TurinysĮvadas………………………21.Judrūs vaikai………………32.Kas yra hyperaktyvumas………33.ADS klinika………………..44.ADS priežastys……………..55.Kaip padėti judriam vaikui…..5Išvados…………………….11Literatūra………………….13
Kaip padėti hyperaktyviam vaikui?Hiperaktyvių vaikų, t.y. tų, kurių elgesys sutrikęs, tėvai dažnai patiria visuomenės panieką ir kritiką. Ne tik aplinkiniams, bet ir jiems patiems sunku suvokti, kodėl jų vaikas meluoja, mušasi, kankina gyvūnus, vagiliauja, netgi pažeidinėja įstatymus. Net ir klausdami savęs “Kodėl jis manęs nesupranta, kodėl jis negalvoja apie savo ateitį?”, tėvai tiki, kad širdyje jų vaikai yra geri, dori ir mylintys.
Darbo tikslas: Išsiaiškinti kaip galima padėti hiperaktyviems vaikams ir jų tėvams.Darbo uždavinai:1. Apibūdinti hiperaktyvumo sąvoką.2. Apžvelgti ADS klinika ir jos priežastis.3. Paaiškinti tėvams ir mokytojams kaip galima padėti hyperaktyviam vaikui.4. Apibrėžti 8 principus, kuriuos iškėlė Russell A.Barkley?
Judrūs vaikaiVaikai skiriasi pagal savo temperamentą. Jau nuo pirmų gyvenimo dienų vieni kūdikiai ramesni, daugiau miega, kiti aktyvesni, labiau reaguoja į aplinką, juda, dažniau verkia. Dažnai pasitaiko, kad judrius vaikus auginantys tėvai jau pirmaisiais metais jaučiasi pervargę, nes nuolat neišsimiega. Vaikui pradėjus vaikščioti, jam tenka skirti dar daugiau dėmesio, nes judrūs vaikai ne eina, o bėga, lipa, šoka, dažnai krenta, užsigauna. Jie smalsūs ir nori viską pačiupinėti. Tėvai negali palikti jų nei minutei. Judrūs vaikai skiriasi pagal vyraujančią nuotaiką ir sugebėjimą prisitaikyti prie aplinkos. Vieni – malonūs, linksmi, draugiški, greitai prisitaiko prie pasikeitusių situacijų ir žmonių. Kiti- nemalonūs, irzlūs, verksmingi, nedraugiški, kartais pikti. Suprantama, kad suaugusiųjų reakcijos į tokius vaikus taip pat skirtingos. Pirmiesiems tenka daugiau šypsenų, atlaidumo, pagyrimų. Antrieji dažniau atstumiami, kritikuojami, sulaukia aplinkinių pykčio ir atstūmimo. Taip įsisuka teigiamas arba neigiamas ratas, kuriame vaikas vystosi toliau.
Kas yra hiperaktyvumas?Hiperaktyvumas yra labai judrus, impulsyvus elgesys. Hiperaktyvūs vaikai nuolat juda. Jie negali pabūti ramiai net ir tose situacijose, kuriose tai būtina: klasėje, gydytojo kabinete, autobuse. Atrodo, kad jie nuolat ieško kažko įdomaus ir niekuomet neranda. Hiperaktyvumas sąlygoja ir impulsyvumą, savikontrolės trūkumą vaikai iš karto daro tai, kas ateina į galvą, negalvodami apie pasekmes, todėl dažnai dėl neapgalvoto elgesio įvyksta nelaimingi atsitikimai, traumos ir kiti nemalonumai. Hiperaktyvūs vaikai skiriasi nuo normaliai aktyvių tuo, kad jų elgesys yra chaotiškas, mažiau kryptingas, sunkiau valdomas, o judrumas per didelis. Kas yra dėmesio trūkumas?Pažinimo procesą bei kryptingą veiklą sąlygoja sugebėjimas sukaupti dėmesį ir jį išlaikyti pakankamai ilgą laiką. Vaikai, kurių dėmesys sutrikęs, sunkiau sukaupia dėmesį ir gali jį išlaikyti tik palyginti trumpą laiką. Bet kokie aplinkos dirgikliai labai greitai juos išblaško, jie pamiršta, ką veikė, greitai pasiduoda naujam impulsui. Tokie vaikai nežaidžia su žaislais, nors labai jų nori, nes greitai juos sulaužo, išmėto. Mokykloje per pamokas jiems sunku susikaupti, bet koks garsas tuoj pat atitraukia dėmesį. Jie nuolat pamiršta ką nors atsinešti, pameta daiktus. Kada nustatoma aktyvumo ir dėmesio sutrikimo odiagnozė? Stiprus hiperaktyvumas ir dėmesio trūkumas gali būti sutrikimas, kurį reikia