Komunikavimo problemos organizacijoje

Komunikavimo problemos organizacijoje

Komunikacija – organizacijos gyvenimo kraujas ir jos trūkumas ar neefektyvumas organizacijai atsiliepia labai skaudžiai. Organizaciją sudaro kartu dirbantys ir tam tikrų tikslų siekiantys žmonės. Jų darbo kokybė ir rezultatai labai didele dalimi priklauso nuo sklandaus komunikacijos proceso organizacijoje. Komunikacija yra gija, jungianti visas svarbiausias valdymo proceso dalis: planavimą, organizavimą, vadovavimą ir kontrolę. Taigi, žmogaus veikla be komunikacijos yra neįmanoma. Visgi komunikuojant iškyla daug problemų. Jas savo darbe ir pabandysime aptarti.
KOMUNIKACIJOS ORGANIZACIJOJE SAMPRATA IR YPATUMAI

Prieš kalbant apie komunikacijos prroblemas, visų pirma, reikėtų bent jau trumpai apžvelgti pačią komunikacijos prasmę ir kai kuriuos jos aspektus. Komunikacija suprantama kaip procesas, kurio metu žmonės, perduodami simbolinius pranešimus, siekia pasikeisti reikšmėmis. Kiekviena informacija siuntėjo yra užkoduojama, o informacijos gavėjas turi dekoduoti tą informaciją. Būtent šiame procese ir atsiranda daugiausiai nesusipratimų, kuomet gavėjas neteisingai suvokia užkoduotą informaciją. Informacijos tiksliam perdavimui turi įtakos ir triukšmas informacijos kanale, todėl labai svarbu parinkti jai tinkamą vietą ir laiką, o ne perduoti informaciją bet kur ir bet kaada. Laikantis šio principo, yra didelė tikimybė, kad informacija bus suprasta teisingai. Pateiktas darbinis apibrėžimas atkreipia dėmesį į tris esminius punktus :

1) komunikacijos procesuose dalyvauja žmonės, o toks komunikacijos suvokimas – bandymas suprasti, kaip žmonės sąveikauja vieni su kitais;

2) komunikacijos metu vyksta pasikeitimas reikšmėmis, t.

. y. figūruoja bendra reikšmė, vadinasi, norėdami komunikuoti, žmonės turi susitarti dėl vartojamų terminų sampratos;

3) komunikacija naudoja simbolius. Gestai, garsai, raidės, skaičiai ir žodžiai gali tik pateikti ar apytiksliai įvardinti idėjas, kurias jie turėjo perduoti pagal siuntėjo sumanymą.

Organizacinis bendravimas gali būti: oficialus ir neoficialus. Oficialus organizacinis komunikavimas – tai memorandumai, politika, finansinė apskaita ir t.t.. Neoficialus organizacinis komunikavimas vyksta organizacijos viduje neoficialiai. Šiai kategorijai galima priskirti neformalų tarpusavio bendravimą, kuomet, tarkime, to paties lygio darbuotojai apsikeičia ne vien su darbu susijusia informacija, kad ir pietų pertraukos metu. Sprendžiant darbinius reikalus, grečiausiai bus pasirinkta oficiali komunikacija. Oficialumas priklauso ir nuo organizacinės kultūros.
Kiekvienoje organizacijoje turi vyrauti tinkamas klimatas, t.y. turi būti teigiami santykiai tarp vadovo ir darbuotojo. Personalas turi žinoti visą informaciją, susijusią suu savo srities darbine veikla.

