Tėvai dažnai nesutaria ir ginčijasi dėl vaikų auklėjimo, nes jieatsineša skirtingą auklėjimo patirtį iš savo šeimų. Tačiau nėra vieno geroauklėjimo būdo, ir niekas negali įrodyti, kad vienas požiūris geresnis užkitą. Nesutarimai tampa dar ryškesni, kai šeimoje yra „sunkus“ vaikas,turintis specifinių poreikių. Vaikai su dėmesio ir aktyvumo sutrikimu –hiperaktyvūs vaikai, nuo mažens sukelia daugiau rūpesčių. Tėvai turinuolat saugoti, skirti daug daugiau dėmesio ir laiko. Nepaisant tėvųautoriteto ir reikalavimų, dažnai sunku palaikyti tvarką ir drausmęnamuose, kur auga hiperaktyvus vaikas. Be abejo, lengva patarti, kad svarbuišlikti ramiems ir tvirtiems, elgtis su vaiku mandagiai. Lengva pasakyti,sunku padaryti. Natūralu, kad kartais tėvai netenka kantrybės, ir tadaprasideda ydingas ratas: į vaiko judrumą rėvai reaguoja pykčiu irbausmėmis, vaikai atsako prieštaraudamas ir pykdamas, tuo lyg bausdamastėvus, konfliktas stiprėja. Vaikas ir tėvai, bausdami ir gąsdindami, imavaržytis, kas ką kontroliuos, ir niekas negali sustoti. Vis rečiau tėvamspavyksta palaikyti draugiškus santykius su vaikais. Tai sukelia nuolatinęįtampą šeimoje, vaikas darosi piktas, agresyvus, didesnė tikimybė, kadpradės asocialiai elgtis. Neretai praradę kantrybę tėvai muša vaiką, tuodar labiau pablogindami situaciją. Dėl konfliktų hiperaktyvūs vaikaivisiškai pasimeta ir jaučiasi nesaugūs. Beprasmiška dėl tokios situacijoskaltinti vaiką. Suaugusieji turi suprasti ir keisti savo elgesį. Tai dažnaiskausmingas kompromisų, derybų ir geros valios ieškojimo procesas. Kartaisužtenka supratimo ir noro, o kartais reikia išorinės pagalbos, t.y šeimoskonsultavimo ir psichoterapijos. Norint padėti vaikui, reikia padėti visaišeimai.
DARBO TIKSLAS Pagalba hiperaktyviam vaikui
DARBO UŽDAVINIAI 1. Išiaiškinti kas tai yra hiperaktyvumas, kokios atsiradimo priežastys.
2. Išsiaiškinti pagalbos būdus hiperaktyviam vaikui. 3. Padėti tėvams išmokti įveikti sunkumus auklėjant hiperaktyvų vaiką.HIPERAKTYVUS VAIKAS Hiperaktyvumo (veiklos ir dėmesio, hiperkinezinis) sutrikimas yra lėtinis, prasidedantis vaikystėje ir galintis tęstis suaugusiame gyvenime sutrikimas, kuris neigiamai veikia vaiko gyvenimą namuose, mokykloje ir bendruomenėje. Tokie vaikai nenuoramos, išsiblaškę, impulsyvūs, įkyrūs, keliantys daug rūpesčių savo tėvams ir mokytojams. Patys vaikai dažnai jaučiasi nelaimingi, žema jų savivertė. Jei tokie vaikai negydomi, jiems padidėja rizika piktnaudžiauti narkotikais, alkoholiu, nusikalsti, nusižudyti, susirgti įvairiomis psichikos ligomis. Vaikai su šiuo sutrikimu nuo mažens irzlūs, blogai miega, būdingi pilvo skausmai, alergija maistui. Tik pradėję vaikščioti, jie bėgioja “lyg užsukti”. Toks aktyvumas, deja, yra griaunantis ir betikslis. Vaikai nesugeba užbaigti pradėtų darbų, jų dėmesį greit patraukia kiti dalykai. Tokie vaikai impulsyvūs, elgiasi neapgalvotai, tuo sukeldami sau ir tėvams pavojingas ar keblias situacijas. Darželyje