Humanistine psichologija

HUMANISTINĖ PSICHOLOGIJA: SVARBIAUSIOS IDĖJOS, PRIVALUMAI IR SILPNYBĖS

Darbo vadovas

TURINYS

ĮVADAS.............................. 3
I. HUMANISTINĖ PSICHOLOGIJA.................. 4

1. Atsiradimo prielaidos........................ 4

2. Požiūris į žmogaus prigimtį.................... 5

3. Vidinės asmenybės dvasinės prigimties išsiskleidimas...... 6
II. A.H.MASLOW............................. 7

1. A.H.Maslow apie pedagogikos problemas............. 7

2. Motyvacijos teorija........................ 11

3. Savireguliacija............................ 12
III. C.R.ROGERSAS........................... 14

1. Į asmenį nukreiptas požiūris.................... 14

2. Asmenybės ugdymo tikslas – harmoninga asmenybė....... 18
IV. A.COMBS.............................. 20
V. HUMANISTINIS POŽIŪRIS Į UGDYMĄ.............. 21
VI. HUMANISTINĖS KRYPTIES VERTINIMAS........... 25

IŠVADOS.............................. 28

PANAUDOTA LITERATŪRA.................... 30

ĮVADAS

Aktualumas – humanistinė psichologija atsirado JAV po antrojo pasaulinio karo kaip judėjimas, alternatyvus bihevioristinėms ir psichoanalitinėms orientacijoms psichologijoje, ir atsigręžė į grynai žmogiškas vertybes – laisvę, saviraišką, kūrybą, meilę, užuojautą. Asmenybę laikydama svarbiausiu savo tyrimų objektu, žmogų išryškino kaip esybę, apdovanota laisve, kūrybinėmis galiomis, sąmoningumu, kuriai būdingas poreikis suteikti savo egzistencijai dvasinę prasmę irr kuri visai neskaidoma į atskirus elementus – refleksus, pažintinius procesus, intelektualines žinias – į socialinius – biologinius automatizmus. Humanistinė psichologija atsigręžė į žmogų su visa jo būties pilnatve – su mirties baime, nesugražinamų praradimų išgyvenimais, atsiskyrimu nuo gyvenimo, bejėgiškumu prieš stichines nelaimes ir socialinius kataklizmus.

Tyrimo objektas – humanistinės psichologijos atstovų teorijos ir teiginiai.

Problema – minėta psichologija padeda suprasti, kad asmeniui būdingas pastovus tapsmas (tapimas asmenybe), kad asmuo yra aktyvus, autonomiškas, linkęs pasirinkti, galintis prisitaikyti ir kintantis. Kiekvienas žmogus yra vertybė, jo asmenybė – nepakartojama, unikali. Pozityvi žmogaus prigimtis skleidžiasi saavaime, jei bręsdamas jei augdamas jis gali įgyvendinti savo pagrindinius fiziologinius (būti aktyvus, ilsėtis, maitintis, saugiai jaustis ir kt.) ir dvasinius poreikius – pirmiausia poreikį būti pastebėtam, išgirstam, išklausytam, poreikį būti suprastam ir priimtam tokiu, koks yra, poreikį mylėti ir būti my

ylimam. Netinkamas lavinimas, ugdymas nėra šiandien specifiška ,,lietuviška” problema – daugelio šalių švietimo sistemos išgyveno ar tebeišgyvena etapą, kai pereinama nuo tradicinio prie humanistinio, demokratiško, į vaiką orientuoto lavinimo.

Humanistinės psichologijos tikslas – padėti žmogui priimti visa tai, kartu išsaugant gyvenimo prasmę, tikėjimą ir atsakomybę, padėti žmogui priimti ir įsisąmoninti visą savo patyrimą, koks jis nebūtų, kartu pozityviai augti. Įgavusi ,,trečiosios jėgos” pavadinimą, humanistinė psichologija apjungė filosofus, psichologus, sociologus ir pedagogus – visus tuos, kurie ieškojo labiau pozityvių ir gyvenimą įtvirtinančių žmogaus psichinės prigimties tyrimo ir analizės metodų.
Humanistinė psichologija atsirado kaip individualaus psichologų ir psichoterapeutų darbo su tūkstančiais suaugusiųjų ir vaikų, jų mokymo mokyklose patirties apibendrinimas. Nemažą įtaką šiai psichologijos krypčiai turėjo religijos ir Rytų filosofija. Jos kūrėjai atsisakė asmenybės psichoanalitinio biologinių instinktų ir viidinių konfliktų iškėlimo. Jie nepritarė fragmentiškoms elgesio psichologijos pažiūroms į asmenybę ir žmogaus tyrimus vien gamtos mokslų būdais, bet vertino dvasinę žmogaus prigimtį ir bendražmogiškąsias savybes. Humanistinio Amerikos psichologų judėjimo pagrindiniais lyderiais laikomi A. H. Maslow, C. R. Rogers ir A. Combs. A. H. Maslow savo koncepciją pagrindė motyvacijos studijomis, C. R. Rogers – psichoterapeuto darbo patirtimi, kurią apibendrino savo asmenybės teorijoje, A. Combs’o samprotavimų išeities tašku buvo kognityvinės pažiūros. Šių autorių idėjos atsispindi jų požiūriuose į ugdymą ir švietimą.
Kursinį darbą sudaro 6

skyriai, kuriuose aptariama humanistinės psichologijos esmė, jos žymesnių atstovų – A.H.Maslow, C.Rogerso, A.Combs teorijos, humanistinio ugdymo ypatumai bei humanistinės krypties vertinimas.

I. Humanistinė psichologija
1. Atsiradimo prielaidos

Kaip teigia D.G.Myers (2000), apie 1960 m. kai kurių asmenybės psichologų ėmė nebetenkinti Freudo teorijos negatyvumas, bruožų psichologijos objektyvumas ir pašiepiamai vadinamos ,,žiurkių psichologijos” akivaizdus nereikšmingumas. Kitaip negu Freudas, kuris nagrinėjo ,,nesveikų” žmonių žemesniuosius motyvus, humanistinės krypties psichologai sutelkė dėmesį į ,,sveikų” žmonių siekius būti savarankiškiems ir įgyvendinti savo galimybes. Kitaip negu bruožų teorijos šalininkai, pateikinėję asmenybės profilius, jie teigė, jog asmuo yra vientisas, daug sudėtingesnis nei gali parodyti daugybės testų įvertinimai. Kitaip negu biheviorizmo mechanistinė analizė, kuri nuvertina subjektyvią patirtį ir sieja žmogaus elgesį su sąlyginėmis reakcijomis, jie ragino gilintis į tai, kaip žmogus patiria liūdesį ir džiaugsmą, susvetimėjimą ir artumą, neviltį ir pilnatvę. Humanistinės psichologijos pradininkų teorijos vaizdžiai parodo tai, ką pabrėžia humanistinė asmenybės samprata: žmogaus galias ir pasaulio suvokimą asmens (o ne tyrėjo) akimis. G.Butkienė, A.Kepalaitė rašo, jog jie manė, kad ,,žmogus privalo (nes jis žmogus) harmoningai gyventi (C.Rogers), jo Savastis (Aš) turi būti vientisai integruota ir save realizuojanti (A.Maslow), žmogui būtinas savęs supratimo jausmas, susikoncentravimas (R.May) ir būties autentiškumas (Bugental). Asmenybės esmė – žmogaus dvasinė prigimtis, kurios turinį sudaro vidinė išmintis, meilė ir gera valia. Tuo kiekvienas žmogus yra vertybė, jo

o asmenybė – nepakartojama, unikali.”( G.Butkienė, A.Kepalaitė. Mokymasis ir asmenybės ugdymas. – V., 1996. – P. 25)
Tai, kad humanistinei psichologijai atsirasti turėjo įtakos daugelis Rytų ir Vakarų filosofijos ir psichologijos mokyklų bei religinė mintis, ir tai, kad šiame judėjime susiliejo tokios teorinės orientacijos kaip neopsichoanalizė, fenomenologija, geštaltpsichologija, egzistencializmas, tapo humanistinės krypties integruoto teorinio pagrindo stokos priežastimi. 1970 m. įvykusio Pirmojo tarptautinio humanistinės psichologijos kongreso vienu svarbiausių uždavinių buvo apibrėžti ir suderinti pagrindines šio judėjimo sąvokas. Po poros metų Š. Buler, šio kongreso prezidentė, pateikė šių sampratų sąrašą:
a) viso asmens priėmimas, individualaus ,,aš” išryškinimas;
b) pozityvus teorinis asmens kaip aktyvaus, laisvo, atsakingo ir esančio pastoviame tapsmo procese modelis;
c) pažinimo teorija, pagrįsta pozityviais santykiais su tikrove;
d) ,,aš” (savastis) (self) pagrindinė asmens šerdis, sąmoningumas kaip pagrindas savęs atskleidimui;
e) vertybės, orientuotos į gyvenimo tikslus, savęs aktualizacija ir kūrybiškumas kaip universalios žmogaus charakteristikos .