Organizacinis komunikavimas vyksta trimis grandimis : iš viršaus žemyn, iš apačios aukštyn ir horizontaliai. Nauji planai ir procedūros gali būti perduodamos iš firmos prezidento viceprezidentui , šis tuos planus gali perduoti viduriniosios grandies direktoriui, o šis informaciją siunčia pirmos eilės prižiūrėtojui, kuris informaciją pateikia pirmos eilės tarnautojams. Tai iš viršaus einanti komunikacija. Kuomet žemesnės grandies tarnautojai informaciją perduoda artimiausiam viršininkui (aukštesniam už tarnautoją asmeniui), vyksta komunikacija iš apačios į viršų. Tada tarnautojai toje pačioje grandyje gali lengvai komunikuoti vi
ienas su kitu. Kuomet komunikuoja vieno lygio darbuotojai (pvz. padalinių vadovai), vyksta horizontali komunikacija.

Komunikacija vyksta bendraujant siuntėjui ir gavėjui. Komunikacija gali vykti viena kryptimi ir ten baigtis. Arba pranešimu iš gavėjo galima išgauti atsakymą. Tai – vadinamasis grįžtamasis ryšys. Pranešimas perduodamas komunikacijos kanalu. Komunikacijos procesą pradeda siuntėjas arba pranešimo šaltinis. Organizacijoje siuntėjas yra asmuo, kuris turi informacijos, poreikių ar norų ir siekia juos perduoti vienam ar daugiau žmonių. Gavėjas yra asmuo, kuris suvokia siuntėjo pranešimą. Gali būti daug gavėjų, pvz., kai atmintinė adresuojama visiems organizacijos nariams; gali būti ir vienintelis gavėjas, kai, pvz., kas nors aptarinėjama su kolega asmeniškai. Jei pranešimas nepasiekia adresato, tai komunikacija laikoma neįvykusia. Situacija nė kiek ne geresnė ir tuo atveju, jei pranešimas pasiekia adresatą, tačiau šis jo nesupranta.
Trys veiksniai, galintys paveikti komunikaciją:

užkodavimas įvyksta tuomet, kai informaciją, kurią reikia perduoti, siuntėjas paverčia simbolių seka. Šis etapas yra būtinas, nes informacija gali būti perduodama kitam žmogui tik simboliais ar kokiais nors sutartiniais ženklais. Kadangi komunikacijos procesas neapsieina be kodavimo, tai siuntėjas siekia nustatyti abiem pusėms suprantamą reikšmių sistemą ir parinkti tokius simbolius (dažniausiai žodžius ir gestus), kurie, jo manymu, ir gavėjui turi tokią pat reikšmę. Abipusio supratimo trūkumas yra dažniausia nesusipratimų ar komunikacijos proceso nesėkmių pr
riežastis. Pavyzdžiui, Bulgarijoje ir kai kuriose Indijos bei rytų Afrikos dalyse galvos papurtymas reiškia “taip”, o palinksėjimas reiškia “ne”. Į šias šalis atvykę užsieniečiai, kuriems šie gestai reiškia ką kita, gali patirti daugybę netikėtumų, kalbėdami su šių šalių vietiniais gyventojais. Gestai taip pat gali būti skirtingai interpretuojami. Pavyzdžiui, triukšmingoje gamykloje darbininkas perduoda savo bendradarbiams prašymą išjungti mašiną perbraukdamas plaštaką delnu žemyn sau per kaklą. Jei tokį pat gestą parodytume policijos nuovadoje, galėtume tikėtis visai kitokios reakcijos. Netgi suraukti antakiai gali turėti įvairias reikšmes, pvz., nustebimą vienoje situacijoje ir skeptiškumą kitoje;

atkodavimas – procesas, kurio metu gavėjas interpretuoja gautą pranešimą ir paverčia jį prasminga informacija. Šis procesas susideda iš dviejų žingsnių. Pirmiausia, gavėjas turi priimti pranešimą, po to – interpretuoti jį. Atkodavimas priklauso nuo gavėjo ankstesnio patyrimo, jo asmeninės nuomonės apie vartojamus simbolius ir gestus, jo lūkesčių (žmonės dažnai girdi tai, ką jie norėtų išgirsti) ir nuo to, ar vienodai reikšmes supranta siuntėjas ir gavėjas. Apskritai, kuo gavėjo atkodavimas labiau atitinka siuntėjo norėtą perduoti pranešimą, tuo efektingesnė buvo komunikacija. Fizinis artumas ilgainiui gali sudaryti sąlygas geresniam siuntėjo ir gavėjo tarpusavio supratimui;

