HIPERAKTYVUS VAIKAS

Tėvai dažnai nesutaria ir ginčijasi dėl vaikų auklėjimo, nes jie
atsineša skirtingą auklėjimo patirtį iš savo šeimų. Tačiau nėra vieno gero
auklėjimo būdo, ir niekas negali įrodyti, kad vienas požiūris geresnis už
kitą. Nesutarimai tampa dar ryškesni, kai šeimoje yra „sunkus“ vaikas,
turintis specifinių poreikių. Vaikai su dėmesio ir aktyvumo sutrikimu –
hiperaktyvūs vaikai, nuo mažens sukelia daugiau rūpesčių. Tėvai turi
nuolat saugoti, skirti daug daugiau dėmesio ir laiko. Nepaisant tėvų
autoriteto ir reikalavimų, dažnai sunku palaikyti tvarką ir drausmę
namuose, kur auga hiperaktyvus vaikas. Be abejo, lengva paatarti, kad svarbu
išlikti ramiems ir tvirtiems, elgtis su vaiku mandagiai. Lengva pasakyti,
sunku padaryti. Natūralu, kad kartais tėvai netenka kantrybės, ir tada
prasideda ydingas ratas: į vaiko judrumą rėvai reaguoja pykčiu ir
bausmėmis, vaikai atsako prieštaraudamas ir pykdamas, tuo lyg bausdamas
tėvus, konfliktas stiprėja. Vaikas ir tėvai, bausdami ir gąsdindami, ima
varžytis, kas ką kontroliuos, ir niekas negali sustoti. Vis rečiau tėvams
pavyksta palaikyti draugiškus santykius su vaikais. Tai sukelia nuolatinę
įtampą šeimoje, vaikas darosi piktas, agresyvus, didesnė tikimybė, kad
pradės asocialiai elgtis. Neretai praradę kantrybę tėvai muša vaiką, tuuo
dar labiau pablogindami situaciją. Dėl konfliktų hiperaktyvūs vaikai
visiškai pasimeta ir jaučiasi nesaugūs. Beprasmiška dėl tokios situacijos
kaltinti vaiką. Suaugusieji turi suprasti ir keisti savo elgesį. Tai dažnai
skausmingas kompromisų, derybų ir geros valios ieškojimo procesas. Kartais
užtenka supratimo ir noro, o kartais reikia iš

šorinės pagalbos, t.y šeimos
konsultavimo ir psichoterapijos. Norint padėti vaikui, reikia padėti visai
šeimai.

DARBO TIKSLAS

Pagalba hiperaktyviam vaikui

DARBO UŽDAVINIAI

1. Išiaiškinti kas tai yra hiperaktyvumas, kokios atsiradimo priežastys.

2. Išsiaiškinti pagalbos būdus hiperaktyviam vaikui.

3. Padėti tėvams išmokti įveikti sunkumus auklėjant hiperaktyvų vaiką.

HIPERAKTYVUS VAIKAS

Hiperaktyvumo  (veiklos ir dėmesio,  hiperkinezinis)  sutrikimas  yra 

lėtinis,  prasidedantis  vaikystėje  ir  galintis  tęstis  suaugusiame 

gyvenime  sutrikimas,  kuris  neigiamai  veikia  vaiko  gyvenimą 

namuose,  mokykloje  ir  bendruomenėje.  Tokie  vaikai  nenuoramos, 

išsiblaškę,  impulsyvūs,  įkyrūs,  keliantys daug  rūpesčių  savo 

tėvams  ir  mokytojams.  Patys  vaikai  dažnai  jaučiasi  nelaimingi, 

žema  jų  savivertė.  Jei  tokie  vaikai  negydomi,  jiems  padidėja 

rizika  piktnaudžiauti  narkotikais,  alkoholiu,  nusikalsti, 

nusižudyti,  susirgti  įvairiomis  psichikos  ligomis. Vaikai  su  šiuo

sutrikimu  nuo  mažens  irzlūs,  blogai  miega,  būdingi  pilvo

skausmai,  alergija  maistui.  Tik  pradėję  vaikščioti,  jie  bėgioja 

“lyg  užsukti”. Toks aktyvumas, deja, yra griaunantis ir betikslis.

