Intelektas

KLAIPĖDOS UNIVERISTETAS

PEDAGOGIKOS FAKULTETAS

PSICHOLOGIJOS KATEDRA

Julijus Brazauskas, dieninio mokymo skyriaus

1 kurso 7 grupės studentas

Referatas

INTELEKTAS

Darbo vadovas:

Doc. dr. M. Rugevičius

KLAIPĖDA,

2003

…………………12

Įvadas

Intelektas – viena iš pedagoginės psichologijos kruopščiausiai tyrinėtų, reikšmingiausių ir problemiškiausių asmenybės savybių. Tai labai svarbus dalykas, apie kurį turi žinoti tėvai, mokytojai, visi, kam rūpi asmenybės raida, visuomenės tobulėjimas.

Intelektas koreliuoja su sėkme moksle, profesinėje veikloje. Šeima, tėvai gali paskatinti intelekto vystymąsi. Pirmiausia būtina suvokti, kas yra intelektas,kas jį lemia, kas skatina jo tobulėjimą. Svarbu suprasti, kaip galima padaryti pedagoginį poveikį,ypač ankstyvuoju intelekto vystymosi laikotarpiu.

Intelektas-sėkmingo mokymosi ir kūrybinės veiklos sąlyga. Jis įgalina individą lengvai prisitaikyti prie naujų reikalavimų, padeda spręsti eilinius uždavinius, adaptyviai veikti ir elgtis.

Intelektas įtakoja sugebėjimą perdirbti turimą patirtį, spręsti naujus, originalius teorinius uždavinius, įžvelgti tikrovės veiksnių ryšius

,dėsnius bei dėsningumus (kūrybinė intelekto funkcija).

Išmokus intelektą suvokti, kaip tam tikrų procesų seką, galima rūpintis jo lavinimu.Vadovaudamiesi šiuolaikinėmis informacijos perdirbimo, intelekto koncepcijomis, menkus bendruosius sugebėjimus (protinius) galime vertinti ne kaip netinkančią prielaidą, bet kaip veiklos modelį,kurį galima tobulinti.

Šio darbo tikslas: apžvelgti intelekto sampratą, esmę, struktūrą, intelekto matavimą, testus, intelektą įtakojančius veiksnius.

1. INTELEKTO SAMPRATA, ESMĖ IR STRUKTŪRA

Nuo XIX a. pabaigos, kai pradėta tyrinėti intelektą, psichologai ilgą laiką nesutarė, ką reikėtų laikyti intelektu. Dažniausiai mokslinėje literatūroje intelekto sąvoka apibrėžiama taip:

intelektas(lot. intellectus – suvokimas, prasmė) – protas, pažintiniai žmogaus sugebėjimai ( 6, 216 );

intelektualas (lot. intellectualis – protinis) – išsilavinęs, didelio intelekto žmogus.

Pedagoginėje literatūroje intelektas įvardijamas, kaip sugebėjimų visuma, sąlygojanti asmenybės mąstymo kokybę .

Filosofai (I. Kantas) teigė, kad tikrovės pažinimas prasideda nuo pojūčių, pereina į intelektą ir baigiasi protu, aukščiausiu pažinimo lygiu.

G. Hėgelis intelektą laikė “baigtinių dalykų mąstymu“ ( 4, 75 ).

Psichologijoje akcentuojama, kad intelektas yra sumanumas, protingumas , sugebėjimas spręsti problemas ir greitai perprasti įvairius dalykus, gebėjimas pasimokyti iš patirties ( 2, 49 ).

W. K. Estes (1982) teigia, kad intelektas yra individo adaptacinė veikla, kurią paprastai sudaro tam tikri problemų sprendimo aspektai ir kurios kryptys priklauso nuo pažinimo procesų bei operacijų. Taigi, intelektas „nėra organizmo viduje egzistuojanti visuma, o yra veiklos savybė“ (1, 50).

Intelektas – ne tik sugebėjimas protauti, spręsti problemas bei išmokti. Jam būdinga ir nemaža su protavimu susijusių požymių – emociniai, socialiniai ir sensoriniai gebėjimai bei įgūdžiai. Dalyje intelekto apibrėžimų kalbama apie gebėjimą atsispirti stresui ir susierzinimui, o tai reiškia emocinį stabilumą bei pasitikėjimą savimi.