gydyti. Nors gydymas dažniausiai ne medikamentinis, o psichosocialinis. Jeigu vaikas visą laiką, visose situacijose (namuose, mokykloje, gatvėje) yra labai judrus, chaotiškas, išsiblaškęs būtinas klinikinis įvertinimas. Toks elgesio tipas prasideda labai anksti, bet ypač pastebimas vaikui pradėjus lankyti mokyklą. Jis tęsiasi daugelį metų, sunkina tarpasmeninius santykius, mokymąsi ir blogina savijautą. Tai negalia, dėl kurios nei vaikas, nei tėvai nekalti. Nėra tikslių kriterijų, nustatančių, kada tai yra sveikas didelis judrumas ir išsiblaškymas, o kada – patologija. Dažniausiai vertinama lyginant vaiką su kitais tokio amžiaus vaikais. Todėl nustatant diagnozę dalyvauja tėvai, mokytojai ir gydytojai. Jie mato vaiko elgesį skirtingose situacijose ir gali lyginti su daugeliu kitų vaikų. ADS terminas Lietuvoje vartojamas nuo 1997 m., pradėjus naudoti TLK-10. Anksčiau šis sutrikimas buvo aprašomas ir diagnozuojamas tokiais terminais, kaip hiperkinezinis sindromas, minimali smegenų disfunkcija, patologinis charakterio formavimasis. O dar dažniau gydytojai nenustatydavo jokios diagnozės ir patardavo tėvams laukti, kol vaikas išaugs.ADS-klinikaSutrikimas prasideda ikimokykliniame amžiuje, tačiau retai nustatoma iki 8-9 m. Mamos pastebi, kad jų vaikai, kurių aktyvumas ir dėmesys sutrikęs, kūdikystėje dažniau verkdavo, buvo dirglesni, mažiau miegodavo. Kai kurios mamos pastebėjo, kad jau nėštumo metu jie daugiau spardėsi. Vyresni tokie vaikai ne vaikšto, o bėga. Jie kaip užsukti ir negali pasėdėti ramiai. Dažnai jie nerangūs, jų judesiai mažiau koordinuoti. Vieno tyrimo metu pastebėta, kad šiems vaikams dažniau reikia medicinos pagalbos dėl traumų ar atsitiktinių apsinuodijimų. Mokykloje jie dažnai nesusikaupia. Nors šių vaikų intelektas normalus, jie mokosi blogiau. Tokie vaikai impulsyvesni, dažnai pasako bet ką, tai įžeidžia kitus (kas galvoje, tas ant liežuvio). Todėl jie nepopuliarūs tarp vaikų ir tarp suaugusiųjų. Dažnai jie dėl to nelaimingi, ir jiems gali būti nustatyta papildoma distimijos diagnozė. Paauglystėje kai kurie vaikai nurimsta, aktyvumas tampa normalus ir gerai mokosi (30-40 proc.). Tačiau kai kurie pradeda vartoti narkotikus, pradeda elgtis asocialiai, jiems būdingi kiti elgesio sutrikimai (50-70 proc.). Ir suaugus išlieka bendravimo problemų, jie dažnai piktnaudžiauja alkoholiu arba narkotikais, gali būti asmenybės sutrikimų (30-50 proc.). Suaugusieji gali skųstis, kad sunku sukaupti dėmesį, impulsyvumu, nepastovia nuotaika, dideliu aktyvumu, streso netoleravimu. ADS susirgimas labiau paplitęs tarp berniukų. Be abejo gydytojai, mokytojai ir psichologai yra paprasti žmonės ir labiau linkę matyt “disciplinos pažeidėjus” – berniukus, bet egzistuoja ir mokslinis tam paaiškinimas, gamtos taip sutvarkyta, kad dar iki gimimo vyriškos lyties vaisius labiau jautrus įvairiems žalingiems aplinkos veiksniams. Berniukų nervų sistemos ypatumo dėka dėmesio sutrikimo simptomai išryškėja ankščiau negu pas mergaitės, t.y. maždaug 3-4 metų amžiuje. Mergaičių tarpe hiperaktyvumas pasireiškia rečiau, dėmesio sutrikimai pastebimi vėliau dažniausiai pradinėse klasėse. Joms būdingesni emocijų nestabilumas bei išsiblaškymas labiau nei padidėjęs judrumasADS priežastysSutrikimo atsiradimui gali turėti įtakos daug įvairių fizinių ir psichologinių faktorių. Todėl beprasmiška žiūrėti atgal ir ieškoti vienos kokios nors priežasties, kaip ir beprasmiška