triukšmu laikome bet kurį veiksnį, kuris trukdo, iškraipo, kliudo ar silpnina komunikaciją. Triukšmas gali kilti vadinamajame komunikacijų kanale ar dėl perdavimo būdo. Triukšmas gali būti vi
idinis (pvz., kai gavėjas nekreipia dėmesio) arba išorinis (pvz., kai pranešimą iškraipo kiti aplinkos garsai). Triukšmas gali kilti bet kurioje komunikacijos stadijoje. Jis gali atsirasti perduodant pranešimą kanalu, pvz., radijo signalas gali būti iškraipomas dėl prastų meteorologinių sąlygų; tačiau dažniausiai kliūčių atsiranda užkodavimo ir atkodavimo stadijose. Poreikis pajusti komunikaciją gali būti toks stiprus, kad kartais klaidinančią ar net neprasmingą komunikaciją gavėjas atkoduoja kaip visai prasmingą informaciją, kuri gali smarkiai skirtis nuo pradinio užkoduoto pranešimo. Pavyzdžiui, neaiškiai suformuluotas instrukcijas, kaip atlikti užduotį, darbuotojai gali “išgirsti” neteisingai ar skirtingai. Kadangi triukšmas gali trukdyti suprasti informaciją, vadovai turėtų stengtis jį sumažinti tiek, kad netrukdytų efektingai komunikuoti. Juk situacija, kai darbuotojas tyliai kalba prie ūžiančios konvejerio linijos, arba kai tenka kalbėti traškančiu telefonu, labai vargina. Fizinis diskomfortas – alkis, skausmas ar nuovargis – taip pat gali būti laikomi savotiška triukšmo forma, trukdančia efektingai komunikuoti. Problema dar sudėtingesnė, jei pranešimas yra be galo sudėtingas ar neaišku, kaip jį pradėti.

