Jutimai ir suvokimas

Turinys:

1. Įvadas 2psl.
2. Teorinė apžvalga 3psl
3. Išvados 10psl
4. Naudota literatūra 11psl

ĮVADAS

JUTIMAI IR SUVOKIMAS

SUVOKIMAS-tai aplinkos, pasaulio, bei savęs pažinimas jutimo organais. Tai yra tiesioginis pažinimas.

JUTIMAI – kai gimstame mūsų jutimai jau būna susiformavę. Tačiau kai augame, jutimai formuoja mus pačius. Jutimai yra mūsų antenos, suvokimas, mūsų instinktai, tai nuo jų priklauso, kaip mes pažįstame pasaulį ir kaip pasaulis pažįsta mus.

POJŪČIAI– daiktų ir reiškinių įvairių savybių vaizdai mumyse. Pojūčiais vadiname jutiminio pažinimo procesus, kuriais pažįstamos tikrovės daiktų ir reiškinių savybės, kai jos veikia jutimo orrganus.

OBJEKTŲ JUDĖJIMAS
Suvokiame objektų judėjimą, nes jų atvaizdai tinklainėje juda. Tačiau sugebame suvokti objektų judėjimą ir kai jų atvaizdai tinklainėje nejuda, tai – stroboskopinis judėjimas.
SPALVŲ SUVOKIMAS
Spalva – subjektyvus šviesos sukeltas pojūtis, kurį apibūdiname šviesos ryškumu, sodrumu, skaistumu, spalviniu tonu.
Spalva padeda atpažinti ir klasifikuoti objektus

SENSORIKA– iracionali komponentė, orientuota į tikėtinus įvykius ir dominuojančius poreikius

TIKSLAS – formuoti analitinius mikro ir makro aplinkos gebėjimus tarpdisciplininiame vartotojų elgsenos ir vartojimo teorijų diskurse. Uždavinys : įgyti teorinias žinias apie vartotojų ir organizacijų elgseną, jų sprendimo priėmimo modelius. Susipažinti su galimais vaartotojų elgesio tyrimo metodais ir modeliais.

TEORINĖ APŽVALGA

XIX a. vid. atsirado psichologijos šaka, kurioje buvo siekiama išmatuoti jutimus, santykį tarp stimulo ir jutimo. Atstovai: Frechner ir Weber.

Freechner – vokiečių mokslininkas, nustatęs, kad pojūtis stiprėja proporcingai stimulo intensyvumo logaritmui. Tarp stimulo intensyvumo ir po

ojūčio nėra tiesinės priklausomybės.

Weber – nustatė, kad kuo stipresnis stimulas, tuo daugiau jo stiprumo turi pasireikšti, kad pokytis būtų pastebėtas.

Buvo suformuluotas Frecner-Weber dėsnis, kuris laikomas pagrindiniu psichologijos dėsniu: stimulas turi judėti su tam tikra proporcija, kad sukeltų tiesinį atsako padidėjimą.
Jaučiame ne visus išorės dirgiklius, mūsų jutimo organai jautrūs tik tam tikro intensyvumo dirgikliams.

Suvokimas
Tai juntamosios informacijos tvarkymas ir interpretavimas, leidžiantis atpažinti prasmingus objektus ar įvykius.

Jutimai – žinių apie pasaulį šaltinis. Jais gauname informaciją apie daiktų savybes.
Aristotelis aprašė penkis pagrindinius jutimus:
– Lytėjimą.
– Regą.
– Klausą.
– Uoslę.
– Skonį.

Suvokimas atsako į klausimus:
– Kas tai yra? (Koks yra objektas, kurį aš matau?)
– Kur tai yra?

Atsakydami į pirmąjį klausimą atpažįstame objektą, o į antrąjį – nustatome jo lokaciją.

Dėl suvokimo mes matome konkrečius objektus (ne tai, kas suprojektuota tiklainėje). Informacija gauta iš išorės analizuojama.

Objektų judėjimas
Suvokiame objektų judėjimą, nes jų atvaizdai tiinklainėje juda. Tačiau sugebame suvokti objektų judėjimą ir kai jų atvaizdai tinklainėje nejuda, tai – stroboskopinis judėjimas.