Vaikai nesugeba užbaigti pradėtų  darbų, jų dėmesį greit ppatraukia kiti

dalykai. Tokie vaikai    impulsyvūs, elgiasi neapgalvotai, tuo sukeldami

sau ir tėvams pavojingas ar keblias situacijas. Darželyje  toks vaikas

trukdo kitiems vaikams žaisti, užsiėmimų metu nesusikaupia, drumsčia

pietų miegą.  Mokykloje ši problema dar labiau paaštrėja, nes čia

sukaupti dėmesį reikia ne žaidimui, o mokymuisi.  Šiems vaikams sunku

išlaikyti dėmesį daugiau nei kelias minutes, ypač ties užduotimis, kurios

jiems  atrodo įkyrios ir pasikartojančios. Nors paprastai šių  vaikų 

intelektas  normalus,  tačiau  jie  nesugeba  mokytis  pagal  savo 

galimybes.  Ir  kuo  labiau  nesiseka  tokiems  vaikams  mokykloje,  tuo 

mažiau  jie  nori  stengtis.  Dėl  nedėmesingumo  va

aikai  negali  žaisti 

ir  komandinių  žaidimų,  sportuoti,  todėl  vaikai  nenori  jų 

priimti.  Hiperaktyvūs  vaikai  turi  per  mažai  kantrybės ir 

netoleruoja  kitų,  atrodo  nepagarbūs ir  nesubrendę.  Dažnai

nepaklūsta, bet ne sąmoningai, o nesusimąstydami.  Dėl  impulsyvumo

neretai  pasako  ką  nors  bloga,  kas  užgauna  kito  žmogaus jausmus, 

dažnai  patiria  nelaimingus  atsitikimus.  Tokie  vaikai  nepopuliarūs 

tarp  bendraamžių  ir  tarp  suaugusių, su  jais  dažniausiai  sutinka 

žaisti  tik  jaunesni  vaikai  arba  tokie  pat  hiperaktyvūs vaikai.

Ilgalaikę,  tvirtą  draugystę  jie  užmezga  retai  ir  vėliau  tampa 

izoliuoti. Dažnai imasi fiziškai pavojingos veiklos, neatsižvelgdamas  į

pasekmes  (ne  dėl  nuotykio  ieškojimo),  pvz.,  nežiūrėdamas  išbėga 

į  gatvę. Tik pradėję  lankyti  mokyklą,  tokie  vaikai  pajaučia,  kad 

jiems  labai  sunku  susikaupti.  Tai  greit  pastebi  ir  mokytoja. 