KOMUNIKAVIMO PROBLEMOS

Organizacijoje dažnai kartu dirba labai skirtingi žmonės, kurie nuolatos tarpusavyje bendrauja. Skiriasi jų amžius, mentalitetas, išsilavinimas, temperamentas, charakteris ir t.t. Akivaizdu, kad komunikacija tarp jų ne visada būna sklandi. Galima išskirti penkis pagrindinius tarpasmeninę komunikaciją įtakojančius veiksnius:
• kalbos apribojimai: komunikavimo efektyvumas priklauso nuo kalbos. Iš esmės kalba nulemia visą komunikavimą. Visi parinkti simboliai yra minčių, jausmų ir sąvokų abstrakcijos. Mes turime teisę pasirinkti patį efektyviausią bendravimui būdą, tačiau negalime pamiršti, kad mes naudojame žodžius – abstrakciijas, todėl kiti šiuos žodžius gali suprasti klaidinga reikšme. Komunikuojant reikia vengti verstų iš kitų kalbų žodžių (t. y. vertalų ) ir semantizmų;
• kalbėjimo ir klausymo įgūdžiai: kad komunikavimas būtų efektyvus, reikia turėti šiokių tokių klausymo ir kalbėjimo įgždžių. Svarbiausia – mokėti tinkamai ir gerai kalbėti ir išklausyti pašnekovą bet kurioje situacijoje. Tai reikalauja kalbėjimo ir klausymo įgūdžių. Kalbant per greitai ar per lėtai, nepasieksime gerų rezultatų. Panašiai yra ir su žmogumi, kuris nesistengia ar nemoka išklausyti pašnekovo. Įdomu tai, kad fiziniai ir socialiniai skirtumai taip pat neužtikrina veiksmingo bendravimo;
• laiko pasirinkimas bei punktualumas: labai svarbu, kad pokalbio laikas būtų tiksliai paskirtas ir pokalbis būtų pradedamas laiku;
• žodžių žaismas: komunikuojant tiek žodžiu, tiek raštu reikia vengti žodžių daugiažodžiavimo (žaismo). Gavėjui bus daug lengviau suvokti pranešimą, jei siuntėjas jį išsiųs paprastą, tikslų ir aiškų. Kalbant ilgai ir nekonkrečiai, klausančiojo dėmesys laikui bėgant vis mažėja. Be to, geriausiai įsimenama pirmiausiai pasakyta informacija, o kita nublanksta, todėl reika pradėti kalbą nuo svarbesnių dalykų;
• asmenybė ir suvokimas: pats asmuo (vadovas ar pavaldinys) komunikavimo procese užima labai svarbią vietą. Asmenybė – tai elgesys, charakteris ir visa eilė savybių, kurios būdingos tik vienam žmogui. Kiekvienas žmogus yra asmenybė, todėl, kad dviejų vienodų žmonių žemėje nėra. Kartais bendraujant pašnekovai pasisavina vienas kito mintis. Tai labai didelė problema, dėl kurios komunikavimas praranda efektyvumą. Dėl šios priežasties gali atsirasti trintis ir pereiti net iki konflikto; Efektyviai komunikuoti yra gana sunku, nes yra daug priežasčių, kurios trukdo tokiam komunikavimui, dėl kurių komunikuojant iškyla begalės problemų (literatūroje jos dar vadinamos komunikavimo barjerais). Toliau ir pabandysime šiuos barjerus aptarti:
 skirtingas suvokimas ir kaip jo išvengti. Tai vienas iš labiausiai įprastų barjerų, trukdančių efektingai komunikacijai. Žmonės, kurių išsilavinimas ar žinių lygis skirtingas, dažnai tuos pačius reiškinius suvokia nevienodai. Tarkim, meistras pagiria vieno konvejerio darbininką už jo efektyvų ir labai kokybišką darbą. Meistras tikrai nuoširdžiai vertina jo pastangas ir nori paskatinti kitus darbuotojus sekti šio darbininko pavyzdžiu. Tačiau kitiems konvejerio darbininkams šis pagyrimas gali reikšti tai, kad tas darbininkas yra išskiriamas iš visų, vadinasi, jis “pataikauja bosui”, todėl jų reakcija gali būti priešiška. Taigi tą patį reiškinį kiekvienas gali suvokti skirtingai.

Kalbiniai skirtumai dažnai yra glaudžiai susiję su individualaus suvokimo skirtumais. Kad būtų galima efektingai perduoti pranešimą, vartojami žodžiai turi turėti tą pačią reikšmę ir siuntėjui, ir gavėjui. Tarkim, skirtingi kompanijos padaliniai gauna pranešimą, kad per trumpą laiką reikia sukurti naują produktą. Mokslinių tyrimų skyriaus darbuotojams šis trumpas laikas gali būti dveji ar treji metai. Finansų skyriaus darbuotojams tai gali būti trys ar šeši mėnesiai, o pardavimų skyriaus atstovams trumpas laikas yra kelios savaitės. Kadangi kai kurie žodžiai turi be galo daug reikšmių (pvz., 5OO dažniausiai vartojamų anglų kalbos žodžių turi net iki 28 apibrėžimų), tad būtina kreipti didelį dėmesį į tai, kad gavėjas suprastų, ką siuntėjas turėjo galvoje.

Neteisingai gali būti suprasta informacija, jei neatsižvelgiama į informacijos gavėjo išsilavinimo lygį. Tarkime, jei vadovas pakabina informacinį lapelį cecho darbuotojams naudodamas daug tarptautinių ar specifinių žodžių, yra didelė tikimybė, jog tokia informacija bus klaidingai suprasta arba visiškai ignoruojama.

