Konfliktai ir jų valdymo stiliai

REFERATAS

“KONFLIKTAI
IR JŲ VALDYMO STILIAI”

Vilnius, 2004

ĮVADAS

Vidiniai konfliktai sudaro didelę išgyvenimų dalį. Konfliktai – neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Jau mažas vaikas turi išmokti produktyviai įveikti konfliktus. Suprantama, kad vėliau bus sunku išmokti tokių esminių dalykų, ir žmogų gali kamuoti neurozės.. Svarbu mokėti juos efektyviai įveikti.
Konfliktas tai – priešprieša bent tarp dviejų priklausomų pusių (žmonių, žmonių grupių, organizacijų ir pan.), skirtingai suvokiančių tikslus, jų siekimo būdus.
Konfliktai būna funkciniai ir disfunkciniai:
q Funkcinius galėtume vadinti naudingais – jie padeda spręsti problemas, plėtoja santykius;
q Disfunkciniai konfliktai komplikuoja santykius, sukelia daug neigiamų iššgyvenimų.

Skiriamos trys pagrindinės konfliktų rūšys:
1. norų (priimtinų alternatyvų) konfliktas
vienas kitam prieštarauja du siektini, tačiau tarpusavyje nesuderinami tikslai. Reikia pasirinkti vieną. Tokią situaciją geriausiai iliuostruoja pasakojimas apie asilą, stovintį tarp dviejų šieno kupetų ir negalintį apsispręsti, iš kurios ėsti.
2. priešingybių konfliktas
kai tas pats veiksmas ar objektas turi ir teigiamų, ir neigiamų aspektų, susidaro priešingybių konfliktas: žmogus labai norėtų pasiekti vieną ar kitą tikslą, tačiau šis susijęs su nemaloniais dalykais, kurių norisi išvengti, pavyzdžiui, nesimokius gerai išlaikyti egzaminą.
3. nepriimtinų alternatyvų (vengimo) konfliktas
šiame konflikte reikia pasirinkti viieną iš neigiamų alternatyvų. Gana dažnai pasitaiko situacijų, kuriose abi galimos išeitys yra nemalonios, pavyzdžiui, eiti pas dantų gydytoją ar kentėti skausmą.

Minėti konfliktai iškyla dėl esminių dalykų, kai vienas kitam prieštaraujantys tikslai laikomi būtinai reikalingais. Vaikas tokiose situacijose pasijunta visiškai be

ejėgis, tačiau taip gali jaustis ir suaugęs žmogus, jei jis neįstengia suformuluoti ir išreikšti savo problemų.
Kiekvienas žmogus turi savo individualų konfliktų įveikimo stilių. Kartais įprastinis stilius padeda, o kartais gali ir trukdyti. Sunku valdyti tokias konfliktines situacijas kai esi užsipuolamas, kai tau nepagrįstai priekaištaujama. Tačiau ir tokiose situacijose verta siekti konstruktyvaus elgesio.

KONSTRUKTYVAUS ELGESIO BŪDAI

I. Pirmas žingsnis išgirdus kaltinimą – leisti kaltinančiajam išsakyti savo jausmus. Kai žmogus susijaudinęs, jis beveik negirdi kas jam sakoma, todėl, išgirdus kaltinimą, netikslinga iškart pulti teisintis, argumentuoti. Pirmiausia svarbu parodyti kaltinančiajam savo dėmesį, susirūpinimą situacija, nepertaukti jo kalbos. Jeigu taip bendrausime su kaltinančiuoju, galime tikėtis, kad jis elgsis ramiau.

II. Nepasitenkinimo konkretizavimas. Kuo žmogus įpykęs, tuo jo kaltinimai nekonkretesni, labiau apibendrinti (“štai koks tu žmogus?”, “kiek tai gali tęęstis? Ir pan.). Norint suvokti situaciją, reikia žinoti konkrečią nepasitenkinimo priežastį. Todėl reikia sukonkretinti priežastį. Pavyzdžiui, konstruktyvu paklausti kaltintoją: “kodėl manai, kad aš blogas žmogus?”