toks vaikas trukdo kitiems vaikams žaisti, užsiėmimų metu nesusikaupia, drumsčia pietų miegą. Mokykloje ši problema dar labiau paaštrėja, nes čia sukaupti dėmesį reikia ne žaidimui, o mokymuisi. Šiems vaikams sunku išlaikyti dėmesį daugiau nei kelias minutes, ypač ties užduotimis, kurios jiems atrodo įkyrios ir pasikartojančios. Nors paprastai šių vaikų intelektas normalus, tačiau jie nesugeba mokytis pagal savo galimybes. Ir kuo labiau nesiseka tokiems vaikams mokykloje, tuo mažiau jie nori stengtis. Dėl nedėmesingumo vaikai negali žaisti ir komandinių žaidimų, sportuoti, todėl vaikai nenori jų priimti. Hiperaktyvūs vaikai turi per mažai kantrybės ir netoleruoja kitų, atrodo nepagarbūs ir nesubrendę. Dažnai nepaklūsta, bet ne sąmoningai, o nesusimąstydami. Dėl impulsyvumo neretai pasako ką nors bloga, kas užgauna kito žmogaus jausmus,
dažnai patiria nelaimingus atsitikimus. Tokie vaikai nepopuliarūs tarp bendraamžių ir tarp suaugusių, su jais dažniausiai sutinka žaisti tik jaunesni vaikai arba tokie pat hiperaktyvūs vaikai. Ilgalaikę, tvirtą draugystę jie užmezga retai ir vėliau tampa izoliuoti. Dažnai imasi fiziškai pavojingos veiklos, neatsižvelgdamas į pasekmes (ne dėl nuotykio ieškojimo), pvz., nežiūrėdamas išbėga į gatvę. Tik pradėję lankyti mokyklą, tokie vaikai pajaučia, kad jiems labai sunku susikaupti. Tai greit pastebi ir mokytoja. Kartais mokytoja blogą darbą pamokų metu priskiria vaiko tingumui, užsisvajojimui, užsispyrimui. Tokių vaikų mokymosi rezultatai nepastovūs: lengvai įveiktos problemos ir darbai vieną dieną tampa visiška paslaptimi kitą dieną. Šie vaikai save suvokia neigiamai, kenčia jų savigarba, ypač, kai lygina save su kitais vaikais. Atsiranda elgesio pakitimai: melavimas, skundimas, keikimasis, savęs žeminimas, pikti komentarai kitų atžvilgiu, agresijos protrūkiai, impulsyvumas. Hiperaktyvūs vaikai pastabų gauna tiek, kad kartais knygelėse joms nebėra vietos. Tėvai patiria susierzinimą, bejėgiškumą, atsivertę vaiko pažymių knygelę: “ir vėl…” Mokykloje paprastai taikoma bausmių sistema. Hiperaktyvūs vaikai nekalti dėl savo judrumo, užmaršumo, išsiblaškymo. Šiems vaikams vėluoti, užsimiršti, plepėti per pamokas yra įprastas dalykas, ir taip atsitinka savaime, vaikui nė nesuprantant. Tokie vaikai negali paaiškinti, kodėl taip elgiasi. Todėl, kai yra baudžiami, jaučiasi pasimetę, įskaudinti , bejėgiai. Tai tas pats, kas bausti vaiką, kurio viena koja trumpesnė, už tai, kad jis šlubuoja. Blogiausia tai, kad vaikas, pilnas lūkesčių ir džiaugsmo pradėjęs lankyti mokyklą, pamažu praranda bet kokį norą mokytis vien dėl pastovių perspėjimų ir nesėkmių. Vaikas netenka motyvacijos stengtis mokytis. Ir tuo sunkiau išeiti iš šio užburto rato, kuo ilgiau vaikas kenčia tokiose sąlygose. Tėvai ir mokytojai, bendraudami su tokiais vaikais jaučia stresą, nes sunku rasti būdų, kaip šiems vaikams padėti ir ką daryti, kad jie būtų patenkinti. Be galo svarbu