Intelektas, jo išmatavimas

Įvadas

Gyvenant sudėtingame ir dinamiškame XXI amžiuje žmonėms reikia gebėjimo peržengti regimybės ribas, atverti žmogaus psichikos gelmes. Vis labiau įsitvirtina nuostata, kad žmogiškasis veiksnys, t.y. individo intelektinės, emocinės, asmenybės savybės, profesinė bei socialinė kompetencija vaidina labai svarbų vaidmenį, netgi lemia jo sėkmę arba nesėkmę konkrečioje gyvenimo situacijoje ar profesinėje veikloje.

Todėl žmonės nori žinoti savo galimybes, jų dėmesį patraukia tiek jų pačių, tiek kitų žmonių vidinio gyvenimo ypatumai, individualybė. Geriau pažinti save ir kitus padeda įvairios psichodiagnostinės procedūros, tarp jų ir psichologinis testavimas, kuris apima ir intelekto testavimą.

Psichologinio tyrimo procedūrų metu gautos žinios ne tik padeda suprasti, kas jau įvyko tiriamojo gyvenime, bet ir numatyti galimas asmenybės raidos perspektyvas, lengviau įveikti įvairias kliūtis, kurios gali kilti siekiant užsibrėžto tikslo.

Testavimas padeda ne tik nustatyti profesinį asmenybės kryptingumą ir tinkamumą, bet ir numatyti žmogaus galimybes, jo profesinio tobulėjimo perspektyvas. Vienokie ar kitokie testai gali padėti geriau pažinti konsultuojamą žmogų, suprasti jo problemas, rasti tinkamiausią sprendimą.

Testų rezultatai labai naudingi ir pačiam besikonsultuojančiajam, nes leidžia geriau pažinti save, keisti savo asmenybę ir elgesį.

Gerai žinoma, kad kvalifikuotai ir profesionaliai tirti asmenybės savybes, įvertinti testų rezultatus gali tik psichologai ar psichodiagnostikos specialistai. Tačiau ir nebūdami psichodiagnostikos profesionalais, save ir kitus geriau pažinti stengiasi daugelis iš mūsų.

Tai ypač svarbu tiems, kurie savo profesinėje veikloje nuolat bendrauja su žmonėmis ar jiems vadovauja (įmonių, organizacijų vadovams; personalo vadybos specialistams, socialiniams ir aptarnavimo sferos, viešųjų ryšių, reklamos ir pan. darbuotojams), taip pat tiems, kam patikėtas jaunimo mokymas ir ugdymas. Tik gerai pažįstant ugdytinius galima tikėtis mokymo ir auklėjimo sėkmės.

Siekiant daugiau sužinoti apie save ir kitus, norint pažinti savo ir kitų žmonių psichologines ypatybes, neretai griebiamasi psichologinių testų. Vieni iš jų – intelekto testai. Rasti įvairių testų nesunku, nes daug jų skelbiama populiariojoje spaudoje, nemažai leidžiama specialių testų rinkinių. Deja, daugelis jų stokoja teorinio ir metodinio pagrįstumo, neretai yra skirti tiktai pramogai. Kaip bebūtų, studijuojant vadybą, kiekvienam svarbu susipažinti tiek su psichologiniais testais bandrai, tiek su viena jų rūšimi – intelekto testais. Todėl šio darbo tikslas – atsakyti į tokius klausimus:

• Kas yra intelektas (sąvokos kilmė, apibrėžimų įvairovė)?

• Kaip yra vertinamas intelektas?

• Kokie intelekto testai galėtų būti pritaikyti vadyboje?

1. Intelekto samprata

Viena svarbiausių žmogų iš kitų būtybių išskiriančių savybių yra intelektas. Kasdieniniai stebėjimai rodo, kad žmonės skiriasi įvairių problemų (buitinių, profesinių, situacinių ir pan.) sprendimo greičiu ir kokybe. Taip pat praktika sudaro sąlygas pastebėti, kad proto (kitaip intelektinių galimybių) atžvilgiu žmonės tarpusavyje labai skiriasi nuo protinio atsilikimo iki itin aukšto intelekto. Šio skirtumo priežastys žmoniją domina nuo senųjų amžių. 1.1.

