseina laikyti pinigus (grynaisiais arba čekinėje saskaitoje). Monetaristų nuomone, pinigų paklaus yra mažai jautri palūkanų normos kitimui. Keinsistų požiūriu yra priešingai – pinigų paklausa labia jautri tam pokyčiui. Monetaristų argumentas yra toks: pinigų paklausa priklauso nuo sandėrių apimties (sandėriams, žinoma, palūkanų normos svuravimai neturi didelės įtakos, jų mastą lemia žmonių pajamos). Keinsistai pirmenybę teikia, aiškindami pinigų paklausą, tiems motyvams, kurie yra jautrūs palūkanų normai – pinigų įplaukų nereguliavimo amortizavimui bei kitų finansinių aktyvų kainoms. Požiurių skirtumas į pinigų pasiūlos jautrumą palūkanų normai yra toks: monetaristų įsitikinimu, pinigų pasiūla yra santykinai nejautri palūkanų normos pokyčiams, keinsistai mano priešingai. Monetaristai teigia, kad bankai nelabai linkę laikyti atliekamų rezervų, todėl jų galimybės didinti ar mažinti pinigų kiekį rinkoje, reaguojant į paklausą paskoloms ir palūkanų normos svyravimą, yra labia ribotos. Keinsistai rodo į bankų elgiasį didžiosios depresijos metais ir teigia, kad bankai ekonomikos smūkimo sąlygomis visada linkę turėti atliekamų rezervų, todėl, kai paklausa kreditui it palūkanų norma ima augti, jie turi nemažai galimybių į tai atsiliepti. Pžiūros į palūkanų normos poveikį numatomų išlaidų apimčiai taip pat nesutampa. Monetaristų teigimu, visuomenės išlaidos yra… labia jautrios palūkanų normai, o keinsistai įsitikinę, kad palūkanų norma daro menką įtaką visuminių išlaidų dydžiui. Pirmieji argumentuoja tuo, kad palūkanų norma daro didelį poveikį firmų investiciniams planams, gyvenamųjų namų statybai bei ilgo vartojimo prekių įsigijimui; antrieji, pripažindami tokį poveikį, taip pat teigia, kad jo mastą monetristai pervertina, ir įrodinėja, jog investicijas didesniu mastu lemia ne palūkanų normos dydis, o ūkininkavimo sąlygos bei perspektyvos. Šiame procese pinigų kiekio pokyčiai gali veikti visuminę paklausą. Tai kodėl pirmieji keinsizmo šalininkai buvo skeptiški dėl monetarinės politikos, kaip priemonės paklausai valdyti, galimo veiksmingumo? Atsakymas yra toks: mes negalime būti tikri, ar pirmūjų dviejų etapų poveikiai bus labai stiprūs. 1-asis etapas. Pats Dž. Keinsas, tuo laiku, kai buvo parašyta “Bendroji teorija”, buvo labai susirūpinęs, kad ekspansyvi monetarinė politika gali būti neveiksmonga pačiu pirmuoju etapu ir todėl ji negali išvesti iš tuometinės Didžiosios depresijos. Todėl palūkanų norma gali būti labai žema, pvz., 2% – 3%. Esant tokioms aplinkybėms, Centrinio banko galimybės dar sumažinti palūkanų normą nėra labai didelės. Akivaizdu, kad palūkanų norma negali sumažėti iki nulio. (Esant nulinei palūkanųnormai, niekas nenorės pirkti obligacijų, žmonės atsisakys investuoti pinigus. Būtų nenaudinga laikyti pinigus banke.) Taigi kai palūkanų norma jau labai žema, Centriniam bankui gali būti neįmanoma ją dar pažeminti. Ekspansyvi monetarinė politika, nesugebanti stipriau paveikti palūnanų normos, bus pasmerkta žlugti jau 1- uoju etapu. Stabilios ekonomikos laikais laisvosios rinkos operacijos gali labai veikti palūkanų narmą, ir antrasis etapas tampa svarbia monetarinės politicos dalimi. 2 – asis etapas. Kaip pavaizduota, investicijos yra gana jautrios palūkanų normos pasikeitimai. Pavyzdžiui, palūkanų normos sumažėjimas nuo 8% iki 6% sukels investicijų paklausos padidėjimą 25%, t.y. nuo 100 mlrd. Lt iki 125 mlrd. Lt.
Požiūrio, kad investicijos labai stipriai nereaguotų į palūkanų normos pakitimus, buvo plačiai laikomasi penktajame bei šeštajame dešimtmečiais. Tai skatino vyraujantį skepticizmą dėl monetarinės politikos, kaip priemonės visuminei paklausai valdyti, efektyvumo. (Kaip teigiama “Ekonomikos teorijos pagrindai” 2000.,210-211)