laiku pasiūlyti vaikui ir jo tėvams pagalbą, o tų vaikų pedagogams suteikti informaciją Dėmesio trūkumo – hiperaktyvumo – sutrikimas ( DTHS) yra vienas labiausiai paplitusių ir tyrinėjamų neurologinių vaikystės problemų.Keletas duomenų: • Manoma, kad šį sutrikimą turi apie 3 – 5 proc. ( kažkurių autorių duomenimis – net 7 – 10 proc.) vaikų. • Berniukams šis sutrikimas diagnozuojamas 2-3 kartus dažniau nei mergaitėms. • Bent vienas vaikas kiekvienoje klasėje ar darželio grupėje gali turėti šį sutrikimą ir tokiam vaikui būtų reikalinga speciali pagalba.. • Hiperaktyvumas dažnai painiojamas su kitomis diagnozėmis bei dažnai lydi kitas ligas. • Hiperaktyvumas dažnai tęsiasi paauglystėje ir suaugusiam žmogui. Kartais tik diagnozavus vaikui DTHS tėvas supranta, kad pats turi šią problemą ir tai galbūt sąlygoja gyvenimo nesėkmes. • Apie 70 proc. vaikų su DTHS turi mokymosi problemų. Tarptautinėse ligų klasifikacijose šis sutrikimas vadinamas hiperkineziniu sutrikimu, ir jam diagnozuoti būtini 8 iš šių išvardintų požymių, trunkančių ilgiau nei 6 mėnesius: 1. Dažnai nenustygsta, mosuoja rankomis ar kojomis, rangosi kėdėje (paaugliams tai gali pasireikšti tik subjektyviais nerimo pojūčiais). 2. Sunku sėdėti ramiai, kai to reikalaujama. 3. Lengvai išsiblaško nuo pašalinių dirgiklių. 4. Sunku sulaukti žaidimų eilės ir pan. 5. Dažnai skuba atsakyti į klausimus, nors dar nebaigiama paklausti. 6. Sunku laikytis kitų instrukcijų (ne dėl priešiško elgesio ar nesugebėjimo suprasti), todėl pvz., nepavyksta pabaigti namų darbų. 7. Sunku sukaupti dėmesį atliekant tam tikras užduotis ar žaidžiant. 8. Dažnai pereina nuo vienos nepabaigtos veiklos prie kitos. 9. Sunku žaisti tyliai. 10. Dažnai pernelyg daug kalba.
11. Dažnai trukdo kitiems, pvz., įsikiša į kitų vaikų žaidimus. 12. Dažnai atrodo, kad neklauso, kas yra sakoma. 13. Dažnai pameta daiktus, būtinus užduotims ar veiklai mokykloje, namuose (žaislus, pieštukus, knygas, užduotis). . HIPERAKTYVUMO PRIEŽASTYS 1. Ankstyvoje vaikystėje atsiradę smegenų funkcijos sutrikimai dėl nėštumo ar gimdymo patologijos (išankstinis gimdymas, nepakankama ar neteisinga motinos mityba, medikamentų, alkoholio, narkotikų vartojimas, rūkymas, sunkus gimdymas). 2. Dažnai turi reikšmės paveldimumas. Vaikai su DTHS dažniausiai turi bent vieną giminaitį su šiuo sutrikimu. Ir maždaug 1/3 tėvų vaikystėje, jaunystėje turėjo DTHS būdingą elgesį. 3. Blogi santykiai šeimoje, konfliktai. 4. Neteisingas auklėjimas šeimoje. 5. Atlikti tyrimai rodo, kad cinko trūkumas gali turėti įtakos hiperaktyvumui ir impulsyvumui atsirasti. Sutrikimo eiga ir prognozė Anksčiau buvo manoma, kad vaikai “išauga” šią problemą, tačiau paskutiniai duomenys teigia, kad tik 30% vaikų su šiuo sutrikimu stebimas pagerėjimas. 