T. Wertheimer tai pademonstravo (eksperimentas su dviem švieselėm – abi nejudėjo, bet stebėtojui atrodė kitaip).

Sukeltas judėjimas – kai didesnis objektas, kurį supa mažesni, juda, atrodo, kad ir maži juda.
Tyrė K. Duncker – buvo stebimas nedidelis šviečiantis ratas, kuris buvo kvadrato viduje. Kai kvadratas judėjo į kairę, atrodė, kad apskritimas juda į dešinę ir atvirkščiai.

Realus judėjimas – atvaizdas tinklainėje juda.
Geriausiai suvokiame objekto judėjimą, kai galime palyginti jo judėjimą su kitais objektais (santykinis ju

udėjimas fone, matomas judėjimams).

Spalvų suvokimas
Spalva – subjektyvus šviesos sukeltas pojūtis, kurį apibūdiname šviesos ryškumu, sodrumu, skaistumu, spalviniu tonu.
Spalva padeda atpažinti ir klasifikuoti objektus

Suvokimas
a) bendrasis apibūdinimas – suvokimas- daiktų ir reiškinių, veikiančių jutimo organus, pažinimo procesas. Suvokimas yra procesas, suvokinys – rezultatas. Suvokimai priskiriami jutiminiam pažeidimui. Reikšmingą suvokimo dalį sudaro vadinamieji percipciniai judesiai (akių judesiai, suvokiant regimus daiktus ir kita).
b) jutimo ir suvokimo skirtumas
Receptoriuose įvairių poveikių energija paverčiama nerviniu impulsu, kuris toliau keliauja į smegenis ir virsta psichiniu procesu – jutimu. Suvokimai yra priskiriami jutiminiam pažinimui, nes visuminiai daiktų bei reiškinių vaizdai gaunami tiesiogiai jutimo organais ir jiems priklausančiomis įcentrinių nervų ir atitinkamų smegenų centrų sistemomis (pvz.: juntame atskirus muzikinius tonus su jų aukštumo ir slinkties santykiais, gaunamos melodijos suvokimas).
c) pagrindiniai suvokimų ypatumai (pastabumas, adaptacija)
Suvokimai yra įsisąmoninti jutiminiai vaizdai.
Judėjimo suvokimu vadiname objektų padėties pasikeitimų per tam tikrus laiko raupus atspindėjimą. Jutimo organai nepadeda suvokti nei labai lėto, nei labai greito judėjimo. Priklausomai nuo asmenybės suvokimų saviorganizacijos lygio yra skiriamos nenumatyto (nevalingo) ir numatyto (valingo) suvokimo rūšys. Iš anksto numatytas, planingas suvokimas vadinamas stebėjimu.
Gebėjimas daugiau ir greičiau surasti ieškomų objektų yra vadinamas pastabumu.
b) suvokimo rūšys (formos, gylio, laiko, erdvės).
Suvokimai į rūšis skirstomi pagal jutimo organus, kuriais jie gaunami, pagal suvokimais pažįstamus objektus ir pagal asmenybės suvokimų sa

aviorganizacijos lygius.
Laiko suvokimas yra reiškinių trukmės ir nuoseklumo atspindėjimas. Laiko trukmės suvokimui turi reikšmės susidomėjimas darbu, interesai. Žmogus erdvės santykius pradeda suvokti ėmęs žiūrėti, girdėti, lytėti, judėti. Erdvė nėra koks nors atskiras objektas, tačiau visi daiktai ir reiškiniai turi erdvinių savybių: dydį, formą, apimtį ir atstumą tarp jų. Šiems suvokimams svarbią reikšmę turi binokuliarinis. (abiem akim) regėjimas.
Formų ir atstumų suvokimui reikšminga yra lytėjimo ir judėjimo patirtis.
e) suvokimo iliuzijos
Neteisingi, iškreipti suvokimai yra vadinami iliuzijomis. Jos kyla dėl fizinių, fiziologinių ir psichinių priežasčių. Dėl fiziologinių priežasčių atsiranda kontrasto, vertikalių linijų pervertinimo, lyginant su horizontaliomis ir kitomis iliuzijos.