Kartais  mokytoja  blogą  darbą  pamokų  metu  priskiria  vaiko 

tingumui,  užsisvajojimui,  užsispyrimui.  Tokių  vaikų  mokymosi 

rezultatai  nepastovūs:  lengvai  įveiktos  problemos  ir  darbai  vieną 

dieną  tampa  visiška  paslaptimi  kitą  dieną.  Šie  vaikai save 

suvokia  neigiamai,  kenčia  jų  savigarba,  ypač,  kai  lygina  save 

su  kitais  vaikais.  Atsiranda elgesio  pakitimai:  melavimas,

skundimas,  keikimasis,  savęs  žeminimas,  pikti  komentarai  kitų 

atžvilgiu,  agresijos  protrūkiai,  impulsyvumas.    Hiperaktyvūs 

vaikai  pastabų gauna  tiek,  kad  kartais  knygelėse  joms  nebėra 

vietos.   Tėvai    patiria susierzinimą,  bejėgiškumą,  atsivertę  vaiko 

pažymių  knygelę:  “ir  vėl.”  Mokykloje  paprastai  taikoma  bausmių 

sistema.  Hiperaktyvūs  vaikai  nekalti  dėl  savo  judrumo,  užmaršumo,

išsiblaškymo.  Šiems  vaikams  vėluoti,  užsimiršti,  plepėti  per 

pamokas  yra  įprastas  dalykas,  ir  taip  atsitinka  savaime,  vaikui 

nė  nesuprantant.  Tokie  vaikai  negali  paaiškinti,  kodėl  taip 

elgiasi.  Todėl,  kai  yr
ra  baudžiami,  jaučiasi  pasimetę,  įskaudinti 

,  bejėgiai.  Tai  tas  pats,  kas  bausti  vaiką,  kurio  viena  koja 

trumpesnė,  už  tai,  kad  jis  šlubuoja. Blogiausia  tai,  kad  vaikas, 

pilnas   lūkesčių  ir  džiaugsmo  pradėjęs  lankyti  mokyklą,  pamažu 

praranda  bet  kokį  norą  mokytis  vien  dėl  pastovių    perspėjimų 

ir  nesėkmių.  Vaikas  netenka  motyvacijos  stengtis  mokytis.  Ir  tuo 

sunkiau  išeiti  iš  šio  užburto  rato,  kuo  ilgiau  vaikas  kenčia 

tokiose  sąlygose.  Tėvai  ir  mokytojai,  bendraudami su  tokiais

vaikais  jaučia  stresą,  nes  sunku  rasti  būdų,  kaip  šiems vaikams 

padėti  ir  ką  daryti, kad jie  būtų  patenkinti. Be  galo  svarbu 

laiku  pasiūlyti  vaikui  ir  jo  tėvams pagalbą, o  tų  vaikų 

pedagogams  suteikti informaciją Dėmesio trūkumo – hiperaktyvumo –

sutrikimas ( DTHS) yra vienas labiausiai paplitusių ir tyrinėjamų

neurologinių vaikystės problemų.

Keletas duomenų:

• Manoma, kad šį sutrikimą turi apie 3 – 5 proc. ( kažkurių autorių

duomenimis – net 7 – 10 proc.) vaikų.

• Berniukams šis sutrikimas diagnozuojamas 2-3 kartus dažniau nei

mergaitėms.

• Bent vienas vaikas kiekvienoje klasėje ar darželio grupėje gali turėti

šį sutrikimą ir tokiam vaikui būtų reikalinga speciali pagalba..

• Hiperaktyvumas dažnai painiojamas su kitomis diagnozėmis bei dažnai

lydi kitas ligas.

• Hiperaktyvumas dažnai tęsiasi paauglystėje ir suaugusiam žmogui.

Kartais tik diagnozavus vaikui DTHS tėvas supranta, kad pats turi šią

problemą ir tai galbūt sąlygoja gyvenimo nesėkmes.

• Apie 70 proc. vaikų su DTHS turi mokymosi problemų.

Tarptautinėse  ligų  klasifikacijose  šis  sutrikimas  vadinamas 

hiperkineziniu  sutrikimu,  ir jam  diagnozuoti  būtini 8  iš  šių 

išvardintų  požymių,  trunkančių  ilgiau  nei  6  mėnesius:

1. Dažnai  nenustygsta,  mosuoja  rankomis  ar  kojomis,  rangosi 

kėdėje  (paaugliams  tai  gali  pasireikšti  t

tik  subjektyviais 

nerimo pojūčiais).

2. Sunku  sėdėti  ramiai,  kai  to  reikalaujama.

3. Lengvai  išsiblaško  nuo pašalinių  dirgiklių.

4. Sunku  sulaukti  žaidimų  eilės  ir pan.

5. Dažnai  skuba  atsakyti  į  klausimus,  nors  dar  nebaigiama 

paklausti.

6. Sunku  laikytis  kitų  instrukcijų  (ne  dėl  priešiško  elgesio  ar 

nesugebėjimo  suprasti),  todėl  pvz.,  nepavyksta  pabaigti  namų 

darbų.

7. Sunku  sukaupti  dėmesį  atliekant  tam  tikras  užduotis  ar 

žaidžiant.

8. Dažnai  pereina  nuo  vienos  nepabaigtos  veiklos  prie  kitos.

9. Sunku  žaisti  tyliai.

10. Dažnai  pernelyg  daug  kalba.

11. Dažnai  trukdo  kitiems, pvz.,  įsikiša  į  kitų  vaikų  žaidimus.

12. Dažnai  atrodo,  kad  neklauso, kas  yra  sakoma.

13. Dažnai  pameta  daiktus,  būtinus  užduotims  ar  veiklai  mokykloje, 

namuose  (žaislus,  pieštukus,  knygas,  užduotis).

.                                                         

HIPERAKTYVUMO PRIEŽASTYS

1. Ankstyvoje  vaikystėje  atsiradę  smegenų  funkcijos  sutrikimai  dėl 

nėštumo  ar  gimdymo  patologijos (išankstinis gimdymas, nepakankama 

ar  neteisinga  motinos  mityba, medikamentų,  alkoholio, narkotikų 

vartojimas,  rūkymas,  sunkus  gimdymas).

