Intelektas, jo išmatavimas

Turinys

Turinys 2
ĮVADAS 3
1. Intelekto samprata 4
1.1. Intelekto sąvokos kilmė 4
1.2. Intelekto apibrėžimų įvairovė 5
2. Kaip matuojamas intelektas? 6
3. Intelekto testai 7
3.1. Daugiaprofilinė asmenybės apklausa 7
3.2. Asmenybės tipo ir profesinio kryptingumo ryšio testas 8
3.3. Pažintinių interesų tyrimas 9
3.4. Tyrimas „Profesinė motyvacija“ 10
3.5. Testas lyderio savybėms išaiškinti 11
IŠVADOS 13
Literatūra 14ĮVADAS
Gyvenant sudėtingame ir dinamiškame XXI amžiuje žmonėms reikia
gebėjimo peržengti regimybės ribas, atverti žmogaus psichikos gelmes. Vis
labiau įsitvirtina nuostata, kad žmogiškasis veiksnys, t.y. individo
intelektinės, emocinės, asmenybės savybės, profesinė bei socialinė
kompetencija vaidina labai svarbų vaidmenį, netgi lemia jo sėkmę arba
nesėkmę konkrečioje gyvenimo situacijoje ar profesinėje vveikloje. Todėl
žmonės nori žinoti savo galimybes, jų dėmesį patraukia tiek jų pačių, tiek
kitų žmonių vidinio gyvenimo ypatumai, individualybė. Geriau pažinti save
ir kitus padeda įvairios psichodiagnostinės procedūros, tarp jų ir
psichologinis testavimas, kuris apima ir intelekto testavimą. Psichologinio
tyrimo procedūrų metu gautos žinios ne tik padeda suprasti, kas jau įvyko
tiriamojo gyvenime, bet ir numatyti galimas asmenybės raidos perspektyvas,
lengviau įveikti įvairias kliūtis, kurios gali kilti siekiant užsibrėžto
tikslo.

Testavimas padeda ne tik nustatyti profesinį asmenybės kryptingumą ir
tinkamumą, bet ir numatyti žmogaus galimybes, jo profesinio tobulėjimo
perspektyvas. Vienokie aar kitokie testai gali padėti geriau pažinti
konsultuojamą žmogų, suprasti jo problemas, rasti tinkamiausią sprendimą.
Testų rezultatai labai naudingi ir pačiam besikonsultuojančiajam, nes
leidžia geriau pažinti save, keisti savo asmenybę ir elgesį.

Gerai žinoma, kad kvalifikuotai ir profesionaliai tirti asmenybės
savybes, įvertinti testų rezultatus gali

tik psichologai ar
psichodiagnostikos specialistai. Tačiau ir nebūdami psichodiagnostikos
profesionalais, save ir kitus geriau pažinti stengiasi daugelis iš mūsų.
Tai ypač svarbu tiems, kurie savo profesinėje veikloje nuolat bendrauja su
žmonėmis ar jiems vadovauja (įmonių, organizacijų vadovams; personalo
vadybos specialistams, socialiniams ir aptarnavimo sferos, viešųjų ryšių,
reklamos ir pan. darbuotojams), taip pat tiems, kam patikėtas jaunimo
mokymas ir ugdymas. Tik gerai pažįstant ugdytinius galima tikėtis mokymo ir
auklėjimo sėkmės.

Siekiant daugiau sužinoti apie save ir kitus, norint pažinti savo ir
kitų žmonių psichologines ypatybes, neretai griebiamasi psichologinių
testų. Vieni iš jų – intelekto testai. Rasti įvairių testų nesunku, nes
daug jų skelbiama populiariojoje spaudoje, nemažai leidžiama specialių
testų rinkinių. Deja, daugelis jų stokoja teorinio ir metodinio pagrįstumo,
neretai yra skirti tiktai pramogai. Kaip bebūtų, studijuojant vadybą,
kiekvienam svarbu susipažinti tiek su psichologiniais testais bandrai, tiek
su viena jųų rūšimi – intelekto testais. Todėl šio darbo tikslas – atsakyti
į tokius klausimus:

• Kas yra intelektas (sąvokos kilmė, apibrėžimų įvairovė)?