Ketvirtosios funkcijos sensorika

Sensorika – iracionali komponentė, orientuota į tikėtinus įvykius ir dominuojančius poreikius. Komponentės iracionalumas ir suges¬tyvus ketvirtosios funkcijos pobūdis lemia tai, kad suvokti šio turinio praktiškai neįmanoma. Ko trūksta iki visiškos ramybės? Kas vyksta organizme? – atsakyti į šiuos klausimus gali tik aplinkiniai. Nepatenkinti dominuojantys poreikiai, susiję su vidine organizmo būkle arba ypatingu jėgų poreikiu, gali sąlygoti rimtas problemas.

Objektinė sensorika (Balzakas, Jeseninas)

Šių IM tipų žmonėms būtina tokia teritorija, tokia vieta, kurioje „Balzakas“ ir „Jeseninas“ galėtų intuityviai įsitikinti, kad čia jie viską gali, nes visiškai atitinka šios aplinkos reikalavimus: išorė (įvaizdis), jėga, gebėjimai, finansinės galimybės ir t.t.
Miglotas nerimas, pasimetimas ir blaškymasis, įtampa, kartais net persitempimas –

nelaimės signalai. Suinteresuoti žmonės turi arba ne¬delsdami įtikinti „Balzaką“ ir „Jeseniną“, kad jie visiškai atitinka situaciją, arba autoritetingai priminti, kad išorė, įvaizdį galima pakeisti, kad galima nesiplėšyti iki visiško jėgų netekimo, o pasitreniruoti ir dar kartą pabandyti padaryti tai, kas nepavyko, kad trūkstamą pinigų sumą galima pasiskolinti nerizikuojant, kad jų negrąžinsite, kad noras „atitikti“ negali kelti pavojaus gyvybei ir t.t.
Ketvirtosios funkcijos turinio ryšys su dominuojančiais poreikiais ir ekstravagantiška intuityvi samprata apie kokybinį situacijos ati¬ti¬kimą reikalauja didesnės dėmesio koncentracijos ir didžiulės įtai¬gos iš šalies, kad pradėtų formuotis bent menkiausi įprastų reakcijų pokyčiai.
„Balzakui” ir „Jeseninui” idealus variantas – bet kokios situacijos ati¬tiktis pagal „gimimo teisė“, tai reiškia, kad tik gimtajame socialiniame-psichologiniame pasaulyje galimas ramybės, „namų“ jausmas, priešingu atveju reikia ropštis į socialinės piramidės viršūnė, kad būtų galima pasiekti atitiktį pagal valdžios teisė. Arba pagal buvimo „prie valdžios vairo“ teisė.
Ideali vieta – tai aplinkos ir migloto savo galimybių suvokimo atitikties vieta.

Subjektinė sensorika (Don Kichotas, Hekslis)

Pagrindinė problema – nėra galimybės suvokti neigiamos savijautos priežastis. „Don Kichotas“ ir „Hekslis“ gali pamiršti laiku pavalgyti, nekreipti dėmesio į netinkamą temperatūros režimą ir kitus būtinus (kiekvienam žmogui skirtingus) aplinkos parametrus, užtikrinančius normalų organizmo funkcionavimą. Be to, nei „Don Kichotas“, nei „Hekslis“ patys tų parametrų gerai nežino. Todėl jiems „idealios vie¬tos“ vaizdinys – sensorinių pojūčių patenkinimas „liukso“ kla¬sės lygiu, ką materialiu požiūriu pasiekti gali ne kiekvienas.
Negalėdami rasti arba sukurti tokios aplinkos, šie žmonės kitų akyse atrodo kaip kaprizingi išlepėliai, panikos kėlėjai, nežinantys, ko patys nori. Tačiau jie iš tikrųjų nežino, ko netrukus gali užsinorėti! Jei to, ko nori, nėra, žmogus blogai jaučiasi, pasidaro irzlus, pradeda abe¬joti savo sveikata ir pan.
Tik mylintys ir rūpestingi draugai gali prisiimti nešti tokią „Don Ki¬choto“ ir „Hekslio“ „kaprizų“ tenkinimo „naštą“. Priešingu atveju galime sulaukti daugybės „man blogai!“: bado priepuoliai (užmiršo laiku pavalgyti), nudegimai saulėje ir saulės „smūgiai“ (pamiršo pavojų perkaisti), ligos priepuoliai (pamiršo laiku išgerti vaistų) ir t.t.