2. Dažnai turi reikšmės paveldimumas. Vaikai su DTHS dažniausiai turi

bent vieną giminaitį su šiuo sutrikimu. Ir maždaug 1/3 tėvų

vaikystėje, jaunystėje turėjo DTHS būdingą elgesį.

3. Blogi  santykiai  šeimoje,  konfliktai.

4. Neteisingas  auklėjimas  šeimoje.

5. Atlikti tyrimai rodo, kad cinko trūkumas gali turėti įtakos

hiperaktyvumui ir impulsyvumui atsirasti.

Sutrikimo  eiga  ir  prognozė

Anksčiau  buvo  manoma,  kad  vaikai  “išauga”  šią  problemą,  tačiau 

paskutiniai  duomenys  teigia,  kad  tik  30%     vaikų  su  šiuo 

sutrikimu  stebimas  pagerėjimas.  40%  brendimo  laikotarpiu 

prisijungia  socialinės problemos  (mokyklos nelankymas,  valkatavimas, 

vagystės),  30%  –  alkoholizmas,  narkomanija,  vystosi  asmenybės 

sutrikimai,  nerimo,  nuotaikos  sutrikimai.  Todėl  labai  svarbu 

pradėti  hiperaktyvaus  vaiko  gydymą  kuo  anksčiau,  įsitraukti  į 

gydymą  visiems  šeimos  nariams,  vaiko  mokytojams,  kuo  anksčiau 

pradėti  elgesio  korekcijos  programą.  Tik  keičiant  artimų  žmonių 

elgesį,  galima  palengvinti per  aktyvaus  vaiko  problemas, pagerinti 

jo  mokymosi  ir  adaptacijos  galimybes

. Kaip  padėti  hiperaktyviems  vaikams? 

  Keisti  suaugusiųjų  elgesį  ir  požiūrį  į  juos  tiek  namuose, 

tiek  mokykloje,  kaip  pagerinti  tokių  vaikų  mokymosi  ir 

adaptacijos  galimybes,  Nusileisdami  hiperaktyviam  vaikui,  tėvai 

dažnai  užsitraukia  jo  brolių  ar  seserų  pyktį,  konfliktuoja  su 

seneliais,  kaimynais,  vaiko  elgesiu  nepatenkintais  mokytojais,  o 

paskui  susiduria  su  teisėsaugos  pareigūnais. Daugeliui  hiperaktyvių 

vaikų  sunku  pastebėti ryšį  tarp  savo  elgesio  ir  pasekmių.  Jeigu 

tėvai  mėgina  juos  apsaugoti  nuo  nemalonumų,  kuriuos  sukelia  jų 

elgesys,  vaikai  taip  ir  neišmoksta  to  suprasti  ir  koreguoti 

savo  elgesio.

  Šeimos  konsultavimas

Pirmoji  pagalba  tėvams  reiškia  dalykinę  informaciją  apie  šį 

sutrikimą.  Dažnai  jau  vien  tai  išvaduoja juos nuo  kaltės  jausmo 

ir  padeda  rasti  naujus  kelius  į  savo  vaiką.  “Sunkus” vaikas 

virsta  vaiku,  kuriam  reikia  padėti. Užtikrinti  efektyvų 

hiperaktyvumo  sindromo  gydymą  gali  multimodalus  požiūris  į  patį 

sutrikimą  ir  jo  gydymą.  Tai  reiškia  komandos,  kuriai  priklauso

tėvai,  mokytojai,  gydytojai  ir  elgesio  specialistai  (psichologai), 

sudarymą.  Keturi  tokio  gydymo  “kertiniai  kampai”  yra  tokie:

1. Mokymo  planavimas.

2. Medicininė  priežiūra.

3. Psichologinis  konsultavimas.

4. Elgesio  modifikavimas.

Negydant  hiperaktyvaus  vaiko,  jis  dažniausiai  patiria  nesėkmes 

mokykloje,  jį  atstumia  bendraamžiai,  kyla  konfliktų  šeimoje. Visa 

tai  gali  sulėtinti vaiko  vystymąsi  ir  dėl  menkos  savivertės  bei 

nuolatinių  nesėkmių  sukelti  psichikos  komplikacijas  (nerimo, 

nuotaikos  sutrikimus,  tikus  ir  kt.).   Korekciniai  metodai, 

dirbant  su  hiperaktyviais  vaikais,  skirti  ne  jų  “išgydymui”,  o 

siekiant sudaryti  sąlygas,  kad  mokymosi  ir  bendravimo  nesėkmės 

vaikui  būtų  ne  tokios  dažnos ir ne  tokios  griaunančios. Tuo  pačiu 

sudaromos   sąlygos  geresniam  vaiko  elgesiui  (tačiau  tokie  vaikai 

išlieka problemiški  ilgą  laiką).