• Kaip yra vertinamas intelektas?

• Kokie intelekto testai galėtų būti pritaikyti vadyboje? 1. Intelekto samprata
Viena svarbiausių žmogų iš kitų būtybių išskiriančių savybių yra
intelektas. Kasdieniniai stebėjimai rodo, kad žmonės skiriasi įvairių
problemų (buitinių, profesinių, situacinių ir pan.) sprendimo greičiu ir
kokybe. Taip pat praktika sudaro sąlygas pastebėti, kad proto (kitaip
intelektinių galimybių) atžvilgiu žmonės tarpusavyje labai skiriasi nuo
protinio atsilikimo iki itin aukšto intelekto. Šio skirtumo priežastys
žmoniją domina nuo senųjų amžių. 1.1. Intelekto sąvokos ki
ilmė
Teigiama, jog intelekto samprata palaipsniui apaugo vis nauju mąstymo
ir pažinimo turiniu, kuris atspindėjo vieno ar kito laikotarpio
pasaulėžiūros, interesų lauką. Tačiau paradoksalu yra tai, jog tiek Rytų,
tiek Vakarų civilizacijų kūrimosi pradžioje iškeltas sūkis „pažink save“ nė
kiek ne mažiau aktualus ir dabarties žmogui.

Archainis žmogus gyveno darnoje su gamta ir jautėsi neatsiejama jos
dalis. Pamažu trūkinėjant vientisam mitologiniam pasaulėvaizdžiui ir
atsirandant filosofinio mąstymo užuomazgoms, mitologijai būdingą vaizdinį
pasaulio suvokimą pakeitė sąvokų kalba. Intelekto sąvokos gimimą lėmė
žmogaus savimonės susiformavimas, savęs išskyrimas iš kitų gyvų būtybių,
savo ypatingumo suvokimas.

Į tarptautinę vartoseną įaugusio lotyniško žodžio intellectus
(suvokimas, prasmė) sukūrimo nuopelnai priskiriami M.T. Ciceronui, garsiam
romėnų oratoriui, stilistui, politikui (I a.pr.Kr.). Tačiau pati sąvoka
senesnė, randama jau senovės graikų filosofų raštuose (V-IV a. pr. Kr.),
neabejotinai jos būta ir Senovės Rytų civilizacijų pasaulėžiūrose.

