Bachas

GYVENIMO KELIO GAIRĖS

CHORO BERNIUKAS

Eizenachas, kuriame 1685 metų kovo 21 d. gimė J. S. Bachas, yra netoli Erfurto. Ten kėlė vestuves Sebastiano tėvai, tarnavo daug artimų ir tolsnių giminaičių. Netoli ir Veimaras-jame vėliau įsikūrė Gėtė ir Šileris, dar vėliau-Listas.

Sebastiano vaikystėje šalis stojosi ant kojų po ją nusiaubusio Trisdešimties metų karo, kai svetimšalių kareivių pulkai niokojo miestus, plėšė gyventojus, degino kaimus. Tiuringija, Bacho tėvynė, buvo labiausiai nuniokota. Vis dėlto būtent čia tvirčiausiai išsilaikė vokiečių muzikos tradicijos.

„Bachų giminė“ dalyvaudavo muzikuojant bažnyčiose ir dvaruose-dažniausiai smulkiuose, muskurdusiuose. Šiie muzikantai taip išgarsėjo, jog XVII amžiaus Erfurte visus miesto muzikantus vadino Bachasi. Johano Sebastaino tiesioginiai pirmtakai ir artimiausi giminaičiai tarnavo tame pačiame Erfurte, Eizenache, Arnštate, Veimare, Geroje ir t.t.

Iškilo įdomus dokumentas-deja, ne autografas, o kopija: 1735 metais Bachas sudarė savo giminės iš tėvo pusės genealogiją, išvardijęs 53 giminaičius; visi jie-su retomis išimtimis-pasišventę muzikai. Sąraše, pavadintame „Muzikinės Bachų giminės kilmė“.

Bažnyčioje dirbo „dvaro ir miesto vargonininkas“ Johanas Kristofas Bachas, Ambrozijaus pusbrolis, tačiau jų dviejų santykiai buvo nokokie. Johanas Sebastianas Bachas labai vertino savo anntros eilės dėdės muziką.

Ambrozijus turėjo aštuonetą vaikų; Johanas Sebastianas-jauniausias, o pirmagimis, Johanas Kristofas (1682-1721), buvo vyresnis už Sebastianą 14 metų; jis mokėsi Erfurte pas garsųjį Pachelbelį. Johano Jakobo (1682-1722), amžiumi kiek vyresnio Sebastiano brolio, likimas susiklostė neįprastai.

Pirmosius dešimt metų Sebastianas praleido Eizenache-mieste, kur te

ebegyveno legendos apie Liuterio gyvenimą ir darbus. Eizenache Sebastiano tėvai gyveno gatvėje, pavadintoje Liuterio vardu, o jis mokėsi toje pačioje mokykloje, kurią maždaug prieš porą šimtmečių trejus metus buvo lankęs Martynas Liuteris. 1693 metais Sebastianas įstojo į šią seną lotynišką mokyklą prie šv. Jurgio bažnyčios, kurioje vargonininkavo jo dėdė.

Būdamas mokiniu, Bachas giedojo parapijos chore, turėjo gražų sopraną. Bachas buvo savamokslis ir jokių sistemingų studijų, vadavaujamas meistro, nepraėjo. Pasiekti meistriškumo viršūnės jam padėjo nepaprastas žinių troškimas ir genialūs gabumai.

Eizenache Bachas įstojo į penktąją klasę-Vokietijoje klasės tada skaičiuodamos žemyn: aukščiausia klasė buvo pirmoji. Devynerių metų jis neteko motinos, o po metų mirė tėvas, pireš mirtį vedęs antrą kartą. Vyresnysis brolis Johanas Kristofas-Ordrufo vargonininkas ir mokyklos mokytojas-priglaudė našlaitį pas save. Beletrizuotose Bacho biografijose jo brolis apibūdinamas nee iš geriausios pusės-kaip ribotas ir griežtas žmogus. Mokykla, kurioje jis mokėsi, buvo laikoma pavyzdine ir vadinosi licėjum. Sebastianas buvo priimtas į trečią klasę ir penkiolikos metų išėjo visą kursą. Licėjumi paprastai baigdavo septyniolikmečiai, todėl galima daryti išvadą, kad jaunuolis mokėsi stropiai, kartu daug laiko skirdamas muzikai.

1713 metais Johanas Sebastianas tapo jauniausiojo krikštatėviu.

Liūneburge baigėsi tiek kultūrinis, tiek muzikinis jaunuolio lavinimas. 1702 metų pavasarį jis paliko šv. Mykolo mokyklą. Kur iškeliavo, kur bastėsi visus metus-nežinoma. Nuo penkiolikos metų-po to, kai išvyko iš Ordrufo-Sebastainas iš ni
iekur negalėjo tikėtis materialinės paramos. Hamburge Johanas Sebastianas nebūtų galėjęs susirasti tinkamos vietos. 1702 metų liepos mėnesį jaunuolis norėjo užimti vargonininko vietą Zagerhauzene-apie tai Bachas pats užsimena viename 1736 metų laiške,-bet buvo dar labai jaunas, turėjo tik 17 metų. Tas pačias pareigas jis bandė gauti Arnštate, tačiau nesėkmingai. Pagaliau ėmė tarnauti smuikininku Veimare-hercogo Johano Ernsto instrumentinėje kapeloje. Turėdamas 17 ar 18 metų-jis puikiai išmanė ne tik vargonavimo meną, bet ir vargonų konstrukciją. Toje bažnyčioje Bachas ir pasiliko, ir jam, beje, iškart buvo paskirtas atlyginimas, didesnis už tą, kurį gaudavo kiti šio miesto vargonininkai.

Hercogo kapeloje-turėdamas vos aštuonioliką metų-Bachas tapo koncertmeistru.

1703 metų liepos 3 dieną, dar priklausydamas Veimaro hercogo kapelai, Bachas Arnštate pademonstravo vargonininko sugebėjimus ir ruggpjūčio 14-ąją pradėjo eiti pareigas Naujojoje bažnyčioje, kur jo žinioje buvo geri, 1699-1703 metais pastatyti vargonai-gersni už tuos, kuriuos jis turėjo vėlesnėse tarnybose.

Leave a Comment