40% brendimo laikotarpiu prisijungia socialinės problemos (mokyklos nelankymas, valkatavimas, vagystės), 30% – alkoholizmas, narkomanija, vystosi asmenybės sutrikimai, nerimo, nuotaikos sutrikimai. Todėl labai svarbu pradėti hiperaktyvaus vaiko gydymą kuo anksčiau, įsitraukti į gydymą visiems šeimos nariams, vaiko mokytojams, kuo anksčiau pradėti elgesio korekcijos programą. Tik keičiant artimų žmonių elgesį, galima palengvinti per aktyvaus vaiko problemas, pagerinti jo mokymosi ir adaptacijos galimybes . Kaip padėti hiperaktyviems vaikams? Keisti suaugusiųjų elgesį ir požiūrį į juos tiek namuose, tiek mokykloje, kaip pagerinti tokių vaikų mokymosi ir adaptacijos galimybes, Nusileisdami hiperaktyviam vaikui, tėvai dažnai užsitraukia jo brolių ar seserų pyktį, konfliktuoja su seneliais, kaimynais, vaiko elgesiu nepatenkintais mokytojais, o paskui susiduria su teisėsaugos pareigūnais. Daugeliui hiperaktyvių vaikų sunku pastebėti ryšį tarp savo elgesio ir pasekmių. Jeigu tėvai mėgina juos apsaugoti nuo nemalonumų, kuriuos sukelia jų elgesys, vaikai taip ir neišmoksta to suprasti ir koreguoti savo elgesio. Šeimos konsultavimas Pirmoji pagalba tėvams reiškia dalykinę informaciją apie šį sutrikimą. Dažnai jau vien tai išvaduoja juos nuo kaltės jausmo ir padeda rasti naujus kelius į savo vaiką. “Sunkus” vaikas virsta vaiku, kuriam reikia padėti. Užtikrinti efektyvų hiperaktyvumo sindromo gydymą gali multimodalus požiūris į patį sutrikimą ir jo gydymą. Tai reiškia komandos, kuriai priklauso tėvai, mokytojai, gydytojai ir elgesio specialistai (psichologai), sudarymą. Keturi tokio gydymo “kertiniai kampai” yra tokie: 1. Mokymo planavimas. 2. Medicininė priežiūra. 3. Psichologinis konsultavimas. 4. Elgesio modifikavimas. Negydant hiperaktyvaus vaiko, jis dažniausiai patiria nesėkmes mokykloje, jį atstumia bendraamžiai, kyla konfliktų šeimoje. Visa tai gali sulėtinti vaiko vystymąsi ir dėl menkos savivertės bei nuolatinių nesėkmių sukelti psichikos komplikacijas (nerimo, nuotaikos sutrikimus, tikus ir kt.). Korekciniai metodai, dirbant su hiperaktyviais vaikais, skirti ne jų “išgydymui”, o siekiant sudaryti sąlygas, kad mokymosi ir bendravimo nesėkmės vaikui būtų ne tokios dažnos ir ne tokios griaunančios. Tuo pačiu sudaromos sąlygos geresniam vaiko elgesiui (tačiau tokie vaikai išlieka problemiški ilgą laiką).Tėvams rekomenduojama vadovautis 8 bendrais principais, auklėjant hiperaktyvų vaiką (pagal A.Barkley):1. Vaikas turi tuoj pat patirti savo elgesio pasekmes. Hiperaktyvius vaikus dažniau negu kitus reikia pastebėti ir pagirti, kai jie gerai elgiasi. Pagiriama tuoj pat, kai vaikas gerai elgiasi, pvz., ramiai sėdi, atlieka užduotį. Tai gali būti žodinis įvertinimas, žvilgsnis, prisilietimas ar nedidelė dovanėlė. Svarbu pastebėti, kokią paskatinimo formą vertina vaikas. 2. Hiperaktyviam vaikui dažniau turi būti parodomos jo elgesio pasekmės. Tėvai (arba mokytojai) turi dažniau parodyti vaikams, kaip tuo momentu vertinamas jo elgesys. Tai galime padaryti žvilgsniu, šypsena ar paraginimu susikaupti, kartais nepritarimu. Tokiu būdu vaikas pajunta, ar gerai elgiasi.