Intelekto ir proto perskyra bene aiškiausiai apčiuopiama žvilgterėjus,
kaip šias sąvokas suvokė I.Kant ir G.V.F.Hegel – dvi ryškiausios vokiečių
filosofijos asmenybės. Pasak I.Kant, intelektas (verstand) kyla iš to
paties šaltinio kaip ir juslumas. Tai yra sugebėjimas mąstyti jutiminio
stebėjimo objektą, kurti vaizdinius ir sąvokas, spręsti, formuoti
taisykles. Kitaip sakant, intelektui yra būtina patyrimo (empirinė)
medžiaga. Jis yra bejėgis prieš besąlygiškus dalykus (pvz., laisvę, valią,
Dievą), neteikiančius juslėms jokių duomenų apie save. Aukštesniu
pažintiniu gebėjimu už intelektą I.Kant laikė protą. Protas visiems
intelekto veiksmams suteikia būtiną sisteminį vientisumą, jis siekia
pažinti daiktus pačius savaime, tačiau to p
padaryti nesugeba. G.V.F.Hegel
filosofijoje intelektas taip pat yra žemesnysis pažintinis gebėjimas,
samprotavimas, veikiąs formaliosios logikos ribose, t.y. operuojantis
mintimis pagal formaliosios logikos dėsnius. O protas – tai potencija, kuri
plėtojasi pati iš savęs, operuoja priešybėmis ir jų vienybėmis, galėdama
apsieiti be juslinės patyrimo medžiagos ir veikti nesiremdama jokiais
baigtiniais daiktais. Iš esmės tai yra Dievas, absoliuti idėja, pasaulinė
dvasia. 1.2. Intelekto apibrėžimų įvairovė
Lotyniškai intellectus (gr. nus) – pažinimas, supratimas, protas.
Platonas intelektą vadino Dievo duota sielos jėga. Aristotelis aiškino, kad
protas (gr. ratio) atsiranda tik ką nors stengiantis pažinti. E.Kant,
priešingai, intelektu (vok. verstand) vadino sugebėjimą kurti sąvokas, o
protu (vok. vermunft) – kurti metafizines idėjas. Pasak G.V.Hegel,
intelektas yra aukštesniojo, protingo ir konkretaus supratimo prielaida.
J.Piaget žodžiais, intelekto operacijos psichikoje yra interiorizuoti
subjekto veiksmai. Jos koordinuojąsi tarp savęs ir sudaro paslankias
vientisas struktūras, kurioms būdinga grįžtamumas ir atvirkštumas. Kai šios
operacijos susiformavusios, žmogus tuo pat metu gali suvokti tiesioginį ir
jam atvirkštinį veiksmą. A.Binet intelektą siejo su dėmesiu. Jo teigimu,
skirtingus intelekto lygius lemia skirtingas dėmesys.

Intelektas ir protas nuo seno arba neskiriami, vartojami kaip
sinonimai, arba intelektas traktuojamas kaip sudėtinė proto dalis. Tokiu
būdu nėra tikslios intelekto definicijos, visų pripažinto jo apibrėžimo.
V.P.Zinčenko teigia, jog yra per 70 intelekto apibrėžimų, tarpusavyje
besiskiriančių, kartais net prieštaraujančių vienas kitam. Keletas jų:

• intelektas – integralinė subjekto protinių galimybių visuma;

• intelektas – tai kiekvienam žmogui būdingas psichofiziologinis

mechanizmas, kuris veikia nuolat ir yra sąlyga informacijai g
gauti,

apdoroti ir panaudoti;

• intelektas – mąstymo sugebėjimas, racionalaus pažinimo sugebėjimas;

• intelektas (angl. intelligence) – protas, sugebėjimas mokytis ir

išmokti, susivokti naujose situacijose, atskleisti reiškinių ryšius;

• intelektas – sugebėjimas spręsti naujas užduotis veiksmingiausiu būdu

ir per trumpiausia laiką;

• intelektas – psichinė savybė, pasireiškianti sąlygiškai pastoviu, tam

individui būdingu užduoties atlikimo efektyvumu;

Pačia bendriausia prasme psichologams intelektas yra:

• sugebėjimas operuoti abstrakčiais simboliais ir ženklais (C.Spearman,

L.Terman);

• sugebėjimas adekvačiai prisitaikyti prie naujų situacijų (A.Binet,

W.Stern) arba mokytis (I.Woodrow, D.Steik, J.Dunkanson);

• sugebėjimas perdirbti informaciją sprendžiant problemas (J.P.Guilford,

W.Estess).