III. Sutikimas su tuo, kad kaltinimas turi pagrindą. Sutikti su kaltinimu – tai nereiškia pripažinti savo kaltę, nes iš tikrųjų galite būti nekaltas. Sutikti su kaltinimu – tai pripažinti, kad kaltintojas turi teisę išreikšti savo nepasitenkinimą (nes partnerio požiūriu situacija, kuri jį erzino, gali atrodyti būtent tokia). Sutikimas su kaltinimu beveik nuramina oponentą.

IV. Savo pozicijos išdėstymas. Jei jūs iš

šklausėte partnerį, priėmėte jo nepasitenkinimą, reikia tikėtis, kad ir jis jus išklausys. Dabar jūs galite išdėstyti savo požiūri į situaciją. Svarbiausia pasakyti savo nuomonę aiškiai ir argumentuotai.

V. Bendro sprendimo ieðkojimas. Kai kaltintojas nusiramina, galimas pakankamai ramus pokalbis. Taip išaiškinamos pozicijos, analizuojama situacija. Ne visada dvi pusės gali susitarti, tačiau tikėtina, kad jos išsiskirs nenutraukę tolimesnių santykių, giliau suvokę situaciją

NEKONSTRUKTYVAUS ELGESIO BŪDAI

I. Nesutikimas su kaltinimu. Kai mus kaltina – pirma instinktyvi mūsų reakcija – gynyba, priešinimasis kaltinimui (“aš taip nedariau”, aš to nesakiau” ir pan.) tačiau toks mūsų elgesys dažniausiai nenuramina kaltintojo, netgi priešingai.

II. Partnerio asmenybės menkinimas, žeminimas. Jeigu įpykusi partnerį, neigdami jo kaltinimą, pavadinsime nepagarbiai, tai įpilsime “alyvos į ugnį”. Konfliktas dar labiau įsiliepsnos. Kaltinimų bus dar daugiau. Ypač jautriai reaguojama, kai kritikuojami dalykai, kurių negalima pakeisti (pvz., lytis, amžius, tautybė, fiziniai trūkumai ir pan.).

III. Ignoravimas. Kai įpykęs partneris kaltina mus, o mes į tai nereaguojame, tylime, įtampa auga. Suprantama, įpykęs žmogus pagaliau nutils, bet nenurims. Jo pyktis nė kiek nesumažės.

Konfliktų sprendimo būdai pagal M.Fiurst
1. Vengimas. Tai – išsisukinėjimas. Tačiau šią strategiją ne visada galima pritaikyti – yra konfliktų, nuo kurių neįmanoma išsisukti. Neigimą gali pailiustruoti toks pavyzdys: moksleivis nepasiruošė egzaminui arba jau nežinia kurį kartą neatliko namų darbų ir bando išsisukti neidamas į mokyklą.
2. Atsisakymas. Tik taip įmanoma išspręsti pa