Intelekto sąvokos kilmė

Teigiama, jog intelekto samprata palaipsniui apaugo vis nauju mąstymo ir pažinimo turiniu, kuris atspindėjo vieno ar kito laikotarpio pasaulėžiūros, interesų lauką. Tačiau paradoksalu yra tai, jog tiek Rytų, tiek Vakarų civilizacijų kūrimosi pradžioje iškeltas sūkis „pažink save“ nė kiek ne mažiau aktualus ir dabarties žmogui.

Archainis žmogus gyveno darnoje su gamta ir jautėsi neatsiejama jos dalis. Pamažu trūkinėjant vientisam mitologiniam pasaulėvaizdžiui ir atsirandant filosofinio mąstymo užuomazgoms, mitologijai būdingą vaizdinį pasaulio suvokimą pakeitė sąvokų kalba. Intelekto sąvokos gimimą lėmė žmogaus savimonės susiformavimas, savęs išskyrimas iš kitų gyvų būtybių, savo ypatingumo suvokimas.

Į tarptautinę vartoseną įaugusio lotyniško žodžio intellectus (suvokimas, prasmė) sukūrimo nuopelnai priskiriami M.T. Ciceronui, garsiam romėnų oratoriui, stilistui, politikui (I a.pr.Kr.). Tačiau pati sąvoka senesnė, randama jau senovės graikų filosofų raštuose (V-IV a. pr. Kr.), neabejotinai jos būta ir Senovės Rytų civilizacijų pasaulėžiūrose.

Intelekto ir proto perskyra bene aiškiausiai apčiuopiama žvilgterėjus, kaip šias sąvokas suvokė I.Kant ir G.V.F.Hegel – dvi ryškiausios vokiečių filosofijos asmenybės. Pasak I.Kant, intelektas (verstand) kyla iš to paties šaltinio kaip ir juslumas. Tai yra sugebėjimas mąstyti jutiminio stebėjimo objektą, kurti vaizdinius ir sąvokas, spręsti, formuoti taisykles. Kitaip sakant, intelektui yra būtina patyrimo (empirinė)

medžiaga. Jis yra bejėgis prieš besąlygiškus dalykus (pvz., laisvę, valią,

Dievą), neteikiančius juslėms jokių duomenų apie save. Aukštesniu pažintiniu gebėjimu už intelektą I.Kant laikė protą. Protas visiems intelekto veiksmams suteikia būtiną sisteminį vientisumą, jis siekia pažinti daiktus pačius savaime, tačiau to padaryti nesugeba. G.V.F.Hegel filosofijoje intelektas taip pat yra žemesnysis pažintinis gebėjimas, samprotavimas, veikiąs formaliosios logikos ribose, t.y. operuojantis mintimis pagal formaliosios logikos dėsnius. O protas – tai potencija, kuri plėtojasi pati iš savęs, operuoja priešybėmis ir jų vienybėmis, galėdama apsieiti be juslinės patyrimo medžiagos ir veikti nesiremdama jokiais baigtiniais daiktais. Iš esmės tai yra Dievas, absoliuti idėja, pasaulinė dvasia. 1.2.

Intelekto apibrėžimų įvairovė

Lotyniškai intellectus (gr. nus) – pažinimas, supratimas, protas.

Platonas intelektą vadino Dievo duota sielos jėga. Aristotelis aiškino, kad protas (gr. ratio) atsiranda tik ką nors stengiantis pažinti. E.Kant, priešingai, intelektu (vok. verstand) vadino sugebėjimą kurti sąvokas, o protu (vok. vermunft) – kurti metafizines idėjas. Pasak G.V.Hegel, intelektas yra aukštesniojo, protingo ir konkretaus supratimo prielaida.

J.Piaget žodžiais, intelekto operacijos psichikoje yra interiorizuoti subjekto veiksmai. Jos koordinuojąsi tarp savęs ir sudaro paslankias vientisas struktūras, kurioms būdinga grįžtamumas ir atvirkštumas. Kai šios operacijos susiformavusios, žmogus tuo pat metu gali suvokti tiesioginį ir jam atvirkštinį veiksmą. A.Binet intelektą siejo su dėmesiu. Jo teigimu, skirtingus intelekto lygius lemia skirtingas dėmesys.

Intelektas ir protas nuo seno arba neskiriami, vartojami kaip sinonimai, arba intelektas traktuojamas kaip sudėtinė proto dalis. Tokiu būdu nėra tikslios intelekto definicijos, visų pripažinto jo apibrėžimo.