Kasdienybėje žmogaus intelektas siejamas su jo sumanumu, protingumu,
sugebėjimu spręsti problemas, greitai perprasti dalykus, pasimokyti iš
patirties.2. Kaip matuojamas intelektas?
Laikui bėgant mokslininkai pastebėjo, kad tiriant žmogaus intelektą,
iškyla nemažai problemų. Kiekviena tauta pasižymi savita kultūra ir
papročiais. Pavyzdžiui vakarietis, pamatęs pistoletą, iš karto pasakytų,
kas tai per daiktas, o kitos tautybės atstovas, kuris naudojasi tik lanku
ir ietimi, niekaip nesusidorotų su užduotimi. Skirtingose kultūrose
nevienodai suprantamas ir pats intelektas. Pavyzdžiui, vakariečiams ir kai
kurioms Afrikos gentims buvo pateikiamos įvairių pozų kačių ir šunų
(valgantys, miegantys, žaidžiantys ir t.t.) statulėlės. Tiriamiesiems
reikėjo jas sugrupuoti. Vakariečiai, žinoma, statulėles grupavo pagal
klases: šunis ir kates atskirai. Tuo tarpu afrikiečiai jas grupavo pagal
funkciją: valgančių gyvūnų grupė, žaidžiančių gyvūnų grupė ir t.t. Mes
galime manyti, kad mūsiškis grupavimo būdas yra neginčijamai
intelektualesnis. Afrikiečiai mano kitaip. Kai jų paprašė sugrupuoti
statulėles taip, kaip tai daro „kvaili žmonės“, jie sugrupavo jas taip,
kaip vakariečiai.

Pirmosios idėjos, kaip matuoti intelektą, pasirodė jau XVIIa.
pabaigoje. Vokiečių-austrų kilmės gydytojas F.J.Gall tvirtino, kad galvos
paviršiuje esantys iškilimai daug ką pasako apie žmogaus sugebėjimus.
F.J.Gall manė, jog žmogaus sugebėjimai slypi skirtingose smegenų vietose,
todėl tobulėjant vieniems ar kitiems žmogaus gabumams, atitinkamai didėja
ir iškilimai tam tikrose galvos vietose.

Vėliau, XIXa. pabaigoje, psichines žmogaus savybes buvo mėginta
įvertinti matuojant reakcijos greitį ir atminties apimtį. 1890 metais
sukurti J.McCattell testai matavo judesių greitį, spalvų įvardijimo laiką,
raidžių, įsimenamų vieną kartą jas perskaičius, kiekį ir panašius
sugebėjimus.

Vokiečių psichologui W.Stern kilo paprasta, bet ir šiandien dar
plačiai taikoma idėja: jis pasiūlė intelektą išreiškiančią formulę. Taigi
1912 metais atsirado ir dabar dar labai populiari intelekto koeficiento
sąvoka.

IQ – tai protinio ir biologinio amžiaus santykis, padaugintas iš 100.
Kai protinis ir biologinis amžiai sutampa, tai yra vaikas atlieka tiek
užduočių, kiek vidutiniškai atlieka jo amžiaus grupės vaikai, intelekto
koeficientas lygus 100. Pavyzdžiui, jeigu vaiko atliktos užduotys atitinka
6 metų amžiaus vidurkį, o jam iš tikrųjų yra penkeri metai, tai jo IQ yra
120.3. Intelekto testai
Tai nėra žinių testai. Tai – mąstymo, logikos testai. Dėl to tai nėra
visapusiškas žmogaus protingumo įvertinimas. Nes logika dar ne viskas. Kai
kurie labai protingi žmonės neturi stipraus loginio mąstymo, bet pasižymi
kitokiomis protinėmis galiomis.

Psichologas ir žurnalistas D.Goleman 1995 m. išleido knygą „Emotional
Intelligence“. Vienos iš labiausiai perkamų knygų autorius tvirtina, jog ne
loginis sugebėjimas ir ne sugebėjimas „virškinti“ skaičius neša sėkmę
gyvenime. Priešingai, kaip žmonėms seksis gyvenime priklauso nuo jų jausmų.
Jausminis intelektas padeda suprasti ir valdyti savo jausmus, rasti
argumentus ir bendrauti su žmonėmis. Ypač didelį vaidmenį jausminis
intelektas vaidina darbe, kur nuolat bendraujama su žmonėmis. Tyrimai rodo,
jog nemaža dalis iš mokymo įstaigų atėjusių žmonių su puikiomis
„knyginėmis“ žiniomis ir aukštais 10 greitai netenka darbo vien dėl to, kad
jie nemoka bendrauti su bendradarbiais ir klientais ar nesugeba priimti
kritikos.