Tėvams  rekomenduojama  vadovautis  8  bendrais principais,  auklėjant 

hiperaktyvų  vaiką  (pagal  A.Barkley):
1. Vaikas  turi  tuoj  pat  patirti  savo  elgesio  pasekmes.

Hiperaktyvius  vaikus  dažniau  negu kitus  reikia  pastebėti  ir 

pagirti,  kai  jie  gerai  elgiasi.  Pagiriama  tuoj  pat,  kai  vaikas 

gerai  elgiasi,  pvz.,  ramiai  sėdi,  atlieka  užduotį.  Tai  gali 

būti  žodinis  įvertinimas,  žvilgsnis,  prisilietimas  ar  nedidelė 

dovanėlė.  Svarbu  pastebėti,  kokią  paskatinimo  formą  vertina 

vaikas.

2. Hiperaktyviam  vaikui  dažniau  turi būti  parodomos  jo  elgesio 

pasekmės.

Tėvai  (arba  mokytojai)  turi dažniau  parodyti  vaikams,  kaip  tuo 

momentu vertinamas  jo  elgesys.  Tai  galime  padaryti žvilgsniu, 

šypsena  ar  paraginimu  susikaupti,  kartais  nepritarimu.  Tokiu  būdu 

vaikas  pajunta,  ar  gerai elgiasi.

3. Naudoti  paskatinimus,  motyvuojant  tinkamą  elgesį.

Hiperaktyvūs  vaikai  mažiau  reaguoja  į  žodinius  pagyrimus. 

Veiksmingesnis  fizinis  prisilietimas,  specialios  privilegijos  ar 

materialiniai  apdovanojimai,  atitinkantys  vaiko  amžių:  saldainis, 

žaislas  ar  nedidelė  pinigų  suma.  Galima tai  daryti  pamažu, 

naudojant  taškų  ar  +/-  sistemą.  Sveiką  vaiką  nepatartina  dažnai 

materialiai  apdovanoti,  tačiau  hiperaktyviems  vaikams  kartais  tai 

geriau  tinka.

4. Skatinti  teigiamą  elgesį  ir  tik  vėliau  taikyti  bausmes.

Humaniškai elgtis  (vengti  fizinių  bausmių,  ironijos,  pažeminimo).

Tai  reiškia,  kad  jeigu  vaikas elgiasi  netinkamai,  reikėtų  kurį 

laiką  ignoruoti  blogą  elgesį  ir  skatinant  sužadinti  vaiko  norą 

geriau  elgtis.  Jeigu,  vadovaujantis  tokia  taktika,  vaiko  elgesys 

nesikeičia,  galima  vaiką  bausti.  Bausmės  turėtų  būti  nedidelės 

ir  labai  specifiškos,  t.y.  skiriamos   už  konkretų poelgį.  Tai 

daryti  reikia nuolat,  kiekvieną  kartą,  kai  blogas  elgesys 

kartojasi.  Bausmės  padės  tik  tuomet,  kai  jos  taikomos kartu  su 

paskatinimais (paskatinimai turėtų  viršyti  bausmes  8:1). Skatinimo 

ir  bausmių  formos  turi  būti iš  anksto  aptartos  su  vaiku  ir 

priimtos  abipusiu  susitarimu.  Taip  pat  turi  būti  aptartas 

geidžiamas  abipusis  elgesys;  kada laikoma,  kad  susitarimas 

pažeistas;  kaip  skatinama  už  susitarimo  vykdymą;  kaip  baudžiama 

už  jo  nevykdymą.  Į  tokį  susitarimą  įtraukti  konkrečias,  vaikui 

suprantamas  skatinimo  ir  baudimo  priemones.

skatinimas:

• leisti  užsiimti  tam  tikra  kasdienine  veikla;

• pailginti  10 – 15  min.  mėgstamų  užsiėmimų laiką  prieš  miegą;

• duoti  pinigų  smulkioms  išlaidoms  ar  norimam  daiktui  įsigyti.