Intelektas – tai individo gebėjimas operuoti vaizdais ar abstrakcijomis kalboje, skaičiuose bei erdvėje ir laike, leidžiantis sėkmingai susidoroti su daugeliu sudėtingų ir (remiantis specialiais įgūdžiais) net labai specifinių užduočių. Intelekto sąvoka apima tiek mąstymo procesą, reikalingą problemoms spręsti, tiek šio proceso rezultatus

( 1, 140 ).

Beveik visi intelektą tyrinėjantys mokslininkai pažymi, kad intelektas nėra koks „daiktas“, intelektas – tai abstrakti , nemedžiaginė sąvoka ( 5, 371 ).

Intelektas yra ypač sklandus susidorojimas su bet kokia iškilusia situacija ( 5, 372).

Intelektas – sėkmingas prisitaikymas prie aplinkos, svarbiausi pažinimo gebėjimai, kurie padeda žmonėms spręsti problemas ir sėkmingai veikti bet kokioje aplinkoje.

Sugebėjimais (intelektu) suprantama visuma asmenybės savybių, nulemiančių kokios nors veiklos sėkmę ( 3, 150 ).

Anot H. Gardner, yra keletas intelekto rūšių:

• Kalbinis intelektas (sugebėjimai naudoti žodžius,atlikti verbalinę analizę,gerai įsisamoninti sudėtingą verbalinę medžiagą, suprasti metaforas);

• Muzikinis intelektas (jautrumas ritmui, melodijai ir t. t.);

• Loginis matematinis intelektas;

• Erdvinis intelektas (matuojamas testais, per kuriuos žmogus ieško paslėptų figūrų arba mintyse keisdamas objektų erdvinę padėtį apibūdina gaunamus pakitimus);

• Kūniškasis kinestezinis intelektas (beveik tobulas savo kūno suvokimas ir valdymas);

• Vidinis asmeniškasis intelektas (savų jausmų supratimas , savo kūno funkcijų valdymas);

• Tarpasmeninis intelektas (sugebėjimas pasinaudoti subtiliomis užuominomis savoje socialinėje aplinkoje).

Šį sąrašą H. Gardner papildydavo, kai tik koks nors sugebėjimas būdavo aprašytas kelių autorių darbuose. Teorijos autoriaus nuomone, kiekvienas intelektas yra savarankiškas, bet susijęs su kitomis intelekto „rūšimis“.

Psichologai Robert Sternberg ir Richard Wagner intelektą skirsto paprasčiau. Jų teorijoje išskiriamos trys intelekto rūšys:

• akademinė (įgūdžiai, vertinami intelekto testais);

• praktinė (įgūdžiai, reikalingi kasdieniame gyvenime);

• kūrybinė (įgūdžiai, atsiskleidžiantys reaguojant į nepažįstamas situacijas).

Sportinius ,muzikinius ir kitus ne protinius sugebėjimus jie vadina talentais.

Louis Leon Thurstone išskyrė septynis vienodai svarbius intelekto veiksnius:

• erdvinė vaizduotė;

• suvokimo ir orientavimosi greitis;

• skaičiavimo įgūdžiai;

• kalbos supratimas;

• kalbėjimo įgūdžiai;

• atmintis;

• apibendrinamasis mąstymas.

Visus šiuos veiksnius psichologas L. L. Thurstone pavadino pirminiais.

Jiems matuoti buvo sukurti ir atskiri

Testai

Mokslininkas J. P. Guilford sukūrė erdvinį modelį, atspindintį intelekto veiksnių klasifikaciją, kur kiekvieną veiksnį apibūdina operacija, produktas ir turinys. Šias tris reikšmes mokslininkas perkelia į koordinačių ašis. Kiekvieną iš šių vertinimo aspektų J. P. Guilford suskaidė į smulkesnes dalis:

1) mąstymas:

• figūrinis: informacija suvokiama jutimo organais;

• simbolinis: raidžių, skaitmenų ir kitų sutartinių ženklų supratimas;

• semantinis: verbalinių reikšmių ir vaizdinių formos;

• „socialinis intelektas“: susijęs su elgesiu;

2) operacijos:

• kognityvinės: pažinimas, suvokimas arba atpažinimas, atradimas;

• atmintis: žinių laikymas atmintyje ir t. t.;