„Minkštosios“ vertybės – taip jausminį intelektą pavadino
Pensilvanijos universiteto psichologas M.Seligman, įkalbėjęs vienos
draudimo kompanijos vadovybę priimti į darbą grupę žmonių, kurių
kandidatūros jau buvo atmestos. Nors šie kandidatai ir neatitiko visų
kompanijos keliamų profesinių reikalavimų, tačiau jie gavo aukštus
įvertinimus iš M.Seligman parengto jausminio intelekto testo. Rezultatai
parodė, kad M.Seligman rekomenduota žmonių grupė per pirmuosius metus
pardavė 21% prekių, o dar kitais metais 57% daugiau nei kitos firmos
darbuotojai. Kompanijos vadovybei neliko nieko kita, kaip tik kitą kartą
priimant naujus žmones taikyti M.Selingman testą. 3.1. Daugiaprofilinė asmenybės apklausa
1949 metais R.B.Cattell parengė daugiaprofilinę asmenybės apklausą.
Nuo to laiko ji plačiai naudojama psichodiagnostikos praktikoje. Šis testas
universalus, praktiškas, suteikia įvairiapusės informacijos apie asmenybę.
Jo klausimai, susiję su įprastomis gyvenimo situacijomis, skirti
tiriamiesiems tikslams.

Šiuo metu įvairios 16PF formos apklausos tampa ypač populiaria
asmenybės greitos (žaibiškos) diagnostikos priemone. Jos rengiamos, kai
reikia ištirti individualias psichologines žmogaus savybes. Klausimynas
padeda nustatyti asmenybės bruožus, kuriuos R.B.Cattell vadina
konstituciniais faktoriais. Cattell testas gali būti atliekamas
individualiai arba grupėmis. Jis gali būti naudojamas atskirai arba kartu
taikant ir kitas asmenybės tyrimo metodikas.

Kokybinės ir kiekybinės asmenybės faktorių turinio bei jo tarpusavio
sąsajų analizės pagrindu galima sudaryti tris faktorių grupes:

1. intelektinių ypatybių faktoriai;

2. emocinio ir valios savitumo faktoriai;

3. komunikacinės ypatybės ir tarpusavio santykių ypatumai.

Iš 16 faktorių šiame darbe svarbiausi yra intelektinių ypatybių
faktoriai:

• faktorius ,,intelektas“ tyrėjui atskleidžia, ar žmogaus mąstymui

būdingas konkretumas, kai kuriais atvejais ir tam tikras rigidiškumas

(kai kada jausmai gali sutrikdyti (dezorganizuoti) mąstymą), ar

mąstymo abstraktumą, sumanumą, nuovoką (toks žmogus greitai viską

supranta ir išmoksta);

• faktorius ,,realistiškumas-laki vaizduotė“ tyrėjui gali atskleisti, ar

žmogus yra praktiškas, sąžiningas, orientuojasi į realybę ir laikosi

visuomenėje priimtų normų (rodo, kad jam būdingas išskirtinis dėmesys

smulkmenoms), arba priešingai – esant dideliems įverčiams rodo žmogaus

orientaciją į savo vidinį pasaulį, dideles kūrybines galias

(potenciją);