      Bausmės:    

• atsižvelgti  į tai,  kas  vaikui  svarbu, ką  mėgsta,  ko  prašo  ir 

parinkti  pagal  tai  bausmę

• bausmės turi būti  ne  per  didelės,  atitinkančios  netinkamo 

elgesio  pasireiškimus.

Labai  efektyvūs  yra  ilgesnio  laiko  susitarimai,  kuriuose 

fiksuojams  netinkamas  ir  pageidaujamas  elgesys  (balų,  taškų, 

žetonų  sistema).Rezultatai  suvedami,  baigiantis  dienai,  savaitei. 

Pradedama  nuo  trumpalaikių  susitarimų,  vėliau  pereinama  prie 

susitarimų  ilgesniam  laikotarpiui.

Panaudoti  suaugusiojo  dėmesį  kaip  skatinimo  ar  baudimo  priemonę, 

ignoruoti  vaiką,  jei  jis  blogai  elgiasi,  elgesiui pasikeitus, 

atkreipti  į  jį  dėmesį,  pastebėti  jo  norą  dirbti,  veiklos 

rezultatus,  akivaizdžiai  tai  parodyti.

5. Pastovumas,  susijęs  su  laiku,  vieta  ir  globėjais. Pastovumas

laiko atžvilgiu reiškia, kad kiekvieną dieną, savaitę ar mėnesį yra tie

patys reikalavimai ir tos pačios pasekmės. Pastovumas vietos atžvilgiu

reiškia, kad namuose, mokykloje, gatvėje ar kaime – visur tie patys

reikalavimai ir tos pačios pasekmės. Pastovumas tarp globėjų reiškia, kad

mama, tėtis, močiutė, senelis, mokytoja reikalauja tų pačių dalykų ir

taip pat reaguoja į teigiamą arba neigiamą elgesį. Žinoma, kad yra

skirtingi elgesio stiliai, tačiau esminiai reikalavimai turėtų būti

vienodi.

• reikalavimai  ir  pasekmės  turi  būti  tie  patys  visą  laiką;

• reikalavimai  ir  pasekmės  turi  būti  tokie  patys įvairiose  vietose 

ir  aplinkoje  (namuose,  gatvėje,  mokykloje);

• reikalavimai  ir  pasekmės  turi  būti  tokie  patys  kiekvieno  iš 

globėjų  (mamos,  tėčio,  močiutės,  senelio,  mokytojos);

6. Iš  anksto planuoti  problemiškas  situacijas  ir pasikeitimus.

Dažnai hiperaktyvių vaikų elgesys nenuspėjamas, impulsyvus. Jie netikėtai

sutrikdo tėvus, sukeldami triukšmą ar pridarydami nemalonumų svetimų

žmonių akivaizdoje. Tokiais atvejais visi sunerimsta ir pasimeta. Todėl

naudinga iš anksto numatyti, kokioje situacijoje galėtų taip atsitikti,

ir mėginti iš anksto su vaiku ją aptarti, numatyti galimų veiksmų planą.

Prieš pat tokią situaciją trumpam stabtelėkite, priminkite vaikui

taisykles, paaiškinkite, kokio elgesio iš jo laukiate. Priminkite, kokį

apdovanojimą jis gaus, jeigu tinkamai elgsis, ir kokia bausmė bus už

netinkamą elgesį.

7. Nuolat  prisiminkite,  kad  vaikas  turi  sutrikimą.

Dažnai  globėjai  nusivilia  tuo,  kad  vaikas  nesikeičia  taip 

greitai,  kaip  jie  norėtų,  ir  toks  nusivylimas  sukelia  pyktį. 