V.P.Zinčenko teigia, jog yra per 70 intelekto apibrėžimų, tarpusavyje besiskiriančių, kartais net prieštaraujančių vienas kitam. Keletas jų:

• intelektas – integralinė subjekto protinių galimybių visuma;

• intelektas – tai kiekvienam žmogui būdingas psichofiziologinis mechanizmas, kuris veikia nuolat ir yra sąlyga informacijai gauti, apdoroti ir panaudoti;

• intelektas – mąstymo sugebėjimas, racionalaus pažinimo sugebėjimas;

• intelektas (angl. intelligence) – protas, sugebėjimas mokytis ir išmokti, susivokti naujose situacijose, atskleisti reiškinių ryšius;

• intelektas – sugebėjimas spręsti naujas užduotis veiksmingiausiu būdu ir per trumpiausia laiką;

• intelektas – psichinė savybė, pasireiškianti sąlygiškai pastoviu, tam individui būdingu užduoties atlikimo efektyvumu;

Pačia bendriausia prasme psichologams intelektas yra:

• sugebėjimas operuoti abstrakčiais simboliais ir ženklais (C.Spearman,

L.Terman);

• sugebėjimas adekvačiai prisitaikyti prie naujų situacijų (A.Binet,

W.Stern) arba mokytis (I.Woodrow, D.Steik, J.Dunkanson);

• sugebėjimas perdirbti informaciją sprendžiant problemas (J.P.Guilford,

W.Estess).

Kasdienybėje žmogaus intelektas siejamas su jo sumanumu, protingumu, sugebėjimu spręsti problemas, greitai perprasti dalykus, pasimokyti iš patirties.

2. Kaip matuojamas intelektas?

Laikui bėgant mokslininkai pastebėjo, kad tiriant žmogaus intelektą, iškyla nemažai problemų. Kiekviena tauta pasižymi savita kultūra ir papročiais. Pavyzdžiui vakarietis, pamatęs pistoletą, iš karto pasakytų, kas tai per daiktas, o kitos tautybės atstovas, kuris naudojasi tik lanku ir ietimi, niekaip nesusidorotų su užduotimi.

Skirtingose kultūrose nevienodai suprantamas ir pats intelektas. Pavyzdžiui, vakariečiams ir kai kurioms Afrikos gentims buvo pateikiamos įvairių pozų kačių ir šunų (valgantys, miegantys, žaidžiantys ir t.t.) statulėlės. Tiriamiesiems reikėjo jas sugrupuoti.

Vakariečiai, žinoma, statulėles grupavo pagal klases: šunis ir kates atskirai. Tuo tarpu afrikiečiai jas grupavo pagal funkciją: valgančių gyvūnų grupė, žaidžiančių gyvūnų grupė ir t.t. Mes galime manyti, kad mūsiškis grupavimo būdas yra neginčijamai intelektualesnis. Afrikiečiai mano kitaip. Kai jų paprašė sugrupuoti statulėles taip, kaip tai daro „kvaili žmonės“, jie sugrupavo jas taip, kaip vakariečiai.

Pirmosios idėjos, kaip matuoti intelektą, pasirodė jau XVIIa.

pabaigoje. Vokiečių-austrų kilmės gydytojas F.J.Gall tvirtino, kad galvos paviršiuje esantys iškilimai daug ką pasako apie žmogaus sugebėjimus.

F.J.Gall manė, jog žmogaus sugebėjimai slypi skirtingose smegenų vietose, todėl tobulėjant vieniems ar kitiems žmogaus gabumams, atitinkamai didėja ir iškilimai tam tikrose galvos vietose.

Vėliau, XIXa. pabaigoje, psichines žmogaus savybes buvo mėginta įvertinti matuojant reakcijos greitį ir atminties apimtį. 1890 metais sukurti J.McCattell testai matavo judesių greitį, spalvų įvardijimo laiką, raidžių, įsimenamų vieną kartą jas perskaičius, kiekį ir panašius sugebėjimus.

Vokiečių psichologui W.Stern kilo paprasta, bet ir šiandien dar plačiai taikoma idėja: jis pasiūlė intelektą išreiškiančią formulę. Taigi

1912 metais atsirado ir dabar dar labai populiari intelekto koeficiento sąvoka.