7. STABDANČIOJI IR IR SKATINANČIOJI MONETARINĖ POLITIKA7.1 Skatinančioji monetarinė politikaGrynojo eksporto efektas. Skatinančioji monetarinė politika, nukreipta į tai, kad sumažėtų nuosmukis, iš tikro veikia kaip grynasis eksportas. Skatinančioji monetarinė politika mažina palūkanų normą šalyje. Plūkanų normai sumažėjus, finansinio kapitalo įplaukia, pavyzdžiui, į JAV, mažiau. Todėl dolerių paklausa pasaulinėja valiutų rinkoje mažeja, dolerio vertė krinta. Tokiu atveju proreiks daugiau dolerių perkant jeną ar eurą. Tai reiškia, kad užsienio prekės tapo brangesnės amerikiečiams ir, atvirkščiai, amierikietiškos prekės tapo pigesnės užsieniečiams. Todėl šalies importas mažės , o eksportas plėsis, arba, kitais žodžiais, grynasis eksportas išaugs. Rezultatas- bendrosios išlaidos ir pusiausvyros BVP (BNP) šalyje padidės. Išvada: skatinančioji monetarinė politika didina grynąjį eksportą Makroekonominis stabilumas ir prekybos balansas. Tarkime be vidinio makroekonominio stabilumo, šaliai svarbu tarptautinės prekybos balansas (balansas tarp importo ir eksporto). Pavyzdžiui, JAV turi didelę tarptautinės prekybos deficitą, t.y. importas akivaizdžiai viršija eksportą. Nagrinėjant 1 lentelės 1 stulpelį matyti, kad skatinančioji monetarinė politika mažina tarptautinę dolerio vertę iki tokio lygio, kuriam esant eksportas didėja, o importas mažėja. Šis padidėjimas sumažino prekybos balanso deficitą, kuris, kaip įpraspa, vyravo iki tol. Nesunku pastebėti, kad skatinančioji monetarinė politika mažina prekybos deficitą ir palaiko aktyvųjį prekybos likutį.

1 lentelėSkatinančioji monetarinė politika (1) Stabdančioji monetarinė politika (2)Problema: gamybos nuosmūkis, mažas augimas Problema: infliacija

Priemonės: skatinancioji monetarinė politika (maža palūkanų norma) Priemonės: stabdančioji monetarinė politika (didesnė palūkanų norma)Poveikis: sumažėjusi dolerių paklausa užsienyje Poveikis: didesnė dolerių paklausa užsienyje