tėvams kaltinti save dėl vaiko sutrikimo. Kai kurie tyrimai rodo, kad hiperaktyvių vaikų tėvams vaikystėje dažniau yra buvęs ADS negu sveikų vaikų tėvams. Tai leidžia galvoti, kad gali turėti įtakos genetiniai faktoriai. Kenksmingi faktoriai nėštumo metu, gimdymo traumos, galvos traumos vaikystėje ar persirgtos sunkios somatinės ligos gali turėti įtakos ADS išsivystymui. Vienu metu JAV ir Anglijos spaudoje buvo populiari apsinuodijimo švinu teorija. Vėliau galvota, kad hiperaktyvumas pasireiškia dėl kai kurių maisto produktų netoleravimo (pvz.: pieno, šokolado…). ADS atsiradimui svarbūs ir psichologiniai bei socialiniai faktoriai. Vaikai, užaugę globos namuose, dažnai yra per daug aktyvūs ir blogai sukaupia dėmesį. Šie simptomai yra sąlygoti ilgalaikės emocinės deprivacijos ir išnyksta, jeigu pašalinamas deprivacijos faktorius, pvz., vaikas patenka į globėjų šeimą ar įvaikinamas. Stresą ir nerimą sukeliantys įvykiai šeimoje gali paskatinti ar prisidėti prie ADS išsivystymo.Kaip padėti hiperaktyviams vaikui?Vaikai, kuriems labiausiai reikia meilės, dažniausiai jos prašo pačiais nemaloniausiais būdais.Vaikai su dėmesio ir aktyvumo sutrikimu (ADS), arba hiperaktyvūs vaikai,nuo mažens sukelia daugiau rūpesčių. Tėvai turi juos nuolat saugoti, skirti daug daugiau dėmesio ir laiko. Nepaisant tėvų autoriteto ir reikalavimų, dažnai sunku palaikyti tvarką ir drausmę namuose, kur auga hiperaktyvus vaikas. Be abejo, lengva patarti, kad svarbu išlikti ramiems ir tvirtiems, elgtis su vaiku mandagiai. Lengva pasakyti, sunku padaryti! Natūralu, kad kartais tėvai netenka kantrybės, ir tada prasideda ydingas ratas: į vaiko judrumą tėvai reaguoja pykčiu ir bausmėmis, vaikas atsako prieštaraudamas ir pykdamas, tuo lyg ir bausdamas tėvus, konfliktas stiprėja. Vaikas ir tėvai, bausdami ir gąsdindami, ima varžytis, kas ką kontroliuos, ir niekas negali sustoti. Vis rečiau tėvams pavyksta palaikyti draugiškus santykius su vaiku. Tai sukelia nuolatinę įtampą šeimoje, vaikas darosi piktas, agresyvus, didesnė tikimybė, kad pradės asocialiai elgtis. Neretai praradę kantrybę tėvai muša vaiką, tuo dar labiau pablogindami situaciją. Priešingas ydingas ratas susidaro, kai tėvai nesugeba pasipriešinti vaiko reikalavimams ir leidžiasi terorizuojami. Tėvai tokiais atvejais dažnai sako: Mes turim jam nusileisti, nes kitaip jis niekada nenurims arba: Aš negaliu jo priversti sutvarkyti žaislus. Taip tėvai praranda autoritetą, o vaikas jaučiasi nesaugus, atsakingas už viską, kas su juo vyksta. Toks vaikas visą laiką mėgins mesti iššūkį autoritetams, lyg tikrindamas ribas, kada jam kas nors pasakys ne. Kartais tokie vaikai jaučia palengvėjimą, atsidūrę situacijose, kur yra tvirtas autoritetas ir aiškios ribos (pvz., klasėje, kur yra griežta mokytoja). Kartais, kai vaikas labai triukšmingas, o tėvai išvargę nuo jo nuolatinio chaotiško aktyvumo, atrodo geriau vengti konfliktų, nusileisti ar nepastebėti. Tuo metu gyvenimas atrodo ramesnis, tačiau ilgainiui reikalai blogėja. Nusileisdami hiperaktyviam vaikui, tėvai dažnai užsitraukia jo brolių ar seserų pyktį, konfliktuoja su seneliais, kaimynais, vaiko elgesiu nepatenkintais mokytojais, o paskui susiduria su teisėsaugos pareigūnais. Daugeliui hiperaktyvių vaikų sunku pastebėti ryšį tarp savo elgesio ir pasekmių. Jeigu tėvai mėgina juos apsaugoti nuo nemalonumų, kuriuos sukelia jų elgesys, vaikai taip ir neišmoksta to suprasti ir koreguoti