2. Požiūris į žmogaus prigimtį
Pozityvi žmogaus prigimtis skleidžiasi savaime, jei bręsdamas, augdamas jis gali įgyvendinti savo pagrindinius fiziologinius (būti aktyvus, ilsėtis, maitintis, saugiai jaustis ir kt.) ir dvasinius poreikius – pirmiausia poreikį būti pastebėtam, išgirstam, išklausytam, poreikį būti suprastam ir priimtam tokiu, koks yra, poreikį mylėti ir būti mylimam, kurio laikosi dauguma, jeigu ne visi humanistinės psichologijos atstovai. Būtent požiūris į žmogiškąją prigimtį tapo jų minčių traukos lauku ir visą humanistinį judėjimą vienijančiu elementu. Šis požiūris nėra skaitomas tarp ei

ilučių, bet aiškiai išreikštas kaip jų minčių esmė. Anot humanistinių psichologų, asmuo yra pastoviame tapsmo procese. Asmuo yra aktyvus, autonomiškas, į pasirinkimą orientuotas, prisitaikantis ir kintantis, išties nuolat ,,tampantis”.
Nežiūrint sutarimo, kad tapsmo procesas apibūdina žmogaus prigimtį, humanistiniai psichologai nesutarė dėl šio proceso tikslių priežasčių. A. H. Maslow, C. R. Rogers ir kiek mažiau G. W. Allport tikėjo, kad tapsmo procesas turi biologinį pagrindą, bet jie vengė sugrįžti į paprastą biologinį determinizmą. A. H. Maslow manė, kad žmogaus būtis turi vidinę instinktų šerdį, kurioje slypi saviraiškos galimybės. Panašiai C. R. Rogers įrodinėjo, kad žmogaus organizme slypi vidinių potencijų kryptingo realizavimo galimybės. Tačiau May ir Bugental visas biologines prielaidas suprato kaip miglotas. Jie tapsmo procesą aiškino kaip savęs supratimo produktą ir troškimo spręsti egzistencijos diktuojamus atsitiktinumus patvirtinimą. G. W. Allport, A. H. Maslow ir C. R. Rogers tikėjo, kad žmogaus prigimčiai būdingas gerumas, kai yra įprasta aplinka ir palankios galimybės augimui ir saviraiškai. May buvo optimistas, galvodamas apie žmogaus prigimtį, bet jis taip pat tikėjo, kad ir blogis bei nerimas vaidina svarbų vaidmenį kaip pasirinkimo, atsakingumo, autentiškumo motyvai.
Kiekvienam, neatsižvelgiant į tai, kokio amžiaus jis bebūtų, ypač svarbu būti pastebėtam ir priimtam tokiu, koks jis yra. Bėdos prasideda tada, kai vaikas negali realizuoti šio svarbaus poreikio – ir praranda galimybę mylėti, ir būti mylimam. Humanistinės psichologijos atstovų nuomone, jei tokios situacijos kartojasi, kyla antriniai jausmai, žlugdantys asmenybę, – abejingumas, pyktis, agresija. Tada vietoj išsiskleidžiančios laisvos asmenybės auga besiblaškantis žmogus.Jo sielos gelmėse lieka nepanaudota vidinė išmintis, meilė ir gera valia.
Humanistinė psichologija pripažįsta spontanišką asmenybės raidą, kurią skatina ,,čia ir dabar” įsisąmoninimas. Humanistinės psichologijos požiūriu, pozityvi žmogaus prigimtis savaime skleidžiasi per autentiško buvimo savimi akimirkas, tarsi sustojant tyloje ir visiškai įsisąmininant, kas manyje vyksta. Tai pirmasis asmenybės tapsmo dėsningumas, kuriuo vadovaudamiesi, branginame buvimą dabarties momentu (,,čia ir dabar”), įsisąmonindami save. Antrąjį asmenybės tapsmo dėsningumą galima taip nusakyti: asmenybė sparčiau auga, įveikdama vidinį prieštaravimą tarp subjektyvaus suvokimo (,,koks esu”) ir savęs – trokštamo (,,koks noriu būti”) – įsivaizdavimo. Suvokimas trokštamo savęs ateityje yra pasikeitimų manyje dabar priežastis.

3. Vidinės asmenybės dvasinės prigimties išsiskleidimas
Humanistinės psichologijos tiesas šiandien patvirtina psichoterapinio darbo, pagrįsto geštaltinės psichologijos (psichologijos krypties, psichikos procesus laikanti vientisais ir neskaidomais elementais) principais, ir psichosintezės, kaip praktinės humanistinės psichologijos srities, patirtis. Ji patvirtina ir tai, kad;
2) asmenybės kitimas psichoterapijos arba lygiateisio pagarbaus bendravimo metu yra pasekmė žmogaus ryšio su savo asmenybės esme – vidiniu Aš, kai pradeda išsiskleisti jame esančios vidinės galios;
3) vidinio Aš pojūtis atsiranda per tvarkingą vidinių išgyvenimų, vis labiau įsisąmoninant atskirus savo asmenybės komponentus, seką; visų kitų asmenybės komponentų harmonija su išsiskleidžiančiu vidiniu Aš žiedu sukelia naują supratimą ir vidinės palaimos jausmą;
4) tėvo, motinos, mokytojo ar psichoterapeuto funkcija – padėti vaikui sužadinti savo asmenybėje savipildą ir vidinę integraciją.
Toks teorinis požiūris ir praktinis saviugdos šia kryptimi principas remiasi trimis dvasingo žmogaus prigimties teiginiais:
1) asmenybės savęs determinavimo tendencija; 2) savireguliacija; 3) dvasinio vidinio Aš buvimu.
Savęs determinavimo tendencija pasireiškia kiekvieno žmogaus sugebėjimu pasirinkti tai, kas gerins jų gyvenimą. Geras tėvas, mokytojas ar psichoterapeutas gali padėti vaikui ar jaunuoliui tapti save determinuojančia asmenybe.
Savireguliacija – tai pripažinimas, kad kiekvienas žmogus turi įgimtą saviraidos ritmą. Kaip negalima pakeisti upelio tėkmės, taip pašaline jėga negalima pakeisti žmogaus raidos. Šis principas leidžia kiekvienam žmogui laisvai pasirinkti savo mintis, norus ir jausmų būdus. Jei kito žmogaus siūlomos paslaugos nesiderina su jo kryptingumu ir ritmu, jis jų nepriims. Padėti kitam galima tik tada, jei šis to nori, ir tik užmezgant tikrą ryšį su juo. Tam reikia specialios patirties.