Doleris pinga Dolerio vertė didėjaGrynasis eksportas didėja (bendroji paklausa didėja) Grynasis eksportas mažėja (bendroji paklausa mažėja) JAV monetarinė politika ir grynojo eksporto poveikis(Kaip akcentuojama “Makroekonomika” ,2005,p,303-304)7.2 Stabdančioji monetarinė politikaAptardami 1 lentės 2 stulpelį, tarkime, kad pradžioje, pavyzdžiui, JAV, yra didelis prekybos balanco deficitas. Taikant stabdanciąją monetarinę politiką, kuria siekiama sumažinti infliaciją, matyti, kad grynasis eksportas sumažėjo, t.y. eksportas sumažėjo, o importas padidėjo, – prekybos balanso deficitas išauga.Išvada: stabdančioji monetarinė politika, taikoma infliaciajai sumažinti, prieštarauja prekybos balanso deficito mažinimui. Jeigu pradinė problema buvo aktyvusis prekybos saldas, tai stabdančioji monetarinė politika šį saldą panaikina.Nesunku pastebėti, kad stabdancioji monetarinė politika mažina aktyvųjį saldą ir didina prekybos deficitą. Tam tikromis sąlygomis gali kilti prieštaravimas tarp monetrinės politicos panaudojimo siekiant ekonominio stabilumo šalyje ir tarptautinės prekybos pusiausviros. (Kaip akcentuojama “Makroekonomika” ,2005,p,304-305) 8. MONETARINĖ POLITIKA IR EURO ĮVEDIMAS

Susiejus litą su euru, Lietuvos palūkanų lygis taptų priklausomas nuo euro palūkanų lygio. Jau susiejus litą su JAV doleriu, Lietuvos monetarinė politika tapo priklausoma nuo monetarinės politikos JAV. Pastaruoju metu JAV ūkis tebėra pakilimo fazėje, o Lietuvos ūkis pereina į atsigavimo stadiją, todėl JAV ir Lietuvai taikytina skirtinga monetarinė politika. Pinigų politikos neatitikimas gali stabdyti pažangą ar sukelti ekonominę krizę. Kita vertus, Europos valiutų sąjungą sudarančių valstybių ekonomika nėra vieninga. Vykdant vieningą monetarinę politiką, Europos centrinis bankas, sumažinęs palūkanų normas, kad valstybėse, išgyvenančiose ekonominį nuosmukį, paskatintų investicijas ir augimą, pakilimo fazę patiriančioms valstybėms gali sukelti perkaitimą. Savarankiška pinigų politika, kaip politikos priemonė, Lietuvos atveju taip pat nėra labai vertinga. Lietuva prarado galimybę vykdyti savo pinigų politiką prieš daugiau kaip 10 metų, kai susiejo litą iš pradžių su JAV doleriu, o vėliau su euru. Taigi įstojus į euro zoną bendrą pinigų politiką vykdys ne Lietuvos bankas, o Europos centrinis bankas. Jeigu euro zonos šalių ekonomikų „pulsai” bus labai nepanašūs, t.y. vienų valstybių ekonomikos „kais”, kitų – „šals”, bendra pinigų politika neatitiks nė vienos iš šalių aplinkybių, tuomet ekonomikos stabilizavimo našta labiau guls ant kitų sričių – fiskalinės politikos, darbo rinkos ir pan. Tai iš tiesų yra svarus argumentas, kodėl pageidautina, kad į pinigų sąjungą jungtųsi tik tos šalys, kurių ekonomikos patiria nedaug asimetrinių šokų, o simetriniai šokai turi daugiau mažiau tas pačias pasekmes.

