Bendravimo psichologija
Komunikacijos proceso stebėjimas ir analizė
Komunikacijos procese buvo stebimas maždaug keturiasdešimties, keturiasdešimt penkių metų amžiaus vyras. Jis atrodė tvarkingai apsirengęs, tai be abejonės turėjo įtakos stebimame procese. Stebimasis įvykis vyko visai ne seniai, vos prieš kelias dienas, 2003 m. spalio mėn. viename iš didžiųjų prekybos centru. Situacijoje dalyvavo keturi žmonės: stebimas vyriškis, parduotuvės apsaugos darbuotojas ir du policijos pareigūnai. Procesas vyko vyrui apsipirkinėjant po darbo. Jam beeinant pro kasą staiga suveikė apsaugos davikliai ir prie jo priėjo prekybos centro apsaugos darbuotojas. ( Reikia pažymėti, kad vyras jau buvo susimokėjęs už savo pirkinius). Apsauginis paprasė vyriškio paėjeti į šalį ir parodyti ar „objektas“ neišsinešė kokios nors prekės nesusimokėjęs. Vyras labai pasipiktino, tai jam galbūt nuskambėjo kaip įžeidimas. Jis griežtai atsisakė vygdyti parduotuvės darbuotojo nurodymus. Apsauginiui nebeliko kitos išeities, kaip tik iškviesti policijos patrulį. Atvykę policininkai išklausė prekybos centro darbuotoją ir paprašė vyriškio įvygdyti visus ankstesnius apsauginio reikalavimus. Vyriškis pasimetė, nebežinojo ką ir bedaryti. Pradėjo išsisukinėti iš esamos situacijos, priešintis pareigūnų reikalavimams. Jis pradėjo įrodinėti, kad tikrai nieko nesineša nesusimokėjęs ir kad nėra vienas iš tų žmonių, kurie taip elgiasi. Vyriškio pagrindiniu argumentu buvo jo išvaizda. (Vyriškis buvo apsirenges kostiumu ir atrodė tvarkingas ir galbūt netgi sažiningas žmogus, nors to tikriausiai negalima teigti iš žmogaus aprangos, tačiau jis būtent tai norėjo parodyti teisėsaugos pareigūnams). Tik prasidėjus komunikacijos stebėjimo procesui, jame dalyvaujančių žmonių kalbos tonas buvo ramus ir nuoseklus. Įtariamasis vyriškis aiškiai dėstė mintis, kalba buvo nuosekli. Žmogus buvo ramus ir kultūringas. Bet kuo toliau, tuo labiau keitėsi jo elgesys. Kalbos tonas pradėjo aukštėti, vyras pradėjo garsiau kalbėti. Jo kalba tapo nebe tokia aiski, sakiniuose padaugėjo nereikšmingų ir nereikalingų žodžių. Iš jų galima spręsti apie išaugusią objekto nervinę įtampą. Kabos stilius iš oficialaus perėjo į familiarų. Su pareigūnais vyras ėmė kalbėti šiurkščiai ir be jokios pagarbos. Žmogus visiškai nesiklausė kas jam buvo sakoma ir ignoravo bet kokį prašymą. Vyriškio elgesys ir dėmesys buvo sutelktas tik i jį patį, konkrečiai į „savigyną“. Šioje situacijoje atsiskleidė tikrasis šio žmogaus veidas. Jis nutraukdavo kitus proceso dalyvius, neleisdamas jiems pasakyti tai, ką jie nori, rišliai išdėstyti savo nuomonės. Vyriškis nematė (ar galbūt nekreipė dėmesio į besikeičiančia pašnekovų nuotaiką). Stebimasis tvirtai laikėsi savo pozicijos, jis pradėjo įžeidinėti pareigūnus ir prekybos centro apsaugos darbuotoja (tai rodė jo sumišimą ir pradėjimą nebepasitikėti savo jėgomis). Tokiu elgesiu vyriškis stengėsi įrodyti savo teisumą. „Objekto“ akys pastoviai bėgiojo nuo vieno pašnekovo prie kito, jis neužmegsdavo pastovaus akių kontakto nei su vienu iš situacijos dalyvių. Savo tvirtumui ir teisumui įrodyti, vyras pasitelkė į pagalbą tokius saviraiškos būdus, kaip prisilietimas, kreipimasis į žmogų be pagarbos, vadinant ji „tu“, o ne „jūs“. Pastebėjau, kad iš susijaudinimo stebimasis pradėjo prakaituoti, jo rankos ėmė drebėti. Tai dar labiau pabrėžė, žmogaus didelį susijaudinimą.
Visos šios priemonės, pasitelgtos įrodyti savo tiesą ir nekaltumą jam tik trukdė sklandžiai dėstyti mintis ir išvengti tolimesnių pasekmių. Vyro agresyvumas ir nepagarba pašnekovams automatiškai sukėlė pareigūnų abejones jo sąžiningumu ir nusistatymą prieš jį patį. Vyriškis, neišklausydamas policijos pareigūnų ir jiems nepaklusdamas, tik pakenkė pats sau. Visiškas atsisakymas paklusti ir bendradarbiauti vyrui sukėlė papildomų rūpesčių. Kiti proceso dalyviai stebėdami tokį vyriškio elgesį jautėsi pažeminti. Jų reikalavimai buvo visiškai ignoruojami, o bendravimas su „objektu“ jiems buvo nemalonus. Jiems neliko nieko kito, kaip tik susimti vyriškį ir nuvežti į policijos nuovadą. Mano nuomone stebimasis savo tokiu elgesiu tik pablogino savo padėtį. Šį komunikacijos procesą pavadinčiau nesėkningu, nes viena iš procese dalyvavusių pusių visiškai nepaisė bendravimo normų, tokių kaip: savikontrokė, balso tono ir garsumo reguliavimas, nekreipimas dėmesio į kalbos stilų. Stebimasis nesiklausė savo pašnekovų ir ignoravo juos. Jis taip pat nekreipė dėmesio ir į pašnekovų nuotaiką, bei emocijas. Šis komunikacijos procesas, manau, užsitęsė bereikalingai. Jis gaėjo būti žymiai trumpesnis, jei „objektas“ būtų paklusęs pareigūnų reikalavimams. Manau, kad naudodamas kitokias bendravimo priemones, vyriškis butų pasiekęs savo tikslą ir proceso eiga butų buvus visiškai kitokia. Stebint šią situaciją, susidariau nuomoę, kad bendravime svarbiausia laikytis taisyklių, nepaisant kokia tai situacija. Žmogus, besilaikantis visų bendravimo normų, tikrai pasiekia savo tikslą. Bendraudamas taip, kad ir kitiems situacijos dalyviams butų malonu, žmogus užsitikrina gerą požiūrį į save ir pašnekovų pagarbą. Kiekvienam malonu bendrauti su žmogumi, kuris gerbia kitą, moka jį išklausyti, bendrauja ramiai ir kultūringai. Gera bendrauti, kai žmogus palaiko akių kontaktą ir nesiblaško. Dėsningumas taip pat turi didelę įtaką žmonių bendravime. Labai svarbu mikėti ne tik pasakyti, ką galvoji, bet ir tinkamai išklausyti pašnekovą. Komunikacijos procese svarbu išlaikyti optimalų atstumą, priartėti galima tik prie gerai pažįstamo asmens, su kuriuo bendrauji. Tą patį galima pasakyti ir apie prisilietimus. Mano manymu, esant bet kokiai situacijai reikia bendrauti taip, kaip nori kad būtų bendraujama su tavimi pačiu.