IQ – tai protinio ir biologinio amžiaus santykis, padaugintas iš 100.

Kai protinis ir biologinis amžiai sutampa, tai yra vaikas atlieka tiek užduočių, kiek vidutiniškai atlieka jo amžiaus grupės vaikai, intelekto koeficientas lygus 100. Pavyzdžiui, jeigu vaiko atliktos užduotys atitinka

6 metų amžiaus vidurkį, o jam iš tikrųjų yra penkeri metai, tai jo IQ yra

120.3. Intelekto testai

Tai nėra žinių testai. Tai – mąstymo, logikos testai. Dėl to tai nėra visapusiškas žmogaus protingumo įvertinimas. Nes logika dar ne viskas. Kai kurie labai protingi žmonės neturi stipraus loginio mąstymo, bet pasižymi kitokiomis protinėmis galiomis.

Psichologas ir žurnalistas D.Goleman 1995 m. išleido knygą „Emotional

Intelligence“. Vienos iš labiausiai perkamų knygų autorius tvirtina, jog ne loginis sugebėjimas ir ne sugebėjimas „virškinti“ skaičius neša sėkmę gyvenime. Priešingai, kaip žmonėms seksis gyvenime priklauso nuo jų jausmų.

Jausminis intelektas padeda suprasti ir valdyti savo jausmus, rasti argumentus ir bendrauti su žmonėmis. Ypač didelį vaidmenį jausminis intelektas vaidina darbe, kur nuolat bendraujama su žmonėmis. Tyrimai rodo, jog nemaža dalis iš mokymo įstaigų atėjusių žmonių su puikiomis „knyginėmis“ žiniomis ir aukštais 10 greitai netenka darbo vien dėl to, kad jie nemoka bendrauti su bendradarbiais ir klientais ar nesugeba priimti kritikos.

„Minkštosios“ vertybės – taip jausminį intelektą pavadino

Pensilvanijos universiteto psichologas M.Seligman, įkalbėjęs vienos draudimo kompanijos vadovybę priimti į darbą grupę žmonių, kurių kandidatūros jau buvo atmestos. Nors šie kandidatai ir neatitiko visų kompanijos keliamų profesinių reikalavimų, tačiau jie gavo aukštus įvertinimus iš M.Seligman parengto jausminio intelekto testo. Rezultatai parodė, kad M.Seligman rekomenduota žmonių grupė per pirmuosius metus pardavė 21% prekių, o dar kitais metais 57% daugiau nei kitos firmos darbuotojai. Kompanijos vadovybei neliko nieko kita, kaip tik kitą kartą priimant naujus žmones taikyti M.Selingman testą. 3.1.

Daugiaprofilinė asmenybės apklausa

1949 metais R.B.Cattell parengė daugiaprofilinę asmenybės apklausą.

Nuo to laiko ji plačiai naudojama psichodiagnostikos praktikoje. Šis testas universalus, praktiškas, suteikia įvairiapusės informacijos apie asmenybę.

Jo klausimai, susiję su įprastomis gyvenimo situacijomis, skirti tiriamiesiems tikslams.

Šiuo metu įvairios 16PF formos apklausos tampa ypač populiaria asmenybės greitos (žaibiškos) diagnostikos priemone. Jos rengiamos, kai reikia ištirti individualias psichologines žmogaus savybes. Klausimynas padeda nustatyti asmenybės bruožus, kuriuos R.B.Cattell vadina konstituciniais faktoriais. Cattell testas gali būti atliekamas individualiai arba grupėmis. Jis gali būti naudojamas atskirai arba kartu taikant ir kitas asmenybės tyrimo metodikas.

Kokybinės ir kiekybinės asmenybės faktorių turinio bei jo tarpusavio sąsajų analizės pagrindu galima sudaryti tris faktorių grupes:

1. intelektinių ypatybių faktoriai;

2. emocinio ir valios savitumo faktoriai;

3. komunikacinės ypatybės ir tarpusavio santykių ypatumai.