atrauklių alternatyvų konfliktą. Tokiais atvejais neišvengiamai tenka nustatyti pirmumą, taigi ko nors atsisakyti.
3. Perkėlimas. Perkeliant pradinis tikslas pakeičiamas kitu, tačiau – tai labai svarbu – abu yra to paties lygio. Ne taip svarbu, į ką nukreipta meilė, neapykanta ar agresija, svarbiausia, kad žmogus myli, nekenčia arba su kuo nors elgiasi agresyviai. Pavyzdžiui, jei mokytojai su moksleiviu elgiasi neteisingai, o šis negali apsiginti, tikriausiai savo agresiją jis nukreips į draugus ar į tėvus.
4. Kompensacija. Sprendžiant konfliktą kompensacija, skriauda ar stygius atlyginami kitokiu pasitenkinimu. Tokia išeitis ne visada būna sėkminga, ji nesuteikia tikrojo pasitenkinimo. Skirtingai nuo perkėlimo, šiuo atveju patenkinamas “žemesnio’ lygio noras. Menkesnio intelekto moksleivis mėgina bendraklasius pranokti fiziškai – peštynėmis. Individualios psichologijos pagrindėjas ir Freudo amžininkas A.Adleris pirmasis pabrėžė kompensacijos svarbą: žmonės, ypač neurotikai, siekia valdžios, paprastai tai būna pastangos kompensuoti organinį nepakankamumą.
5. Sublimacija. Nepriimtinas dažnai sau pačiam neprisipažįstamas [instinktyvus] poreikis įgauna visuomenėje labiau vertinamą kokybę, pavyzdžiui, žmogus užsiima menine kūryba ar intensyviomis studijomis. Sigmundo Freudo teorijoje sublimacijai tenka reikšminga vieta. Jo manymu, beveik visos meninės ir mokslinės veikos šaltinis – dinaminė seksualumo jėga.
6. Neigimas. Visiškai neproduktyvus žmogaus elgesys siekiant išvengti konflikto. Žmogus apgaudinėja save patį, nes vengia to, ko neįmanoma išvengti. Neigimui būdingas kai kurios per jutimo organus iš aplinkos patenkančios informacijos blokavimas. Kai informacijos visiškai neįsileisti į sąmonę nepavyksta, tai ja
ai skiriama kuo mažiau dėmesio ir stengiamasi ignoruoti nemalonius tokio žinojimo padarinius. Žmogus tiesiog nenori suvokti situacijos.
7. Išstūmimas. Tai vienas svarbiausių vidinių konfliktų įveikimo būdų, tačiau jis gali sukelti ir neurozę. Išstūmimas būna “sėkmingas” tada, kai vyksta nesąmoningai. Išstumti vaizdiniai, troškimai ir norai pasąmonėje nekontroliuojami veikia toliau, ir žmogaus veiksmus gali pakreipti nepageidaujama linkme.
8. Regresija. Regresija – tai nesąmoningas pasitraukimas į ankstesnes raidos stadiją, kurioje jam keltas užduotis įveikdavo. Šitaip jis duoda suprasti, kad iš jo reikalaujama per daug. Regresuoja neretai tie vaikai, kurie pavyduliauja jaunesniems broliukams ar sesutėms ir jaučiasi pamiršti – jie ima elgtis kaip mažiukai tikėdamiesi, kad tuomet mama jiems skirs daugiau dėmesio.
9. Priešinga reakcija. Šiuo atveju konfliktas sprendžiamas išstumtus impulsus paverčiant priešingais, tai paprastai vyksta nesąmoningai. Pavyzdžiui, negalėdamas pamilti kito, žmogus ima jo nekęsti. Iš dviejų prieštaringų siekimų pabrėžtinai išskiriant vieną antrasis lieka neįsisąmonintas. Žiaurumą pakeičia švelnumas, mėgavimąsi purvu – švara ir tvarka.
10. Projekcija. Dažniausiai tai nesąmoningas polinkis savo silpnybes ar nuo normos nukrypstančias ypatybes priskirti kitiems žmonėms. Mintis “Aš nekenčiu tavęs” suformuluojama taip:”tu manęs nekenti”. Pavyzdžiui apsileidęs vyras priekaištauja žmonai, jog ši išmėtanti daiktus kur papuola. Savaime suprantama, kad projekcija problemos neišsprendžia, o tik ją išstumia. Tačiau taip pasielgiama gana dažnai, todėl nenorint komplikuoti santykių su žmonėmis patartina vengti projekcijų ir mokėti jas atpažinti.
11. Konversija [somatizavimas]. Konfliktai iš psichikos perkeliami į grynai fiziologinę sritį. Taip atsiradusi būsena vadinama konversine neuroze. Moksleivis nepasiruošė arba per mažai ruošėsi egzaminui ar kontroliniam darbui, tačiau jo Superego neleidžia jam trauktis atgal, pavyzdžiui, neiti į mokyklą ar gauti blogą pažymį, todėl jį ima pykinti. Kadangi pykinimas vis nepraeina, moksleivis negali rašyti darbo. Čia svarbu pabrėžti, kad jis visai neapsimetinėja ir nesimuliuoja ligos.
12. Racionalizacija. Tai pseudoprotingas pasiteisinimas – žmogus sugalvoja situacijas ir veiksmus, kurie objektyviai yra neteisingi, tačiau jais galima pasiteisinti pačiam sau ir nuraminti sąžinę. Sprendžiant konfliktą racionalizavimo būdu siekiama ypatingo tikslo – nesumenkinti savo vertės. Neišlaikęs egzamino moksleivis aiškinasi, turėjęs per mažai laiko, negalavęs ar kilę problemų šeimoje. Kai mokiniai nurodo mokytojui jo padarytą klaidą, šis apsimeta, kad taip norėjęs patikrinti moksleivių atidumą.