• faktorius ,,konservatyvumas-radikalumas“. Šio faktoriaus interpretacija

padeda nustatyti, ar žmogus konservatyvus, pastovus, vadovaujasi

tradicinėmis vertybėmis, žino, kuo tikėti, nepaisydamas tam tikrų

principų nepagrįstumo, jų nekeičia, nepatikliai žiūri į naujas idėjas,

turi polinkį moralizuoti ir mokyti kitus, ar priešinasi permainoms ir

nesidomi analitiniais bei intelektiniais argumentais, ar priešingai

–žmogus kritiškas, pasižymi analitiniu mąstymu, nori būti gerai

informuotas, ieško svarių argumentų, labiau linkęs eksperimentuoti,

ramiai vertina naujas, dar neįsitvirtinusias idėjas ir pažiūras,

nepasitiki autoritetais, nieko negrindžia vien tikėjimu. 3.2. Asmenybės tipo ir profesinio kryptingumo ryšio testas
Vadybininkai savo veikloje gali taikyti asmenybės tipo ir profesinio
kryptingumo ryšio testą, kitaip vadinamą D.Holland apklausa – tai testas,
kurio metu pagal amerikiečio psichologo D.Holland asmenybės tipologiją
nustatomi šeši žmonių psichologiniai tipai: realistiškasis,
intelektualusis, socialusis, konvencionalusis , iniciatyvusis ir
artistiškasis. Kiekvieną tipą apibūdina temperamento, charakterio ir kitos
ypatybės. Dėl šių ypatybių psichologinis asmenybės tipas daugmaž tinka
profesijoms, kurias įgijęs žmogus gali pasiekti geriausių rezultatų. Žmogus
priskiriamas kuriam nors psichologiniam tipui atlikus tam tikras apklausas.
Jei tyrėjas – vadybininkas, jis gali patikrinti, ar kandidatas tinka į
kandidatuojamą poziciją, ar nėra taip, kad jis visiškai netinka tai
pozicijai.

Asmenybės tipai pagal D.Holland tipologiją: realistiškasis
(praktiškasis), tyrinėtojo (intelektualusis) tipas, socialusis
(komunikabilusis) tipas, konvencionalusis (normatyvusis) tipas,
iniciatyvusis (veiklusis) tipas, meniškasis (artistiškasis) tipas.
Pateiksiu keletą rezultatų interpretacijų – iš jų akivaizdžiai matoma, kad
šis testas gali būti puiki kandidatų į darbo vietą atrankos priemonė:

• realistiškasis (praktiškasis) tipas. Šio tipo žmonės teikia pirmenybę

darbui su konkrečiais daiktais, renkasi užsiėmimus, reikalaujančius

motorinių įgūdžių, techninių gebėjimų, miklumo, atkaklumo, moka

skaityti brėžinius. Jie labiau mėgsta dirbti ne su žmonėmis, bet su

daiktais, ne uždarose patalpose, bet atvirose aikštelėse. Intelekto

struktūroje vyrauja neverbaliniai gebėjimai. Paprastai renkasi

dalykiškas, su konkrečia veikla susijusias profesijas: inžinieriaus,

mechaniko, statybos inspektoriaus, saugumo technikos inžinieriaus,

gamybos planuotojo, muitininko, vairuotojo, agronomo ir t.t. Turi

galimybių pasiekti gerų rezultatų fizikos, kibernetikos, ekonomikos,

chemijos, sporto srityse.

• Tyrinėtojo (intelektualusis) tipas. Šio tipo žmonėms būdingas analitinis

mąstymas, sprendimų ir vertinimų originalumas ir savarankiškumas. Jie

pasižymi mokslininko, matematiko gebėjimais. Intelekto struktūra

harmoninga – išugdyti tiek verbaliniai, tiek neverbaliniai gebėjimai.

Mėgsta dirbti savarankiškai. Jiems patinka analizuoti, tyrinėti,

spręsti problemas. Introvertiški, bendraudami dažniausiai būna

informacijos perdavėjai, todėl darbe susiduria su bendravimo sunkumais.

Šio tipo atstovams geriau sekasi dirbti ne su žmonėmis, bet su

idėjomis. Jie yra intelektualūs, smalsūs, racionalūs, atsargūs,

nepriklausomi, taupūs, sąžiningi, tvarkingi, netgi pedantiški.