• divergencinis mąstymas: nukreiptas skirtingomis kryptimis, ieško skirtybių, jas nagrinėja;

• konvergencinis mąstymas: gebėjimas atrinkti reikiamą informaciją iš turimos;

• vertinimas: gebėjimas nustatyti atlikto darbo vertę, teisingumą, tinkamumą ar teiktinumą;

3) rezultatai

• vienetai: atskirų vienetų radimas;

• klasės;

• ryšiai;

• sistemos: tarpusavio ryšių sistemos sudarymas;

• transformacijos;

• implikacijos;

Teorijos autorius teigia, jog egzistuoja 120 galimų pirminių intelekto veiksnių. Gebėjimams, kurie remiantis šia daugialype intelekto teorija dar yra tik numanomi, būtina sudaryti juos matuosiančius testus.

2. INTELEKTO MATAVIMAS, TESTAI

Nuo pat intelekto, tyrinėjimų pradžios mokslininkai siekė rasti jo vertinimo būdus. Intensyviai to siekė Francis Galton (1822-1911). Jis manė, kad intelektas yra pilnai paveldimas. Šis mokslininkas veikale „Paveldėtas genijus“ (1869) iškėlė mokslinio pagrindo neturinčią mintį, kad intelektą galima vertinti matuojant galvos dydį. Vėliau jis sukūrė keletą genijaus pagrindo (kaip jis suprato) matavimo būdų. F. Galton buvo pirmasis mokslininkas, manęs, jog intelektą galima išmatuoti kiekybiškai.

Šią idėją sėkmingai pritaikė prancūzų psichologai A. Binet ir J. Simon

(1904). Jie sukūrė testą „vaikų intelektui matuoti“. Vėliau buvo sukurti testai ir kitoms amžiaus grupėms priklausančių žmonių intelektui matuoti.Šie psichologai teigė, kad :“visų vaikų intelekto raida yra tokia pat, tik vienų ji yra greitesnė nei kitų“ (5, 362 ). A. Binet ir J. Simon nustatė protinį amžių, tai yra protinį amžių, kuriam būdingas tam tikras veiksmų lygis. Šių testų autoriai, žmonėms, kurių intelekto testų įverčiai menki, siūlė „proto ortopediją“, lavinančią dėmesio plėtrą ir savikontrolę.

1911m., kai mirė A. Binet, Stanfordo universiteto profesorius L. Terman

(1877-1956) nutarė panaudoti A. Binet testą. Dabar A. Binet testas vadinamas Stanford-Binet testu.Vokiečių psichologas William Stern šiems testams pritaikė intelekto koeficientą(IQ), skaičiuojamą pagal formulę: IQ

= protinis amžius / chronologinis amžius ×100.

Dabar ši formulė daugelyje intelekto testų nebenaudojama, kadangi gerai tinka tik vaikams, bet ne suaugusiems žmonėms. Dabar intelekto testo įvertis skaičiuojamas, testo rezultatą lyginant su atitinkamos amžiaus grupės žmonių vidutiniu testo įverčių rezultatu. Dabar IQ naudojamas kaip intelekto testo įverčio santrumpa.

Amerikos rumunas David Wechsler sukūrė dabar plačiausiai naudojamą intelekto testą WAIS (Wechsler Adult Intelligence Scale). Taip pat mokslininkas sudarė testą vaikams WISC. Šiuo testu be bendro intelekto įverčio nustatomi ir verbalinių bei neverbalinių gebėjimų įverčiai.

Pasirodžius pirmiesiems intelekto testams, buvo pastebėta, kad skirtingose pasaulio dalyse gyvenantiems žmonėms ( priklausantiems tai pačiai amžiaus grupei ) tas pats testas nelabai tinka, nes skirtingose kultūrose intelektu laikomi skirtingi gebėjimai.Itelektą labai įtakoja kultųra. Tai įrodė Afrikos Kpelės genties žmonių intelekto tyrimai ( Gay,

Cole, Glck, Sharp 1971 ). Genties atstovai, paprašyti suskirstyti paveikslėliuose pavaizduotus objektus į grupes, objektus skirstė pagal paskirtį. Paprašyti tą pačią užduotį atlikti taip, kaip tai darytų žemesnio intelekto žmogus, jie paveikslėlius suskirstė taksonomijos būdu ( taip šią užduotį atliktų paprastas šiaurės Amerikos gyventojas ).