II. A.H. Maslow
Tai amerikiečių psichologas, vienas humanistinės psichologijos kūrėjų. Gimė Brukline, Niujorko valstijoje. Magistro ir daktaro laipsnius įgijo Viskonsino U – te, kur tyrinėjo primatų elgesį. 1937 -1951 m. dirbo Bruklino koledže. 1951 – 1969 m. – Brendeis (Masačiūseto) U – to profesorius. Dar Brukline nutraukęs ankstesnius tyrimus, susidomėjo žmogaus potencinių galimybių ir jų realizavimo problema, ėmėsi iniciatyvos burti psichologus, ieškančius žmogaus tyrimo krypties, skirtingos nuo biheiviorizmo ir ortodoksinės psichoanalizės. Buvo vienas ,,Humanistinės psichologijos žurnalo” (pradėto leisti 1961 m.) ir asociacijos už humanistinę psichologiją steigėjų.
1. A.H.Maslow apie pedagogikos problemas
A.H.Maslow teigė, jog, jei pažvelgtume į švietimą mūsų visuomenėje, pamatytume du labai skirtingus dalykus. Pirma, dauguma pedagogų yra mokytojai, direktoriai, programų sudarytojai, mokyklų inspektoriai, pasiryžę perteikti žinias, kurių reikia vaikams, norintiems gyventi mūsų industrinėje visuomenėje. Jie nėra nei labai lakios vaizduotės, nei labai kūrybingi, nei dažnai klausia savęs, kodėl jie moko tų dalykų, kurių moko. Svarbiausias jų rūpestis – produktyvumas, t.y. kuo daugiau faktų įskiepyti kuo didesniam skaičiui vaikų su minimaliomis laiko, lėšų ir pastangų sąnaudomis. Antra, mažuma pedagogų yra humanistinės orientacijos, jų tikslas – išugdyti žmones, sugebančius save tobulinti, arba, psichologiniais terminais tariant, save realizuoti ir save pranokti.
Mokymas klasėje visuomet turi tikslą, apie kurį nekalbama – įtikti mokytojui. Paprastai vaikai klasėje labai greitai sužino, kad už kūrybingumą baudžiama, o už įsimintą atsakymą – apdovanojama, ir rūpinasi tuo, ką mokytojas nori iš jų išgirsti, o ne kaip problemą suprasti. Kadangi mokymasis klasėje labiau orientuotas į elgesį, o ne į mąstymą, vaikas išmoksta tiksliai elgtis, savo mintimis su niekuo nesidalydamas.
Mąstymas iš tikrųjų dažnai nereikalingas neesminiam, išoriniam išmokimui. Kai suprantama, išnyksta visi efektai – propagandos, apmokymo ir operantinio sąlygojimo. Paprasčiausi vaistai nuo jos yra tiesa.
Kuo skiriasi vidinis, esminis ir išorinis, neesminis mokymosi koledže aspektai, parodo tokia Uptono Sinclairo istorija. Kai jis buvo jaunas, vieną dieną paaiškėjo, kad jis daugiau nebegali mokėti pinigų už koledžo lankymą. Bet, atidžiai perskaitęs koledžo programą, jis aptiko štai ką: jei studentas neįsisavina kurso, jis skolos negauna, bet užtat turi lankyti kitą kursą. Už II kursą koledžui mokėti nereikia, nes manoma, kad jau vieną kartą jis užmokėjo už savo įskaitą. U.Sinclairis pasinaudojo šia politika ir įgijo išsilavinimą kaip laisvas klausytojas, sąmoningai sužlugdydamas visus kursus.
Frazė ,,užsitarnauti laipsnį” apibendrina visas į išorę orientuotos pedagogikos blogybes. Studentas savaime gauna savo laipsnį, investavęs universitete tam tikrą skaičių valandų, vadinamų įskaitomis. Visos universitete suteikiamos žinios turi įskaitų ,,perkamąją galią”, kuri nepriklauso arba mažai priklauso nuo pačių universitete dėstomų dalykų. Kadangi tikrąją vertę turi tik galutinis laipsnis, visuomenė mano, kad išėjimas iš koledžo, nebaigus paskutiniojo kurso yra laiko gaišinimas, o tėvai – kad nedidelė tragedija.
Idealiame koledže, anot A.H.Maslow, neturėtų būti įskaitų, laipsnių ir privalomų kursų. Žmogus mokytųsi to, ko nori.
Idealiame koledže esminis išsilavinimas būtų prieinamas kiekvienam norinčiajam, nes kiekvienas gali tobulėti ir mokytis. Jame mokytųsi ir kūrybingi, protingi vaikai, ir suaugusieji; ir genijai, ir silpnapročiai (nes ir silpnapročiai gali emociškai bei dvasiškai mokytis). Koledžas turėtų būti visur – t.y. jo turėtų neriboti pastatai ir tam tikras laikas, ir mokytojais galėtų būti bet kas, kas norėtų su kitais kuo nors pasidalyti. Koledžas turėtų tęstis visą gyvenimą, nes mokytis galima visą gyvenimą. Net mirtis gali filosofiškai apšviesti, suteikti labai pamokomos patirties.
Idealus koledžas turėtų būti tam tikras lavinimosi prieglobstis, kad atsisyrę pamėgintume save atrasti, sužinoti, ką mėgstame ir ko norime, ką sugebame ir ko nesugebame. Žmonės rinktųsi įvairius dalykus, lankytų visokius seminarus, gerai net nežinodami, kur jie eina, bet judėtų link pašaukimo suradimo, ir kai jau jį surastų, tada galėtų gerai pasinaudoti technologiniu švietimu. Idealaus koledžo pagrindiniai tikslai turėtų būti tapatumo ir kartu pašaukimo atradimas. Tapatumas – tai supratimas, kokie yra realūs jūsų norai ir savybės, bei sugebėjimas gyventi taip, kad juos išreikštumėte.Jūs išmokstate būti autentiškas, sąžiningas ta prasme, kad leidžiate savo elgesiui ir kalbai būti savo vidinių jausmų teisinga ir spontaniška išraiška.
Kitas tikslas, kurio turėtų siekti mokyklos ir mokytojai – padėti rasti pašaukimą – dalią ir lemtį. Iš dalies sužinodami, kas esate, iš dalies sugebėdami girdėti savo vidinius balsus, suvokiate, ką savo gyvenime norėtumėte nuveikti. Savo tapatybės atradimas yra beveik sinonimas savo užsiėmimo suradimui, nurodantis koks tas aukuras, ant kurio žmogus save aukos. Užsiėmimo visam gyvenimui suradimas šiek tiek primena savo poros suradimą. Kartais atsitinka labai panašiai, kai surandamas savo užsiėmimas, mėgstamas darbas visam gyvenimui. Tačiau mūsų mokyklose daug profesijos konsultantų neturi supratimo, kokie gali būti žmogaus egzistavimo tikslai, ar net ko būtinai reikia, kad jaustumeisi laimingas. Visi šie konsultantai atsižvelgia tik į tai, kad visuomenei reikia kosmoso inžinierių ar dantų gydytojų. Niekas niekada neužsimena, kad jei esate nelaimingas darbe, tai praradote svarbiausią savo pilnatvės pajautimo būdą.
Apibendrinant galima teigti: mokyklos turėtų padėti vaikams pažvelgti į save ir iš šio savęs pažinimo kildinti vertybių grupę. Tai galėtų atitraukti nuo kovos dėl religijos, kai bažnyčia atskirta nuo valstybės, valdininkams nusprendus, kad svarstymais apie vertybes turėtų užsiimti bažnyčia, o pasaulietiškoms mokykloms turėtų rūpėti kitos problemos.
Šalia daugelio humanistinės pedagogikos teorijos sąlygotų pasekmių yra kitokia savasties samprata. Tai labai sudėtinga samprata , kurią sunku apibūdinti trumpai, nes ji pirmą kartą prabyla apie šimtmečius susiformavusią vidinę esmę, vidinę prigimtį, rūšinę kilmę, tam tikrą gyvūniškąją prigimtį. Ji ryškiai kontrastuoja su Europos egzistencialistais, ypač su J.P.Sartre’u, kuriam žmogus yra visiškas savo paties projektas, visiškas tik jo paties sutartinis, savarankiškas valios produktas. J.P.Sartre’ui ir visiems jo įtakotiesiems savastis tampa sutartiniu pasirinkimu, norėjimu paliepus kažkuo tapti ar ką nors atlikti be jokių orientyrų, nurodančių, kas gerai ir kas blogai.
Amerikos humanistinės psichologijos atstovai ir psichiatrai egzistencialistai psichodinaminės teorijos šalininkams yra daug artimesni nei Sartre’as. Jų klinikinė patirtis padėjo suprasti, kad žmogus turi esmę, biologinę prigimtį ir yra rūšies atstovas. Labai lengva paaiškinti ,,savęs išsiaiškinimo” terapiją kaip pagalbą žmogui atrasti savo Tapatumą, savo Tikrąją Savastį, trumpai tariant, savo subjektyviąją biologiją, kurią tada gali toliau realizuoti – ,,formuoti save”, ,,pasirinkti”.
Bėda yra ta, kad žmonių rūšis yra vienintelė, kuriai sunku būti rūšimi. Atrodo, jog katei nėra jokių sunkumų būti kate. Tai nesunku; neatrodo, kad katės turi kokių nors kompleksų, prieštaringų tendencijų ar konfliktų, nėra jokių požymių, kad jos trokštų būti šunimis. Jų instinktai labai aiškūs. O mes neturim tokių nedviprasmiškų gyvūniškų instinktų. Mūsų biologinė esmė, mūsų instinktų liekanos silpnos, nežymios, ir jas pasiekti sunku.
Vienas iš pedagogikos tikslų, kaip mano A.H.Maslow, turėtų būti mokymas branginti gyvenimą. Jei gyvenime nebūtų džiaugsmo, gyventi būtų neverta. Deja, daug žmonių niekada nepatiria džiaugsmo, šių nedažnų gyvenimą įtvirtinančių momentų, kuriuos vadiname kulminaciniais išgyvenimais. Žinome, kad vaikams būdingi kulminacinai išgyvenimai ir kad vaikystėje jie dažni. Žinom ir tai, kad dabartinė mokyklų sistema yra labai efektyvi priemonė kulminaciniams išgyvenimams slopinti ir užkirsti kelią. Klasėje retai matome tikrą, vaiką gerbiantį mokytoją, kuris neišsigąsta, pamatęs savimi besidžiaugiantį mokinį.
Kaip mokyklos gali neutralizuoti dar darželyje galintį kilti norą mirti ir I klasėje sustiprinti norą gyventi? Svarbiausia, ką galima padaryti – suteikti vaikui galėjimo jausmą. Vaikas didelį pasitenkinimą jaučia, padėdamas jaunesniam ar silpnesniam už save ką nors atlikti. Vaiko kūrybingumą galima skatinti, vengiant griežtos drausmės. Kadangi vaikai pamėgdžioja savo mokytoją, jį reikia paskatinti tapti džiaugsmingu ir save realizuojančiu žmogumi.
Visų pirma, ne taip kaip šių dienų pedagogo modelis – mokytojas lektorius, sąlygotojas, pastiprintojas ir valdytojas – taoistinis padėjėjas ar mokytojas yra jautrus, o ne įkyrus. Jei norime tapti padėjėjais, konsultantais, mokytojais, turime pripažinti žmogų ir padėti jam sužinoti, koks žmogus jis yra – koks jo stilius, kokie jo polinkiai, kam jis tinkamas, kokios jo gerosios užuomazgos, palankios galimybės. Reikėtų sukurti vaiko prigimties pripažinimo atmosferą, kuri iki minimumo sumažina baimę, nerimą ir gynybiškumą. Be to, turime rūpintis vaiku – džiaugtis juo, jo augimu ir savęs realizavimu.
Kitas svarbus esmės pedagogikos tikslas yra atnaujinti sąmonę taip, kad visą laiką jaustume, kad pasaulis gražus ir nuostabus. Labai dažnai mūsų kultūroje prarandame jautrumą ir niekada iš tikrųjų nematome daiktų, į kuriuos žiūrime, ir negirdime dalykų, kurių klausomės.

2. Motyvacijos teorija
Ji pagrįsta poreikių hierarchijos struktūra ir savirealizacija kaip asmenybės augimo mechanizmu. Jo poreikių hierarchijos pagrindą sudaro savo kilme daugiau biologiniai poreikiai (deficiency needs): fiziologiniai poreikiai (alkis, troškulys, miegas ir kt.), saugumo poreikiai, meilės ir reikalingumo (kontaktų) poreikiai, pripažinimo (pagarbos, savigarbos) poreikiai ir aukštesnio lygio – augimo poreikiai (growth needs) – poreikis realizuoti save, poreikis žinoti ir suprasti bei estetiniai poreikiai, esantieji hierarchijos viršūnėje (žr. 1 pav.). Poreikių patenkinimą A. H. Maslow pasiūlė kaip svarbiausią principą, sąlygojantį visą asmenybės vystymąsi – tai yra tendencija naujiems aukštesnio lygio poreikiams atsirasti, kai žemesniojo lygio poreikiai pakankamai patenkinti; individo aukštesniojo lygio poreikių patenkinimas, nors ir netiesiogiai, priklauo nuo žemesniojo lygio poreikių patenkinimo. Tokiu būdu A. H. Maslow asmenybės vystymąsi aiškina augimo motyvacija.

1 pav. Žmogaus poreikių piramidė (pagal A.Maslow). (G.Butkienė, A.Kepalaitė. Mokymasis ir asmenybės brendimas. V., 1996, P. 190).