Dažniausiai renkasi profesijas, susijusiais su moksliniais tyrimais:

matematiko, antropologo, biochemiko, geologo, geografo, ekonomisto,

vadybos analitiko ir kt. Gali pasireikšti ir meninėje kūryboje, tapti

gerais režisieriais, dailininkais. 3.3. Pažintinių interesų tyrimas
Pažintinių interesų tyrimas, padedantis spręsti profesinio orientavimo
uždavinus, taip pat gali būti naudojamas vadyboje. Interesai yra svarbi
asmenybės kryptingumo, jos motyvacinės struktūros sudedamoji dalis,
atspindinti būtiniausius asmenybės poreikius. V.N.Mesiščiovas, tyręs
interesus, glaudžiai susijusius su asmenybės poreikiais, pabrėžė interesų
savitumą todėl, kad jie išreiškia pažintinį požiūrį į dalyką, o poreikis –
to dalyko perpratimo (įsisavinimo) tendenciją. Literatūroje bandoma
klasifikuoti interesus pagal jų specifiką. Atsižvelgiant į vieną jų požymių
– veiklos formą – interesai skirstomi į žaidybinius, pažintinius ir
profesinius. Tačiau iš tiesų, vertinant griežtai, visi jie yra pažintiniai.

Šis tyrimas remiasi samprata, jog profesiniai interesai – tai
asmenybės profesinis kryptingumas, domėjimasis tam tikru sociopsichologiniu
vaidmeniu ir kartu ruošimasis jį atlikti. Svarbu įžvelgti skirtumą tarp
susidomėjimo ir nuolatinio profesinio intereso. Profesinis interesas
pasireiškia susidomėjimu esminėmis profesijos ypatybėmis: darbo turiniu ir
sąlygomis, profesinio pasirengimo galimybėmis. Todėl pažintinių interesų
nustatymas ir ištyrimas turi didelę reikšmę profesinio konsultavimo
praktikoje. Tam yra naudojamos įvairių modifikacijų vadinamosios interesų
lentelės, susidedančios iš daugelio skirtingų klausimų.

Pažintinių interesų tyrimas remiasi A.E.Glomštoko interesų lentele –
klausimų sąrašu, kurį sudaro 174 klausimai profesiniam kryptingumui ir
profesiniams interesams 29 veiklos srityse nustatyti. 3.4. Tyrimas „Profesinė motyvacija“
Motyvacija tradiciškai suprantama kaip paskatos, lemiančios asmenybės
aktyvumą ir kryptingumą. Motyvacija turi įtakos asmenybės elgesiui ir
veiklai, profesiniam apsisprendimui, nuo jos priklauso, ar žmogus jaučia
pasitenkinimą dirbdamas savo darbą. Profesinė motyvacija – tai konkrečių
paskatų poveikis, lemiantis profesinį pasirinkimą, o vėliau – gebėjimų,
susijusių su ta profesija, ugdymo sėkmę. Profesinė orientacija yra
dinamiškas, kintantis, nenutrūkstamas procesas, besitęsiantis veikiant
objektyviems ir subjektyviems veiksniams. Profesinės motyvacijos struktūra
išryškėja skirtinguose profesionalizacijos etapuose: renkantis profesiją ar
specialybę, dirbant pagal pasirinktą specialybę, keičiant darbo vietą.

Tiriant problemas, susijusias su profesine motyvacija, klausimas,
kokia yra motyvacijos įtaka veiklos sėkmei, lieka vienas pagrindinių.
Prieita prie bendros išvados, kad nuo profesinės motyvacijos raiškos lygio
priklauso veiklos efektyvumas.

Šiame tyrime yra naudojamas klausimynas, padedantis nustatyti
pagrindinius profesinės veiklos motyvus, kurie skiriami į tokias grupes:

• asmeninio įnašo į darbą motyvai;

• darbo socialinio reikšmingumo motyvai;

• asmenybės įsitvirtinimo darbe motyvai;

• profesinio meistriškumo motyvai.