3. Naudoti paskatinimus, motyvuojant tinkamą elgesį. Hiperaktyvūs vaikai mažiau reaguoja į žodinius pagyrimus. Veiksmingesnis fizinis prisilietimas, specialios privilegijos ar materialiniai apdovanojimai, atitinkantys vaiko amžių: saldainis, žaislas ar nedidelė pinigų suma. Galima tai daryti pamažu, naudojant taškų ar +/- sistemą. Sveiką vaiką nepatartina dažnai materialiai apdovanoti, tačiau hiperaktyviems vaikams kartais tai geriau tinka. 4. Skatinti teigiamą elgesį ir tik vėliau taikyti bausmes. Humaniškai elgtis (vengti fizinių bausmių, ironijos, pažeminimo). Tai reiškia, kad jeigu vaikas elgiasi netinkamai, reikėtų kurį laiką ignoruoti blogą elgesį ir skatinant sužadinti vaiko norą geriau elgtis. Jeigu, vadovaujantis tokia taktika, vaiko elgesys nesikeičia, galima vaiką bausti. Bausmės turėtų būti nedidelės ir labai specifiškos, t.y. skiriamos už konkretų poelgį. Tai daryti reikia nuolat, kiekvieną kartą, kai blogas elgesys kartojasi. Bausmės padės tik tuomet, kai jos taikomos kartu su paskatinimais (paskatinimai turėtų viršyti bausmes 8:1). Skatinimo ir bausmių formos turi būti iš anksto aptartos su vaiku ir priimtos abipusiu susitarimu. Taip pat turi būti aptartas geidžiamas abipusis elgesys; kada laikoma, kad susitarimas pažeistas; kaip skatinama už susitarimo vykdymą; kaip baudžiama už jo nevykdymą. Į tokį susitarimą įtraukti konkrečias, vaikui suprantamas skatinimo ir baudimo priemones. skatinimas: • leisti užsiimti tam tikra kasdienine veikla; • pailginti 10 – 15 min. mėgstamų užsiėmimų laiką prieš miegą; • duoti pinigų smulkioms išlaidoms ar norimam daiktui įsigyti. Bausmės: • atsižvelgti į tai, kas vaikui svarbu, ką mėgsta, ko prašo ir parinkti pagal tai bausmę • bausmės turi būti ne per didelės, atitinkančios netinkamo elgesio pasireiškimus. Labai efektyvūs yra ilgesnio laiko susitarimai, kuriuose fiksuojams netinkamas ir pageidaujamas elgesys (balų, taškų, žetonų sistema).Rezultatai suvedami, baigiantis dienai, savaitei. Pradedama nuo trumpalaikių susitarimų, vėliau pereinama prie susitarimų ilgesniam laikotarpiui. Panaudoti suaugusiojo dėmesį kaip skatinimo ar baudimo priemonę, ignoruoti vaiką, jei jis blogai elgiasi, elgesiui pasikeitus, atkreipti į jį dėmesį, pastebėti jo norą dirbti, veiklos rezultatus, akivaizdžiai tai parodyti. 5. Pastovumas, susijęs su laiku, vieta ir globėjais. Pastovumas laiko atžvilgiu reiškia, kad kiekvieną dieną, savaitę ar mėnesį yra tie patys reikalavimai ir tos pačios pasekmės. Pastovumas vietos atžvilgiu reiškia, kad namuose, mokykloje, gatvėje ar kaime – visur tie patys reikalavimai ir tos pačios pasekmės. Pastovumas tarp globėjų reiškia, kad mama, tėtis, močiutė, senelis, mokytoja reikalauja tų pačių dalykų ir taip pat reaguoja į teigiamą arba neigiamą elgesį. Žinoma, kad yra skirtingi elgesio stiliai, tačiau esminiai reikalavimai turėtų būti vienodi. • reikalavimai ir pasekmės turi būti tie patys visą laiką; • reikalavimai ir pasekmės turi būti tokie patys įvairiose vietose ir aplinkoje (namuose, gatvėje, mokykloje); • reikalavimai ir pasekmės turi būti tokie patys kiekvieno iš globėjų (mamos, tėčio, močiutės, senelio, mokytojos); 6. Iš anksto planuoti problemiškas situacijas ir pasikeitimus. Dažnai