Iš A. H. Maslow teorijos sektų – mokiniai tada norės sužinoti ir suprasti, jeigu jie patogiai jausis fiziniu požiūriu, jei bus psichologiškai saugūs, jausis esą reikalingi, jei bus pripažinti. Jeigu mokytojas atsakingas už tai, kas vyksta klasėje, jis pagal galimybes turi sudaryti sąlygas, kad žemesniojo lygio poreikiai būtų patenkinti (jų patenkinimas labai priklauso nuo kitų žmonių, o tenkindamas aukštuosius poreikius, individas veikia daugiau autonomiškai) ir žinoti, kaip jie patenkinami: jeigu vaikas namuose nėra mylimas arba jeigu jo nepriima bendraamžiai, jis bus mažiau linkęs mokytis, kadangi nebus patenkinti jo pagrindiniai poreikiai. Kita vertus, tie mokiniai, kurie jaučia, kad yra mylimi, priimami, jais žavimasi, bus daugiau linkę domėtis mokymusi, negu tie, kurie jaučiasi esą atstumti ir ignoruojami, klaidingai suprantami. Visi mokiniai bus labiau linkę mokytis emociškai saugioje aplinkoje, negu įtemptoje atmosferoje.
3. Savireguliacija
Anot A. H. Maslow, tai nepertraukiama aktualizacija potencijų, sugebėjimų ir talentų, tai savo misijos (arba pašaukimo, likimo, paskirties) įgyvendinimas, tai savo esmės atskleidimas, nepertraukiamas asmenybės vienybės, integracijos siekimas. Kartu A. H. Maslow pažymi, kad savęs realizacija, kaip jau įvykęs faktas, būdingas tik labai nedaugeliui žmonių. Mokykla turėtų būti ta vieta, kur augantis žmogus galėtų pabandyti surasti save, išsiaiškinti, ką jis mėgsta ir ko nori, kas jis yra ir kuo jis negalėtų būti. A. H. Maslow išskiria tokius vidinio ugdymo tikslus:
– padėti vaikui save identifikuoti, padėti suprasti, ko jis iš tikro nori, kokios yra jo charakterio ypatybės ir padėti pasirinkti tokį gyvenimo būdą, kuris jas išreiškia; mokytis būti autentišku, sąžiningu, įvertinant savo elgesį, kalba turi būti teisinga ir spontaniška jo vidinių jausmų išraiška;
– padėti atskleisti savo pašaukimą, savęs identifikavimas yra beveik sinonimas savo karjeros suradimui – mokymasis išgirsti savo vidinį balsą – kas tai yra, ką tu nori padaryti su savo gyvenimu, padėti vaikui pažvelgti į save, pažinti savo ,,aš” ir tuo pagrindu sudaryti vertybių tinklą;
– išmokyti pajusti, kad gyvenimas yra vertingas; jeigu gyvenime nėra džiaugsmo, jis nebus vertingas;
– sudaryti sąlygas vaikui pajusti pasisekimo jausmą;
– sugebėti pamatyti, ar patenkinti pagrindiniai vaiko poreikiai: vaikas negalės savęs realizuoti, jeigu jo saugumo, priklausomumo, orumo, meilės ir pagarbos poreikiai nebus patenkinti ir, priešingai, vaikas nejaus nerimo, jeigu žinos, kad jis mylimas, kad reikalingas pasauliui, kad kiti jį gerbia ir jo nori;
– išmokyti teisingai pasirinkti: save realizuojantis asmuo siekia pagrindinių, galutinių vertybių; save realizuojančių asmenų veikla motyvuota vadinamųjų būties vertybių, šios vertybės yra tikros ir negali būti į nieką keičiamos.
A.H. Maslow savo pažiūras apibendrina eile teiginių. Kai kurie svarbesni iš jų, liečiančių ugdymą, būtų: kiekvienas individas turi savo vidinę prigimtį, kuri yra suformuota patyrimo, nesąmoningų minčių ir jausmų, bet nėra šių jėgų valdoma. Individai didelę dalį savo elgesio kontroliuoja. Vaikams gali būti leista pasirinkti daug ką, kas susijęs su jų asmenybės augimu. Tėvai ir mokytojai vaidina svarbų vaidmenį, patenkindami vaikų fiziologinius, saugumo, meilės, priklausomumo ir pagarbos poreikius, tačiau jie turėtų tik sudaryti vaikams palankias sąlygas, bet nebandyti formuoti jų asmenybių.
A.Maslow nuomone, kiekvienas vaikas turi savo vidinę prigimtį, kuri yra suformuota patyrimo, nesąmoningų minčių ir jausmų, bet nėra šių jėgų valdoma.Vaikui gali būti leista pasirinkti daug ką, kas susiiję su jo asmenybės augimu. Suaugusieji, patenkindami vaiko fiziologinius, saugumo, meilės, priklausomuo ir pagarbos poreikius, turėtų tik sudaryti palankias sąlygas , kad vaikas pats tobulintų savo asmenybę.
Humanistinės psichologijos kūrėją A.Maslow domino visų pirma psichologiškai brandus žmogus, gebantis realizuoti potencialias savo raidos galimybes – žmogiškąsias užuomazgas, jo ,,žmogiškumo didėjimas”, ,,visiško žmogiškumo siekimas”. Individas iš prigimties veržiasi plėtoti savo žmogiškąsias potencijas (kaip kad ,,gilė veržiasi būti ąžuolu”, anot Maslow); tai pagrindinis raidos motyvas, žmogaus tikslas. Taigi asmenybės raida suprantama visų pirma kaip individo humanizacijos procesas. Ne taip kaip S. Freudas, raidos motyvais laikęs priešingų potraukių konfliktą, Maslow akcentavo siekimą patenkinti pagrindinius, bazinius žmogiškuosius poreikius, kurie yra susiję hierarchiškai ir evoliuciškai. Patenkinus vieną bazinį poreikį, sąmonė atsiveria kito, ,,aukštesnio” poreikio dominavimui.. Realizuodamas save, nuveikdamas tai, ką gerą jis gali padaryti, asmuo kartu gauna vidinį atpildą – patiria malonių, džiaugsmingų, ,,viršūnės” išgyvenimų. Paskutiniuose savo darbuose anksčiau išskirtus poreikius Maslow pavadino D srities (deficitiniais, trūkumus tenkinančiais) poreikiais, arba vertybėmis, ir papildė juos B srities (būties, egzistencijos prasmės paieškų) vertybėmis: galėjimu peržengti D srities poreikių ir kartu savo ribas (save transcenduoti) bei patirti kulminacinių potyrių; tuo Maslow priartėjo prie egzistencinės psichologijos. Be to, Maslow aiškiau apibrėžė bendrųjų (bendražmogiškųjų) ir individualiųjų asmenybės savybių skirtumą: saviraiškos, ypač B srities, poreikių tenkinimas reiškia ne tik žmogaus kaip rūšies, bet ir kaip savito asmens (jo tikrosios savasties, identiškumo, autentiškumo ir unikalumo) potencijų realizavimą; šios savybės integruoja skirtingus asmenybės lygmenis į savitą visumą. Taigi nuo humanizacijos pereinama prie individualizacijos procesų asmenybės raidoje analizės (nors asmenybės ir individualybės sąvokos dar nėra aiškiai skiriamos).