Adaptacija ir pripratimas
Nors mūsų pojūčių organai ir yra riboti signalų įvairovės atžvilgiu, vis vien juos nuolat veikia įvairūs dirgikliai. Smegenims gresia perkrovimas informacija. Taip ir atsitiktų, jei nebūtų reguliacinių mechanizmų, palaikančių informacinių srautų reikiamą intensyvumą. Vienas iš tų reguliacinių mechanizmų yra pačiuose receptoriuose. Tai sensorinė adaptacija, pasireiškianti sensorinių organų receptorinėse ląstelėse. Sensorinės adaptacijos metu sumažėja ląstelių dirglumas pasikartojantiems ar ilgalaikiams stimulams. Iliustracija – išėjus iš kino salės į lauką, ryški šviesą kurį laiką trukdo mums įžiūrėti aplinkos detales. Bet po kurio laiko akys adaptuojasi šiam šviesos kiekiui. Lygiai taip pat darbuotojo, atėjusio į gamyklą ausys po trumpo laiko pradeda “negirdėti” mašinų keliamo triukšmo. Taip pat yra ir su kvapais aplinkoje, o oda greitai pripranta prie rūbų kontakto, akinių ant nosies ar žiedo ant piršto.
Taigi, esant pastoviam dirgikliui, receptoriai nustoja į jį reaguoti: kuo silpnesnis stimulas, tuo greičiau atsiranda adaptacija ir atvirkščiai. Labai stipri šviesa, šaltis ar karštis, bjaurus kvapas ar triukšmas prailgina atitinkamų receptorių sudirginimo laiką ir organizmas turi imtis kokių nors priemonių.
Kitas reguliacinis mechanizmas yra retikuliniame darinyje. Jis įsijungia sudėtingos stimuliacijos metu, kai stimulą receptoriai pajunta, bet tai organizmo išgyvenamumui nėra svarbu. Tai pripratimas – stimulams tapus įprastiems ir nesvarbiems, retikulinė formacija juos blokuoja, tuo užkirsdama smegenų perkrovimo galimybę. Pavyzdys: pavasarį prasikalę lapai atrodo tokie gaiviai žali ir įdomūs, bet po kurio laiko jų žaluma tarsi nublanksta. Panaši situacija stebima ir pas žmones, gyvenančius prie kelių ar oro uostų. Triukšmo jie negirdi. Taip ir su miestiečiais, kurie nejaučia chloro savo geriamame vandenyje, užteršto oro ir negirdi automobilių triukšmo.
ŠEŠTASIS POJŪTIS
Mūsų pasaulyje mes viską galime paragauti (patirti), pajausti savo penkiomis juslėmis. Per jas mes gauname informaciją. Akys – rega, ausys – klausa, nosis – uoslė, pirštai – lytėjimas, liežuvis – skonis. Ir tai viskas.
Taip mes jaučiame pasaulį. Tačiau yra dar vienas jutimo organas, vadinamas kli (indas) arba siela. Ji jaučia taip pat, kaip ir mūsų penki įgimti jutimo organai.
Mūsų juslės tokios, kad jų vidinių virpesių dažniai sutampa su išorinių virpesių dažniais ir todėl jos jaučia išorę. Pavyzdžiui, reaguojama į tam tikro dažnio regimąsias, girdimąsias bangas, uoslės, lytėjimo, skonio receptoriai reaguoja į tam tikrą dažnį.

Šie dažniai ir mano juslės sutvarkyti taip, kad būtų galima suderinti vidinį pojūtį, t.y. vidinį dažnį, savo vidinę savybę su išoriniais parametrais.