Remiantis kiekvienos grupės ypatybėmis yra daromos atitinkamos išvados
apie kandidato tinkamumą darbo vietai. 3.5. Testas lyderio savybėms išaiškinti
Taip pat vadybininkai savo praktikoje gali naudoti ir testą lyderio
savybėms išaiškinti. Šis testas ne tik padeda nustatyti tiriamojo tinkamumą
vadovauti, bet ir spręsti, ar pretendentas į vadovo postą pasižymi 10
vadovui labai svarbių savybių: iniciatyvumu, kūrybiškumu, palankumu
pavaldiniams, gebėjimu lyderiauti, atsakomybe, punktualumu, organizaciniais
gebėjimais, ryžtingumu, atkaklumu ir intuicija.

Kalbant apie intelekto testų patikimumą, verta pabrėžti, jog daugelio
vaikų intelektas darosi pastovus nuo 7 metų, o nuo dvylikos metų visai
pastovus. Tai rodo, kad intelekto testai labai patikimi.

Intelekto testai nepateikia visos ir teisingos informacijos apie
žmogaus gabumus ir jo asmenybę. Tiesa, dabar labiau atsižvelgiama į atskirų
testo užduočių grupių atlikimą bei jų sąveikavimą tarpusavyje, tai yra į
visą intelekto profilį, o ne tik į patį IQ. Tačiau vis tiek daugelis
intelekto testų yra paremti sugebėjimu mąstyti logiškai ir sistemiškai;
dažnai juose pasitaiko konkrečių matematinių užduočių, kurios parodo, ar
tiriamasis gali skaičiuoti, bet nieko negali pasakyti kaip jam sekasi
gyvenime. Pasižymėdamas aukštu IQ koeficientu nebūtinai turėsi gerą darbą
ir dideles pajamas.IŠVADOS
• Intelekto samprata vystėsi palaipsniui, apaugo vis nauju mąstymo ir

pažinimo turiniu, kuris atspindėjo vieno ar kito laikotarpio

pasaulėžiūros, interesų lauką.

• Intelektas ir protas nuo seno arba neskiriami, vartojami kaip sinonimai,

arba intelektas traktuojamas kaip sudėtinė proto dalis. Tokiu būdu nėra

tikslios intelekto definicijos, visų pripažinto jo apibrėžimo.

• Intelektas – protas ,sugebėjimas mąstyti, įžvalga, visuma protinių

funkcijų (lyginimas, abstrahavimas, sąvokų kūrimas, vertinimas,

sprendimas), kurios jutiminę medžiagą paverčia žiniomis arba kritiškai

vertina ir peržiūri jau turimas žinias.

• Pirmosios idėjos, kaip matuoti intelektą, pasirodė XVIIa. Pabaigoje,

tačiau dar iki šiol nėra priimtas vienas ir neginčijamas intelekto

matavimo būdas, kaip teisingiausiai atspindintis intelektą.

• Yra daugybė intelekto įvertinimo (išmatavimo) testų ir tyrimų, kuriuos

darbdaviai (vadybininkai) galėtų pritaikyti savo veikloje, atrinkdama

naujus darbuotojus ar siekdami išsiaiškinti jau esamų darbuotojų

galimybes tobulėti, geriau atlikti darbą.Literatūra
1. Ar atsilikėlis gali būti genijus? S.Audickas. Straipsnis. Prieiga per

internetą:

http://www.valsty.be/?name=university&do=o_theme&oId=1&oType=university&

fId=18&id=54. Žiūrėta 2005.12.30.

2. Intelekto paslaptys. G.Petronienė. Straipsnis. Prieiga per internetą:

http://www.bernardinai.lt/index.php?1512528962. Žiūrėta 2006.12.31.

3. 3. Kaip plėtoti intelektą ir mokslumą. Doc.dr. O.G.Butkienė.

Straipsnis. Prieiga per internetą:

http://gimtasiszodis.w3.lt/butkien_04_2.htm. Žiūrėta 2005.12.30.

4.

http://beta.lka.lt/~serveris/biblioteka/KNYGOS/redasmenybes%20ir%20grupes

.pdf.

Leave a Comment