Friedrich Nietzsche

Friedrich Nietzsche trumpa filosofijos apžvalga

Vienas žymiausių “gyvenimo filosofijos” kūrėjų Friedrichas Nietzsche gimė 1844 m. Rekeno bažnytkaimyje, netoli Leipcigo. Jo tėvas Karolis Nietzsche buvo pastorius, motina taip pat kilusi iš pastoriaus šeimos. Po tėvo mirties 1849 m. motina su vaikais persikėlė į Naumburgą, čia F.Nietzsche pradėjo lankyti gimnaziją, kur išryškėjo neeiliniai literatūriniai F.Nietzsche gabumai, be to, jis gerai išmanė Bibliją (šeimoje buvo auklėjamas protestantiškojo dievobaimingumo dvasia), vokiečių muziką, puikiai grojo fortepijonu. Baigęs gimnaziją įstojo į Bonos universiteto Teologijos fakultetą, tačiau netrukus ėmė studijuoti klasikinę filologiją. Suusidomėjo A.Šopenhauerio filosofija ir ją pamėgo. Išlaikęs egzaminus ir gavęs daktaro laipsnį už savo studentiškus darbus, jis persikėlė į Bazelį. Čia priėmė Šveicarijos pilietybę. Kilus Vokietijos – Prancūzijos karui, F.Nietzsche išėjo į jį savanoriu, tačiau, kaip Šveicarijos pilietis, tegalėjo tarnauti tik slaugytoju. Po karo 1870 m. grįžo į Bazelį labai pablogėjusia sveikata. Nuo 1873 m. F.Nietzscheę pradėjo kankinti stiprūs galvos ir pilvo skausmai, ėmė ryškėti psichinės ligos simptomai. 1878 m. pasirodžius R.Vagnerio straipsniui “Publika ir orumas”, kuriame buvo skaudžiai išjuoktas F.Nietzsche (neminint pavardės), nutrūko judviejų draugiški santykiai &##8211; jie tapo nesutaikomi priešai. Padažnėjus galvos skausmų priepuoliams, F.Nietzsche grįžo į gimtinę, daug keliavo po Italiją, Prancūziją, Vokietiją. Po vieno stipraus priepuolio 1889 m. F.Nietzsche pradėjo rašinėti savo bičiuliams nesąmoningus raštelius, kuriuos pasirašydavo “Dionisu” arba “Nukryžiuotuoju”. Tuomet jį pasiėmė globoti motina, gydė jį