hiperaktyvių vaikų elgesys nenuspėjamas, impulsyvus. Jie netikėtai sutrikdo tėvus, sukeldami triukšmą ar pridarydami nemalonumų svetimų žmonių akivaizdoje. Tokiais atvejais visi sunerimsta ir pasimeta. Todėl naudinga iš anksto numatyti, kokioje situacijoje galėtų taip atsitikti, ir mėginti iš anksto su vaiku ją aptarti, numatyti galimų veiksmų planą. Prieš pat tokią situaciją trumpam stabtelėkite, priminkite vaikui taisykles, paaiškinkite, kokio elgesio iš jo laukiate. Priminkite, kokį apdovanojimą jis gaus, jeigu tinkamai elgsis, ir kokia bausmė bus už netinkamą elgesį. 7. Nuolat prisiminkite, kad vaikas turi sutrikimą. Dažnai globėjai nusivilia tuo, kad vaikas nesikeičia taip greitai, kaip jie norėtų, ir toks nusivylimas sukelia pyktį. Nuolat prisiminkite, kad rūpinatės vaiku su savotiška negalia ir ne visada galima jam padėti geriau elgtis. Globėjams lengviau keisti savo elgesį ir prisitaikyti prie vaiko. Pasistenkite nusiraminti, išsaugoti jumoro jausmą. Kartais būtina atitrūkti nuo bendravimo su vaiku, pailsėti ir atstatyti savo emocinę pusiausvyrą. DTHS – ilgalaikė negalia. Tėvai ir globėjai visą laiką turėtų prisiminti, kad šis sutrikimas tęsiasi visą gyvenimą. Dažnai jie nusivilia tuo, kad vaikas nesikeičia taip greitai, kaip jie norėtų, ir toks nusivylimas sukelia pyktį. Nuolat prisiminkite, kad rūpinatės vaiku su savotiška negalia ir ne visada galima jam padėti geriau elgtis. Tėvams lengviau keisti savo elgesį ir prisitaikyti prie vaiko. Pasistenkti nusiraminti, išsaugoti humoro jausmą. Kartais būtina atitrūkti nuo bendravimo su vaiku, pailsėti ir atgauti emocinę pusiausvyrą.8.Mokykitės atlaidumo Tai svarbiausias, bet sunkiausiai įgyvendinamas principas. Kiekvieną vakarą, kai vaikai nueina miegoti, tėvai galėtų rasti laiko prisiminti jų elgesį tą dieną ir atleisti už prasižengimus. Svarbu atsikratyti pykčio, nusivylimo, atstūmimo ir kitų nemalonių jausmų, kurie tą dieną kilo dėl vaiko judrumo ir blogo elgesio. Atleiskite vaikui už tai, kad jis yra sutrikęs ir ne visada gali kontroliuoti savo elgesį. Mokytis atlaidumo – tai svarbiausias, bet sunkiausiai įgyvendinamas principas. Kiekvieną vakarą, kai vaikai nueina miegoti, tėvai galėtų rasti laiko prisiminti jų elgesį tą dieną ir atleisti už nusižengimus. Svarbu atsikratyti pykčio, nusivylimo, atstūmimo ir kitų nemalonių jausmų, kurie tą dieną kilo dėl vaiko judrumo ir blogo elgesio. Atleiskite vaikui už tai, kad jis yra sutrikęs ir ne visada gali kontroliuoti savo elgesį. Mokytojai galėtų tai daryti pasibaigus pamokoms. Nereikėtų suprast klaidingai tai nereiškia leisti vaikams blogai elgtis, juos ir toliau
reikia kontroliuoti bei reikalauti atsakomybės. Tėvai turėtų pasistengti atleisti ir kitiems žmonėms, kurie tą dieną nesuprato ar supyko dėl jų vaiko elgesio. Tie žmonės dažnai nežino, kad vaiko aktyvumas ir dėmesys sutriko, ir kaltina tėvus. Atleiskite sau už padarytas klaidas, už tai, kad nesusivaldėte ar bendraudami su vaiku kažko nepastebėjote. Kitos rekomendacijos mokymo ir auklėjimo procese • Kai kuriems hiperaktyviems vaikams gali būti naudingas ir pedagoginis, psichologinis, neurologinis ištyrimas, kuris gali padėti sudaryti jų mokymosi stilių, įvertinti kognityvinius gebėjimus ir