Apibendrinant galima pasakyti, kad vengimas, atsisakymas, perkėlimas, sublimavimas ir iš dalies kompensavimas iš tikrųjų padeda įveikti konfliktus, šių būdų reikėtų išmokti kuo anksčiau. Taip išsprendus vidinius konfliktus nebelieka įtampos ir nepakenkiama aplinkiniams. Kiti mechanizmai konfliktų neišsprendžia, ir konfliktas gali peraugti į neurozę.

Kai kurioje literatūroje išskiria šiuos pagrindinius būdus:
Vengimas;
Prisitaikymas;
Konkurencija;
Kompromisas;
Bendradarbiavimas;
bei
Nesutikimas su kaltinimu;
Paðnekovo puolimas, menkinimas;
Ignoravimas;
Besąlygiškas sutikimas su kaltinimu.

Jie vadinasi ne tik kiek kitaip, bet jie yra šiek tiek kitokie ir veiksmai stiprinantis konfliktą yra ne trys, o keturi (besąlygiškas sutikimas su kaltinimu).

VENGIMAS

Šiuo atveju konflikto vengiama, stengiamasi elgtis taip lyg jo nebūtų ir iš konfliktinės situacijos pasitraukiama emociškai ar (ir) fiziškai. Siekiama neliesti skaudžios temos, nediskutuoti apie užslėpta, bet realią problemą. Tikimasi, kad ji pati savaime išsispręs. Tačiau gali būti, kad ilgai nesprendžiama problema vis augs ir vieną kartą “susprogs”. Be to, kita pusė gali jausti, kad jos vengiama, gali būti veltui švaistoma energija (vengti konflikto ne taip jau lengva). Aišku, šis būdas tinka tada, kai konfliktas neliečia jūsų tiesioginių interesų, kai reikia surinkti daugiau informacijos, kai tuo metu yra svarbesnių problemų,kai nėra galimybių patenkinti savo poreikius.

PRISITAIKYMAS

Nesistengiama patenkinti savo poreikių, svarbu, kad juos patenkintų kita pusė. Prisitaikęs linkęs žmogus nesprendžia problemos, bet neprieštarauja, kad kita pusė pasiimtų, ko pageidauja, sutinka su visais jos pasiūlymas (nors ir visai nepriimtinais), nes jam svarbiausia yra išlaikyti gerus santykius. Bet tuomet kitai pusei gali kiti pagunda naudotis tokia privilegijuota padėtimi ir išnaudoti (nes turi patyrimą, kad vis tiek prie jos prisitaikys). Be to, kai jūs tylite, tai oponentas nežino, ką jūs galvojate tuo klausimu, kuo jūs esate nepatenkintas ir kitaip norėtumėte spręsti problemą. Tikriausiai neretai vadovo ir pavaldinio santykiuose pasitaiko atvejų, kai pavaldinys linkęs pritarti bet kokiai vadovo nuomonei tam, kad būtų išlaikyti geri santykiai ir kad vadovas nepajustų nepasitenkinimo. Ir štai tada vadovas gali didinti savo reikalavimus. Tačiau tai protinga taktika, kai kontroliuojama dėl nereikšmingų dalykų arba kai jūsų oponentas dar nepasirengęs pokalbiui. Be to, turbūt pastebite, kad kartais konfliktai iðsisprendþia patys, jei stengiamasi palaikyti gerus santykius.

KONKURENCIJA

Šiuo atveju siekiama patenkinti savo interesus bet kokia kaina ir konflikto baigtis yra laimėjimas arba pralaimėjimas. Kiekviena pusė stengiasi konfliktą išspręsti savo naudai, bet kokių nuolaidų darymas konfliktuojantiems atrodo kaip savo silpnumo rodymas. Konflikto dalyviai konfrontuoja su problema ir vienas su kitu. Konkuruojantis asmuo stengiasi tuojau pat išsakyti savo pageidavimus ir tikslus. Dažniausiai kuri nors pusė laimi tačiau tai nėra tikrasis laimėjimas, nes pralaimėjusysis jaučiasi nuskriaustas ir pasitaikius progai bando atkovoti savo pozicijas. Be to, ir laimėjusioji pusė praranda nemaža energijos. Žinoma, ši strategija tinka, kai kas nors imasi valdyti padėti tam, kad apsaugotų žmones nuo prievartos ar blogų poelgių stresinėje situacijoje ar kai reikia gretai priimti sprendimus (pavyzdžiui, kai gresia pavojus organizacijos egzistavimui, dažnai reikia vadovo, kuris turėtų patirties ir sugebėtų priimti būtinus, bet nepopuliarius sprendimus).