Iš 16 faktorių šiame darbe svarbiausi yra intelektinių ypatybių faktoriai:

• faktorius ,,intelektas“ tyrėjui atskleidžia, ar žmogaus mąstymui būdingas konkretumas, kai kuriais atvejais ir tam tikras rigidiškumas (kai kada jausmai gali sutrikdyti (dezorganizuoti) mąstymą), ar mąstymo abstraktumą, sumanumą, nuovoką (toks žmogus greitai viską supranta ir išmoksta);

• faktorius ,,realistiškumas-laki vaizduotė“ tyrėjui gali atskleisti, ar žmogus yra praktiškas, sąžiningas, orientuojasi į realybę ir laikosi visuomenėje priimtų normų (rodo, kad jam būdingas išskirtinis dėmesys smulkmenoms), arba priešingai – esant dideliems įverčiams rodo žmogaus orientaciją į savo vidinį pasaulį, dideles kūrybines galias (potenciją);

• faktorius ,,konservatyvumas-radikalumas“. Šio faktoriaus interpretacija padeda nustatyti, ar žmogus konservatyvus, pastovus, vadovaujasi tradicinėmis vertybėmis, žino, kuo tikėti, nepaisydamas tam tikrų principų nepagrįstumo, jų nekeičia, nepatikliai žiūri į naujas idėjas, turi polinkį moralizuoti ir mokyti kitus, ar priešinasi permainoms ir nesidomi analitiniais bei intelektiniais argumentais, ar priešingai

–žmogus kritiškas, pasižymi analitiniu mąstymu, nori būti gerai informuotas, ieško svarių argumentų, labiau linkęs eksperimentuoti, ramiai vertina naujas, dar neįsitvirtinusias idėjas ir pažiūras, nepasitiki autoritetais, nieko negrindžia vien tikėjimu. 3.2.

Asmenybės tipo ir profesinio kryptingumo ryšio testas

Vadybininkai savo veikloje gali taikyti asmenybės tipo ir profesinio kryptingumo ryšio testą, kitaip vadinamą D.Holland apklausa – tai testas, kurio metu pagal amerikiečio psichologo D.Holland asmenybės tipologiją nustatomi šeši žmonių psichologiniai tipai: realistiškasis, intelektualusis, socialusis, konvencionalusis , iniciatyvusis ir artistiškasis. Kiekvieną tipą apibūdina temperamento, charakterio ir kitos ypatybės. Dėl šių ypatybių psichologinis asmenybės tipas daugmaž tinka profesijoms, kurias įgijęs žmogus gali pasiekti geriausių rezultatų. Žmogus priskiriamas kuriam nors psichologiniam tipui atlikus tam tikras apklausas.

Jei tyrėjas – vadybininkas, jis gali patikrinti, ar kandidatas tinka į kandidatuojamą poziciją, ar nėra taip, kad jis visiškai netinka tai pozicijai.

Asmenybės tipai pagal D.Holland tipologiją: realistiškasis (praktiškasis), tyrinėtojo (intelektualusis) tipas, socialusis (komunikabilusis) tipas, konvencionalusis (normatyvusis) tipas, iniciatyvusis (veiklusis) tipas, meniškasis (artistiškasis) tipas.

Pateiksiu keletą rezultatų interpretacijų – iš jų akivaizdžiai matoma, kad šis testas gali būti puiki kandidatų į darbo vietą atrankos priemonė:

• realistiškasis (praktiškasis) tipas. Šio tipo žmonės teikia pirmenybę darbui su konkrečiais daiktais, renkasi užsiėmimus, reikalaujančius motorinių įgūdžių, techninių gebėjimų, miklumo, atkaklumo, moka skaityti brėžinius. Jie labiau mėgsta dirbti ne su žmonėmis, bet su daiktais, ne uždarose patalpose, bet atvirose aikštelėse. Intelekto struktūroje vyrauja neverbaliniai gebėjimai. Paprastai renkasi dalykiškas, su konkrečia veikla susijusias profesijas: inžinieriaus, mechaniko, statybos inspektoriaus, saugumo technikos inžinieriaus, gamybos planuotojo, muitininko, vairuotojo, agronomo ir t.t. Turi galimybių pasiekti gerų rezultatų fizikos, kibernetikos, ekonomikos, chemijos, sporto srityse.

• Tyrinėtojo (intelektualusis) tipas. Šio tipo žmonėms būdingas analitinis mąstymas, sprendimų ir vertinimų originalumas ir savarankiškumas. Jie pasižymi mokslininko, matematiko gebėjimais. Intelekto struktūra harmoninga – išugdyti tiek verbaliniai, tiek neverbaliniai gebėjimai.