nustatyti mokymosi negalias (jas turi apie 30% šių vaikų). • Individualizuotas mokymas ir/ar bendraamžių pagalba mokantis. • Parinkite veiklą individualizuotai: pirmenybę teikti veiklai, kuri turi kuo mažiau konkurencijos elementų: plaukimas, važinėjimas dviračiu, karate. Prisiminkite: šiems vaikams prasčiau sekasi komandiniai žaidimai. • Įtraukite vaiką į socialinę veiklą (įvairius būrelius, jaunimo organizacijas) – tai padės ugdyti socialinius įgūdžius ir kels jų savivertę. • Svarbu teisingai suplanuoti vaiko dieną. Hiperaktyvūs vaikai nesugeba planuoti laiko, negali nieko numatyti į priekį ar įžvelgti pavojaus. Todėl kiekvieną kartą, jiems išeinant iš namų į mokyklą, pravartu priminti, kuriuo keliu jie privalo eiti, kas jiems draudžiama daryti, kada jie turi pareiti namo; • Laikytis griežtos dienotvarkės: nusistovėjusios tvarkos maitinimuisi, miegui, pamokų ruošai, maudymuisi ir kt.; • Numatyti aplinką namų ruošai, rasti vietą, kur mažiausiai blaškomas vaiko dėmesys; • Naudoti “maskuojantį triukšmą” (pvz., švelnią muziką), tai gali padėti vaikui užmigti, ruošti namų darbus ir pan.; • Atliekant sunkias ar ilgas užduotis, daryti trumpas “triukšmingas”, aktyvias pertraukėles; • Užtikrinti, kad fizinis aktyvumas užimtų didesnę vaiko laisvalaikio dalį, riboti televizoriaus žiūrėjimą, žaidimus kompiuteriu; • Vengti taikyti fizinio aktyvumo ribojimą kaip bausmę; • Prieš duodant vaikui nurodymus, įsitikinti, ar jis girdi – pašaukti vardu, paploti per petį ir pan.; • Būnant vaikui vienam namuose, užrašyti, ką jis turi padaryti, nes žodinius pavedimus jis dažniausiai pamiršta; • Negalima peikti tokių vaikų kitų akivaizdoje, jie taip jau būna suirzę, nusiminę, kad vėl kažką padarė ne taip; • Laikytis kontrolės sistemos, tačiau, kai vaikas parodys, kad gali būti savarankiškas, pastiprinti jo kompetenciją ir leisti veikti pačiam; • Tinkamai bendradarbiaukite su vaiko mokytoja, koordinuokite pastangas ir dalinkitės pasisekimais; • Kruopščiai paruoškite savo vaiką nusistovėjusios tvarkos pasikeitimui.Gydymas vaistais Kai kuriose užsienio šalyse, ypač JAV naudojami specifiniai vaistai hiperaktyvumo sutrikimui gydyti (jie pagerina dėmesio koncentraciją, mažina aktyvumą).Tačiau be vaistų visada skiriama:elgesio terapija, šeimos terapija. Lietuvoje dar tokių vaistų nėra, todėl didžiausios sėkmės galima tikėtis iš elgesio terapijos bei šeimos terapijos. Ar reikalingas hiperaktyviam vaikui gydymas vaistais, nuspręs Jūsų vaiką pakonsultavęs vaikų ir paauglių psichiatras. Kiekvienam vaikui gydymo kursai skiriami individualiai, todėl būtina periodiškai lankytis pas vaikų psichiatrą. Tėvai turėtų glaudžiai bendradarbiauti su mokytojais, aptarti vaiko drausmės klausimus, sukurti abipusės pagarbos ir pasitikėjimo atmosferą. .
LITERATŪRA 1. Ramoškienė N. Mamos žurnalas 2004 08 2. Kočiūnas R. Psichologinis konsultavimas. –Vilnius1995. 3. Vaikų psichologinis konsultavimas. Vilnius1999. 4. Grigutytė J. Tavo vaikas žurnalas 2003 04. 5. Medicinos enciklopedija – 1991.
KLAIPĖDOS KOLEGIJA SVEIKATOS FAKULTETAS
Neakivaizdinio skyriaus individualių studijųSocialinio darbo specialybės studentės Airos Bardauskienės
Pagalba hiperaktyviam vaikui
Darbo vadovas Dž. Valeckienė
Klaipėda 2004