Nuolat  prisiminkite,  kad  rūpinatės  vaiku su  savotiška negalia  ir 

ne  visada  galima  jam  padėti  geriau  elgtis.  Globėjams  lengviau 

keisti  savo  elgesį  ir  prisitaikyti  prie  vaiko.  Pasistenkite 

nusiraminti, išsaugoti  jumoro  jausmą.  Kartais  būtina  atitrūkti nuo 

bendravimo  su  vaiku,  pailsėti ir  atstatyti  savo  emocinę 

pusiausvyrą. DTHS – ilgalaikė negalia. Tėvai ir globėjai visą laiką

turėtų prisiminti, kad šis sutrikimas tęsiasi visą gyvenimą. Dažnai jie

nusivilia tuo, kad vaikas nesikeičia taip greitai, kaip jie norėtų, ir

toks nusivylimas sukelia pyktį. Nuolat prisiminkite, kad rūpinatės vaiku

su savotiška negalia ir ne visada galima jam padėti geriau elgtis. Tėvams

lengviau keisti savo elgesį ir prisitaikyti prie vaiko. Pasistenkti

nusiraminti, išsaugoti humoro jausmą. Kartais būtina atitrūkti nuo

bendravimo su vaiku, pailsėti ir atgauti emocinę pusiausvyrą.

8.Mokykitės  atlaidumo

Tai  svarbiausias,  bet  sunkiausiai  įgyvendinamas  principas. 

Kiekvieną  vakarą,  kai  vaikai   nueina   miegoti,  tėvai  galėtų 

rasti  laiko prisiminti  jų  elgesį  tą dieną  ir  atleisti  už 

prasižengimus.  Svarbu  atsikratyti  pykčio,  nusivylimo, atstūmimo  ir 

kitų  nemalonių  jausmų,  kurie  tą  dieną  kilo  dėl  vaiko  judrumo 

ir  blogo  elgesio.  Atleiskite  vaikui  už  tai,  kad  jis  yra 

sutrikęs  ir ne  visada  gali  kontroliuoti  savo  elgesį. Mokytis

atlaidumo – tai svarbiausias, bet sunkiausiai įgyvendinamas principas.

Kiekvieną vakarą, kai vaikai nueina miegoti, tėvai galėtų rasti laiko

prisiminti jų elgesį tą dieną ir atleisti už nusižengimus. Svarbu

atsikratyti pykčio, nusivylimo, atstūmimo ir kitų nemalonių jausmų, kurie

tą dieną kilo dėl vaiko judrumo ir blogo elgesio. Atleiskite vaikui už

tai, kad jis yra sutrikęs ir ne visada gali kontroliuoti savo elgesį.

Mokytojai galėtų tai daryti pasibaigus pamokoms. Nereikėtų suprast

klaidingai tai nereiškia leisti vaikams blogai elgtis, juos ir toliau

reikia kontroliuoti bei reikalauti atsakomybės. Tėvai turėtų pasistengti

atleisti ir kitiems žmonėms, kurie tą dieną nesuprato ar supyko dėl jų

vaiko elgesio. Tie žmonės dažnai nežino, kad vaiko aktyvumas ir dėmesys

sutriko, ir kaltina tėvus. Atleiskite sau už padarytas klaidas, už tai,

kad nesusivaldėte ar bendraudami su vaiku kažko nepastebėjote.

 Kitos  rekomendacijos  mokymo  ir  auklėjimo  procese        

• Kai  kuriems  hiperaktyviems  vaikams gali  būti  naudingas  ir

pedagoginis, psichologinis,  neurologinis  ištyrimas,  kuris  gali 

padėti  sudaryti  jų  mokymosi  stilių,  įvertinti  kognityvinius 

gebėjimus  ir  nustatyti  mokymosi  negalias  (jas  turi  apie  30% 

šių  vaikų).

• Individualizuotas  mokymas  ir/ar  bendraamžių  pagalba  mokantis.

• Parinkite  veiklą  individualizuotai:  pirmenybę  teikti  veiklai, 

kuri  turi  kuo  mažiau  konkurencijos  elementų:  plaukimas, 

važinėjimas  dviračiu,  karate.  Prisiminkite:  šiems  vaikams 

prasčiau  sekasi  komandiniai  žaidimai.

• Įtraukite  vaiką  į  socialinę  veiklą  (įvairius  būrelius,  jaunimo 

organizacijas)  –  tai  padės ugdyti  socialinius  įgūdžius  ir  kels 

jų  savivertę.