savo elgesio. Tėvai dažnai nesutaria ir ginčijasi dėl vaikų auklėjimo, nes jie atsineša skirtingą auklėjimo patirtį iš savo šeimų. Tačiau nėra vieno gero auklėjimo būdo, ir niekas negali įrodyti, kad vienas požiūris geresnis už kitą. Nesutarimai tampa dar ryškesni, kai šeimoje yra sunkus vaikas, turintis specifinių poreikių. Jeigu sutuoktiniai sugeba normaliai bendrauti tarpusavyje, jie diskutuoja ir išsprendžia nesutarimus, randa bendrus sprendimus. Tačiau jeigu tėvų bendravimas yra sutrikęs, nesutarimų pašalinti nepavyksta. Vaikų gyvenimas sunkėja. Jiems ypač sunku, kai tėtis ir mama kelia skirtingus reikalavimus, vienas leidžia tai, už ką kitas baudžia. Dėl tokių konfliktų hiperaktyvūs vaikai visiškai pasimeta ir jaučiasi nesaugūs. Dažnai mamai atrodo, kad tėvas per griežtas sūnui, ir ji mėgina sušvelninti padėtį dar labiau lepindama vaiką. Tai matydamas, tėvas būna dar griežtesnis arba, praradęs kantrybę ir nesugebėdamas išspręsti konflikto, visai nusišalina nuo vaiko auklėjimo. Mėgindama tai kompensuoti, mama dar labiau prisiriša prie vaiko ir jo gaili. Beprasmiška dėl tokios situacijos kaltinti vaiką. Suaugusieji turi suprasti ir keisti savo elgesį. Tai dažnai skausmingas kompromisų, derybų ir geros valios ieškojimo procesas. Kartais užtenka supratimo ir noro, o kartais reikia išorinės pagalbos, t.y. šeimos konsultavimo ir psichoterapijos. Norint padėti vaikui, reikia padėti visai šeimai. Į hiperaktyvų vaiko elgesį reikėtų žiūrėti ne kaip į ligą, o kaip į problemišką elgesio tipą, kurį galima koreguoti ir keisti pasitelkus specialias auklėjimo priemones ir tarpusavio santykius. Nėra vieno teisingo būdo, padedančio auklėti hiperaktyvius vaikus. Kiekviena šeima elgiasi skirtingai. Nereikėtų aklai priimti jokių patarimų. Kartais geriausias patarėjas yra tėvų nuojauta. Šeimose, kuriose vaikai, kurių aktyvumas ir dėmesys sutrikę, vystosi sėkmingai, galima išskirti keletą bendrų elgesio bruožų. Dažniausiai tai yra šeimos, kuriose patys tėvai gerai jaučiasi. Tėvai pastebi ir skatina vaiko savikontrolę. Šeimoje yra aiškios ir nusistovėjusios taisyklės. Tėvai kartu su vaikais dirba įvairius darbus, pramogauja. Tėvai yra išsiugdę pakankamus savikontrolės sugebėjimus. Jeigu yra abu tėvai, jie laikosi vienodo požiūrio ir reikalavimų vaikų atžvilgiu. Tėvų požiūris į drausmę gali skirtis, tačiau jie iš anksto aptaria skirtumus ir gali keisti savo nuomonę. Russell A.Barkley išskyrė 8 bendrus principus, kuriais naudinga vadovautis auklėjant tokį vaiką. 1. Vaikas turi tuoj pat patirti savo elgesio pasekmes. Hiperaktyvius vaikus dažniau negu kitus reikėtų pastebėti ir pagirti, kai jie gerai elgiasi. Betarpiškai patirta pasekmė pagyrimas skatina jų tolimesnį teigiamą elgesį. Pagyrimai turi būti aiškūs ir konkretūs, pagiriama tuoj pat, kai tik vaikas gerai pasielgia, pvz., atlieka užduotį, ramiai sėdi. Tai gali būti žodinis įvertinimas, žvilgsnis, prisilietimas ar nedidelė dovanėlė. Svarbu pastebėti, kokią paskatinimo formą vertina vaikas. 2. Hiperaktyviam vaikui dažniau turi būti parodomos jo elgesio pasekmės. Tėvai arba mokytojai turi daug dažniau parodyti vaikams, kad jie yra matomi, ir parodyti, kaip tuo momentu vertinamas jo elgesys. Tai galima padaryti žvilgsniu, šypsena ar paraginimu susikaupti, kartais nepritarimu. Tokiu būdu vaikas pajunta, ar gerai elgiasi. 