Tas pats ir sieloje: jeigu ji savo savybes, savo vidinį dažnį sulygina su išorės dažniu, tai pajaučia, kas vyksta išorėje, ir tai perduodama į žmogaus „projektorių“, kuris jam nupiešia tam tikrą vaizdą.

Visiškai tas pats ir dvasiniuose pasauliuose: aš nepajusiu jokios kitos pasaulėdaros dalies, o tik tą, prie kurios galėsiu priderinti savo šeštąjį jutimo organą.

Gamta sukūrė mane su penkiais jutimo organais. Ji man juos davė, kad galėčiau egzistuoti šiandien. O šeštasis jutimo organas manyje yra „užuomazgos“ būsenos, kad gyvendamas jį išvystyčiau ir teisingai panaudočiau.

Gamta ar Kūrėjas (o tai vienas ir tas pats) verčia mus maksimaliai išvystyti šį jutimo organą. Ir tai yra žmogaus užduotis. Kai mes jį maksimaliai išvystysime – tai vadinasi „galutiniu ištaisymu“ (gmar tikun) – galėsime apčiuopti išorinę erdvę, kuri vadinasi Kūrėju.

Jutimai
Jutimo samprata. Dirgikliai – aplinkoje ar organizme vykstantys reiškiniai, sukeliantys jutimą. Jutimo rezultatas – pojūtis. Analizatorius – jutimų nervinis aparatas. Pagrindiniai jutimų dėsningumai: jutimo slenksčiai, jutimo organų adaptacija, sensibilizacija ir sinestezija.
Pojūčių rūšys: išoriniai (regos, girdos, lytos, uoslės, skonio), vidiniai (organiniai, pusiausvyros, kinesteziniai). Individualūs pojūčių skirtumai ir parodymų ypatumai.

Jutimo adaptacija – prisitaikymas prie įvairių jutimo pokyčių (tamsa, blogas kvapas). Adaptaciją reikia skirti nuo nuovargio ir pripratimo.
Nuovargis – jutimo sumažėjimas.

Pripratimas – išmokimas nereaguoti į biologiškai nereikšmingus stimulus (pvz. nereaguojama į triukšmą).

1. Pažinimo procesas kaip psichikos reiškinių rūšis.
Pažinimo procesai vadinami tie psichikos reiškiniai, kuriais žmogus gauna informaciją apie išorinę tikrovę bei patį save.
2. Sensorinis ir loginis pažinimas.
Jutiminiu (sensoriniu) pažinimu laikomas tiesioginis daiktų bei reiškinių savybių (spalvų, garsų ir kt.) tų daiktų bei reiškinių kaip visumos (medžio, žmogaus ir kt.) pažinimas, kai tie daiktai, reiškiniai veikia jutimo organais.
Loginis pažinimas vyksta jutimais gautą informaciją pertvarkant ( skaidant, jungiant, lyginant ir t.t.). Tai aukštesnė pažinimo pakopa, kuria nustatomi tikrovės jutimams neprieinami objektai (atomo sandoras, dangaus kūnų judėjimo tvarka, žmogaus psichikos reiškinių dėsningumai ir t.t.)
I.Pojūčių sistema:
• samprata:

Pojūčiai – daiktų ir reiškinių įvairių savybių vaizdai mumyse. Pojūčiais vadiname jutiminio pažinimo procesus, kuriais pažįstamos tikrovės daiktų ir reiškinių savybės, kai jos veikia jutimo organus.
• pojūčių susidarymo mechanizmas:

Pojūčių susidarymo anatominis – fiziologinis mechanizmas yra labai sudėtingas. Pagrindiniai jo skyriai: a)RECEPTORIAI – tai periferinis nervo galas, skirtas priimti padirginimus. b)PERDAVIMO SKYRIUS, kurį sudaro receptorių su smegenų centru jungiamieji įcentriniai (aferentiniai) ir išcentriniai (eferentiniai) nervai. Jei perduoda jaudinimo energiją į centrinę nervų sistemos dalį ir iš jos į periferiją. c)CENTRAS SMEGENYSE, atliekantis jaudinimo impulsų įvertinimo operacijas, kurio dėka ir atsiranda regėjimo, girdėjimo, skonio ir kt. pojūčiai.
• pojūčių rūšys:

Atsižvelgiant į dirgiklio ir receptoriaus kontaktyvumą yra a)kontaktiniai – skonio, lietimo, skausmo ir kt. pojūčiai, b)distanciniai – regėjimo, girdėjimo, vibracijos ir kt. pojūčiai. Pagal receptorių išdėstymą: 1)išoriniai, kurių receptoriai yra organizmo paviršiuje ar netoli jo (eksteroreceptoriai) – regėjimo, girdėjimo irk kt. 2)vidiniais laikomi tie, kurių receptoriai yra organizmo viduje (interoreceptoriai) – alkio, troškulio.
REGA – užima dominuojančią padėtį žmogaus jutimų sistemoje. Regėjimo receptorius yra akys. Regėjimo pojūčiams susidaryti svarbiausia receptoriaus dalis yra akies tinklainė. Galima sakyti, kad regos pojūčiai yra spalvų pojūčiai. Transdukcija – procesas, kai jutimo sistema dirgiklio energiją paverčia nerviniais pranešimais. Akis gauna šviesos energiją ir paverčia ją elektrocheminiais nervų sistemos procesais. Žmonės linkę matyti – raudoną, geltoną, žalią, mėlyną, violetinę spalvas. Lygiagretusis apdorojimas – smegenys apdoroja atskirus dėmenis iš karto (spalvą, gylį, judėjimą.). Aklasis regėjimas – gebėjimas reaguoti į kažką sąmoningai nesuvokiamo. Haringo oponentinių procesų teorija – yra du papildomi spalvų, regos procesai: vienas atsakingas už raudonos ir žalios, kitas – geltonos ir mėlynos spalvų suvokimą.
KLAUSA – girdėjimo pojūčių dirgiklis yra oro bangavimai. Girdėjimo pojūčių receptorių sudaro išorinė ir vidinė ausis. Išorinės paskirties yra oro virpesių priėmimas ir jų nukreipimas į vidinę ausį. Girdėjimo pojūčiai teikia informaciją apie garsų aukštumą, intensyvumą, tembrą ir vietą, iš kurias garsai sklinda. Garso aukštis priklauso nuo garso bangų ilgio ir dažnio.
LYTA – tai toks odos ir judėjimo pojūčių derinys, gaunamas apčiuopiant įvairius daiktus. Lietimo taškai yra nevienodai pasiskirstę odos paviršiuje. Lietimo pojūčiai, jungdamiesi su judėjimo pojūčiais, leidžia pažinti daiktų formas ir atstumus tarp jų specifiniais apčiuopimo judesiais. Yra spaudimo, šilumos, šalčio ir skausmo jutimai.
SKONIO pojūčio dirgiklis yra įvairios medžiagos, ištirpusios vandenyje, seilėse ar kituose skysčiuose, skonio aparatas skiria saldumo, kartumo, rūgštumo ir sūrumo pojūčius. Skonis yra cheminis jutimas. Jutimo sąvokas – tai dėsnis, kai vienas pojūtis gali veikti kitą.
UODIMO pojūčio dirgiklis yra smulkios medžiagų dalelytės, patenkančios į nosies ertmę. Tai – cheminis pojūtis. Gali sukelti prisiminimus ir jausmus.
KINESTEZIJA (judėjimo pojūčiai) – jų receptoriai yra raumenyse, sausgyslėse ir sąnarių raiščiuose. Jie dirginami judinant kūno dalis, nugalint fizinį pasipriešinimą, keičiant kūno padėtį erdvėje. Nuolatinis kinestezinių jutimų palydovas – pusiausvyros pojūtis.

