Higienos savarankiškas darbas

Imanuelis Kantas (1724-1804m.) vokiečių filosofas ir mokslininkas, vokiečių klasikinio idealizmo pradininkas, XVIIIa. vokiečių buržuazijos teoretikas Švietimo laikotarpio idėjų, ypač Žano Žako Ruso (1712-1771m.) veikiamas, jis mėgino sukurti teoriją, kuri parodytų žmogaus vietą pasaulyje, išaiškintų, ko reikia, kad žmogus būtų vertas savo vardo. Gimė, mokėsi ir dirbo Karaliaučiuje, kur 1755-1770m. buvo universiteto docentas, o 1770-1796m. profesorius. Kantas – „Kritinio“, arba „tramcendentalinio“, idealizmo pradininkas. Vadinamuoju ikikritiniu laikotarpiu (iki 1770m.) Kantas sukūrė „nebulinę“ kosmogonijos hipotezę, kuri aiškina, kad planetų sistema atsiradusi ir išsivysčiusi iš prradinio „ūkio“. Tuo pat metu Kantas iškėlė hipotezę, kad už mūsų Galaktikos egzistuojanti Didžioji galaktikų visata, išplėtojo teoriją apie žemės sukimosi per parą sulėtėjimą dėl potvynių trinties, taip pat judėjimo ir rimties santykinumo koncepciją. Šie tyrinėjimai, kurios jungia materialistinė visatos ir Žemės natūralaus išsivystymo idėja, turėjo didelę reikšmę dialektikos formavimuisi. Ikikritinio laikotarpio filosofiniuose veikaluose Kantas pažymėjo – dėl empirizmo ir Hiumo skepticizmo įtakos – skirtumą tarp realaus pagrindo ir loginio pagrindimo ėmė vartoti filosofijoje neigiamų dydžių sąvoka ir išjuokė amžininkų susižavėjimą mistika beei dvasiaregyste. Visuose šiuose veikaluose apribojamas dedukcinių formaliųjų mąstymo metodų vaidmuo patyrimo naudai. 1770m. prasidėjo Kanto kritinių pažiūrų laikotarpis; 1781m. išėjo „Grynojo proto kritika“, po jos pasirodė „Praktinio proto kritika“ (1788m.), ir „Sprendimo galios kritika“ (1790m.). Juose nuosekliai dėstoma: kritinė pa

ažinimo teorija, etika, estetika ir gamtos tikslingumo koncepcija. Kritinio laikotarpio darbuose Kantas įrodinėja, kad negalima sukurti spekuliatyviosios filosofijos (to meto terminija – metafizikos) sistemos, preliminariaiyrus pažinimo formų ir mūsų gebėjimo pažinti ribų.
Švietėjiškos idėjos 18a. Vokietijos susidūrė su specifinėmis sąlygomis: labai silpna ekonomika, kur vyravo feodalinis gamybos būdas, politiniu susiskaldymu ir kitomis iš to plaukiančiomis konsencijos. Vokiečių mąstytojai, pabūgę prancūzų revoliucijos pasėkmių ar nematydami jėgos, kuri galėtų jų idėjas įgyvendinti, derino jos pie esamos pdėties arba skelbė abstrakčiai, nesiedami su gyvenimu. Tai labai būdinga ir Kanto filosofijai, kurią K. Marksas vadino vokiškąją Prancūzijos revoliucija. Kantas daugelį žmonių žavi tuo, kaip jis apčiuopia ir kelia filosofines problemas, nors sprendžia jas abstrakčiai, eiškodamas kompromisų tarp nesuderinamų dalykų. Todėl jo kūryboje neišvengta nenuoseklumo bei dvylipumo. Biiografai pasakoja, kad Kantas buvęs vidutinio ūgio. Plokščia, beveik įdubusi krūtinė rodė jį turint silpną kūną ir sveikatą. Tačiau plati, iškili kakta ir spinduliuojančios akys lyg ir pabrėždavo, kad tame kūne yra galinga dvasia. Stipri jo valia derinosi su stebėtina mechanine ir logine atmintimi ir fantazija. Vengdamas naujovių tiesiog bijodamas staigaus aplinkybių pasikeitimo, jis pragyveno Karaliaučiuje, beveik niekur iš jo neišvykdamas. Tačiau būdamas apsiskaitęs ir turėdamas stiprią vaizduotę, apie tolimus kraštus pasakodavęs taip, lyg būtų ką tik iš jų grįžęs. As
smeniniai m1stytojo poreikiai buvo labai nedideli. Gimęs karaliaučio amaininko šeimoje, dar vaikystėje išmoko gyventi kukliai ir tų įgūdžių niekada neprardo. Sipri valia ir griežta gyvenimo tvarka greičiausiai ir buvo tie veiksniai, kurie padėjo jo protui intensyviai dirbti beveik iki pat mirties. Savo filosofija Kantas išgarsino save ir Karaliaučiaus universitetą. Žymūs Vokietijos universitetai siūlė jam filosofijos katedras, bet jis tų pasiūlymų nepriėmė. Filosofijos klasikas visą gyvenimą taip ir liko susijęs su Karaliaučiaus universitetu, kuriame mokėsi, o vėliau dirbo docentu, profesoriumi,rektoriumi. Mąstytojas nemėgo