III. C.R. Rogersas
CARLAS ROGERSAS (1902 – 1987) – amerikiečių psichologas, vienas iš humanistinės psichologijos kūrėjų. Gimė Džoloje, Kalifornijos valstijoje. Studijavo psichologiją Viskonsino U – te, čia 1931 m. įgijo filosofijos daktaro laipsnį. 1928 m. pradėjo dirbti psichologu vaikų žiaurumo profilaktikos draugijos tyrimo skyriuje Ročesteryje, 1930 -1939 m. čia vadovavo konsultaciniam centrui, nuo 1939 m. – vaikų klinikai. Ohajo, Čikagos, Viskonsino universitetų psichologijos ir psichiatrijos profesorius, nuo 1964 m. Elgesio mokslų instituto La Džoloje bendradarbis ir ilgametis direktorius. Daugelio Amerikos ir Vakarų Europos universitetų garbės daktaras. Dėstymo darbą visada siejo su psichoterapeuto ir tyrinėtojo veikla.
1. Į asmenį nukreiptas požiūris
C. R. Rogers, remdamasis savo, psichoterapeuto, patirtimi, pasiūlė nedirektyvųjį arba į vaiką orientuotą mokymą kaip alternatyvų tradicinei mokymo praktikai. Jeigu tradicinis mokymas yra nukreiptas į žinių įsisavinimą, mokėjimų ir įgūdžių formavimą, tai į mokymą orientuotas mokymas, arba įprasmintas mokymasis (significant learning) – nukreiptas į prasmių, kaip asmeninės patirties momentų, atskleidimą, laisvas ir paties besimokančiojo savarankiškai inicijuojamas, atitinkąs mokinių tikslus.
C. R. Rogers’o požiūrio į mokymąsi teorinės ištakos – jo filosofinėse asmenybės, vertybių sampratose, požiūryje į tarpasmeninius santykius ir į galutinį asmenybės vystymosi tikslą.
Psichologo teigimu, pagrindinis kiekvienos gyvos būtybės polinkis yra įgyvendinti savo galimybes, savo potencialą, augti ir vystytis, tapti tuo, kuo jis gali būti. Žmoguje šis biologinis polinkis turi specifinę psichologinę formą: žmogus siekia savęs įgyvendinimo (self – actualization). Nuo bendro polinkio įgyvendinti savo galimybes savęs įgyvendinimo polinkis skiriasi tuo, kad jame galimybių įgyvendinimo polinkis susiijęs su sąmoninga asmens savimone. Tai polinkis vystytis taip, kad vystymosi kryptis sutaptų su sąmoninga asmens savimone, su jo suvokimu, kas yra tas žmogus, kurį asmuo vadina ,,aš”, kokie to ,,aš” santykiai su kitais žmonėmis ir pasauliu, kokie to ,,aš” norai ir vertybės.
C.R.Rogerso teigimu, kaip rašo D.Katiliūtė – Boydstun (1997), tik pats žmogus gali suvokti savo tikruosius polinkius ir galimybes. Tik jis pats gali žinoti, ko jam reikia, kad galėtų vystytis, kurie jo aplinkos elementai jam naudingi, o kurie ne. Rogerso manymu, kas žmogui teikia pasitenkinimą, tas jam naudinga ir reikialinga, o kas žadina nepasitenkinimą ar teikia nemalonumą, tas nenaudinga ar net žalinga.
Kaip teigia minėtas mokslininkas, visiems žmonėms būdingi du poreikiai: poreikis būti teigiamai vertinamam kitų ir poreikis teigiamai vertinti save patį. Tačiau mėginant šiuos poreikius patenkinti, gali iškilti asmens vystymąsi žalojančių problemų. Aplinkinių asmenų nuomonių apie save veikiamas žmogus vysto savimonę – sau apibūdina, kas jis yra. O kad galėtų teigiamai save vertinti, jis elgiasi taip, kad jo elgesys sutaptų su savimone, t.y. kitų nuomonė apie jį ir tos nuomonės sąlygojamas jo paties elgesys turi sutapti su tikraisiais paties asmens poreikiais. Tokiu atveju reikia, kad vaikystėje jam svarbūs žmonės būtų jį besąlygiškai teigiamai vertinę – ir jį patį, kaip asmenį, ir jo mintis, jausmus ir elgesį priėmę kaip jam reikalingus ir vertingus, net jei jų nuomonė apie tuos jausmus, mintis ir elgesį būtų skirtinga nuo jo paties nuomonės.
,,Pagal Rogersą, jei asmeniui svarbūs žmonės (tėvai, mokytojai ir pan.) palankiai atsiliepia tik į kai kuriuos, bet ne į visus jo jausmus, mintis ir poelgius, jei jis gauna sąlygiškai teigiamą vertinimą, jo natūralioji ir, anot Rogerso, reikalingoji vystymosi eiga tampa iškreipta. Kadangi kitų žmonių nuomonė asmeniui svarbi, jis pradeda formuoti savo elgesį ir savimonę pagal vertės sąlygas, išryškindamas tuos bruožus, kurie kitų teigiamai vertinami, ir nuslopindamas tuos, kurie kitų neigiamai vertinami.” (Katiliūtė – Boydstun D. Biheviorizmas ir humanistinė psichologija: dvi žmogaus prigimties sampratos individualistinėje visuomenėje// Psichologija, 1997, Nr. 16.- P. 17).
C. R. Rogers’o asmenybės ugdymo, kaip ir jo nedirektyviosios terapijos tikslą nusako galutinis teorinis asmenybės vystymosi tikslas – tikslas tapti harmoningai gyvenančiu žmogumi. Anot C. R. Rogers’o , harmoningai gyvenantis žmogus – tai žmogus, kuris atviras savo vidiniam ir išoriniam patyrimui – visiems savo jausmams ir reakcijoms, kuriam būdingas psichologinės gynybos nebuvimas, kuris gyvena egzistenciniu būdu – visu savo organizmu jaučia ir įprasmina kiekvieną naują gyvenimo akimirksnį; kiekvienoje egzistencinėje situacijoje jo organizmas elgiasi tinkamiausiu būdu – kompleksiškai atrenka iš daugelio galimų tuo metu tinkamiausią elgesio formą. Jo idealas – žmogus, kuris yra atviras visokiai patirčiai, kuris nevertina savęs ir savo elgesio jokiomis išankstinėmis sąvokomis ar normomis ir todėl nėra gynybiškas, kuriam kiekvienas momentas yra naujas ir kuris kiekvieną momentą iki galo patiria. Toks žmogus vis labiau pasitiki savimi, savo reakcijomis, nuojauta, kas jam vertinga. Jis darosi vis labiau autonomiškas ir nepripažįsta jokių išorinių autoritetų ar varžtų.
Psichologas priešingas bet kam, kas varžo asmens laisvę ir autonomiją, ir ypač bet kokioms pastangoms nurodinėti žmogui, kas galima ir kas ne, koks elgesys vertingas ir koks ne, kas gera ir kas bloga. Anotjo, gėris kyla iš laisvo žmogaus vidinių sampratų ir išorinių saitų nevaržomo elgesio, o blogis – tai natūralių žmogaus polinkių ir jo laisvės varžymo padarinys.
Mokykla visais laikais buvo ta vieta, kurioje kultūros vertybės perduodamos iš kartos į kartą. Vertybėms apibūdinti yra daug apibrėžimų. C. R. Rogers naudoja Č. Moris’o pasiūlytą skyrimą; instrumentinės vertybės (operative values), kurios susiję ne su sąvokiniu mąstymu, o su paprastu pasirinkimu, kai organizmas pasirenka vieną, o atmeta kitą objektą; ir sutartos, suprastos vertybės (conceived values), kurios išryškėja, pasirenkant simbolinius objektus. Instrumentinės vertybės nesudaro stabilios sistemos, bet yra procesas, kuriame vieni ir tie patys objektai gali įgauti visai priešingą vertybinį statusą (,,aš to noriu” ir ,,aš to nenoriu”). Be to, šių vertinimų šaltinis yra paties vaiko organizmas, vertybių požiūriu uždaras nuo išorinių vertybių. Jo pasirinkimą apsprendžia jo paties poreikiai, jis visai nesusimąsto, ką jo tėvai galvoja apie jo pasirinkimą. Tačiau vaikui augant toks vertinimo procesas pažeidžiamas – jo didėjanti gyvenimiškoji patirtis padeda jam suprasti, kad tai, ką jis jaučia kaip ,,gera”, kitų akyse gali būti labai ,,bloga”, o jo ,,geras” elgesys ne visada yra skatinamas, todėl vaikas pertvarko savo vertybes, orientuodamasis į suaugusiųjų vertybes. Tokiu būdu atsiranda pagrindinis prieštaravimas tarp to, ką vaikas jaučia, ir to, kas naujai suprasta. Ilgainiui augantis žmogus ima jausti nepasitikėjimą savais išgyvenimais ir vertinimais, savo patirtimi. Tuo būdu, anot C. R. Rogers, tipiškam šiuolaikinės kultūros atstovui būdinga jo ,,aš”, įsisąmonintų vertybių ir neįsisąmonintų vertinimo procesų dezintegracija. Vertybių problemos analizės pagrindu C. R. Rogers taip apibūdina vertinimo procesą: 1) žmogui būdingas vertinimo procesas turi organizminį pagrindą, paremtas asmens pasitikėjimu visybiško ,,aš” (organizmo, kaip visų įsisąmonintų ir neįsisąmonintų asmenybės procesų) išmintimi, o ne jo dalimi – sąmone, intelektu ir pan,; 2) vertinimo proceso efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo asmens atvirumo savo vidinei patirčiai; 3) kuo didesnis asmenų atvirumas savo vidinei patirčiai, tuo jų vertybės yra bendresnės; 4) šios bendrosios visiems žmonėms vertybės yra susijusios su savo individualybės vystymu, su visuomenės vystymusi ir su tolimesne žmogaus, kaip biologinės rūšies, evoliucija.