Esant kokiems nors atskirų organų sutrikimams, atsiranda neigiamų emocinių būsenų.
• Bendrieji pojūčių dėsningumai:
Sugebėjimas pajusti dirginimus yra vadinamas jautrumu: a)absoliutiniu jautrumu laikomas sugebėjimas pajusti silpnus dirgiklius, b)skyrimo jautrumas – sugebėjimas pajusti mažus dirginimų pasikeitimus.
Sensibilizacija (įjautrinimas) – jautrumo padidėjimas ar sumažėjimas dėl vidinių organizmo sąlygų įtakos. Pojūčių sąveika – vienų pojūčių jautrumo padidėjimas ar sumažėjimas dėl kitų tuo pačiu metu gaunamų pojūčių įtakos (pvz.: kvapas sumažina regėjimo jautrumą). Sinestezija – pasireikia tuo, vienos rūšies pojūčiai gali sukelti ne tos rūšies pojūčių (garsai gali sukelti spalvas, temperatūras, skonio ir kitus pojūčius).
• Jutimo slenksčiai, adaptacija
Jutimas (procesas) – tai ilgiau ar trumpiau trunkąs procesas, objekto atskiros savybės vaizdo (pojūčio) formavimas.
Jutimas – pojūtis (rezultatas) – daiktų ar reiškinių savybių bei organizmo vidinių būvių tiesiogiai veikiančių jutimo organus atspindys – vaizdas.
Jautrumas – tai jutimo organų ypatumas reaguoti į tam tikros jėgos (intensyvumo) dirgiklį ir jo kitimus.
Absoliutinio jautrumo slenkstis – (absoliutus žemutinis pojūčio slenkstis) yra minimalus dirginimo dydis, sukeliantis vos pastebimą pojūtį (šviesa, garsas, kvapas, skonis).
Skyrimo slenkstis yra minimalus dirginimų pasikeitimas, kuris sukelia vos pastebimą pojūčių pasikeitimą.
Dirgikliai, kurių dydis yra žemiau slenksčio, pojūčio nesukelia. Tokia nervų sistemą veikiantys, bet pojūčio nesukeliantys dirgikliai vadinami iki slenkstiniais.
Adaptacija – jautrumo pakitimas, prisitaikant prie dirginimo stiprumo. Stipri adaptacija pastebima regėjimo, uodimo, lietimo ir temperatūros pojūčiuose. Silpna adaptacija pastebima klausos ir skausmo pojūčiuose (pvz.: šaltas vanduo po kiek laiko tampa puikius). Adaptacijos rezultatas yra pačių pojūčių susilpnėjimas ar sustiprėjimas.

Kaip mes pažįstame gamtos ir visuomenės reiškinius

Kaip jau žinome, dar žiloje senovėje žmogus pradėjo domėtis (stebėdamas) savo aplinka, stengėsi suprasti jos reiškinių kilmę ir prasmę, norėjo pažinti aplinkinį pasaulį. Be abejo, pažinti pasaulį galime ne tik stebėdami. Yra ir kitų objektyviosios realybės pažinimo būdų, kuriuos galima būtų suskirstyti į tris grupes. Visų pirma daiktus ar reiškinius pažinti galime remdamiesi savo pačių ir kitų sukaupta patirtimi. Antra, logiškai mąstydami, t. y. išprotavimo būdu, ir trečia, tyrimo būdu.
Pavyzdžiui, visi gerai žinome, jog tam, kad gyventume, turime kvėpuoti, jog po nakties ateis diena ir t. t. Daug nemąstę galime atsakyti, jog tai visiems aiškūs dalykai, apie kuriuos kalba ir kiti, arba apie tai galime pasiskaityti. Taigi daugelis mūsų žinių perimta per gana patikimą patyrimą. Tik labai maža dalis mūsų žinių paremta mūsų pačių patirtimi. Iš kitų žmonių perimta patirtis vadinama autoritetine, arba autoritetų patirtimi.
Kitas būdas pažinti daiktus – per asmeninį patyrimą, stebėjimą.
Taigi vienas pažinimas – tai produktas to, ką mums sako kiti žmonės, o kitas – mūsų pačių patyrimo produktas. Nors šie abu pažinimai yra realūs, tačiau, kalbant apie tuos pačius daiktus ar reiškinius, jie gali būti nevienareikšmiai.
Taigi, iškilus problemai, mes ją sprendžiame naudodamiesi informacija, įgyta ir savo, ir autoritetų skelbiama patirtimi. T. y. darydami sprendimus, esame priklausomi nuo šių dviejų patirties būdų.
Kitas būdas, kuo remiantis galime pažinti objektyvią tikrovę, – tai tiesos ieškojimas per mąstymą, t. y proto pastangomis bei remiantis logikos dėsniais išprotaujant kokias nors sąvokas. Yra trys išprotavimo rūšys:
1. Dedukciniai samprotavimai;
2. Indukciniai samprotavimai