triukšmo, pretenzingų kalbų, ginčų. Visa, ką jis kalbėjo ir rašė, būdavo iš anksto apgalvota. Kaip pats Kantas sako viename laiške, jis neikada nesakęs to, ko negalvojęs „nors buvę dalykų, kuriuos svarstydavęs, bet kalbėti apie juos neturėdavęs drąsos“. Jis sukūrė sausoką ir griežtą etiką, kurią bent iš dalies turbūt pateisina tai, kad čia akcentuojamas moralės savarankiškumas, jos autonomija – Kanto nuomone, moralę sukūrė pats žmogus be jokių autoritetų ar žmonių jėgų, kurioms paklusti kartais yra neišvengiama. Moraliai sukurti pakanka žmogaus proto. Jis nustato elgesio principus ir pats jiems paklūsta. Ir ankstesni mąstytojai, nagrinėję etikos problemas, neginčijo, kad moralė yra dėsninga, tačiau ją paprastai siedavo su kažkokias interesais arba prievarta. Kanto teorija priešpastatoma bet kuriai heteronominiai moralei, ypač tuo metu įsigalėjusiam religiniam mo
okymui, kad moralės normos žmogui duodamos iš aukščiau. Vokiečių klasikas galvojo, kad moralei visiškai nereikia religijos. Ji „pati save patenkina grynojo proto jėgomis“. Mąstytojas nesutinka, kad jo filosofija būtų teologijos tarnaitė. Nors jis visai nepaineigia ryšio tarp religijos ir filosofijos, o eiško tarp jų kompromiso, tačiau galvoja, kad filosofija rodo kelią ir duoda pagrindus teologijai, one priešingai.
Be to Kantas – pirmą kartą filosofijos istorijoje – moralę atskiria nuo laimės. Šimtmečiais filosofai tvirtino, kad etikos, netgi visos filosofijos, tikslas – išmokyti žmogų gyventi laimingai. Tuo tarpu Kantui atrodo net keista, kad žmonėms ateidavo į galvą moralaus elgesio principus sieti su laime. Savo aplinkoje filosofas matė, kad geras elgesys ne visada užtikrina laimę. Pagaliau juk visai ne tas pats padaryti žmogų laimingą ir padaryti jį gerą. Nesiedamas asmeninio žmogaus gyvenimo su ta visuomene, kurioje žmogus gyvena, izuoliuodamas individą nuo istorinių aplinkybių, Kantas daro išvadą, kad laimės motyvai įvesti į moralę, gali ją palaužti, netgi sunaikinti. Laimė yra individuali, dėl to labai įvairi ir nepastovi. Tuo tarpu moralės principai, panašiai kaip ir geometrijos, fizikos arba gamtos mokslų tiesos turėtų būti vienodi viems. Dėl to, nors žmogus jau iš prigimties yra linkęs siekti laimės, etika tokių receptų douti negali.
Tačiau šis santūrus ir griežtas mąstytojas priešpastato pareigą ir jai skiria da
aug vietos, nesigailėdamas gražiausių žodžių. Pareiga – tai veiksmo vygdymas pagal proto įsakymą, neatsižvelgiant į savo polinkius, nors ar laimę. Ji, Kanto supratimu, vienintelis moralinio veikimo faktorius. Ji išaukština žmogų, iškristalizuoja asmenybę.
Vokiečių klasikas žino, kad yra gerų veiksmų (juos jis vadina legaliais), kurie neprieštarauja pareigai, nors atliekami, vadovaujantys visai kitais motyvais. Žmonių, kurie iš prigimties linkę daryti gerą, kuriems tiesiog malonu matyti džiaugsmą ar dėkingumą. Tokių žmonių veiksmai girtini, netgi skatinami, bet moralinės verties, Kanto požiūriu, jie neturi. Moraliniu jis laiko tik tokį veiksmą, kai žmogus save priverčia, kai jis atitinkamai elgiasi tik dėl to, kad taip elgtis privalo. Todėl pareiga ugdo ne savimeilę, o pagarbą pačiam sau, savo protui. Pareigų iškyla virš visų polinkių ir virš pasyvaus pasidavimo svetimai valiai. Todėl etikoje, kuri grindžiama pareiga, nerasime jokio atlaidumo. Tokia etika siekia išmokyti žmogų norėti tik to, ką pateisina protas. Iš žmogaus ji reikalauja išmokti valdyti savo aistras ir instinktus. Tuo, kad žmogus savo protu nustato elgesio principus ir juos vygdo iš pagarbos sau, pasireiškia žmogaus didingumas.
Netenka abejoti, kad moralės autonomijos idėja akcentavo žmogus savarankiškumą, jo vidinę laisvę. Ji skatino pasitikėti savimi, savo protu ir rodė galimybes ugdyti asmenybę bei savigarbą. Tokią idėją diktavo laikas, būtinybė kovoti su tuo, kas jau atgyvevę. Žmonės, neturėdami realios jėgos, kuri betarpiškai stotų prieš feodalizmą, tokios kovos idėjas puoselėjo ir ugdė teorijoje.