C. R. Rogers skiria keletą bendražmogiškų vertybių: atsisakymas ,,paradiškumo”, pretenzingumo, gynybos, veidmainiškumo, atsisakymas patenkinti svetimus laukimus, savojo ,,aš” pozityvus vertinimas ir priėmimas, savarankiškumas, savo jausmų ir išgyvenimų atvirumas išoriniam ir vidiniam patyrimui. Tai universaliosios vertybės. Tačiau jos egzistuoja ne už žmogaus, ne kokioje nors ideologijoje, kurią žmogus perima, o jame pačiame, jo gyvenimo autentiškoje patirtyje, todėl žmogui jų duoti negalima, galima tik sudaryti palankias sąlygas jų pilnavertiškam vystymuisi.
Jeigu mūsų vertybės yra aiškios, nuosekliai ir argumentuotai pasirinktos, mūsų gyvenimas bus prasmingas. Vertybių aiškinimas mokiniams – nėra bandymas juos išmokyti ,,teisingų” ar ,,klaidingų” vertybių. Vertybių aiškinimas – tai pagalba mokiniams vertinant ir veikiant, kai jie siekia savo laisvai pasirinktų vertybių. Vertybių aiškinimas greičiau susijęs su procesu, kurio metu mokinys priartėja prie savo vertybių, o ne su vertybių turiniu.
Laisvo mūsų pasirinkimo sąlygos – atvirumas savo jausmams, orientacija į savo patirtimi įgytas vertybes, atsakomybė, pasirenkant vertybes, pasitikėjimas viso savo organizmo patirtimi, nes laisvė, anot C. R. Rogers’o – vidinis dalykas, tai subjektyvi, egzistencinė laisvė, tai realizacija to, kas ,,aš galiu gyventi savo gyvenimą, čia ir dabar, pasirinkdamas pats”. Tai yra tikro savo santykio su aplinkos objektais ir su pačiu savimi atskleidimas, atradimas ir atskleidimas to, kas yra asmeniškai reikšminga.
2. Asmenybės ugdymo tikslas – harmoningas žmogus
Vidinei laisvei įgyti ir asmenybei augti palankias sąlygas sudaro šilti, empatiški, tarpusavio supratimu pagrįsti tarpasmeniniai santykiai. Todėl C. R. Rogers siūlo mokytojui bandyti sukurti tokias pačias sąlygas, kokias sukuria į asmenį orientuotas terapeutas, pabrėždamas, kad mokytojas turi ne perteikti žinias, bet skatinti, palengvinti mokymąsi. Jis apibūdino savybes mokytojo, kuris galėtų sudaryti į mokinį orientuoto mokymo sąlygas: mokytojas turi pasitikėti mokiniu – jeigu mes tikėsime mokinio individualiu sugebėjimu vystyti jo savąsias prigimties galias, tada mes galėsime padėti jam pasirinkti savąjį mokymosi būdą; jeigu mes santykiuose su mokiniais būsime tikri, nuoširdūs, patys savimi – mokiniai priims mus kaip asmenybes; mes turime vertinti mokinius kaip asmenybes, jų jausmus ir nuomones, suprasti jų vidines reakcijas. Žinių perteikimas turėtų būti organizuojamas ne kaip tam tikros informacijos perteikimas, o kaip įprasminto mokymosi palengvinimas.
C. Rogersas daug rašė apie harmoningą, integruotą, nuolat besivystančią, gebančia realizuoti savo bendrąsias ir individualiąsias potencijas asmenybę.,, Jo aprašyta ideali, visapusiškai funkcionuojanti asmenybė gali nuolat tobulėti, nes yra atvira naujai patirčiai, kurią geba nuolat vertinti, nepasiduodama kitų inspiracijoms, bet ir nebūdama priešiška kitiems, pasitikėdama jais; laisva ir atsakinga, ji vystosi pati ir gali prisidėti prie visuomenės raidos.” (Psichologai apie žmogaus raidą. – K., 1999. – P. 278) Humanistinės psichologijos atstovai pabrėžia paties asmens aktyvų siekimą tapti tuo, kuo jis gali ir nori būti – jo savivokos, savimonės, savigarbos, savivertės, savikontrolės ir saviraiškos siekius, t.y. saviugdos pastangas; žmogus yra individualizacijos proceso subjektas. Socialinių institucijų vaidmuo – šių individualių siekių neslopinti, visaip skatinti juos ir jiems pritarti, žmogų padrąsinti ir padėti, sudaryti palankias sąlygas patenkinti pagrindinius poreikius. Visokeriopa saviugdos skatinimo tendencija yra paremti Maslow humanistinio ugdymo principai ir Rogerso nedirektyvioji psichoterapija bei konsultavimas. Šia prasme humanistinės krypties psichologai skiriasi nuo daugelio kitokios orientacijos psichologų, kurie tiria socialinės aplinkos formuojančią įtaką ir asmenybės raidą laiko individo socializacijos procesu. Abiejų krypčių tyrimai papildo vieni kitus (tačiau kraštutinės jų išvados gali būti abejotinos ir pavojingos, kaip antai visiškos mokymosi laisvės propagavimas ar, kita vertus, asmenybės raidos tapatinimas su įsisavinimo bei išmokimo procesais).
C.Rogerso asmenybės ugdymo tikslą nusako galutinis teorinis asmenybės raidos tikslas – tapti harmoningu žmogumi. ,,Anot C.Rogerso, harmoningas žmogus – tai tas, kuris atviras savo vidiniam ir išoriniam patyrimui – visiems savo jausmams ir reakcijoms, kuris neturi psichologinės gynybos, kuris gyvena egzistenciniu būdu – visu savo organizmu jaučia ir įprasmina kiekvieną naują gyvenimo akimirksnį; kiekvienos egzistencinės situacijos metu jo organizmas elgiasi tinkamiausiai – iš daugelio galimų elgesio formų atrenka tinkamiausią.” (Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas. – V., 1996. – P. 26). Nuo sugebėjimo atskleisti savo vertybes ir vadovautis jomis labai priklauso, kokia susiformuos asmenybė, kaip ji elgsis ir ko sieks.
C.Rogersas teigė, jog aukščiausios žmonijos dvasinės vertybės slypi žmonių prigimtyje. Augdamas lygiateisiško pagarbaus bendravimo aplinkoje, supamas meilės, vaikas gali įgyvendinti svarbiausius dvasinius poreikius. Užaugęs jis vadovaujasi tik meile, tikėjimu, pasitikėjimu, teisingumu ir sąžine.Ir priešingai, žmonių, išaugusių autokratiškoje aplinkoje, neturėjusių galimybių įgyvendinti svarbiausių savo poreikių, vertybės yra skirtingos. Dėl to jie nesugeba darniai gyventi ir bendradarbiauti.
Esminis ugdymo momentas turėtų būti nuolatinis žadinimas asmens centro – dvasinės vaiko prigimties, jo sugebėjimo įsisąmoninti save, sąžiningai apsispręsti ir visada jaustis atsakingam už savo pasirinkimus ir jų pasekmes.
C. Rogersas tvirtina, kad, jeigu žmogui leidžiama pasirinkti, jis visuomet pasirinks augimą ir plėtrą, o ne stovėjimą vietoje ar judėjimą atgal, nes jį nuolat žadina savęs aktualizavimo tendencija, glūdinti pačioje žmogaus prigimtyje.
Asmenybė tobulina savo charakterį, mąstymo būdą, įsitikinimus, neleidžia pasireikšti kai kuriems temperamento bruožams, plečia savo patirtį pageidaujama kryptimi. Asmenybė yra tokia, kokią pati save padaro. Vadinasi, ji gali pradėti tikėti Dievu arba būti laisvamane, arba praktiška. Ji gali surasti sau visiškai naują kryptį, tačiau eiti visais keliais iš karto ir išlikti negali.
Dėl to žmogui privalu žinoti visus kelius, kad galėtų sąmoningai apsispręsti. Sąmoningai pasirinkti kryptį gali tik tas, kuris turi apibrėžtus kriterijus arba atskaitos sistemą. Aiškios vertybės ir aiškūs principai neleidžia žmogui sau prieštarauti, save teigti arba neigti, kurti ir griauti.
Svarbu, kad ankstyvojo brendimo metu tėvai ir kiti artimieji išreikštų tokius bruožus, kaip besąlyginis vaiko priėmimas, tikrumas ir supratimas. Tėvai, kurie iš tikrųjų myli vaiką, padeda jam pajusti, jog jis yra vertingas ir reikšmingas, padeda jam suprasti savo ir kitų emocijas. Tokiomis sąlygomis vaikas jaučia laisvę būti pačiu savimi ir išreikšti savo jausmus – ne tik atlikti kai kuriuos vaidmenis.
Tik esant tinkamoms sąlygoms, asmenybė mokės rinktis, kas konstruktyvu ir gera, o ne kas bloga ar destruktyvu. Save kurdama, ji keliaus dvasinių vertybių vedina ir gyvens su tuo, kas yra, o ne kas turi būti, pasitikės savo nuojauta ir savimi. Tada asmenybė galės būti autentiška, be apgaulės, be kaukės ir be fasado. Ji mokės vertinti žmogų labiau negu įstaigą ir bendravimą su žmonėmis – labiau nei materialines gėrybes.
Remiantis minėtų psichologų mintimis, galima drąsiai teigti, kad žmogus nori tapti geriausiu, kokiu jis ar ji gali būti, t.y. autentiška būtybe, kuri atskleidžia visas savo humaniškiausias ypatybes. Suaugusiam asmeniui būti tikrai humaniškam, vadinasi, be savęs ir šeimos, rūpintis visuomene, tauta ir visa žmonija.
Pasiekęs didžiausią autonomiškumą, žmogus sugeba vis geriau spręsti vidinius konfliktus. Noras laimėti ką nors didelį bent iš dalies pakeičiamas savipildos ir darnos siekimu. Toks asmuo lengvai pripažįsta kito žmogaus asmeninę autonomiją.