3. Reikėtų labiau paskatinti, motyvuojant tinkamą elgesį. Hiperaktyvūs vaikai mažiau reaguoja į žodinius pagyrimus ir paskatinimus. Veiksmingesnis fizinis prisilietimas, specialios privilegijos ar materialiniai apdovanojimai, atitinkantys vaiko amžių: saldainis, žaislas ar nedidelė pinigų suma. Galima tai daryti pamažu, naudojant taškų ar +/- sistemą. Sveikų vaikų nepatartina dažnai materialiai apdovanoti, tačiau hiperaktyviems vaikams kartais tai geriau tinka. 4. Reikėtų skatinti teigiamą elgesį ir tik vėliau taikyti bausmes. Tai reiškia, kad jeigu vaikas elgiasi netinkamai, reikėtų kurį laiką ignoruoti blogą elgesį ir skatinant sužadinti vaiko norą elgtis geriau. Jeigu vadovaujantis tokia taktika savaitę vaiko elgesys nesikeičia, galima vaiką bausti. Bausmės turėtų būti nedidelės ir labai specifiškos, t.y. skiriamos už konkretų poelgį. Tai reikia daryti nuolat, kiekvieną kartą, kai blogas elgesys kartojasi. Bausmės padės tik tuomet, kai jos taikomos kartu su apdovanojimų ir motyvacijos stiprinimo programa. 5. Pastovumas yra susijęs su laiku, vieta ir globėjais. Pastovumas laiko atžvilgiu reiškia, kad kiekvieną dieną, savaitę ar mėnesį yra tie patys reikalavimai ir tos pačios pasekmės. Pastovumas vietos atžvilgiu reiškia, kad namuose, mokykloje, gatvėje ar kaime visur tie patys reikalavimai ir tos pačios pasekmės. Pastovumas tarp globėjų reiškia, kad mama, tėtis, močiutė, senelis, mokytoja reikalauja tų pačių dalykų ir taip pat reaguoja į teigiamą arba nei-giamą elgesį. Žinoma, kad yra skirtingi elgesio stiliai, tačiau esminiai reikalavimai turėtų būti vienodi. 6. Iš anksto planuoti problemiškas situacijas ir pasikeitimus. Dažnai hiperaktyvių elgesys nenuspėjamas, impulsyvus. Jie netikėtai sutrikdo tėvus, sukeldami triukšmą ar pridarydami nemalonumų svetimų žmonių akivaizdoje. Tokiais atvejais visi sunerimsta ir pasimeta. Todėl naudinga iš anksto numatyti, kokioje situacijoje galėtų taip atsitikti, ir mėginti iš anksto su vaiku ją aptarti, numatyti galimų veiksmų planą. Prieš pat tokią situaciją trumpam stabtelėkite, priminkite vaikui taisykles, paaiškinkite, kokio elgesio iš jo laukiate. Priminkite, kokį apdovanojimą jis gaus, jeigu tinkamai elgsis, ir kokia bausmė bus už netinkamą elgesį. 7. ADS – ilgalaikė negalia. Tėvai ir globėjai visą laiką turėtų prisiminti, kad šis sutrikimas tęsiasi visą gyvenimą. Dažnai jie nusivilia tuo, kad vaikas nesikeičia taip greitai, kaip jie norėtų, ir toks nusivylimas sukelia pyktį. Nuolat prisiminkite, kad rūpinatės vaiku su savotiška negalia ir ne visada galima jam padėti geriau elgtis. Globėjams lengviau keisti savo elgesį ir prisitaikyti prie vaiko. Pasistenkite nusiraminti, išsaugoti humoro jausmą. Kartais būtina atitrūkti nuo bendravimo su vaiku, pailsėti ir atstatyti savo emocinę pusiausvyrą.8. Mokykitės atlaidumo tai svarbiausias, bet sunkiausiai įgyvendinamas principas. Kiekvieną vakarą, kai vaikai nueina miegoti, tėvai galėtų rasti laiko prisiminti jų elgesį tą dieną ir atleisti už prasižengimus. Svarbu atsikratyti pykčio, nusivylimo, atstūmimo ir kitų nemalonių jausmų, kurie tą dieną kilo dėl vaiko judrumo ir blogo elgesio. Atleiskite vaikui už tai, kad jis yra sutrikęs ir ne visada gali kontroliuoti savo elgesį. Mokytojai galėtų tai daryti pasibaigus pamokoms. Nesupraskite klaidingai, tai nereiškia leisti vaikams blogai elgtis, juos ir toliau reikia kontroliuoti bei reikalauti atsakomybės. Tėvai turėtų pasistengti atleisti ir kitiems žmonėms, kurie tą dieną nesuprato ar