Yra pastebėta,kad intelekto testų įverčiai visame pasaulyje tarp privilegijuotų ir nepalankią padėtį užimančių žmonių grupių skiriasi panašiai ( Izraelio žydų ir arabų, Japonijoje gyvenančios Barakumių ir kitų

Japonijos etninių grupių ).

Kad būtų galima prasmingai lyginti skirtingų kultūrų intelekto atstovų testų įverčius, būtina testus standartizuoti – nustatyti prasminius įverčius remiantis anksčiau testuotos „standartizavimo grupės“ atliktimi (

5, 396 ).

Geras testas turi būti ir patikimas. Ši testo savybė tikrinama pakartotinai testuojant tuos pačius žmones tuo pačiu testu ar kita jo forma. Kuo testavimų įverčiai panašesni, tuo testas patikimesnis.

Taip pat svarbu, kad testas būtų validus, tai yra, kad testas vertintų būtent tą elgesį, kuriam vertinti yra sukurtas.

Taigi, intelektą galima išmatuoti kiekybiškai,tačiau tai atlikti derėtų labai atsargiai, nes intelekto testai yra šališki kultūriniu, socialiniu atžvilgiu. Testai yra sudaromi šalies gyventojų daugumai, dažniausiai vidutinio gyventojų socialinio sluoksnio asmenų intelektui matuoti.

3. Intelektą įtakojantys veiksniai

Intelektą, kaip ir visas kitas žmogaus savybes lemia aplinka ( ugdymas

) ir paveldėjimas ( genai ). Atlikta daug tyrimų norint išsiaiškinti aplinkos ir paveldėjimo įtakos intelektui santykį. Siekiant tai padaryti, buvo išskirti devyni genetinio ir aplinkos panašumo lygiai:

1) kartu auginti homozigotiniai dvyniai: jų genai vienodi, kadangi auga kartu, tai ir aplinka panaši;

2) atskirai auginti homozigotiniai dvyniai: dvyniai atskirti kūdikystėje, auginti skirtingose šeimose;

3) kartu auginti tos pačios lyties heterozigotiniai dvyniai: genetinis panašumas toks pat kaip ir paprastų brolių ir seserų, tačiau tikėtina, kad aplinka labiau panaši;

4) kartu auginti skirtingos lyties heterozigotiniai dvyniai: šiuo atveju aplinka gali skirtis labiau nei tada, kai dvyniai yra tos pačios lyties;

5) kartu auginti paprasti broliai ir seserys: aplinka vienaip ar kitaip skiriasi,priklausomai nuo amžiaus skirtumo, tėvų požiūrio į vaikus, socialinių ir ekonominių sąlygų. Genetinis panašumas panašus kaip tarp vieno iš tėvų ir vaiko.

6) atskirai auginti paprasti broliai ir seserys;

7) globėjai ir augintiniai: vaikai auga ne su biologiniais tėvais.

Globėjai kuria namų aplinką.IQ panašumai rodo aplinkos panašumą ( ne tada, kai globėjai parenkami panašūs į biologinius tėvus );

8) tuose pačiuose globėjų namuose ar atitinkamoje įstaigoje auginti panašaus amžiaus svetimi asmenys: genetinis panašumas atsitiktinis,išskyrus atvejį, kai panašumas specialiai derinamas, tačiau yra aplinkos panašumas;

9) atskirai auginti svetimi asmenys: manoma, kad koreliacija tarp šių asmenų aplinkos nedidesnė nei atsitiktinė ( lygi nuliui ).

Lyginant šių grupių intelekto testų įverčių koreliacijas, pastebėta, kad homozigotinių dvynių intelekto testų įverčiai koreliuoja labiausiai, tačiau John Loehlin ir Robert Nichols atlikti tyrimai rodo, kad homozigotinius dvynius, augančius vienoje šeimoje, paprastai labiau linkstama vienodai rengti ir auklėti, tad tokią koreliaciją gali lemti ir aplinka.Tačiau dvyniai, augantys skirtingai, taip pat gana panašiai atlieka intelekto testus, o įvaikintų vaikų intelekto testų įverčiai labiau koreliuoja su biologinių tėvų intelekto testų įverčiais, nei su įtėvių.