IV. A.Combs
Anot A. Combs’o, visas asmens elgesys yra jo suvokimo lauko jo pasielgimo momentu rezultatas. Todėl mokytojas turėtų stengtis suprasti bet kokią mokymosi situaciją, pabandyti pažvelgti į ją mokinių akimis. Pagrindinis mokytojo tikslas – padėti kiekvienam mokiniui formuoti teigiamą savęs vertinimą, nes, anot A. Combs’o , nuo to, kaip mokinys save vertina, labai priklauso jo mokymasis. Mokytojui skiriamas padėjėjo, padrąsintojo, kolegos vaidmuo. A. Combs taip apibūdina gerą mokytoją: mokytojas gerai žino savo dalyką; jis yra jautrus mokinių ir kolegų jausmams; jis tiki, kad mokinys gali mokytis; jis pozityviai save vertina; jis tiki, kad gali visiems mokiniams padėti tapti geresniais; jis naudoja daug įvairių skirtingų ugdymo technikų.

V. Humanistinis požiūris į ugdymą
Pagrindinė švietimo reformos kryptis, nurodyta švietimo reformos dokumentuose, orientuota į žmogaus prigimtinių galių atskleidimą, doro, laisvo, atsakingo ir kompetetingo žmogaus ugdymą. Vienas iš pagrindinių švietimo sistemos principų – humanizmo principas – teigia kiekvieno asmens vertės pripažinimą ir pagarbą jam, asmens pasirinkimo laisvę ir atsakomybę, humaniškus santykius. Tai pagrindinės vienos iš šiuolaikinių ugdymo krypčių – vadinamo humaniškai orientuoto ugdymo – sąvokos, nusakančios šios ugdymo krypties esmę ir pagrindinius momentus.
Humanistiškai orientuoto ugdymo teorija, tyrimai ir praktika išsivystė per pastaruosius 30 metų. ,,Humanistiškai orientuotas ugdymas” – gan neapibrėžta sąvoka, skirtingi autoriai šiam terminui suteikia skirtingą prasmę, rekomenduoja ugdymo humanizavimui vartoti skirtingą ugdymo techniką, tačiau jo esmę atskleidžia domėjimasis visos vaiko asmenybės vystymusi, dėmesys tarpasmeninei sąveikai, akcento perkėlimas iš mokymo į mokymąsi, patirties svarbos mokymosi procese pabrėžimas, emocinių ir kognityvinių mokymosi elementų integracija, naujas mokytojo vaidmens supratimas – ne žinių perteikėjas, mokėjimų ar įgūdžių formuotojas, o asmuo, sudarantis sąlygas, skatinantis, padedantis, palengvinantis mokymąsį. Teorinės šio požiūrio ištakos – humanistinės psichologijos teoriniuose teiginiuose.
Pagrindinius humanistinės krypties pedagogų siekius galima būtų apibūdinti taip: priimti žmogų kaip integralią asmenybę, siekti vieningumo žmogaus patyrime, pripažinti, kad žmogus turi egzistuoti darnoje su pačiu savimi ir savo prigimtimi; suprasti ir skatinti žmogaus elgesio sąmoningumą, ypač jo vidinio elgesio, tokio kaip mintys ir jausmai; įvairovė ir pliuralizmas, pagarba individualybei ir unikalumui.
Anot A. H. Maslow, švietimas, ugdymas turi būti orientuotas į žmogų, turi padėti jam išreikšti save ir tapti geresniu žmogumi. Mokymąsį A. H. Maslow prilygino žmogaus tapsmui.
Daugelis dabartiniuose vadovėliuose pateikiamų apibrėžimų mokymąsį apibūdina kaip asociacinių ryšių sudarymą, įgūdžių ir mokėjimų įgijimą. Tai svarbus ir naudingas išmokimas, kaip įsisavinti mokymosi dalykus, ypač technokratinėje visuomenėje, tačiau tai nepadeda savęs išreikšti ir tapti geresniu. Asociatyvinis išmokimas reikšmingas, jei pvz., reikia išmokti svetimos kalbos žodžių ar išmokti vairuoti automobilį, tačiau jei sieksime tapti ,,geresniu žmogumi”, turėsime įgyti tikrai kitokią mokymosi patirtį. Pirmuoju atveju tai yra išmokimas, kurį A. H. Maslow vadina išoriniu (extrinsic). Kaip alternatyvinį išoriniam, jis skiria vidinį (intrinsic) išmokimą ir mokymąsi, pastarąjį apibūdindamas kaip mokymąsi gyventi žmogiškąjį gyvenimą apskritai ir mokymąsi gyventi individualų savo gyvenimą. Šio mokymosi samprata išplaukia iš A. H. Maslow teorijos.
Humanistinės mokyklos ar humanistinio ugdymo idėja nėra labai nauja . Visais laikais geri mokytojai siekė ne tik perteikti mokiniams žinias, bet ir kiekviename vaike matyti augantį žmogų, už kurio tapsmą jie yra atsakingi. Taip savo pasekėjus mokė didysis Antikos mokytojas Sokratas, taip J.J.Rousseau mokė Emilį. Tačiau tik praėjusio amžiaus viduryje sparčiai besiplėtojančios humanistinės psichologijos atstovai, remdamiesi humanistine asmenybės ir jos tapsmo samprata, teoriškai pagrindė humanistinio švietimo tikslus ir pagrindinius principus.
Bendriausiu mokyklos uždaviniu A.Maslow laiko padėti vaikui tapti žmogumi apskritai ir, antra, šiuo konkrečiu žmogumi, t.y., viena vertus, išmokti gyventi, remiantis bendražmogiškomis vertybėmis, antra vertus, – atskleisti ir realizuoti savo paties galimybes.
Kad žmogus galėtų realizuoti savo galimybes, pirmiausia jis turi save gerai pažinti, arba, pasak A.Maslow, turi atrasti savo identiškumą, o kartu ir pašaukimą. ,,Tai reiškia, kad mokyklos uždavinys – sudaryti sąlygas jaunam žmogui suvokti savo tikruosius troškimus bei sugebėjimus ir išmokyti išreikšti juos gyvenime. Žmogus turi išmokti būti autentiškas ir sąžiningas, jo kalba ir elgesys turi atspindėti jo tikruosius jausmus. Pažinti save, vadinasi, būti jautriam savo jausmams, vidiniams impulsams, jais pasitikėti ir remtis gyvenime. Pasitikintis savo jausmais ir jais besiremiantis žmogus – kūrybiškas.” ,,(V.Lepeškienė. Humanistinis ugdymas mokykloje. – V., 1996. – P. 12.)
A.Maslow aprašė tyrimus, kurie parodė, jog kūrybiškas vaikas intuityviai jaučia, kas yra teisinga objektyvioje realybėje ir žmonių, su kuriais jis susiduria, tarpusavio santykiuose. Nekūrybiškas vaikas yra praradęs savo impulsyvų balsą, lyg ,,prijaukintas”, laukiąs, kad jam vadovautų bei pritartų tėvai ir mokytojai.
Kitas tikslas, kurio turėtų siekti mokykla, į kurį turėtų būti nukreiptos mokytojų pastangos, – padėti vaikui pasirinkti tolesnį gyvenimo kelią. Sužinojęs, kas esi iš tikrųjų, išgirdęs savo vidinį balsą, supranti, kaip gyventi. A.Maslow nuomone, atrasti savo identiškumą yra beveik tas pats, kaip žinoti savo pašaukimą, pasirinkti profesiją. Kad šis pasirinkimas būtų brandus ir neatsitiktinis, jaunas žmogus turi mokėti ne tik įsiklausyti į savo norus ir troškimus, bet ir turėti kuo daugiau galimybių išmėginti save įvairiose veiklose, t.y. giliau pažinti savo pomėgius ir sugebėjimus kuriai nors konkrečiai veiklai.
Mokėjimas rinktis – viena iš esminių save aktualizuojančio žmogaus ypatybių. A.Maslow manymu, tai labai bendra asmenybės ypatybė, pasireiškianti ir kasdieninėje nedidelėje veikloje, ir renkantis svarbius dalykus. Vaikas, kuriam leidžiama rinktis tai, ką jis iš tikro norėtų paprastuose buitiniuose dalykuose, vėliau pasitiki savo paties poreikiais, troškimais bei impulsais rinkdamasis gyvybiškai svarbius dalykus, esmines vertybes.
Dar vienas svarbus mokyklos uždavinys, A.Maslow nuomone, – parodyti vaikams, kad gyvenimas yra brangus. Daug žmonių gyvena nepatirdami ar tik labai retai išgyvendami tikrą gyvenimo džiaugsmą, dvasinio pakilimo momentus, įkvėpimą. Tyrimai parodė, kad vartojantys narkotikus, girtuokliaujantys žmonės atsisako žalingų įpročių, kai pajunta, jog jų gyvenimas tampa prasmingas, kai jie patiria kūrybinį pakilimą, siekimų išsipildymo džiaugsmą. Tuomet gyvenimas šiems žmonėms įgyja vertę, jie ima jį branginti, kartu pradeda suvokti savo pačių vertę ir atsisako save naikinančių įpročių. Savo vertės pajautimas ir gyvenimo vertinimas yra tarpusavyje susiiję: būdamas vertingas, kažką pozityviai keičiu pasaulyje, o tai reiškia, kad mano gyvenimas prasmingas, taigi aš turiu jį branginti.
Dažnai mokyklose ne tik neskatinama pajusti gyvenimo džiaugsmo, bet tai net slopinama: vaikų krykštavimas, garsus juokas ne tik pamokose, bet ir per pertraukas neretai laikomi drausmės pažeidimu. Bene svarbiausias uždavinys, kurį gali atlikti mokykla – suteikti vaikams pasiekimo, pasisekimo džiaugsmą (ne tik teigiamai vertinant ,,akademinius pasiekimus”, bet ir sudarant sąlygas išgyventi pasitenkinimą suteikta pagalba silpnesniam už save ir kt.)
A.Maslow nurodo dar vieną švietimo ir mokyklos uždavinį – atskleisti vaikams pasaulio grožį, padėti išsaugoti vaikiškos nuostabos jausmą, kylantį stebint gamtovaizdį, klausantis paukščių čiulbesio ar upės čiurlenimo. Toks santykis su supančia aplinka apsaugo nuo nuobodulio, padeda nepriprasti prie pasaulio, o nuolat matyti jį kaip pilną paslapčių, nepažintų dalykų.
C.Rogerso požiūris į lavinimą ir mokyklai keliamus reikalavimus išplaukia iš jo asmenybės sampratos. Jis mano, jog mokyklos tikslas yra padėti jaunam žmogui tapti visiškai funkcionuojančia asmenybe, atskleisti jame glūdinčias vidines galimybes. Mokytojai į vaiką turi žiūrėti kaip į unikalų, nepakartojamą, todėl besąlygiškai vertingą. Taigi lavinimo tikslas peržengia tradicinį požiūrį apie dalykinių žinių suteikimo svarbą: mokant, kaip ir asmenybei tobulėjant, nesiekiama kokio nors statiško galutinio rezultato, mokymasis yra labiau orientuotas į procesą, o ne į rezultatą.
Kitas svarbus C.Rogerso požiūris į ugdymą yra mokymo nedirektyvumas. Analizuojant jo garsiąją citatą:,,Mes negalime tiesiogiai išmokyti kito žmogaus, mes tik galime padėti jam išmokti”, galima sakyti, jog pirmoji, negatyvi, šios tezės dalis – tai perfrazuota patarlė apie tai, kad arklį galima privesti prie upelio, bet negalima priversti gerti. Antrąja, pozityvia, tezės dalimi pagrįsta C.Rogerso nedirektyvinio mokymo koncepcija, kurios esmė ta, kad mokytojo uždavinys – mokiniui sudaryti sąlygas išmokti, padėti jam išmokti. Mokslininkas net siūlo visiškai atsisakyti termino ,,mokyti” kaip neprasmingo ir vartoti sąvoką ,,mokytis”.
V.Lepečkienė (1996) pateikia C.Rogeso nurodytus sekančius principus, kuriais grindžiamas nedirektyvus, prasmingas mokymasis:
1. Žmogus turi natūralias galimybes mokytis. Nors mokymasis neišvengiamai susiijęs su tam tikrais sunkumais, pasitenkinimas,kurį patiria augdamas ir plėsdamas akiratį, atperka patirtus nemalonumus.
2. Daugiausia prasmingai išmokstama realiai veikiant. Mokinio, tiesiogiai susidūrusio su praktinėmis, socialinėmis , etninėmis ar filosofinėmis problemomis, išmokimas ypač paspartėja. Jis pats aktyviai ieško informacijos, kuria ir aptaria problemų sprendimo būdus.
3. Mokinys prasmingai mokosi tada, kai suvokia, kad dalykinė medžiaga susiijusi su jo asmeniniais tikslais.
4. Geriausiai įsisąmoninamos paties mokinio siekiamos žinios ir tos, kurios paliečia ne tik jo intelektą, bet ir įtraukia visą asmenybę. Taip įgytas žinias mokinys laiko ,,savomis”, jos būna giliai integruotos, susiijusios ne tik su kita turima informacija, bet ir su mokinio poreikiais, interesais, vertybėmis.
5. Mokinys, atsakingai dalyvaudamas mokymesi, išmoksta lengviau – jis pats nusibrėžia mokymosi kryptį, formuluoja problemas, ieško vidinių ir išorinių resursų savo tikslui realizuoti, imasi atsakomybės už savo pasirinkimų padarinius.
6. Mokinio savarankiškumas, kūrybiškumas ir gebėjimas remtis pačiu savimi ugdomas tada, kai teikiama pirmenybė savo paties rezultatų vertinimui ir savikritikai, o ne kritikai ir vertinimui iš šalies.
7. Socialiai naudingiausia yra išmokti, kaip mokytis, nes tik tai užtikrina atvirumą pasikeitimams nuolat besikeičiančiame pasaulyje.