Suvokimo skirtumų gali kilti dėl lyčių skirtumo. Daug vietos pastarojo meto tyrimuose skiriama lyčių komunikacijos skirtumams ir stiliams. Praėjusio dešimtmečio tyrimai parodė, jog moterys ir vyrai mūsų kultūroje vartoja savitus kalbos stilius ir kalbėdami vieni su kitais y ra linkę atlikti skirtingus vaidmenis. Šie skirtumai gali skatinti nevykusį bendravimą bei konfliktus. Pavyzdžiui, Kalifornijos universiteto kalbininkas Robinas Lakoffas pastebėjo, jog moteris, kalbančias tiesiai ir atkakliai, kaip “nemoteriškas,” gali atstumti ir vyrai, ir moterys. Antra vertus, moteris, kurios laikosi “tradiciškesnio” moters stiliaus ir vaidmens, t.y. savo mintis išreiškia labiau dvejodamos, labiau stengiasi atkreipti kitų dėmesį, gali atmesti kaip nelabai protingas ar rimtai į jas nežiūri. Komunikacija tarp lyčių bei tarp kultūrų ir toliau bus svarbios organizacijos supratimo sritys.

Siekiant išvengti skirtingo tų pačių dalykų supratimo, pranešimas turi būti pateikiamas taip, kad jį galėtų suprasti skirtingo patyrimo ir pažiūrų žmonės. Kai tik įmanoma, reikėtų išsiaiškinti gavėjų pažiūras ir išsilavinimą. Empatija – įsijautimas į kito žmogaus emocinę būseną ir sugebėjimas pažvelgti į situaciją kito žmogaus akimis – ir reakcijos sulaikymas tol, kol bus tinkamai įvertinta gauta informacija, padeda iš dalies išvengti nesusipratimo. Kai iškyla neaiškumas – būtina klausti.

Siekiant įveikti kalbinius skirtumus, labai naudinga paprašyti gavėją, kad jis patvirtintų ar savaip suformuluotų pagrindinius pranešimo momentus. Jei visi organizacijos ar grupės nariai turės susidurti su nauja terminologija, verta organizuoti jiems kursus ar keletą seminarų, per kuriuos jie susipažintų su nauja tema. Reikia skatinti informacijos gavėjus pateikti klausimus ir taip išsiaiškinti neaiškius momentus.
 Emocijos. Emocinės reakcijos – pyktis, meilė, savigyna, neapykanta, pavydas, baimė,varžymasis – turi įtakos mūsų supratimui, t.y. kaip mes suprantame kitų žinias ir kokį poveikį mes darome kitiems perduodami savo pranešimus. Jei mes esame situacijoje, kai jaučiame grėsmę savo saugumui, prestižui ar galiai, tai galime prarasti sugebėjimą objektyviai vertinti gaunamą informaciją ir reaguojame į visa tai gindamiesi ar agresyviai. Geriausias požiūris į emocijas būtų laikyti jas komunikacijos proceso dalimi ir stengtis suprasti, kad dėl jų kyla problemų. Jei pavaldiniai agresyviai elgiasi, vadovai turėtų priversti juos išsakyti savo rūpesčius ir atidžiai klausytis, ką jie sako. Kai vadovai supras jų reakcijas, jie galės pagerinti atmosferą patys ėmę kitaip elgtis. Iki krizė vadovai turi stengtis iš anksto numatyti savo pavaldinių emocines reakcijas ir pasistengti jas įveikti. Taip pat jie gali pagalvoti apie savo pačių nuotaikas ir apie tai, kokią įtaką jos gali daryti kitiems.
 Neverbalinė (nežodinė) komunikacija. Dažnai apie šnekamąją ar rašytinę kalbą galvojame kaip apie tiesioginės komunikacijos priemonę, tačiau mūsų siunčiamas žinias stipriai veikia tokie nežodiniai veiksniai kaip kūno judesiai, drabužiai, atstumas nuo žmogaus, su kuriuo kalbame, mūsų poza, veido išraiška, akių judesiai bei kūno sąlytis. Net jei mūsų žinia tokia paprastutė kaip “labas rytas”, savo nežodine komunikacija galime perteikti skirtingus ketinimus. Pvz., užsiėmęs vadovas, nepageidaujantis, kad jį trukdytų, gali į darbuotojo pasisveikinimą atsakyti nepakeldamas galvos nuo darbo.