supyko dėl jų vaiko elgesio. Tie žmonės dažnai nežino, kad vaiko aktyvumas ir dėmesys sutriko, ir kaltina tėvus. Atleiskite sau už padarytas klaidas, už tai, kad nesusivaldėte ar bendraudami su vaiku kažko nepastebėjote. Kaip mokytojai gali padėti hiperaktyviems vaikams? Svarbu, kad mokytojai su tėvais aptartų vaiko drausmės klausimus, sukurtų abipusės pagarbos ir pasitikėjimo atmosferą. Reikėtų išsiaiškinti skirtingus požiūrius į drausmę ir ieškoti vieningų, abiem pusėms priimtinų sprendimų. Jei tėvų ir mokytojų reikalavimai vienodi, galima tikėtis geresnių rezultatų. Svarbus nuolatinis tėvų ir mokytojų kontaktas keičiantis informacija ir vertinat rezultatus. Tačiau nereikėtų per daug dažnai susitikinėti ar kalbėtis telefonu, kadangi vaikas gali jausti per didelę kontrolę ir persekiojimą. Geriausiai ryšys palaikomas, jeigu vaikas veda kasdieninį elgesio dienoraštį, kuriame mokytoja kiekvieną dieną įrašo pastabas. Mokyklose įprasta, kad mokytojai į dienoraštį rašo pastabas apie blogą elgesį ar neatliktus darbus. Hiperaktyvūs vaikai dažnai gauna daug tokių pastabų tiek, kad kartais knygelėse joms nebėra vietos. Visiems hiperaktyviems vaikams pažįstamas baimės jausmas einant namo su dar viena pastaba. Tėvai pažįsta nemalonų susierzinimą, bejėgiškumą atsivertus vaiko pažymių knygelę: ir vėl … Mokyklose paprastai taikoma bausmių sistema. Hiperaktyvūs vaikai nekalti dėl savo judrumo, užmaršumo, išsiblaškymo. Jie patys nesupranta ir negali paaiškinti, kodėl taip elgiasi. Todėl, kai yra baudžiami, jaučiasi pasimetę, įskaudinti, bejėgiai. Tai tas pats, kas bausti vaiką, kurio viena koja trumpesnė, už tai, kad jis šlubuoja. Dirbant su hiperaktyviais vaikais, siūloma naudoti ne bausmių, o skatinimų sistemą, t.y. ne bausti už blogą elgesį, bet skatinti už gerą. Šiems vaikams vėluoti, užmiršti, plepėti per pamokas, nebaigti užduočių yra įprastas dalykas, ir taip atsitinka savaime, vaikui nė nesuprantant. Tuo tarpu ateiti laiku, pasiruošti pamokai, ramiai sėdėti pamokos metu, iki galo atlikti užduotį visa tai reikalauja papildomo susikaupimo ir pastangų. Todėl hiperaktyviems vaikams siūloma vesti gero elgesio dienoraštį. Visų pirma mokytojai su tėvais ir su vaiku turėtų aptarti, kokių tikslų jie visi kartu siekia. Negalima iš vaiko reikalauti gero elgesio, nes tokio abstraktaus reikalavimo vaikas dažniausiai nesupranta. Užduotis ir tikslus reikėtų formuluoti paprastai, aiškiai ir suprantamai. Didesnes užduotis suskirstyti į mažesnes pakopas. Pvz., kiekvieną dieną dienoraštyje nubrėžiama tiek langelių, kiek yra pamokų. Kiekviename langelyje įrašomi reikalavimai, keliami tą pamoką, pvz.: 1) mokytojui įėjus į klasę, vaikas turi sėdėti suole, pasiruošęs pamokai; 2) turi būti atlikęs namų darbus; 3) pamokos metu neplepėti; 4) iki galo atlikti pamokoje skirtas užduotis; 5) užsirašyti, kas užduota namų darbų. Po kiekvienos pamokos vaikas su dienoraščiu prieina prie mokytojos ir ties kiekvienu reikalavimu, kurį vaikas įvykdė, mokytoja parašo taip. Kitose eilutėse nieko nerašo. Siekiama parodyti, ką vaikas padarė, o ne tai, kas jam nepavyko. Tame pačiame dienoraštyje galima įrašyti reikalavimus nevėluoti į mokyklą, nesimušti su draugais ir t. t. Reikalavimų neturėtų būti per daug, bet ir ne per mažai, kad vaikas nesijaustų nieko nenuveikęs. Reikia nepamiršti, kad paprasta kasdieninė veikla, kuri sveikam vaikui atrodo savaime suprantama, iš hiperaktyvaus vaiko