Mėgsta dirbti savarankiškai. Jiems patinka analizuoti, tyrinėti, spręsti problemas. Introvertiški, bendraudami dažniausiai būna informacijos perdavėjai, todėl darbe susiduria su bendravimo sunkumais.

Šio tipo atstovams geriau sekasi dirbti ne su žmonėmis, bet su idėjomis. Jie yra intelektualūs, smalsūs, racionalūs, atsargūs, nepriklausomi, taupūs, sąžiningi, tvarkingi, netgi pedantiški.

Dažniausiai renkasi profesijas, susijusiais su moksliniais tyrimais:

matematiko, antropologo, biochemiko, geologo, geografo, ekonomisto, vadybos analitiko ir kt. Gali pasireikšti ir meninėje kūryboje, tapti gerais režisieriais, dailininkais. 3.3.

Pažintinių interesų tyrimas

Pažintinių interesų tyrimas, padedantis spręsti profesinio orientavimo uždavinus, taip pat gali būti naudojamas vadyboje. Interesai yra svarbi asmenybės kryptingumo, jos motyvacinės struktūros sudedamoji dalis, atspindinti būtiniausius asmenybės poreikius. V.N.Mesiščiovas, tyręs interesus, glaudžiai susijusius su asmenybės poreikiais, pabrėžė interesų savitumą todėl, kad jie išreiškia pažintinį požiūrį į dalyką, o poreikis –

to dalyko perpratimo (įsisavinimo) tendenciją. Literatūroje bandoma klasifikuoti interesus pagal jų specifiką. Atsižvelgiant į vieną jų požymių

– veiklos formą – interesai skirstomi į žaidybinius, pažintinius ir profesinius. Tačiau iš tiesų, vertinant griežtai, visi jie yra pažintiniai.

Šis tyrimas remiasi samprata, jog profesiniai interesai – tai asmenybės profesinis kryptingumas, domėjimasis tam tikru sociopsichologiniu vaidmeniu ir kartu ruošimasis jį atlikti. Svarbu įžvelgti skirtumą tarp susidomėjimo ir nuolatinio profesinio intereso. Profesinis interesas pasireiškia susidomėjimu esminėmis profesijos ypatybėmis: darbo turiniu ir sąlygomis, profesinio pasirengimo galimybėmis. Todėl pažintinių interesų nustatymas ir ištyrimas turi didelę reikšmę profesinio konsultavimo praktikoje. Tam yra naudojamos įvairių modifikacijų vadinamosios interesų lentelės, susidedančios iš daugelio skirtingų klausimų.

Pažintinių interesų tyrimas remiasi A.E.Glomštoko interesų lentele –

klausimų sąrašu, kurį sudaro 174 klausimai profesiniam kryptingumui ir profesiniams interesams 29 veiklos srityse nustatyti. 3.4.

Tyrimas „Profesinė motyvacija“

Motyvacija tradiciškai suprantama kaip paskatos, lemiančios asmenybės aktyvumą ir kryptingumą. Motyvacija turi įtakos asmenybės elgesiui ir veiklai, profesiniam apsisprendimui, nuo jos priklauso, ar žmogus jaučia pasitenkinimą dirbdamas savo darbą. Profesinė motyvacija – tai konkrečių paskatų poveikis, lemiantis profesinį pasirinkimą, o vėliau – gebėjimų, susijusių su ta profesija, ugdymo sėkmę. Profesinė orientacija yra dinamiškas, kintantis, nenutrūkstamas procesas, besitęsiantis veikiant objektyviems ir subjektyviems veiksniams. Profesinės motyvacijos struktūra išryškėja skirtinguose profesionalizacijos etapuose: renkantis profesiją ar specialybę, dirbant pagal pasirinktą specialybę, keičiant darbo vietą.

Tiriant problemas, susijusias su profesine motyvacija, klausimas, kokia yra motyvacijos įtaka veiklos sėkmei, lieka vienas pagrindinių.

Prieita prie bendros išvados, kad nuo profesinės motyvacijos raiškos lygio priklauso veiklos efektyvumas.