į Jėnos psichiatrinėje klinikoje. Pasveikęs su motina grįžo į Naumburgą. Motinai mirus (1897 m.), jį globojo sesuo Elizabeta, kuri persikėlė su juo į Veimarą. Čia F.Nietzsche praleido paskutines savo gyvenimo dienas. Mirė 1900 m. Palaidotas Rekene, šeimos rūsyje.
Savo veikaluose Nietzsche palietė pačias įvairiausias temas, kurios jam rūpėjo visą gyvenimą — metafizikos ir krikščionių morales kritiką, antikinį ir šiuolaikinį meną, religiją, politiką. Vakarų Europos filosofijos tradiciją Nietzsche vadino „platonizmu liaudžiai” ir smerkė ją už abejingumą „šiapusybei”, žemiškajam pasauliui. Ragindamas naujai įvertinti visas tradicijoje įsigalėjusias vertybes, jis siekė sukurti naujo pobūdžio filosofiją. Jo žodžiais tariant, degė aistra „sužinoti naują žmogaus didybę, naują, dar neišvaikščiotą jo išaukštinimo kelią”, norėjo „atskleisti vertybes, kurioms dar neišrastos svarstyklės”, todėl negailestingai smeigė aštrų „peilį į epochos dorybių krūtinę”.
Nietzsche sąmoningai atsisakė kurti nuoseklią fiilosofinę sistemą, kratėsi akademiškų mąstymo kanonų, rašė kandžių aforizmų forma. Jis teigė: „Aforizmai, sentencijos, kurių meistras — pirmas tarp vokiečių — esu aš, yra „amžinybes formos”; mano ambicija reikalauja dešimčia sakinių pasakyti tai, ką bet kuris kitas pasako visa knyga — ko bet kuris kitas nepasako knyga.” Tuo metu, kai jis rašė, jo mintys daug kam buvo ne tik nepriimtinos, bet ir visiškai nesuprantamos. Todėl neatsitiktinai save įvardijo kaip gyvenantį ne laiku pomirtinį mąstytoją: „Pomirtiniai žmonės — pavyzdžiui, aš — bus blogiau suprasti negu amžininkai, be
et geriau išgirsti. Tiksliau: mes niekada nebūsime suprasti — iš čia mūsų autoritetas.“
Nietzsche filosofija labai patraukli tiems, kurie nemyli šio pavojingo ir keisto pasaulio, jo bijosi ir nuo jo bėga: autsaideriams, pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems, sielos ligoniams, pusmoksliams ir pusinteligenčiams, žodžiu tiems, kurių pretenzijos didelės, norai nežaboti, o galimybės menkos. Jo raštams būdingas apgaulingas aiškumas ir gundantis paprastumas. Save Nietzsche mėgo vadinti antikristu, jis pabrėždavo totaliai neigiamą savo požiūrį į visą krikščioniškąją Vakarų kultūros tradiciją. Šis “anti” yra Nietzsche mąstysenos slaptažodis. Nietzsche galima pavadinti antifilosofu, antimoralistu, antiracionalistu, antiidealistu ir t.t. Nors ir kaip mes jį gerbtume, turime pripažinti, kad visa jo filosofija yra savotiška antifilosofija; ir ne tik todėl, kad Nietzsche kur tik galėdamas atvirai niekino beveik visus didžiuosius Vakarų mąstytojus, išskyrus Heraklitą (ir pastarąjį jis gerbė ne be didelių išlygų). Nietzsche antifilosofinio nusiteikimo šaknys glūdi labai giliai. Tai ir nuostaba, ir dvejonė, ir kančia, ir meilė, ir dar šis tas. Nietzsche filosofijos šaltinis visų pirma – neapykanta. Visa jo antifilosofija kilo iš neapykantos: pirmiausia iš neapykantos savo epochai, o netiesiogiai – iš neapykantos visam pasauliui. Ir nors vos ne kiekviename Nietzsche raštų puslapyje įkyriai giedami ditirambai vitaliniams gaivalams, klestinčiam gyvenimui, sveikam gyvuliškumui ir kitoms “triumfuojančios valios” grožybėms, tačiau kasdieniniam, realiam, žodžiu, gyvam gyvenimui Nietzsche di
idelių simpatijų nejautė. Visa Nietzsche antifilosofija yra filologinė; tai savotiška taikomoji filologija. Visa ji nukreipta į praeitį ir į ateitį, visa persmelkta neapykanta dabarčiai. Ir vis dėlto tas filologizmas Nietzsche sieloje paliko savo drumzlinus pėdsakus. Jis buvo solipsistas iš prigimties ir pašaukimo. Jam trūko paprasčiausios užuojautos metafizinei žmogaus lemčiai, jis nemokėjo nei gerbti, nei mylėti nors ir netobulo, tačiau vis dėlto mūsų globos ir rūpesčio laukiančio “šio” pasaulio.
Vienas nemaloniausių Nietzsche filosofijos bruožų – jos biografiškumas. Nietzsche filosofija, jo paties žodžiais tariant, žmogiška, pernelyg žmogiška, t.y. neatsiejama nuo jo gyvenimo ir biografijos. Daugelis “genialių” Nietzsche idėjų nublanksta, kai žinai, kad tos idėjos atsirado ligonio galvoje. Skaitydamas Nietzsche, nuolat prisimeni jo nelemtą patologiją, o jei stengiesi užmiršti, ją įkyriai primena pats Nietzsche. Prakeikęs visus idealus, Nietzsche suidealino tai, ko jam labiausiai stigo: brutalią jėgą ir gyvulišką sveikumą. Kai dėl ligos jis galėjo gerai daryti tik vieną dalyką – mąstyti, prakeikdamas savo ligą, jis prakeikė ir filosofiją, nes pastarąją tapatino tik su savo patologija. Nietzsche negalėjo įsivaizduoti, kad filosofija gali būti reikalinga ir sveikam žmogui, todėl ir pačią filosofiją paskelbė esant liga – žinoma, ne jo paties, o visos Vakarų kultūros liga. .”
Šiandien mes išgyvename tikrąjį Nietzsche idėjų renesansą: su kai kuriomis iš jų tenka sutikti, o su
u kitomis polemizuojama. Kalbant apie metafiziką, etiką, religiją, estetiką, politiką, šiandien jau nebeįmanoma peržengti ir negirdėti Nietzsche išsakytų idėjų. Žinoma, tai nereiškia jų nekritiško perėmimo, bet tik tai, kad negalima jų naiviai nematyti, ignoruoti. Nietzsche turbūt buvo teisus: XX—XXI a. sandūroje jo idėjos buvo išgirstos, bet ar buvo suprastos! Ar jos apskritai gali būti vienaprasmiškai suprastos? Kiekvienas skaitytojas, vertindamas Nietzsche filosofiją, ją supranta remdamasis savo laiko aktualijomis, todėl Nietzsche vertinant, bandant suprasti dažnai niekaip nepavyksta rasti bendro vardiklio.

F.Nietzsche darbai:
• “Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios” (“Die Geburt der Tragödie aus dem Geist der Musik”, 1872 m.),
• “Nesavalaikiai samprotavimai” (“Unzeitgemässen Betrachtungen”, 1873 – 1876 m.).
• “Valia viešpatauti” (“Wille zur Macht” )
Žymiausi šio periodo veikalai:
• “Žmogiška, pernelyg žmogiška” (“Menschliches, Allzumenschliches”, 1878 m.),
• “Klajūnas ir jo šešėlis” (“Der Wanderer und sein Schatten”, 1880 m.),
• “Ryto aušra” (“Morgenröte”, 1881 m.),
• “Džiugus mokslas” (“Die fröhliche Wissenschaft”, 1882 m.).

Svarbiausi šio paskutinio periodo veikalai:
• “Štai taip Zaratustra kalbėjo” (“Also sprach Zarathustra”, 1883 – 1885 m.),
• “Anapus gėrio ir blogio” (“Janseits von Gut und Böse”, 1886 m.),
• “Apie moralės genealogiją” (“Zur Genealogie der Moral”, 1887 m.).
• “Visų vertybių perkainojimas” keturių dalių veikalas.
• “Stabų saulėlydis” (“Götzen – Dämmerung”),
• “Vagnerio atvejis” (“Der Fall Wagner”)
• “Visų vertybių perkainojimui” – “Ecce Homo”.
• Po F.Nietzsche mirties iš likusių užrašų jo sesuo E.Ferster – Nietzsche (1846 – 1935) sudarė trijų dalių veikalą “Valia viešpatauti” (“Wille zur Macht”).

Literatūros sąrašas:

1. Nietzsche Friedrich „Apie moralės genealogiją”; Vilnius: Pradai, 1996.
2. Nigg Walter „Friedrich Nietzsche: regėtojas, pranašas, šventasis“; Vilnius: Tyto alba, 2001.
3. Raeper William , Smith Linda „Po idėjų pasaulį”; Alma littera, 1996.

Leave a Comment