Pagrindinė priemonė komunikacijos prieštaravimams įveikti – žinoti apie juos ir rūpestingai saugotis, kad nebūtų siunčiami klaidinantys pranešimai. Gestai, apranga, poza, veido išraiška ir kita iškalbinga nežodinė komunikacija turi atitikti žodinį pranešimą. Labai pravartu analizuoti kitų žmonių nežodinę komunikaciją ir stengtis pritaikyti išmoktas tiesas sau ir savo santykiuose su kitais.
 Nepasitikėjimas. Gavėjo pasitikėjimas ar nepasitikėjimas pranešimu – tai daugiausiai siuntėjo patikimumo gavėjo mintyse atspindys. Siuntėjo patikimumą veikia aplinkybės, kuriomis jis ar ji žinią siunčia. Štai kur žmonių santykių istorija turi įtakos komunikacijai. Jei darbuotojas ar derybininkas pakartotinai susidūrė su neįvykdytais vadovo pažadais, tokio vadovo komunikacijos su šiais žmonėmis efektingumas gali būti pažeistas. Apskritai, vadovu bus rimtai tikima, jei jį kiti laikys žinančiu, patikimu ir rimtai besirėpinančiu kitų gerove. Pelnytas pasitikėjimas yra rezultatas ilgalaikio proceso, kurio metu kiti pripažįsta žmogaus sąžiningumą, dorumą ir gerus ketinimus. Nors ir yra keletas greitesnių būdų pasitikėjimo kupinai atmosferai sukurti, tačiau geri santykiai su žmonėmis sukuriami tik nuolatinio darbo dėka.
 Perkrovimas: kartais žmogaus protas ir atmintis būna perkrautas nereikalinga informacija. Tai tik apsunkina komunikavimą. Kam apkrauti save nereikaliga informacija? Svarbiausia – mokėti atrinkti pačią reikalingiausią, svarbiausią ir naudingiausią informaciją.
 Įįvertinimo tendencija – abipusis tarpasmenininis komunikavimo barjeras yra mūsų natūrali tendencija teisti, vertinti, priimti ar atmesti vienos ar kitos žmonių grupės teiginį. Tarkime, pavaldinys komentuodamas „X“ diskusiją, vertina „Man nepatiko tai, ką vadovas pasakė“. Ką tokiu atveju atsakytų kitas? Beveik visada jo atsakymas bus teigiamas ar neigiamas išreikštam apibūdinimui. Arba jis pasakytų, „Man nepatiko taip pat; aš maniau, jog tai buvo siaubinga“, arba priešingai „O aš manau, jog tai tikrai gerai“. Kitais žodžiais tariant, jo pirminė reakcija yra įvertinti tai asmeniškai, iš savo „bokšto“. Įvertinimo tendencija būdinga beveik visoms užsienio kalboms, tai labai akivaizdu tokiose situacijose, kuriose tampriai susiję jausmai ir emocijos. Taigi, kuo stipresni jausmai, tuo labiau tikėtina, kad nebus abipusio komunikavimo elemento. Šiuo atveju bus tik dvi idėjos, du jausmai, du nuosprendžiai, kurie nėra susiję psichologinėje erdvėje. Kaip viso to išvengti? Reikia klausytis ir suprasti, tai reiškia dėti pastagas ir stengtis klausytis, ką kitas žmogus sako, suprasti kaip jis vertina tai, apie ką pasakoja, pajausti žmogaus emocijas. Tai eiškia, jog prieš pradedant kalbėti iš savo požiūrio taško reikėtų įsiklausyti ir suprasti kito mintis ir jausmus taip gerai, jog galėtum pateikti jam santrauką.