Šiame tyrime yra naudojamas klausimynas, padedantis nustatyti pagrindinius profesinės veiklos motyvus, kurie skiriami į tokias grupes:

• asmeninio įnašo į darbą motyvai;

• darbo socialinio reikšmingumo motyvai;

• asmenybės įsitvirtinimo darbe motyvai;

• profesinio meistriškumo motyvai.

Remiantis kiekvienos grupės ypatybėmis yra daromos atitinkamos išvados apie kandidato tinkamumą darbo vietai. 3.5.

Testas lyderio savybėms išaiškinti

Taip pat vadybininkai savo praktikoje gali naudoti ir testą lyderio savybėms išaiškinti. Šis testas ne tik padeda nustatyti tiriamojo tinkamumą vadovauti, bet ir spręsti, ar pretendentas į vadovo postą pasižymi 10

vadovui labai svarbių savybių: iniciatyvumu, kūrybiškumu, palankumu pavaldiniams, gebėjimu lyderiauti, atsakomybe, punktualumu, organizaciniais gebėjimais, ryžtingumu, atkaklumu ir intuicija.

Kalbant apie intelekto testų patikimumą, verta pabrėžti, jog daugelio vaikų intelektas darosi pastovus nuo 7 metų, o nuo dvylikos metų visai pastovus. Tai rodo, kad intelekto testai labai patikimi.

Intelekto testai nepateikia visos ir teisingos informacijos apie žmogaus gabumus ir jo asmenybę. Tiesa, dabar labiau atsižvelgiama į atskirų testo užduočių grupių atlikimą bei jų sąveikavimą tarpusavyje, tai yra į visą intelekto profilį, o ne tik į patį IQ. Tačiau vis tiek daugelis intelekto testų yra paremti sugebėjimu mąstyti logiškai ir sistemiškai;

dažnai juose pasitaiko konkrečių matematinių užduočių, kurios parodo, ar tiriamasis gali skaičiuoti, bet nieko negali pasakyti kaip jam sekasi gyvenime. Pasižymėdamas aukštu IQ koeficientu nebūtinai turėsi gerą darbą ir dideles pajamas.

Išvados

• Intelekto samprata vystėsi palaipsniui, apaugo vis nauju mąstymo ir pažinimo turiniu, kuris atspindėjo vieno ar kito laikotarpio pasaulėžiūros, interesų lauką.

• Intelektas ir protas nuo seno arba neskiriami, vartojami kaip sinonimai, arba intelektas traktuojamas kaip sudėtinė proto dalis. Tokiu būdu nėra tikslios intelekto definicijos, visų pripažinto jo apibrėžimo.

• Intelektas – protas ,sugebėjimas mąstyti, įžvalga, visuma protinių funkcijų (lyginimas, abstrahavimas, sąvokų kūrimas, vertinimas, sprendimas), kurios jutiminę medžiagą paverčia žiniomis arba kritiškai vertina ir peržiūri jau turimas žinias.

• Pirmosios idėjos, kaip matuoti intelektą, pasirodė XVIIa. Pabaigoje, tačiau dar iki šiol nėra priimtas vienas ir neginčijamas intelekto matavimo būdas, kaip teisingiausiai atspindintis intelektą.

• Yra daugybė intelekto įvertinimo (išmatavimo) testų ir tyrimų, kuriuos darbdaviai (vadybininkai) galėtų pritaikyti savo veikloje, atrinkdama naujus darbuotojus ar siekdami išsiaiškinti jau esamų darbuotojų galimybes tobulėti, geriau atlikti darbą.

Literatūra

1. Ar atsilikėlis gali būti genijus? S.Audickas. Straipsnis. Prieiga per internetą:

http://www.valsty.be/?name=university&do=o_theme&oId=1&oType=university&

fId=18&id=54. Žiūrėta 2005.12.30.

2. Intelekto paslaptys. G.Petronienė. Straipsnis. Prieiga per internetą:

http://www.bernardinai.lt/index.php?1512528962. Žiūrėta 2006.12.31.

3. 3. Kaip plėtoti intelektą ir mokslumą. Doc.dr. O.G.Butkienė.

Straipsnis. Prieiga per internetą:

http://gimtasiszodis.w3.lt/butkien_04_2.htm. Žiūrėta 2005.12.30.

4.

http://beta.lka.lt/~serveris/biblioteka/KNYGOS/redasmenybes%20ir%20grupes

.pdf.