VI. Humanistinės krypties vertinimas
Humanistinės psichologijos atstovų įdėjos, anot D.G.Myers (2000) , turėjo įtakos konsultavimui, mokymui, vaikų auklėjimui ir vadybai. Jie paveikė – kartais visai ne taip, kaip ketino – dabartinę populiariąją psichologiją.
Būtent populiarioji psichologija padėjo daugeliui perimti tai, ko taip veiksmingai mokė Maslow ir Rogersas – kad teigiamas savivaizdis yra laimės ir sėkmės raktas, kad palankumas ir empatija padeda ugdyti teigiamus jausmus sau pačiam, kad žmonės iš esmės geri ir pajėgūs tobulėti.
Humanistinės krypties spindesys susilaukė ir kritikos. Pirmiausia, kaip teigia kritikai, jos sąvokos yra miglotos ir subjektyvios. Pažiūrėkime, kaip apibūdinami saviraiškos pasiekę žmonės – atviri, nuoširdūs, mylintys, save pripažįstantys, našūs. Ar tai tikrai mokslinis apibūdinimas? – klausia D.G.Myers (2000). O gal tai tik asmeninių Maslow vertybių ir idealų apibūdinimas? M.Brewster – Smithas (1978) pastebi, kad Maslow yra pateikęs tik įspūdžius apie savo herojus. Įsivaizduokime kitą teoretiką, kuris išeities tašku pasirenka kitokias asmenybes, pvz., Napoleoną, Aleksandrą Didijį ir J.D.Rockefellerį. Šis teoretikas tikriausiai saviraiškos pasiekusius žmones apibūdintų kaip ,,nepaisančius kitų žmonių poreikių”, ,,motyvuotus laimėti”, ,,apsėstus valdžios”.
Antra, kai kurie kritikai prieštarauja minčiai, kurią Rogersas suformulavo taip:,,Vienintelis svarbus klausimas yra:,,Ar mano gyvenimo būdas visiškai patenkina mane ir leidžia man iš tikrųjų save išreikšti?”. Jie baiminasi, kad humanistinės psichologijos skatinamas individualizmas – pasikliauti ir veikti vadovaujantis savo jausmais, būti sau ištikimais, save išreikšti – puoselėja nuolaidžiavimą sau, egoizmą ir moralinių ribojimų nykimą. Iš tikrųjų čia kalbama apie tuos, kurie telkia dėmesį ne į save, bet už savęs, kurie turi daugiausia galimybių patirti socialinę paramą, džiaugtis gyvenimu ir sėkmingai susidoroja su stresu.
Humanistinė psichologija atmeta šią kritiką. Jos šalininkai teigia, kad karingumas, priešiškumas ir nejautrumas dažnai kyla tada, kai žmonių savivertė menka. Be to, jie teigia, kad norint pamilti kitus, pirmiausia reikia pamilti save.
Kaip teigia D.Katiliūtė – Boydstun (1997), viena pagrindinių humanistinės psichologijos kritikos atramų yra tai, kad Rogerso asmenybės teorija pagrįsta sergančiųjų patirtimi. Iš tikro gal kartais per didelis vargas ir poreikių patenkinimo ribojimas gali sukelti psichologinių problemų ir kartais reikia, kad žmogus pirma pasirūpintų savimi, būtų neprotinga manyti, jog tai galima apibendrinti visiems.
Rogersas gana dažnai kritikų kaltinamas naivia fenomenologija. Klientų pasisakymus apie save jis priimdavo kaip atspindinčius realybę, o ne kaip tos realybės interpretaciją. Bet ir paprasta introspekcija, ir daugelis psichologinių tyrimų liudija, kad žmogui dažnai labai sunku suvokti ir įvardyti savo tikruosius jausmus ir motyvus.
Daugelio Rogerso teorijos sąvokų tokios plačios ir neaiškios, kad sunku jas tiksliai apibrėžti. Pavyzdžiui, jo teigimu, pats žmogaus organizmas žino, kokie yra įgimti jo poreikiai ir polinkiai, ir jais vadovaudamasis žino, kas jam ir fiziškai, ir psichologiškai naudinga. Bet tada lieka neaišku, kokios būtent yra tos žmogaus galimybės ir įgimti standartai, pagal kuriuos jis renkasi vieną ar kitą veiksmą, ir iš kur jie kyla.
Humanistinės krypties atstovai manė, jog visi aplinkos neribojami, autentiški žmogaus norai yra geri, kyla iš prielaidos, kad žmogus iš prigimties yra geras. Bet galimos dvi gerosios žmogaus prigimties prasmės: kad žmogus iš prigimties yra linkęs daryti kitiems gera ir kad jis iš prigimties nelinkęs kitiems daryti bloga. Tada kyla klausimas, iš kur kyla blogis pasaulyje. Rogersas atsakytų, kad tai vaiko laisvę varžančių tėvų ir blogos visuomenės padariniai. Bet tai būtų ne atsakymas į klausimą, o tik jo atidėjimas. Juk tėvai ir visuomenė – irgi žmonės. Jei Rogerso teigimu, prigimties gėrio samprata reiškia tik tai, kad žmogus, siekdamas patenkinti savo poreikius, nėra iš prigimties daryti kitiems bloga, tada psichologo nebus atsižvelgta į tai, kad žemės ištekiliai nėra beribiai, kad jų užtenka visiems visų norams patenkinti. D.Katiliūtė – Boydstun (1997) kelia klausimą, jei dviems žmonėms reikia to paties dalyko, tai koks dėsnis veikia tada? Humanistinė psichologija to paaiškinti nesugeba.
Rogersas pripažino vertingu tik tai, kas natūralai kyla iš žmogaus prigimties. Betgi ir psichologinių, ir antropologinių tyrimų duomenys rodo, kad suaugusiųjų imitavimas yra vienas universaliausių vaikystės reiškinių. Toks reiškinys paprastai laikomas natūraliu, sąlygotu ne kokios nors specifinės kultūros, bet pačios žmogaus prigimties. Anot Rogerso, tik tai, ką žmogus pats suvokia, ką jis savyje išvysto, yra autentiška. Kitų nuomonės gali galioti tik jiems patiems, ne kam kitam. Nepaisant to, Rogersas aktyviai perša tam tikrą galvoseną, tam tikrą būdą – šitaip prieštaraudamas savo paties pagrindinei tezei.
Kai kurių Amerikos psichologų nuomone, humanistinė psichologija yra religija negu mokslas, nes jis pagrįstas ne tiek aiškiomis, empiriškai patikrinamomis sąvokomis, kiek asmeniškais įsitikinimais ir filosofinėmis prielaidomis
A.Maslow, pats anksčiau propagavęs humanistines idėjas ir savęs įvertinimo svarbą, vėliau, 1970m., rašė vis dėlto klydęs. Jis pamatė, kad jauni žmonės savęs neįgyvendina, jie dar neišmoko kantrybės, nesuprato savo ir kitų blogio, dar neturi pakankamai žinių, kad būtų atviri galimybei tapti išmintingais. Vis tik reikia pažymėti, kad maždaug nuo septintojo dešimtmečio progresyviosios pedagogikos ir humanistinės psichologijos įtaka buvo ryški beveik visuose Amerikos pedagogikos fakultetuose. Tačiau pedagogų ilgametė patirtis rodė, kad ši mokymo sistema neteikia reikiamo išsilavinimo bei įgūdžių ir ne tik neišvysto charakterio, bet jį tiesiog deformu

Leave a Comment