reikalauja didelių pastangų. Jeigu matome dienoraštyje, kad daug užduočių lieka neįvykdytų, reiškia, kad reikalavimai vaikui kol kas yra per sunkūs, juos reikėtų supaprastinti, išskirstyti į mažesnes pakopas. Tėvai ir mokytojai turėtų būti kūrybingi, kantrūs, neprarasti pasitikėjimo ir nenuleisti rankų. Svarbu nepamiršti, kad ADS – viso gyvenimo sutrikimas. Todėl nesitikėkite, kad padirbę su vaiku 3 mėnesius, pasieksite rezultatų ir galėsite pailsėti. Kai pasieksite rezultatų, t.y. elgesio ir mokymosi bei tarpusavio santykių pagerėjimo, tai reikš, kad dirbate teisingai ir taip reikia dirbti toliau. Už pasiektus rezultatus vaikui turėtų būti skiriami apdovanojimai. Mokykloje tai galėtų būti papildomas mokytojo dėmesys, pagyrimas, leidimas vadovauti žaidimui, visuomeninių pareigų patikėjimas ir pan. Namuose tai leidimas pabūti lauke, papildomas laikas prie televizoriaus, saldumynai, žaislai ar kitos pramogos. Vyresniems vaikams tinka ir piniginis paskatinimas ar norimo daikto nupirkimas už ilgalaikius rezultatus. Dar viena problema, kai hiperaktyviems vaikams reikia mokytojų pagalbos, yra bendravimas su kitais vaikais. Labai judrūs vaikai dažnai nepritampa prie draugų, yra nepopuliarūs ir patys nesupranta, kaip galėtų pasikeisti. Vaikų draugavimo procesas yra subtilus. Vaikas, prisijungiantis prie žaidžiančių vaikų grupės, turi žinoti tos grupės žaidimo taisykles ir jų laikytis. Tik išmokęs jas, jis gali paveikti kitus grupės narius. Du vaikai, pradėdami žaisti, pirmiausia pasiskirsto, kas ką darys, susitaria, kokia eilės tvarka, papasakoja vienas kitam ką nors apie save ir sužino apie kitą. Hiperaktyvus vaikas dažnai yra nekantrus, negali sulaukti savo eilės, nekreipia dėmesio į kitus, nesilaiko taisyklių ir trukdo žaisti. Todėl dažnai vaikai nepriima jo į savo ratą ir izoliuoja. Suaugusieji (mokytojai, tėvai) turėtų mokyti hiperaktyvų vaiką, kaip kontroliuoti save, laikytis eiliškumo. Kai kuriems vaikams tai labai padeda. Skaudu matyti, kaip vaikas atstumiamas, paliekamas nuošalyje. Svarbu tokį vaiką padrąsinti, skatinti nepasiduoti ir mėginti vėl įtraukti į draugų ratą, mokytis iš jų reakcijų ir keisti savo elgesį. Socialinį mokymąsi skatina ramus ir draugiškas paaiškinimas apie tai, kaip jaučiasi kiti vaikai. Kartais, nepaisant mokytojų ir tėvų pastangų, labai hiperaktyvūs vaikai išlieka sunkiai valdomi ir dezorganizuoja visos klasės darbą. Ypač sunku, jeigu klasėje būna keletas tokių vaikų. Kartais naudinga turėti mokytojo padėjėją. Jeigu įmanoma, tai galėtų būti kurio nors vaiko mama arba tėtis (jeigu tuo metu nedirba ir gali būti mokykloje). Pastebėta, kad geriausi mokytojos pagalbininkai yra vaikų seneliai. Jeigu jie yra nedirbantys pensininkai, kartais su džiaugsmu praleidžia laiką mokykloje, padėdami vaikams mokytis. Tokie pagalbininkai savo tyliu buvimu gali padėti hiperaktyviems vaikams susikaupti, atkreipti dėmesį į svarbius dalykus, sudrausminti. Visos minėtos priemonės iš tiesų reikalauja iš tėvų, mokytojų daug papildomų pastangų ir laiko. Tačiau galvojant apie vaiko ateitį, jos pasiteisina. Todėl svarbu kuo anksčiau pastebėti vaiko sutrikimą ir kuo anksčiau pradėti elgesio korekcijos programą. Pritaikius ją pradinėje mokykloje, vaiko mokymosi ir adaptacijos galimybės gerėja.Išvados1. Hiperaktyvumas yra labai judrus, impulsyvus elgesys. Hiperaktyvumas sąlygoja ir impulsyvumą, savikontrolės trūkumą, vaikai iš karto daro tai, kas