Pareiga – Notherio iš lotynų kalbos officum (pareiga, prievolė) į vokiečių kalbą žodžiu Pflicht išversta sąvoka, ilgainiui tapusi filosofinės etikos, ypač Kanto, kategorija. Kantui pareiga yra ne polinkių, o grynai proto jausmas (pareigos jausmas, pareigos suvokimas), kurio skatinamas žmogus, gerbiantis beswalygišką dorovės dėsnį (įstatymą) turi elgtis „gerai“, neatsižvelgdamas į galimą sėkmę ar atlyginimą (naudą), nesėkmę ar nemalonumus (nuostolius). Kadangi pareiga reiškia ne išorę, o vidinę protingos valios „prievartą“, tai pareigos potyryje išnyksta prieštaravimas tarp laisvės ir butinumo. Kanto abstraktu grynai dorove ir protu grįstos pareigos ir jusliškai sąlygoto polinkio atskyrimą kritikavo Schileris („Tikrai myliu bičiulį, tačiau darau tai, dėja, iš prielankumo; tad graužia man sąžinę, kad nesu dorybingas“). Kaip neatskiriamas teisės sąvokos koriliatas, paregos sąvoka yra labai svarbi teisės filosofijoje.
Pareiga – viena iš pagrindinių etikos kategorijų, atspindinti ypatingą moralinį santykį. Dorovinis reikalavimas, keliamas visiems žmonėms (moralės norma), įgauna pareigos formą, kai jis virsta asmeniniu tam tikro individo uždaviniu priklausomai nuo jo padėties ir kurios nors konkrečios situacijos. Čia asmuo yra aktyvus moralės subjektas, kuris pats suvokia ir savo veikla vykdo moralės reikalavimus. Nemarksistinės etikos istorijoje pareigos šaltinių buvo laikomi dievo valia arba protas (neoprotestantizmas, neotomizmas), apriorinis moralinis dėsnis (Kantas, intuityzmas), neistorinė žmogaus prigimtis arba gamtinio pasaulio dėsnis(natūralizmas etikoje). Pareigos pagrindu dažnai buvo laikomas ypatingas kieno nors autoritetas (abrobacinė etika). Moksliškai šias problemas sprendžia tik marksistinė etika. Galutiniu pareigos šaltiniu ji laiko istorijos dėsnius, kuri reiškėsi visuomenės ir klasių poreikiais bei uždaviniais. Visuomenės (kolektyvo, atskiro asmens) autoritetas nėra galutinis pareigos pagrindas, o pats turi objektyvius pagrindus. Todėl žmogus privalo ne šiaip vykdyti kieno nors suformuotus arba stichiškai nusistovėjusius reikalavimus, o suprasti jų socialinę kilmę ir savo asmeninių arba bendrų veiksmų padarinius. Toks yra vienas iš būtinų komunistinės moralės reikalavimų, kurio dėka žmogus sąmoningai (vadinasi ir asmeniškai motyvuotai bei pagrįstai) tarnauja visos žmonijos interesams ir kuria istorija. Socialistinėje visuomenėje, sprendžiančioje pasaulinį istorinį komunizmo sukūrimo uždavinį, aukščiausia asmens pareiga savo veiksmais įvairiomis konkrečiomis aplinkybėmis padėti siekti šio tikslo, už kiekvieno atskiro socialinio uždavinio matyti bendrą istorinę perspektyvą.
Imanuelio Kanto „Praktinio proto kritika“ „Analitikoje“ nagrinėjimas ypatingas valios, kaip veiksmo vertinimo mastelis, vaidmuo. Taikant šį mastelį, be jokio apribojimų gera gali būti vadinama tik gera valia.
Veiksmo vertė matuojama ne tikslu, kurio siekiama. Toks tikslas esti gamtinio būtinumo sferoje. Veiksmams daro įtaką empiriniai atsitiktinumai, todėl, pasak Kanto, veiksmai negali būti laikomi laisvais. Iš to išplaukia išvada, kad tik protą atitinkanti valia gali nulemti veiksmo dorovinę kokybę. Iš atsitiktinių empirinių faktorių determinacijos žmogų išlaisvina pareiga. Pareiga pakeičia gamtinį būtinumą.
„Būtinumu iš pareigos ir iš pagarbos (moralės dėsniui)“. (Kantas Imanuelis „Praktinio proto kritika“ ).
Pareiga verčia žmogaus norą bei veiksmą gerbti moralės dėsnius, kurie kyla iš proto. Kartais veiksmas iš polinkio gali sutapti su tuo, ką liepia daryti pareiga: šį pareigą atitinkantį veiksmą Kantas vadina legalumu ir jį priešina moralumui, kuris suponuoja veikimą „iš pareigos“.

Naudota literatūra:
1.“Fiosofijos žodynas“ 1975 m.
2. „Filosofijos istorijos chrestomatija“ 1974 m.
3. „Filosofijos atlasas“ 1998 m.

Leave a Comment