Lietuvos bankui tvirtai susiejus litą su euru, panaikinant praktiškai visas kliūtis lito ir euro pinigų rinkų integracijai ir suformuojant tarptautinėje finansų rinkoje lūkesčius, jog Lietuva tvarkingai ir netrukus įsives eurą, mes jau kelerius metus iš esmės naudojamės šiuo naudos aspektu, nes palūkanų lygis jau dabar yra labai artimas euro zonos vidurkiui. Tai reiškia, kad, įstodama į euro zoną, Lietuva patektų į nedidelių palūkanų normų aplinką. Taigi iš viso to galima daryti vieną bendrą išvadą, kad Lietuvai priėmus eurą, jos monetarinę politiką pamažu vykdys ne Lietuvos bankas, o Europos centrinis bankas. Dėl šios priežasties labai tikėtina, kad Lietuvos ekonomika gali patirti augimą. Juk Lietuvoje įstojus į euro zoną sumažės palūkanų norma, o dėl to padidės pinigų pasiūla. Visa tai reiškia ekonominį kilimą.IŠVADOS1. Lietuvos monetarinė politika remiasi pinigų pasiūlos ir paklausos pusiausvyros reguliavimu. Jei pinigų pasiūla atitinka pinigų paklausą, tai pinigų rinkoje susiklosto puiki padėtis.Tačiau monetarinės politikos sprendimus komplikuoja laikas, nes visi šios politikos procesai vyksta labai ilgai, t.y. jiems reikalingas laikas.2. Norint įgyvendinti makroekonominius tikslus reikia remtis stabdančiąja ir skatinančiąja monetarine politika. Norint padidinti pinigų pasiūlą reikia remtis skatinančiąja monetarine politika, o norint sumažinti pinigų pasiūlą – stabdančiąja monetarine politika. 3. Pinigų politika yra vykdoma pasitelkiant į pagalbą tris pinigų politikos įgyvendinimo priemones. Visos jos naudojamos atsižvelgiant į naudojimo aktualumą. Per atviros rinkos operacijas CB veikia palūkanų normą. Pirkdamas vertybinius popierius, jis padidina pinigų pasiūlą, palūkanų norma pinigų rinkoje mažėja. Norint nustatyti paskolų normą naudojama diskonto norma. Kuo mažesnė diskonto norma, tuo didesnė pinigų pasiūla, tuo mažesnė palūkanų norma. Privalomųjų rezervų paskirtis yra garantuoti komercinių bankų likvidumą. CB, keisdamas privalomųjų rezervų normą, daro poveikį pinigų pasiūlai ir atitinkamai rinkos palūkanų normai. Taigi, visų pinigų politikos įgyvendinimo priemonių tikslas yra didinti pinigų pasiūlą, o kartu ir mažinti palūkanų normą. Kuo pinigų pasiūla yra didesnė ir palūkanų norma mažesnė, tuo Lietuvoje ekonominė padėtis yra stabilesnė. 4. Monetarinė politika, kaip ir visos kitos politikos susiduria su tam tikromis problemomis, kurios trukdo efektyviai spręsti užsibrėžtų tikslų ir pasiekti optimalių rezultatų ekonomikos stabilumui pasiekti. Didžiausia šios politikos problema yra pinigų pasiūlos ir palūkanų normos kontroliavimo nesuderinamumas. Centrinis bankas negali jų abiejų vienu metu stabilizuoti. Todėl jis turi pasirinkti kurį pirma kontroliuoti.

CITUOTA NAUDOTA LITERATŪRA

1. Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė L., Zaicev S. Ekonomikos teorija – Vilnius: “Eugrimas” leidykla, 2005. P. 218-2212. Paliulytė R. Makroekonomika. – Vilnius:VVK leidykla, 2004. P. 653. Buckiūnienė O. Meidūnas V., Puzinauskas P. Lietuvos finasų sitema. – Vilnius: Teisės informacijos centras, 2003. P. 19-204. Makroekonomika. – Kaunas: KTU leidykla, 2001. P. 257-270 5. Šniežka V., Baumilienė V., Bernatonytė D., Čiburienė J., Dumčiuvienė D., Juozapavičienė A., Keršienė R., Kavaliauskienė V., Markauskienė A., Mrazauskienė B., Startienė G., Pukelienė V., Urbonas J. Makroekonomika. – Kaunas: “Technologija” leidykla, 2005. P. 224-3056. Wonnacott P., Wonnacott R. Makroekonomika. – Kaunas: “Litera” leidykla, 19947. Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė L., Zaicev S. Ekonomikos teorijos pagrindai. – Kaunas: “Smatrijos” leidykla, 2000. P. 210-2118. http://lt.wikipedia.org/wiki/Pinig%C5%B3_politika2006-10-23