ateina į galvą, negalvodami apie pasekmes, todėl dažnai dėl neapgalvoto elgesio įvyksta nelaimingi atsitikimai, traumos ir kiti nemalonumai.2. Sutrikimas prasideda ikimokykliniame amžiuje. Jie kaip užsukti ir negali pasėdėti ramiai. Dažnai jie nerangūs, jų judesiai mažiau koordinuoti.. Paauglystėje kai kurie vaikai nurimsta, aktyvumas tampa normalus ir gerai mokosi (30-40 proc.). Tačiau kai kurie pradeda vartoti narkotikus, pradeda elgtis asocialiai, jiems būdingi kiti elgesio sutrikimai (50-70 proc.). Dažnai ADS pasireiškia kartu su kitais elgesio ir emocijų sutrikimais. Ir suaugus išlieka bendravimo problemų, jie dažnai piktnaudžiauja alkoholiu arba narkotikais, gali būti asmenybės sutrikimų (30-50 proc.). Suaugusieji gali skųstis, kad sunku sukaupti dėmesį, impulsyvumu, nepastovia nuotaika, dideliu aktyvumu, streso netoleravimu.ADS priežastys:– Temperamentas;– Genetinės priežastys;– Nėštumo komplikacijos ir gimdymo traumos;– Galvos smegenų traumos;– Apsinuodijimas švinu;– Psichosocialiniai faktoriai; – Kai kurių maisto produktų netoleravimas (pvz.: pieno, šokolado…);– Neurocheminiai faktoriai3. Tėvams su toku vaiku reikia elgtis ramiai, geranoriškai ir nuosėkliai. Iš vienos pusės be abejo negalima visko leisti, vaikui yra būtina išaiškinti konkrečias elgesio taisyklės įvairiuose situacijose, tačiau draudimu kiekis turėtu būti minimalus. Tokį vaiką būtina skatinti už kryptingą, susikaupimo reikalaujančią veiklą, girti kiekvieną kartą, kai jam pavyko užbaigti pradėta darbą. Labai veiksminga yra sudaryti būtinai suderintą su vaiku dienotvarkę, rašyti įvairius raštelius su priminimais. Tokie paprasti dalykai padeda vaikui priprasti planuoti savo veiklą. Ne mažiau svarbu taikyti įvairius paskatinimus ar nedidelius prizus už teisingą vaiko elgesį ar jeigu jis sugebėjo atlikti naujas užduotis.
Svarbu, kad mokytojai su tėvais aptartų vaiko drausmės klausimus, sukurtų abipusės pagarbos ir pasitikėjimo atmosferą. Reikėtų išsiaiškinti skirtingus požiūrius į drausmę ir ieškoti vieningų, abiem pusėms priimtinų sprendimų. Jei tėvų ir mokytojų reikalavimai vienodi, galima tikėtis geresnių rezultatų. Svarbus nuolatinis tėvų ir mokytojų kontaktas keičiantis informacija ir vertinat rezultatus. Tačiau nereikėtų per daug dažnai susitikinėti ar kalbėtis telefonu, kadangi vaikas gali jausti per didelę kontrolę ir persekiojimą. Geriausiai ryšys palaikomas, jeigu vaikas veda kasdieninį elgesio dienoraštį, kuriame mokytoja kiekvieną dieną įrašo pastabas.4. Russell A.Barkley išskyrė 8 bendrus principus, kuriais naudinga vadovautis auklėjant tokį vaiką:– Vaikas turi tuoj pat patirti savo elgesio pasekmes.– Hiperaktyviam vaikui dažniau turi būti parodomos jo elgesio pasekmės.– Reikėtų labiau paskatinti, motyvuojant tinkamą elgesį.– Reikėtų skatinti teigiamą elgesį ir tik vėliau taikyti bausmes.– Pastovumas yra susijęs su laiku, vieta ir globėjais.– Iš anksto planuoti problemiškas situacijas ir pasikeitimus.– ADS – ilgalaikė negalia. Tėvai ir globėjai visą laiką turėtų prisiminti, kad šis sutrikimas. tęsiasi visą gyvenimą.– Mokykitės atlaidumo tai svarbiausias, bet sunkiausiai įgyvendinamas principas.Literatūra1. Liudmila Rupšienė. Hiperaktyvių vaikų ugdymo mokykloje problemos. – Vilnius: Persvilka, 1999.2. TLK – 10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika. – Kaunas: Medicina, 1997.3. E. Taylor Ph.D. Uderstanding Your Hyperactiv Child. – London, 1997.