KOMPROMISAS

Šiuo atveju abi pusės daro nuolaidu, kad surastų sprendimą, kuris iš dalies patenkintų abi. Dažnai dalyviai viską pasidalija po lygiai ir po tokių dalybų ne visi jų poreikiai būna patenkinti. Be to, kiekviena pusė jaučiasi labiau patenkinta, jei sugeba pasiekti, kad jos gauta dalis būtų didesnė nei kitos. Abi pusės aptaria problemą, diskutuoja, dalijasi atsakomybę, ieško “aukso vidurio”; joks rūpi ir tikslai, ir geri santykiai. Tačiau šiuo atveju dažnai nė viena pusė nebūna visiškai patenkinta priimtu sprendimu ir vengia jo laikytis; priimtiniausias sprendimas gali būti nerastas. Šis būdas taikytinas, kai abi pusės turi panašią galią, kai sprendimui priimti nėra laiko, kai siekiami tikslai ne itin svarbūs.

BENDRADARBIAVIMAS

Abi pusės dirba kartu, kad surastų sprendimą, kuris kiekvieną jų asmeniškai patenkintų. Nebūna nei vienos pralaimėjusios pusės, abi yra nugalėtojos, nors, atrodytų, jei yra nugalėtojas, tai turi būti ir pralaimėjęs. Vis dėlto daugeliu situacijų kiekvienas gali kažką laimėti, jei konflikto dalyviai nusiteikę geranoriškai vienas kito atžvilgiu ir stengiasi įveikti ne vienas kitą, bet egzistuojančią problemą. Tai laiko, energijos, pasitikėjimo vienas kitu reikalaujantis būdas, tačiau vertas to, nes surandami nauji, originalūs sprendimai, kitokie negu iš pradžių siūlyti, be to, pasiekiamas tikslas ir stiprinami bei gerinami tarpusavio santykiai. Šiuo atveju abi pusės linkusios laikytis priimto sprendimo.

Deja, nėra jokio recepto konfliktams išspręsti, o su jais susiduriame kasdien darbe, gatvėje, namuose, todėl būtina atsiminti, kad
· Konfliktą gali išspręsti tik konfliktuojantys asmenys, t.y. niekas negali išspręsti kito žmogaus konflikto.
· Kiekvienas konfliktas yra emocionalus, būna visko: įtūžio, pykčio, įniršio, liūdesio, nusivylimo ar emocionalaus įžeidimo ir t.t.
· Kiekvienas konfliktas akivaizdus, kai jis iškyla. Akivaizdi tik mažoji iškilusio “ledkalnio” dalis. Kur kas didesnė dalis yra po vandeniu.
· Kiekvienas konfliktas turi atsiradimo istoriją. Juo ilgiau konfliktą sukėlę faktoriai bus nepastebėti, tuo sunkiau bus spręsti konfliktą.
· Ne kiekvienas konfliktas yra išsprendžiamas.
· Atvirai išreikšta agresija (fizinis antpuolis), ašaros gali sumažinti konflikto dalyvių emocinę įtampą.
· Aiškindamiesi santykius, venkite monologo. Daug produktyvesnis yra dialogas.
· Konfliktas rodo egzistuojančią problemą, kurią reikia spręsti.

LITERATŪRA

1. Lietuvos konfliktų prevencijos centras.
2. Konfliktų prevencijos centro ir asociacijos leidinys
3. M.Furst. Psichologija
4. L.Bulotaitė, R.V.Pivorienė, N.Sturlienė. Drauge su vaiku.
5. A.Suslavičius. Socialinė psichologija.
6. Psichologijos žodynas.

Leave a Comment