KAIP IŠSPRĘSTI BENDRAVIMO PROBLEMAS ?

Šis klausimas gana sudėtingas. Pirmiausia reikia stengtis neefektyvų elgesį keisti efektyviu. Labai svarbu turėti šiokios tokios praktikos komunikavimo srityje. Mes privalome numatyti tai, kaip elgtumėmės įvairiose sitacijose, privalome išmokti susidoroti net su pačiomis sunkiausiomis ir sudėtingiausiomis situacijomis. Mokydamiesi visada privalome įvykdyti šias sąlygas:
1. Kadangi neįmanoma apmąstyti kiekvienos galimos situcijos, mes privalome išmokti greitai orientuotis ir elgtis įprastai bet kokioje situacijoje.
2. Dėl nesėkmių nereikia pergyventi, o pasistengti ramiai išsiaiškinti jų priežastis.

Komunikavimas yra labai sudėtingas procesas. Sugebėti gerai komunikuoti nėra paprasta. Prisiminkite, kad:

komunikuojant su žmogumi (pavaldiniu ar vadovu), reikia būti su juo kiek galima atviresniam, sąžiningesniam bei stengtis nepriekaištauti;

šnekant visada reikia žiūrti į akis, nes kitaip blaškomas pašnekovo dėmesys;

kalbėkti patariama aiškiai, tiksliai ir paprastai;

būtina stengtis išmokti išklausyti ir suprasti pašnekovą, turėti kantrybės, nors tai, ką jis pasakoja ir neįdomu ar neaktualu.

Taigi, komunikacija yra vienas svarbiausių veiksnių, užtikrinančių efektyvų organizacijos darbą. Bendresne prasme, komunikacija yra ryšys bei informacijos keitimasis tarp žmonių. Asmuo ar asmenų grupė gali atlikti daug ir įvairių veiksmų. Kad iš daugelio veiksmų būtų pasirinktas vienas, optimalus, kad asmens ir organizacijos veikla būtų reguliuojama, tam ir perduodama informacija. Komunikacijos esmė yra garantuoti organizacijos grandžių bendradarbiavimą bei kooperaciją, planuoti, koordinuoti ir vykdyti bendrą veiklą, telkti ir derinti žmonių pastangas įvairiems organizacijos uždaviniams spręsti. Kaip jau ne kartą buvo minėta, ir organizacijos, ir komunikacijos pagrindinis elementas yra žmogus. Todėl organizacijų viduje didelis dėmesys turi būti skiriamas tarpasmeninei komunikacijai, t.y. komunikacijai tarp atskirų žmonių. Manau, apibendrinant komunikacijos reikšmę organizacijai, galima teigti, jog atvira, veiksminga komunikacija yra didelis organizacijos turtas, didele dalimi prisidedantis prie organizacijos tikslų sėkmingo įgyvendinimo.

LITERATŪRA
1. Fiske J. Įvadas į komunikacijos studijas.Vilnius. 1998 m.
2. Seilius A. Organizacijų tobulinimo vadyba. Klaipėda. 1998 m.
3. Bendravimo psichologija. KTU psichologijos katedra. 2001 m.
4. Barvydienė V., Kasiulis J. Vadovavimo psichologija. KTU. 2001 m.
5. James A. F. Stoner, R. Edward Freeman, Daniel R. Gilbert, Jr. Vadyba. Kaunas.1999 m.
6. Jacikevičius A. Žmonių grupių (socialinė) psichologija.Vilnius 1995 m.
7. Sakalas A. Personalo vadyba.Vilnius. 1998 m.

Leave a Comment