Psichologas J. Mc Vicker Hunt ( 1982 ) tyrė, kaip nuo gyvenimo patirties priklauso žmogaus protiniai gebėjimai. Tyrimas atliktas

Teherano našlaičių prieglaudoje. Tipiški prieglaudos vaikai buvo tarsi „paniurę žiopliukai“, juk į jų gugavimus ar kitą elgseną nebuvo atsiliepiama. Įvertinęs jautrios globos svarbą J. Mc Vicker Hunt „žmogaus praturtinimo globos“ programą, kurios metu globėjai buvo mokomi žaisti su globotiniais ir t. t. Ši programa pasitvirtino, įrodydama nemažą aplinkos poveikį žmogaus protinių gebėjimų raidai. Mokslininkė Sandra Scarr akcentuoja, kad papildomo dėmesio, mokymo nauda bus ilgalaikė tik skurdžioje aplinkoje augantiems vaikams.

Anksčiau mokslininkai teigė, kad didžiąją dalį reikšmingumo intelekto raidoje lemia prigimtis ( apie 80% ). Nors dabar prigimčiai priskiriama įtakos dalis yra mažesnė,teigiama, kad ji sudaro apie 50% –

60% ( Bouchard ir Segal 1988, Loehlin 1989, Plomin ir Rene 1991 ).

Taigi, intelektas ir šiandien intensyviai tyrinėjamas, įnešama vis naujų pastebėjimų. Naujausi mokslininkų tyrimai šiek tiek koreguoja prigimties ir aplinkos santykį, įtakojant intelektą.

Išvados

Intelektas – protas, pažintiniai žmogaus sugebėjimai, emociniai, socialiniai, sensoriniai gebėjimai bei įgūdžiai, individo gebėjimas operuoti vaizdais ir abstrakcijomis kalboje, skaičiuose, erdvėje ir laike.Intelekto sąvoka apima mąstymo procesą ir jo rezultatus. Tai visuma asmenybės savybių, nulemiančių kokios nors veiklos sėkmę.

Intelektas – asmenybės protinių gebėjimų visuma, dominanti mokslininkus nuo XIX a. pabaigos. Iki šiol sukurta nemažai intelekto tyrimo metodų, teorijų. Žymiausi mokslininkai, tyrinėję intelektą: F.

Galton, J. P. Guilford, L. L. Thurstone,C. E. Spearman, A. Binet, J.

Simon, W. Stern, L. Terman, D. Wechsler, J. Loehlin ir kt.

XX a. išpopuliarėjo intelekto testai, besiremiantys įvairiomis intelekto teorijomis (C. E. Spearman „Dviejų veiksnių teorija, L. L.

Thurstone ir J. P. Guilford Daugialype intelekto teorija ir kt. ), kuriais norima matuoti intelektą kiekybiškai.

Intelektą apsprendžia kultūra. Norint nustatyti asmens intelektą, būtina sužinoti, kaip kultūra, kurios atstovas yra tas žmogus, apibrėžia intelektą, nes nė vienas intelekto testas negali būti nepriklausomas nuo kultūros.

Intelektą taip pat įtakoja paveldėjimas ( genetika ), aplinka (

ugdymas ). Kai paveldėjimo veiksniai vienodi, teigiama, jog visus intelekto skirtumus lemia aplinka ir atvirkščiai.

Intelektas, intelekto testo įvertis, nėra materialus, žmoguje slypintis dalykas. Nieku gyvu negalima jais remiantis skirstyti , rūšiuoti žmones į grupes.

Literatūra

1. Fürst. M. Psichologija. Vilnius: LUMEN leidykla, 1998.

2. Gage N. L., Berliner D.C. Pedagoginė psichologija. Vilnius: Alna litera, 1994.

3. Jacikevičius A., Siela, Mokslas, Gyvensena. Psichologijos įvadas studijų pradžiai, Vilnius: Žodynas, 1996.

4. Jovaiša L. Pedagogikos terminai. Kaunas: Šviesa, 1993.

5. Myers D. G. Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000.

6. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: Vyriausioji Enciklopedijų redakcija, 1985.

Dar privaryk isnasu kur prie pavardziu truksta… inmk is bet kurios knygos is literaturos saraso. Visose tos psvardes yra.