3. Indukciniai – dedukciniai samprotavimai.
Dedukcija yra išvadų gavimas iš prielaidų, remiantis logikos dėsniais. Pavyzdžiui, visos planetos sukasi apie Saulę. Žemė yra planeta. Todėl ir Žemė sukasi apie Saulę. Tačiau pagrindinis trūkumas yra tas, kad jis tinka tik tam tikroms teiginių rūšims.
Indukcinio samprotavimo būdo esmė ta, kad nuo atskirų faktų, pavienių įvykių einama prie visumos supratimo, apibendrinimų. Pavyzdžiui, metame į vandenį skirtingus daiktus, Vieni jų plūduriuoja, kiti skęsta. Bandome šiuos daiktus ir procesus aprašyti ir suklasifikuoti. Pasirodo, mediniai daiktai plaukia, o geležiniai – skęsta.
Trečias loginio mąstymo būdas – kai organiškai jungiami dedukciniai ir indukciniai samprotavimai. Iš ankstesnio pavyzdžio, jeigu visi kūnai, kurių tankis mažesnis už vandens tankį, vandenyje plaukia, o visi mediniai daiktai yra kūnai, kurių tankis yra mažesnis už vandens, tai visi mediniai daiktai vandenyje plaukia.

Suvokti reiškinius ir procesus padeda mokslo ir technikos raida (pažanga). Ji leidžia laipsniškai apčiuopti tokius aplinkos dalykus, kurie žmogaus jutimo organams buvo ir lieka neprieinami, yra tik protu suvokiami. Didžiausias ekonominis mokslo ir technikos pažangos laimėjimas – žmogaus gebėjimas susikurti gerovę. Mokslo plėtra padeda pagrįsti visuomenės santykius, kreipti juos tam tikra linkme.

IŠVADOS

Daugiau sužinojau apie jutimus ir jausmus. Taip pat apie suvokimą ir mąstymą.
Žmogus jaučia : alkį, troškulį, sotumą, šleikštulį. Jutimai : judėjimo, pusiausvyros, regos, klausos, lytėjimo, temperatūros, skausmo, skonio, meilės. Susipažinau su mokslininkų teorijomis apie jutimus ir suvokimą.
Suvokimas yra esminė pažinimo proceso dalis, susijusi su mąstymu, atmintimi, dėmesiu, be to suvokimą veikia pažinimomotyvai, emocijos, jam įtakos turi suvokėjo tikslai, todėl suvokimo procesai yra intencionalūs (kryptingi), jais išskiriamas informacinis.situacijos turinys

JUTIMO IR SUVOKIMO SKIRTUMAS

Receptoriuose įvairių poveikių energija paverčiama nerviniu impulsu, kuris toliau keliauja į smegenis ir virsta psichiniu procesu – jutimu. Suvokimai yra priskiriami jutiminiam pažinimui, nes visuminiai daiktų bei reiškinių vaizdai gaunami tiesiogiai jutimo organais ir jiems priklausančiomis įcentrinių nervų ir atitinkamų smegenų centrų sistemomis (pvz.: juntame atskirus muzikinius tonus su jų aukštumo ir slinkties santykiais, gaunamos melodijos suvokimas)

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Vaitkevičius P.H Pojūčiai ir suvokimas . V. 2002.
2. Maslow A. Asmenybė ir motyvacija. V. 2006.
3. Psichologija studentui. Kaunas. 2000.

Leave a Comment