• Svarbu  teisingai  suplanuoti  vaiko  dieną.  Hiperaktyvūs  vaikai 

nesugeba  planuoti  laiko,  negali  nieko  numatyti  į  priekį  ar 

įžvelgti  pavojaus.  Todėl  kiekvieną  kartą,  jiems  išeinant  iš 

namų  į  mokyklą,  pravartu priminti,  kuriuo  keliu  jie  privalo 

eiti,  kas  jiems  draudžiama  daryti,  kada  jie  turi  pareiti 

namo;         

• Laikytis  griežtos  dienotvarkės:  nusistovėjusios  tvarkos 

maitinimuisi, miegui, pamokų  ruošai, maudymuisi  ir  kt.;

• Numatyti  aplinką  namų  ruošai,  rasti  vietą,  kur  mažiausiai 

blaškomas  vaiko  dėmesys;

• Naudoti  “maskuojantį  triukšmą”  (pvz.,  švelnią  muziką),  tai 

gali  padėti  vaikui  užmigti,  ruošti  namų  darbus  ir  pan.;

• Atliekant  sunkias ar  ilgas  užduotis,  daryti  trumpas 

“triukšmingas”,  aktyvias  pertraukėles;

• Užtikrinti,  kad  fizinis  aktyvumas  užimtų  didesnę  vaiko 

laisvalaikio  dalį,  riboti  televizoriaus  žiūrėjimą,  žaidimus 

kompiuteriu;

• Vengti  taikyti  fizinio  aktyvumo  ribojimą  kaip  bausmę;

• Prieš  duodant  vaikui  nurodymus,  įsitikinti,  ar  jis  girdi –

pašaukti  vardu,  paploti  per  petį  ir  pan.;

• Būnant  vaikui  vienam  namuose,  užrašyti,  ką  jis  turi  padaryti, 

nes  žodinius  pavedimus  jis  dažniausiai  pamiršta;

• Negalima  peikti  tokių  vaikų  kitų  akivaizdoje,  jie  taip  jau 

būna  suirzę,  nusiminę,  kad  vėl  kažką  padarė  ne  taip;

• Laikytis  kontrolės  sistemos,  tačiau,  kai  vaikas  parodys,  kad

gali būti  savarankiškas,  pastiprinti  jo  kompetenciją  ir  leisti 

veikti  pačiam;

• Tinkamai  bendradarbiaukite  su  vaiko  mokytoja,  koordinuokite 

pastangas  ir  dalinkitės  pasisekimais;

• Kruopščiai  paruoškite  savo  vaiką  nusistovėjusios  tvarkos 

pasikeitimui.             

Gydymas  vaistais

Kai  kuriose  užsienio  šalyse,  ypač  JAV  naudojami  specifiniai 

vaistai  hiperaktyvumo  sutrikimui  gydyti  (jie  pagerina  dėmesio 

koncentraciją,  mažina  aktyvumą).Tačiau  be  vaistų  visada 

skiriama:elgesio  terapija, šeimos  terapija.

Lietuvoje  dar  tokių  vaistų  nėra,  todėl  didžiausios  sėkmės  galima 

tikėtis  iš  elgesio  terapijos  bei  šeimos  terapijos.

Ar  reikalingas  hiperaktyviam  vaikui  gydymas  vaistais,  nuspręs 

Jūsų  vaiką  pakonsultavęs  vaikų  ir  paauglių psichiatras. Kiekvienam 

vaikui  gydymo  kursai  skiriami  individualiai,  todėl  būtina 

periodiškai  lankytis pas vaikų  psichiatrą.  Tėvai  turėtų  glaudžiai 

bendradarbiauti  su  mokytojais,  aptarti  vaiko  drausmės  klausimus, 

sukurti  abipusės  pagarbos  ir  pasitikėjimo 

atmosferą.                                              

.

LITERATŪRA

1. Ramoškienė N. Mamos žurnalas 2004 08

2. Kočiūnas R. Psichologinis konsultavimas. –Vilnius1995.

3. Vaikų psichologinis konsultavimas. Vilnius1999.

4. Grigutytė J. Tavo vaikas žurnalas 2003 04.

5. Medicinos enciklopedija – 1991.

KLAIPĖDOS KOLEGIJA

SVEIKATOS FAKULTETAS

Neakivaizdinio skyriaus individualių studijų
Socialinio darbo specialybės studentės Airos Bardauskienės

Pagalba hiperaktyviam vaikui

Darbo vadovas Dž. Valeckienė

Klaipėda 2004

Leave a Comment